Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2009-06-18 · Administracinė byla Nr. A-756-568-09

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-06-18
Bylos Nr.
A-756-568-09
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Anatolijus Baranovas (pirm.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pran.), Skirgailė Žalimienė
Trečiasis asmuo
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės
Pareiškėjas
V. Ž., R. A., E. M., J. S., R. M., E. B., R. Š.
Atsakovas
Šiaulių rajono apylinkės teismui
Kategorijos
  • 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A756-568/2009Procesinio sprendimo kategorija 16.5. (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. birželio 18 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

sekretoriaujant Galinai Lavrinovič,dalyvaujant trečiojo suinteresuoto asmens atstovui V. V. ,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2008 m. birželio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. Ž. , R. A. , E. M. , J. S. , R. M. , E. B. , R. Š. skundą atsakovui Šiaulių rajono apylinkės teismui dėl neišmokėtos atlyginimo dalies, delspinigių ir palūkanų priteisimo, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjai V. Ž. , R. A. , E. M. , J. S. , R. M. , E. B. ir R. Š. kreipėsi su skundu į Šiaulių apygardos administracinį teismą prašydami:

1) priteisti pareiškėjams iš Šiaulių rajono apylinkės teismo neišmokėtą atlyginimo dalį: V. Ž. nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d. – 25 089 Lt bei nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. balandžio 1 d. – 5 237,10 Lt (iš viso – 30 326,10 Lt) ir, kaip teismo pirmininkei nuo 2007 m. liepos 12 d. iki 2008 m. balandžio 1 d. – 21 903,75 Lt; R. A. nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d. – 22 344 Lt bei nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. balandžio 1 d.– 3 574,20 Lt (iš viso 25 918,20 Lt); E. M. nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d. – 21 560 Lt bei nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. balandžio 1 d.– 3 381 Lt (iš viso 24 941 Lt); J. S. nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d. – 19 754 Lt bei nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. balandžio 1 d. – 3 381 Lt (iš viso 23 135 Lt); R. M. nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d.– 19 600 Lt bei nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. balandžio 1 d. – 3 091,20 Lt (iš viso 22 691,20 Lt); E. B. nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d. – 5 376 Lt bei nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. balandžio 1 d. – 3 091,20 Lt (iš viso 8 561,50 Lt); R. Š. nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2006 m. gegužės 1 d. – 12 726 Lt;

2) priteisti pareiškėjams iš Šiaulių rajono apylinkės teismo delspinigius: V. Ž. 3 567,12 Lt (30 326,10 x 1 102 x 0,06) ir 1 520,93 Lt (21 903,75 x 211 x 0,06); R. A. 3 092,48 Lt (25 918,20 x 1 042 x 0,06); E. M. 3 560,64 Lt (24 941,00 x 1 102 x 0,06); J. S. 3 124,91 Lt (23 135,00 x 1 100 x 0,06); R. M. 3 045,89Lt (22 691,20 x 1 102 x 0,06); E. B. 1 036,22 Lt (8 561,50 x 351 x 0,06); R. Š. 1 637,07 Lt (12 726,00 x 563 x 0,06);

3) įpareigoti Šiaulių rajono apylinkės teismą nuo teismo sprendimo priėmimo dienos tęsti padidėjusio atlyginimo mokėjimą pareiškėjams, atsižvelgiant į mokėjimo dienai galiojantį Vyriausybės patvirtintą BMA ir tęsti jo mokėjimą tol, kol teisėjų atlyginimo dydžiai bus sureguliuoti įstatymu;

