- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-30
- Bylos Nr.
- AS-822-885-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01805-2011-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Antanas Ablingis, Skirgailė Žalimienė (pran.)
- Pareiškėjas
- A. Š.
- Atsakovas
- Vilniaus miesto
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos Prezidentei Daliai Grybauskaitei
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka nagrinėdama pareiškėjos A. Š. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 24 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. Š. skundą atsakovui Vilniaus miesto 3 apylinkės teismui, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Lietuvos Respublikos Prezidentei Daliai Grybauskaitei dėl įsakymo dalies panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.
Pareiškėja A. Š. (toliau – ir pareiškėja) skundu kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti atsakovo Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo (toliau – ir atsakovas) pirmininko 2011 m. liepos 18 d. įsakymo „Dėl teisėjos A. Š. atleidimo iš Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo teisėjo pareigų“ Nr. 3.13-060 (toliau – ir Įsakymas) 1 punktą ir pripažinti pareiškėjos A. Š. atleidimą iš Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo teisėjos pareigų neteisėtu.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 24 d. nutartimi administracinę bylą pagal pareiškėjos A. Š. skundą nutraukė, kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai (Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 punktas).
Teismas, įvertinęs pareiškėjos skundo argumentaciją, prašymo kreiptis į Konstitucinį teismą, kad būtų ištirta, ar Prezidento 2011 m. liepos 18 d. dekretas Nr. 1K-764 „Dėl apylinkės teismo teisėjos atleidimo“ neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės principui, 1 straipsniui, 5 straipsnio 2 daliai, 78 straipsnio 1 daliai, 84 straipsnio 1 dalies 11 punkto tai daliai, kuri reglamentuoja, kad „įstatymo numatytais atvejais teikia Seimui atleisti teisėjus“ turinį, padarė išvadą, kad pareiškėja klaidingai mano, jog šiuo Įsakymo punktu ji yra atleista iš teisėjos pareigų, nes iš tiesų ji yra iš jų atleista Prezidento 2011 m. liepos 18 d. dekretu Nr. 1K-764, kurio teisėtumą ir savo atleidimo iš teisėjo pareigų teisėtumą pareiškėja ginčija Panevėžio apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-1073-425/2011. Todėl teismas konstatavo, kad šiuo atveju skundžiamas aktas (t.y. atsakovo 2011 m. liepos 18 d. Įsakymo Nr. 3.13-060 1 punktas) pareiškėjai akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia. Teismas atkreipė dėmesį, jog įsakymo pavadinimas („Dėl teisėjos A. Š. atleidimo iš Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo teisėjo pareigų“) ne visai atitinka jo turinį, kadangi Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo pirmininkas, pasirėmęs Prezidento 2011 m. liepos 18 d. dekretu Nr. 1K-764, 2011 m. liepos 18 d. priėmė Įsakymą, todėl laikytina, kad toks pavadinimas nereiškia, kad atsakovas atleido pareiškėją iš teisėjos pareigų. Taip pat pažymėjo, kad skundo argumentai dėl teisėjų skyrimo bei atleidimo iš pareigų tvarkos ir kas šiuo atveju galėjo atleisti pareiškėją iš pareigų, nėra šios bylos dalykas.
Teismas nepagrįstu pripažino ir netenkino pareiškėjos prašymo kreiptis į Konstitucinį teismą, siekiant nustatyti, ar Prezidento 2011 m. liepos 18 d. dekretas Nr. 1K-764 „Dėl apylinkės teismo teisėjos atleidimo“ neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės principui, 1 straipsniui, 5 straipsnio 2 daliai, 78 straipsnio 1 daliai, 84 straipsnio 1 dalies 11 punkto tai daliai, kuri reglamentuoja, kad „įstatymo numatytais atvejais teikia Seimui atleisti teisėjus“, kadangi tokio pobūdžio prašymas turėtų būti nagrinėjamas civilinėje byloje dėl Prezidento dekreto teisėtumo.
III.
