- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-09-06
- Bylos Nr.
- 3K-3-449/2006
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Romualdas Čaika (pirm.), Virgilijus Grabinskas (pran.), Bronius Pupkovas
- Ieškovas
- Lietuvos jėzuitų
- Pareiškėjas
- B. S., V. Š., I. T., V. D.
- Atsakovas
- UAB „Diagnostikos poliklinika“, Vilniaus miesto savivaldybei, VĮ Registrų centrui
- Trečiasis asmuo
- Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos, Vilniaus Arkivyskupijai
- Kategorijos
- 124.2.7pavadinimo nepavyko patikrinti
- 123.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Romualdo Čaikos (kolegijos pirmininkas), Virgilijaus Grabinsko (pranešėjas) ir Broniaus Pupkovo,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos jėzuitų provincijos kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 2 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų B. S. , V. Š. , I. T. , V. D. ir atsakovo UAB „Diagnostikos poliklinika“ prašymus dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos jėzuitų provincijos ieškinį atsakovams Vilniaus miesto savivaldybei, UAB „Diagnostikos poliklinika“, VĮ Registrų centrui, dalyvaujant tretiesiems asmenims Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos, Vilniaus Arkivyskupijai, dėl administracinių aktų pripažinimo negaliojančiais, įpareigojimo atkurti nuosavybės teises natūra į nekilnojamąjį turtą, turto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas Lietuvos jėzuitų provincija 2002 m. birželio 17 d. kreipėsi į teismą, prašydamas teismo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, pripažinti negaliojančia Vilniaus miesto valdybos 1991 m. lapkričio 14 d. potvarkio Nr. 1923V „Dėl valstybinės įmonės „Diagnostikos poliklinika“ įsteigimo“ dalį dėl 323,45 kv. m ploto patalpų pastate lD3p Vilniuje, Didžioji g. 30, perdavimo į VĮ „Diagnostikos poliklinika“ balansą; pripažinti negaliojančia Vilniaus miesto valdybos 1995 m. vasario 23 d. potvarkio Nr. 463V „Dėl valstybinių akcinių įmonių reorganizavimo į uždarąsias akcines bendroves“ dalį dėl VĮ „Diagnostikos poliklinika“ reorganizavimo į uždarąją akcinę bendrovę „Diagnostikos poliklinika“; įpareigoti atsakovą Vilniaus miesto savivaldybę atkurti Lietuvos jėzuitų provincijos nuosavybės teisę į 323,45 kv. m ploto patalpas pastate lD3p Vilniuje, Didžioji g. 30; panaikinti ginčo patalpų teisinę registraciją atsakovo UAB „Diagnostikos poliklinika“ vardu; išreikalauti jas iš neteisėto atsakovo UAB „Diagnostikos poliklinika“ valdymo ir grąžinti šias patalpas atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2004 m. gegužės 5 d. sprendimu ieškinį patenkino.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2004 m. liepos 26 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2004 m. gegužės 5 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2004 m. gruodžio 1 d. nutartimi pakeitė Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. liepos 26 d. nutarties rezoliucinę dalį ir ją išdėstė taip: „Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2004 m. gegužės 5 d. sprendimo dalį dėl pripažinimo negaliojančia Vilniaus miesto valdybos 1995 m. vasario 23 d. potvarkio Nr. 463V dalies dėl valstybinės akcinės įmonės „Diagnostikos poliklinika“ reorganizavimo į uždarąją akcinę bendrovę „Diagnostikos poliklinika“. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą“.
2005 m. vasario 25 d. pareiškėja B. S. pateikė teismui prašymą atnaujinti procesą byloje ir panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2004 m. gegužės 5 d. sprendimą, o ieškinį atmesti. Prašyme atnaujinti procesą nurodyta, kad teismas turėjo ją įtraukti byloje dalyvaujančiu asmeniu, nes iki 2000 m. lapkričio 17 d. ji buvo UAB „Diagnostikos poliklinika“ akcininkė, vėliau savo akcijas pardavė A. Š., I. T. ir V. D. (CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punktas). UAB „Diagnostikos poliklinika“ priklausantis pastatas nepagrįstai grąžintas Vilniaus miesto savivaldybei, kuri buvo tik viena iš bendrovės akcininkų. Teismai neturėjo taikyti restitucijos tol, kol nebuvo pripažintos neteisėtomis UAB „Diagnostikos poliklinika“ akcijų privatizavimo sutartys, o vėliau - akcijų perleidimo sutartys. Gražinant pastatą Vilniaus miesto savivaldybei, jis turėjo būti perduotas proporcingai turėtam akcijų skaičiui, t. y. 75 proc. pastato turėjo būti grąžinta savivaldybei, o 25 proc. - buvusiems teisėtiems UAB „Diagnostikos poliklinika“ akcininkams, tarp jų – ir pareiškėjai. Priimti teismų procesiniai sprendimai turėjo įtakos jos teisėms ir pareigoms, nes atiteisus turtą UAB „Diagnostikos poliklinika“ akcininkai, nupirkę akcijas iš pareiškėjos, įgijo teisę reikalauti iš jos nuostolių atlyginimo.
