- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-06-02
- Bylos Nr.
- A-248-1245-06
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Stasys Gudynas (pirm.), Birutė Janavičiūtė (pran.), Romanas Klišauskas
- Atsakovas
- Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato
- Pareiškėjas
- A. K.
- Trečiasis asmuo
- Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 16.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 16.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gudyno (kolegijos pirmininkas), Birutės Janavičiūtės (pranešėja) ir Romano Klišausko,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. vasario 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Vilniaus miesto vyriausiajam policijos komisariatui, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl darbo užmokesčio priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą ir prašė priteisti 328,57 Lt žalos atlyginimą. Pareiškėjas nurodė, kad 2003 - 2004 metais, vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalimi, Vyriausybės 2003 m. sausio 17 d. nutarimu Nr.53 „Dėl Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklių“, jam už darbą buvo sumokėtas ne visas darbo užmokestis, nes buvo taikytas indeksavimo koeficientas. Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu teisės aktus, kurių pagrindu buvo taikytas indeksavimo koeficientas, pripažino prieštaraujančiais Konstitucijai. Pareiškėjas nurodė, kad Vyriausybė, priimdama minėtą savo nutarimą, pasielgė neteisėtai. Neteisėti Vyriausybės veiksmai privertė Vilniaus miesto vyriausiąjį policijos komisariatą neišmokėti pareiškėjui dalies darbo užmokesčio, dėl ko jam buvo padaryta žala. Žala buvo padaryta ne tik Vyriausybės, bet ir Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato veiksmais. Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas, vykdydamas neteisėtą Vyriausybės nutarimą, nepagrįstai gavo iš to naudos (nepagrįstai praturtėjo).
Atsiliepimas
Atsakovas ir trečiasis suinteresuotasis asmuo prašė pareiškėjo skundą atmesti. Nurodė, kad pareiškėjui sumažintas darbo užmokestis buvo mokamas, remiantis atitinkamais Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato viršininko įsakymais, kurie nėra nuginčyti. Savo skundą pareiškėjas grindžia Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu, tačiau sumažintas atlyginimas buvo skaičiuojamas ir mokamas iki šio nutarimo priėmimo, kai atitinkami norminiai teisės aktai buvo laikomi teisėtais. Nurodė, kad ginčo atveju nėra visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, nes, nemokant viso darbo užmokesčio, buvo veikiama taip, kaip buvo privalu veikti pagal tuo metu galiojusius įstatymus. Nurodė, kad šiuo atveju Civilinio kodekso 6.237 straipsnis netaikytinas, nes nėra jame nustatytų sąlygų. Be to, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių atsakovų nepagrįstą praturtėjimą.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. vasario 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo 328,57 Lt darbo užmokestį.
Teismas nurodė, kad atsakovas 2003 - 2004 metų laikotarpiu pareiškėjo darbo užmokesčiui skaičiuoti taikė indeksavimo koeficientą, dėl ko atsakovas neišmokėjo pareiškėjui 328,57 Lt darbo užmokestį. Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu pripažino, kad teisės aktai, kurių pagrindu buvo taikytas darbo užmokesčio indeksavimo koeficientas, prieštarauja Konstitucijai. Teismas nurodė, kad 2005 m. gruodžio 21 d. nutartimi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija (administracinė byla Nr.A(1)-638/2005) konstatavo, jog valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikytinas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas. Taip pat konstatavo, kad ginčų dėl darbo užmokesčio bylose sprendimas yra neįvykdytas, kol valstybės tarnautojas turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. Būtent iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad sprendimas dėl atsiradusios valstybės tarnautojo darbo užmokesčio nepriemokos yra įvykdytas sprendimas Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Minėtoje nutartyje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija taip pat konstatavo, kad ginčuose dėl nesumokėto darbo užmokesčio sprendimo įvykdymu Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Ir, priešingai, ginčų dėl darbo užmokesčio bylose sprendimas yra neįvykdytas, kol valstybės tarnautojas turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl atsakovo jam neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, nepažeisdamas trejų metų termino. Todėl Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme negali būti traktuojama, kad iki Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimo įsigaliojimo buvo įvykdytas atsakovo sprendimas, taikant indeksavimo koeficientą, neišmokėti pareiškėjui dalies darbo užmokesčio. Sprendžiant pareiškėjo skundą, Konstitucinio Teismo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai teisės normos nebegali būti taikomos ir pareiškėjo skundo reikalavimas turi būti tenkinamas. Teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. gruodžio 21 d. nutartyje konstatavo, jog nenuginčyti administravimo aktai, kuriais nustatyti darbo užmokesčio indeksavimo koeficientai, negali užkirsti kelio reikalauti priteisti darbo užmokestį. Todėl aplinkybė, kad nėra nuginčyti atsakovo įsakymai dėl indeksavimo koeficientų taikymo, nėra kliūtis pareiškėjui reikalauti priteisti iš atsakovo neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. vasario 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą atmesti.
