Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo viešosios įstaigos „Visos Lietuvos vaikai“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos „Visos Lietuvos vaikai“ skundą atsakovui Švenčionių rajono savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

Teismas apžvelgė byloje nustatytas faktines aplinkybes ir akcentavo, jog ginčo teisinius santykius reglamentuoja Socialinių paslaugų įstatymas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. spalio 10 d. Nutarimas Nr. 978 „Dėl socialinių paslaugų finansavimo ir lėšų apskaičiavimo metodikos patvirtinimo“ (toliau – ir Metodika) bei kiti teisės aktai, susiję su jų įgyvendinimu. Rėmėsi Įstatymo 13 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 15 straipsnio 1 dalimi, 26 straipsnio 2 ir 3 d. (redakcija iki 2010 m. liepos 1 d.), 33 straipsniu, 34 straipsnio 5 dalimi bei Metodikos 22, 25 ir 32 punktais. Išanalizavęs aktualų teisinį reglamentavimą bei bylos medžiagą, teismas padarė išvadą, jog skundžiama Sprendimo dalis priimta nepažeidžiant teisės aktų nuostatų, ją priimant taip pat nebuvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą, savo turiniu neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Teismas pastebėjo, kad byloje nėra jokių prejudicinę reikšmę turinčių rašytinių įrodymų, kad pareiškėjas ginčo klausimu būtų susirašinėjęs su atsakovu nuo 2007 m., t. y. būtų kreipęsis dėl socialinių paslaugų finansavimo. Akcentavo, jog susirašinėjimas tarp pareiškėjo ir Administracijos prasidėjo nuo 2011 m. ir 2011 m. spalio 5 d. buvo pasirašyta Ilgalaikės socialinės globos lėšų kompensavimo sutartis ir nuo šios datos mokama kompensacija. Pareiškėjas atsakovui nenurodė ir nepagrindė jam pateiktų savo paskaičiavimų dėl suteiktų socialinių paslaugų J. Ž., kaip to reikalauja Įstatymo 26, 33 ir 35 straipsniai, Metodikos 22 ir 25 punktai. Pridūrė, jog, be kita ko, pareiškėjas nebuvo sudaręs sutarties su atsakovu dėl asmeniui teikiamos trumpalaikės ar ilgalaikės socialinės globos išlaidų finansavimo, kuri, pagal Metodikos 32 punkto nuostatas, privaloma. Pažymėjo, jog įstatymų leidėjas, expressis verbis, nustatęs, kad teikiančias trumpalaikę ar ilgalaikę socialinę globą socialinės globos įstaigas, kurias savivaldybės nustatyta tvarka pasirenka pats socialinės globos gavėjas (globėjas, rūpintojas, kiti teisėti asmens atstovai), ar socialinės globos įstaigas, kurias globėjais (rūpintojais) įstatymų nustatyta tvarka paskiria teismas, savivaldybė finansuoja tiesiogiai, sudarydama sutartis dėl asmeniui teikiamos trumpalaikės ar ilgalaikės socialinės globos išlaidų finansavimo socialinės globos įstaigai. Nurodė, jog byloje nėra jokių duomenų, kokie įkainiai ir kieno buvo patvirtinti nuo 2007 m., pareiškėjas taip pat nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kokias lėšas jis panaudojo J. Ž. išlaikymui ir kokiais laikotarpiais.

III.

1. Teismas Sprendime atsižvelgė į atsakovo argumentus, esą neaiški situacija dėl vaiko išlaikymo globos įstaigoje kainų, jos skirtingos, pagal kokias kainas paskaičiuota globos kaina nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2011 m. rugsėjo 1 d. Tačiau pareiškėjo pateikti rašytiniai įrodymai (b. l. 60, 61, 62, 63) bei argumentai, kuriais prašoma globos kainą skaičiuoti pagal kreipimosi į atsakovą ir teismą metu galiojančius vidutinius įkainius, liko neįvertinti, nes sprendimo motyvuose neminimi. Priduria, jog taip pat yra pateikti ir 2007 metais pareiškėjo įstaigoje galioję įkainiai, į kuriuos atsižvelgtina. Mano, jog tai, kad atsakovas pagaliau pasirašė su pareiškėju sutartį nuo 2011 m. spalio 5 d. analogiškomis kainomis (1280 Lt/mėn.), kurios nurodytos ir skunde, vertintina taip, jog šią sumą atsakovas pripažino pagrįsta, todėl negalima daryti išvados, kad ateičiai atsakovo suma aiški ir adekvati, o dėl įsiskolinimo – esą atsakovui nesuprantama, tai vertintina kritiškai.

