Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Giedraičio, Jurgos Vasiliauskienės ir Aušros Vingilės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. P. (toliau – S. P.) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2021 m. gruodžio 30 d. nuosprendžio, kuriuo S. P. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 294 straipsnio 2 dalį ir nubaustas 30 (trisdešimties) parų arešto bausme. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, S. P. paskirtos arešto bausmės vykdymas atidėtas 4 (keturiems) mėnesiams, šios bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu S. P. paskiriant intensyvią priežiūrą, nustatant buvimo vietą – (duomenys neskelbtini), ir buvimo laiką – nuo 22.00 val. iki 06.00 val., tai kontroliuojant elektroninio stebėjimo priemonėmis, bei pareigą visą arešto bausmės atidėjimo laikotarpį tęsti darbą.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, pradėjus vykdyti nuosprendžiu paskirtą bausmę, nuspręsta panaikinti.

Tuo pačiu nuosprendžiu civilinio ieškovo G. Š. civilinį ieškinį nuspręsta tenkinti ir priteisti iš S. P. 300 (tris šimtus) eurų turtinės ir neturtinės žalos atlyginimui.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. S. P. Kauno apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 30 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal BK 294 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis neteisėtai, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai, vykdydamas ginčijamą savo tariamą teisę į 500 eurų skolos susigrąžinimą, 2020 m. rugsėjo 4 d., apie 21.00 val., prie namo Nr. 8, (duomenys neskelbtini), panaudodamas psichinę ir fizinę prievartą, reikalavo iš nukentėjusiojo G. Š. grąžinti jam tariamai priklausančią 500 eurų skolą, o šiam pareiškus, kad nieko neskolingas, tyčia, kumščiu sudavė mažiausiai vieną smūgį G. Š. į kairį smilkinį, įspyrė į krūtinės sritį, kairę koją ir nugarą, taip G. Š. padarydamas kraujosruvą viršutinės lūpos gleivinės kairėje pusėje, nubrozdinimą kairiame dilbyje, kraujosruvą kairėje šlaunyje, nubrozdinimą kairiame pakinklyje, ir sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą, po to iš G. Š. automobilio „VW Caddy“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) bagažinės paėmė kaip užstatą neįmontuotas lauko duris „CAP-ROCO1 riešutas D“90“, 255 eurų vertės, taip privertė G. Š. pasirašyti skolos raštelį 500 eurų sumai, bei grasino, kad neatidavus skolos sudegins pastarojo automobilį, tokiu būdu savavališkai vykdė savo ginčijamą tariamą teisę, padarydamas didelę žalą nukentėjusiojo G. Š. teisėms ir teisėtiems interesams.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo S. P. apeliacinis skundas atmetamas.

4. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

5. Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

6. Šios BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas, priešingai nei tai traktuojama nuteistojo apeliaciniame skunde, savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

7. Aptarto teisinio reguliavimo kontekste įvertinus skundžiamo nuosprendžio motyvus, spręstina, kad pirmosios instancijos teismo išvados padarytos remiantis byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtais įrodymais, kurių visetu pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Visa tai leidžia teigti, kad apylinkės teismas baudžiamąją bylą ištyrė nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų ir pagrįstai nuteistojo S. P. veiksmus kvalifikavo pagal BK 294 straipsnio 2 dalį. Kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas būtų padaręs baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie turėtų įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui, todėl naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliacinio skundo motyvais, pagrindo nėra.

8. Bylos duomenimis, šios nutarties 1 punkte nurodytu laiku, vietoje ir aplinkybėmis S. P. savavališkai, vykdydamas ginčijamą savo tariamą teisę į 500 eurų skolos susigrąžinimą, panaudodamas psichinę ir fizinę prievartą, reikalavo iš nukentėjusiojo G. Š. grąžinti jam tariamai priklausančią 500 eurų skolą, o šiam pareiškus, kad nieko neskolingas, tyčia savo veiksmais sukėlė G. Š. nežymų sveikatos sutrikdymą, po ko, iš G. Š. automobilio bagažinės kaip užstatą paėmė neįmontuotas lauko duris, taip priversdamas G. Š. pasirašyti skolos raštelį 500 eurų sumai, bei grasino, kad neatidavus skolos sudegins pastarojo automobilį. Nors šias skundžiamu nuosprendžiu betarpiškai patvirtintas faktines aplinkybes nuteistasis apeliaciniame skunde neigia, teigdamas, kad apylinkės teismas netinkamai vertino įrodymus, nepagrįstai pasikliovė prieštaringais nukentėjusiojo G. Š. parodymais ir atmetė nuoseklius tiek S. P., tiek ir jam palankių liudytojų G. A. ir M. M. parodymus, tačiau, įvertinus nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagą, sutikti su tokiais apelianto motyvais, nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas BPK reikalavimų nepažeidžia, yra objektyvus ir pagrįstas byloje surinktais įrodymais, kurių patikimumu teisėjų kolegija neabejoja.

