Regionų apygardos administracinio teismo nutartis

2010-03-04 · Administracinė byla Nr. I-652-331/2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-03-04
Bylos Nr.
I-652-331/2009
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Skirgailė Žalimienė (pirm.), Stasys Gagys, Dainius Raižys (pran.)
Pareiškėjas
V. B.
Atsakovas
Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos
Trečiasis asmuo
Utenos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
Advokatai
Ingrida Montvydienė
Kategorijos
  • 9.1.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 9.8.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr.A442 - 367/2010Procesinio sprendimo kategorija 9.1.3.1; 9.8.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. kovo 4 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Ilonai Kovger,dalyvaujant pareiškėjo atstovams V. B., V. B., advokatei Ingridai Montvydienei,atsakovo atstovui Igoriui Janavičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. B. individualios įmonės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. B. individualios įmonės skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos, dalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui Utenos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Utenos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2008 m. gegužės 6 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr.(10.15)-10.1-13 patvirtino nurodymus pareiškėjui sumokėti į biudžetą 2016 Lt gyventojų pajamų mokesčio (toliau - ir GPM) nuo su darbo santykiais susijusių A klasės pajamų, 868 Lt šio mokesčio delspinigių, 605 Lt šio mokesčio baudos; 70086 Lt GPM nuo su darbo santykiais nesusijusių A klasės pajamų, 31466 Lt šio mokesčio delspinigių, 21026 Lt šio mokesčio baudos; 34 Lt įmokų į Garantinį fondą, 15 Lt šių įmokų delspinigių, 10 Lt šių įmokų baudos; 16414 Lt pelno mokesčio, 3346 Lt šio mokesčio delspinigių, 4924 Lt šio mokesčio baudos; 514 Lt valstybinio socialinio draudimo (toliau - ir VSD) draudžiamųjų asmenų įmokų, 257 Lt šių įmokų baudos; 5309 Lt VSD draudėjų įmokų, 2655 Lt šių įmokų baudos.

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos 2008 m. liepos 30 d. sprendimu Nr.69-131 patvirtino Utenos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2008 m. gegužės 6 d. sprendimą Nr.(10.15)-10.1-13. Mokestinių ginčų komisija prie Vyriausybės 2008 m. spalio 27 d. sprendimu Nr.S-235(7-208/2008) patvirtino Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2008 m. liepos 30 d. sprendimą Nr.69-131.

Šalies argumentai

Pareiškėjas skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Vyriausybės 2008 m. spalio 27 d. sprendimą Nr.S-235(7-208/2008), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2008 m. liepos 30 d. sprendimą Nr.69-131 bei Utenos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2008 m. gegužės 6 d. sprendimą Nr.(10.15)-10.1-13.

Pareiškėjas nurodė, kad mokesčių administratorius nepagrįstai jam apskaičiavo papildomas mokesčių bei su jais susijusias sumas. Šiuo atveju nebuvo įvertinti pareiškėjo pateikti argumentai, tinkamai nebuvo ištirtos pareiškėjo atlikto paslaugų pirkimo iš R. B. bei J. S. aplinkybės ir buvo padarytos nepagrįstos išvados dėl pareiškėjo apmokestinimo.

Atsiliepimas

Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko.