2. Atkreipia dėmesį, kad pagal sutartį nuo 2011 m. spalio 5 d. iki 2012 m. vasario mėn. nėra gautas nei vienas litas – Administracija 2011 m. spalio 5 d. sutarties realiai nevykdo ir finansavimo neteikia. Todėl sprendime pateikta teismo išvada, kad „kompensacija mokama nuo šios datos“ nepagrįsta bylos įrodymais.

3. Dėl prejudicinę reikšmę galinčių turėti įrodymų sprendime pasisakyta, kad susirašinėjimas prasidėjo nuo 2011 metų, tačiau teismas neatsižvelgė į byloje esančius raštus (b. l. 60, 61, 62, 63), kurie patvirtina, kad susirašinėjimas su atsakovu vyko nuo 2007 metų pradžios. Nurodo, jog papildomai su šiuo apeliaciniu skundu pateikia naujus, ankstesniais laikotarpiais iš atsakovo gautus raštus, kuriuose patvirtinta, kad „mes nepasirašysime minėtos sutarties“ bei tai, kad „už Švenčionių rajono vaikams teikiamą socialinę globą Labdaros ir paramos fondo „VISOS LIETUVOS VAIKAI“ globos namuose, Švenčionių rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrius mokėti nesutinka“. Pabrėžia, jog šie įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas nuo pat naujos Įstatymo redakcijos įsigaliojimo 2007 m. sausio 1 d. ir iki 2009 m. balandžio 27 d. pertvarkymo į viešąją įstaigą aktyviai siekė pasirašyti sutartį, tačiau atsakovas piktybiškai nevykdė Įstatymo ir atsisakė sudaryti sutartį.

4. Atsakovo atsisakymas pasirašyti sutartį vertintinas kaip Įstatymo reikalavimų pažeidimas. Viešojo administravimo principai reikalauja priimant sprendimus paisyti įstatymo viršenybės, nepiktnaudžiavimo valdžia, teisėtumo bei kitų principų, kurie numatyti Lietuvos Respublikos Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnyje, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje. Pareiškėjas negalėjo priverstinai pasiekti sutarties pasirašymo, kuomet atsakovo institucija sąmoningai nebendradarbiavo šiuo klausimu, nors turi pareigą vykdyti galiojančius Įstatymo reikalavimus. Sprendimas atmesti skundą dėl piniginių lėšų priteisimo šioje byloje sukūrė precedentą, kuriuo vengianti vykdyti įstatymą viešojo administravimo institucija pripažinta kaip teisėtai besielgianti, kas neteisinga ir prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamai praktikai – savivaldybės institucijai keliami aukštesni reikalavimai veikti teisėtai, nepriklausomai nuo kitų subjektų veiksmų, ji visais atvejais atsakinga už kompetencijos ribose priimtų sprendimų teisėtumą, įstatymų reikalavimų laikymąsi. Pažymi, kad atsakovas nė nemini, kokia, jo nuomone, mokėtina suma būtų pagrįsta, niekada iš pareiškėjo nereikalavo pateikti jokių papildomų duomenų šiuo klausimu, dėl kito vaiko M. Ž. (J. Ž. sesers) sutartį pasirašė, ir moka lėšas, kas įrodo, jog nesutikimas su mokėtina suma yra apsimestinis. Pateikta pažyma apie lėšas, kurias skiria globojamiems vaikams pagal analogiškas sutartis daugelis kitų savivaldybių įrodo, kad būtent iš atsakovo reikalaujama iš visų kitų mažiausia suma, ir ji tikrai neviršija Metodikos nustatytų ir galiojančių šiuo metu patvirtintų socialinių paslaugų kainų asmeniui dydžių.