9. Kaip nustatyta nukentėjusiojo G. Š. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų visuma, jam paskambinęs M. M. paprašė atvykti pas jį ir išmatuoti laiptus. Komentuojamo įvykio dieną kitame objekte jis darbus baigė apie 19.00 val. ir nuvyko pas M. M.. Su savimi turėjo duris, kurias kitą dieną turėjo nuvežti klientui. Jam būnant pas M. M., pas jį atvyko S. P.. Šį asmenį jis pažinojo, buvo tekę su juo dirbti. S. P. pradėjo kalbėti apie 500 eurų skolą, kurią jis (G. Š.) jam neva skolingas. Kai pasakė, kad nieko S. P. jis neskolingas, S. P. sudavė smūgį jam į galvos sritį – kairį smilkinį, tokiu būdu, sulaužydamas jo akinius. Toliau vyko muštynės, jį mušė S. P.. Spardė, sudavė į krūtinę, grūmėsi, ant tvoros užkrito, suplėšė marškinius, spyrė į krūtinę, koją, nugarą. Pajuto apie 5–6 smūgius. Konfliktas prasidėjo apie 20 val. ir tęsėsi apie valandą. Įvykio vietoje buvo ir M. M. su G. A.. Po grumtynių S. P. atsidarė jo (G. Š.) automobilį ir pažiūrėjo, ką vertingo galėtų pasiimti. Iš automobilio S. P. paėmė išpakuotas duris, pakuotę palikdamas automobilyje. Po to, S. P. jo vis tiek nepaleido, reikalavo pasirašyti skolos raštelį, kurį jis (G. Š.) pasirašė, kad iš įvykio vietos galėtų išvažiuoti sveikas. Iš esmės analogišką įvykių versiją nukentėjusysis pateikė ir ikiteisminio tyrimo metu.

10. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad nukentėjusiojo parodymai buvo prieštaringi, tačiau su tokiais nuteistojo motyvais nesutiktina. Įvertinus G. Š. parodymų visumą, akivaizdu, kad esmines įvykio aplinkybes – kurią dieną jis buvo sumuštas, kas dalyvavo konflikte, kokie smūgiai ir į kurias kūno vietas jam buvo suduoti, kokios buvo skolos raštelio pasirašymo aplinkybės ir pan., jis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme aiškino vienodai. Šios aplinkybės, be kita ko, atitiko ir kitus byloje esančius įrodymus, todėl jokio pagrindo netikėti nuosekliais ir detaliais G. Š. parodymais, teisėjų kolegija neturi. Šios išvados kontekste būtina pažymėti ir tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog tam tikri mažareikšmiai neatitikimai nukentėjusiojo parodymuose, kurie akcentuojami nuteistojo apeliaciniame skunde, nelaikytini pakankamu pagrindu atmesti nukentėjusiojo parodymus kaip nepatikimus, jei juos patvirtina kiti byloje surinkti ir tinkamai teisiamojo posėdžio metu ištirti įrodymai.