Atsakovas nurodė, kad šiuo atveju buvo surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog su R. B. bei J. S., įsigijusiais verslo liudijimus, pareiškėjas sudarė tik formalias atlygintinų paslaugų teikimo sutartis. Iš tikrųjų, R. B. ir J. S. su pareiškėju buvo susiję darbo santykiais, o sutarčių dėl paslaugų teikimo sudarymas buvo pagrįstas siekiu gauti mokestinę naudą. Mokesčių administratorius pagrįstai neatsižvelgė į formalią pareiškėjo veiklos išraišką, bet atkūrė iškreiptas aplinkybes, su kuriomis siejamas apmokestinimas, ir pagrįstai, vadovaudamasis Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsniu, mokesčius apskaičiavo pagal atitinkamas mokesčių įstatymų nuostatas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo su pareiškėjo skundu taip pat nesutiko.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. vasario 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nurodė, kad dėl šio ginčo aplinkybių jau anksčiau buvo atliktas pareiškėjo patikrinimas ir šio patikrinimo rezultatai buvo patvirtinti Utenos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2007 m. balandžio 27 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr.(10.15)-10.1-20, kuriame buvo konstatuota, jog pareiškėjas su R. B. ir J. S. tik formaliai buvo sudaręs atlygintinų paslaugų teikimo sutartis, o iš tikrųjų, šie santykiai turėjo darbo santykių požymius. Tuomet kilusį mokestinį ginčą išnagrinėjusi Mokestinių ginčų komisija savo 2007 m. spalio 23 d. sprendimu Nr.S-196(7-170/2007) sutiko su tokia mokesčių administratoriaus pozicija, tačiau konstatavo, jog mokesčių administratorius nepagrįstai visą minėtiems fiziniams asmenims pareiškėjo išmokėtą sumą priskyrė gyventojų su darbo santykiais susijusioms pajamoms. Mokestinių ginčų komisija tuomet nurodė, kad tik dalis minėtiems fiziniams asmenims išmokėtų pajamų sietinos su darbo santykiais, o kita dalis pajamų laikytina kitomis pajamomis, ir pavedė mokesčių administratoriui atlikti pakartotinį patikrinimą bei nustatyti minėtų pajamų dalių dydžius ir atitinkamai jas apmokestinti. Pareiškėjas Mokestinių ginčų komisijos 2007 m. spalio 23 d. sprendimo Nr.S-196(7-170/2007) teismui neskundė. Šioje byloje ginčijamais mokesčių administratorių sprendimais buvo įvykdytas minėtas Mokestinių ginčų komisijos nurodymas dėl pareiškėjo mokėtinų mokesčių perskaičiavimo. Teismas nurodė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2003 m. sausio 6 d. iki 2005 m. rugsėjo 30 d. su R. B. ir laikotarpiu nuo 2003 m. sausio 6 d. iki 2003 m. birželio 30 d. su J. S., kurie buvo įsigiję verslo liudijimus, sudarė sutartis dėl įrankių ir pjūklų galandimo paslaugų. Tačiau faktiškai R. B. ir J. S. savarankiškai nesprendė klausimų, susijusių su savo veikla (nedengė išlaidų, susijusių su veiklos vykdymu, pjūklų galandimui naudojo pareiškėjo patalpas ir priemones). Surinkti įrodymai patvirtina išvadą, kad minėtų asmenų veikla pagal verslo liudijimus neatitiko individualios veiklos požymių. Tokia gyventojo veikla, kai jam suteikiama darbo vieta, jis aprūpinamas darbo įrankiais, negali būti laikoma individualia veikla Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo prasme. Todėl šiuo atveju R. B. ir J. S. iš pareiškėjo gautos pajamos negali būti priskirtos individualios veiklos pajamoms. Teismas nurodė, kad mokesčių administratorius jau pirminio patikrinimo metu surinko pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog su minėtais fiziniais asmenimis, įsigijusiais verslo liudijimus, pareiškėjas tik formaliai sudarė atlygintinų paslaugų teikimo sutartis. Įvertinus nustatytas aplinkybes, nėra pagrindo daryti išvadą, kad R. B. ir J. S. iš pareiškėjo gavo kitokias nei mokesčių administratoriaus apskaičiuotas su darbo santykiais susijusias A klasės pajamas ir su darbo santykiais nesusijusias A klasės pajamas. Mokesčių administratorius teisingai nustatė minėtiems fiziniams asmenims išmokėtų A klasės pajamų, siejamų su darbo santykiais, ir su darbo santykiais nesusijusių A klasės pajamų dalis. Teismas nurodė, kad pareiškėjo šioje byloje skundžiami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti. Tenkinti jo skundą nėra pagrindo.