5. Atsakovo argumentas dėl to, jog iki 2009 m. pareiškėjas veikė kaip nevyriausybinė organizacija ir vaikai pareiškėjo įstaigoje buvo išlaikomi vien iš steigėjo lėšų, aukų ir labdaros, yra klaidinantis teismą bei atmestinas, nes pareiškėjas, būdamas nevyriausybine organizacija, didžiausią savo įnašą į socialinių globos paslaugų teikimą yra įdėjęs ilgalaikiu materialiuoju turtu, įgytu iš savų lėšų be valstybės ir savivaldybių pagalbos: pastatyti ir įrengti keli gyvenamieji pastatai, dirbtuvės su įranga, įgyti keli automobiliai, sukurta reikalinga infrastruktūra (vietinis vandentiekis ir kanalizacija, elektros pastotė su dalimi elektros tinklų, nutiestas 1,2 km vietinės reikšmės kelias), kita. Pabrėžia, jog šios aplinkybės nepriklauso nuo to, kad vienas ir tas pats juridinis asmuo buvo pertvarkytas iš Labdaros ir paramos fondo į viešąją įstaigą. Tai patvirtina ir sprendime minimos Metodikos 22 ir 35 punktai, apibrėžiantys, kokio pobūdžio išlaidos gali būti finansuojamos savivaldybių pagal sutartis. Pažymi, jog skunde reikalaujama priteisti iš atsakovo globos išlaidų dalis neviršija Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotos institucijos patvirtinto socialinių paslaugų asmeniui dydžio, kuris šiuo metu yra 1855 litai.

6. Dėl duomenų, kokie įkainiai ir kokios lėšos bei kokiais laikotarpiais panaudotos J. Ž. išlaikymui, spręstina vadovaujantis protingumo teisiniu kriterijumi. Nurodo, jog globoja 19 vaikų, J. Ž. gyvena kartu su kitais globojamais vaikais, centralizuotai visiems vaikams kartu perkamas maistas, kitos prekės ir organizuojamos buitinės paslaugos, o sąskaita gaunama – viena. Norint pagrįsti rašytiniais dokumentais patirtas išlaidas, reikėtų pateikti absoliučiai visas pareiškėjo 2007-2011 metais gautas sąskaitas-faktūras, kas būtų perteklinė bylos informacija. Mano, jog ginčas dėl globos lėšų sumos dydžio spręstinas atsižvelgiant į Socialinių paslaugų priežiūros departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos skelbiamas vidutines socialinių paslaugų kainas, galiojančias bylos iškėlimo dieną.

7. Išlaikymo dydžio klausimas byloje yra išvestinis, nes pirminis klausimas – pripažinimas, kad atsakovas nevykdė Įstatymo 13 straipsnio 1 ir 8 dalies, 34 straipsnio 5 dalies ir 39 straipsnio 2 dalies bei Metodikos 16 punkto reikalavimų, ir yra atsakingas už kilusias pasekmes, kas nagrinėtina apeliacinėje teismo instancijoje šioje byloje iš naujo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Šioje byloje ginčas kyla dėl atsakovo Švenčionių rajono savivaldybės administracijos nesumokėto pareiškėjui VšĮ „Visos Lietuvos vaikai“ socialinių globos išlaidų įsiskolinimo (72 960 Lt) už pareiškėjo globojamą J. Ž. laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2011 m. spalio 5 d.

Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių matyti, jog atsakovas, gavęs pareiškėjo skundą dėl rūpintinės J. Ž. socialinės globos išlaidų įsiskolinimo ir mokėjimo (b. l. 10 – 11), ginčijamu 2010 m. rugsėjo 22 d. atsakymu (b. l. 12) nesutiko apmokėti pareiškėjo paskaičiuotos įsiskolinimo sumos, tačiau sutiko pasirašyti lėšų kompensavimo sutartį už teikiamas ilgalaikės socialinės globos paslaugas J. Ž. suderinus neaiškius klausimus dėl vaiko išlaikymo kainos ir pradėti mokėti [kompensaciją] nuo sutarties pasirašymo dienos. Pareiškėjas ginčija tą minėto atsakymo dalį, kuria atsakovas atsisakė apmokėti susidariusį įsiskolinimą už 2007 m. sausio 1 d. iki 2011 m. spalio 5 d. laikotarpį.

Byloje nekyla ginčas dėl to, kad pareiškėjas VšĮ „Visos Lietuvos vaikai“ turi nuolatinės globos teisę J. Ž. atžvilgiu (globos pagrindas – 2002 m. spalio 14 d. Švenčionių rajono apylinkės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-726-01/2002, 2002 m. spalio 31 d. Švenčionių mero potvarkis Nr. 268) ir faktiškai ją savo vaikų namuose globojo nuo 2002 metų iki skundo padavimo teismui dienos.

