Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo valstybės įmonės Valstybės turto fondo apeliacinį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo L. G. ieškinį atsakovams valstybės įmonei Valstybės turto fondui, valstybės įmonei „Varėnos miškų urėdija“, tretieji asmenys Lietuvos Generalinė miškų urėdija, valstybės įmonė Registrų centro Alytaus filialas, dėl nuosavybės teisių pripažinimo ir įpareigojimo sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismas, pripažino, kad ginčo patalpos – ūkinio pastato dalis yra ieškovo namo priklausinys, pripažino ieškovui nuosavybės teisę į jas tuo pagrindu, kad, priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas (1964 m. CK 153 straipsnis; 2000 m. CK 4.14 straipsnis). Tai atitinka CK 4.47 straipsnio 1 punkte numatytą nuosavybės teisės įgijimo pagrindą – pagal sandorius. Dalį ūkinio pastato – 39,12 kvm (2/5), kaip savo gyvenamojo namo priklausinį ieškovas įgijo nuosavybėn 1992-11-12 privatizavęs gyvenamąjį namą, nupirkęs jį iš Vilniaus valstybinio miško chemijos ūkio, o kadangi jokie kiti asmenys po Vilniaus valstybinio miško chemijos ūkio likvidavimo galimų savo teisių į likusią ūkinio pastato dalį nėra įregistravę, todėl teismas sprendė, kad ieškovui nėra kliūčių realizuoti savo teisę į pagrindinio daikto, kurį jis valdo nuosavybės teise, priklausinį.

Taip pat teismas savo sprendime nepagrįstai nurodė, jog visos byloje dalyvavusios ir valstybės interesus atstovavusios institucijos patvirtino faktą, kad minėto ūkinio pastato 3/5 dalys akivaizdžiai nereikalingos valstybei, nes Valstybės turto fondas šio fakto nepatvirtino, kadangi dėl aukščiau nurodyto valstybės turto sprendimų priimti negalėjo.

Be to, Civilinio kodekso 4.110 str. numato, kad tik turto patikėjimo teisės subjektas, gindamas turimą turtą, turi teises, nustatytas 4.95 - 4.99 straipsniuose, todėl nesutinka su teismo sprendime padaryta išvada, kad Valstybės turto fondas gali atstovauti savininko teises minėto valstybės turto atžvilgiu šioje byloje ir turi atsakyti pagal ieškovo L. G. ieškinį, bei turi teisę priimti už valstybei nuosavybės teise priklausančias 3/5 dalis ūkinio pastato (unikalus numeris 3896-4011-9028), esančio (duomenys neskelbtini), teismo spendimu priteistą 1000 Lt sumos kompensaciją.

Miškų ūkio ministerija, likviduodama Vilniaus valstybinio miško chemijos ūkį, 1993-12-20 įsakymo Nr. 169 „Dėl Vilniaus valstybinio miško chemijos ūkio likvidavimo" 4 p. buvo nutarusi šios valstybinės įmonės padalinius su jų pagrindiniais fondais, materialinėmis vertybėmis ir pan., perduoti miškų urėdijų padaliniams, tačiau dėl kokių priežasčių nebuvo pilnai įvykdytas minėto įsakymo 4 p. ir valstybei nuosavybės teise priklausančio nurodyto ūkinio pastato dalis (unikalus Nr. 3896-4011-9028), esanti Užuperkasio k., Varėnos rajone, teisės norminių aktų nustatyta tvarka nebuvo perduota ir įregistruota Varėnos miškų urėdijos vardu, bylos nagrinėjimo metu nustatyta nebuvo. Taip pat teismo sprendime nėra nurodyta, kokiu pagrindu Varėnos miškų urėdijos atstovas L. G. ieškinį pripažino.

Teismas, be šio turto savininko išreikštos valios, nutaręs Nekilnojamojo turto registre panaikinti likviduotos valstybinės įmonės „Vilniaus valstybinio miško chemijos ūkio" likusio ir priklausančio nekilnojamojo turto (unikalus Nr. 3896-4011-9028), esančio (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją ir pripažinęs ieškovui nuosavybės teisę į minėtą turtą Civilinio 4.47 str. 1 p. pagrindu, pažeidė valstybės turtinius interesus.

Taip pat teismas savo sprendime be pagrindo nurodė, kad ginčo patalpos - ūkinio dalis - yra ieškovo namo priklausinys ir jam nuosavybės teisė pripažintina pagal Civilinio kodekso nuostatas, nes privatizuojant gyvenamąsias patalpas ginčo pastato dalis nebuvo priskirta ieškovo gyvenamosioms patalpoms ir suteikta naudojimui, o vėliau, vadovaujantis Butų privatizavimo nustatyta tvarka, nebuvo parduota (1992-11-12 Pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 2-2165).

