- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2011-12-01
- Bylos Nr.
- Iv-859-624/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02820-2010-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Arūnas Dirvonas
- Pareiškėjas
- A. V.
- Atsakovas
- Specialiųjų tyrimų tarnybai
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Arūnas Dirvonas, sekretoriaujant Dinai Belovai, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovui Specialiųjų tyrimų tarnybai dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. V. skunde prašo priteisti iš Specialiųjų tyrimų tarnybos 756.17 Lt darbo užmokesčio nepriemoką, kuri susidarė laikotarpiu nuo 2007-06-01 iki 2007-09-30. Nurodo, kad iki 2009-04-01 dirbo Specialiųjų tyrimų tarnyboje statutiniu valstybės tarnautoju. Pagal iki 2007-10-01 galiojusią Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d., valstybės tarnautojų darbo užmokesčio viena iš sudedamųjų dalių buvo priemokos ir priedai, kurių suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Taikant šią įstatymo nuostatą, pareiškėjui nuo 2007-06-01 iki 2007-09-30 buvo neišmokėta 756.17 Lt priemokų ir priedų. Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarime konstatavo, jog toks įstatyminis reguliavimas yra neteisėtas. Konstitucinis Teismas, analizuodamas valstybės pareigą mokėti įstatymų nustatytą darbo užmokestį valstybės tarnautojams, yra nurodęs, kad asmeniui, kuris atliko pavestą darbą pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal įstatymus ar jais remiantis išleistus kitus teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas), taip pat, kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku. Ši asmens teisė yra ginama kaip nuosavybės teisė (Konstitucinio Teismo 2004-12-13 nutarimas). Taip pat nurodo, kad pagal Specialiųjų tyrimų tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 6 str. 4 d. pareigūnas privalo vykdyti aukštesnio pagal pavaldumą Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūno įsakymus ir nurodymus. Pagal Statuto 35 str. 1 d., pareigūnai dirba 40 valandų darbo savaitę, bet Specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriaus, jo pavaduotojo ar tiesioginio viršininko pavedimu pareigūnas gali dirbti ilgiau, negu nustatyta darbo savaitės norma. Atitinkamai Statuto 35 str. 1 d. nustatyti subjektai gali pavesti pareigūnui dirbti poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikti papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, o toks pavedimas yra privalomas. Tai, kad atsakovas dėl Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. nuostatų taikymo tinkamai nekompensavo už faktiškai atliktą darbą, reiškia, kad jis iki šiol nėra tinkamai atsiskaitęs. Tokia situacija prieštarauja Konstitucijai bei teisingumo principams. Pažymėjo, kad reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nesiejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto kalte (LVAT 2005-12-21 nutartis adm. byloje Nr. A-1-638/2005). Paskelbus Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimą išnyko teisinis pagrindas, kuriuo atsakovė galėtų grįsti Valstybės tarnybos įstatyme nustatyto darbo užmokesčio dalies nemokėjimą, tačiau atsižvelgiant į skundą ir jam taikytiną senaties terminą, teisės normų taikymo procedūra nėra baigta (b. l. 1-2).
Pareiškėjas į teismo posėdį, apie kurio vietą ir laiką jam pranešta tinkamai, neatvyko, byla nagrinėjama jam nedalyvaujant.
