- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2007-05-14
- Bylos Nr.
- A-556-676-07
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Anatolijus Baranovas (pirm.), Nijolė Piškinaitė, Arūnas Sutkevičius (pran.)
- Trečiasis asmuo
- I., Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, A. M., S. M., M. Š., R. I., I. Š., I. S., E. B.
- Pareiškėjas
- J. M.
- Atsakovas
- Vilniaus apskrities viršininko administracijai
- Advokatai
- Tomas Jaugelavičius, Laimonas Šileris
- Kategorijos
- 11.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Nijolės Piškinaitės ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. lapkričio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. M. skundą atsakovui Vilniaus apskrities viršininko administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, A. M., S. M., M. Š., R. I., I. Š., I. S., E. B. dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja J. M. (toliau – ir pareiškėja) skundu (T 1, b. 1. 4-9) kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti neteisėtu Vilniaus apskrities viršininko administracijos atsisakymą atkurti nuosavybės teises į jos seneliui V. M. priklausiusią žemę ir įpareigoti atsakovą Vilniaus apskrities viršininko administraciją (toliau – ir atsakovas, VAVA) atkurti nuosavybės teises į 9,84 ha žemės plotą buvusiame (duomenys neskelbtini).
Pareiškėja paaiškino, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2002 m. vasario 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1525-16-2002 buvo nustatytas juridinis faktas, kad „(duomenys neskelbtini), V. M. valdė 9,84 ha žemės”. Tačiau VAVA Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius (toliau – ir Žemėtvarkos skyrius) 2006 m. balandžio 11 d. raštu Nr. S 22-395 ir prie jo pridėtu Vilniaus miesto komisijos dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems papildomiems dokumentams nagrinėti pasiūlymu Nr. 1 atsisakė atkurti nuosavybės teises į senelio V. M. žemę (duomenys neskelbtini). Vilniaus apskrities viršininkas 2006 m. birželio 15 d. raštu Nr. 20-7144 pranešė, kad yra tos pačios nuomonės kaip ir Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus komisija. Nacionalinė žemės tarnyba 2006 m. liepos 28 d. raštu Nr. 3B-(7.5)-M-632-1033 siūlė kreiptis į teismą dėl teismo sprendimo išaiškinimo. Žemėtvarkos skyrius, taip pat VAVA ignoravo ir sąmoningai iškraipė teismo sprendimu nustatytą rezoliucinę dalį, savo raštuose nurodydami, kad teismas nustatė juridinį faktą dėl žemės esančios „(duomenys neskelbtini)”, nors teismas sprendime nustatė, kad žemė randasi „(duomenys neskelbtini)”. Teismo sprendime aiškiai nurodoma, jog „Žemėtvarkos skyriaus atstovas neprieštaravo, kad juridinę reikšmę turintis faktas būtų nustatytas”. Apskrities viršininko institucijai teigti, kad žemė buvo kitoje (duomenys neskelbtini) valsčiaus vietoje ir, kad Žemėtvarkos skyrius nežinojo, jog buvo nagrinėjamas klausimas dėl juridinio fakto nustatymo (duomenys neskelbtini), yra visiškai nepagrįsta. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2002 m. vasario 27 d. sprendimas įsiteisėjęs ir Žemėtvarkos skyrius privalo juo vadovautis. Jokiai viešojo administravimo institucijai, tarp jų ir Žemėtvarkos skyriui, nėra suteikta teisė revizuoti teismo sprendimo teisėtumą ir atsisakyti jį vykdyti. Priešingu atveju paneigiamas teismo sprendimo privalomumo principas (Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 18 str.). Teismo sprendimas dėl juridinio fakto nustatymo neprieštarauja Žemėtvarkos skyriui pateiktiems archyviniams dokumentams. Jei Žemėtvarkos skyriui neužtenka teismo sprendime nurodytos žemės vietos identifikavimo, jis turėtų remtis archyviniais dokumentais, taip pat V. M. buvusio žemės rėžio kartografavimo medžiaga, kurie akivaizdžiai patikslina žemės buvimo vietą. Priimant Žemėtvarkos skyriaus Vilniaus miesto komisijos Pasiūlymą Nr. 1, buvo pažeistos nustatytos nuosavybės dokumentų nagrinėjimo