Kauno apygardos teismo sprendimas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Arūno Rudzinsko, kolegijos teisėjų Raimondo Buzelio ir Izoldos Nėnienės, sekretoriaujant Audronei Stulginskaitei, dalyvaujant ieškovei A. Š., atsakovui A. Š. ir jo atstovei advokatei Z. R., trečiajam asmeniui A. Š., viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės A. Š. ir atsakovo A. Š. apeliacinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. Š. ieškinį atsakovui A. Š. dėl išlaikymo priteisimo, tretysis asmuo byloje A. Š..

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovė A. Š. pateikė Kauno miesto apylinkės teismui ieškinį (3 b.l.), kuriuo prašė priteisti iš atsakovo A. Š. po 600,- Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki ji mokysis aukštosios mokyklos dieniniame skyriuje ir bus ne vyresnė negu 24 metų. Ieškovė nurodė, kad mokosi (duomenys neskelbtini) dieninio skyriaus pirmajame kurse. Studijų kaina per metus 4030,- Lt. Ji gyvena su motina, kuri sumokėjo 2015,- Lt studijų mokestį už 2009/2010 m. rudens semestrą ir kas mėnesį teikia ieškovei paramą apie 600,- Lt. Ieškovė jokių pajamų negauna, nes visą savo laiką skiria tik mokslams. Pagal CK 3.194 straipsnio 3 dalį iki kol ieškovė mokysis aukštosios mokyklos dieniniame skyriuje, tačiau ne ilgiau nei iki ieškovei sueis 24 m., atsakovas turiu teikti jai paramą.

Kauno miesto apylinkės teismas 2010 m. rugsėjo 14 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies (73-75 b.l.). Priteisė iš atsakovo A. Š. ieškovei A. Š. po 200,- Lt per mėnesį mokėtinų periodinių išmokų, mokėtinų iki ieškovė A. Š. mokysis aukštojoje mokykloje dieniniame skyriuje, tačiau ne ilgai nei jai sueis 24 m. Teismas sprendime nurodė, kad sprendžiant apie paramos teikimo pilnamečiui vaikui būtinumą reikia nustatyti šias esmines CK 3.194 str. 3 d. sąlygas: 1) paramos pilnamečiui vaikui būtinumą ir paties vaiko pažangų bei sąžiningą mokymąsi; 2) tėvų galimybes teikti paramą.

Teismas pažymėjo, kad paramos būtinumo sąvoka yra vertinamoji, todėl apie tai sprendžiama įvertinus byloje esančius įrodymus apie vaiko turtą ir pajamas. Tačiau įstatymo leidėjui įtvirtinus tėvų pareigą materialiai išlaikyti savo paramos reikalingus pilnamečius vaikus, kai jie mokosi aukštosios ar profesinės mokyklos dieniniame skyriuje ir yra ne vyresni kaip 24 metai, negalima nepaisyti tėvų galimybių. Būtina atsižvelgti ir į tai, kad negalima iš esmės pabloginti paramą teikiančio tėvo (motinos) ar kitų šeimos narių padėties, nustatyti paramos teikimą tais atvejais, kai ji daro esminę žalą tėvui (motinai), teikiančiam paramą, taip pat tais atvejais, kai dėl tėvo (motinos) turtinės padėties nustatyta parama apskritai negalėtų būti įvykdyta.