2005 m. vasario 25 d. pareiškėjai V. Š. , I. T. ir V. D. pateikė teismui prašymą atnaujinti procesą, panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2004 m. gegužės 5 d. sprendimą ir atmesti ieškovo reikalavimus arba pakeisti šį sprendimą, tenkinant ieškinio dalį - įpareigoti valstybę išpirkti pastatą Vilniuje, Didžioji g. 30. Papildomu pareiškimu pareiškėjai prašė pripažinti negaliojančiu Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005 m. vasario 23 d. sprendimą, kuriuo Lietuvos jėzuitų provincijai buvo atkurtos nuosavybės teisės į ginčo patalpas. Prašyme atnaujinti procesą nurodyta, kad pareiškėjai nebuvo įtraukti į bylos nagrinėjimo procesą, informuoti apie bylos eigą, negalėjo dalyvauti teismų posėdžiuose, dėl to buvo pažeisti jų, kaip UAB „Diagnostikos poliklinika“ akcininkų, teisėti interesai, nepagrįstai buvo nuspręsta dėl jų teisių ir pareigų (CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Teismų sprendimais priteisus iš UAB „Diagnostikos poliklinika“ pastato dalį, bendrovės įstatinis kapitalas sumažėjo, akcininkai neteko galimybės reikšti pretenzijas dėl bendrovės įstatiniu kapitalu esančio turto priteisimo. Atnaujinus procesą byloje turėtų būti teisiškai įvertintos galiojančios akcijų pirkimo-pardavimo sutartys. Atlygintinai įgiję akcijas pareiškėjai negalėjo tikėtis, kad bus suklaidinti dėl akcijų vertės. Be to, bylą nagrinėję teismai neatsižvelgė į tai, kad Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatyme numatyta, kad religinėms bendruomenėms natūra negrąžinami pastatai (arba jų dalys), kurie perduoti į privačią nuosavybę pagal perleidimo momentu galiojusius įstatymus. Teismai padarė aiškią teisės normos taikymo klaidą, nes nepagrįstai netaikė 1990 m. vasario 14 d. įstatyme „Dėl maldos namų ir kitų pastatų grąžinimo religinėms bendruomenėms“ įtvirtintos imperatyviosios normos, pagal kurią iš grąžintinų religinėms bendruomenėms pastatų iškeldinamoms įstaigoms, įmonėms, organizacijoms ir piliečiams turi būti suteikiamos kitos tinkamos patalpos. Teismai neįpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės suteikti UAB „Diagnostikos poliklinika“ lygiaverčių patalpų, todėl procesas turi būti atnaujintas ir dėl aiškiai netinkamo materialinės teisės normos taikymo (CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Procesas atnaujintinas ir dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, nurodytų Teisingumo ministerijos rašte, kuriame rašoma, kad nėra duomenų apie tai, ar Lietuvos jėzuitų provincija yra iki 1940 m. veikusios organizacijos Tėvų jėzuitų vienuolyno ar kokios nors kitos organizacijos teisių perėmėja (CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Naujai paaiškėjusia aplinkybe laikytini ir VĮ Registrų centro 2005 m. birželio 21 d. išduotuose dokumentuose nurodyti duomenys, kad pastato statybos metai yra 1956-ieji, o duomenų apie pastato rekonstrukciją nėra. Taigi 1956 m. buvo pastatytas ginčo pastatas, o ne atlikta senojo 1940 m. pastato, priklausiusio Tėvų jėzuitų vienuolynui, rekonstrukcija. Iki nacionalizacijos neegzistavęs pastatas negalėjo būti grąžintas ieškovui.