procedūrinių taisyklių, nustatytų Žemės ir miškų ūkio ministerijos 1997 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 634 patvirtintais Metodiniais nurodymais dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodančių papildomų dokumentų nagrinėjimo tvarkos, 3.2, 3.4 punktai. Žemėtvarkos skyrius 2003 m. lapkričio 10 d. raštu informavo, kad „pakanka dokumentų, reikalingų nuosavybės teisei į buvusio savininko iki 1940 m. nacionalizacijos V. M. nuosavybės teisėmis valdytą 9,84 ha žemę (duomenys neskelbtini) atkurti”. Tačiau 2005 m. lapkričio 14 d. raštu Nr. 31/05/22-4146 teigė, kad „minėtu teismo sprendimu nustatyta kita žemės valdymo vieta, t. y. iki 1940 metų nacionalizacijos buvusiame (duomenys neskelbtini)”. Žemėtvarkos skyrius yra viešojo administravimo institucija, kurios pateikti sprendimai ir išvados sukelia pareiškėjams atitinkamas teisines pasekmes. Nesant jokių papildomų dokumentų, nuneigiančių pateiktus nuosavybę įrodančius dokumentus, neturi teisės keisti savo sprendimo. Žemėtvarkos skyrius, manydamas esant klaidų nuosavybės atkūrimo procese (2002 m. vasario 27 d. teismo sprendime ir 2003 m. lapkričio 10 d. Žemėtvarkos skyriaus atsakyme), privalėjo tai atlikti pagal Viešojo administravimo įstatymo nuostatas (32 str.), numatančias klaidų ištaisymo procedūras, taip pat turėjo pasinaudoti CPK numatytomis sprendimo apskundimo procedūromis.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjos skundą (T 1, b. l. 94-96) prašė jį atmesti.
Atsakovas paaiškino, kad aukščiau minėtas teismo sprendimas nelaikytinas pagrindu vykdyti nuosavybės teisių atkūrimą į (duomenys neskelbtini) turėtą žemę, kadangi jame yra tiksliai nurodytas kaip turėtos žemės buvimo vieta - (duomenys neskelbtini). Buvo septynios teritorijos, kurios vadinosi „(duomenys neskelbtini)”: (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) su skaičiais nuo I iki VI. Pagal Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2005 m. gruodžio 8 d. pažymos Nr. R2-110 duomenis, pavadinimas „(duomenys neskelbtini)” atsirado po 1940 m. liepos 22 d. nacionalizacijos, buvęs pavadinimas (duomenys neskelbtini). VAVA 2006 m. birželio 15 d. raštu Nr. 20-144 pasiūlė pareiškėjai siekti teismo sprendime esančių klaidų ištaisymo teisės aktų nustatyta tvarka. Nacionalinė žemės tarnyba 2006 m. liepos 28 d. raštu Nr. 3B-(7.5)-M-632-1033 pasiūlė pareiškėjai kreiptis į teismą dėl sprendimo išaiškinimo. Tačiau pareiškėja kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą. Lietuvos centrinis valstybės archyvas 2006 m. sausio 26 d. lydraščiu Nr. R2-10 pateikė Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui (duomenys neskelbtini)gyventojų sąrašus, ir 1925 ir 1941 metų sąrašuose V. M. pavardė nenurodyta. Pareiškėjos argumentas, kad nustatydamas žemės valdymo iki 1940 m. liepos 22 d. nacionalizacijos aplinkybes Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius turėjo vadovautis tiktai 1948 m. duomenimis, yra atmestinas. 1948 m. duomenys yra dėl laikotarpio po nacionalizacijos, o pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 1 straipsnio 1 dalį nuosavybės teisės atkuriamos į nekilnojamąjį turtą, kurių nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas. 1948 m. duomenys laikytini papildomais, bet ne pagrindiniais sprendžiant klausimą dėl žemės valdymo iki nacionalizacijos. (duomenys neskelbtini) iki 1940 m. liepos 22 d. nacionalizacijos išliko rėžinė žemės valdymo sistema. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius atliko minėtų kaimų aplinkinių ribų kartografiją. (duomenys neskelbtini) yra du atskiri kaimai, kurių vienas yra (duomenys neskelbtini) seniūnijos teritorijoje ties (duomenys neskelbtini) gatve, o antras - (duomenys neskelbtini) seniūnijos teritorijoje ties (duomenys neskelbtini) gatve. Atkurti nuosavybės teisę į V. M. priklausiusią žemę yra trys pretendentai, todėl atkūrimas negali būti vykdomas tiktai vienai pretendentei iš trijų.
