Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

dalyvaujant prokurorui Arūnui Stankevičiui, kaltinamajam E. M., jo gynėjui advokatui Domantui Skebui, laiduotojui A. L.,

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, kurioje

E. M., a.k. (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos pilietis, spec. viduriniojo išsilavinimo, išsiskyręs, dirbantis (duomenys neskelbtini) direktoriumi, gyv. (duomenys neskelbtini), neteistas,

kaltinamas nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - ir BK) 202 straipsnio 1 dalyje, padarymu,

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. M. neteisėtai, versliškai bei stambiu mastu ėmėsi finansinės veiklos, o būtent: jis, laikotarpyje nuo 2011 m. sausio mėnesio iki 2012 m. lapkričio mėnesio 27 d., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, veikdamas kaip fizinis asmuo, vadovaujantis 2002-09-10 Lietuvos Respublikos Finansų įstaigų įstatymo IX-1068 3 str. nuostata, kad „Finansinės paslaugos yra: ... 4) mokėjimo paslaugos;...“ bei 1999-10-28 Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatymo Nr. VIII-1370 5 str. nuostatą, kad „Mokėjimo paslaugas sudaro: 1) paslaugos, kurias teikiant sudaromos sąlygos grynuosius pinigus įmokėti į mokėjimo sąskaitą, ir visos su mokėjimo sąskaitos tvarkymu susijusios operacijos;...“ ir 6 str. nuostatą, kad „Mokėjimo paslaugų teikėjai yra: 1) kredito įstaigos, įskaitant kredito įstaigų, kurių buveinė yra valstybėse narėse ar užsienio valstybėse, valstybėse narėse įsteigtus filialus; 2) elektroninių pinigų įstaigos; 3) mokėjimo įstaigos; 4) pašto pinigų persiuntimo sistemų (žiro) įstaigos, įstatymų nustatyta tvarka turinčios teisę teikti mokėjimo paslaugas; 5) Europos centrinis bankas ir valstybių narių centriniai bankai, kai jie teikia mokėjimo paslaugas, nesusijusias su jų, kaip pinigų ar valstybės institucijų, funkcijomis; 6) valstybių narių valstybės, regionų ir savivaldybių institucijos, kai jos teikia mokėjimo paslaugas, nesusijusias su jų, kaip valstybės, regionų ar savivaldybių institucijų, funkcijomis“, negalėdamas būti nurodytų finansinių (mokėjimo) paslaugų teikėju, žinodamas, kad, jis, kaip fizinis asmuo, nėra nurodytų paslaugų subjektas ir suvokdamas, kad teikdamas mokėjimo paslaugas, veiks neteisėtu būdu, veikdamas tyčia, pažeisdamas 1999-10-28 Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatymo Nr. VIII-1370 7 str. nuostatą, kad „fiziniams arba juridiniams asmenims, kurie nėra mokėjimo paslaugų teikėjai, draudžiama teikti šio įstatymo 5 straipsnyje nustatytas mokėjimo paslaugas“, vykdydamas S. Č. prašymą pervesti jam perduotinus grynuosius pinigus į Kinijoje esančių įmonių banko sąskaitas, kreipėsi į A. J., sutikusį organizuoti tokius pervedimus, po ko, Vilniaus mieste ne mažiau kaip per 12 kartų be jokių mokėjimą patvirtinančių dokumentų iš S. Č. gavo ir A. J. perdavė ne mažiau 120000 JAV dolerių (pagal Lietuvos banko 2012-11-27 valiutų keitimo kursą - 92516,21 Eur) grynais, kurie vėliau padedant A. J. per užsienio kompanijos (duomenys neskelbtini) banko sąskaitą buvo pervesti į S. Č. nurodytų Kinijoje esančių įmonių banko sąskaitas, ir tokiu būdu teikdamas mokėjimo paslaugas E. M. iš šios neteisėtos veiklos gavo ne mažiau 240 JAV dolerių (pagal Lietuvos banko 2012-11-27 valiutų keitimo kursą -185,03 Eur) pajamų.

