Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-03-15 · Administracinė byla Nr. I-962-189/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-03-15
Bylos Nr.
I-962-189/2018
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03902-2017-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Tomas Blinstrubis, Irena Paulauskienė, Bronius Januška
Pareiškėjas
V. S.
Atsakovas
Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI-962-189/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03902-2017-7Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1., 55.1.3. (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. kovo 15 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Blinstrubio, Broniaus Januškos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Irenos Paulauskienės,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. (V. S.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 2–5), prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2017 m. lapkričio 7 d. sprendimą Nr. (15/5-7) 11U-1756(01873) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto (duomenys neskelbtini) piliečiui V. S., panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas).

Pareiškėjas nesutinka su atsakovo priimtu Sprendimu. Nurodo, kad pagrindinė UAB „Anitera“ (toliau – ir Bendrovė) ūkinė-komercinė veikla yra paslaugų teikimas informacinių technologijų srityje, apskaitos sistemų programinės įrangos kūrimas, patarimų, konsultacijų ir operatyviosios pagalbos teikimas verslo ir kitoms organizacijoms valdymo klausimais, tokiais kaip bendras sudarymas ir kontrolės planavimas. Nuo UAB „Anitera“ veiklos pradžios joje dirbo 10 specialistų, tačiau darbas šioje srityje yra gana sudėtingas ir susijęs su emocine įtampa, kuri įtakoja darbuotojų kaitą bei apsunkina naujų specialistų paiešką. 2017 m. liepos 31d. UAB „Anitera“ liko dirbti tik 3 darbuotojai, iš kurių 2 užsieniečiai ir viena Lietuvos Respublikos pilietė. Kadangi darbuotojų skaičius sumažėjo vasaros metu, kuris laikomas atostogų sezonu, naujų specialistų, tinkamų numatomam darbui pagal specialybę ir kitus būtinus kriterijus, paieška pasunkėjo ir šie specialistai nebuvo surasti. Šiuo metu UAB „Anitera“ turi keletą kandidatų-specialistų į bendrovės darbą, kurių galutinė atranka įvyks artimiausiu metu, tad į darbą planuojama priimti 2-3 naujus specialistus - Lietuvos Respublikos piliečius, dirbančius pilnu etatu.

Pareiškėjo teigimu, jis 2017 m. liepos 11 d. deklaruoti savo gyvenamosios vietos neturėjo galimybės, nes gyvenamųjų patalpų, kuriose gyveno, nuomotojas su juo nutraukė gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį be įspėjimo. Šiuo metu intensyviai ieško kitos gyvenamosios patalpos, kuri atitiktų Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 26 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytus reikalavimus.

Pareiškėjo nuomone, Migracijos departamentas neįvertino visų reikšmingų aplinkybių dėl kokių priežasčių Sprendime nurodytu laikotarpiu UAB „Anitera“ neturėjo 3 darbuotojų, kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Taip pat neįvertino priežasčių dėl gyvenamosios vietos deklaracijos panaikinimo. Be to, Migracijos departamentas nei karto nebuvo pranešęs nei UAB „Anitera“, nei jo įgaliotiems asmenims, nei pareiškėjui apie ketinimą priimti sprendimą panaikinti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Tuo atveju, jei nors vienas asmuo būtų gavęs pranešimą, įspėjimą, ar kito informacinio pobūdžio pranešimą apie ketinimą panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, trūkumai būtų pašalinti (b. l. 2–4).

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į skundą su skundu nesutinka, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 19–23).

Nurodo, kad Migracijos departamentas, vykdydamas užsieniečių kontrolę, patikrino, ar pareiškėjas atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte bei 45 straipsnio 1 dalies 1 dalies 1 punkte nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą ir nustatė, kad UAB „Anitera“ yra įdarbinti trys asmenys, vienas užsienietis kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi, viena užsienietė turinti leidimą laikinai gyventi ir viena Lietuvos Respublikos pilietė.

Patikrinus duomenis apie pareiškėją gyventojų registre, nustatyta, kad šiuo metu neturi gyvenamosios patalpos Lietuvos Respublikoje, duomenys apie jo gyvenamosios vietos deklaraciją buvo panaikinti 2017 m. liepos 11d.

Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktais, 2017 m. lapkričio 7 d. priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi.

Pažymi, kad UAB „Anitera“ nuo 2017 m. kovo mėn. iki ginčijamo sprendimo priėmimo dienos, kas sudaro 9 mėnesius, neatitiko imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, t. y. 9 mėnesius nebuvo įsteigtos ne mažiau kaip 3 darbo vietos, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, taip pat, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 5 dalimi, nesikreipė dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo.

Atsiliepimas

Atsakovo teigimu, kad ginčijamu Sprendimu panaikintas leidimas laikinai gyventi nebuvo pirmasis pareiškėjo leidimas laikinai gyventi, todėl ir teisės aktų nustatyti reikalavimai, susiję su teisėtos veiklos vykdymu, būtinybė juos atitikti, pareiškėjui turėjo būti žinomi. Pareiškėjas turėjo pareigą elgtis atidžiai bei rūpestingai, nuolatos sekti, ar įmonė atitinka teisės aktų reikalavimus, bei, įvykus nenumatytų verslo vykdymo kliūčių, neatidėliotinai imtis aktyvių veiksmų siekiant užtikrinti, kad tiek jis, tiek jo valdoma įmonė atitiktų teisės aktų reikalavimus, nes priešingu atveju jam gali būti panaikintas leidimas laikinai gyventi.