Atsiliepimas
Pateiktame atsiliepime atsakovė Specialiųjų tyrimų tarnyba su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad pareiškėjas skunde prašo priteisti jam neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už 2007 m. birželio, liepos ir rugsėjo mėnesius, kuri susidarė dėl minėtu laikotarpiu galiojusios Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. numatytos priedų ir priemokų ribos. Atkreipė dėmesį, kad Darbo kodekso (toliau – ir LR DK) 298 str. numato, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Mano, kad yra praleistas LR DK 27 str. 2 d. nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas pareikštam reikalavimui dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo. Šioje byloje pareiškėjas nesiekia pripažinti neteisėtu tam tikro administracinio akto, veiksmo ar neveikimo. Pareiškėjo reikalavimo dalykas yra konkreti pinigų suma, t. y. 756.17 Lt. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 str. 1 d. nustatyti terminai, per kuriuos administraciniuose teismuose turi būti ginčijami administraciniai aktai, veiksmai arba neveikimas, ir nereglamentuojamas terminas, per kurį turi būti pareiškiamas valstybės tarnautojo (Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnai yra statutiniai valstybės tarnautojai) reikalavimas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo. Toks terminas nenustatytas ir Specialiųjų tyrimų tarnybos įstatyme, Specialiųjų tyrimų tarnybos statute ar Valstybės tarnybos įstatyme. LR DK 27 str. 2 d. nustatytas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams, jeigu DK ir kiti įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų. LR DK kitokio senaties termino reikalavimams dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo nenumatyta, todėl Valstybės tarnybos įstatymo 5 str. pagrindu DK 27 str. 2 d. nustatytas trejų metų senaties terminas taikytinas ir pareikštiems valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo. Tokio termino taikymą valstybės tarnautojų reikalavimams dėl darbo užmokesčio priteisimo patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Todėl pareiškėjo skundas dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo yra atmestinas. Taip pat mano, kad pareiškėjo reikalavimas dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo iš esmės yra nepagrįstas. Statuto 30 str. nustato, kad pareigūnams pareiginė alga, priedas už tarnybos stažą tarnybinį rangą kvalifikacinę kategoriją ir priemokos mokami Valstybės tarnybos įstatymo ir Statuto nustatyta tvarka; priedo už tarnybos stažo dydžius nustato Valstybės tarnybos įstatymas; priemokos už pareigybės aprašyme nenurodytą ar įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą taip pat darbą naktį, poilsio ir švenčių dienomis mokamos Valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka. Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. redakcijoje, galiojusioje iki 2007-09-30 buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojams (ir STT pareigūnams) mokamų priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Valstybės tarnybos įstatymo 3, 4, 8, 9, 18, 19, 20, 21, 22, 23, 25, 38, 41, 43, 44, 49, 50 straipsnių ir priedėlio pakeitimo bei papildymo ir Įstatymo papildymo 22¹, 48¹, 50¹ straipsniais įstatymu Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2007-06-07 redakcija) nuostata buvo pakeista ir nustatyta, kad į valstybės tarnautojams (iš to skaičiaus ir STT pareigūnams) mokamų priedų ir priemokų sumą kuri negalėjo viršyti 70 procentų pareiginės algos, neįskaitomas priedas už tarnybos Lietuvos valstybei stažą ir pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas, tačiau nuostata, kad kitų priedų ir priemokų (tarp jų - apmokėjimo už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą) suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos, liko. Tokia nuostata galiojo iki 2008-12-31 ir buvo pakeista Valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 16, 16¹, 17, 23, 26, 37, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo, įstatymo papildymo 26¹, 43¹ straipsniais ir 3 priedo II skyriaus pakeitimo įstatymu. Šioje byloje ginčas kilo dėl Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. įtvirtintos nuostatos, jog priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Įstatymas ar kitas teisės aktas laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol nėra konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarime konstatavo, kad toks įstatyminis reguliavimas yra neteisėtas. Konstitucinis Teismas 2003-05-13 sprendime pažymėjo, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnį Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama tik į ateitį. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. yra nustatyta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Todėl mano, kad darbo užmokesčio dalies nepriemoka galėtų būti priteista pareiškėjui tik tuo atveju, jeigu Specialiųjų tyrimų tarnyba, mokėdama darbo užmokestį, ir toliau taikytų nuostatas, pripažintas prieštaraujančiomis Konstitucijai. Konstitucinis Teismas 2003-12-30 nutarime aiškindamas Konstitucijos 107 str. 1 d., konstatavo, kad Konstitucijos 107 str. 1 d. nuostata, kad teisės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, reiškia, kad tol, kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, kad atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, preziumuojama, kad toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovė neveikė taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus. Priešingai, atsakovė pareiškėjui apskaičiuodama darbo užmokestį, priedų ir priemokų dydžius, vadovavosi galiojančiais teisės aktais, įstaigos veiksmuose nebuvo neteisėtų veiksmų ar kaltės, o Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. nuostata buvo taikoma pagrįstai. Be to, Konstitucinio Teismo 2004-12-13 nutarime nurodyta, jog nepalankių padarinių, kilusių dėl teisės akto pripažinimo prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai, pasekmių likvidavimas yra įstatymų leidėjo (bet ne darbdavio) konstitucinė priedermė. Prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti ieškinio senatį ir bylą nutraukti (b. l. 13-15).