Teisiamojo posėdžio metu kaltinamasis E. M. prisipažino dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo. Duodamas parodymus paaiškino, jog jau senai pažinojo S. Č.. 2011 metais S. Č. jam pasakė, jog reikia padaryti grynų pinigų pavedimus. Kadangi jis turėjo pažįstamą A., kuris galėtų atlikti pavedimus, tai sutiko padėti. S. Č. atveždavo grynus pinigus, tai būdavo 10 000 – 30 000 dolerių, pinigai surišti gumele ir nurodydavo sąskaitas, į kurias šiuos pinigus reikėdavo pervesti. Jis tuos pinigus perduodavo A. J., kuris grįžęs į Klaipėdą darydavo nurodytus pavedimus ir apie tai pranešdavo. Žino, jog pinigai buvo pervedami per ofšorines įmones. Viso ėmė pinigus 12 kartų ir bendra jų suma buvo 240 000 dolerių. Už tokią paslaugą S. simboliškai atsilygindavo. Pats neturėjo licencijos verstis finansine veikla. Šiuo metu kuria naują verslą – atidarinėja kavinę, prekiauja tvirtinimo elementais kartu. Prašo teismo atleisti nuo atsakomybės pagal laidavimą, paskiriant laiduotoju A. L.. A. L. yra jo draugas ir verslo partneris, kurį pažįsta dešimtmetį, kuris daro teigiamą įtaką.

Motyvuojamoji dalis

Kaltinamojo E. M. kaltė, padarius BK 202 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, grindžiama teisiamojo posėdžio metu ištirtais įrodymais, ištirtais Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 273 straipsnyje nustatyta tvarka, atliekant sutrumpintą įrodymų tyrimą.

Ikiteisminio tyrimo metu įtariamasis J. L. parodė, kad jo vadovaujama UAB (duomenys neskelbtini) vykdė prekių pirkimus - pardavimus. Visas prekes UAB (duomenys neskelbtini) realiai pirko iš Kinijos įmonės (duomenys neskelbtini). Tas prekes jis išparduodavo įvairiems savo pirkėjams Lietuvoje, kurie su juo atsiskaitydavo grynais pinigais. Kadangi šie atsiskaitymai nebuvo įforminti oficialiais dokumentais, šiuos grynuosius pinigus jam reikėjo neoficialiai pervesti į Kiniją. Tokiems pervedimams jis surado S. Č.. Toliau jis perduodavo tokius pinigus S. Č., o pastarasis organizuodavo šių pinigų pervedimą į Kiniją. Kokiu būdu S. Č. tai darydavo, jam nežinoma. Tik vėliau iš Kinijos įmonės jis sužinodavo, kad pinigai yra pervesti. Kiek prisimena, per vieną kartą S. Č. jis perduodavo nuo 6000-7000 Lt iki 15000-20000 Lt įvairia valiuta. Iš viso, tokiu būdu per S. Č. buvo perduota ir į Kiniją pervesta apie 300 000 Lt. (1 t., b.1. 16-19).

Ikiteisminio tyrimo metu įtariamasis S. Č. parodė, kad vieno pokalbio su J. L. metu pastarasis paklausė, ar jis žino kokią nors įmonę, galinčią atlikti mokėjimo pavedimą banku į Kiniją. Vėliau jo pažįstamas E. M. užsiminė, kad būna situacijų, kai įmonei skubiai prisireikia grynųjų pinigų, kurių įmonės sąskaitoje neturi, bet turės. Tada jis prisiminė pokalbį su J. L. ir E. M. pasakė, kad paklaus vieno žmogaus, ar šis norės duoti grynųjų pinigų už pavedimą į sąskaitą, tai yra pasikeisti grynuosius pinigus į sąskaitinius. J. L. sutiko. Tada jam paskambindavo E. M., pasakydavo pinigų sumą, kuri šiam reikalinga grynais, o jis susisiekdavo su J. L. ir klausdavo, ar jis turės tokią pinigų sumą ir į kokią sąskaitą pervesti. Toliau jis atvažiuodavo pas J. L. ir paimdavo pinigus, kuriuos nuveždavo E. M.. Apie atliktą pavedimą į J. L. nurodytą sąskaitą E. M. jam pranešdavo. J. L. jam perduodamų grynųjų pinigų sumos per vieną kartą svyruodavo nuo 3000 eurų iki 20000 eurų (1 t., b.1. 27-28).

Ikiteisminio tyrimo metu įtariamasis A. J. parodė, kad vienu momentu jo pažįstamas L. V. buvo pasiteiravęs, ar nėra galimybės gauti grynųjų pinigų. Tokius pinigus jam pažadėjo rasti kitas pažįstamas E. M., tačiau su sąlyga, kad atitinkama perduodamų grynųjų pinigų suma bus pervesta į vienos užsienio įmonės sąskaitą. Toliau, kai L. V. reikėdavo grynųjų pinigų, o E. M. tuo pačiu reikėdavo pervesti pinigus į užsienį, vykdavo pinigų perdavimai ir pervedimai. Iš pradžių E. M. perduodavo jam grynuosius pinigus, kuriuos jis atiduodavo L. V.. Tuo pačiu metu, iš jo valdomos kompanijos (duomenys neskelbtini) sąskaitos E. M. nurodytas sumas jis pervesdavo į E. M. nurodytų Kinijos įmonių sąskaitas. L. V. grynais perduotus pinigus pastarasis gražindavo jam (A. J.) pavedimais į jo valdomos kompanijos (duomenys neskelbtini) sąskaitą. E. M. jam įvairia valiuta perduodamų grynųjų pinigų sumos per vieną kartą svyruodavo nuo 10000 Lt iki 30000 Lt. Bendrai E. M. prašymu į Kinijos įmonių sąskaitas jis buvo pervedęs ne mažiau 80000 eurų. (1 t., b.1. 20-26).

