Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių rajono apylinkės prokuratūros prokurorės Jolantos Steponavičiūtės apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. kovo 5 d. nuosprendžio, kuriuo K. A. dėl nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 167 straipsnio 1 dalyje ir 168 straipsnio 1 dalyje, išteisinta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. A. buvo kaltinama tuo, jog neteisėtai rinko informaciją apie privatų asmens gyvenimą, t. y. būdama savo namuose, adresu: (duomenys neskelbtini), 2008 m. kovo 11 d. 15.07 val., 2008 m. balandžio 21 d. 9.47 val., 2008 m. birželio 5 d. 20.57 val., 2008 m. birželio 5 d. 20.58 val., 2008 m. birželio 5 d. 20.59 val., 2008 m. birželio 13 d. 16.13 val., 2008 m. birželio 13 d. 16.15 val. neteisėtai skaitmenine vaizdo kamera filmavo nukentėjusiųjų E. B., R. B., L. P. ir L. B., gyvenančių adresu: (duomenys neskelbtini), privatų gyvenimą, o nufilmuotus vaizdus perkėlė į kompaktinio disko laikmeną;

Be to, K. A. buvo kaltinama tuo, kad neteisėtai be asmens sutikimo atskleidė informaciją apie privatų kito asmens gyvenimą, t. y. laikotarpiu nuo 2008 m. birželio 13 d. iki 2008 m. gruodžio 4 d. (ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku), ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui perdavė vaizdo įrašo laikmeną apie privatų nukentėjusiųjų E. B., R. B., L. P. ir L. B. gyvenimą, kurį ji buvo neteisėtai užfiksavusi 2008 m. kovo 11 d. 15.07 val., 2008 m. balandžio 21 d. 9.47 val., 2008 m. birželio 5 d. 20.57 val., 2008 m. birželio 5 d. 20.58 val., 2008 m. birželio 5 d. 20.59 val., 2008 m. birželio 13 d. 16.13 val., 2008 m. birželio 13 d. 16.15 val. skaitmenine vaizdo kamera, o šią vaizdo įrašo laikmeną ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo ne vėliau kaip 2012 m. gruodžio 4 d. perdavė A. U., tuo metu ėjusiam (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato (duomenys neskelbtini) policijos skyriaus viršininko pareigas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal suformuotą teismų praktiką, nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais, ir teisingai įvertintais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 1.1 punktas). Pagal BPK 305 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatas teismas tiek apkaltinamajame, tiek ir išteisinamajame nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinti remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nustatytomis taisyklėmis, t. y. teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, o išteisinamajame nuosprendyje išdėsto motyvuotas išvadas dėl įrodymų nebuvimo ir kaltinamojo išteisinimo. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad apylinkės teismas išdėstė kaltinimo, dėl kurio byla buvo perduota nagrinėti teisme, esmę, nustatytas bylos aplinkybes, pateikė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė motyvuotas išvadas dėl K. A. išteisinimo.

BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Tai reiškia, kad baudžiamosios atsakomybės pagrindas yra nusikalstamos veikos sudėties buvimas asmens veikoje, todėl apkaltinamuoju nuosprendžiu pripažįstant asmenį kaltu padarius atitinkamą BK specialiosios dalies straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, būtina konstatuoti tiek objektyviųjų, tiek subjektyviųjų nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą.

Pagal BK 168 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas be asmens sutikimo viešai paskelbė, pasinaudojo ar kitų asmenų labui panaudojo informaciją apie kito žmogaus privatų gyvenimą, jeigu tą informaciją jis sužinojo dėl savo tarnybos ar profesijos arba atlikdamas laikiną užduotį, arba ją surinko darydamas BK 165–167 straipsniuose numatytą veiką. BK 168 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra formalioji, o jos baigtinumo momentas siejamas su informacijos, sudarančios žinias apie privatų asmens gyvenimą, paskelbimo, paties kaltininko ar kitų asmenų panaudojimo, momentu.

Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Pagal BPK 20 straipsnio nuostatas įrodymais yra tik teisėtai, įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, patvirtinantys ar paneigiantys bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, kad turi būti kruopščiai ištirtos visos byloje tirtos versijos, susijusios su įrodinėtinomis aplinkybėmis, kad turi būti renkami, tiriami bei įvertinami tiek teisinantys, tiek kaltinantys įrodymai. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kita sąlyga įrodymams vertinti – įrodymai turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu. Vertinant įrodymus šiuo požiūriu, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams yra išdėstyti BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių. Pažymėtina, kad baudžiamajame procese jokie įrodymai neturi didesnės įrodomosios galios. Įrodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatose įtvirtintų sąsajumo ir leistinumo principų bei 5 dalyje nurodytų įrodymų vertimo taisyklių, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui neprivalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Įrodinėjimo procesas byloje negali būti begalinis, byloje turi būti surenkama tiek įrodymų, kiek jų pakanka pagrįstoms išvadoms daryti.

Byloje K. A. buvo kaltinama tuo, kad ji neteisėtai be asmens sutikimo atskleidė informaciją apie privatų kito asmens gyvenimą, t. y. laikotarpiu nuo 2008 m. birželio 13 d. iki 2008 m. gruodžio 4 d. (ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku), ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui perdavė vaizdo įrašo laikmeną apie privatų nukentėjusiųjų E. B., R. B., L. P. ir L. B. gyvenimą, kurį ji buvo neteisėtai užfiksavusi 2008 m. kovo 11 d. 15.07 val., 2008 m. balandžio 21 d. 9.47 val., 2008 m. birželio 5 d. 20.57 val., 2008 m. birželio 5 d. 20.58 val., 2008 m. birželio 5 d. 20.59 val., 2008 m. birželio 13 d. 16.13 val., 2008 m. birželio 13 d. 16.15 val. skaitmenine vaizdo kamera, o šią vaizdo įrašo laikmeną ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo ne vėliau kaip 2012 m. gruodžio 4 d. perdavė A. U., tuo metu ėjusiam (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato (duomenys neskelbtini) policijos skyriaus viršininko pareigas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi ir patikrinusi įrodymų tyrimo ir vertinimo aspektu baudžiamojoje byloje surinktus ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtus įrodymus, bei apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad byloje nėra surinkta objektyvių ir neginčytinų įrodymų, neabejotinai patvirtinančių, kad būtent K. A. kaltinime nurodytu metu būtų vaizdo įrašuose užfiksavusi nukentėjusiųjų E. B., R. B., L. P. ir L. B. privataus gyvenimo aplinkybes, šiuos įrašus įkėlusi į laikmeną ir šią laikmeną perdavusi ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui, todėl ji pagrįstai išteisinta dėl kaltinimo pagal BK 168 straipsnio 1 dalį.

Prokurorė apeliaciniame skunde deklaratyviai nurodo, kad K. A. kaltė padarius BK 167 straipsnio 1 dalyje ir 168 straipsnio 1 dalyje yra įrodyta visuma byloje surinktų įrodymų. Mano, kad teismas visiškai nepagrįstai rėmėsi K. A. prieštaringais parodymais ir nevertino kitų byloje surinktų įrodymų. Kolegija nesutinka su tokiais prokurorės argumentais, kadangi teismas objektyviai ir visapusiškai ištyrė byloje surinktus įrodymus, nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas būtų vienpusiškai ir tendencingai vertinęs K. A. teisinančius rodymus, ir visiškai ar netinkamai vertinęs K. A. kaltinančius įrodymus.