III.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo patenkinti jo skundą.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Pareiškėjas nurodo, kad mokesčių administratorius nepagrįstai konstatavo, jog tarp pareiškėjo ir R. B. bei J. S. buvo susiklostę darbo santykiai. Šiems asmenims už pjūklų galandimo paslaugas buvo apmokama be jokios sistemos, o išmokamos sumos buvo nevienodos, kas yra visiškai nebūdinga darbo užmokesčio mokėjimui. Pjūklų galandimo darbai neturi nuolatinumo požymių, kurie būdingi darbams pagal darbo sutartį, o be to, didžioji galandimo darbų dalis buvo atliekama ne pareiškėjo darbo metu ir nepaklūstant pareiškėjo darbo tvarkai. Pareiškėjas nurodo, kad bylos įrodymai patvirtina, jog jo įmonėje nebuvo staklių, kuriomis buvo galima atlikti galandimo darbus. J. S. ir R. B. pjūklų galandimui reikalingą įrangą įsigijo patys ir galandimo darbus atlikdavo namuose. Pareiškėjui atsisakius R. B. paslaugų, jis pjūklų galandimo paslaugas teikė ir kitoms įmonėms. Mokesčių administratoriaus išvados, jog R. B. ir J. S. pjūklus galando pareiškėjo įmonėje bei jog jie pas pareiškėją dirbdavo ir kitus darbus, yra pagrįstos tik suinteresuotų pareiškėją apkalbėti jo buvusių darbuotojų prieštaringais ir nenuosekliais paaiškinimais. Be to, mokesčių administratorius įrodymus daugiausia rinko tik dėl R. B. atvejo ir visiškai nepagrįstai pagal juos darė išvadas ir dėl J. S., kurio atvejis yra visai kitas. Pareiškėjas nurodo, kad Mokestinių ginčų komisija 2007 m. spalio 23 d. sprendimu Nr.S-196(7-170/2007) konstatavo, jog ne visos pajamos, kurios buvo išmokėtos R. B. ir J. S., laikytinos darbo užmokesčiu. Ši išvada patvirtina, kad Mokestinių ginčų komisija taip pat pripažino, jog minėtų asmenų veikla pagal paslaugų teikimo sutartis buvo teisėta ir atitiko individualios veiklos požymius. Pareiškėjas nurodo, kad tai, jog jis neskundė Mokestinių ginčų komisijos 2007 m. spalio 23 d. sprendimo Nr.S-196(7-170/2007), nereiškia, kad jis sutiko su mokesčių administratoriaus išvada dėl R. B. ir J. S. vykdytos veiklos prigimties. Mokestinių ginčų komisija mokesčių administratorių buvo įpareigojusi atlikti papildomą tyrimą tam, kad būtų nustatytos A ir B klasės pajamų dalys. Pareiškėjui nebuvo pagrindo skųsti minėtą Mokestinių ginčų komisijos sprendimą, nes tik nustačius konkrečias pajamų dalis, buvo galima suformuluoti konkrečius reikalavimus. Be to, tinkamai atlikus papildomą tyrimą, galėjo būti konstatuota, kad visos pajamos priskirtinos B klasės pajamoms ir nėra pagrindo papildomai apmokestinti pareiškėją. Pareiškėjas nurodo, kad neaišku, kuo remiantis mokesčių administratorius dalį R. B. ir J. S. išmokėtų sumų pripažino su darbo santykiais nesusijusiomis A klasės pajamomis, o ne B klasės pajamomis. Šios išmokėtos sumos yra pareiškėjo apskaitytos kaip gyventojų pajamos, gautos pagal verslo liudijimą, o tai turi lemti jų priskyrimą B klasės pajamoms. Be to, mokesčių administratorius nepagrįstai, apskaičiuodamas papildomas pareiškėjo mokėtinų mokesčių sumas, mokesčių bazę padidino privalomų mokėti mokesčių sumomis. Pareiškėjas nurodo, kad R. B. ir J. S. individualios veiklos vykdymo faktą patvirtina objektyvūs tiesioginiai įrodymai, o mokesčių administratoriaus išvados yra visiškai subjektyvios, pagrįstos tik samprotavimais ir prielaidomis.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde įrodinėja, jog jis su R. B. ir J. S. nebuvo susijęs darbo santykiais. Tačiau Mokestinių ginčų komisija 2007 m. spalio 23 d. sprendimu Nr.S-196(7-170/2007) buvo konstatavusi, kad pareiškėjas su minėtais asmenimis buvo susijęs darbo santykiais. Šiuo sprendimu Mokestinių ginčų komisija pripažino pareiškėjo mokestinės prievolės buvimą ir tik nurodė mokesčių administratoriui perskaičiuoti jos dydį. Pareiškėjas minėto Mokestinių ginčų komisijos sprendimo neskundė, o šioje byloje neturi teisės ginčyti minėtu įsiteisėjusiu Mokestinių ginčų komisijos sprendimu nustatytų aplinkybių, jog jis su R. B. ir J. S. buvo susijęs darbo santykiais. Atsakovas nurodo, kad iš surinktų įrodymų nėra pagrindo daryti išvadą, jog R. B. ir J. S. iš pareiškėjo gavo B klasės pajamas, todėl mokesčiai, susiję su jų gautomis pajamomis, buvo pagrįstai apskaičiuoti šias pajamas laikant A klasės pajamomis. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo mokėtinų mokesčių bazė ir mokesčių sumos nagrinėjamu atveju buvo apskaičiuotos teisingai.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Teismo posėdžio tvarką reglamentuoja Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 82 straipsnis. Šio straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad po šalių pasisakymų ištiriami kiti įrodymai: išklausomi liudytojų parodymai, specialistų paaiškinimai ir ekspertų išvados, apžiūrimi daiktiniai įrodymai, paskelbiami rašytiniai įrodymai.