Teismas taip pat nustatė, kad atsakovo darbo užmokestis nėra didelis – vidutiniškai 630,- Lt per mėnesį. Jis neturi ir jokio savo vardu registruotino turto. Šiuo metu jo atžvilgiu vykdomas priverstinis virš 20000,- Lt išieškojimas, tame tarpe ir įsiskolinimas ieškovės išlaikymui (24 b.l.). Tačiau įsiskolinimais susidarė dėl paties atsakovo kaltės ir vengimo vykdyti savo pareigas - teikti išlaikymą dukrai bei mokėti skolas 2 fiziniams asmenims, todėl ši aplinkybė negali tapti pagrindu, atleidžiančiu atsakovą nuo paramos ieškovei teikimo. Juk vaiko siekis turėti aukštąjį išsilavinimą turi būti remiamas tėvų, sudarant sąlygas vaikui šį tikslą įgyvendinti. Juolab, kad atsakovas yra jaunas, darbingas ir sveikas žmogus, todėl neabejotinai turi neišnaudotų galimybių susirasti geriau apmokamą darbą. Atsakovas daugiau neturi ir jokių kitų išlaikytinių, išskyrus šiuo metu jau pilnametę, tačiau paramos reikalingą ieškovę, todėl išlaikymo priteisimas jo finansinės padėties iš esmės nepablogins.

Įvertinęs nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovės prašoma priteisti išlaikymo suma (600,- Lt) , atsižvelgiant į atsakovo turtinę padėtį, vertintina kaip pernelyg didelė. Išlaikymo pilnamečiui vaikui, besimokančiam aukštosios mokyklos dieniniame skyriuje dydis nustatomas pagal įstatymo analogiją (CK 3.192 str. 2 d.), t.y. išlaikymo dydis turi būti proporcingas pilnamečio vaiko poreikiams bei tėvų turtinei padėčiai ir turi užtikrinti būtinas sąlygas vaiko mokymuisi. Atsižvelgdamas į atsakovo šiuo metu gaunamas pajamas ir jo turtinę padėtį, teismas padarė išvadą, jog jis gali teikti ieškovei 200,- Lt išlaikymą per mėnesį iki ieškovė mokysis aukštojoje mokykloje, bet ne ilgiau iki jai sueis 24 metai.

Apeliaciniu skundu ieškovė A. Š. prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 14 d. sprendimą pakeisti ir priteisti iš atsakovo po 400,- Lt per mėnesį mokėtinų periodinių išmokų iki ieškovė mokysis aukštojoje mokykloje dieniniame skyriuje, tačiau ne ilgiau nei jai sueis 24 m. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais (78-79 b.l.).

1. Tėvų galimybės išlaikyti pilnametį vaiką yra vertinamos atsižvelgiant į tai, ar paramos priteisimas iš esmės nepablogins atsakovo turtinės padėties, ar nepadarys jam esminės žalos, ar priteistą paramą bus įmanoma įvykdyti (LAT 2008-04-11 nutartis Nr.3K-3-248/2008).

Be to, pagal LAT Senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimu Nr.54 „Dėl įstatymų, reglamentuojančių tėvų pareigą materialiai išlaikyti nepilnamečius vaikus, taikymo teismų praktikoje“ atsakovo turtinė padėtis turėjo būti vertinama atsižvelgiant į visų rūšių pajamas: darbo užmokestį, kitas su darbo santykiais susijusias pajamas, autorinį atlyginimą, pensiją, stipendiją, socialinę pašalpą, pajamas iš komercinės ir ūkinės veiklos ir kt. Tačiau pirmosios instancijos teismas, vertindamas atsakovo galimybes teikti ieškovei paramą vadovavosi vien tik VSDFV pažyma apie atsakovo gaunamą darbo užmokestį, o ieškovės prašymo išreikalauti iš atsakovo darbovietės duomenis apie jo gaunamas su darbo santykiais susijusias pajamas netenkino. Teismų įstatymo 23 str. 2 d. nurodo, kad LAT formuoja vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus, todėl teismas turėjo vadovautis LAT Senato nutarimu, be to, vadovautis CPK 376 str. 1 d. įtvirtinta aktyvaus teismo vaidmens koncepcija nagrinėjant šeimos bylas ir išreikalauti duomenis iš atsakovo darbovietės apie visas jo gaunamas pajamas tam, kad būtų įvertinta tikroji jo turtinė padėtis.