2005 m. rugsėjo 22 d. atsakovas UAB „Diagnostikos poliklinika“ pateikė prašymą atnaujinti procesą ir panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2004 m gegužės 5 d. sprendimą, atmesti ieškovo reikalavimus arba pakeisti teismo sprendimą, tenkinant ieškinio dalį ir įpareigojant valstybę išpirkti pastatą Vilniuje, Didžioji g. 30. Atsakovas taip pat prašė pripažinti negaliojančiu Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005 m. vasario 23 d. sprendimą, kuriuo Lietuvos jėzuitų provincijai atkurtos nuosavybės teisės į ginčo patalpas. Paaiškėjo naujų aplinkybių, turinčių esminę reikšmę bylai, t. y. jog nėra duomenų, kad Lietuvos jėzuitų provincija būtų Tėvų jėzuitų vienuolyno teisių perėmėja ir kad pastatas buvo pastatytas 1956 m., todėl negalėjo priklausyti šiam vienuolynui. Atsakovas nurodė, kad bylos nagrinėjimo metu klausimai dėl Lietuvos jėzuitų provincijos statuso ir pastato statybos bei rekonstrukcijos nebuvo iškilę, nes atsakovas pasitikėjo ieškovo sąžiningumu.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2005 m. gruodžio 7 d. nutartimi atsisakė atnaujinti procesą byloje. Teismas nustatė, kad 2000 m. lapkričio 17 d. sutartimi Z. L. ir B. S. pardavė A. Š., I. T. ir V. D. 1576 paprastąsias vardines UAB „Diagnostikos poliklinika“ akcijas. Šioje byloje nebuvo nagrinėjamas reikalavimas dėl B. S. sudarytos akcijų pirkimo-pardavimo sutarties teisėtumo, todėl priimti teismų procesiniai sprendimai yra ne dėl pareiškėjos B. S. teisių ir pareigų, kilusių iš 2000 m. lapkričio 17 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutarties. Atmestinas pareiškėjos B. S. motyvas, kad teismų sprendimai turėjo tiesioginę reikšmę jos teisėms ir pareigoms, nes byloje nebuvo ginčo dėl pareiškėjos akcijų pardavimo teisėtumo, todėl pirkėjų nuostolių atlyginimo klausimas negali kilti. Teismų procesiniais sprendimais patalpos grąžintos Vilniaus miesto savivaldybei ne kaip vienai iš buvusių atsakovo UAB „Diagnostikos poliklinika“ akcininkų, o kaip institucijai, valdžiusiai šias patalpas patikėjimo teise kaip valstybės turtą iki jis buvo perduotas į atsakovo UAB „Diagnostikos poliklinika“ balansą.
Atsakovui UAB „Diagnostikos poliklinika“ teismo posėdžiuose atstovavo įgaliotas asmuo, todėl akcininkų - pareiškėjų V. Š. , L. T., V. D. - teisės nagrinėjant bylą nebuvo pažeistos. Pareiškėjai V. Š. , L. T., V. D. , kaip atsakovo UAB „Diagnostikos poliklinika“ akcininkai, turėjo galimybę gauti informaciją apie nagrinėjamą civilinę bylą. Teismai procesiniuose sprendimuose nepasisakė dėl akcininkų turtinių ir neturtinių teisių, nustatytų Akcinių bendrovių įstatyme; teismų procesiniais sprendimais pareiškėjams nebuvo sukurtos teisės ar pareigos, jų teisės nebuvo pažeistos. Atnaujinti procesą byloje CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu negalima, nes pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo peržiūrėtas apeliacine ir kasacine tvarka. Dėl byloje taikyto įstatymo pasisakė tiek Lietuvos apeliacinis teismas, tiek Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Be to, teisės taikymo klaida turi būti ne tik aiški, bet ir esminė, kuri sudarytų pagrindą laikyti sprendimą neteisėtu. CPK 366 straipsnyje nustatytas pagrindas atnaujinti procesą, kai naujai paaiškėja esminių bylos aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu, netaikytinas asmenims, nedalyvavusiems teismo procese; šiems asmenims CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytas specialus pagrindas kreiptis dėl bylos proceso atnaujinimo.