Tretysis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba atsiliepimu į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti (T 1, b. 1. 66-68).
Tretysis suinteresuotas asmuo nurodė, kad, vadovaujantis teismo sprendimo privalomumo principu, VAVA spręsdama klausimą dėl nuosavybės teisių į V. M. turėtą žemę atkūrimo privalo vadovautis būtent Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2002 m. vasario 27 d. sprendimu. Nėra visiškai aišku, ar teismo sprendime nurodytas (duomenys neskelbtini) kaimas yra iki nacionalizacijos buvęs (duomenys neskelbtini), ar kuris nors iš kaimų nuo (duomenys neskelbtini). CPK teisę išaiškinti savo sprendimą numato tik sprendimą priėmusiam teismui. VAVA neturi įgaliojimų interpretuoti teismo sprendimą taip, kaip savo skunde pageidauja pareiškėja. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriuje turimų archyvo pažymėjimų duomenys apie P. M., o po jos mirties V. M. turėtos žemės vietą skiriasi - vienuose dokumentuose minimas (duomenys neskelbtini) arba (duomenys neskelbtini) kaimas, kituose - (duomenys neskelbtini) kaimas. Pareiškėjos teiginiai, kad VAVA atsisako vykdyti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2002 m. vasario 27 d. sprendimą ir atkurti nuosavybės teises į V. M. turėtą žemę, yra nepagrįsti. VAVA pagal aukščiau minėtą teismo sprendimą atsisako atkurti nuosavybės teises buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime, bet ne atkurti nuosavybės teises apskritai.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. lapkričio 27 d. sprendimu (T 2, b. l. 23-27) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nurodė, kad pareiškėja skundą grindžia Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2002 m. vasario 27 d. sprendimu, kuriuo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, jog V. M. iki tarybinės nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 9,84 ha žemės (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos teigimu, minėtame sprendime nurodytas (duomenys neskelbtini) kaimas yra tas pats kaimas (duomenys neskelbtini), kuriame ir prašo atkurti nuosavybės teises, todėl atsakovas savaip interpretuoja teismo sprendimą ir be pagrindo vilkina nuosavybės atkūrimo klausimo sprendimą. Teismas konstatavo, kad šis teismo sprendimas yra įsiteisėjęs ir turi nuosavybės teise patvirtinančio dokumento galią. Atsakovas, esant teismo sprendime nurodytai konkrečiai žemės iki nacionalizacijos buvimo vietai, negali kitaip, nei parašyta, aiškinti ar vertinti teismo sprendimo, todėl pagrįstai esant tokiai situacijai atsisako atkurti nuosavybės teises į žemę (duomenys neskelbtini) kaime. Teismas pažymėjo, kad atsakovas pareiškėjos teises atkurti nuosavybę pripažįsta, tačiau to negali padaryti nenustačius, jog pareiškėjos tėvas iki žemės nacionalizacijos nuosavybės teise valdė žemę, paveldėtą iš savo žmonos būtent (duomenys neskelbtini)kaime. Teismas konstatavo, kad administraciniam teismui nesuteikta teisė revizuoti ar tikslinti bei aiškinti kitų teismų sprendimus, todėl pareiškėjos skundas jame išdėstytais motyvais negali būti tenkinamas.
III.