4) priteisti iš Šiaulių rajono apylinkės teismo kiekvieno pareiškėjo naudai 5 procentų metines palūkanas nuo kiekvienam pareiškėjui priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Pareiškėjai skunde nurodė, kad bylai aktualiu laikotarpiu jie dirbo teisėjais Šiaulių rajono apylinkės teisme. Lietuvos Respublikos Seimo 1993 m. vasario 3 d. priimtame įstatyme „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų“ buvo numatyta, kad iki bus patikslinti atitinkami įstatymai, Lietuvos Respublikos teismų teisėjų tarnybinius atlyginimus nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Vadovaujantis šio įstatymo, taip pat Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimo Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“, Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimo Nr. 382 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo užmokesčio, valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos ir minimalių dydžių didinimo“ ir teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr. 370 nuostatomis, apylinkės teismo teisėjų atlyginimas iki 2000 m. rugpjūčio 29 d. Lietuvos Respublikos Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo Nr. VIII-1904 (toliau – ir Įstatymas) priėmimo buvo skaičiuojamas pagal formulę TDU=TA (apylinkės teisėjo koeficientas(30)×BMA(105))+PI(TA×KS)+TP(40%×TA), kur TDU – apylinkės teismo teisėjo darbo užmokestis; TA – tarnybinis atlyginimas; BMA – bazinė mėnesinė alga; PI – priedas už ištarnautą laiką; KS – procentinis koeficientas už ištarnautą laiką; TP – tarnybinio atlyginimo priedas. Vėliau, priėmus 2000 m. rugpjūčio 29 d. Įstatymą Nr. VIII-1904, apylinkės teismų teisėjų atlyginimas turėjo būti skaičiuojamas pagal formulę TDU=PA(apylinkės teisėjo koeficientas(8,5)×MMA)+PLV(PA×ST)+VP, kur TDU – apylinkės teismo teisėjo darbo užmokestis; PA – pareiginė alga; MMA – Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga; PLV – priedas už ištarnautus metus; ST – po tris proc. už kiekvienus trejus ištarnautus metus; VP – vienkartinė priemoka. Šio Įstatymo 7 straipsnis numatė pereinamąjį laikotarpį nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2003 m. liepos 1 d., per kurį teisėjams turėjo būti mokamas darbo užmokestis pagal šį įstatymą. Tačiau 2001 m. balandžio 19 d. įstatymu Nr. IX-266 buvo pripažintas netekusiu galios įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų“ su vėlesniais jo pakeitimais, o Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarimu pripažino, kad Įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 1 punktas (2000 m. rugpjūčio 29 d., 2000 m. spalio 17 d., 2001 m. kovo 27 d. redakcijos), 7 straipsnio 5 dalis (2000 m. rugpjūčio 29 d. ir 2001 m. kovo 27 d. redakcijos), 7 straipsnio 6 dalies nuostata, įtvirtinanti pereinamąjį laikotarpį, ir šio įstatymo priedėlio II skirsnis „Teisėjų pareiginės algos“ ta apimtimi, kuria juose nustatomas teisėjų, kurių darbo užmokestis yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, darbo užmokesčio mažinimas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsniui, 109 straipsniui, 114 straipsnio 1 daliai ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, kad Įstatymo 7 straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad pereinamuoju laikotarpiu į teisėjo pareigas paskirtiems asmenims darbo užmokestis nustatomas ir apskaičiuojamas pagal tas šio įstatymo 7 straipsnio nuostatas ir formules, kurios nustato teisėjų atlyginimų mažinimą, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsniui, 109 straipsniui, 114 straipsnio 1 daliai ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1 dalį, nuo minėto Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo dienos, t. y. nuo 2001 m. liepos 12 d., minėtos Įstatymo normos negali būti taikomos. Todėl, nesant atitinkamo teisinio reguliavimo ir siekiant, kad teisėjams būtų mokami aiškiais skaičiavimo principais pagrįsti atlyginimai, Teismų taryba 2003 m. kovo 7 d. nutarimu Nr. 84 nustatė tvarką, pagal kurią turi būti skaičiuojami ir mokami atlyginimai ir jų priedai teisėjams. Pagal