Pirmosios instancijos teisme K. A. parodė, kad niekada nėra nei filmavusi, nei fotografavusi B. šeimos narių ir jų asmeninio gyvenimo. Filmavimo kamera nemoka naudotis, o ir jos jų namuose nebuvo, jie turi tik fotoaparatą. Kratos metu iš jų namų buvo paimtas kompiuteris, tačiau jame jokių nuotraukų ar įrašų nebuvo. Koks anonimas pateikė CD plokštelę pareigūnui A. U., ji nežino. Nukentėjusioji E. B. parodė, kad K. A. buvusi kaimynė, kuri nuo 2007 m. filmavo ir fotografavo jų šeimos namą, kiemą, jų šeimos privatų gyvenimą, o nufilmuotus vaizdus perkėlė į kompaktinio disko laikmeną ir perdavė ją policijos pareigūnui A. U.. Apie tai, jog kaltinamoji juos visą laiką filmavo, jie matė ir juto, kadangi prie A. namo buvo pritvirtinta stacionari filmavimo kamera, nukreipta į jų, t. y. B. kiemą bei namą. Kadangi filmavimo kamera reaguodavo į judesius kieme, tai ji nuolat žybsėdavo, cypdavo, ir taip trikdydavo kaimynus, jie jautėsi nuolat stebimi ir filmuojami. Nukentėjusysis R. B. parodė, jog 2007 m. vasarą buvę kaimynai A. prie savo namo sumontavo vaizdo kamerą, kuri buvo nukreipta į jų gyvenamojo namo įėjimą, todėl mano, jog nuo to laiko jų šeima buvo nuolat sąmoningai stebima. Nukentėjusioji L. P. parodė, kad 2007 m. vasarą ant kaimynų A. kieme buvusio stulpo buvo sumontuota viena, o rudenį ant namo sienos dar viena filmavimo kamera. Ji yra įsitikinusi, jog buvo filmuojamas jos tėvų ir jos šeimos gyvenimas, nors iš tikrųjų apie tai, jog buvo filmuojama jos šeima, t. y. ji ir mažametis sūnus, ji sužinojusi, kai susipažino su baudžiamosios bylos, kurioje ji buvo kaltinamoji, medžiaga.

Teisėjų kolegijos vertinimu byloje nepaneigta išteisintosios K. A. versija, kad ji nemoka elgtis su filmavimo kamera, ir tai, kad ji jos neturi. Kadangi išteisintoji tiek ikiteisminio tyrimo metu atliktos apklausos metu parodė, kad nuėjo pasiimti kameros, tačiau nufilmuoti dėl techninių subtilybių jai nepavyko (2 t. 101–103 b. l.), tiek pirmosios instancijos teismo posėdžio metu parodė, kad ji su kamera elgtis nemoka (5 t. 36 b. l.), šiuos išteisintosios parodymus įvertinus kitų įrodymų kontekste t. y. sugretinus su 2010-02-26 kratos protokolu (1 t. 36–37 b. l.) ir 2010-03-01 apžiūros protokolu (1 t. 38-41 b. l.), daroma išvada, kad nepaneigta versija, jog tiriamų įvykių metu K. A. nemokėjo naudotis filmavimo priemonėmis, kadangi nėra jokių tai patvirtinančių duomenų. Tai, kad A. namuose 2010 m. vasario 26 d. kratos metu nebuvo rasta vaizdo kamera, o rasto kompiuterio laikmenoje nebuvo rasta grafinių ir vaizdo rinkmenų su B. gyvenamojo namo vaizdu bei jų asmeninio gyvenimo akimirkomis, tik patvirtina išteisintosios K. A. bei liudytojo K. A. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duotus parodymus, jog jie nukentėjusiųjų E. B., R. B., L. P., L. B. privataus gyvenimo nefilmavo.

Kolegija pažymi, kad kaltinamasis baudžiamosiose bylose nėra įspėjamas dėl melagingų parodymų davimo pagal BK 235 straipsnį, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas vien tik kaltininko prisipažinimu, bei kad prokuroras turi surinkti kaltininko kaltę patvirtinančius duomenis, o kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo. Todėl išteisintosios K. A. duotų parodymų netapatumas neįrodo jos kaltės padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką.