Pareiškėja apeliaciniu skundu (T 2, 33-40) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą - pripažinti neteisėtu VAVA atsisakymą atkurti nuosavybės teises į jos seneliui V. M. priklausiusią žemę ir įpareigoti VAVA atkurti pretendentams nuosavybės teises į buvusiame (duomenys neskelbtini), V. M. turėtą 9,84 ha žemės plotą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismui buvo pateikta pažyma apie (duomenys neskelbtini) kaimo pavadinimo pasikeitimą į ,, (duomenys neskelbtini) “ (Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2005 m. gruodžio 8 d. pažyma Nr. R2-110 „Apie (duomenys neskelbtini) kaimo pavadinimo pasikeitimą“).(duomenys neskelbtini) kaimas ir (duomenys neskelbtini) kaimas yra tas pats kaimas - (duomenys neskelbtini) kaimas vadinosi iki nacionalizacijos, o po 1941 m. nacionalizacijos į vieną (duomenys neskelbtini) kaimą buvo apjungtos šešios (duomenys neskelbtini), pažymėtos skaičiais nuo I iki VI. Pažyma apie kaimo pavadinimo pasikeitimą yra oficialus valstybinės institucijos dokumentas ir jis turi oficialią galią. Nors teismas sprendime nurodo minėtą Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymą, tačiau priimdamas sprendimą jos nevertino ir nenurodė, kodėl šia pažyma nesivadovauja (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 str. 2 d.).
2. Pareiškėja nereikalauja teismo, kad jis revizuotų ir aiškintų kitų teismų sprendimus. Šiuo atveju kyla ne teismo sprendimo aiškinimo, o Žemėtvarkos skyriaus netinkamo savo pareigų vykdymo problema. Teismas savo abejones dėl rėžinio kaimo buvimo vietos grindžia dokumentais, kurie jau buvo išnagrinėti priimant Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2002 m. vasario 27 d. sprendimą.
3. Teismas nepasisakė dėl šių pareiškėjos skunde nurodytų aplinkybių, kurios turi reikšmės teisingam bylos išsprendimui - teismo sprendime nurodytas pokarinis kaimo pavadinimas negali būti kliūtimi atkurti nuosavybės teises į pareiškėjos prašyme atkurti nuosavybės teises nurodytą kaimą (duomenys neskelbtini); Žemėtvarkos skyrius, dalyvavo nustatant juridinį faktą, jam pritarė ir žinojo, kad pareiškėja pretenduoja į (duomenys neskelbtini) kaimo žemę, todėl tai jam sukelia teisines pasekmes; Žemėtvarkos skyriaus dalyvavimas nuosavybės atkūrimo procese yra ne šios institucijos teisė, o pareiga.
4. Teismas nevertino ir nenurodė, kodėl atmeta pareiškėjos nurodytą dokumentą, kuriuo Žemėtvarkos skyrius pripažino pareiškėjos teisę atkurti nuosavybės teises į (duomenys neskelbtini) kaimo žemę ir patvirtino, kad nuosavybės dokumentų užtenka atkurti nuosavybės teises į (duomenys neskelbtini) kaimo žemę. Po ilgai trukusio susirašinėjimo ir dokumentų nagrinėjimo, 2003 m. lapkričio 10 d. raštu pareiškėja buvo informuota apie Žemėtvarkos skyriaus sprendimą, kad „pakanka dokumentų, reikalingų nuosavybės teisei į buvusio savininko iki 1940 m. nacionalizacijos V. M. nuosavybės teisėmis valdytą 9,84 ha žemę (duomenys neskelbtini) atkurti.“
5. Teismas nepasisakė dėl pareiškėjos nurodytos aplinkybės, kad Žemėtvarkos skyriui nuo pat teismo sprendimo priėmimo nekilo abejonių dėl teismo sprendimo aiškumo ir nevertino įrodymo - jos senelio V. M. rėžio ribų buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime kartografavimo medžiagos.
6. Teismas nepasisakė dėl pareiškėjos nurodyto argumento, kad Žemėtvarkos skyrius turi teisę remtis papildomais dokumentais. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo sprendimas dėl juridinio fakto nustatymo neprieštarauja Žemėtvarkos skyriui pateiktiems kitiems archyviniams dokumentams. Vilniaus apskrities archyvo 2001 m. rugpjūčio 1 d. archyvo pažyma Nr. M-62 įrodo, kad V. M. turėtas žemės sklypo rėžis buvo (duomenys neskelbtini) kaimo ribose. Viršininko administracija atsisakydama pripažinti minėtą dokumentą pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. birželio 10 d. nutarimu Nr. 407 „Dėl žemės valdymo nuosavybės teise faktą įrodančių papildomų dokumentų“ 1.1.1, 1.1.2 punktus.