Migracijos departamento nustatyti duomenys buvo aiškūs ir nedviprasmiški ir Įstatyme įtvirtinti reikalavimai yra imperatyvūs, nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo.

Atsiliepimas

Atsakovo teigimu, duomenys apie pareiškėjo gyvenamąją vietą buvo panaikinti 2017 m. liepos 11d. ir pareiškėjas iki ginčijamo Sprendimo priėmimo dienos nedeklaravo kitos gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje, todėl tai leido Migracijos departamentui padaryti pagrįstą sprendimą pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 6 punktą - išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jis neturi tinkamos gyvenamosios patalpos, atitinkančios vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto reikalavimą, Lietuvos Respublikoje nuosavybės teise ar nesinaudoja tokia gyvenamąja patalpa nuomos ar panaudos pagrindais arba nepateikia teisės aktų nustatyta tvarka patvirtinto fizinio ar juridinio asmens įsipareigojimo suteikti jam tinkamą gyvenamąją patalpą, atitinkančią vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimą, leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui. Be to, pagal Įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 3 punktą užsienietis per 7 dienas privalo pranešti apie pasikeitusią gyvenamąją vietą.

Migracijos departamento nuomone, pareiškėjas nenurodė ir neįrodė, kokiu pagrindu galėjo būti priimtas sprendimas nepanaikinti leidimo laikinai gyventi, kai Įstatymo nuostatos imperatyviai nustato, kad tokiu atveju (nustačius, kad jeigu užsienietis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu) leidimas gyventi privalo būti panaikintas.

Dėl pareiškėjo argumentų, kad šiuo metu UAB „Anitera“ planuoja priimti į darbą 2-3 naujus specialistus, Lietuvos Respublikos piliečius ir pareiškėjas ieško naujos gyvenamosios patalpos, kuri atitiktų Įstatymo 26 straipsnyje numatytus reikalavimus, nurodo, kad ginčijamas sprendimas neužkerta kelio pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu pareiškėjas atitiks vieną iš Įstatyme įtvirtintų leidimo gyventi išdavimo pagrindų ir 26 straipsnyje įtvirtintas leidimo gyventi išdavimo sąlygas (b. l. 19–23).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. lapkričio 7 d. sprendimo Nr. (15/5-7) 11U-1756(01873) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto (duomenys neskelbtini) piliečiui V. S., panaikinimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos medžiagoje nustatyta, kad pareiškėjas 2016 m. rugpjūčio 9 d. prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nurodė, kad užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje (b. l. 24–32).

Išnagrinėjęs pareiškėjo pateiktą prašymą, Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyrius 2016 m. rugsėjo 20 d., vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, priėmė sprendimą pakeisti pareiškėjui leidimą dviem metams (b. l. 32).

Migracijos departamentas 2017 m. lapkričio 7 d., vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktais, priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriuo nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Sprendime konstatavo, kad UAB „Anitera“ nuo 2017 m. kovo mėn. neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų - įmonėje nėra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką nedirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, taip pat pareiškėjas nėra deklaravęs savo gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje. (b. l. 7–8, 131–132).

Leidimas laikinai gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas arba keičiamas, jeigu užsienietis atitinka Įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas.

Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies (redakcija galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.), nustatė, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis: 1) yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo; 2) yra šios dalies 1 punkte nurodytus reikalavimus atitinkančios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys ir jo atvykimo tikslas yra darbas toje įmonėje.

Įstatymo 50 straipsnis reglamentuoja išduoto leidimo gyventi panaikinimo pagrindus. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta, kad leidimas panaikinamas, jeigu nustatoma, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

Kaip minėta, skundžiamame Sprendime atsakovas konstatavo, kad UAB „Anitera“ nuo 2017 m. kovo neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų - įmonėje nėra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką nedirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, taip pat pareiškėjas nėra deklaravęs savo gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje (b. l. 7–8, 131–132).

Byloje esantys duomenys patvirtina šias atsakovo išvadas. Byloje esantys Sodros informacinės sistemos duomenys patvirtina, kad 2016 m. rugsėjo 22 d. UAB „Anitera“ dirbo iš viso 4 darbuotojai, tame tarpe ir pareiškėjas (b. l. 48–50, 65–68, 105–109, 117–118). Pagal 2017 m. lapkričio 7 d. duomenis „Anitera“ dirbo 3 darbuotojai: I. B., A. M. ir A. M., kuriam, atsakovo teigimu neišduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (b. l. 124–125). Iš šių duomenų darytina išvada, kad UAB „Anitera“ 2017 m. lapkričio 7 d. nedirbo 3 darbuotojai visą darbo laiką.