2. Teismas, vadovaudamasis CPK 182 str. 2 dalimi, numatančia, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, turėjo įvertinti, jog kitoje civilinėje byloje, kurioje tarp tų pačių šalių buvo sprendžiamas nepilnamečio vaiko išlaikymo klausimas, buvo nustatyta, kad atsakovo darbo užmokestis ir dienpinigiai per mėnesį siekia 3500,- Lt ir jis gali dukrai teikti 400,- Lt išlaikymą. Teismas neišsiaiškino ar nepakito ankstesniame teismo sprendime nustatytos aplinkybės, todėl neteisingai įvertino atsakovo turtinę padėtį ir priteisė nepagrįstai mažą išlaikymą atsakovei.

Apeliaciniu skundu atsakovas A. Š. prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 14 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais (91-94 b.l.).

Be to, Konstitucinio Teismo nutarime akcentuojama, jog konstitucinis valstybės socialinės orientacijos principas, konstitucinis atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės imperatyvas suponuoja, be kita ko, ir tai, kad valstybė turi siekti sukurti tokią aukštojo išsilavinimo siekiančių asmenų rėmimo sistemą, kad kiekvienas aukštojoje mokykloje besimokantis asmuo, kuriam reikalinga parama, turėtų galimybę gauti studijoms būtiną valstybės paskolą.

Įgyvendinant Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatas, nuo 2009 m. gegužės 12 d. įsigaliojusio LR Mokslo ir studijų įstatymas, kurio 74 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta studento teisė gauti valstybės paskolas arba valstybės remiamas paskolas studijų kainai sumokėti, gyvenimo išlaidoms ir dalinėms studijoms pagal tarptautines (tarpžinybines) sutartis. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2009 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 480 patvirtino valstybės paskolų arba valstybės remiamų paskolų studentams suteikimo, administravimo ir grąžinimo tvarkos aprašą. Taigi ieškovė, kuri yra pilnametė ir turinti visišką civilinį veiksnumą, jeigu jai trūksta lėšų studijoms ar gyvenimo išlaidoms padengti, remdamasi Lietuvos Respublikos teisės aktais nuo 2009 m. gegužės 27 d., t.y. jau nuo stojimo į aukštąją mokyklą, turi visas teisines galimybes gauti valstybės paskolą arba valstybės remiamą paskolą. Tačiau šiomis galimybėmis ieškovė, kaip pati pripažino pirmosios instancijos teisme, sąmoningai nesinaudoja. Toks ieškovės elgesys liudija, kad ji, neišnaudojusi visų protingų galimybių pati pasirūpinti lėšomis, reikalingomis jos mokymuisi (studijoms) aukštojoje mokykloje, siekia, jog jos savarankiškai priimtų sprendimų įgyvendinimo našta būtų besąlygiškai perkeliama tėvams. Nurodytos aplinkybės akivaizdžiai patvirtina, jog ieškovė neatitinka paramos būtinumo sąvokos, kurios išaiškinimą yra pateikęs LR Konstitucinis teismas savo nutarime.

2. Teismo padarytos išvados, kad ieškovė pažangi studentė, prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Teismas nepagrįstai pripažino, kad ieškovė turi patenkinamus įvertinimus iš visų disciplinų. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad nors ieškovė perkelta į antrąjį kursą, tačiau už pirmojo kurso antrojo semestro disciplinas - Kompensacinis kalbos kursas 1 (anglų kalba) ir Inovatyvios informacinės technologijos, nėra atsiskaičiusi, t.y. turi skolas. Šios aplinkybės patvirtina, jog už nurodytas disciplinas ieškovė turi nepatenkinamus įvertinimus. Be to, jai gali tekti kartoti šių disciplinų kursą, todėl jos laikyti pažangia studente nėra pagrindo.