Nukentėjusieji E. B., R. B., L. P., L. B., tiek ikiteisminio tyrimo apklausų metu, tiek apklausiami pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, parodė, kad jie nematė žmogaus, kuris būtų filmavęs jų gyvenamo namo, adresu: (duomenys neskelbtini), privačios valdos teritoriją, ir mano, jog buvo filmuojami vaizdo kamera, pritvirtinta ant A. namo sienos. Tačiau šias nukentėjusiųjų nurodytas aplinkybes paneigia Lietuvos teismo ekspertizės centro specialistų 2010-10-19 Nr. (duomenys neskelbtini) bei 2011-04-27 Nr. (duomenys neskelbtini) išvados, kuriose nustatyta, kad tyrimui pateiktos vaizdo bylos nėra fiksuotos IP kamera „Motobix D12 Di-Sec-Night“. Tikėtina, kad pateiktos vaizdo bylos fiksuotos su įrenginiu, galinčiu fiksuoti vaizdą suglaudinimo algoritmu, atitinkančiu ISO/IEC 13818-1 standartą, kuriuo vaizdą gali fiksuoti įrenginiai, turintys galimybę fiksuoti aukštos raiškos vaizdą. Vaizdo bylose montavimo/trynimo požymių nenustatyta. Vaizdo bylos buvo fiksuojamos iš (duomenys neskelbtini) namo teritorijos. Pateiktos vaizdo bylos fiksuotos iš vieno vaizdo fiksavimo taško su nežymiais nukrypimais erdvės atžvilgiu. 5, 6, 7, 9 vaizdo bylos buvo fiksuojamos iš taško, esančio (duomenys neskelbtini), namo teritorijos. Taškas, iš kurio filmuota, tikėtina, atitinka schemos tęsinio dalį Nr. 1 ir fotonuotraukas Nr. 2 ir Nr. 3. Vaizdo bylos ir fotonuotraukos Nr. 8, Nr. 9, Nr. 10 ir Nr. 11 buvo fiksuotos iš taško, esančio (duomenys neskelbtini), namo teritorijos, tačiau vaizdo bylų fiksavimo taškas yra nežymiai žemiau ir dešiniau, žiūrint į tašką schemos tęsinyje Nr. 1. Tikėtina, kad vaizdo bylų fiksavimo taškas buvo schemos tęsinys, fotonuotraukose Nr. 2 ir Nr. 3 užfiksuoto lango ploto viršutinėje dalyje. Tikėtina, kad kiekvienos iš vaizdo bylų pavadinime yra nurodyta data ir laikas, kada jos buvo sukurtos. Požymių, pagal kuriuos galima būtų nustatyti, ar vaizdo bylos buvo fiksuotos pastato išorėje ar viduje, nėra. Tikėtina, kad tyrimui pateiktoje fotolentelėje Nr. 3 yra užfiksuota „Motobix“ prekinio ženklo „D12“ modelio skaitmeninė vaizdo kamera. Tiriamieji vaizdo įrašai buvo daryti ne „Motobix D12“ skaitmenine vaizdo kamera, sumontuota ant namo galo, esančio (duomenys neskelbtini). Vaizdo bylose užfiksuoti judesiai erdvės atžvilgiu negalėjo būti paveikti „Motobix D12“ naudojamų kamerų techninių charakteristikų ir perkeliant/perduodant vaizdą į kitą įrenginį. „Motobix D12“ naudojamos kameros nėra valdomos nuotoliniu būdu. Nesant duomenų, tiksliai nustatyti tikslią kameros padėtį erdvėje ir padėtį kitų objektų/subjektų atžvilgiu nėra galimybės. Vaizdo bylų fiksavimo taškas yra nežymiai žemiau ir dešiniau, žiūrint į tašką schemos tęsinyje Nr. 1 (taško Nr. 1, kuris yra pavaizduotas schemos tęsinyje), vaizdo bylų fiksavimo taškas buvo schemos tęsinyje, fotonuotraukose Nr. 2 ir Nr. 3 užfiksuoto lango ploto viršutinėje dalyje.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti šiomis specialistų išvadomis, kadangi jos nuoseklios, jose nustatytos išvados atitinka kitas byloje nustatytas aplinkybes, ir šių išvadų paneigti nėra galimybių.

Teismas nesiremia liudytojo V. R. duotais parodymais, kad K. A. telefoninio pokalbio metu jam sakė, kad turi nufotografavusi L. P., stovinčią šalia plakato su nacių simbolika, kadangi šių parodymų nepatvirtina jokie kiti objektyvūs bylos duomenys.

Kolegijos vertinimu, kaltinimas, nustatant K. A. nusikalstamos veikos, t. y. vaizdo įrašų užfiksavimo, laikus, yra grindžiamas Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto 2011-04-27 Nr. (duomenys neskelbtini) išvada, kad kiekvienos iš vaizdo bylų pavadinime yra nurodyta data ir laikas, kada jos buvo sukurtos. Tačiau svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad specialistas išvadoje pažymėjo, jog data ir laikas gali neatitikti tikrovės, kadangi nustatomi ranka įrenginyje (2 t. 39 b. l.).