Atsakovas UAB „Diagnostikos poliklinika“, pagrįsdamas savo prašymą atnaujinti procesą byloje CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, pateikė Teisingumo ministerijos 2005 m. liepos mėnesio raštą, kuriame nurodoma, kad ministerija neturi duomenų apie tai, ar Lietuvos jėzuitų provincija yra iki 1940 m. veikusios organizacijos Tėvų jėzuitų vienuolyno ar kokios nors kitos organizacijos, veikusios iki nacionalizacijos, teisių perėmėja. Šis raštas negali būti pagrindas procesui byloje atnaujinti, nes teismas, nagrinėjęs bylą pirmąja instancija, šią aplinkybę ištyrė ir įvertino. Taip pat bylos nagrinėjimo metu buvo spręsta, ar pastatas naujai pastatytas, ar rekonstruotas. Teismas paskyrė pastato ekspertizę, kuri patvirtino, kad pastate naujos konstrukcijos sudaro tik 32,4 proc. pagrindinių konstrukcijų tūrio. Pažymėtina, kad Vilniaus miesto savivaldybė jau įvykdė teismo sprendimą - 2005 m. vasario 23 d. sprendimu Nr. 1-696 atkūrė ieškovui nuosavybės teises, grąžinant ginčo patalpas natūra, ir 2005 m. kovo 8 d. perdavimo-priėmimo aktu jas perdavė ieškovui.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos apeliacinės instancijos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. vasario 2 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2005 m. gruodžio 7 d. nutartį ir atnaujino bylos procesą pagal pareiškėjų V. Š. , I. T. ir V. D. prašymą CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytu pagrindu, atsisakė atnaujinti bylos procesą šių pareiškėjų prašyme ir jo papildyme nurodytais kitais pagrindais ir pagal pareiškėjos B. S. ir atsakovo UAB „Diagnostikos poliklinika“ prašymus, nusprendė bylą perduoti pirmosios instancijos teismui pakartotinai nagrinėti iš esmės. Kolegija nustatė, kad pareiškėjų V. Š. , L T. ir V. D. UAB „Diagnostikos poliklinika“ akcijos yra jų nuosavybės vertybiniai popieriai, suteikiantys jiems teisę dalyvauti valdant įmonę ir patvirtinantys įmonės kapitalo turėjimą (CK 1.101 straipsnio 7 dalis, 1.102 straipsnio 1 dalis). Bendrovės įstatinio kapitalo (bendrovės nuosavo kapitalo sudėtinės dalies), kurio valdymo teisė priklauso akcininkams, dydis ir sudėtis tiesiogiai lemia akcininkų turimų akcijų turtinę vertę. Iš esmės visą įsteigtos valstybinės akcinės įmonės, vėliau - UAB „Diagnostikos poliklinika“, įstatinį kapitalą sudarė pastatas Vilniuje, Didžioji g. 30, nes Vilniaus miesto valdybos 1991 m. lapkričio 14 d. potvarkiu Nr. 1923v pastatas Vilniuje, Didžioji g. 30, buvo perduotas į steigiamos VĮ „Diagnostikos poliklinika“ balansą, o Vilniaus miesto valdybos 1995 m. vasario 23 d. potvarkio Nr. 463v pagrindu VĮ „Diagnostikos poliklinika“ balanse buvęs pastatas Vilniuje, Didžioji g. 30, tapo UAB „Diagnostikos poliklinika“ įstatiniu kapitalu (buvo akcionuotas). Šiuo įstatiniu kapitalu buvo „padengtos“ Vilniaus miesto savivaldybės įgytos UAB „Diagnostikos poliklinika“ akcijos. Taigi UAB „Diagnostikos poliklinika“ akcininkai turi teises į šioje byloje iš atsakovo atiteistą daiktą (ginčo objektą) kaip į įstatinio kapitalo sudėties dalyką. VĮ „Diagnostikos poliklinika“ privatizavimo, akcionuojant jos kapitalą, teisėtumas nenuginčytas. Vilniaus miesto savivaldybė visas turėtas UAB „Diagnostikos poliklinika“ akcijas (75 proc. UAB „Diagnostikos poliklinika“ įstatinio kapitalo) 2000 m. lapkričio 6 d. pirkimo-pardavimo sutartimi už 3 122 920 Lt pardavė pareiškėjams V. Š. , I. T. , V. D. . Pirkimo-pardavimo sandoriais taip pat ir iš kitų asmenų įsigiję bendrovės akcijų, pareiškėjai turi beveik 80 proc. UAB „Diagnostikos poliklinika“ akcijų. Atiteisimas iš atsakovo turto, kuris įskaičiuotas į įstatinio kapitalo sudėtį, reiškia atsakovo įstatinio kapitalo sumažėjimą, tačiau bendrovės įstatinio kapitalas mažinimas yra išimtinė šio juridinio asmens dalyvių-akcininkų teisė, įgyvendinama akcininkų susirinkimo sprendimu, išskyrus įstatymo nustatytas išimtis (Akcinių bendrovių įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 14 punktas, 52 straipsnio 1 dalis). Byloje priimtu teismo sprendimu atiteisus dalį daikto iš atsakovo UAB „Diagnostikos poliklinika“, šios bendrovės įstatinis