3. Teismo išvada, jog atsakovas gali teikti ieškovei 200,- Lt išlaikymą per mėnesį, yra nepagrįsta. Jau minėtame Konstitucinio Teismo nutarime taip pat nurodyta, jog netoleruotina situacija, kai priteisiamas išlaikymas paramos reikalingam pilnamečiam vaikui, besimokančiam aukštojoje mokykloje, jei tėvų pajamos ar kitas turtas nėra dideli.

Atsakovas jokio registruotino turto neturi, jo pajamos nesiekia, net minimalios algos, todėl teismo sprendimas priteisti pilnametei dukrai išlaikymą, kurio dydis sudaro net trečdalį ir taip mažų atsakovo mėnesinių pajamų, yra neteisingas. Be to, teismo nuoroda, kad atsakovas yra jaunas, darbingas ir sveikas žmogus, todėl neabejotinai turi neišnaudotų galimybių susirasti geriau apmokamą darbą, įvertinus dabartinė Lietuvos darbo rinkos situaciją, kai nedarbas viršija 15 procentų, yra deklaratyvi ir praktiškai neįgyvendinama. Atsakovas visais įmanomais būdais saugoja turimą darbo vietą, nes susirasti kitą būtų labai sudėtinga ar apskritai neįmanoma.

Patikrinusi teisinį ir faktinį apeliacinių skundų pagrindą teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovės apeliacinis skundas atmestinas, o atsakovo tenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinių skundų ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinių skundų ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.).

Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Šioje byloje kilęs ginčas dėl paramos teikimo pilnamečiui vaikui, besimokančiam aukštosios mokyklos dieniniame skyriuje ir ne vyresniam negu 24 metai. Taigi, šioje byloje aktualus CK 3.194 straipsnio 3 dalies (2004 m. lapkričio 11 d. redakcija; Nr. IX-2571) aiškinimo ir taikymo klausimas.

Konstitucinis Teismas 2007 m. birželio 7 d. nutarime pripažino, kad CK 3.194 straipsnio 3 dalis (2004 m. lapkričio 11 d. redakcija) prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui ta apimtimi, kuria nustatyta, kad teismas visais atvejais privalo priteisti iš tėvų (arba vieno iš jų) išlaikymą paramos reikalingam, vidurinį išsilavinimą jau įgijusiam, aukštosios ar profesinės mokyklos dieniame skyriuje besimokančiam ir ne vyresniam negu 24 metų pilnamečiam asmeniui. Kartu Konstitucinis Teismas 2007 m. birželio 7 d. nutarimu nekonstatavo tėvų pareigos – teikti paramą pilnamečiams, besimokantiems dieniniuose skyriuose, vaikams ne vyresniems nei 24 metų, neatitikties Konstitucijai, tačiau pažymėjo, kad nepilnamečių vaikų išlaikymo institutas ir paramos reikalingų pilnamečių vaikų, besimokančių atitinkamų mokyklų dieniniuose skyriuose, paramos teikimo (išlaikymo) institutas nėra tapatūs, jie iš esmės skiriasi. Dėl to, sprendžiant dėl paramos teikimo pilnamečiam vaikui, būtina nustatyti kitus teisiškai reikšmingus faktus, nei sprendžiant dėl nepilnamečio vaiko išlaikymo. Konstitucinis Teismas nutarime akcentavo, jog įstatymų leidėjui apsisprendus įstatymu įtvirtinti tėvų pareigą materialiai išlaikyti savo paramos reikalingus pilnamečius vaikus, besimokančius aukštosiose mokyklose, būtina atsižvelgti į šiuos aspektus:

Vadovaudamasis nurodytame Konstitucinio Teismo nutarime išdėstytais išaiškinimais, kasacinis teismas savo praktikoje pripažįsta, kad, įstatymų leidėjui išreiškus valią dėl išlaikymo teikimo pilnamečiams vaikams, tokį išlaikymą teismas gali priteisti konkrečioje byloje kiekvienu atveju įvertinęs šiam klausimui spręsti svarbias aplinkybes, nes paramos būtinumo sąvoka yra vertinamoji (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. T. , E. T. v. A. T. , byla Nr. 3K-3-188/2007).