Šių visų byloje surinktų įrodymų visuma pagrindžia tai, jog E. M. neteisėtai, versliškai bei stambiu mastu ėmėsi finansinės veiklos, o būtent: jis, laikotarpyje nuo 2011 m. sausio mėnesio iki 2012 m. lapkričio mėnesio 27 d., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, veikdamas kaip fizinis asmuo, vadovaujantis 2002-09-10 Lietuvos Respublikos Finansų įstaigų įstatymo IX-1068 3 str. nuostata, kad „Finansinės paslaugos yra: ... 4) mokėjimo paslaugos;...“ bei 1999-10-28 Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatymo Nr. VIII-1370 5 str. nuostatą, kad „Mokėjimo paslaugas sudaro: 1) paslaugos, kurias teikiant sudaromos sąlygos grynuosius pinigus įmokėti į mokėjimo sąskaitą, ir visos su mokėjimo sąskaitos tvarkymu susijusios operacijos;...“ ir 6 str. nuostatą, kad „Mokėjimo paslaugų teikėjai yra: 1) kredito įstaigos, įskaitant kredito įstaigų, kurių buveinė yra valstybėse narėse ar užsienio valstybėse, valstybėse narėse įsteigtus filialus; 2) elektroninių pinigų įstaigos; 3) mokėjimo įstaigos; 4) pašto pinigų persiuntimo sistemų (žiro) įstaigos, įstatymų nustatyta tvarka turinčios teisę teikti mokėjimo paslaugas; 5) Europos centrinis bankas ir valstybių narių centriniai bankai, kai jie teikia mokėjimo paslaugas, nesusijusias su jų, kaip pinigų ar valstybės institucijų, funkcijomis; 6) valstybių narių valstybės, regionų ir savivaldybių institucijos, kai jos teikia mokėjimo paslaugas, nesusijusias su jų, kaip valstybės, regionų ar savivaldybių institucijų, funkcijomis“, negalėdamas būti nurodytų finansinių (mokėjimo) paslaugų teikėju, žinodamas, kad, jis, kaip fizinis asmuo, nėra nurodytų paslaugų subjektas ir suvokdamas, kad teikdamas mokėjimo paslaugas, veiks neteisėtu būdu, veikdamas tyčia, pažeisdamas 1999-10-28 Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatymo Nr. VIII-1370 7 str. nuostatą, kad „fiziniams arba juridiniams asmenims, kurie nėra mokėjimo paslaugų teikėjai, draudžiama teikti šio įstatymo 5 straipsnyje nustatytas mokėjimo paslaugas“, vykdydamas S. Č. prašymą pervesti jam perduotinus grynuosius pinigus į Kinijoje esančių įmonių banko sąskaitas, kreipėsi į A. J., sutikusį organizuoti tokius pervedimus, po ko, Vilniaus mieste ne mažiau kaip per 12 kartų be jokių mokėjimą patvirtinančių dokumentų iš S. Č. gavo ir A. J. perdavė ne mažiau 120000 JAV dolerių (pagal Lietuvos banko 2012-11-27 valiutų keitimo kursą - 92516,21 Eur) grynais, kurie vėliau padedant A. J. per užsienio kompanijos „(duomenys neskelbtini) banko sąskaitą buvo pervesti į S. Č. nurodytų Kinijoje esančių įmonių banko sąskaitas, ir tokiu būdu teikdamas mokėjimo paslaugas E. M. iš šios neteisėtos veiklos gavo ne mažiau 240 JAV dolerių (pagal Lietuvos banko 2012-11-27 valiutų keitimo kursą -185,03 Eur) pajamų. Tokia kaltinamojo veika teismo kvalifikuojama pagal BK 202 straipsnio 1 dalį.

Teisiamojo posėdžio metu E. M. ir A. L. pateikė prašymą atleisti kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, perduodant kaltinamąjį A. L. atsakomybėn.

A. L. paaiškino, jog kaltinamąjį pažįsta 20 metų, juo pasitiki ir gali jam daryti teigiamą įtaką. Šiuo metu jie kartu bando kurti bendrą verslą – kavinę. Jis nėra teistas, buvo baustas administracine tvarka. Anksčiau jau yra laidavęs už E. M. ir tuo metu jis nepadarė naujų nusikalstamų veikų.