kapitalas sumažėjo be akcininkų valios. Sumažėjus bendrovės įstatiniam kapitalui turi būti sumažinamos akcijų nominalios vertės arba anuliuojama tam tikra akcijų dalis proporcingai akcininkų nuosavybės teise turimų akcijų skaičiui (Akcinių bendrovių įstatymo 38 straipsnio 5 dalis, 52 straipsnis). Šioje byloje priimtas teismo sprendimas panaikinti atsakovo UAB „Diagnostikos poliklinika“ nuosavybės teisę į daiktą, kuris įtrauktas į atsakovo įstatinio kapitalo sudėtį, taip pat atiteisti iš atsakovo tą daiktą, turi įtaką šios bendrovės akcininkų turtinėms teisėms ir interesams, nes dėl sumažėjusio įstatinio kapitalo šios bendrovės akcijos netenka dalies vertės arba prarandama dalis turimų akcijų (jų anuliavimo atveju). Dėl to pareiškėjų, kurie atlygintinai įsigijo beveik 80 proc. akcijų, patiriamų nuostolių dydis yra žymus, jų turtiniai interesai nukenčia labiausiai, todėl nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad teismo sprendimas šioje byloje nesukūrė pareiškėjams teisių ar pareigų, kad jų teisės nebuvo pažeistos. Akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad bendrovės valdymo organai privalo veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai. Šioje normoje nustatyta bendras bendrovės valdymo organų veiklos principas, tačiau nereiškia, kad sprendžiant ginčus teisme bendrovės valdymo organas ar kitas įgaliotas atstovas kartu atstovauja ir bendrovei, ir šio juridinio asmens dalyviams-akcininkams (Akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 6 dalis, 37 straipsnio 8 dalis, UAB „Diagnostikos poliklinika“ įstatai). Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjams būtų žinoma, jog šioje byloje buvo sprendžiami reikalavimai, turintys įtakos jų turimų UAB „Diagnostikos poliklinika“ akcijų vertei ar skaičiaus pokyčiui. Taigi yra pagrindas atnaujinti bylos nagrinėjimą CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui pakartotinai nagrinėti laikantis CPK 370 straipsnio 4 dalies nuostatų. Kolegija laikė pagrįstomis kitas pirmosios instancijos teismo nutarties dalis.
Šalies argumentai
Ieškovas Lietuvos jėzuitų provincija 2006 m. balandžio 7 d. pateikė kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 2 d. nutarties, kuria atnaujintas bylos procesas pagal pareiškėjų V. Š. , I. T. ir V. D. prašymą CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu. Ieškovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 2 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2005 gruodžio 7 d. nutartį. Kasacinio skundo argumentai:
1. A. Š. (vėliau padovanojęs savo akcijas V. Š. ), I. T. ir V. D. už 3 122 920 Lt įsigijo UAB „Diagnostikos poliklinika“ akcijas 2000 m. lapkričio 6 d. ir 2000 m. lapkričio 17 d. sutarčių pagrindu. UAB „Diagnostikos poliklinika“ pastatas Vilniuje, Didžioji g. 30, įvertintas 7 000 000 Lt, todėl laikyti, kad akcijų vertė sumažėjo teismo sprendimu paėmus iš bendrovės mažiau kaip 1/3 dalį pastato, negalima, nes vadovaujantis rinkos kaina bendrovei liko nekilnojamasis turtas, kurio vertė yra daug didesnė, nei akcininkai sumokėjo pirkdami akcijas. Duomenų, patvirtinančių, kad po teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos UAB „Diagnostikos poliklinika“ nuosavas kapitalas sumažėjo iki 217 335 Lt (tai sudarytų prielaidą įstatiniam kapitalui mažinti), nėra. Taip pat nėra duomenų, patvirtinančių, kad UAB „Diagnostikos poliklinika“ po teismo sprendimo įsiteisėjimo 2004 m. liepos 26 d. būtų sprendusi įstatinio kapitalo mažinimo klausimą, nors įstatyme nustatyta, kad bendrovėje susidariusi padėtis turi būti ištaisyta ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo dienos, kai valdyba sužinojo ar turėjo sužinoti apie susidariusią padėtį (Akcinių bendrovių įstatymo 38 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad UAB „Diagnostikos poliklinika“ veikla yra nuostolinga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-16/2005). Ieškovo nuomone, teismo sprendimu nebuvo sumažinta UAB „Diagnostikos poliklinika“ akcijų vertė, nes šiuo sprendimu bendrovei suteikiama teisė reikalauti nuostolių atlyginimo iš Vilniaus miesto savivaldybės.
