Kauno apygardos teismo nutarimas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Algirdas Jaliniauskas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs M. T. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 21 d. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. T. nubaustas už tai, kad pažeidė Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 „Dėl Kelių eismo taisyklių patvirtinimo”, (toliau – KET) 9, 14, 127, 219.1, 219.2 punktuose numatytus reikalavimus, t. y. už tai, kad 2015 m. rugsėjo 26 d. apie 23.00 val. Kauno r. sav., (duomenys neskelbtini), vairuodamas transporto priemonę „Iveco 35C11“, kurios valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), kai teisė vairuoti yra atimta, nesuvaldė transporto priemonės, nuvažiavo nuo kelio ir atsitrenkė į tvorą. Apie eismo įvykį nepranešęs policijai, iš eismo įvykio vietos pasišalino. Eismo įvykio metu apgadintas automobilis ir tvora.

Motyvuojamoji dalis

M. T. apeliacinis skundas tenkintinas.

ATPK 9 straipsnyje nustatyta, kad administraciniu teisės pažeidimu (nusižengimu) laikomas priešingas teisei, kaltas (tyčinis arba neatsargus) veikimas arba neveikimas, kuriuo kėsinamasi į valstybinę arba viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, į nustatytą valdymo tvarką, už kurį įstatymai numato administracinę atsakomybę. Pagal ATPK 257 straipsnį administracinę bylą nagrinėjantis organas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi, įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Byloje priimtas procesinis sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu tik tuomet, kai visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išaiškinamos bei įvertinamos visos reikšmingos bylai aplinkybės (ATPK 248, 257, 284 straipsniai). Kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, remiantis kuriais tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir administracinei nuobaudai skirti. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda.

Apygardos teismas, susipažinęs su administracinio teisės pažeidimo bylos medžiaga, įvertinęs apeliacinio skundo bei skundžiamo nutarimo motyvus, konstatuoja, kad apylinkės teismas, spręsdamas M. T. administracinės atsakomybės pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį ir 130 straipsnio 1 dalį klausimą, netinkamai įvertino bylos aplinkybes ir byloje esančius įrodymus, todėl nepagrįstai M. T. pripažino kaltu padarius šiuos pažeidimus.

Pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas pažeidė KET, jeigu tas pažeidimas nulėmė kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą), t. y. administracinio teisės pažeidimo sudėtis materiali – atsakomybė taikoma tik tada, kai padaroma reali žala (jie apgadinami ar sugadinami) minimo straipsnio dispozicijoje išvardintam turtui ir šią žalą turi padaryti administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo.

Atsakomybę pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį užtraukia <...> pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas susijęs, vietos pažeidžiant KET. Asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuojama jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis – įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą administracinės teisės pažeidimą, visuma. Jei nėra bent vieno iš šių požymių, tai nėra ir administracinio teisės pažeidimo sudėties (ATPK 250 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Byloje neginčijamai nustatyta, kad 2015 m. rugsėjo 26 d., apie 23.00 val. Kauno r. sav., (duomenys neskelbtini), transporto priemonė „Iveco 35C11“, kurios valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), nuvažiavo nuo kelio ir atsitrenkė į tvorą. Administracinėn atsakomybėn patrauktas M. T. pripažįsta, kad automobilis iš tiesų atsitrenkė į tvorą, tačiau, anot jo, automobilis ten esančia nuokalne pats nuriedėjo ir atsitrenkė į tvorą, t. y. jis kategoriškai neigia vairavęs automobilį eismo įvykio metu, o juo labiau pasišalinęs iš eismo įvykio vietos.