Pridurtina, jog iš bylos medžiagos matyti, jog nuo 2011 m. spalio 5 d. su pareiškėju buvo sudaryta ilgalaikės socialinės globos lėšų kompensavimo sutartis dėl J. Ž. išlaikymo, kuria atsakovas įsipareigojo pareiškėjui kas mėnesį mokėti po 1800 Lt (b. l. 47 – 48), todėl ginčas dėl kompensavimo nuo šios datos taip pat nekyla.

Pareiškėjo teigimu, atsakovas yra įpareigotas sumokėti jam už minėtos rūpintinės išlaikymą už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2011 m. spalio 5 d., nes nuo 2007 m. sausio 1 d. įsigaliojus naujai Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymo (toliau – ir Socialinių paslaugų įstatymas; Įstatymas) redakcijai, iš savivaldybės biudžeto privaloma finansuoti dalį socialinės globos išlaidų.

Socialinių paslaugų įstatymo (originali 2006 m. sausio 19 d. Nr. X-493 redakcija) 3 straipsnio 1 dalis apibrėžia, jog socialinėmis paslaugomis yra laikomos paslaugos, kuriomis suteikiama pagalba asmeniui (šeimai), dėl amžiaus, neįgalumo, socialinių problemų iš dalies ar visiškai neturinčiam, neįgijusiam arba praradusiam gebėjimus ar galimybes savarankiškai rūpintis asmeniniu (šeimos) gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime.

Socialinių paslaugų įstatymo 39 straipsnio 2 dalis įtvirtina, jog šio įstatymo trečiojo skirsnio nuostatos, susijusios su socialinių paslaugų planavimo metodikos taikymu, ir aštuntojo skirsnio nuostatos, susijusios su socialinių paslaugų finansavimu, taip pat šio įstatymo nuostatos, susijusios su socialinės globos normų taikymu ir Socialinių paslaugų priežiūros departamento veikla, įsigalioja nuo 2007 m. sausio 1 d.

Pažymėtina, jog ši teisės norma savo pobūdžiu yra operacinė, t. y. nustatanti kitų, dispozicijoje minimų teisinių normų (trečiojo skirsnio, aštuntojo skirsnio bei nuostatų, susijusių su socialinės globos normų taikymu ir Socialinių paslaugų priežiūros departamento veikla), galiojimo laike pradžią, todėl ginčo teisiniams santykiams aktualios ir analizuotinos būtent pastarosios materialinės teisės normos.

Socialinių paslaugų įstatymo 13 straipsnio 1 dalis numato, jog savivaldybė atsako už socialinių paslaugų teikimo savo teritorijos gyventojams užtikrinimą planuodama ir organizuodama socialines paslaugas, kontroliuodama bendrųjų socialinių paslaugų ir socialinės priežiūros kokybę. To paties Įstatymo straipsnio 8 dalis savo ruožtu įtvirtina, jog kiekvienos savivaldybės administracijoje turi veikti padalinys, planuojantis socialines paslaugas, administruojantis socialinių paslaugų organizavimą ir bendrųjų socialinių paslaugų bei socialinės priežiūros kokybės kontrolę.

Socialinių paslaugų įstatymo 34 straipsnio 5 dalis įtvirtina, jog socialinė globa likusiems be tėvų globos vaikams finansuojama iš savivaldybės biudžeto lėšų ir iš valstybės biudžeto specialių tikslinių dotacijų savivaldybių biudžetams, skirtų vaikų globos (rūpybos) išmokoms mokėti.

Socialinių paslaugų įstatymo 26 straipsnio 7 dalis numato, jog asmens (šeimos) ir savivaldybės tarpusavio teisės ir pareigos dėl mokėjimo už socialines paslaugas reglamentuojamos rašytine sutartimi.

Poįstatyminiu lygmeniu Socialinių paslaugų įstatymo nuostatas numato ir įgyvendina Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. spalio 10 d. Nutarimas Nr. 978 „Dėl socialinių paslaugų finansavimo ir lėšų apskaičiavimo metodikos“ (toliau – ir Metodika).