Atsakovės atstovas į teismo posėdį, apie kurio vietą ir laiką jam pranešta tinkamai, neatvyko, byla nagrinėjama jam nedalyvaujant.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkinamas iš dalies.
Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjui A. V. dirbant Specialiųjų tyrimų tarnyboje, laikotarpiu nuo 2007-06-01 iki 2007-09-30 dėl to, kad apskaičiuojant priedus bei priemokas jam buvo taikyta išmokų mokėjimo metu galiojusi Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. nuostata, ribojanti mokamų priedų ir priemokų dydį, ir dėl to jam buvo neišmokėta: 2007 m. birželio mėn. – 230.70 Lt, 2007 m. liepos mėn. – 367.62 Lt, 2007 m. rugsėjo mėn. – 157.85 Lt, iš viso – 756.17 Lt (b. l. 3).
Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnų darbo užmokestį ir kitų su tarnybos santykiais susijusių išmokų mokėjimą reglamentuoja Specialiųjų tyrimų tarnybos statutas (toliau – ir Statutas), kurio 30 str. 1 d. nustatyta, kad Tarnybos pareigūnų darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai už tarnybos stažą, tarnybinį rangą, kvalifikacinę kategoriją, taip pat priemokos. Tarnybos pareigūnų pareiginė alga, priedas už tarnybos stažą, tarnybinį rangą, kvalifikacinę kategoriją ir priemokos mokami Valstybės tarnybos įstatymo ir šio Statuto nustatyta tvarka. Statuto 30 str. 5 d. nustatyta, kad priemokos už pareigybės aprašyme nenurodytą ar įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą, taip pat darbą naktį, poilsio ir švenčių dienomis, kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis mokamos Valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka. Valstybės tarnybos įstatymo 4 str. 2 d. nustatyta, kad įstatymo VI skyrius, inter alia ir 23 str. 2 d., be išlygų taikomi ir statutiniams valstybės tarnautojams.
Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 1 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija) buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos, o 2 dalimi buvo nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Nuo 2007-10-01 įsigaliojusio Įstatymo (2007-06-07 Nr. X-1175) 23 str. 2 d. nustatyta, kad į priedų ir priemokų sumą neįskaitomi Valstybės tarnybos įstatymo 25 str. 1 d. 1 ir 5 punktuose nurodyti priedai, t. y. priedas už tarnybos stažą ir pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas. Nuostata, kuria buvo ribojama valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų suma išliko.
Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002-04-23, 2007-06-07 redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002-04-23 redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007-06-07 redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002-04-23 redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo 2011-10-25 nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. prasme, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011-11-14 nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011 konstatavo, kad iš Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalies, nuostatų kylantis reikalavimas asmens teises ginti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai, suteikia teisę pareiškėjui teisme reikalauti teisingai atlyginti už tą darbą, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl Valstybės tarnybos įstatyme įtvirtinto apribojimo taikymo. Atitinkamai teisingu atlyginimu už darbą, kuris liko neatlygintas dėl minėtos legislatyvinės omisijos, gali būti darbo užmokesčio dalies, kuri būtų buvusi, bet dėl Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-855, 2007-06-07 įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytos ribos taikymo nebuvo išmokėta, sumokėjimas. Teismui nevykdant iš Konstitucijos kylančios ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (2006-08-08 sprendimas) pripažįstamos teismo pareigos ad hoc šalinti Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo spragas ir nepriteisiant pareiškėjui teisingo atlyginimo už faktiškai atliktą darbą, įstatyminis reguliavimas, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas. Tačiau tai nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, šiuo konstituciniu imperatyvu yra siekiama, kad nebūtų taikomas Konstitucijai prieštaraujantis teisės aktas (jo dalis); kad dėl tokio teisės akto (jo dalies) taikymo neatsirastų antikonstitucinių teisinių padarinių; kad nebūtų pažeistos asmens teisės; kad asmuo, kuriam būtų taikytas Konstitucijai ar įstatymui priešingas teisės aktas, dėl to nepagrįstai neįgytų jam nepriklausančių teisių ar atitinkamo teisinio statuso (Konstitucinio Teismo 2011-05-11 nutarimas). Be to, ši Konstitucijos nuostata atspindi konstitucinį principą - vieną iš esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų, - kad neturi būti taikomas teisės aktas, prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktui (Konstitucinio Teismo 2004-12-13 nutarimas).
