Šiaulių apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Bronius Zalaga Baudžiamoji byla Nr. 1A-170-135/2007

Teisėja Virginija Jokubauskienė Procesinio sprendimo kategorija 1.2.14.5

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2007 m. gegužės 3 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Broniaus Zalagos,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. S. apeliacinį skundą dėl Akmenės r. apylinkės teismo 2007-02-21 nuosprendžio, kuriuo D. S. nuteistas pagal LR BK 180 str. 1 d. laisvės atėmimu 2 metams 3 mėnesiams. Remiantis LR BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d., paskirta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Panevėžio m. apylinkės teismo 2006-02-22 ir 2006-06-20 nuosprendžiais paskirtomis bausmėmis, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 3 metams 3 mėnesiams, paskiriant auklėjamojo poveikio priemonę – įspėjimą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. S. nuteistas už tai, kad jis 2005-11-23 apie 19.30 val. Naujojoje Akmenėje, 50 m nuo Respublikos g. 31 namo, ties tilteliu per tvenkinį, panaudodamas fizinį smurtą nukentėjusiosios O. R. atžvilgiu, pagrobė jai priklausančio turto iš viso už 414,5 Lt.

Teismo posėdyje prokurorė prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, nuteistojo gynėja prašo apeliacinį skundą patenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo nuteistojo D. S. nusikalstamą veiką ir paskyrė jam teisingą bausmę.

Nors nuteistasis D. S. apeliaciniame skunde nurodė, kad jis nenaudojo smurto nukentėjusiosios O. R. atžvilgiu, šį jo teiginį paneigia byloje surinkti ir teismo ištirti įrodymai. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusioji O. R. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu davė nuoseklius parodymus, kad nuteistasis jai du kartus ranka smogė į krūtinę ir petį, jie grūmėsi, iš rankų išplėšęs rankinę ir maišelį vaikinas nubėgo (b.l. 4, 48, 185). Pats nuteistasis, nors iš pradžių teigė, kad jokio smurto nukentėjusiosios atžvilgiu nenaudojo, vėliau parodė tiksliai neprisimenantis, ar sudavė nukentėjusiajai smūgius, pripažino, kad nukentėjusioji viską papasakojo teisingai (b.l. 145-146, 184-185). Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad teismas pagrįstai, remdamasis byloje surinktais ir ištirtais įrodymais, pripažino, jog D. S. turtui pagrobti panaudojo fizinį prieš nukentėjusiąją. Todėl tokia D. S. veika teismo teisingai kvalifikuota kaip plėšimas pagal LR BK 180 str. 1 d.

Apelianto prašymas skirti jam su realiu laisvės atėmimu nesusijusią bausmę taipogi nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje esančią medžiagą, daro išvadą, jog bausmė D. S. paskirta nepažeidžiant baudžiamojo įstatymo nuostatų, savo rūšimi ir dydžiu atitinka LR BK 41 str. nurodytą bendrąją bausmės paskirtį bei ją papildančią ir individualizuojančią specialią nepilnamečiams taikomų baudžiamosios atsakomybės ypatumų paskirtį. Skirdamas D. S. bausmę už padarytą nusikaltimą, apylinkės teismas vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, numatytais LR BK 54 str., priešingai nei nurodė apeliantas, atsižvelgė ir į LR BK 91 str. įtvirtintus bausmės individualizavimo nepilnamečiams ypatumus. Teismas įvertino padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nuteistojo asmenybę, jo gyvenimo ir auklėjimo sąlygas, sveikatos būklę ir socialinę brandą, anksčiau taikytas poveikio priemones ir jų veiksmingumą, elgesį po nusikalstamos veikos padarymo: D. S. padarė tyčinį apysunkį nusikaltimą, kurio pavojingumą atspindi du kėsinimosi objektai – nuosavybė ir asmens sveikata, nusikaltimo padarymo metu buvo nepilnametis, gyveno vaikų globos namuose, charakterizuojamas neigiamai, kaip neprognozuojamo, įžūlaus, iššaukiančio elgesio, priešiškai nusiteikęs aplinkinių atžvilgiu, meluojantis, pastoviai bėgantis iš globos namų, valkataujantis, vagiliaujantis, piktybiškai nelankantis mokyklos, nepaklūstantis auklėtojų reikalavimams, keliantis grėsmę kitiems vaikams (b.l. 134-135), byloje esančioje specialisto išvadoje nurodyta, kad D. S. yra gydytas vaikų ir paauglių psichiatrijos skyriuose, jam yra emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimas (b.l. 180), D. S. jau yra teistas septynis kartus už nusikaltimų nuosavybei padarymą, nusikaltimą padarė neišnykus teistumui, šiuo metu atlieka laisvės atėmimo bausmę, teismas pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino ir nuoširdžiai gailisi padaręs nusikaltimą, jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta (b.l. 188-189). Byloje surinktų duomenų apie D. S. asmenybę pakanka padaryti išvadai, kad jis nesistengia pasitaisyti, linkęs sistemingai vykdyti analogiškus nusikaltimus, įvykdytas nusikaltimas buvo tik loginė jo gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio pasekmė. Visa tai pagrįstai teismui leido manyti, kad nuteistajam taikytos bausmės nepadarė jam teigiamos įtakos ir kitos rūšies bausmių nusikalstamiems jo polinkiams pakeisti nepakanka, bei paskirti realią mažesnę negu straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytos bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmę. Kolegijos nuomone, teismas išanalizavo ir įvertino bausmės skyrimui reikšmingas tiek su padarytu nusikaltimu, tiek su nuteistojo asmenybe susijusias aplinkybes, baudžiamojo įstatymo nuostatų dėl bausmės skyrimo ir jos individualizavimo nepažeidė. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, kolegija konstatuoja, kad D. S. pirmosios instancijos teismo paskirtos bausmės švelninti, mažinant jos dydį ar skiriant švelnesnę jos rūšį, nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo D. S. apeliacinį skundą atmesti.