Pirmiausia, aukštesnysis teismas pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą išaiškinęs, jog asmuo turi suvokti ne tik tai, kad jis sukėlė eismo įvykį, bet ir tai, kad iš šio įvykio vietos jis pasišalina neteisėtai. Tai reiškia, kad kiekvienu atveju teismas privalo nustatyti, jog konkrečioje situacijoje asmuo suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje ir, ją ignoruodamas, pasišalino. Sprendžiant, ar asmens veika – pasitraukimas iš eismo įvykio vietos – pasireiškė tyčios forma, būtina įvertinti automobiliui ar kitam kliudytam objektui padarytos žalos mastą, kontakto pobūdį, paties asmens elgesį po eismo įvykio. Eismo įvykį sukėlusio ir iš įvykio vietos pasišalinusio asmens kaltės turinys nustatomas vertinant įvykio aplinkybes, bylos medžiagą. Duomenys, rodantys, kad pasišalindamas asmuo tikėjosi apsunkinti kaltininko nustatymą, eismo įvykio aplinkybių atskleidimą, išvengti pareigos atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą (stengėsi paslėpti eismo įvykio pėdsakus, iš įvykio vietos pasišalino skubiai ir pan.), atskleidžia, kad asmuo suvokė, jog pasišalindamas iš eismo įvykio vietos jis elgiasi neteisėtai. Ir priešingai, jeigu byloje nustatyta, kad eismo įvykį sukėlęs asmuo nevengia administracinės atsakomybės, pareigos atlyginti žalą nukentėjusiajam, neneigia savo kaltės dėl eismo įvykio ir pan., tokie duomenys paprastai rodo, kad asmuo iš įvykio vietos pasišalino ne tyčia, o sąžiningai klysdamas dėl savo veiksmų teisėtumo (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2AT-4-2011, 2AT-10-2012, 2AT-11-2012).

Šioje byloje esantys duomenys neginčijamai patvirtina, kad po eismo įvykio automobilis nebuvo patrauktas iš įvykio vietos, nepaslėptas, nenaikinti įvykio pėdsakai, taip siekiant apsunkinti eismo įvykio aplinkybių atskleidimą. Priešingai, įvykio aplinkybės duoda pagrindą teigti, kad jei apeliantas ar jo žmona tikrai būtų siekę pasišalinti iš eismo įvykio vietos, akivaizdu, būtų pasišalinę kartu su automobiliu, išvykę iš įvykio vietos, o ne palikę automobilį eismo įvykio vietoje ir nuėję į šalimais esančius savo namus. Taigi, šiuo atveju tiek apeliantas, tiek jo žmona sąžiningai klydo dėl savo veiksmų esmės. Jai nebuvo siekiama išvengti ir pareigos atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą. Taigi, aukštesnysis teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatyta tyčia pasišalinti iš eismo įvykio vietos, todėl apelianto veiksmuose nėra ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo sudėties.

Kita vertus, aukštesniojo teismo vertinimu, byloje nepaneigta M. T. jau tą patį vakarą iš karto po įvykio į lauką išėjusiam kaimynui V. B. pateikta versija, jog automobilis savaime nuokalne nuriedėjo nuo kelio ir atsitrenkė į tvorą. Šios versijos apeliantas nuosekliai laikėsi viso teisminio bylos nagrinėjimo metu. Be kita ko, šią versiją patvirtina ir liudytojos L. T. parodymai apie tai, kad būtent ji vairavo automobilį prieš pat įvykį: siekdama atlaisvinti įvažiavimą į kiemą, automobilį šiek tiek patraukė į priekį, ne iki galo užtraukė rankinį stabdį, dėl ko automobilis nuokalne nuriedėjo ir atsitrenkė į kaimyno tvorą. Ji bandžiusi automobilį nuo tvoros atitraukti, tačiau negalėjusi išvažiuoti, nes automobilis buvo per sunkiai pakrautas.