Konstitucinis Teismas 2004-12-13 nutarime analizuodamas valstybės pareigą mokėti įstatymų nustatytą darbo užmokestį valstybės tarnautojams, yra nurodęs, kad asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal įstatymus ar jais remiantis išleistus kitus teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas), taip pat kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku. Ši asmens teisė yra ginama kaip nuosavybės teisė (Konstitucijos 23 str.). Šiame nutarime Konstitucinis teismas taip pat pažymėjo, kad pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek privatiems asmenims, tiek valstybės valdžios institucijoms. Kadangi išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, yra suteikta Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui, kai nėra atitinkamo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu.
Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 str., vienodą administracinių teismų praktiką, aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus, formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT). LVAT 2005-12-21 nutartyje administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 pasisakė, kad reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nesiejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte. Be to, minėtoje byloje LVAT nurodė, kad tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai, nes pagal juos valstybės tarnautojas yra įpareigotas tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių aprašyme nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas socialines garantijas.
LVAT išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A5-264/2003 nurodė, kad pagal Konstitucijos 107 str., Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama tik į ateitį. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. nustatyta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Iš to darytina išvada, kad teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai oficialaus paskelbimo, tačiau iki šio momento taikant teisės aktus priimtiems sprendimams šių aktų pripažinimas prieštaraujančiais Konstitucijai reikšmingas tiek, kiek šie sprendimai nėra įvykdyti - nesukėlę realių teisinių pasekmių. Jau minėtoje 2005-12-21 nutartyje administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 LVAT konstatavo, kad iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma įvykdytu sprendimu.
LVAT 2004-12-30 nutartyje administracinėje byloje Nr. A10-1054/2004 konstatuota, kad už darbą yra atlyginama iš valstybės biudžeto. Todėl valstybės biudžete turėjo būti numatytos lėšos, patenkinančios pareiškėjų darbo užmokesčio poreikį. Jeigu teisiniu reguliavimu buvo sudarytos prielaidos valstybės tarnautojams atsidurti skirtingoje teisinėje padėtyje ir skirta mažiau lėšų darbo užmokesčiui negu priklauso pagal Įstatymus arba jais remiantis išleistus kitus teisės aktus, teismas turėjo svarstyti ne tik Muitinės departamento atsakomybės, bet ir Valstybės patraukimo atsakovu šioje administracinėje byloje klausimą. Tokia teisė teismui yra numatyta Administracinių bylų teisenos įstatymo 54 straipsnyje.
Kadangi Valstybės tarnybos įstatymas nereglamentuoja termino per kurį turi būti pareiškiamas valstybės tarnautojo reikalavimas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo, todėl atsiranda teisinis pagrindas tokiais atvejais valstybės tarnautojų atžvilgiu taikyti senaties terminus, kurie yra numatyti Lietuvos Respublikos darbo kodekse (toliau – ir DK). DK 27 str. 2 d. nustato bendrąjį trejų metų ieškinio senaties terminą, jeigu Darbo kodeksas ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų. Kreipimasis į teismą teisminės gynybos, nepasibaigus senaties terminui, sąlygoja tai, kad asmuo nepraranda teisės apginti savo tikrai ar tariamai pažeistų teisių, net ir tada, jei jis į teismą kreipėsi po atitinkamo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo atitinkamas teisės aktas pripažintas antikonstituciniu, priėmimo, nes Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 72 str. 4 d. prasme, ginčijami sprendimai nelaikomi įvykdytais iki tol, kol neišnyksta asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos (LVAT išplėstinių teisėjų kolegijų sprendimai administracinėse bylose Nr. A12-219/2004; A1-638/2005).