2. UAB „Diagnostikos poliklinika“ ir jos akcininkų interesams, nagrinėjant civilinę bylą, atstovavo įgaliotas atstovas. Pagal Akcinių bendrovių įstatymo 16 straipsnio 4 punktą, CK 2.81, 2.82, 2.87 straipsnius tais atvejais, kai bendrovės akcininkas mano, kad įgaliotas asmuo netinkamai atstovavo bendrovei, akcininkas turi teisę kreiptis į teismą dėl bendrovei padarytos žalos, kuri susidarė dėl bendrovės vadovo ir valdybos narių pareigų, nustatytų Akcinių bendrovių įstatyme ir kituose įstatymuose, taip pat bendrovės įstatuose, nevykdymo ar netinkamo vykdymo, atlyginimo. Akcininkų dalyvavimas byloje būtų būtinas ginčijant akcijų pirkimo-pardavimo sutartis. Teismo sprendimu šioje byloje akcininkų teisinė padėtis nepasikeitė, teismas nesprendė dėl pareiškėjų teisių ir pareigų, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų. Palikus galioti apeliacinės instancijos teismo nutartį būtų sukurtas precedentas - teismai, nagrinėjantys ginčus tarp juridinių asmenų, privalėtų įtraukti į bylą juridinio asmens dalyvius (šiuo atveju - akcinės bendrovės akcininkus). Dėl to taptų neįmanoma išnagrinėti tokio pobūdžio ginčus laikantis CPK 7 straipsnyje nustatytų proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų.
Tretysis asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos pateikė pareiškimą dėl prisidėjimo prie ieškovo Lietuvos jėzuitų provincijos kasacinio skundo. Tretysis asmuo sutinka su ieškovo kasacinio skundo argumentais.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į kasacinį skundą pareiškėjai V. Š. ir I. T. prašo kasacinį procesą nutraukti arba kasacinio skundo netenkinti, o Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 2 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime į kasacinį skundą nurodyta, kad CPK 370 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog kasacine tvarka gali būti skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta atnaujinti procesą byloje. Taigi kasacijos dalykas gali būti tik proceso atnaujinimo galimybę užkertanti apeliacinės instancijos teismo nutartis. Teismo nutartis, kuria procesas byloje atnaujintas, negali būti skundžiama kasacine tvarka, nes tokios teismo nutarties priėmimas neužkerta galimybės tolesnei bylos eigai (CPK 334 straipsnio 1 dalies 2 punktas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-127/2006). Bendrovės akcijų rinkos vertė (kaina) tiesiogiai priklauso nuo bendrovės turimo turto ir įsipareigojimų. Akivaizdu, kad iš bendrovės neatlygintinai paėmus dalį nekilnojamojo turto, reali bendrovės akcijų vertė sumažėja iš bendrovės neatlygintinai paimto nekilnojamojo turto vertės dydžiu, kartu proporcingai sumažėja ir kiekvieno akcininko turimų akcijų vertė. Nustatant bendrovės akcijų rinkos vertę (kainą) būtina įvertinti ne tik bendrovės turimą turtą, bet ir įsipareigojimus. 2000 m. lapkričio mėnesį UAB „Diagnostikos poliklinika“ akcijų kainą nulėmė nekilnojamojo turto, kuris UAB „Diagnostikos poliklinika“ priklausė 2000 m. lapkričio mėnesį, rinkos kaina. Bendrovės valdymo organai civilinėje byloje atstovavo ne akcininkų, o bendrovės interesams; įstatymuose nesuteikta teisės bendrovės valdymo organams tiesiogiai atstovauti akcininkų interesams. Pareiškėjai teikė prašymą dėl proceso atnaujinimo dėl to, kad teismas, priėmęs sprendimą dėl dalies bendrovės turto paėmimo neatlygintinai, iš esmės pasisakė ir dėl akcininkų teisių, nes dėl turto paėmimo sumažėjo akcininkams priklausančių akcijų kaina. Pareiškėjų nuomone, teismo sprendimas, kurį priėmus bendrovė patiria nuostolių, turi tiesioginę įtaką akcininkų teisėms.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Kasacinio teismo argumentai