Pareiškėja atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 24 d. nutartį ir perduoti jos skundą dėl skundžiamo atsakovo 2011 m. liepos 18 d. Įsakymo dalies panaikinimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nurodo, kad nesutinka su skundžiama nutartimi ir mano, kad ji yra neteisėta ir nepagrįsta. Nesutinka su teismo išvada, kad skundžiamo akto dalis pareiškėjai akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, o toks ginčas turėtų būti nagrinėjamas civilinėje byloje dėl Prezidento dekreto teisėtumo. Ginčijama nutartis prieštarauja jos teisei kreiptis į teismą, kadangi administracinė byla nutraukiama ir tokiu būdu pareiškėja negali įgyvendinti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įvirtintos teisės. Be to, neužtikrinama jos teisė apskųsti individualų administracinį teisės aktą, t.y. sprendimą, kuriuo ji buvo atleista iš pareigų. Skunde pareiškėja nurodė, kad skundžiamo akto dalis pažeidė jos konstitucinę teisę, garantuotą Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 straipsnio 1 dalies 11 punktu, kad teisėjus atleidžia Lietuvos Respublikos Seimas pagal Lietuvos Respublikos Prezidento teikimą, todėl turėjo teisėtą lūkestį, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 6 straipsnio 3 dalį valdžia tarnaudama žmonėms laikysis įstatymų inter alia ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos. Taip pat teisėja, priimdama nutartį, pažeidė jai garantuotą teisę į nepriklausomą teismą (Konstitucijoje 109 straipsnio 2 dalis, Teismų įstatymo 34 straipsnio 1 dalis), kadangi bylos nutraukimas tuo pagrindu, kad byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai, prieštarauja teisėjos nutarčiai priimti nagrinėti pareiškėjos skundą. Savo iniciatyva trečiuoju suinteresuotu asmeniu įtraukusi Lietuvos Respublikos Prezidentę ir skundžiamoje nutartyje būtent vadovavosi jos atstovų atsiliepime išdėstytu nurodymu nutraukti administracinę bylą, būdama šališka ir priklausoma pareiškėjos atžvilgiu, kadangi tretysis suinteresuotasis asmuo turėjo tiesioginės įtakos nutarties priėmimui. Skundžiamoje nutartyje nurodė, kad byla nutraukiama vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 dalies 1 punktu, nes nustatė, kad byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai, tačiau šio teiginio niekaip nepagrindė pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 106 straipsnio 1 dalies nustatytą privalomą nutarties turinį, įskaitant ir įstatymus, kurių nuostatomis vadovaujasi. Pažymi, kad atsakovo vienasmenis valdymo organas viešojo juridinio asmens vadovas priimdamas skunde ginčijamąjį individualaus pobūdžio vidaus administravimo aktą – Įsakymą, vykdė viešąjį administravimą, todėl laikytina, kad byla teisminga administraciniams teismams. Be to, tuo atveju, kai teismas priima sprendimą pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 dalies 1 punktą, jis privalo nurodyti, į kurią instituciją pareiškėjas turi kreiptis, kaip tai numatyta Administracinių bylų teisenos įstatymo 102 straipsnio 1 dalyje, tačiau nutarties rezoliucinėje dalyje tokios institucijos teismas nenurodė. Be to, jeigu teismas mano, kad ginčas turėtų būti spręstinas civilinėje byloje ir todėl nėra teismingas administraciniams teismams, byla turėjo būti perduodama pagal nustatytą rūšinį teismingumą. Teisėja, nagrinėdama administracinę bylą taip pat pažeidė Administracinių bylų teisenos įstatymo 82 straipsnio 5 dalyje nustatytą tvarką, kai prieš pradedant bylą nagrinėti iš esmės išsprendžiami šalių (jų atstovų) prašymai. Prasidėjus teismo posėdžiui pareiškėjos atstovas pateikė prašymą dėl administracinės bylos sustabdymo ir kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą, tačiau teisėja atsisakė laikytis nustatytos Administracinių bylų teisenos įstatyme nustatytos tvarkos ir prašymo neišsprendė, o priėmė protokolinę nutartį prijungti prašymą prie bylos ir dėl tokio pažeidimo buvo neteisingai išspręsta byla. Nurodo, kad trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos Prezidentės atsiliepimą pateikė viešasis juridinis asmuo valstybės biudžetinės įstaigos Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos teisės grupė, su atsiliepimu kartu pateikiant Lietuvos Respublikos Prezidentės potvarkį. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 85 straipsnį, Lietuvos Respublikos Prezidentas, įgyvendindamas jam suteiktus įgaliojimus, leidžia aktus-dekretus, todėl mano, kad Lietuvos Respublikos Prezidento atstovai pagal pavedimą gali būti tik priėmus tam tikro turinio aktą-dekretą ir kitais aktais įformintas pavedimas negalimas. Todėl teisėja, remdamasi neteisėtai pateiktu atsiliepimu pažeidė procesines normas ir nutartis yra neteisėta ir turi būti panaikinta.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas atsiliepime į atskirąjį skundą prašo pareiškėjos atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą. Nesutinka su pareiškėjos atskirajame skunde išdėstytais argumentais, kad teismas skundžiama nutartimi pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio 3 dalies, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 13 straipsnio, Konsultacinės Europos teisėjų tarybos nuomonės Nr. 1 59 punktu nuostatose įvirtintą pareiškėjos teisę kreiptis į teismą. Nurodo, kad minėtuose teisės aktuose įtvirtinta teisė kreiptis į teismą negali būti prilyginta teisei į besąlyginį pareikšto reikalavimo tenkinimą. Teismas nustatęs, jog pareikštas reikalavimas nėra susijęs su pažeistomis teisėmis ir jų gynimu, turi atsisakyti jį priimti, o priėmęs – bylą nutraukti. Pažymi, kad pareiškėja nenurodė jokių konkrečių faktinių aplinkybių, kuriomis remiantis galima būtų padaryti išvadą, jog bylą nagrinėjusi teisėja buvo šališka. Teismo posėdžio metu dalyvaujančiam pareiškėjos atstovui buvo išaiškinta teisė pareikšti teisėjai nušalinimą, tačiau jis šia teise nepasinaudojo. Bylos nagrinėjimo metu proceso dalyviai išdėsto savo argumentus ir motyvus dėl ginčo, o teismas įvertina visą bylos medžiagą ir priima sprendimą pagal savo vidinį įsitikinimą, todėl teisėjo priimtas sprendimas ir jo motyvai gali sutapti su vieno iš proceso dalyvių pozicija, bet tai savaime nereiškia teismo šališkumo. Priimtos nutarties motyvuojamoje dalyje yra aiškiai nurodoma, jog bylos nagrinėjimas akivaizdžiai pareiškėjai nesukels jokių teisinių pasekmių, todėl byla nutrauktina pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 punkto pagrindu, kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai. Todėl nepagrįsti pareiškėjos skunde nurodyti motyvai, jog nėra aišku, kokiu pagrindu ir kodėl byla buvo nutraukta. Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, jog joje nurodoma, kad šioje byloje skundžiamas atsakovo įsakymo 1 punktas yra nenagrinėtinas teismuose, nes pareiškėjai nesukelia jokių teisinių pasekmių. Pažeistas savo teises pareiškėja gali ginti skųsdama Respublikos Prezidento dekretą, o tokia teise ji jau pasinaudojo. Todėl laikytina, jog teismo nutartis pagal savo turinį atitinka Administracinių bylų teisenos įstatymo 102 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir pareiškėjos argumentai šioje dalyje yra nepagrįsti. Pareiškėjos atstovo teismo posėdžio metu pateiktas prašymas dėl bylos sustabdymo ir kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą buvo prijungtas prie bylos ir jo pagrįstumas buvo išspręstas priimtoje nutartyje. Toks pateiktas prašymas pagal savo pobūdį neturėjo jokios įtakos bylos nagrinėjimui, todėl jo vėlesnis išsprendimas nepažeidė jokių pareiškėjos teisių. Pareiškėjos argumentai dėl suinteresuoto trečiojo asmens įgaliojimų įforminimo netinkamumo laikytini nepagrįstais, kadangi Lietuvos Respublikos Prezidento įstatymo 9 straipsnio 3 dalis numato, jog Respublikos Prezidento kanceliarijos vidaus darbo organizavimo klausimais