Remiantis Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 7 d. nutarimu ir kasacinio teismo išaiškinimais galima išskirti tokias sąlygas, kurioms esant teismas gali priteisti išlaikymą pilnamečiams vaikams pagal CK 3.194 straipsnio 3 dalį: sunki vaikų turtinė padėtis; tėvai turi turėti galimybių išlaikymui teikti; negalima iš esmės pabloginti paramą teikiančių tėvų ir kitų šeimos narių turtinės padėties; išlaikymo priteisimas turi nedaryti esminės žalos jį teikiantiems tėvams ar kitiems asmenims; priteistą paramą turi būti įmanoma įvykdyti; tėvams patiems turi būti nereikalinga parama, globa ir pan.; paramos reikalingas pilnametis vaikas mokosi sąžiningai ir pažangiai; paramos reikalingas pilnametis vaikas turi būti išnaudojęs visas protingas galimybes pats pasirūpinti mokytis reikalingomis lėšomis, taip pat ir galimybę gauti studijoms būtiną valstybės paskolą ir kt.

Vertindama šalių apeliacinių skundų argumentus, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija vadovausis Konstitucinio Teismo nutarime pateiktais išaiškinimais bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo CK 3.194 straipsnio 3 dalies aiškinimo ir taikymo praktikoje pateiktais kriterijais, turinčiais įtakos sprendžiant pilnamečio vaiko išlaikymo klausimą.

Teisėjų kolegija pirmiausiai pasisakys dėl atsakovo apeliacinio skundo argumentų, nes atsakovas apskirtai ginčija pilnametės ieškovės, besimokančius aukštosios mokyklos dieniniame skyriuje ir ne vyresnės negu 24 metai, teisę į paramą, motyvuodamas tuo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad ieškovė yra pažangi studentė, be to, nepagrįstai konstatavo, jog ieškovės sąmoningas nesinaudojimas galimybe gauti studijoms reikalingą valstybės paskolą, negali būti laikomas įrodymu, jog ieškovei nėra būtina finansinė parama. Tik nustačius, kad ieškovė turi teisę į paramą, bus pagrindas išsamiau vertinti ieškovės apeliacinio skundo argumentus, nes jie susiję tik su paramos dydžio ginčijimu.

Kaip matyti iš ieškovės paaiškinimų parengiamajame teismo posėdyje (48 b.l.), pirmosios instancijos (65 b.l.) ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje, ji valstybės paskolos studijoms neima, nes už ją reikia mokėti procentus.

Vertindamas tokią ieškovės poziciją, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad paskolos iš valstybės studijų finansavimui neėmimas negali būti laikomas įrodymu, jog ieškovei nėra būtina finansinė parama. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvada, neatitinka Konstitucinio Teismo nutarimo prasmės ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos CK 3.194 straipsnio 3 dalies aiškinimo ir taikymo praktikos.

Kaip jau minėta, Konstitucinis Teismas nutarime akcentavo, jog įstatymų leidėjui apsisprendus įstatymu įtvirtinti tėvų pareigą materialiai išlaikyti savo paramos reikalingus pilnamečius vaikus, besimokančius aukštosiose mokyklose, gali būti nustatytas tik toks teisinis reguliavimas, kad išlaikymą iš tėvų priteisti minėtam paramos reikalingam pilnamečiam asmeniui būtų galima tik tada, kai šis asmuo yra išnaudojęs visas protingas galimybes pats pasirūpinti lėšų, reikalingų jo mokymuisi (studijoms) aukštojoje mokykloje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo nutarime išdėstytus išaiškinimus savo praktikoje pripažįsta, kad vienas iš kriterijų sprendžiant ar pilnamečiui vaikui, besimokančiam aukštojoje mokykloje, būtina parama, ar jis yra išnaudojęs visas protingas galimybes pats pasirūpinti lėšų, reikalingų jo mokymuisi atitinkamoje mokykloje, taip pat ir galimybę gauti valstybės paskolą mokslui finansuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. T. , E. T. v. A. T. , byla Nr. 3K-3-188/2007).