7. Teismas nepasisakė dėl pareiškėjos nurodyto argumento, kad vadovaujantis ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 2 punktu Žemėtvarkos skyriaus komisijos sprendimas turi būti pripažintas negaliojančiu, kaip priimto nekompetentingo administravimo subjekto, viršijant šiai komisijai suteiktą kompetenciją. Minėta komisija turėjo teisę nagrinėti tik archyvinius dokumentus, bet ne teismo sprendimą, nustatantį juridinį faktą. Paskutinis archyvinis dokumentas buvo 1948 m. lapkričio 3 d. (duomenys neskelbtini) kaimo žemės apskaitos žiniaraštis. Šiuo dokumentu ir privalėjo vadovautis institucija.
Žemesnės instancijos teismas
8. Teismas nepasisakė ir nevertino pareiškėjos nurodytų Žemės ir miškų ūkio ministerijos 1997 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 634 patvirtintais Metodiniais nurodymais dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodančių papildomų dokumentų nagrinėjimo tvarkos procedūrinių pažeidimų.
9. Teismas spręsdamas bylą nepasisakė dėl pareiškėjos nurodyto konstitucinio principo pažeidimo „Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms“ (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 str.). Teismas taip nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą (T 2, b. l. 50-51) prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Atsakovas nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas pagrįstai nusprendė, kad įsiteisėję teismo sprendimai yra privalomi visoms valdžios institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms, kitiems juridiniams ir fiziniams asmenims ir turi būti vykdomi, kitaip interpretuoti teismo sprendimo ir jo nevykdyti nėra pagrindo. Teismas pagrįstai sprendime nurodė, kad nėra pagrindo juridinę reikšmę turintį faktą nustatančio teismo sprendimo kitaip aiškinti nei jame nurodyta. Nesutinka su pareiškėjos teiginiais apeliaciniame skunde, kad siekiant vykdyti nuosavybės teisių atkūrimą VAVA turėjo svarstyti papildomus dokumentus, kadangi jokie papildomi dokumentai esant teismo sprendimui dėl juridinę reikšmę turinčio fakto negali būti svarstyti, kadangi yra neabejotinai įrodytas juridinę reikšmę turintis faktas dėl nuosavybės valdymo iki 1940 m. nacionalizacijos.
Tretysis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba atsiliepimu į apeliacinį skundą (T 2, b. l. 52-54) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Tretysis suinteresuotas asmuo nurodo, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2002 m. vasario 27 d. sprendimas yra vėlesnis dokumentas, nei Vilniaus apskrities archyvo 2001 m. rugpjūčio 1 d. archyvo pažymėjimas Nr. M-62. Be to, nagrinėjant civilinę bylą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, šis archyvo pažymėjimas jau buvo išduotas ir apie jį buvo žinoma. Vilniaus miesto komisija dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodančių papildomiems dokumentams nagrinėti 2006 m. kovo 17 d. išnagrinėjo esamus dokumentus ir nustatė, kad jų nepakanka nuosavybės teisėms atkurti į buvusio savininko V. M. turėtą 9,84 ha žemę (duomenys neskelbtini) kaime.
Tretysis suinteresuotas asmuo I. S. atsiliepimu į apeliacinį skundą (T 2, b. l. 55) prašo apeliacinio skundo nepatenkinti.
Tretysis suinteresuotas asmuo nurodo, kad administraciniam teismui nėra suteikta teisė revizuoti ir tikslinti bei aiškinti kitų teismų sprendimus.
Tretysis suinteresuotas asmuo I. Š. atsiliepimu į apeliacinį skundą (T 2, b. l. 56) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. lapkričio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Trečiojo suinteresuotojo asmens manymu, pareiškėjai, kaip nurodė ir Nacionalinė žemės tarnyba 2006 m. liepos 28 d. rašte Nr. 3B(7.5)-M-632-1033, reikia kreiptis į Vilniaus miesto 2 apylinkės teismą dėl šio teismo 2002 m. vasario 27 d. sprendimo išaiškinimo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatu o j a:
IV.
