Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos H. F. Y. Y. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos H. F. Y. Y. atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

14. Pareiškėja apeliaciniame skunde pareiškė procesinį prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka tam, kad būtų tiesiogiai išklausyta.

15. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismas neprivalo.

16. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamos bylos pobūdį, byloje surinktą medžiagą, nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, jog byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, proceso dalyviams buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Proceso šalių pozicija yra aiškiai išdėstyta raštu byloje pateiktuose procesiniuose dokumentuose, taip pat, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje ginčytinu klausimu. Vien tik pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog ji pageidauja, kad byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, pareiškėjos prašymas netenkinamas.

V.

17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2021 m. spalio 8 d. Sprendimo ir Komisijos 2021 m. spalio 26 d. sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, bei su tuo susijusio reikalavimo įpareigoti atsakovą nagrinėti pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo pagrįstumo.

18. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

19. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

20. Departamentas skundžiamu sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjai pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje. Įsigaliojus Sprendimui dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir apsaugos) nesuteikimo ir nesant priežasčių, dėl kurių remiantis Įstatymo 128 straipsnio 2 dalimi, Sprendimo vykdymas stabdomas, išsiųsti pareiškėją į (duomenys neskelbtini). Uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos bei įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą (C.SIS II) perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal SIS reglamento 24 straipsnio 3 dalį trejus metus nuo jos išsiuntimo dienos iš Lietuvos Respublikos.

21. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad tiek Departamento Sprendimas, tiek Komisijos Sprendimas yra pagrįsti ir teisėti. Pirmosios instancijos teismas pritarė atsakovo pozicijai, kad pareiškėja neatitinka kriterijų, nurodytų Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte ir Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje, kuriems esant suteikiamas pabėgėlio statusas. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, numatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Departamento Sprendime pagrįstai nurodyta išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę, tačiau pareiškėjai nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas pakeitė Departamento Sprendimą ir nustatė, kad pareiškėjai draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvestinas perspėjimas dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 (dvejus) metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

23. Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančių taisyklių nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį, pažymėtina, jog Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.

24. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1054/2011 konstatuota, kad pagal Įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje (ginčo laikotarpiu – Įstatymo 83 str. 2 d.) įtvirtintas nuostatas dėl įrodinėjimo priemonių leistinumo prioritetas suteikiamas rašytiniams įrodymams ir tik nesant galimybės jų surinkti, prioritetas suteikiamas nuosekliems ir neprieštaringiems prieglobsčio prašytojo paaiškinimams. Pagal Tarybos direktyvos 2004/83/EB 4 straipsnį valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau pateikti visą informaciją pareiškimui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti.

25. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą teisme nustatančios taisyklės įtvirtintos ABTĮ 56 straipsnyje. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, kurie priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį reiškia, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.

26. Ginčo teisinius santykius dėl prieglobsčio ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 86 ir 87 straipsniai.

27. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.

28. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

29. 1951 m. Jungtinių Tautų konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ 1 straipsnio A dalis įtvirtina pabėgėlio statuso taikymo nuostatas: 1) asmuo turi visiškai pagrįstai bijoti persekiojimo; 2) persekiojimas turi būti grindžiamas bent viena iš penkių priežasčių: rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais; 3) asmuo turi būti už savo kilmės valstybės ribų; 4) jis negali pasinaudoti savo kilmės valstybės apsauga arba ten grįžti bijodamas persekiojimo. Asmeniui pabėgėlio statusas gali būti suteiktas tik tuomet, kuomet visos paminėtos pabėgėlio statuso taikymo nuostatos įvykdytos visos kartu, nepakanka įvykdyti tik kelias iš jų.

30. Pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, jog prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio a dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).

31. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010, 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

32. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07).