11. Nesant pagrindo netikėti nuosekliais nukentėjusiojo parodymais, atkreiptinas dėmesys, jog juos betarpiškai patvirtina Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 2175/2020 (02) konstatuotos aplinkybės, pagal kurias, G. Š. nustatyta kraujosruva viršutinės lūpos gleivinės kairėje, nubrozdinimas kairiame dilbyje, kraujosruva kairėje šlaunyje, nubrozdinimas kairiame pakinklyje, kas visumoje laikytina nežymiu sveikatos sutrikdymu. Komentuojamo specialisto išvadoje, be kita ko, pažymėta, kad G. Š. nustatyti sužalojimai buvo padaryti buku daiktu, jam judant bei kontaktuojant su kūnu ir kūnui judant bei kontaktuojant su daiktu, nemažiau kaip keturių trauminių poveikių. Sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodytu laiku (2 t., b. l. 16). Tiek specialisto išvadoje aprašyti sužalojimai, tiek jų lokalizacija bei padarymo mechanizmas iš esmės atitinka nukentėjusiojo pateiktą versiją, jog pirmasis smūgis jam buvo suduotas į kairį smilkinį, po ko, jam buvo suduoti smūgiai į krūtinę, nugarą bei koją. Vertinant šių duomenų objektyvumą ir jų atitiktį nukentėjusiojo G. Š. parodymams, būtina įvertinti ir tai, kad komentuojama specialisto išvada buvo pateikta po fizinės G. Š. apžiūros, atliktos praėjus vos kelioms dienoms po komentuojamo įvykio, t. y. 2020 m. rugsėjo 8 d. Jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog po vertinamo įvykio iki G. Š. apžiūros jis galėjo būti sužalotas kitoje vietoje, laiku ir aplinkybėmis, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra. Atmetant tokią versiją, svarbu paminėti ir tai, kad specialisto išvadoje, kaip minėta, konstatuota, jog G. Š. nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti vertinamo įvykio metu.

12. Atmetant apeliacinio skundo teiginius, jog G. Š. nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti kitoje vietoje, kitu laiku ir kitomis aplinkybėmis, įvertintina ir tai, kad jau įvykio dieną G. Š. buvo nuvykęs į ligoninę. Remiantis byloje pateiktu G. Š. medicinos dokumentų išrašu, apžiūrint G. Š. galvą, ties kairiuoju smilkiniu, virš ausies buvo stebimas patinimas, palpuojant krūtinės ląstą ties krūtinkauliu, buvo skausminga. Po detalios G. Š. apžiūros, atliktos galvos kompiuterinės tomografijos, kaukoles rentgenografijos, krūtinės ląstos rentgenografijos, jam buvo diagnozuotas nepatikslintas galvos plaukuotosios dalies paviršiaus sužalojimas (2 t., b. l. 20). Šie duomenys iš esmės atitinka nukentėjusiojo parodymus apie jam suduotų smūgių lokalizaciją, mechanizmą bei laiką, todėl manyti, jog sužalojimus G. Š. galėjo patirti kitomis aplinkybėmis ar kitu laiku, nėra pagrindo. Juo labiau, kad nuoseklius ir detalius G. Š. parodymus patvirtina ir faktas, jog įvykio metu buvo sulaužyti jo akiniai. Jie buvo pateikti ir apžiūrėti nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje. Apžiūros metu nustatyta, kad G. Š. akinių rėmas ties kairiąja jų puse sulaužytas, kairysis akinių stiklas išdaužtas (1 t., b. l. 152-163). Įvertinus tai, kad, pasak nukentėjusiojo, S. P. jam sudavė smūgį į kairės pusės smilkinį, atsižvelgiant į apžiūrėtų akinių sugadinimus, neabejotina, jog toks smūgis galėjo įtakoti nustatytus akinių apgadinimus, todėl abejoti nukentėjusiojo teiginiais, vėlgi nėra pagrindo.

13. Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių kontekste įvertintina ir tai, kad po komentuojamo įvykio G. Š. skambino Bendrajam pagalbos centrui, klausdamas, ką jam daryti šioje konkrečioje situacijoje. Kaip matyti iš G. Š. ir Bendrojo pagalbos centro darbuotojo užfiksuoto telefoninio pokalbio turinio, Bendrojo pagalbos centro darbuotojui G. Š. iš esmės nurodė analogiškas aplinkybes kaip ir apklausiamas teisiamojo posėdžio metu, taip tik patvirtindamas savo parodymų patikimumą ir objektyvumą. Jis paaiškino, kad buvo nuvykęs pas klientą pamatuoti laiptų, kur atvyko asmuo, tvirtinantis, jog G. Š. jam yra skolingas, jį sumušė, sužalojant jam galvą ir krūtinę, ir iš jo pagrobė duris (2 t., b. l. 29-31). Nors apeliaciniame skunde šio pokalbio metu G. Š. išdėstyti teiginiai vertinami kritiškai, tvirtinant, jog skambutis buvo atliktas 2020 m. rugsėjo 4 d., 23.36 val., t. y. praėjus kelioms valandoms po komentuojamo įvykio, o šio pokalbio metu G. Š. tvirtina, jog jis skambina ką tik išvykęs iš įvykio vietos, kad prieš jį smurtavo trys asmenys, bet ne vienas, kas neatitinka faktinių bylos aplinkybių, tačiau vien tik šie neatitikimai nesudaro pagrindo abejoti nuosekliais ir detaliais nukentėjusiojo parodymais. Darant šią išvadą vis tik pažymėtina, kad, kaip matyti iš komentuojamo pokalbio turinio, G. Š. nurodo, jog sumuštas jis buvo apie devintą valandą, be kita ko, tai pakartodamas kelis kartus. Ir nors to paties pokalbio metu G. Š. iš tiesų patvirtina, jog ką tik išvyko iš įvykio vietos, kad iki šiol niekam negalėjo paskambinti, tačiau, įvertinus tai, kad asmuo buvo sumuštas, kas neabejotinai sukėlė jam neigiamas emocijas, sumišimą ir išgąstį, pagrįstai spręstina, kad tam tikrus teiginius toks asmuo galėjo pasakyti neapgalvotai, kai kurie jų galėjo neatitikti faktinių bylos aplinkybių, tačiau tik dėl to spręsti, jog visi tokio asmens parodymai, be kita ko, net ir duoti įspėjus asmenį dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, yra nepatikimi, nėra pagrindo. Juo labiau, jog, kaip minėta, tai, kad sumuštas jis buvo apie devintą valandą, pokalbio su Bendrojo pagalbos centro darbuotoju metu G. Š. pakartojo net kelis kartus.

14. Iš esmės analogiškai vertintini ir apeliacinio skundo motyvai, kad komentuojamo telefoninio pokalbio metu G. Š. nurodė, jog jį sumušė trys asmenys, nors nuteistas už šių veiksmų atlikimą buvo tik vienas S. P.. Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad S. P. ir G. Š. konflikto metu, šalia jų buvo tiek M. M., tiek ir G. A.. Ir nors nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad M. M. ar G. A. G. Š. atžvilgiu būtų atlikę kokius nors smurtinio pobūdžio veiksmus, tačiau vien tai, kad jie pažinojo S. P., buvo įvykio vietoje, kai S. P. reikalavo G. Š. grąžinti tariamą skolą, G. Š. teigimu, jie atitraukė S. P. nuo jo, pagrįstai manytina, jog tokius G. Š. teiginius Bendrojo pagalbos centro darbuotojui galėjo lemti netinkamas faktinių konflikto aplinkybių suvokimas, bet ne siekis nuslėpti tikrąsias įvykio aplinkybes, kaip kad bandoma parodyti apeliaciniame skunde. Šie duomenys nukentėjusiojo parodymų patikimumo ir objektyvumo nemenkina.

