Kauno apygardos teismo nuosprendis

Teisėjas Darius Kantaravičius Baudž. byla Nr. 1A-627-579-2013

Pranešėjas Evaldas Gražys Teisminio proceso Nr. 1-61-1-00460-2012-4 Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.3.2.

2013 m. rugpjūčio 26 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Evaldo Gražio, teisėjų Algimanto Smolsko, Algirdo Remeikos, sekretoriaujant Vilmai Marčiukaitytei, dalyvaujant prokurorei Sigitai Maskeliūnienei, nuteistajam J. D., gynėjui advokatui Daniui Svirinavičiui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. D. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 7 d. nuosprendžio, kuriuo J. D. nuteistas pagal BK 180 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 4 (keturiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. D. pagal BK 180 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad jis kartu su Ž. G. 2012 m. birželio 26 d. apie 20.30 val., iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupe, Ž. G. padavė J. D. peilį, taip pat J. D. užsidėjus dujokaukę, paskambino į duris ir ikiteisminio tyrimo metu bei teisme nenustatytai moteriai atrakinus ir atidarius nukentėjusiojo L. R. buto duris, kartu pateko į nukentėjusiajam L. R. priklausantį butą (duomenys neskelbtini), kur J. D. pareikalavus iš nukentėjusiojo L. R. atiduoti turimus pinigus, bendrais veiksmais panaudojo prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą: Ž. G. tyčia vieną kartą spyrė koja nukentėjusiajam L. R. į petį, J. D. prikišus nukentėjusiajam L. R. peilį po kaklu ir reikalaujant atiduoti pinigus, o nukentėjusiajam mėginant atstumti peilį nuo savęs, J. D. įpjovus nukentėjusiajam į dešinės rankos du pirštus, tyčia dūrus peiliu vieną kartą į kairę koją šlaunies srityje, padarius durtinę žaizdą kairėje šlaunyje, tuo nežymiai sutrikdė L. R. sveikatą, ir taip atėmę galimybę nukentėjusiajam priešintis, pagrobė svetimą nukentėjusiajam L. R. priklausantį turtą – ramentą 30 Lt vertės, lazdą – 20 Lt vertės.

Teisėjų kolegija, išklausiusi proceso dalyvių nuomones: nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių apeliacinį skundą tenkinti, prokurorės, prašiusios skundą atmesti, sprendžia, kad nuteistojo J. D. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus skundas tenkintinas iš dalies.

Skunde iš esmės keliams įrodymų vertinimo klausimas, apelianto manymu, teismas netinkamai įvertinęs surinktus duomenis nepagrįstai J. D. veiką kvalifikavo pagal LR BK 180 straipsnio 2 dalį, nes nuteistasis, apelianto teigimu, neturėjo tikslo pagrobti, užvaldyti svetimo turto, norėjo tik pagąsdinti nukentėjusįjį.

Pažymėtina, jog pagal Baudžiamojo Proceso Kodekso (toliau tekste BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Taigi, išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, asmens kaltumą ar nekaltumą pirmosios instancijos teismas daro vadovaujantis BPK 20 str. 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, įvertinęs byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą. Tik toks nuosprendis gali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

Išanalizavus apeliacinio skundo motyvus ir atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes nekyla abejonių, kad apylinkės teismas išsamiai išnagrinėjo bylos duomenis, nepažeidžiant minėtų teisės normų, išanalizavo ir įvertino surinktus įrodymus ir teisingai nustatė faktines veikos aplinkybes bei pagrįstai J. D. veiką kvalifikavo pagal BK 180 straipsnio 2 dalį. Teismo išvados pagrįstos ir motyvuotos.

Apeliacinės instancijos teismui nekelia abejonių teismo nustatytos faktinės veikos aplinkybės, o būtent tai, kad J. D., veikdamas kartu su Ž. G., bendrais veiksmais panaudojo fizinį smurtą nukentėjusioj atžvilgiu taip atėmė galimybę priešintis ir pagrobė svetimą turtą – nukentėjusiajam L. R. priklausančius ramentą ir lazdą.