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Pirmos instancijos teismo sprendimas naikintinas dėl netinkamo materialinės teisės normų (Civilinio kodekso 4.14 str., 4.47 str.) aiškinimo ir taikymo (Civilinio proceso kodekso 330 straipsnis).

Nustatyta, kad ieškovas 1992-11-12 pirkimo pardavimo sutartimi Nr. 1-1374 iš Vilniaus miškų chemijos ūkio nuosavybėn įgijo nuomojamą gyvenamąjį namą ir 2/5 dalis prie jo esančio ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini). Nuosavybė į likusias 3/5 dalis šio ūkinio pastato iki šiol registruota Vilniaus valstybinio miško chemijos ūkio vardu (b.l. 23-25). Ši įmonė likviduota 1994-03-09 Lietuvos Respublikos miškų ūkio ministro 1993-12-20 įsakymu Nr. 169 „Dėl Vilniaus valstybinio miško chemijos ūkio likvidavimo“ (b.l.14). To paties įsakymo 4 p. Vilniaus valstybinio miško chemijos ūkio Varėnos miško chemijos ruožo materialinės vertybės buvo perduotos Varėnos miškų urėdijai. Nors nėra išvardyta, kokios vertybės įsakymu yra perduodamos, tačiau nesant kitų duomenų apie ginčo ūkinio pastato perdavimo kitam asmeniui, darytina išvada, kad jis perduotas Varėnos miškų urėdijai. Iki priimant teismo sprendimą urėdija į šį pastatą (jo dalį) nėra įregistravusi nekilnojamojo turto registre nei nuosavybės teisės, nei valdymo teisės. Ūkinio pastato dalimi niekas nesirūpina, pastato būklė avarinė (b.l.15-18). Ieškovas kaip pastato bendraturtis negali be kito bendraturčio sutikimo tinkamai naudotis ir prižiūrėti pastatą, tokiu būdu jo nuosavybės teisės į pastatą yra pažeidžiamos. Ieškovas gindamas savo teisių pažeidimą siekia įteisinti savo nuosavybę į visą ūkinį pastatą, jį suremontuoti ir saugiai naudoti pagal paskirtį, sutinka valstybei sumokėti už 3/5 dalis rinkos kainą, tačiau šį teisių gynybos būdą per teismą jis pasirinko netinkamai, jo reikalavimą tenkinti nėra įstatyminio pagrindo.

Teismas netinkamai aiškino ir taikė Civilinio kodekso 4.47 straipsnio 1 p. nuostatą spręsdamas, kad ieškovas teismine tvarka gali sudaryti sandorį – nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį. Nors teismas suformulavo savo sprendimą kitaip – pripažino ieškovui atlygintinai nuosavybės teisę į ūkinio pastato dalį, tačiau faktiškai jis patvirtino pirkimo-pardavimo sutartį. Priimdamas tokį sprendimą teismas pažeidė ne tik nurodytą normą, tačiau apskritai sandorių sampratą (Civilinio kodekso 1.63 straipsnis), bei sandorį sudarančių asmenų laisvos valios principą (Civilinio kodekso 1.64 straipsnis). Sandoris – tai sąmoningi laisva valia atliekami asmenų (tiek fizinių, tiek juridinių) veiksmai, kuriais siekiama teisinio rezultato: sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas. Pirkimo-pardavimo sutartis yra dvišalis sandoris, todėl jį sudaryti gali ne mažiau kaip dvi šalys išreikšdamos savo priešpriešinę suderintą valią. Teismas negali sprendimu sudaryti ir patvirtinti pirkimo-pardavimo sutartį pagal vienos iš šalių valią, išskyrus įstatymo numatytus atvejus (pvz.: Civilinio kodekso 1.93 straipsnio 4 d.), kai gali pripažinti sandorį galiojančiu. Tačiau nagrinėjamu atveju toks reikalavimas nebuvo pareikštas ir ieškovo įrodinėjamas. Valstybės nuosavybė, skirtingai nei privati nuosavybė, gali būti perleista ne sutarties, o įstatymo numatyto sandorio pagrindu bei valstybės ir savivaldybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės norminių aktų nustatyta tvarka.