Atsižvelgus į minėtąjį teisinį reguliavimą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog atsakovas turėjo teisinę pareigą finansuoti J. Ž. socialinę globą už laikotarpį 2007 m. sausio 1 d. iki 2011 m. spalio 5 d, sudarydamas su pareiškėju rašytinę sutartį. Teisėjų kolegija negali sutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog pareiškėjo skundas yra nepagrįstas tuo pagrindu, jog jis susirašinėjimą su atsakovu, siekdamas pasirašyti socialinės globos lėšų kompensavimo sutartį, pradėjo tik nuo 2011 metų, o byloje nėra jokių prejudicinę reikšmę turinčių rašytinių įrodymų, kad pareiškėjas į atsakovą būtų kreipęsis tik nuo 2007 m., nes tai neatitinka byloje surinktos medžiagos. Pažymėtina, jog iš byloje esančių duomenų (b. l. 14; 60) matyti, kad pareiškėjas dar 2007 m. kreipėsi į atsakovą, prašydamas pasirašyti sutartį dėl socialinių paslaugų finansavimo, o atsakovas savo ruožtu sutartį sudaryti vengė (b. l. 62; 63), atsisakymą motyvuodamas pagrindu – esą J. Ž., likusiai be tėvų globos, globa buvo nustatyta dar iki įsigaliojimo tų Socialinio paslaugų įstatymo nuostatų, kurios apibrėžia apmokėjimo už socialines paslaugas tvarką, taip pat tuo, jog atsižvelgiant į ekonominį sunkmetį, biudžete nėra numatyta lėšų, skirtų apmokėti už teikiamas socialinės globos paslaugas asmenis, globos institucijose apgyvendintiems iki 2007 m. sausio 1 d., bei pareiškėjo siūlomo globos įkainio dydžiu. Dėl atsakovo argumento, kad J. Ž. globa buvo nustatyta dar iki 2007 m. sausio 1 d., kas, atsakovo nuomone, sudarė pagrindą atsisakyti sudaryti su pareiškėju sutartį, pažymėtina, jog Įstatymo 38 straipsnio 4 dalyje yra įtvirtinta, jog nauja vaiko socialinės globos finansavimo tvarka nėra taikoma tik tiems vaikams, kurie iki 2007 m. sausio 1 d. pradėjo gauti socialinę globą apskričių, t. y. valstybiniuose vaikų globos namuose, nes šių asmenų socialinė globa finansuojama valstybės biudžeto lėšomis, todėl šis atsakovo argumentas yra nepagrįstas. Be to, papildomai faktą, jog atsakovas vengė vykdyti įstatyminę pareigą ir sudaryti sutartį su pareiškėju įrodo ir ta aplinkybė, jog tai, kad Švenčionių rajono savivaldybė privalo finansuoti vaikų, apgyvendintų iki ir po 2007 m. pareiškėjo globos namuose, atsakovui buvo išaiškinta Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Lygių galimybių ir socialinės integracijos departamento raštu (b. l. 17). Teismas taip pat nepagrįstu atsisakyti sudaryti sutartį su pareiškėju laiko tą atsakovo motyvą, jog VšĮ „Visos Lietuvos vaikai“ iki 2009 m. veikė kaip nevyriausybinė organizacija, todėl turėjo būti išlaikomi ir iš steigėjo lėšų, nes Įstatymas pareigos kompensuoti socialinės globos pagal kompensaciją gaunančių asmenų teisinę formą nediferencijuoja, t. y. teisės gauti kompensaciją jis nepadaro priklausoma nuo gavėjų teisinės formos. Pažymėtina, jog šiuo aspektu Įstatymo 38 straipsnio 4 dalis numato vienintelę išimtį – nauja vaiko socialinės globos finansavimo tvarka nėra taikoma tik tiems vaikams, kurie iki 2007 m. sausio 1 d. pradėjo gauti socialinę globą apskričių, t. y. valstybiniuose vaikų globos namuose, kurios pareiškėjo situacija neaprėpia.