ir kitais teisės aktuose nustatytais atvejais Respublikos Prezidentas leidžia potvarkius. Pažymi, jog pareiškėja pateiktame skunde nenurodė nei vieno argumento, pagrindžiančio, jog skundžiama atsakovo Įsakymo dalis jai sukelia kokias nors teisines pasekmes ir dėl to skundžiama teismo nutartis galėtų būti pripažinta neteisėta ir nepagrįsta. Visi skundo argumentai remiasi vien tik abstrakčiais ir nepagrįstais samprotavimais apie asmens teisę kreiptis į teismą bei teismo šališkumą, išvardinti tariami procesiniai pažeidimai taip pat nėra grindžiami tuo, kokią įtaką jie galėjo turėti teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl atskirasis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Tretysis suinteresuotasis asmuo Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė atsiliepime į atskirąjį skundą prašo pareiškėjos atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti skundžiamą teismo nutartį. Nurodo, kad priešingai nei teigia pareiškėja, pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje aiškiai nurodė argumentus, motyvuodamas tuo, kad byloje ginčijamas atsakovo priimtas įsakymas, konkrečiai, šio įsakymo 1 punktas, nesukelia pareiškėjai jokių teisinių padarinių, todėl padarė išvadą dėl bylos nepriskirtinumo administracinių teismų kompetencijai ir bylą nutraukė. Nurodo, kad po to, kai Respublikos Prezidento 2011 m. liepos 18 d. dekretu Nr. 1K-764 pareiškėja buvo atleista iš Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo pirmininkas priėmė šioje byloje skundžiamą 2011 m. liepos 18 d. įsakymą Nr. 3.13-060, kuriuo įpareigojo Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo ūkio skyriaus vedėją sutikrinti ir perimti pareiškėjos žinioje esantį materialų turtą pagal materialaus turto pridavimo- perdavimo aktą bei įpareigojo teismo finansininkę visiškai atsiskaityti su pareiškėja bei išmokėti piniginę kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas. Todėl pareiškėjos teiginys, kad ji buvo atleista iš teisėjo pareigų Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo pirmininko 2011 m. liepos 18 d. įsakymu Nr. 3.13-060, neatitinka tikrovės. Pareiškėja iš Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo teisėjo pareigų, buvo atleista Respublikos Prezidento 2011 m. liepos 18 d. dekretu Nr. 1K-764, todėl būtent šis, o ne kuris nors kitas teisės aktas sukėlė pareiškėjai teisinius padarinius – atleidimą iš teisėjo pareigų. Pagal Teismų įstatymo 90 straipsnio 8 dalį teisėjas, nesutikdamas su atleidimu iš pareigų, turi teisę per vieną mėnesį nuo atleidimo dienos kreiptis į Vilniaus apygardos teismą. Remiantis bylos duomenimis, tokia teise pareiškėja jau pasinaudojo. Kadangi teisėjo atleidimo iš pareigų teisėtumo ir pagrįstumo klausimas priskirtinas nagrinėti bendrosios kompetencijos teismo kompetencijai, pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pagrįstai ir teisėtai netenkino pareiškėjos prašymo dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti Respublikos Prezidento dekreto dėl pareiškėjos atleidimo iš teisėjo pareigų atitiktį Konstitucijai, nurodydamas, kad tokio pobūdžio prašymas, jeigu jis būtų pareikštas, turėtų būti nagrinėjamas civilinėje byloje dėl šio Respublikos Prezidento dekreto teisėtumo ir pagrįstumo. Nesutinka su pareiškėjos atskirojo skundo argumentais dėl neva netinkamo trečiojo asmens - Lietuvos Respublikos Prezidentės, atstovų įgaliojimų įforminimo, kadangi siekiant tinkamai atstovauti trečiąjį asmenį Lietuvos Respublikos teismuose su jame nurodytais įgaliojimais šiuo tikslu pagal Lietuvos Respublikos prezidento įstatymo 9 straipsnio 3dalį, buvo išleistas potvarkis.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje ginčijama nutartis, kuria pirmosios instancijos teismas bylą pagal pareiškėjos skundą atsakovui dėl ginčijamo Įsakymo dalies panaikinimo nutraukė, kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai.