šią tvarką, asmeniui, paskirtam į teisėjo pareigas iki Įstatymo įsigaliojimo arba šiame Įstatyme nustatytu pereinamuoju laikotarpiu, turi būti mokamas teisėjo tarnybinio atlyginimo (pareiginės algos) priedas už ištarnautą laiką, kurio (kintantys) dydžiai nustatyti Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimo Nr. 666 antrame priede. Teisėjo, paskirto iki Įstatymo priėmimo arba šio Įstatymo nustatytu pereinamuoju laikotarpiu, atlyginimas turi būti skaičiuojamas pagal dydžius, nustatytus Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimo Nr. 666 pirmame priede. Nuo 2001 m. liepos 12 d. Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo būtent taip ir yra skaičiuojamas teisėjų atlyginimas bei jo priedai. Pareiškėjų nuomone, tokiu būdu valstybė, nesant kitokios tvarkos, įtvirtino faktinę padėtį, kai atlyginimai ir jų priedai teisėjams skaičiuojami pagal nebegaliojančiais teisės aktais nustatytą tvarką, ir tuo pačiu įteisino atsakovo Šiaulių rajono apylinkės teismo bei Vyriausybės pareigas skaičiuoti ir mokėti pareiškėjams atlyginimą ir jo priedus pagal tokią tvarką. Valstybė pritarė, kad atlyginimai pareiškėjams būtų skaičiuojami pagal tam tikrą sąlyginę formulę VA=PA+P, kur VA yra visas atlyginimas, PA – pagrindinis atlyginimas, P – priedas, sudarytas iš nekintamos dalies ir kintamos dalies. PA turi būti skaičiuojamas pagal Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimo Nr. 666 pirmą priedą ir pareiškėjų atveju lygus dvidešimt aštuonioms (apylinkės teismo pirmininkui trisdešimt trims) BMA. Vyriausybės 2003 m. gruodžio 16 d. nutarimu Nr. 1604 nutarta BMA nuo 2004 m. gegužės 1 d. padidinti ir ją nustatyti 115 Lt dydžio, vietoje buvusio 105 Lt, o nuo 2008 m. sausio 1 d. – padidinti iki 128 Lt. Todėl atsakovas privalėjo nuo 2004 m. gegužės 1 d. perskaičiuoti pareiškėjų atlyginimą, t. y. pagrindinį atlyginimą (PA) skaičiuoti atsižvelgiant į padidėjusią BMA. Padidėjus pagrindiniam atlyginimui, Šiaulių rajono apylinkės teismo teisėjams atsakovas privalėjo mokėti ir atitinkamai padidėjusį priedą – nekintamą jo dalį, nustatytą teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 370, ir kintamą priklausomai nuo darbo stažo trukmės dalį, nes pagal Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimo Nr. 666 antrą priedą, atlyginimo priedas už ištarnautus metus skaičiuojamas procentais nuo pagrindinio atlyginimo. Skunde taip pat nurodyta, kad pareiškėja V. Ž. nuo 2007 m. liepos 12 d. yra paskirta Šiaulių rajono apylinkės teismo pirmininke. Vyriausybės 1997 birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančių pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ nustatytieji tarnybiniai atlyginimai nuo 1997 m. liepos 1 d. buvo padidinti 2,5 karto. Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 šis skaičius buvo sumažintas iki 1,75. Dėl tokio neteisėto tarnybinio atlyginimo sumažinimo V. Ž. nuo 2007 m. liepos 12 d. iki 2008 m. balandžio 1 d. nebuvo išmokėta 21 903,75 Lt. Todėl jai priteistina ir ši suma. Pareiškėjų nuomone, vadovaujantis Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo bei Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2008 m. sausio 24 d. įsakymu Nr. A1-29 „Dėl delspinigių dydžio patvirtinimo“ nuostatomis, jiems priteistini iš atsakovo 0,06 procentų delspinigiai nuo laiku neišmokėtos teisėjų atlyginimų sumos už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną, pradedant skaičiuoti po 7 kalendorinių dienų, kai išmokos teisės aktuose nustatytu laiku turėjo būti sumokėtos. O vadovaujantis Civilinio kodekso 6.37 straipsnio nuostatomis, jiems priteitinos ir procesinės palūkanos.

Atsiliepimas

Atsakovas Šiaulių rajono apylinkės teismas atsiliepime į pareiškėjų skundą nurodė, kad sutinka su jų pareikštais reikalavimais.