15. Nors apeliaciniame skunde kritiškai vertinami ir nukentėjusiojo teiginiai dėl pagrobtų durų, tvirtinant, jog vien tik faktas, kad G. Š. pateikė durų pakuotę, nepatvirtina, jog tos durys komentuojamo įvykio metu iš tiesų buvo pagrobtos, tačiau, įvertinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų ir tinkamai pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visumą, su tokiais apeliacinio skundo motyvais vėlgi nesutiktina. Nukentėjusysis tiek apklausiamas pirmosios instancijos teisme, tiek ir ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog atvykdamas matuoti laiptų pas M. M., jis turėjo naujas duris, kurias tą pačią dieną jam buvo perdavęs G. L.. Šį faktą patvirtino ir teisiamojo posėdžio metu apklaustas G. L.. Ir nors jis nurodė, jog su G. Š., atidavus jam duris, jie išsiskyrė apie 21.00 val., iš ko apeliantas sprendžia, kad nukentėjusysis meluoja dėl vertinamo įvykio laiko, tačiau, neatmestina galimybė, kad nurodydamas būtent tokį laiką G. L. galėjo suklysti. Darant šią išvadą, įvertintina tai, kad tiek G. L., tiek ir nukentėjusiojo G. Š. parodymai apie tai, kokiu metu nukentėjusiajam buvo perduotos durys, t. y. G. Š. būnant kitame objekte, sutapo. Šioje vietoje būtina pažymėti, kad, pasak nukentėjusiojo, pas M. M. išmatuoti laiptų jis vyko būtent po atliktų darbų (duomenys neskelbtini). Darbus (duomenys neskelbtini) jis baigė apie 19.00 val. Atsižvelgiant į tai, kad tiek G. L., tiek G. Š. patvirtino, jog durys nukentėjusiajam buvo perduotos (duomenys neskelbtini), pagrindo netikėti, jog pas M. M. G. Š. buvo apie 20.00 val., o sumuštas jis buvo apie 21.00 val., kaip kad nurodyta ir S. P. pareikštame kaltinime, nėra. G. L. teiginys, jog su G. Š. jis išsiskyrė apie 21.00 val., įvertinus faktą, jog tiek jis, tiek ir G. Š. patvirtino, kad po (duomenys neskelbtini) nukentėjusysis važiavo į kitą objektą (t. y. pas M. M. išmatuoti laiptų), yra nelogiškas. Neabejotina, kad vykti pas klientą po 21.00 val., būtų neetiška ir nekorektiška.

16. Tvirtinti, kad su G. L. G. Š. susitiko jau po vertinamo konflikto, vėlgi nėra pagrindo. Kaip minėta, tiek G. Š., tiek G. L. patvirtino, jog matuoti M. M. laiptų nukentėjusysis važiavo jau po (duomenys neskelbtini). Tuo metu jam durys jau buvo perduotos, iš ko spręstina, kad jas G. Š. nusivežė ir pas M. M.. Jokių objektyvių šią aplinkybę paneigiančių duomenų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra. Jų nepateikė ir apeliantas. Priešingos išvados teisėjų kolegijai neleidžia daryti ir apeliacinio skundo motyvai dėl krovinio – durų, važtaraščio, kadangi G. L. patvirtino, jog važtaraštyje įrašyta diena nebūtinai turi atitikti dieną, kurią durys buvo perduotos. Esant šiems duomenims, pagrindo abejoti, jog komentuojamas konfliktas vyko apie 21.00 val., nėra. Apskritai, sprendžiant iš apeliacinio skundo turinio, akivaizdu, jog nuteistasis bando įtikinti teismą, kad G. Š. su G. L. (duomenys neskelbtini) susitiko jau po komentuojamo konflikto ir jokių sužalojimų ant G. Š. veido G. L. nematė, tačiau, įvertinus tiek aukščiau išdėstytų, tiek ir skundžiamame nuosprendyje aprašytų duomenų visumą, nukentėjusiojo bei liudytojo G. L. parodymus, akivaizdu, kad ši apelianto versija nepasitvirtino.

17. Priešingos išvados teisėjų kolegijai neleidžia daryti ir S. P. bei jam palankių liudytojų M. M. ir G. A. teiginiai, jog G. Š. pas M. M. atvyko gerokai ankščiau, t. y. apie 18.00 val. Šioje vietoje būtina pažymėti, kad M. M., bylos duomenimis, yra artimas S. P. draugas, pas jį S. P. dažnai lankydavosi. Tuo tarpu G. A. yra M. M. kaimynas. Jis, sprendžiant iš jo parodymų, taip pat artimai bendravo su S. P.. Tokiu būdu, pagrįstai spręstina, kad tiek M. M., tiek G. A. gali būti suinteresuoti savo parodymais padėti S. P. išvengti jam gresiančios baudžiamosios atsakomybės, todėl pasikliauti jų teiginiais ir jų visumoje panaikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, nėra pagrindo. Šios išvados kontekste svarbu paminėti ir tai, kad tiek M. M., tiek ir G. A. parodymai nesutapo ne tik su nukentėjusiojo pateikta komentuojamo įvykio versija, bet ir tarpusavyje. M. M. tvirtino, jog G. Š. ir S. P. konflikto jis nematė tik kelias minutes, kol nuėjo iki kaimyno, kur buvo pavaišintas kava. Ją, pasak M. M., jie gėrė kaimyno kieme. Tuo tarpu remiantis G. A. parodymais, tuo metu, kai pas jį užsuko M. M., jo žmona padarė kavos, kurią jie išgėrė ir nusprendė nueiti parūkyti į lauką, iš ko seka, kad, pasak G. A., kavą su M. M. jie gėrė namuose. Tačiau, pastebėtina, kad to paties teisiamojo posėdžio metu G. A., nurodęs, jog kavą su M. M. gėrė namuose, šiuos savo parodymus netrukus pakeitė, nurodydamas, jog kavą jie vis tik išgėrė lauke, iš kur matė M. M. kiemą. Tačiau, ir šie G. A. teiginiai neatitiko M. M. versijos, pagal kurią tam tikrą laiko tarpą, kol kaimyno kieme jis gėrė kavą, savo kiemo (kuriame tuo metu buvo G. Š. ir S. P.), jis nematė.