Konstatavus, jog atsakovas turėjo teisinę pareigą finansuoti pareiškėjui kompensuoti J. Ž. socialinę globą, teisėjų kolegija imasi tikrinti, ar pagrindu atsisakyti su pareiškėju rašytinę sutartį nagrinėjamu atveju galėjo būti atsakovo akcentuojamas socialinės globos įkainių, kuriuos nurodė pareiškėjas, nepagrįstumas. Šiuo aspektu analizuotinos aktualios minėtos Metodikos nuostatos, įtvirtinančios socialinių paslaugų pagal atskiras socialinių paslaugų rūšis finansavimą ir lėšų socialinėms paslaugoms apskaičiavimą (žr. Metodikos 1 punkte apibrėžtą taikymo sritį).

Metodikos 21 punktas įtvirtina, jog socialinės globos kainą socialinės globos įstaigos, išskyrus šeimynas, nustato pagal šios Metodikos 22 punkte nurodytas lėšų dalis, derindamos ją su savininko teises ir pareigas įgyvendinančia institucija ar socialinės globos įstaigos dalininkais (savininkais), su socialinę globą perkančiomis ar finansuojančiomis savivaldybėmis ir atsižvelgdamos į socialinės globos organizavimo išlaidas ir šių išlaidų efektyvų panaudojimą. Metodikos 22 punktas savo ruožtu numato, jog perkamos (parduodamos) ar finansuojamos socialinės globos kainą sudaro: bendroji socialinės globos lėšų dalis (BLD) ir kintamoji socialinės globos lėšų dalis (KLD). Tolimesnės Metodikos nuostatos detalizuoja, kas yra laikoma BLD – tai socialinių paslaugų įstaigos administracinio, ūkinio ir aptarnaujančiojo personalo darbo užmokestis, valstybinio socialinio draudimo įmokos, išlaidos kitoms prekėms ir t. t. (Metodikos 25 punktas); KLD – tai profesinių grupių, susijusių su paslaugų teikimu, darbo užmokestis, valstybinio socialinio draudimo įmokos, darbdavių socialinė parama pinigais, kvalifikacijos kėlimo ir komandiruočių išlaidos, maitinimo išlaidos, išlaidos medikamentams ir t. t. (Metodikos 27 punktas).

Metodikos 32 punktas taip pat numato, jog teikiančias trumpalaikę ar ilgalaikę socialinę globą socialinės globos įstaigas, kurias savivaldybės nustatyta tvarka pasirenka pats socialinės globos gavėjas (globėjas, rūpintojas, kiti teisėti asmens atstovai), ar socialinės globos įstaigas, kurias globėjais (rūpintojais) įstatymų nustatyta tvarka paskiria teismas, savivaldybė finansuoja tiesiogiai, sudarydama sutartis dėl asmeniui teikiamos trumpalaikės ar ilgalaikės socialinės globos išlaidų finansavimo socialinės globos įstaigai.