33. Pareiškėja prašymą suteikti prieglobstį motyvavo tuo, kad ji yra (duomenys neskelbtini), o jiems valstybės šalyje nuolat kyla grėsmė. Departamentas nustatė, kad pareiškėja priklauso (duomenys neskelbtini) bendruomenei, kuri EPPB priskiriama prie galinčių susidurti su padidinta rizika patirti smurtą, tačiau net patenkant į šią grupę, ne visi susiduria su padidinta rizika patirti beatodairišką smurtą; be kita ko, būtina atsižvelgti į tai, ar asmuo gyvena vietovėje, kur vis dar veikia Islamo valstybė, į kitas aktualias aplinkybes. Pirminės apklausos metu pareiškėja papildomai nurodė, jog yra (duomenys neskelbtini) pilietė, priklauso (duomenys neskelbtini) bendruomenei, gyvena (duomenys neskelbtini) miesto. 2014 m. ISIL kovotojams priartėjus prie kaimo, ji su visa šeima (tevais, 6 seserimis ir 2 broliais) pasitraukė prie Turkijos sienos. Laikinoje stovykloje gyveno apie mėnesį. Kai sužinojo, kad grįžti saugu, grįžo namo. Nei ji pati, nei jos šeimos nariai tiesiogiai nenukentėjo nuo ISIL, jų kaimas nebuvo užimtas, kariniai konfliktai nevyko. 2017 m. jos šeima išvyko į Vokietiją. Ji vykti negalėjo, nes buvo pilnametė. Likusi viena, gyveno tėvų name. Gyveno sunkiai, laikinai dirbo bulvių lauke, pastovaus darbo neturėjo. Vienišai moteriai (duomenys neskelbtini) yra sunku ir labai pavojinga. Ja rūpinosi tėvas ir brolis, kurie siuntė pinigus iš Vokietijos. Tame pačiame kaime gyvena pareiškėjos sesuo su šeima, kuri neišvyko į Vokietiją. Pareiškėja nurodė, jog jos tėvas stengėsi, kad ji atvyktų į Vokietiją, konsultavosi su teisininkais, tačiau nerado būdo jai išvykti, todėl pasirinko neteisėtą būdą susitikti su šeima.

34. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, pareiškėjos paaiškinimus, teiktus Departamentui apklausų metu, kitą bylos medžiagą, nesutinka su pareiškėjos apeliacinio skundo argumentais, jog tinkamai nebuvo įvertintos pareiškėjos prašyme nurodytos aplinkybės dėl jos priklausymo (duomenys neskelbtini) bendruomenei ir gyvenimo kilmės valstybėje. Departamentas nustatė, kad pareiškėja priklauso (duomenys neskelbtini) bendruomenei, kuri EPPB priskiriama prie galinčių susidurti su padidinta rizika patirti smurtą, tačiau EPPB nurodyta, kad net patenkant į šią grupę, ne visi individai susiduria su padidinta rizika patirti beatodairišką smurtą. Departamentas nustatė, kad EPBB išskiria kelias moterų grupes, galinčias susidurti su padidinta persekiojimo rizika (jaunas amžius (mergaičių santuokos); moterys, dirbančios viešojoje erdvėje; moterys, kurios pažeidė moralės kodeksus; moterys, susijusios su Islamo valstybe; vienišos (išsiskyrusios, našlės) moterys), tačiau pareiškėja nepriklauso nei vienai iš šių grupių (nėra viešas asmuo, nėra išsituokusi ar našlė, gyveno tėvų name, tame pačiame kaime gyvena pareiškėjos sesuo su šeima). Be to, apklausų ir teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu pareiškėja pažymėjo, jog jai asmeniškai niekas nėra grasinęs, ji niekada nesusidūrė su veiksmais, kurie galėtų būti prilyginti persekiojimui, o baimę patirti ISIL grupuotės persekiojimą grindė internete matytais vaizdo įrašais.

35. Teisėjų kolegijos vertinimu, Departamentas atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjos prieglobsčio prašymo bei padėties pareiškėjos kilmės valstybėje tyrimą, o pareiškėja nenurodė jokių pagrįstų duomenų, kuriais remiantis būtų galima spręsti apie realiai egzistavusią pagrįstą jos baimę kilmės valstybėje tapti smurto auka, būti diskriminuojamai arba kankinamai. Pareiškėja savo pasakojimo dėl kilmės valstybėje jai tariamai gresiančio pavojaus ir dėl tariamai galimos pajausti diskriminacijos nedetalizavo ir neindividualizavo, trūksta duomenų, kad būtų galima daryti tikėtiną išvadą, jog, kaip teigia pareiškėja, grįžus jai į kilmės valstybę jos sveikatai arba gyvybei grėstų pavojus. Be to, iš pareiškėjos apklausos metu teiktų paaiškinimų galima suprasti, jog pareiškėja kilmės valstybę paliko vedama kitų, t. y. asmeninių priežasčių (susijungimo su šeima, geresnio gyvenimo sąlygų). Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjos abstraktūs argumentai dėl kilmės valstybėje jai tariamai gresiančio pavojaus, savaime, nesant kitų tariamą grėsmę pagrindžiančių duomenų ir aplinkybių, nėra pakankami pagrįsti pareiškėjai galbūt galinčią kilti grėsmę. Juo labiau, jog nagrinėjamu atveju pareiškėja neneigia aplinkybės, jog su persekiojimu kilmės valstybėje nebuvo susidūrusi. Todėl nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, leidžiančių spręsti, kad pareiškėja dėl susiklosčiusios situacijos galėjo jaustis nesaugi, baimintis dėl savo gyvybės.