Pirmosios instancijos teismas nutraukė administracinę bylą pagal pareiškėjos skundą nustatęs, kad ginčijamas Įsakymas akivaizdžiai pareiškėjai jokių teisinių pasekmių nesukelia, nes iš tiesų pareiškėja iš teisėjos pareigų atleista ne skundžiamu Įsakymu, o Prezidento 2011 m. liepos 18 d. dekretu Nr. 1K-764, todėl teismas Įsakymo nelaikė Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka skundžiamu administraciniu aktu.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnio 2 dalimi nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Remdamasi šia nuostata ir įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas iš esmės neteisingai taikė procesines teisės normas, kadangi nurodęs, kad skundžiamas Įsakymas akivaizdžiai nesukelia pareiškėjai jokių teisinių pasekmių, nepagrįstai bylą nutraukė ABTĮ 101 straipsnio 1 punkto pagrindu, kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai.
Nustatyta, kad pareiškėja kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo pirmininko 2011 m. liepos 18 d. įsakymą Nr. 3.13-060 „Dėl teisėjos A. Š. atleidimo iš Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo teisėjo pareigų“.
Administracinių teismų kompetencijai įstatymu yra priskirta spręsti ginčus, kilusius viešojo administravimo srityje (Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 1 dalis). Administracinių teismų kompetencijai priskirtos bylos nurodytos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnyje.
Ginčijamo Įsakymo preambulėje numatyta, kad šis Įsakymas priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Prezidento 2011 m. liepos 18 d. dekretu Nr. 1K-764. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad vykdant nurodytą Prezidento dekretą dėl pareiškėjos atleidimo iš teisėjos pareigų, ginčo Įsakymu Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo pirmininkas nustatė įpareigojimus ir pavedimus teismo darbuotojams dėl pareiškėjos žinioje esančio materialaus turto sutikrinimo ir perėmimo, atsiskaitymo su pareiškėja išmokant piniginę kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas ir visų Įsakyme nurodytų asmenų supažindinimo su priimtu Įsakymu.
Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 90 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad teisėjas, nesutikdamas su atleidimu iš pareigų, turi teisę per vieną mėnesį nuo atleidimo dienos kreiptis į Vilniaus apygardos teismą.
ABTĮ 16 straipsnio 1 dalyje inter alia numatyta, kad administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos bendrosios kompetencijos teismams.
Įvertinusi tai, kad Prezidento 2011 m. liepos 18 d. dekreto Nr. 1K-764 teisėtumą ir savo atleidimo iš teisėjo pareigų teisėtumą pareiškėja ginčija Panevėžio apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-1073-425/2011, teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismo pirmininko Įsakymas priimtas vadovaujantis nurodytu Prezidento dekretu – tai vienas iš teisėjo atleidimo iš pareigų procedūros metu priimamų dokumentų, kuris yra neatsiejamai susijęs su Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu ją atleisti iš pareigų, ir reikalavimai panaikinti šiuos aktus turėtų būti nagrinėjami kartu. Tokia teisėjų kolegijos išvada atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą administracinių teismų praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-796/2011, 2011 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-852/2011, 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822–795/2011). Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad reikalavimas panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo Pirmininko 2011 m. liepos 18 d. įsakymo „Dėl teisėjos A. Š. atleidimo iš Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo teisėjo pareigų“ Nr. 3.13-060 1 punktą, kuriuo „<...> laiko teisėją A. Š. atleista iš Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo teisėjo pareigų nuo 2011 m. liepos 18 d. <...>”, turėtų būti reiškiamas teismui, nagrinėjančiam pareiškėjos skundą (ieškinį) dėl Lietuvos Respublikos Prezidento 2011 m. liepos 18 d. dekreto Nr. 1K-764 ją atleisti iš teisėjos pareigų savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, panaikinimo.
Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad pareiškėjos prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį teismą, siekiant nustatyti, ar Prezidento 2011 m. liepos 18 d. dekretas Nr. 1K-764 „Dėl apylinkės teismo teisėjos atleidimo“ neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės principui, 1 straipsniui, 5 straipsnio 2 daliai, 78 straipsnio 1 daliai, 84 straipsnio 1 dalies 11 punkto tai daliai, kuri reglamentuoja, kad „įstatymo numatytais atvejais teikia Seimui atleisti teisėjus“, turėtų būti nagrinėjamas civilinėje byloje dėl 2011 m. liepos 18 d. Prezidento dekreto teisėtumo.