Taip pat teismas netinkamai aiškino Civilinio kodekso 4.14 straipsnio nuostatą (atitinkamai Civilinio kodekso 153 straipsnio, įst. red.iki 2001-07-01, nuostatą) spręsdamas, kad ieškovui 3/5 dalys ginčo pastato turi atitekti kaip pagrindinio daikto - gyvenamojo namo, kurį ieškovas nusipirko iš Vilniaus valstybinio miško chemijos ūkio pagal 1992-11-12 pirkimo-pardavimo sutartį (b.l. 43), priklausinys. Pagal minėtą pirkimo-pardavimo sutartį ieškovas nusipirko gyvenamąjį namą ir jo priklausinius - garažą, ½ dalį šulinio, 2/5 dalis ginčo ūkinio pastato (Civilinio kodekso 4.19 straipsnis), kitos dalies šio pastato Vilniaus valstybinis miško chemijos ūkis ieškovui nepardavė, ši dalis pastato ir turto registro duomenys liko minėto ūkio nuosavybėje (b.l. 24). Ieškovo nupirkta ūkinio pastato dalis bei kiti pastatai ir įrenginiai skirti tarnauti pagrindiniam daiktui ir susiję su juo bendra ūkine paskirtimi, skirti tenkinti pagrindinio daikto poreikiams, juos sieja funkcinis ryšys tiek pagal išdėstymą, tiek pagal daiktų naudojimą. Byloje nėra duomenų, kad ginčo ūkio pastato 3/5 dalys yra ieškovui priklausančio gyvenamojo namo priklausinys, atvirkščiai, pats ieškovas nurodė, kad kol egzistavo Vilniaus valstybinis miško chemijos ūkis, tol šia pastato dalimi jis naudojosi, ši dalis tarnavo kaip pagalbinis pastatas chemijos ūkiui, būtent su ūkio reikmėmis buvo susijusi ir ši ūkinio pastato dalis. Ta aplinkybė, kad po ūkio likvidavimo ieškovas naudojosi tiek jam priklausančia pastato dalimi, tiek chemijos ūkiui priklausančia dalimi, neduoda pagrindo spręsti, kad ginčo pastato dalis tapo ieškovui priklausančio gyvenamojo namo priklausiniu. Ginčo ūkinio pastato dalį parduoti ieškovui gali tik šio pastato savininkas, arba teisėtas valdytojas, jeigu jis turi įgalinimus tokiam sandoriui.

Kolegijai pripažinus, kad teismas nepagrįstai pripažino atlygintinai ieškovo nuosavybę į dalį pastato, nėra pagrindo tenkinti ir iš šio reikalavimo kylančių išvestinių reikalavimų dėl pastato dalies teisinės registracijos panaikinimo ir dėl priteisimo VĮ Valstybės turto fondui 1000 Lt piniginę kompensaciją už 3/5 dalis ūkinio pastato. Kolegija sutinka su apelianto atsiliepimo motyvais, kad VĮ Valstybės turto fondas nėra tinkamas atsakovas šioje byloje, nes jam ginčo pastatas nėra perduotas valstybės valdyti patikėjimo teise. Pagal Valstybės turto fondo įstatymo 5 straipsnio 1 d. 2 p. Valstybės turto fondas gali atstovauti valstybės interesams valdant ir naudojant jam patikėjimo teise perduotas valstybei nuosavybės teise priklausančias akcijas ir kitą valstybei nuosavybės teise priklausantį turtą bei jais disponuoti. Kaip jau minėta, pagal byloje esančius duomenis, o konkrečiai, pagal Lietuvos Respublikos miškų ūkio ministro 1993-12-20 įsakymą Nr. 169 „Dėl Vilniaus valstybinio miško chemijos ūkio likvidavimo“ (b.l.14) ginčo pastatas yra perduotas Varėnos miškų urėdijai, todėl tik ji arba pati valstybė gali disponuoti šiuo turtu.

Dėl išdėstyto teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas, ieškinys atmestinas (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 d. 2 p.).

Pirmos instancijos teismas turėjo 69,85 Lt išlaidų, o apeliacinės instancijos teismas turėjo 14,10 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu. Atmetus ieškinį ir apeliacinį skundą, šios išlaidos priteistinos iš ieškovo į valstybės biudžetą (Civilinio proceso kodekso 88 straipsnio 1 dalies 3 p., 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 straipsniais kolegija

nusprendė:

Varėnos rajono apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą panaikinti, ieškinį atmesti.

Priteisti iš L. G. 83,95 Lt bylinėjimosi išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme į valstybės biudžetą.