Iš Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintos formuluotės „yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai“ darytina išvada, kad šioje teisės normoje įtvirtintos trys imperatyvios sąlygos: 1) įmonėje, kurios dalyvis yra užsienietis, turi būti įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos; 2) jose turi dirbti Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai; 3) jose nurodyti asmenys turi dirbti visą darbo laiką. Šiuos reikalavimus įmonė atitiktų, jeigu visos sąlygos egzistuotų kartu. Išdėstyti reikalavimai yra imperatyvūs ir nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo. Nagrinėjamu atveju Sodros informacinės sistemos duomenys patvirtina, kad skundžiamo Sprendimo priėmimo metu UAB „Anitera“ nedirbo 3 darbuotojai (Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai) visą darbo laiką, todėl darytina išvada, kad Sprendimo priėmimo metu UAB „Anitera“ neturėjo reikiamo kiekio darbuotojų.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad UAB „Anitera“ šiuo metu turi keletą kandidatų-specialistų į darbą Bendrovėje, kurių galutinė atranka įvyks artimiausiu metu, tačiau įrodymų, pagrindžiančių šiuos argumentus ir kad UAB „Anitera“ priėmė naujus darbuotojus, pareiškėjas teismui nepateikė. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl naujų darbuotojų paieškos atmestini kaip nepagrįsti.

Teismo vertinimu, Migracijos departamentas tinkamai įvertino nustatytas aplinkybes, pagrįstai konstatavo, kad Bendrovė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintų reikalavimų ir panaikino pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte įtvirtintu pagrindu, todėl pareiškėjo argumentai dėl skundžiamo Sprendimo nepagrįstumo atmestini kaip nepagrįsti.

Atsižvelgdamas į tai, konstatuotina, kad byloje neginčytinai nustatyta, jog UAB „Anitera“ neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, kadangi joje skundžiamo Sprendimo priėmimo dieną nedirbo trys visą darbo laiką Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Vadinasi, Migracijos departamentas turėjo teisėtą pagrindą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Analogiškos pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėje byloje A-3329-662/2017).

Pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktą leidimas gyventi panaikinamas, jei paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyti pagrindai. Neatitikus vienos iš privalomųjų sąlygų, nustatytų Įstatymo 45 straispnio 1 dalies 1 punkte, pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas pagrįstai. Pažymėtina, kad šiuo atveju skundžiamas Sprendimas priimtas apsiribojant juridinio fakto konstatavimu, kuris yra pakankamas pagrindas panaikinti asmeniui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Analogiškos pozicijos laikosi ir LVAT (žr., pvz., LVAT 2016 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3992-858/2016).

Be to, skundžiamame Sprendime atsakovas konstatavo, kad pareiškėjas nėra deklaravęs savo gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje.

Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, jog leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 6 punktą išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jis neturi tinkamos gyvenamosios patalpos, atitinkančios vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto reikalavimą, Lietuvos Respublikoje nuosavybės teise ar nesinaudoja tokia gyvenamąja patalpa nuomos ar panaudos pagrindais arba nepateikia teisės aktų nustatyta tvarka patvirtinto fizinio ar juridinio asmens įsipareigojimo suteikti jam tinkamą gyvenamąją patalpą, atitinkančią vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimą, leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui. Be to, pagal Įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 3 punktą užsienietis per 7 dienas privalo pranešti apie pasikeitusią gyvenamąją vietą.

Iš teismui pateiktų dokumentų nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 6 d. iki 2017 m. liepos 11 d. buvo deklaravęs gyvenamąją vietą, tačiau savininko prašymu pareiškėjui gyvenamosios vietos deklaravimas panaikintas (b. l. 126–127). Pažymėtina, kad pareiškėjas teismui nepateikė įrodymų, jog skundžiamo Sprendimo priėmimo metu ar nagrinėjant bylą teisme yra deklaravęs gyvenamąją vietą Lietuvoje. Nesant šiems įrodymams, darytina išvada, kad pareiškėjas nuo 2017 m. liepos 11 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, kad pareiškėjas turi tinkamą gyvenamąją vietą Lietuvoje, kuri atitiktų Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytus reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad atsakovas tinkamai konstatavo, kad pareiškėjas nėra deklaravęs savo gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje, tokiu būdu pažeisdamas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 6 punkto reikalavimą, kuris sudaro pagrindą taikyti Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas.

Pažymėtina, kad skundžiamas sprendimas neužkerta teisės pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu pareiškėja atitiks vieną iš Įstatyme įtvirtintų leidimo gyventi išdavimo pagrindų ir 26 straipsnyje įtvirtintas leidimo gyventi išdavimo sąlygas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. lapkričio 7 d. sprendimas Nr. (15/5-7) 11U-1756(01873) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto (duomenys neskelbtini) piliečiui V. S., panaikinimo“ yra tinkamai pagrįstas tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis (Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis), priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, todėl nėra pagrindo jo panaikinti. Teismas nenustatė kitų Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 2 dalyje nustatytų aktų panaikinimo pagrindų, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo V. S. (V. S.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.

Teisėjai Tomas BlinstrubisBronius JanuškaIrena Paulauskienė