Nors teisiamojo posėdžio metu J. D. nepripažino, jog jis reikalavo pinigų, dūrė peiliu nukentėjusiajam į koją, ieškojo pinigų ir kraustė stalčius, tačiau šios aplinkybės neabejotinai nustatytos išsamiais ir nuosekliais nukentėjusioji L. R. parodymais. Pažymėtina, jog L. R. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios davė išsamius ir nuoseklius parodymus dėl kiekvieno iš kaltinamųjų veiksmų, ir jo parodymai sutapo su ikiteisminio tyrimo metu duotais J. D. parodymais. Ikiteisminio tyrimo metu J. D. kaltę pripažino visiškai, pripažino, jog turėjo peilį, buvo pridėjęs nukentėjusiajam prie kaklo, reikalavo pinigų, dūrė peiliu į koją, kraustė stalčius ir išeidami išsinešė nukentėjusiojo ramentą. Šiuos parodymus patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu. Nors J. D. teigė, kad ikiteisminio tyrimo metu prisipažino, nes nenorėjo būti suimtas, tačiau tai, jog jis nuosekliai paaiškino įvykio aplinkybes ir netgi parodė konkrečias įvykio aplinkybes (konkretų stalčių) parodymų patikrinimo vietoje metu, jo parodymai iš esmė sutapo su nuosekliais nukentėjusiojo parodymais, o smurto vartojimo faktas bei jo aplinkybės (laikas, būdas – durtinė žaizda) patvirtinamas medicinine išvada, kurios patikimumu nėra pagrindo abejoti, leidžia pagrįstai teigti, jog tai tik gynybinė kaltinamojo versija pateikta teisme, siekiant sušvelninti savo padėtį ir gresiančią atsakomybę. Be to, byloje nukentėjusiojo parodymais, kurie sutapo su J. D. parodymais ikiteisminio tyrimo metu bei jo parodymų patikrinimo vietoje metu, iš dalies kaltinamųjų parodymais teisme nustatyta ir įrodyta, jog J. D. veikė bendrai su kitu nuteistuoju, suprato vienas kito veiksmus, pritarė vienas kito veikimui konkliudentiniais veiksmais. Nuteistieji iš buto pasišalino kartu, Ž. G. buvo paėmęs ramentą, kartu kaltinamieji iš karto po įvykio buvo atėję pas liudytoją V. A. ir paliko nukentėjusiojo ramentą. Šios aplinkybės patvirtina, jog nuteistieji veikė kartu ir pagrobė svetimą turtą po to, kai abu buvo panaudoję nukentėjusiojo atžvilgiu fizinį smurtą. Tai yra objektyvieji BK 180 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos požymiai, nes buvo panaudotas peilis. Šios aplinkybės patvirtina, jog buvo tiesiogiai pasikėsinta ir pažeisti du valstybės saugomi teisiniai gėriai – asmens sveikata ir turtas. Vien tai, kad veiką galėjo matyti bute buvęs dar vienas asmuo, nedaro šios vietos vieša ir tuo labiau nepatvirtina, jog būtų kėsintasi į nusistovėjusią viešąją tvarką. Be to, veiksmų pobūdis taip pat leidžia kategoriškai teigti, jog jie buvo nukreipti ne į savo pranašumo demonstravimą, o į svetimą turtą bei sveikatą, nes tik įėjus į butą buvo pavartotas fizinis smurtas, reikalauta pinigų, taip pat jų (pinigų) ieškant buvo atidarinėjami stalčiai, o išeinant pagrobtas ramentas ir lazda, jokie kiti viešosios tvarkos pažeidimui būdingi veiksmai nebuvo atlikti. Visa tai rodo, jog šios veikos objektas buvo ne nusistovėjusi viešoji tvarka, tačiau žymiai vertingesni objektai – asmens turtas ir sveikata. Kaip pagrįstai nurodė apylinkės teismas, šiuo atveju veikos kvalifikavimui pagrobto turto vertė nėra reikšminga, nes pats veikos padarymo būdas – peilio panaudojimas rodo veikos – svetimo turto grobimo panaudojant fizinį smurtą didesnį pavojingumą, nepriklausomai nuo pagrobto turto vertės.

J. D., nors ir būdamas jauno amžiaus, tačiau būdamas pilnametis, neturėdamas rimtesnių psichinių sutrikimų, neabejotinai suvokė savo daromos veikos pavojingumą, jos pobūdį ir norėjo taip veikti, tai yra veikė tiesiogine tyčia. Tokia išvada darytina įvertinus nuteistųjų elgesį prieš veiką, jos metu bei po šios veikos padarymo. Iš surinktų byloje duomenų nustatyta, jog iš anksto pasirūpinta peiliu (J. D. paprašė Ž. G., kad šis atsineštų peilį), užsidėjo dujokaukę, J. D. davė Ž. G. megztą kepurę, kaip pats sakė – tikslu, kad nebūtų atpažinti. Be to, tik įėjus į vidų iš karto nukentėjusiojo atžvilgiu buvo pavartotas fizinis smurtas, Ž. G. sudavus nukentėjusiajam į petį, J. D. iš karto pridėjo peilį prie kaklo, reikalavo pinigų, tyčia dūrė į koją, kraustė stalčius, o neradę pinigų išeidami paėmė nukentėjusiojo lazdą ir ramentą. J. D. ikiteisminio tyrimo metu netgi nurodė kuriame stalčiuje būtent ieškojo pinigų, lazdą ir ramentą išsinešė po to, kai nerado pinigų. Visa tai rodo, jog nuteistųjų veiksmai buvo nukreipti į svetimą turtą, jokių kitų veiksmų, būdingų viešosios tvarkos pažeidimui, nebuvo atlikta, todėl nors vienas iš motyvų galėjo būti nuteistųjų noras nukentėjusįjį pagąsdinti, atkeršyti nukentėjusiajam, tačiau tai nepaneigia aplinkybės, jog nuteistieji suprato atliekamų veiksmų nusikalstamą pobūdį bei pavojingumą, suprato, kad fizinio smurto naudojimas reikalaujant pinigų, ir svetimų daiktų pagrobimas iš karto po to, kai buvo palaužta nukentėjusiojo valia, yra neteisėta veika, baustina, o jų elgesys – reikalavo pinigų, kraustė stalčius, neradę paėmė lazdą ir ramentus, rodo, jog jie norėjo ir siekė taip elgtis. Esant šios aplinkybėms darytina išvada, jog byloje pagrįstai nustatyti visi – tiek objektyvieji, tiek ir subjektyvieji kvalifikuoto plėšimo, panaudojant peilį, požymiai ir J. D. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 180 straipsnio 2 dalį. Pagrindo keisti veikos kvalifikaciją skunde nurodytais motyvais nėra.