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad įgyvendindamas Konstitucinio teismo 2002 m. sausio 14 d. ir 2007 m. birželio 7 d. nutarimuose pateiktus išaiškinimus, jog konstitucinis valstybės socialinės orientacijos principas, konstitucinis atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės imperatyvas suponuoja inter alia tai, kad valstybė turi siekti sukurti tokią aukštojo išsilavinimo siekiančių asmenų rėmimo sistemą, kad kiekvienas aukštojoje mokykloje besimokantis asmuo, kuriam reikalinga parama, turėtų galimybę gauti studijoms būtiną valstybės paskolą, kad tokios paskolos grąžinimo sąlygos nebūtų nepagrįstai sunkinamos, įstatymų leidėjas nuo 2009 m. gegužės 12 d. įsigaliojusio LR Mokslo ir studijų įstatymo 74 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto studento teisę gauti valstybės paskolas arba valstybės remiamas paskolas studijų kainai sumokėti, gyvenimo išlaidoms ir dalinėms studijoms pagal tarptautines (tarpžinybines) sutartis. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vadovaudamasi LR Mokslo ir studijų įstatymo 74 straipsnio 1 dalimi ir 94 straipsnio 10 dalimi, 2009 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 480 patvirtino valstybės paskolų arba valstybės remiamų paskolų studentams suteikimo, administravimo ir grąžinimo tvarkos aprašą. Šios tvarkos 20 punkte numatyta, kad teisę gauti valstybės remiamas paskolas turi aukštųjų mokyklų pirmosios pakopos, vientisųjų studijų, antrosios pakopos, trečiosios pakopos studentai, taip pat studentai, studijuojantys pagal laipsnio nesuteikiančias studijų programas. Pagal tvarkos 26 ir 33 punktą studentas, norėdamas gauti valstybės remiamą paskolą, privalo užpildyti ir pateikti Fondo interneto tinklapyje nustatytos formos prašymą-anketą, o kredito įstaigai pateikti asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą, taip pat įgaliojimą pasirašyti sutartį, jeigu sutartį pasirašo įgaliotas asmuo. Taigi, iš pilnamečio asmens, besimokančio aukštosios mokyklos dieniniame skyriuje, nėra reikalaujama paskolos grąžinimo užtikrinimo priemonių, kurių šis asmuo objektyviai negalėtų įvykdyti (turto įkeitimo, laidavimo, garantijos ar pan.). Tvarkoje taip pat numatytos galimybės studijų metais apmokėti palūkanas iš valstybės lėšų (55 punktas); atleisti paskolos gavėją nuo paskolos grąžinimo (49 punktas); atidėti paskolos grąžinimą (50-52 punktai). Be to, Tvarkoje numatytas ilgas 15 metų paskolos grąžinimo terminas, prasidedantis po 12 mėnesių nuo atitinkamos pakopos, vientisųjų ar laipsnio nesuteikiančių studijų, kurioms gauta paskola, baigimo, nutraukimo arba paskolos gavėjo išbraukimo iš studentų sąrašų (44 punktas).

Įvertinusi nuo 2009 m. gegužės mėnesio galiojantį valstybės paskolų ir valstybės remiamų paskolų studentams suteikimo, administravimo ir grąžinimo teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad kiekvienas aukštojoje mokykloje besimokantis asmuo, kuriam reikalinga parama, turi galimybę gauti studijoms būtiną valstybės paskolą, kurios grąžinimo sąlygos nėra nepagrįstai apsunkintos.