Pirmosios instancijos teismas atsisakė atnaujinti bylos, kurioje išnagrinėjus ieškovo Lietuvos jėzuitų provincijos ieškinį priimtas ir jau įsiteisėjęs Vilniaus apygardos teismo 2004 m. gegužės 5 d. sprendimas, procesą visais pareiškėjų nurodytais bylos proceso atnaujinimo pagrindais (CPK 366 straipsnis 1 dalis 2, 7, 9 punktai). Apeliacinės instancijos teismas atnaujino bylos procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu ir pripažino, kad kitais pareiškėjų nurodytais pagrindais bylos proceso atnaujinti negalima. Kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 2 d. nutarties, kuria atnaujintas bylos procesas pagal pareiškėjų V. Š. , I. T. ir V. D. prašymą CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, pateikė ieškovas Lietuvos jėzuitų provincija. Apeliacinės instancijos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 2 d. nutarties dalies, kuria atsisakyta atnaujinti bylos procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 ir 9 punktų pagrindais, pareiškėjai neskundžia, priešingai – atsiliepimu į ieškovo Lietuvos jėzuitų provincijos kasacinį skundą pareiškėjai prašo palikti galioti apeliacinės instancijos teismo nutartį, kuria bylos procesas atnaujintas tik pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punktą arba kasacinį procesą nutraukti. Taigi pagal ieškovo Lietuvos jėzuitų provincijos suformuluotą kasacinį skundą kasacinio nagrinėjimo objektu galėtų būti tik Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 2 d. nutarties dalis, kuria atnaujintas bylos procesas pagal pareiškėjų V. Š., I. T. ir V. D. prašymą CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu.
Tačiau sistemiškai aiškinant bylų proceso kasaciniame teisme ir bylos proceso atnaujinimo procesines normas akivaizdu, kad apskritai negali būti skundžiamos pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutartys, kuriomis atnaujinamas bylos procesas. Pagal proceso atnaujinimo procesinio instituto normas gali būti skundžiamos tik tos pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutartys, kuriomis prašymą atnaujinti procesą atsisakoma priimti (CPK 370 straipsnis 1 dalis), taip pat kuriomis procesą atnaujinti atsisakoma (CPK 370 straipsnis 3 dalis). CPK 370 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kasacine tvarka gali būti skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis, kuria procesą byloje atsisakyta atnaujinti. Ši įstatymo nuostata reiškia, kad kasacinio peržiūrėjimo objektu gali būti tik proceso atnaujinimo galimybę užkertanti apeliacinės instancijos teismo nutartis. Dėl teismo nutarties, kuria procesas byloje atnaujintas, nėra procesinės galimybės paduoti kasacinį skundą, nes tokios teismo nutarties priėmimas galimybės tolesnei bylos eigai neužkerta. Dėl to nagrinėjamoje byloje kasacine tvarka skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria buvo atnaujintas bylos procesas CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, negali būti laikoma kasacinio nagrinėjimo objektu.
CPK 340 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai CPK XVII skyriuje, reglamentuojančiame bylų procesą kasaciniame teisme, tam tikrų procesinių veiksmų atlikimas nėra reglamentuotas, taikomi CPK 1–300 straipsniai tiek, kiek jie neprieštarauja nurodyto skyriaus nuostatoms. Pagal CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punktą teismas nutraukia bylą, jeigu byla nenagrinėtina teisme.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nesant galimybės skundžiamą teismo nutartį peržiūrėti kasacine tvarka, kasacinė byla Lietuvos Aukščiausiajame Teisme nenagrinėtina, todėl kasacinis procesas byloje nutrauktinas (CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 340 straipsnio 5 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 340 straipsnio 5 dalimi, 362 straipsnio 1 dalimi,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kasacinį procesą, pradėtą pagal ieškovo Lietuvos jėzuitų provincijos kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 2 d. nutarties, nutraukti.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.