18. Vertinant G. A. ir M. M. parodymų patikimumą, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad G. A. teigimu, G. Š. iš M. M. kiemo galėjo išvažiuoti, tam S. P. automobilis netrukdė. Tuo tarpu tiek S. P., tiek M. M. ir G. Š. betarpiškai tvirtino, jog pro S. P. automobilį išvykti iš M. M. kiemo nukentėjusysis neturėjo jokios realios galimybės. Neatitikimai M. M. ir G. A. parodymuose įžvelgtini ir dėl S. P. bei G. Š. konflikto laiko. Pasak G. A., M. M. kavos pas jį užsukęs buvo apie 16-17 val. Tuo tarpu M. M. teigimu, tai vyko apie 17-18 val., kai pats S. P. tvirtino, kad pas M. M. jis atvyko po 18 val. Be to, G. A. teigimu, pas jį M. M. užtruko apie 10 min., kai M. M. tvirtino, jog pas G. A. jie buvo ne ilgiau nei 5 min. Pašalinti šių prieštaravimų, atsižvelgiant į tai, kad vertinamo konflikto niekas kitas nematė, nėra galimybės. Tačiau, įvertinus jų kiekį, atsižvelgiant ir į asmeninius G. A., M. M. santykius su S. P., pasitikėti prieštaringais šių asmenų parodymais, kurių, be kita ko, nepatvirtina jokie objektyvūs nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenys, priešingai nei tvirtinama apeliaciniame skunde, nėra pagrindo. Juos pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kritiškai, kam visiškai pritaria ir teisėjų kolegija.

19. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl S. P. veiksmų kvalifikavimo ir tėra nuteistojo savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta, įrodymų interpretacija. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Priimdamas skundžiamą nuosprendį S. P. atžvilgiu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 dalies ir 4 dalies nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei juos įvertino pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, pagrįstai spręsdamas, kad S. P. veiksmai atitinka jam inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties požymius. Tokiu būdu, nuteistojo teiginiai, kad apylinkės teismas neteisingai įvertino įrodymus, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, yra nepagrįsti, todėl atmetami.

20. Ir vis tik, vertinant skundžiamo nuosprendžio motyvus atkreiptinas pirmosios instancijos teismo dėmesys, jog teismo baigiamasis procesinis sprendimas negali būti grindžiamas prielaidomis. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog M. M. G. Š. į savo namus išmatuoti laiptų pasikvietė S. P. prašymu/nurodymu, todėl, konstatuoti šią prielaidą kaip vieną iš S. P. kaltę patvirtinančių duomenų, nebuvo pagrindo. Šioje vietoje betarpiškai sutiktina su apeliacinio skundo teiginiais, kad ši aplinkybė nebuvo patvirtinta nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktais ir teisiamojo posėdžio metu betarpiškai ištirtais įrodymais, todėl apeliacinės instancijos teismas šia aplinkybe nesiremia ir apie ją plačiau nepasisako. Tačiau, vien tik šis faktas nekeičia šios nutarties 19 punkte išdėstytų aplinkybių ir nesudaro pagrindo daryti priešingą išvadą dėl S. P. kaltės jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padaryme. Byloje esančių, pirmosios instancijos skundžiamame nuosprendyje bei šioje nutartyje nuosekliai aptartų įrodymų pakanka S. P. kaltę pagrįsti, todėl nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas, Kauno apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 30 d. nuosprendį paliekant nepakeistą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo S. P. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.