Trečiojo suinteresuoto asmens atstovas su pareiškėjų skundu nesutiko. Atsiliepime į pareiškėjų skundą trečiojo suinteresuoto asmens atstovas nurodė, kad pareiškėjai nepateikė įrodymų, jog nuo 2004 m. gegužės 1 d. jiems sumažėjo atlyginimas. Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai Įstatymo nuostatos, įtvirtinančios teisėjų atlyginimo mažinimą pereinamuoju laikotarpiu (2001-2006 metais), t. y. 7 straipsnio 3 dalies 1 punkto dalis, 4 dalis, 5 dalis ir 6 dalis. Tačiau Konstitucinis Teismas pripažino, kad Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (teisėjų pareiginės algos skaičiuojamos taikant Vyriausybės patvirtintus MMA dydžio koeficientus), Įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (teisėjams mokamas priedas už ištarnautus Lietuvos valstybei metus nuo 1990 m. kovo 11 d.), Įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 1 punktas (teisėjams, kurių vidutinis darbo užmokestis, Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuotas iš trijų paskutinių mėnesių tarnybinių atlyginimų (pareiginių algų) ir iš paskutinių dvylikos mėnesių nustatytų priedų ir priemokų, yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, įsigaliojus šiam įstatymui, mokamas iki tol gautas darbo užmokestis ir 2000 metais nedidinamas) neprieštarauja Konstitucijai. Po šio Konstitucinio Teismo nutarimo Teismų taryba priėmė 2003 m. kovo 7 d. nutarimą Nr. 84 ir 2004 m. balandžio 2 d. nutarimą Nr. 207, kuriais vadovaujantis skaičiuojami atlyginimai teisėjams. Metodikoje, kuriai pritarta šiais Teismų tarybos nutarimais, išaiškinta, kad teisėjams atlyginimai skaičiuojami pagal Įstatymą, taikant MMA. Todėl teisėjų atlyginimai priklauso nuo šio dydžio, o ne nuo BMA. Pareiškėjų teiginys, kad nesant įstatyminio reguliavimo teisėjų atlyginimai iki šiol skaičiuojami taikant Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimo Nr. 666 koeficientus, yra nepagrįstas. Metodikoje nurodyta, kad dėl Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo, be teisėjo pareiginės algos ir priedo už ištarnautus Lietuvos valstybei metus (pagal Įstatymą), teisėjams mokėtinas ir skirtumas tarp teisėjo atlyginimo, nustatyto Įstatyme ir iki tol (iki 2001 m. sausio 1 d.) gauto teisėjo atlyginimo. Metodikos 3.1 punktas nustato, kaip apskaičiuojamas buvęs teisėjų atlyginimas. Metodikos 5 punkte išaiškinta, kad, kai pasibaigus Įstatyme nustatytam pereinamajam laikotarpiui (2006 m.), pagal Įstatymą apskaičiuojamas teisėjų atlyginimas būtų mažesnis už iki tol gautą atlyginimą, tai ir tuomet teisėjui be Įstatyme nustatytos pareiginės algos ir priedo už ištarnautus Lietuvos valstybei metus taip pat turi būti mokamas skirtumas tarp Įstatyme nustatyto atlyginimo ir iki tol teisėjų gauto (buvusio) atlyginimo. Todėl atsakovui nebuvo teisinio pagrindo apskaičiuoti pareiškėjams atlyginimą nuo 2004 m. gegužės 1 d. pagal padidėjusį BMA.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2008 m. birželio 9 d. sprendimu patenkino pareiškėjų skundą iš dalies: 1) priteisė pareiškėjams iš Šiaulių rajono apylinkės teismo neišmokėtą atlyginimo dalį: V. Ž. nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d. – 25 089 Lt bei nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. balandžio 1 d. – 5 237,10 Lt, taip pat nuo 2007 m. liepos 12 d. iki 2008 m. balandžio 1 d. – 21 903,75 Lt (iš viso 52 229,85 Lt); R. A. nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d. – 22 344 Lt bei nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. balandžio 1 d. – 3 574,20 Lt (iš viso 25 918,20 Lt); E. M. nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d. – 21 560 Lt bei nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. balandžio 1 d. – 3 381 Lt (iš viso 24 941 Lt); J. S. nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d. – 19 754 Lt bei nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. balandžio 1 d. – 3 