1997 m. liepos 1 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas, kurio 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad „įstatymas reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių, kurių nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas ir kurių nuosavybės teisės buvo pradėtos atkurti pagal Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, nuosavybės teisių atkūrimo tęstinumo pripažinimo bei atkūrimo tvarką ir sąlygas įvertinant susiformavusius objektyvius visuomeninius turtinius santykius“.Įstatymų leidėjas, priimdamas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą, siekė nuosavybės teisių atkūrimo klausimus sureguliuoti taip, kad pats atkūrimo procesas būtų sklandus, o visuomeninių priešingų interesų galimybė sumažėtų iki minimumo. Šiam tikslui pasiekti Atkūrimo įstatyme nurodyta, kokiems piliečiams atkuriamos nuosavybės teisės, turtas į kurį atkuriamos nuosavybės teisės, nuosavybės teisių atkūrimo sąlygos ir tvarka, sąlygos dėl kurių išlikusį nekilnojamąjį turtą išperka valstybė, taip pat apibrėžtas ir subjektų ratas, turintis teisę nagrinėti piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises (Atkūrimo įstatymo 17 str.).Institucijos nagrinėjančius prašymus atkurti nuosavybės teises privalo vadovautis taisyklėmis numatytomis Atkūrimo įstatyme, šį įstatymą lydinčiais bei kitais teisės aktais, formuojama teismų praktika nuosavybės teisių atkūrimo bylose.Nuosavybės teisių atkūrimo procesas prasideda nuo prašymo atkurti nuosavybės teises padavimo. Tačiau toks dokumentas yra tik vienas iš daugelio, suponuojančių galutinio palankaus sprendimo priėmimą piliečio, pretenduojančio atkurti nuosavybės teises, atžvilgiu. Be rašytinės valios išreiškimo būtina pateikti ir nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus, kuriais gali būti išrašai iš hipotekos knygų, jei šių nėra – turto perleidimo sutartys, turto nacionalizavimo aktai, valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai, testamentai, teismų sprendimai ar kiti Vyriausybės nustatyti dokumentai (Atkūrimo įstatymo 9 str.). Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 12 punktą kiti nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai nepriklausomai nuo jų išdavimo (sudarymo) datos gali būti ištraukos iš kaimų ir dvarų žemės išskirstymo viensėdžiais projektų planų, hipotekos įstaigų pripažinimo aktų knygų ankstesnieji įrašai, Žemės tvarkymo departamento kaimų skirstymo viensėdžiais, žemės tvarkymo projektų pateikimo protokolų, apskričių žemės ūkio komisijų nutarimų arba suvestinių apie žemės paėmimą 1940 metais į valstybinį žemės fondą, valsčių savivaldybių pateiktų apskričių žemės ūkio komisijoms ūkių sąrašų, turto nacionalizavimo aktų nuorašai bei išrašai, o taip pat ir kiti dokumentai.Neretai pasitaikanti gyvenimiška situacija, kada pilietis pretenduojantis atkurti nuosavybės teises žino apie išlikusį nekilnojamąjį turtą ir norėtų jį susigrąžinti, tačiau negali to padaryti, nes dokumentai patvirtinantys nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą bei patvirtinantys giminystės ryšį su buvusiu savininku nėra išlikę arba tokių dokumentų nepakanka nuosavybės teisėms atkurti. Tokiu atveju įstatymų leidėjas suteikė teisę kreiptis į teismą Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Taip paisomas nuosavybės teisės atkūrimo reguliavimui taikytinas teisinei valstybei būdingas socialinių interesų pusiausvyros įtvirtinimo teisėje modelis Konstitucinio Teismo 1995 m. kovo 8 d. nutarime apibūdinamas taip: “Teisės reguliacinis vaidmuo labai priklauso nuo visuomeninio gyvenimo intensyvumo. Kuo sudėtingesni žmonių socialiniai santykiai, tuo didesnis poreikis šiuo santykius reguliuoti, t. y. priimti teisės aktus, kurie sudarytų prielaidas spręsti socialinių interesų konfliktus. <...