Atsiliepimas
Atsakovas nurodo, kad jis, mokėdamas pareiškėjui ne visą jam priklausantį darbo užmokestį, veikė teisėtai, t. y. taip, kaip privalėjo veikti pagal galiojusius įstatymus. Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu pripažino, kad teisės aktai, kuriuos taikė atsakovas, apskaičiuodamas ir mokėdamas darbo užmokestį, prieštaravo Konstitucijai. Tačiau įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek privatiems asmenims, tiek valstybės valdžios institucijoms. Kol nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą. Tai, jog prieštaraujantis Konstitucijai įstatymas nėra laikomas neteisėtu nuo pat jo priėmimo momento, patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (administracinė byla Nr.A(5)-264/2003). Atsakovas nurodo, kad jis, nebūdamas asignavimų valdytojas, visas gautas lėšas darbo užmokesčiui išmokėjo pareigūnams, todėl darbo užmokesčio indeksavimą nulėmė ne jo, o kitų institucijų veiksmai. Atsakovas šiuo atveju negali būti atsakingas už valstybės kompetentingų institucijų priimtus sprendimus bei jų sukeltas pasekmes.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
pareiškėjas prašo priteisti 2003 – 2004 metais dėl darbo užmokesčio indeksavimo koeficiento taikymo atsakovo neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Šis reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nelaikytinas reikalavimu dėl žalos atlyginimo ir nesietinas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte.
Darbo užmokesčio indeksavimo koeficientai pareiškėjui buvo taikomi, vadovaujantis Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr.686 ,,Dėl darbo užmokesčio skaičiavimo valstybės tarnautojams 2002 metų antrą pusmetį“ patvirtintomis Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo 2002 m. II pusmetį taisyklėmis, Vyriausybės 2003 m. sausio 17 d. nutarimu Nr.53 patvirtintomis Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklėmis. Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu teisės aktus, kurių pagrindu pareiškėjui buvo taikomi darbo užmokesčio indeksavimo koeficientai ir kurių pagrindu jam buvo mokamas ne visas darbo užmokestis, pripažino prieštaraujančiais Konstitucijai. Tokiu būdu išnyko teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų pagrįsti ne viso darbo užmokesčio mokėjimą pareiškėjui, ir pareiškėjo reikalavimas dėl taikant indeksavimo koeficientą jam neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo turi būti tenkinamas.
Tai, kad ne viso darbo užmokesčio mokėjimo pareiškėjui metu dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl darbo užmokesčio indeksavimo koeficiento taikymą numatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia pareiškėjo teisės į neišmokėto darbo užmokesčio priteisimą. Jeigu asmuo kreipiasi į teismą įstatymo nustatytais terminais, jis turi teisę į tai, kad būtų atsižvelgiama ir į vėliau priimtą Konstitucinio Teismo nutarimą dėl ginčo teisiniams santykiams taikytinų teisės normų konstitucingumo. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi laiku, nepraleisdamas valstybės tarnautojų reikalavimams dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytino Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatyto trejų metų senaties termino, todėl jis turi teisę į dėl indeksavimo koeficiento taikymo neišmokėto darbo užmokesčio priteisimą.
Priteisiant dėl indeksavimo koeficiento taikymo neišmokėtą darbo užmokestį, pakanka konstatuoti darbo užmokesčio neišmokėjimo faktą. Papildomai nuginčyti atitinkamos valstybės institucijos įsakymus dėl darbo užmokesčio indeksavimo koeficiento taikymo jos valstybės tarnautojams nėra būtina (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A(1)-638/2005).
Pirmosios instancijos teismas tinkamai išaiškino ir pritaikė ginčo santykius reglamentuojančius teisės aktus ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Todėl apeliacinis skundas netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. vasario 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.