BK 81 str. 2 dalyje nustatyta, jog baudžiamojo kodekso nuostatos, reglamentuojančios bausmių skyrimą nepilnamečiams, gali būti taikomas ir asmeniui, kuriam nusikalstamos veikos padarymo metu buvo suėję aštuoniolika metų, tačiau nebuvo suėję dvidešimt vieneri metai, jeigu teismas, atsižvelgęs į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, motyvus bei kitas bylos aplinkybes, o prireikus – į specialisto išvadą, nusprendžia, kad toks asmuo pagal socialinę brandą prilygsta nepilnamečiui ir baudžiamosios atsakomybės ypatumų taikymas jam atitiktų šio kodekso 80 straipsnyje numatytą paskirtį, t. y. užtikrinti, kad atsakomybė atitiktų šių asmenų amžių ir socialinę brandą; riboti laisvės atėmimo bausmės ir didinti auklėjamojo poveikio priemonių taikymo šiems asmenims galimybes; padėti asmeniui pakeisti gyvenimo būdą ir elgesį; sulaikyti jį nuo naujų nusikalstamų veikų darymo. Šioje byloje nors J. D. ir buvo jauno mažiaus, nebuvo sulaukęs 21 metų, tačiau byloje esantys duomenys neleidžia teigti, jog nuteistasis pagal socialinę brandą prilygtų nepilnamečiui. Tai, kad nuteistasis gyvena su mama, yra nuo jos priklausomas, mokosi ir veiką padarė su nepilnamečiu nepakankamas pagrindas abejoti dėl jo socialinės brandos. Pažymėtina, jog veikos pobūdis (panaudotas peilis), nuteistojo vaidmuo (J. D. vaidmuo nusikalstamoje veikoje nebuvo antraeilis, o buvo dominuojantis – jis paprašė atsinešti peilį, jį pasiėmė, davė kitam bendrininkui užsidėti kepurę, taip pat liepė išeiti), o taip pat ir tai, kad jis mokosi suaugusiųjų švietimo įstaigoje, ne kartą baustas administracine tvarka, tam tarpe ir už viešosios tvarkos pažeidimą, svetimo turto sugadinimą, leidžia neabejoti nuteistojo socialine branda, todėl nėra pagrindo manyti, jog bausmės skyrimas vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais neatitiks šio asmens amžiaus ir socialinės brandos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje pabrėžiama, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei numatyta straipsnio sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, kai yra tik išimtinės aplinkybės ir jei nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms aplinkybėms. Viena iš būtinų sąlygų BK 62 straipsnio pagrindu skirti švelnesnę bausmę yra – kaltininko atvykimas ir pranešimas apie padarytą nusikalstamą veiką. Tokia aplinkybė byloje pagrįstai nenustatyta, be to, nenustatyta ir kitų BK 62 str. 2 d. 1-6 p. numatytų sąlygų taikyti švelnesnę nei įstatymas numato bausmę, todėl nėra pagrindo skirti švelnesnę bausmės rūšį. Skirti švelnesnę bausmę pagal BK 54 str. 3d. taip pat nėra pagrindo, nes nenustatyta jokių išimtinių aplinkybių, kurios ypatingai teigiami charakterizuotų nuteistąjį ar mažintų jo veikos pavojingumą, kad būtų galima teigti, jog sankcijoje nurodytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas bei prieštarautų teisingumo principui.

Baudžiamojo kodekso 54 straipsnyje nurodyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai. Įstatyme įtvirtinta nuostata, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Taip pat įstatymas įtvirtina nuostatą, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

BK 61 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Be to, parenkant bausmės rūšį ir nustatant jos dydį būtina vadovautis BK 41 straipsnyje įtvirtinta bausmės paskirtimi.