>. Negalima pasiekti teisingumo tenkinant tik vienos grupės arba vieno asmens interesus ir kartu neigiant kitų interesus. Elgiantis vienašališkai, būtų ignoruojama humaniškoji teisės paskirtis, didėtų socialinių konfliktų galimybė. Teisė negali remtis vien tik daugumos ar mažumos interesais, todėl teisėdaroje siekiama derinti interesus panaudojant optimalias šalių susitarimo galimybes“.Sprendžiant pagal administracinėje byloje surinktus faktinius duomenis pareiškėja J. M. nepateikė teisės aktuose numatytų neabejotinų duomenų, kurių pagrindu Vilniaus apskrities viršininko administracija būtų galėjusi atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, remiantis jos 1992 m. sausio 31 d. prašymu (T 1, b. l. 10, 69). Siekiant įrodyti buvusio savininko žemės nuosavybės teise valdymo faktą realizuota teisė civilinio proceso tvarka kreiptis į teismą. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas pareiškėjos J. M. pareiškimą patenkino ir nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, „kad V. M. iki tarybinės nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 9, 84 ha žemės, paveldėtos iš žmonos P. M. po jos mirties, (duomenys neskelbtini)“. Juridinis faktas nustatytas nuosavybės teisių atstatymui į išlikusį nekilnojamąjį turtą – žemę, pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą (1 T, b.l. 13).Apylinkės teismo sprendimas yra įsiteisėjęs, todėl nustatytas konkretaus asmens žemės nuosavybės teise valdymo faktas iš naujo šioje administracinėje byloje neįrodinėtinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, turi tik atsakyti į klausimą, ar 2002 m. vasario 27 d. sprendimo tikrai nepakako atkurti nuosavybės teises pagal pareiškėjos 1992 m. sausio 31 d. prašymą. Iškelto klausimo sprendimo rezultatas pateiktinas atsižvelgiant į Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo sprendime konstatuotą faktą bei įrodymus esančius nagrinėjamoje administracinėje byloje.Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo sprendime nurodyta, kad pareiškėjos senelis V. M. nuosavybės teise valdė 9, 84 žemės (duomenys neskelbtini). J. M. 1992 m. sausio 31 d. prašyme nurodyta, jog prašoma atkurti nuosavybės teises į žemę esančią (duomenys neskelbtini). Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2005 m. gruodžio 8 d. pažymoje „Apie (duomenys neskelbtini) kaimo pavadinimo pasikeitimą“ pažymėta, kad „Lietuvos statistikos valdybos archyviniame fonde, 1941-1944 m. byloje, Riešės vls. vietovių pavadinimų pasikeitimo sąraše (be datos) įrašytas (duomenys neskelbtini) kaimas, buvęs pavadinimas – (duomenys neskelbtini)“ (1 T, b. l. 25). Vilniaus apskrities archyvo 2001 m. rugpjūčio 1 d. pažymėjime Nr. M-62 fiksuota: „ Vilniaus apskrities DŽDT vykdomojo komiteto žemės ūkio skyriaus archyviniame fonde, Šeškinės apylinkės 1948-1949 m. žemės apskaitos žiniaraščių byloje, Vilniaus apskrities Riešės valsčiaus Šeškinės apylinkės (duomenys neskelbtini) kaimo (kaimo pavadinimas – taip dokumente) 1948 m. lapkričio 3 d. žemės apskaitos žiniaraštyje įrašytas žemės naudotojas M. V. s. H. (vardas), tėvo vardas – taip dokumente), turėjęs viso žemės – 10, 00 <...>. Skiltyje „Kiek valdytojas turėjęs žemės prieš tarybinį žemės pertvarkymą“ įrašyta „10, 00“ (1 T, b.l. 246). Išvardintuose dokumentuose užfiksuoti duomenys apie V. M. nuosavybės teise valdytą žemės buvimo vietą atrodo nesuderinami tik juos vertinant atskirai. Bet vietovių seka (duomenys neskelbtini) (Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2002 m. vasario 27 d. sprendimas) – (duomenys neskelbtini) (J. M. 1992 m. sausio 31 d. prašymas) – (duomenys neskelbtini) pakeitimas į (duomenys neskelbtini) kaimą (2005 m. gruodžio 8 d. archyvo pažymėjimas) – V. M. naudojimasis žeme Riešės valsčiuje (duomenys neskelbtini) (2001 m. rugpjūčio 1 d. archyvo pažymėjimas) expressis verbis leidžia identifikuoti buvusio savininko žemės buvimo vietą ir pašalinti bet kokias prielaidas. Tai buvęs (duomenys neskelbtini) kaimas (duomenys