Kartu teisėjų kolegija akcentuoja, kad Konstitucinis Teismas 2007 m. birželio 7 d. nutarime nurodė, jog pagal CK 2.5 straipsnio 1 dalį pilnametystės sulaukęs asmuo turi visišką civilinį veiksnumą – jis gali savo veiksmais įgyti civilines teises ir susikurti civilines pareigas, todėl pilnametystės sulaukusių vaikų savarankiškai priimtų sprendimų įgyvendinimo našta negali būti besąlygiškai perkeliama tėvams, kurie tuos sprendimus priimantiems pilnamečiams vaikams jau neturi (pagal CK) ir negali turėti (pagal Konstituciją) jokios valdžios (tėvų valdžios).

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pagal šiuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą, kuris suteikia galimybę gauti palankiomis sąlygomis valstybės paskolą studijoms, viena iš būtinų sąlygų, jog pilnametis asmuo, besimokantis aukštosios mokyklos dieniniame skyriuje, turėtų teisę į reikalavimo priteisti paramą iš tėvų patenkinimą, yra tai, kad asmuo siekė įgyvendinti savo teisę gauti valstybės paskolą studijoms, tačiau dėl vienokio ar kitokių priežasčių jos negavo (pvz., Tvarkos 23 punktas, 30 punktas) ar gavo ją mažesnę nei reikalinga (pvz., Tvarkos 23.2 papunktis ir 8 punktas).

Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovė pradėjo studijuoti (duomenys neskelbtini) pirmosios pakopos studijų dieniniame skyriuje nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. (8 b.l.). Taigi, tiek stojimo į aukštąją mokyklą metu, tiek dabar, jeigu jai būtina finansinė parama, ieškovė turi visas galimybes pasinaudoti valstybės paskola studijoms, tačiau ja sąmoningai nesinaudoja, nes nenori mokėti palūkanų. Taigi, ieškovė, būdama pilnametė, vengia prisiimti savo mokymosi aukštojoje mokykloje finansinę naštą, o siekia, kad ją pirmiausiai prisiimtų tėvai, o ne ji pati. Toks ieškovės elgesys leidžia daryti išvadą, jog ji, neišnaudojusi visų protingų galimybių pati pasirūpinti lėšomis, reikalingomis jos mokymuisi (studijoms) aukštojoje mokykloje, savo, kaip pilnamečio asmens, savarankiškai priimto sprendimo studijuoti aukštojoje mokykloje įgyvendinimo finansinę naštą nuo savo pečių siekia pirmiausiai perkelti tėvams. Tai neatitinka nei Konstitucinis Teismas 2007 m. birželio 7 d. nutarimo prasmės, nei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo CK 3.194 straipsnio 3 dalies formuojamos aiškinimo ir taikymo praktikos.

Kartu teisėjų kolegija akcentuoja, kad šalių nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys, kuriose nagrinėjamas pilnamečio vaiko, besimokančio aukštosios mokyklos dieniniame skyriuje, išlaikymo klausimas, buvo priimtos 2007 - 2008 m., kai įstatymų leidėjas dar nebuvo studentams sudaręs teisinių galimybių palankiomis sąlygomis gauti valstybės paskolų studijoms, todėl šios nutartys yra priimtos galiojant kitokiam teisiniam reglamentavimui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kol kas nėra suformavęs praktikos kokią įtaką CK 3.194 straipsnio 3 dalies aiškinimui ir taikymui turi LR Mokslo ir studijų įstatymo įsigaliojimas 2009 m. gegužės 12 d.

Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog ieškovė, sąmoningai atsisakanti imti valstybės paskolą studijoms, bet siekianti, kad jos studijų aukštojoje mokykloje finansinė našta pirmiausiai būtų perkelta ant tėvų pečių, nėra išnaudojusi visų protingų galimybių pati pasirūpinti lėšomis, reikalingomis jos mokymuisi (studijoms) aukštojoje mokykloje, negali būti laikoma pilnamečiu, besimokančiu aukštosios mokyklos dieniniame skyriuje, kuriam reikalinga parama.