Prie šios administracinės bylos buvo prijungta Mokestinių ginčų komisijos byla pagal pareiškėjo skundą (II t., b.l. 1). Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo, įrodymai, esantys Mokestinių ginčų komisijos byloje, teismo posėdyje nebuvo paskelbti, nors pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, rašytiniais įrodymais, esančiais Mokestinių ginčų komisijos byloje rėmėsi nustatydamas bylai reikšmingas aplinkybes (II t., b.l. 32-36, 38-44). Tuo buvo pažeistas tiesioginio dalyvavimo principas, kuris reiškia, kad teismas privalo asmeniškai, tiesiogiai ištirti įrodymus, kad teismas savo sprendimą gali pagrįsti tik įrodymais, ištirtais teismo posėdyje (ABTĮ 79 straipsnio 1 dalis, 86 straipsnio 2 dalis).

Teismo sprendimas laikytinas pagrįstu, jeigu yra išsiaiškintos ir nustatytos visos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės, o pateikta teismo išvada atitinka įstatymo leistinomis įrodinėjimo priemonėmis konstatuotas bylai svarbias aplinkybes.

ABTĮ 81 straipsnis įpareigoja administracinę bylą nagrinėjantį teismą aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti, o ABTĮ 86 straipsnis nustato, kad priimant sprendimą teismas privalo įvertinti ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoti, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nurodyta, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Sprendimo motyvuojamojoje dalyje turi būti nurodyta: teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus; įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos (ABTĮ 87 straipsnio 4 dalis). Sistemiškai aiškinant Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalies, 81, 86 straipsnių nuostatas, pažymėtina, jog prieš priimdamas byloje sprendimą teismas turi imtis visų įstatyme numatytų priemonių visoms bylai reikšmingoms faktinėms aplinkybėms nustatyti ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti bei įvertinti, taip pat šias faktines aplinkybes pagrįsti tik procesinio įstatymo nustatyta tvarka gautais įrodymais.

Pirmosios instancijos teismas privalėjo nagrinėjamu atveju patikrinti, ar yra pagrindas pareiškėjui papildomai apskaičiuoti mokesčius ir su jais susijusias sumas, sprendime nurodyti kokiais konkrečiais byloje esančiais įrodymais remdamasis teismas daro savo išvadas, kodėl teismas vienus įrodymus priima, o kitus atmeta. Tačiau pirmosios instancijos teismas detaliai byloje surinktų įrodymų nevertino, o tik apibendrintai nurodė, jog byloje mokesčių administratoriaus surinkti duomenys patvirtina mokesčių administratoriaus veiksmų teisėtumą ir pagrįstumą. Nors byloje yra prieštaringų įrodymų, tačiau iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies neaišku, kokiais konkrečiais įrodymais yra pagrįstos teismo išvados, kuriuos įrodymus teismas atmetė. Be to, pirmosios instancijos teismo sprendime neatsakyta į pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus ir visus keliamus klausimus. Todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju pažeidė minėtas procesinio įstatymo nuostatas ir dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla, o tai yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 142 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija,

nutaria:

apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 27 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys GagysDainius RaižysSkirgailė Žalimienė