M. T. parodymus iš dalies patvirtina ir liudytojas A. J., nurodęs, kad 2015 m. rugsėjo 26 d., vakare, jau sutemus, būtent jis parvairavo M. T. priklausančią transporto priemonę „Iveco 35C11“ iš Alytaus rajono ir pastatė ją gatvėje šalia M. T. namų. Nors šie liudytojo parodymai tiesiogiai ir nepatvirtina M. T. pateiktos versijos apie įvykio aplinkybes, tačiau patvirtina tai, kad apeliantas, neturėdamas vairuotojo teisių, pats automobilio iš Alytaus rajono iki namų įvykio vakarą neparvairavo. O tai, kad liudytojas V. B. nurodė, jog, praėjus kuriam laikui po įvykio, girdėjo akseleruojamo automobilio variklio garsą („gazavimą“), o atėjęs prie automobilio, jame pamatė sėdintį M. T., negali būti laikomas objektyviu ir nešališku M. T. kaltės padarius administracinį teisės pažeidimą, įrodymu. Juolab, kad V. B. betarpiškai autoįvykio nematė, prie į tvorą atsitrenkusio automobilio atėjo jau praėjus kuriam laikui po įvykio, kuomet automobilio variklis buvo išjungtas, be to, tarp jo ir M. T. yra susiklostę priešiški santykiai. V. B. parodymai nepaneigia ir L. T. paaiškinimų, jog būtent ji, o ne M. T., tuoj po įvykio bandžiusi atitraukti automobilį nuo tvoros, tačiau to negalėjusi padaryti, nes automobilis buvo perkrautas.

Taigi, jokiais objektyviais duomenimis nėra paneigta, kad automobilis į V. B. tvorą atsitrenkė būtent M. T. ir L. T. nurodytomis aplinkybėmis, pastarajai nesiėmus priemonių, kad automobilis būtų paliktas saugiai.

Vadovaujantis teismų praktika, asmuo negali būti nubaustas pagal ATPK nuostatas, nutarimą dėl administracinio teisės pažeidimo grindžiant prielaidomis. Administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo metu bet kokios abejonės ar prieštaravimai dėl asmens kaltumo turi būti pašalinti, o nesant galimybės to padaryti – administracinio teisės pažeidimo byla privalo būti nutraukta. Be to, sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai (nutartys bylose Nr. N444-216/2011, N444-619/2011, N575-310/12).

Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog nagrinėjamu atveju byloje nesurinkta neginčijamų įrodymų, kurie paneigtų M. T. bei L. T. teiginius, kad automobilis „Iveco 35C11“ nuokalne pats nuriedėjo žemyn ir atsirėmė į jų kaimyno V. B. kiemo tvorą, ją nežymiai apgadindamas, dėl L. T. neatsargių veiksmų bei jos kaltės. Kadangi byloje nėra pakankamai duomenų, kurių pagrindu būtų galima daryti neabejotiną išvadą, kad automobilis „Iveco 35C11“ atsirėmė į tvorą vairuojamas M. T. ar dėl jo kaltės, t. y. neįrodyta, kad būtent M. T. padarė ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatytą pažeidimą, todėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 21 d. nutarimas negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Esant tokioms aplinkybėms apylinkės teismo nutarimas naikintinas, o administracinio teisės pažeidimo byla M. T. atžvilgiu dėl pažeidimų numatytų ATPK 127 str. 2d., 130 str. 1d. nutrauktina (ATPK 250 straipsnio 1 punktas).

Atsižvelgdamas į aptartas aplinkybes, aukštesnės instancijos teismas pripažįsta, jog pagal byloje surinktus duomenis administracinio teisės pažeidimo protokolas už pažeidimą numatytą ATPK 127 str. 2d. buvo surašytas ne administracinį teisės pažeidimą padariusiam asmeniui t. y. L. T., o visiškai kitam, su pažeidimu nesusijusiam asmeniui – M. T.. Byloje esantys ir šioje nutartyje aptarti duomenys patvirtina, jog būtent L. T. 2015 m. rugsėjo 26 d. Kauno r. sav., (duomenys neskelbtini), vairuodama automobilį „Iveco 35C11“, kurio valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), sustabdžiusi automobilį ties kelkraščiu, paliko jį, nepasirūpinusi, kad jis savaime nepradėtų riedėti. Automobilis dėl to nuriedėjo nuo kelio ir atsitrenkė į tvorą. Eismo įvykio metu apgadintas automobilis ir tvora. Esant šioms aplinkybėms, jos veiksmuose įžvelgiami ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatyto pažeidimo požymiai. Nutraukus M. T. administracinę bylą, L. T. administracinės atsakomybės klausimas paliekamas spręsti bendra tvarka.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 21 d. nutarimą panaikinti ir administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną M. T. atžvilgiu nutraukti.

Perduoti bylą Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui L. T. administracinės atsakomybės klausimui spręsti.

Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.