381 Lt (iš viso 23 135 Lt); R. M. nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d. – 19 600 Lt bei nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. balandžio 1 d. – 3 091,20 Lt (iš viso 22 691,20 Lt); E. B. nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d. – 5 376 Lt bei nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. balandžio 1 d. – 3 091,20 Lt (iš viso 8 561,50 Lt); R. Š. nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2006 m. gegužės 1 d. – 12 726 Lt; 2) įpareigojo Šiaulių rajono apylinkės teismą nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos tęsti pareiškėjams V. Ž. , R. A. , E. M. , J. S. , R. M. ir E. B. atlyginimo mokėjimą atsižvelgiant į mokėjimo dienai galiojančią Vyriausybės patvirtintą bazinę mėnesinę algą; 3) likusioje dalyje skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas sprendime nurodė, jog vadovaujantis 1993 m. vasario 3 d. įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų“, Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimo Nr. 666 ir 1998 m. balandžio 1 d. nutarimo Nr. 382 nuostatomis, apylinkės teismo teisėjų atlyginimas iki 2000 m. rugpjūčio 29 d. Įstatymo Nr. VIII-1904 priėmimo buvo skaičiuojamas pagal pareiškėjų pateiktą formulę. Apylinkės teismo teisėjo darbo užmokestį sudarė tarnybinis atlyginimas, kuris lygus apylinkės teismo teisėjo koeficiento, nustatyto Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimo Nr. 666 pirmame priede, ir BMA sandaugai, plius priedas už ištarnautą laiką, kuris lygus tarnybinio atlyginimo ir procentinio koeficiento už ištarnautą laiką sandaugai, plius 40 proc. tarnybinio atlyginimo priedas, nustatytas teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 307. Tačiau 2000 m. rugpjūčio 29 d. buvo priimtas Įstatymas Nr. VIII-1904, nustatantis, kad apylinkės teismų teisėjų atlyginimą sudaro pareiginė alga, kuri apskaičiuojama apylinkės teisėjo koeficientą (8,5) dauginant iš pareiginės algos bazinio dydžio, plius priedas už ištarnautus Lietuvos valstybei metus (po tris proc. už kiekvienus trejus ištarnautus metus), plius vienkartinė priemoka. Šio Įstatymo 7 straipsnis numatė pereinamąjį laikotarpį nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2003 m. liepos 1 d., per kurį teisėjams turi būti mokamas darbo užmokestis pagal šį įstatymą. Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarimu pripažino, kad Įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 1 punktas (2000 m. rugpjūčio 29 d., 2000 m. spalio 17 d., 2001 m. kovo 27 d. redakcijos), 7 straipsnio 5 dalis (2000 m. rugpjūčio 29 d. ir 2001 m. kovo 27 d. redakcijos), 7 straipsnio 6 dalies nuostata, įtvirtinanti pereinamąjį laikotarpį, ir šio įstatymo priedėlio II skirsnis „Teisėjų pareiginės algos“ ta apimtimi, kuria juose nustatomas teisėjų, kurių darbo užmokestis yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, darbo užmokesčio mažinimas, prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas pripažino, jog Įstatymo 7 straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad pereinamuoju laikotarpiu į teisėjo pareigas paskirtiems asmenims darbo užmokestis nustatomas ir apskaičiuojamas pagal tas šio įstatymo 7 straipsnio nuostatas ir formules, kurios nustato teisėjų atlyginimų mažinimą, taip pat prieštarauja Konstitucijai. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1 dalį, nuo minėto Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo dienos, t. y. nuo 2001 m. liepos 12 d., minėtos Įstatymo normos negali būti taikomos. Teismų taryba 2004 m. balandžio 2 d. nutarimu Nr. 207 pritarė darbo grupės parengtai Teisėjų darbo užmokesčio apskaičiavimo metodikai (toliau – ir Metodika). Vadovaujantis šia Metodika, apylinkės teismo teisėjams darbo užmokestis apskaičiuojamas pagal Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimą Nr. 666, teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymą Nr. 370 ir Įstatymą. Gautas atlyginimų skirtumas pridedamas prie algos, paskaičiuotos pagal Įstatymą. Išanalizavus teisėjams mokamus atlyginimus, matyti, kad jie skaičiuojami visiems pareiškėjams pagal Vyriausybės nutarimą Nr. 666. Be to, minėta Metodika nėra norminis aktas, nustatantis teisėjų atlyginimo dydį ir jo skaičiavimo tvarką. Nors, Konstitucinio Teismo nuomone, teisėjų atlyginimai turi būti nustatomi įstatymu, įstatymų leidėjas iki šiol nepriėmė įstatymo, kuris nustatytų teisėjų darbo užmokesčio apskaičiavimo taisykles, nemažinant teisėjų gauto darbo užmokesčio. Nesant kito įstatyminio reglamentavimo, teisėjų atlyginimai iki šiol skaičiuojami pagal Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimo Nr. 666 pirmame priede nustatytus koeficientus. Šiaulių rajono apylinkės teismo teisėjams taikomas koeficientas – 30, kuris yra dauginamas iš BMA. Pagal Vyriausybės 2003 m. gruodžio 16 d. nutarimą Nr. 1604, nuo 2004 m. gegužės 1 d. BMA buvo 115 litų, o pagal Vyriausybės 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimą Nr. 1023, nuo 2008 m. sausio 1 d. BMA buvo 128 Lt. Padidėjus BMA, padidėja pareiginė alga. Padidėjus pareiginei algai, atitinkamai turėjo padidėti ir priedas už ištarnautus Lietuvos valstybei metus. Nesant atitinkamo teisinio reguliavimo ir siekiant, kad teisėjams būtų mokami aiškiais skaičiavimo principais pagrįsti atlyginimai, Teismų taryba 2003 m. kovo 7 d. nutarimu Nr. 84 nustatė tvarką, pagal kurią turi būti skaičiuojami ir mokami atlyginimai ir jų priedai teisėjams. Pagal šią tvarką asmeniui, paskirtam į teisėjo pareigas iki Įstatymo įsigaliojimo arba šiame Įstatyme nustatytu pereinamuoju laikotarpiu, turi būti mokamas teisėjo tarnybinio atlyginimo (pareiginės algos) priedas už ištarnautą laiką, kurio kintantys dydžiai nustatyti Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimo Nr. 666 antrame priede. Tai dar kartą patvirtina, jog teisėjams alga iki šiol skaičiuojama pagal Vyriausybės nutarimą. Atsižvelgdamas į teisėjų atlyginimo teisinių santykių reguliavimą, teisėjų gauto atlyginimo dydį, Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimuose ir 2000 m. sausio 12 d., 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimuose suformuotą oficialią konstitucinę doktriną bei vadovaujantis Konstitucijos 6, 109 straipsniais, teisingumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principais, suformuota teisėjų atlyginimų skaičiavimo praktika, darytina išvada, kad pareiškėjai įgijo teisę gauti Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 nustatyto dydžio atlyginimą. Todėl pareiškėjams, skaičiuojant darbo užmokestį pagal šį nutarimą, turi būti taikoma tokia BMA, kuri tam tikru laikotarpiu nustatyta atitinkamais Vyriausybės nutarimais. Dėl nurodytų priežasčių atsakovas įpareigotinas tęsti pareiškėjams, išskyrus R. Š. , kuri nuo 2006 m. gegužės 1 d. nebedirba Šiaulių rajono apylinkės teisme, atlyginimo mokėjimą atsižvelgiant į mokėjimo dieną galiojančią Vyriausybės patvirtintą BMA. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl atlyginimo skaičiavimo tvarkos, o ne pavėluoto jo išmokėjimo. Todėl nesant atsakovo kaltės dėl pavėluoto atlyginimo išmokėjimo, pareiškėjų reikalavimas dėl delspinigių priteisimo atmestinas. O tam, kad būtų galima taikyti CK 6.210 straipsnį, reglamentuojantį procesinių palūkanų mokėjimą, turi būti visos trys sąlygos: 1) neįvykdyta prievolė turi būti piniginė; 2) turi būti praleistas piniginės prievolės įvykdymo terminas; 3) įstatyme ar sutartyje neturi būti nustatyta, kad palūkanos šiuo atveju nemokamos. Pareiškėjams atlyginimas buvo mokamas reguliariai ir toks, koks buvo apskaičiuotas. Nagrinėjamu atveju nėra neįvykdytos piniginės prievolės, kadangi atlyginimo skirtumas nebuvo ir nėra priskaičiuotas pareiškėjams ir atitinkamai įformintas. Nesant fiksuotos sumos ir termino piniginei sumai sumokėti, negalima teigti, kad prievolė apskritai yra ir ji laiku neįvykdyta. Pareiškėjų nurodoma prievolė, dėl kurios netinkamo vykdymo sprendžiamas ginčas, gali būti sukurta tik šiuo teismo sprendimu, todėl jos įvykdymo terminas negali būti praleistas. Be to, darbo santykiams reguliuoti yra specialūs įstatymai, kuriuose už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą darbdaviui kaip sankcija yra numatyti delspinigiai. Todėl pareiškėjų reikalavimas priteisti 5 procentų palūkanas taip pat atmestas.