neskelbtini), atitinkantis vietovę dabar įvardijamą (duomenys neskelbtini), t. y. tą pačią, kuri minima Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2002 m. vasario 27 d. sprendime. Taigi Vilniaus apygardos administracinis teismas nevisapusiškai ir neišsamiai įvertino surinktus įrodymus, nulėmusius sprendimą ne pareiškėjos naudai. Pastarasis teiginys įtvirtintinas pirmine Vilniaus apskrities viršininko administracijos pozicija dėl nuosavybės teisių atkūrimo į V. M. nuosavybės teise valdytą žemę.2003 m. lapkričio 10 d. rašte „Dėl nuosavybės teisų atkūrimo“, surašytame po Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo sprendimo įsiteisėjimo, viešojo administravimo subjektas informavo, kad „pakanka dokumentų, reikalingų nuosavybės teisei į buvusio savininko iki 1940 m. nacionalizacijos V. M. nuosavybės teisėmis valdytą 9, 84 ha žemę (duomenys neskelbtini) atkurti“ (1 T, b. l. 23). Vėliau pakeista ir užimta iš esmės priešinga padėtis nėra niekuo argumentuota. Byloje nepateikta patikimų įrodymų dėl V. M. nuosavybės teise valdytos žemės buvimo kitoje vietoje, o tokiu atveju sprendimas turi būti priimtas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Minėtas įrodinėjimo naštos aspektas aptartas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (2005 m. kovo 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1-203-2005 Kauno krašto pramonininkų ir darbdavių asociacija ir kt. v. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija). Dėl sprendimo motyvuojamoje dalyje išdėstytų argumentų pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas. Atsakovo veiksmai, išreikšti 2006 m. birželio 15 d. rašte, kuriame sutinkama su Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus komisijos dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems papildomiems dokumentams nagrinėti 2006 m. kovo 17 d. pasiūlymu (dėl nepakankamumo dokumentų nuosavybės teisėms atkurti), taip iš esmės užkertant pareiškėjai kelią nuosavybės teisių atkūrimui, pripažintini neteisėtais. Vilniaus apskrities viršininko administracija įpareigotina per keturis mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos (Administracinių bylų teisenos įstatymo 145 str.) atkurti J. M. nuosavybės teises į jai tenkančią 9, 84 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini) (buvęs pavadinimas (duomenys neskelbtini)), dalį. Terminas trumpesnis, nei numatytas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje, nustatytinas atsižvelgiant į tai, kad pats nuosavybės teisių atkūrimo procesas užsitęsė ne dėl pareiškėjos pasyvios elgsenos, o dėl nepagrįstai pasikeitusios Vilniaus apskrities viršininko administracijos pozicijos. Be to, būtina atsižvelgti ir į teisėtų lūkesčių įgyvendinimo operatyvumo, valdžios įstaigų pareigą tarnauti žmonėms principus, paneigtus viešojo administravimo subjekto veiksmais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. lapkričio 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A2-1193/2003; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. rugpjūčio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-1263/2006; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gruodžio 12 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A15-2557/2006 kat. 11.9; b.l. 29-30). Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija nusprendžia: Apeliacinį skundą patenkinti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. lapkričio 27 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.Įpareigoti Vilniaus apskrities viršininko administraciją per keturis mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos atkurti J. M. nuosavybės teises į V. M. nuosavybės teisėmis valdytos 9, 84 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini) (buvęs pavadinimas (duomenys neskelbtini)), tenkančią dalį.Sprendimas neskundžiamas. Teisėjai Anatolijus Baranovas Nijolė Piškinaitė Arūnas Sutkevičius