Aukštesniojo teismo nuomone, byloje J. D. bausmė skirta tinkamai neįvertinus visų BK 54 straipsnyje nurodytų aplinkybių – veikos pobūdžio, pavojingumo, atsakomybę švelninančios aplinkybės, veikos motyvų.

Nors skunde teigiama, jog nuteistojo atsakomybę lengvina tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, gailisi, be to, atsiprašė nukentėjusiojo, tačiau šios aplinkybės pagrįstai nepripažintos atsakomybę lengvinančiomis.

Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką pagal susiformavusią teismų praktiką yra teismo vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė tada, kai kaltininkas savanoriškai pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes. Be to, vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar jie prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Šioje byloje nustatyta, jog ikiteisminio tyrimo metu davęs išsamius parodymus, teisme dėl esminių veikos aplinkybių – pinigų reikalavimo, stalčių kraustymo, smūgio peiliu, bendro veikimo nuteistasis J. D. neprisipažino, tuo klaidino teismą, apsunkino bylos aplinkybių tyrimą. Dėl šių aplinkybių nuteistojo prisipažinimas nevertintinas kaip išsamus ir pagrįstai nepripažintas atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Atsiprašymas nukentėjusiojo neįtrauktas į BK 59 str. 1 d. sąrašą. Atsižvelgiant į tai, jog esminių veikos aplinkybių nuteistasis nepripažino, pagrįstai darytina išvada, jog nuteistojo atsiprašymas nebuvo nuoširdus, todėl pagrįstai tai nepripažinta atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Byloje tai pat neginčytinai nustatyta, jog nukentėjusiajam žala buvo atlyginta. Nors tai padarė ne pats nuteistasis, jo motina, tačiau atsižvelgiant į tai, jog žala atlyginta dar iki teisminio bylos nagrinėjimo, vykstant ikiteisminiam tyrimui, nukentėjusysis turtinių pretenzijų neturi, aukštesniojo teismo manymu, ši aplinkybė pripažintina atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Kaip jau minėta anksčiau, bausmės dydis nustatomas atsižvelgiant ne tik į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių santykį, tačiau ir į kitų, BK 54 str. numatytų aplinkybių visumą, jų tarpusavio santykį. Šiuo atveju, aukštesniojo teismo manymu, byloje ne tik nepagrįstai žalos atlyginimas nelaikytas atsakomybę lengvinančia aplinkybe, tačiau skiriant bausmę, nepakankamai atsižvelgta į veikos pavojingumą, veikos motyvus. Nors veika padaryta bendrininkų grupėje, panaudotas peilis, nežymiai sutrikdyta sveikata, tačiau būtina taip pat įvertinti ir tai, jog veikos motyvas buvo kerštas, veiką sąlygojo prieš tai įvykęs tarpusavio konfliktas kalbant telefonu. Be to, būtina įvertinti kokį realų poveikį ši veika turėjo pačiam nukentėjusiajam, kaip jis vertina šią veiką. Pažymėtina, jog pagrobtas turtas buvo labai nedidelės vertės, žala už jį atlyginta, pykčio nukentėjusysis nejaučia, pretenzijų neturi, ieškinio atlyginti neturtinę žalą nereiškė. Be to, nukentėjusiojo įstatyminė atstovė teisiamojo posėdžio metu nurodė, jog kaltinamiesiems dovanoja, prašo atsižvelgti į jų amžių ir pagal galimybes neskirti realios laisvės atėmimo bausmės. Šios aplinkybės, aukštesniojo teismo manymu, o taip atsakomybę lengvinanti aplinkybė, J. D. amžius, tai, kad jis neteistas, net ir įvertinus atsakomybę sunkinančią aplinkybę, leidžia pagrįstai teigti, jog paskirtoji bausmė J. D. yra aiškiai per griežta, todėl turi būti švelninama, nustatant mažesnį jos dydį.

J. D. padaryta veika priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 str.), todėl bausmės vykdymo atidėjimas negali būti taikomas (BK 75 str. 1 d.)

Jonavos rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 7 d. nuosprendis keistinas dėl neteisingai paskirtos bausmės (LR BPK 328 str. 2 p.)

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 2 d. 2 p., kolegija

nusprendžia:

nuteistojo J. D. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Jonavos rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 7 d. nuosprendį dalyje dėl J. D. paskirtos bausmės pakeisti.

Pripažinti nuteistojo J. D. atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kad jis atlygino nukentėjusiajam padarytą turtinę žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

J. D. už BK 180 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos padarymą skirti bausmę – laisvės atėmimą 9 (devyniems) mėnesiams.

Kitoje dalyje nuosprendžio nekeisti.