III.

Apeliaciniu skundu trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos valstybės atstovas prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2008 m. birželio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti. Apeliantas nurodo, jog Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarimu pripažino, kad Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (teisėjų pareiginės algos skaičiuojamos taikant Vyriausybės patvirtintus minimalios mėnesinės algos (MMA) dydžio koeficientus), Įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (teisėjams mokamas priedas už ištarnautus Lietuvos valstybei metus nuo 1990 m. kovo 11 d.), Įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 1 punktas (teisėjams, kurių vidutinis darbo užmokestis, Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuotas iš trijų paskutinių mėnesių tarnybinių atlyginimų (pareiginių algų) ir iš paskutinių dvylikos mėnesių nustatytų priedų ir priemokų, yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, įsigaliojus šiam įstatymui, mokamas iki tol gautas darbo užmokestis ir 2000 metais nedidinamas) neprieštarauja Konstitucijai. Tai reiškia, kad po minėto Konstitucinio Teismo nutarimo, galiojant Įstatymo nuostatoms, pririšusioms teisėjų atlyginimo skaičiavimą prie MMA, teisiškai nėra pagrindo skaičiuoti teisėjų atlyginimus pagal tvarką, galiojusią iki Įstatymo priėmimo. Teismo sprendime minimoje Metodikoje išaiškinta, kad teisėjams atlyginimai skaičiuojami pagal Įstatymą, taikant MMA. Teisėjų atlyginimai šiuo metu skaičiuojami ne pagal Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimą Nr. 666, o pagal šią Metodiką. Metodikoje nustatyta, kad atlyginimas teisėjui skaičiuojamas pagal Įstatyme nustatytus koeficientus, dauginant iš galiojančio MMA, tačiau pridedamas atlyginimų skirtumas, paskaičiuotas pagal galiojusius ir teisėjų atlyginimą reglamentavusius iki 2000 m. rugsėjo 9 d. aktus. Metodikoje vadinamas „buvęs“, „gautas“ atlyginimas paskaičiuojamas taikant tai dienai galiojusį BMA dydį – 105 Lt. Apeliantas pažymi, kad nagrinėjamu atveju teismas, grįsdamas savo sprendimą oficialia konstitucine doktrina, neatskleidė jos turinio. Be to, nagrinėjamu atveju pareiškėjai nepateikė įrodymų, kad atlyginimai jiems nurodytuoju laikotarpiu buvo mažinami. Apeliantas taip pat pažymi, kad, vadovaujantis Darbo kodekso 298 straipsnio nuostatomis, teismas negalėjo priteisti pareiškėjams atlyginimo dalies daugiau kaip už trejus metus net nesant atsakovo prašymo taikyti šį terminą, kadangi Darbo kodekso 298 straipsnyje nustatytas terminas nėra ieškinio senaties terminas, nustatytas Darbo kodekso 27 straipsnyje. Darbo kodekso 298 straipsnyje nustatytas terminas reglamentuoja ne teisės ginti pažeistus interesus trukmę, bet materialinės teisės į darbo užmokestį ir į kitas su darbu susijusias išmokas galiojimą. Todėl šis terminas, kitaip negu ieškinio senaties terminas, negali būti atnaujintas teismo, darbo ginčų komisijos sprendimu ar šalių susitarimu pailginamas, t. y. jis yra imperatyvus (Darbo kodekso komentaras, III dalis, 532 psl.).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamas ginčas kilo dėl pareiškėjams neišmokėtos darbo užmokesčio dalies. Šiuo atveju pareiškėjai – teisėjai. Sprendžiant bylą pirmiausia svarbu nustatyti ginčo materialinio teisinio santykio subjektus, lemiančius ir asmenų procesinę padėtį byloje.