36. Pasisakydama dėl įrodymų naujumo ir aktualumo nagrinėjamam ginčui, kuriais vadovaudamasis Departamentas priėmė skundžiamą sprendimą, teisėjų kolegija pažymi, jog byloje esantys duomenys apie kilmės valstybę buvo pakankami pareiškėjos prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, todėl atsakovas neturėjo pagrindo rinkti papildomus duomenis. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, Departamentas įvertino prieglobsčio prašytojos pasakojimą, atsižvelgė į surinktą kilmės valstybės informaciją, t. y. įvertino nustatytų faktinių aplinkybių visumą. Taigi nagrinėjamu atveju nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas tinkamai neatliko tyrimo, t. y. neatsižvelgė į tikslią ir naujausią informaciją apie prieglobsčio prašytojos kilmės valstybę, pateiktus paaiškinimus ir kitus turimus duomenis. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, jog pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jai negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje, todėl pagrįstai pareiškėjos prašymas suteikti jai pabėgėlio statusą netenkintas.

37. Pareiškėja prašymą dėl papildomos apsaugos suteikimo grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo.

38. Remiantis bylos rašytiniais duomenimis nustatyta, kad Departamentas prieš priimdamas skundžiamą sprendimą, įvertino bendrą situaciją (duomenys neskelbtini) teritorijoje, taip pat išanalizavo atskirose (duomenys neskelbtini) teritorijose vykstančius karinius konfliktus, karinių organizacijų veikimo teritorijas, keliamą grėsmę. Tyrimo metu Departamentas nustatė, kad paskutinė pareiškėjos gyvenamoji vieta nėra riziką didinantis veiksnys, nes ISIL šios teritorijos nevaldo. Pareiškėja tiek apklausų, tiek pirmosios instancijos teismo posėdžio metu patikino, jog jos kaime kariniai konfliktai nevyko, o savo baimę grindė 2014 m. internete matytais vaizdo įrašais apie ISIL kovotojų elgesį su (duomenys neskelbtini). Tačiau pareiškėjos pasakojimas apie minėtas aplinkybes nesudaro pagrindo vertinti tai kaip persekiojimą kilmės valstybėje. Nors 2014 m. (duomenys neskelbtini) situacija buvo labai sudėtinga, tačiau pareiškėja nesusiejo šio laikmečio su asmeniniais išgyvenimais ir patirtimis. Departamentas taip pat rėmėsi EPPB 2021 m. ataskaita, kurioje nurodoma, kad šiuo metu nei vienoje (duomenys neskelbtini) provincijos teritorijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ir laisvei. Todėl atsižvelgus į tai, kad šiuo metu nevyksta tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas, taip pat nėra pagrįstos tikimybės, jog kilmės valstybėje pareiškėjai grėstų kankinimai, su ja galėtų būti žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba, kad jai asmeniškai galėtų kilti grėsmė. Iš Departamento Sprendimo turinio matyti, kad pareiškėjos situacija buvo įvertinta individualiai, t. y. buvo atsižvelgta į bylos faktines aplinkybes, todėl nėra pagrindo spręsti, kad Departamentas pažeidė pareigą individualiai, objektyviai ir nešališkai išnagrinėti prašymą suteikti tarptautinę apsaugą ir įvertinti individualias atvejo aplinkybes. Sutiktina su Departamento ir pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad pareiškėjos baimė patirti persekiojimą, diskriminaciją kilmės valstybėje nelaikytina visiškai pagrįsta, todėl pareiškėja neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų ir jai pagrįstai nesuteikta papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje.

39. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria pritarta Departamento sprendimui išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos. Iš byloje surinktų duomenų nustatyta, kad pareiškėja į Lietuvos Respubliką atvyko kartu su kita asmenų grupe ir buvo sulaikyta pareigūnų. Prieglobsčio pasiprašė ne sulaikymo metu, o tik tuomet, kai buvo pristatyta į užkardą. Pritartina tiek Departamento, tiek pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad atsisakius suteikti pareiškėjai prieglobstį, vengdama grąžinimo, ji gali pasislėpti. Todėl tiek Departamento, tiek pirmosios instancijos teismo sprendimai dalyje, kuria nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos yra pagrįsti ir teisėti, atitinkantys Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas.

40. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais dėl Departamento neproporcingai nustatyto penkerių metų termino pareiškėjai uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką ir šių duomenų įvedimo į ISIS sistemą. Teismas vadovaudamasis Tvarkoje nustatytais pavyzdiniais kriterijais ir įvertinęs pareiškėjos individualią situaciją, pagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamu atveju būtų proporcinga pareiškėjai uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus, o ne penkerius metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, todėl ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis taip pat paliekama nepakeista.

41. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos H. F. Y. Y. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.