DK 27 str. 5 d. nustatyta, kad ieškinio senačiai taikomos Civilinio kodekso ir Civilinio proceso kodekso nuostatos, jeigu šiame Kodekse ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų. CK 1.127 str. 1 d. numato, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužino arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Aplinkybę, kad pareiškėjas praleido ieškinio senatį, turi įrodyti prašymą dėl jos (ieškinio senaties) taikymo reiškiantis asmuo, t. y. atsakovė, iš kurios pateikto Specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriaus 2007-11-15 įsakymo Nr. 2-293 matyti, kad visa atlyginimo už praėjusį mėnesį sumą išmokama ne anksčiau nei 5 mėnesio dieną (5-8 dienomis) (b. l. 16), duomenys, kad iki šio įsakymo priėmimo visas atlyginimas už praėjusį mėnesį būdavo išmokamas anksčiau nei kito mėnesio 5 dieną, nepateikti. Pareiškėjas A. V., kurio prašoma priteisti nepriemokų suma susidarė už laikotarpį nuo 2007-06-01 iki 2007-09-30, skundą teismui pašto įstaigai įteikė 2010-10-05 (b. l. 4). Atsižvelgiant į atsakovo reikalavimą taikyti ieškinio senatį ir DK 27 str. nuostatą, kad bendras ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, taip pat Civilinio kodekso I knygos VII skyriaus nuostatas dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo, taip pat į tai, kad darbo užmokestis pareiškėjui buvo mokamas kiekvieno mėnesio 5-8 dienomis (b. l. 16), aplinkybę, kad visas darbo užmokestis nebuvo išmokėtas už 2007 m. rugsėjo mėn. pareiškėjas realiai sužinojo tik 2007 m. spalio mėn. 5-8 dienomis, t. y. tik gavęs darbo užmokestį už 2007 m. rugsėjo mėn., todėl pareiškėjui A. V. iš atsakovės Specialiųjų tyrimų tarnybos priteisiama neišmokėta darbo užmokesčio dalis už 2007 metų rugsėjo mėn. – 157.85 Lt, t. y. už 3 metus nuo prašymo pareiškimo teisme dienos (2007-10-05 iki 2010-10-05). Pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą ir priteisti pareiškėjui neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2007-06-01 iki 2007-08-31 įskaitytinai, nėra: LR CK 1.131 str. 2 d. numato, kad jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistojo teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. CK ir kiti įstatymai nenumato aplinkybių, kurias nustačius yra pagrindas pasibaigusį ieškinio senaties terminą atnaujinti, taip pat nėra įvardinti ir kriterijai, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Teismų praktikoje suformuota nuostata, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimas negali būti sprendžiamas atsižvelgiant išimtinai tik į ieškovo interesus: kiekvienu konkrečiu atveju turi būti ieškoma protingos viešųjų interesų užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir garantuoti teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą pusiausvyros. Be kita ko pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas neprašo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisti, o aplinkybė, kad darbo užmokesčio dalis nebuvo išmokėta dėl teisės normos, kuri pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, nustatyto ribojimo, savaime nėra aplinkybė, sudaranti pagrindą atnaujinti ieškinio senaties terminą: tai nebuvo jokia kliūtis kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo ir suinteresuoti asmenys, kaip matyti iš Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002-04-23, 2007-06-07 redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ tai padarė dar 2007-2008 m.
Sprendimas dėl skundo turi būti priimamas vadovaujantis sprendimo priėmimo dieną galiojančiomis teisės normomis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A12-219/2004 K. Jefremova v. Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas, kat. 8.6.1, 19.5). Paskelbus Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimą ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002-04-23, 2007-06-07 redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, išnyko teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų grįsti Valstybės tarnybos įstatyme nustatyto darbo užmokesčio dalies nemokėjimą pareiškėjui. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies ir Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostatos, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipta į ateitį, tokiu aiškinimu nėra paneigiamos, nes Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimas įsigaliojo dar neužbaigus teisės normų taikymo procedūros, t. y. išlikus galimybei teismine tvarka koreguoti tarp pareiškėjo ir atsakovo dėl darbo užmokesčio mokėjimo susiklosčiusius teisinius santykius.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 4 p., 127 str., 129 str.,
nusprendžia:
pareiškėjo A. V. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti A. V. iš atsakovės Specialiųjų tyrimų tarnybos 157.85 Lt (vieną šimtą penkiasdešimt septynis litus 85 ct) neišmokėto darbo užmokesčio.
Kitoje dalyje pareiškėjo A. V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Priteista neišmokėto darbo užmokesčio suma nurodyta neišskaičiavus fizinių asmenų pajamų mokesčio ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų, kurie turi būti išskaičiuoti sprendimo vykdymo eigoje.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.