Teisėjo tarnybos santykiai susiklosto tarp valstybės ir teisėjo, kaip valstybės pareigūno. Teisėjui atlyginimą teisės aktais nustato valstybė, o teismas jį tik išmoka. Iš pareiškėjų skundo turinio, taip pat trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos valstybės atsiliepimo matyti, kad ginčo esmė – atlyginimų teisėjams apskaičiavimo tvarka ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės tvirtinamų bazinių dydžių taikymas juos apskaičiuojant. Kadangi teisėjų atlyginimą teisės aktais nustato valstybė, apeliacinės instancijos teismo kolegijos vertinimu, ji, o ne teismas, į kurį teisėjai paskirti dirbti, yra vienas iš ginčo materialinio teisinio santykio subjektų ir jai, pareiškėjams keliant ginčą dėl jų atlyginimų apskaičiavimo tvarkos, kyla pareiga atsakyti.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 54 straipsnyje nustatyta, kad jei teismas, nagrinėdamas bylą nustato, jog skundas (prašymas) paduotas ne to asmens, kuriam priklauso reikalavimo teisė, arba netinkamam atsakovui, turi teisę pareiškėjo sutikimu juos pakeisti tinkamu pareiškėju arba atsakovu.

Pareiškėjai skunde teismui teigė, kad teismo sprendimu patenkinus jų reikalavimą būtų sukurta tiesioginė pareiga tik atsakovui (Šiaulių rajono apylinkės teismui), o kitų asmenų (valstybės) pareiga aprūpinti Šiaulių rajono apylinkės teismą lėšomis, reikalingomis užtikrinti atlyginimų mokėjimą, kyla kitais, savarankiškais pagrindais. Ginčijamame Šiaulių apygardos administracinio teismo 2008 m. birželio 9 d. sprendime pažymėta tik tai, kad atlyginimo mokėjimas yra atsakovo pareiga pareiškėjams, kurią atsakovas vykdo netinkamai, neteisingai apskaičiuodamas mokamo atlyginimo dydį. Tačiau, kaip jau minėta, atlyginimą pareiškėjams nustato ne teismas, o Lietuvos valstybė. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas ginčo šalių administracinėje byloje tinkamumo nesvarstė. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos valstybės atstovas taip pat pripažino, kad šioje byloje atsakovu turėtų būti ir Lietuvos valstybė. Procesinės teisės normų pažeidimai bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme negali būti pašalinti.

Kolegija konstatuoja, kad dėl išdėstytų aplinkybių Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimas naikinamas, perduodant bylą tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo. Atkreiptinas pirmosios instancijos teismo dėmesys, kad, realizuojant Administracinių bylų teisenos įstatymo 10 straipsnyje įtvirtintą teismo pareigą proceso dalyviams padėti įgyvendinti jų teises, nagrinėjant bylą iš naujo, turėtų būti sprendžiamas atsakovo (-ų) tinkamumo klausimas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 54 straipsnis), suteikta teisė pareiškėjams patikslinti skundo reikalavimą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos valstybės apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2008 m. birželio 9 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus BaranovasVaida Urmonaitė-MaculevičienėSkirgailė Žalimienė