Pripažinusi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog ieškovė laikytina asmeniu, kuriam reikalingą parama studijoms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovės ieškinys buvo patenkintas nepagrįstai.

Kartu teisėjų kolegija pažymi, jog negali sutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ieškovė yra pažangi studentė, nes turi nors ir neaukštus, tačiau patenkinamus įvertinimus, yra perkelta iš pirmojo į antrą kursą t.y. atitinka pažangaus mokymosi sąvoką. Tokia pirmosios instancijos teismo išvada padaryta, neįvertinus byloje esančių įrodymų. Visų pirma, (duomenys neskelbtini) fakulteto 2010 m. liepos 16 d. rašte Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl A. Š. studijų (duomenys neskelbtini)“ aiškiai nurodyta, jog ieškovė yra nepažangi studentė, nes iki 2009/2010 mokslo metų pavasario egzaminų sesijos pabaigos neatsiskaitė vieno modulio (kompensacinės anglų kalbos kurso) (54 b.l.). Kad ieškovė nėra atsiskaičiusi vieno modulio (kompensacinės anglų kalbos kurso) patvirtina ir 2010 m. rugpjūčio 30 d. pažyma apie ieškovės studijų planą 2009/2010 m. (61 b.l.). Taigi, aukštosios mokyklos, kurioje mokosi ieškovė, pateikti dokumentai liudija, kad ieškovė pripažįstama nepažangia studente. Todėl ieškovės paaiškinimai pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose, kad kompensacinės anglų kalbos modulis yra nereikalingas, nes jis vertinimas nuliu kreditų, vertintini kritiškai. Ieškovė iki apeliacinės instancijos teismo posėdžio nepateikė jokių aukštosios mokyklos dokumentų, patvirtinančių, kad ieškovės 2009/2010 m. studijų plane nurodytas kompensacinės anglų kalbos modulis yra nereikalingas ar ieškovė yra jo atsisakiusi. Be to, nors pažangaus studento sąvokos teisės aktuose nėra pateikta, tačiau akivaizdu, kad pažangiu studentu gali būti laikomas tik tas, kuris perkeliamas į aukštesnį kursą turint bent jau patenkinamus studijų plane pasirinktų modulių įvertinimus. Ieškovė šių sąlygų neatitinka, todėl negali būti laikoma pažangia studente CK 3.194 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų teisių įgyvendinimo aspektu.

Nustačiusi, kad ieškovė nėra pažangi studentė, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas ir dėl šios priežasties turėjo ieškinį atmesti.

Kaip jau minėta, ieškovės apeliacinio skundo argumentai susiję tik su pirmosios instancijos teismo nustatyto paramos dydžio ginčijimu. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad ieškovė nėra išnaudojusi visų protingų galimybių pati pasirūpinti lėšomis, reikalingomis jos mokymuisi (studijoms) aukštojoje mokykloje, ir yra nepažangi studentė, todėl neturi teisės į paramą CK 3.194 straipsnio 3 dalies prasme. Kadangi ieškovė neturi teisės į paramą, tai dėl jos apeliacinio skundo argumentų, susijusių su paramos dydžio ginčijimu, teisėjų kolegija plačiau nepasisako, nes jie neturi teisinės reikšmės teisingam šios bylos išsprendimui.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovės apeliacinis skundas atmestinas, o atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinį atmesti.

Pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinus, iš naujo paskirstytinas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimas. Atsakovui iš ieškovės priteistini 72,- Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą (93 str. 1 d.) (98 b.l.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nuspr endžia:

Ieškovės A. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo A. Š. apeliacinį skundą patenkinti.

Panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės A. Š. (a/k (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) atsakovo A. Š. (a/k (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) naudai 72,- Lt (septyniasdešimt du litus) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą išlaidų atlyginimo.