Kaip nurodyta aukščiau, pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi administracinę bylą pagal pareiškėjos skundą nutraukė pagal ABTĮ 101 straipsnio 1 punktą, kaip nenagrinėtiną administracinių teismų. Tuo tarpu, teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 21 straipsnio 1 dalis numato, kad byla negali būti nutraukta arba skundas (prašymas) paliekamas nenagrinėtas vien dėl tos priežasties, kad ginčas teismingas bendrosios kompetencijos teismui. Šiais atvejais byla perduodama pagal rūšinį teismingumą.
Apibendrinus išdėstytas aplinkybes ir nurodytą teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nutartimi turėjo nagrinėjamą bylą perduoti pagal rūšinį teismingumą bendrosios kompetencijos teismui, nagrinėjančiam pareiškėjos ginčą dėl 2011 m. liepos 18 d. Prezidento dekreto dėl pareiškėjos atleidimo iš teisėjo pareigų teisėtumo, todėl skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartis naikintina, o pareiškėjos atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėja atskirajame skunde taip pat teigia, kad skundžiama nutartis yra priimta šališkos ir suinteresuotos teisėjos, todėl yra naikintina.
ABTĮ 47 straipsnio 1 dalis numato, kad teisėjas, teismo posėdžių sekretorius, specialistas, ekspertas ir vertėjas negali dalyvauti nagrinėjant bylą ir turi būti nušalinami, jeigu jie patys tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi arba yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių šių asmenų nešališkumu.
Teisėjui pareikštas nušalinimas laikomas pagrįstu tik tuomet, kai egzistuoja aplinkybės, kurios leidžia pagrįstai abejoti bylą nagrinėjančio teisėjo nešališkumu ar suinteresuotumu bylos baigtimi. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, visais atvejais abejonės dėl teisėjo nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis. Todėl pareiškėjos atskirajame skunde nurodytos aplinkybės, kad bylos nutraukimas tuo pagrindu, kad byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai, prieštarauja teisėjos nutarčiai priimti nagrinėti pareiškėjos skundą bei tai, kad skundžiamoje nutartyje teisėjai vadovavosi savarankiškai įtraukto trečiojo suinteresuotojo asmens atstovų atsiliepime išdėstytu nurodymu nutraukti administracinę bylą ir teisėja nepagrįstai mano, jog atsakovo priimtas aktas nesukelia pareiškėjai jokių teisinių pasekmių, nėra pagrindas savaime abejoti teisėjos nešališkumu. Teisėjas gali būti nušalinamas ar nusišalinti nuo jam priskirtos bylos nagrinėjimo ne esant dalyvaujančių byloje asmenų pageidavimui, o tik tuomet, kai egzistuoja įrodymais pagrįstos abejonės dėl jo nešališkumo. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad teisinių pagrindų, nurodytų ABTĮ 47 straipsnyje teisėjai nusišalinti, o taip pat ir abejoti jos nešališkumu, dėl ko nutartis turėtų būti naikinama, nenustatyta.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjos A. Š. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 24 d. nutartį panaikinti.
Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 21 straipsnio 1 dalimi, byla pagal pareiškėjos A. Š. skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo pirmininko 2011 m. liepos 18 d. įsakymo „Dėl teisėjos A. Š. atleidimo iš Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo teisėjo pareigų“ Nr. 3.13-060 1 punkto panaikinimo ir pareiškėjos A. Š. atleidimo iš Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo teisėjos pareigų pripažinimo neteisėtu, perduotina Panevėžio apygardos teismui, nagrinėjančiam pareiškėjos A. Š. skundą (ieškinį) dėl Lietuvos Respublikos Prezidento 2011 m. liepos 18 d. dekreto Nr. 1K-764 „Dėl apylinkės teismo teisėjos atleidimo“ teisėtumo.
Nutartis neskundžiama.