Taigi, iš Metodikos nuostatų matyti, kad poįstatyminiuose teisės aktuose nėra įtvirtinta fiksuota socialinės globos vaikams, likusiems be tėvų globos, kaina, tačiau ją konkrečiu atveju turėjo nustatyti pati socialinės globos įstaiga pagal Metodikos 22 punkte nurodytas lėšų dalis, be kita ko, derindama šią kainą su socialinę globą finansuojančia savivaldybe. Tuo tarpu pagal Metodikos 32 punktą savivaldybės finansavimas turėjo būti įformintas, sudarant ilgalaikės socialinės globos išlaidų finansavimo socialinės globos įstaigai sutartį. Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas 2007 m. kreipdamasis į atsakovą dėl sutarties sudarymo siūlė savo vaiko išlaikymui reikiamą sumą, paskaičiuotą pagal minėtąsias BLD ir KLD (b. l. 60), t. y. 1777 Lt, įskaičiuojant 520 Lt valstybės globos išmoką. Ši suma atitiko ir buvo pagrįsta byloje esančia lėšų poreikio visiškam vieno vaiko išlaikymui 1 metams sąmata (b. l. 19). Vėliau pareiškėjas išlaikymui reikiamą sumą ne kartą koregavo (b. l. 14, 15, 21). Galiausiai 2011 m. sausio 4 d. visuotinio dalininkų susirinkimo protokolu (b. l. 49) buvo nustatytas 2343 Lt, įskaitant 520 Lt vieno vaiko išlaikymui per mėnesį skirtą globos-rūpybos pašalpą, socialinės globos įkainis, o pareiškėjas galutiniame skunde (b. l. 10) nurodė, jog faktinės vieno vaiko išlaikymo išlaidos globos namuose sudaro 1800 Lt, įskaitant 520 Lt valstybės globos išmoką, ir pareikalavo iš atsakovo padengti po 1280 Lt per mėnesį laikotarpiu nuo 2007 m. iki 2011 m. rugsėjo 1 d. jam tenkančių socialinės globos išlaidų už J. Ž. išlaikymą dalį, tokiu būdu pareikšdamas jam savo galutinį reikalavimą ir apibrėždamas jo dydį. Atsakovas savo ruožtu sudaryti sutartį už šį laikotarpį vėl atsisakė, motyvuodamas, be kita ko, tuo, jog įstaiga metų bėgyje keitė vaiko išlaikymo kainas. Tačiau teisėjų kolegija su tokiu situacijos vertinimu sutikti negali. Pažymėtina, jog, kaip buvo nustatyta anksčiau, atsakovas turėjo įstatyminę pareigą sudaryti sutartį su pareiškėju dėl J. Ž. socialinės globos išlaikymo išlaidų kompensavimo, tačiau šią pareigą jis vykdyti vengė daugiau nei keturis metus, socialinės globos įkainių su pareiškėju nederino bei įtikinamų argumentų, kodėl jie yra netinkami, tokiu būdu suteikiant pareiškėjui galimybę juos pagrįsti, koreguoti kaštų sąmatą ar pan., nepateikė. Todėl vėlesnis atsakovo teiginys, jog metų bėgyje įkainiai kito, nagrinėjamu negali būti laikomas pagrindu atsisakyti sudaryti sutartį su pareiškėju, tokiu būdu neleistiną atsakovo vengimą vykdyti įstatymų jam numatytą pareigą, atsižvelgiant į tokio pareigos nevykdymo trukmę, iš esmės panaudojant prieš patį pareiškėją, t. y. užkertant jam kelią gauti socialinės globos kompensavimą iš savivaldybės biudžeto lėšų.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, bei faktą, jog nuo 2011 m. spalio 5 d. atsakovas sudarė ilgalaikės socialinės globos lėšų kompensavimo sutartį su pareiškėju (b. l. 47 – 48), kuria pripažino jam tenkančią atlyginti lėšų, skirtų socialinei globai kompensuoti, dalį (1280 Lt) pagrįsta, taip pat tai, jog pareiškėjo nurodytas socialinės globos įkainis neviršija Socialinių paslaugų priežiūros departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos skelbiamos ilgalaikės socialinės globos, teikiamos socialinės globos namuose, vaikams, likusiems be tėvų globos vidutinės kainos (iki 2011 m. kovo 1 d. ši vidutinė kaina siekė 1855 Lt per mėnesį (b. l. 58)), teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjo nurodytas priteistinas socialinės globos išlaidų dydis (1280 Lt * 57 mėn. = 72 960 Lt) yra pagrįstas.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejus, kai turtinė žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Šio straipsnio 1 dalis numato, jog žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto, nepaisydama savo darbuotojų kaltės, o 4 dalis savo ruožtu įtvirtina, jog valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtinos bendrosios civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos, nurodytos CK 6.246 - 6.249 straipsniuose. Darytina išvada, kad atsakovas, vengdamas sudaryti su pareiškėju lėšų kompensavimo sutartį už teikiamas ilgalaikės socialinės globos paslaugas J. Ž., savo neteisėtu neveikimu atėmė pareiškėjui galimybę gauti kompensaciją už teikiamą socialinę globą.

Dėl išdėstytų priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas dėl netinkamo materialinės teisės normų taikymo ir priimamas naujas sprendimas – skundą tenkinti ir priteisti VšĮ „Visos Lietuvos vaikai“ iš atsakovo Švenčionių rajono savivaldybės administracijos 72 960 Lt už J. Ž. teiktą socialinę globą laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2011 m. spalio 5 d.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo viešosios įstaigos „Visos Lietuvos vaikai“ apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo viešosios įstaigos „Visos Lietuvos vaikai“ skundą tenkinti ir priteisti pareiškėjui viešajai įstaigai „Visos Lietuvos vaikai“ iš atsakovo Švenčionių rajono savivaldybės administracijos 72 960 Lt (septyniasdešimt du tūkstančiai devyni šimtai šešiasdešimt litų) žalos atlyginimo.

Sprendimas neskundžiamas.