Atsižvelgiant į tai, kad tyrimo metu objektyviais ir neginčijamais duomenimis nebuvo nustatyta, kada, t. y. kokiu konkrečiu metu, galėjo būti užfiksuoti nukentėjusiųjų E. B., R. B., L. P., L. B. privataus gyvenimo vaizdai, nėra galimybių įrodyti, kad būtent tuo metu išteisintoji K. A. buvo namuose ir turėjo galimybių fiksuoti nukentėjusiųjų privatų gyvenimą. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad nebuvo nustatyta, kada ir kokiu būdu buvo užfiksuoti nukentėjusiųjų E. B., R. B., L. P., L. B. privataus gyvenimo vaizdai, kad nukentėjusieji nematė, kas, kaip ir kokiu būdu filmavo jų privatų gyvenimą, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatytas asmuo, kuriam buvo perduotas įrašas su nukentėjusiųjų E. B., R. B., L. P., L. B. privataus gyvenimo vaizdais, ir kuris minėtus vaizdo įrašus perdavė liudytojui A. U., nėra galimybių vienareikšmiškai teigti, kad kaltinime nurodytus veiksmus padarė būtent išteisintoji K. A..

Baudžiamasis procesas teisme yra grindžiamas rungimosi principu, kuris įtvirtina tai, jog kaltinimo ir gynybos šalys turi lygias teises teikti įrodymus, ginčyti kitos šalies argumentus, tačiau kaltinamojo teisinis statusas procese yra apibrėžtas nekaltumo prezumpcijos principu. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 44 straipsnio 6 dalies nuostatos įtvirtina nekaltumo prezumpciją, o BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms. Kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir įrodymų naštos jam perkelti negalima, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (indubio pro reo) (Barber?, MesseguéandJabardo v. Spain, no. judgmentof 6 December 1988; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgementof 20 March 2001; Natunen v. Finland, no. 21022/04, judgementof 31 March 2009). Taigi visas kompleksas įvairių teisės šakų normų draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Tokios praktikos laikosi ir teismai (kasacinės nutartys Nr. 2K–177/2009, 2K–205/2012, 2K-532/2012). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punkto 1 dalyje teismams išaiškinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. To paties punkto 2 dalyje nurodyta, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Teisėjų kolegijos vertinimu, negalima daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismas, tirdamas byloje surinktus duomenis, juos pripažindamas įrodymais ir vertindamas, nesilaikė BPK 20 straipsnio nuostatų. Teismo nuomone, byloje buvo imtasi visų priemonių siekiant nustatyti visas reikšmingas bylos aplinkybes, kadangi byloje tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo apklausti nukentėjusieji E. B., R. B., L. P., L. B., liudytojai A. U., J. A., V. R., E. T., D. E., išteisintoji K. A., atlikta įvykio vietos apžiūra, gautos dvi specialistų išvados, atlikta daug kitų ikiteisminio tyrimo veiksmų (atpažinimas iš fotonuotraukų, liudytojų apklausos ir kt.), tačiau byloje nesurinkta objektyvių ir neginčijamų įrodymų dėl K. A. kaltės padarius BK 168 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, ir byloje kilusių abejonių pašalinti nebėra galimybių.

Prokurorė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neišsprendė civilinių ieškinių klausimo ir nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nenurodė išteisinimo pagrindo. Pirmosios instancijos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje konstatavo, kad kaltinamosios kaltė dėl padarytų nusikalstamų veikų neįrodyta, todėl K. A. dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 167 straipsnio 1 dalyje ir 168 straipsnio 1 dalyje išteisintina. Kadangi K. A. išteisinta, jai neatsiranda ir prievolės atlyginti neturtinę žalą.

Tai, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nenurodė BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punkto, ir tai, kad nukentėjusiųjų E. B., L. B., L. P. civiliniai ieškiniai dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetami, nėra esminiai pažeidimai, kuriais remiantis reikėtų keisti nuosprendį.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių rajono apylinkės prokuratūros prokurorės Jolantos Steponavičiūtės apeliacinį skundą atmesti.