E. M. padarė apysunkį nusikaltimą (BK 11 straipsnio 4 dalis). Jis nusikaltimą padarė pirmą kartą (BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Teismo posėdžio metu prisipažino dėl nusikalstamos veikos padarymo ir gailėjosi (BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Nusikalstama veika nebuvo padaryta žala (BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Šios byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, jog yra nustatytos sąlygos E. M. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. E. M. dirba, darbovietėje charakterizuojama teigiamai. Turi tris vaikus, iš kurių 2 yra nepilnamečiai. Šios aplinkybės leidžia teismui padaryti išvadą, jog yra pagrindas manyti, jog ateityje E. M. laikysis įstatymų ir nepadarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punktas).

A. L. yra neteistas, dirba, yra UAB (duomenys neskelbtini) akcininku. Darbovietėje charakterizuojas teigiamai. Teismo posėdžio metu patvirtino, jog gali kaltinamajam daryti teigiamą įtaką. Šios aplinkybės leidžia teismui daryti išvadą, jog A. L. yra vertas teismo pasitikėjimo ir galintis daryti teigiamą įtaką kaltinamajam (BK 40 straipsnio 3 dalis).

Kadangi nustatytos BK 40 straipsnyje išvardintos sąlygos ir pagrindas atleisti E. M. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, teismas tenkina kaltinamojo ir A. L. prašymą ir atleidžia E. M. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, laiduotoju paskiriant A. L., nustatant dvejų metų laidavimo terminą ir 300 eurų užstatą.

E. M. atleidus nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, paskiriama baudžiamojo poveikio priemonė – įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą (BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punktas, 71 straipsnis).

Vilniaus apygardos prokuratūros 2012 m. lapkričio 27 d. nutarimu, siekiant užtikrinti būsimą civilinį ieškinį ir turto konfiskavimą buvo laikinai apribotos kaltinamojo nuosavybės teisės į ½ dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ½ dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ir ½ dalį namo, esančio (duomenys neskelbtini). Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-05-20, 2013-08-16, 2013-11-25, 2014-02-20, 2014-05-22, 2014-08-22, 2014-11-21, 2015-02-26 nutartimis laikino nuosavybės teisių apribojimo terminas į ½ dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ir ½ dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), buvo pratęstas iki 2015-05-27. Kadangi byloje nėra pareikštų civilinių ieškinių ir netaikomas turto konfiskavimas, teismui nutraukus bylą, panaikinamas ir laikinasis nuosavybės teisių apribojimas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis BPK 297-298 straipsniais, 302 straipsniu, 303 straipsnio 4 dalimi, 304-305 straipsniai, 307-308 straipsniai, 313 straipsniu, teismas

nusprendžia:

E. M., padariusį nusikaltimą, numatytą BK 202 straipsnio 1 dalyje, nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti pagal laidavimą ir bylą nutraukti.

Nustatyti 2 (dviejų) metų laidavimo terminą ir 300 eurų dydžio užstatą

E. M. paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – 20 MGL (753,20 eurų) dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, nustatant 3 mėnesių terminą, skaičiuojamą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo, šiai įmokai sumokėti.

Panaikinti Vilniaus apygardos prokuratūros 2012 m. lapkričio 27 d. nutarimu taikyto ir Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimis pratęsto laikino nuosavybės teisių apribojimo terminą į E. M. nuosavybės teise priklausančius: ½ dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); ir ½ dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

Išaiškinti E. M., kad jei laidavimo metu jis padarys baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų nusikaltimą, teismas gali panaikinti sprendimą dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ir spręsti klausimą dėl jo baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas, taip pat išaiškinti, kad jei laidavimo metu jis padarys naują tyčinį nusikaltimą, ankstesnis sprendimas atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės nustoja galioti ir bus sprendžiamas klausimas dėl jo baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas.

A. L. išaiškinti, kad 300 eurų dydžio užstatą jis turi įnešti per 14 dienų nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos į Vilniaus miesto apylinkės teismo (juridinio asmens kodas 302942160) depozitinę sąskaitą Nr. LT72 7044 0600 0786 9964, esančią banke SEB bankas.

Išaiškinti A. L., kad jis, būdamas laiduotoju, turi teisę atsisakyti nuo laidavimo. Tokiu atveju teismas, atsižvelgdamas į laidavimo atsisakymo priežastis, sprendžia dėl užstato grąžinimo, taip pat dėl asmens baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką, kito laiduotojo paskyrimo ar asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės. Užstatas grąžinamas pasibaigus laidavimo terminui, jeigu asmuo, už kurį buvo laiduota, per teismo nustatytą laidavimo terminą nepadarė naujos nusikalstamos veikos.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.