Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės (kolegijos pirmininkė), Romano Klišausko (pranešėjas) ir Gintaro Kryževičiaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. rugpjūčio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S.P. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Atsakovė pabrėžė, kad Inspekcija patikrinimo metu nustatė, jog pareiškėjas buhalterinėje apskaitoje apskaitė kompleksinių trąšų už 6903 Lt įsigijimą pagal UAB „Jolekė" vardu išrašytą 2003 m. lapkričio 28 d. PVM sąskaitą faktūrą GEC Nr.8703 819; kompleksinių trąšų ir kiaulinės kombikormos už 17246,88 Lt (t.sk. PVM 2630,88Lt) įsigijimą pagal UAB „Tilenta" vardu išrašytą 2002 m. spalio 4 d. PVM sąskaitą faktūrą GDB Nr. 6020985; kompleksinių trąšų už 9798,72 Lt įsigijimą pagal UAB „Relteksa" vardu išrašytą 2004 m. kovo 29 d. PVM sąskaitą faktūrą GED Nr.9322856. Visais atvejais už prekes buvo atsiskaityta grynais pagal kasos pajamų orderius serija LAE Nr.7595039, LAF Nr. 1718314, LAFNr.1718314. Atsakovė, apibendrinusi patikrinimo metu nustatytas faktines aplinkybes, konstatavo, kad ginčo PVM sąskaitas faktūras išrašiusios įmonės: prekių ir paslaugų pardavimo pareiškėjui metu nedeklaravo pajamų ir PVM bei nemokėjo mokesčių, o taip pat mokesčių administratoriaus iniciatyva buvo išregistruotos iš PVM mokėtojų registro (UAB "Jolekė", UAB "Tilenta", UAB "Relteksa"); išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodyti dokumentus pasirašę asmenys, tačiau Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenų bazės IMIS SODRA aplikacijos duomenimis tuo metu įmonėje nedirbo (UAB "Jolekė", UAB "Tilenta", UAB "Relteksa"); įmonių vadovai nevykdo mokesčių administratoriaus nurodymų, nepateikia patikrinimui buhalterinės apskaitos dokumentų, neatvyksta į VMI arba nerandami jų buveinių adresais (UAB "Jolekė", UAB "Tilenta"); vertėsi steigimo dokumentuose nenumatyta veikla.

II.

Teismo nuomone, Mokesčių administratorius, norėdamas paneigti mokesčio mokėtojo teisę į PVM atskaitą turi pateikti įrodymus, keliančius abejonių mokesčių mokėtojo sąžiningumu. Tokiu atveju įrodyti tai, kad apie kontrahento veiklos neteisėtumą nežinojo arba neturėjo galimybės žinoti, turi pats į PVM atskaitą pretenduojantis mokesčių mokėtojas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 4 dalis), o šie įrodymai vertinami visų bylos aplinkybių kontekste (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalis). PVM mokėtojo nesąžiningumu nagrinėjamu atveju galėtų būti pripažįstama situacija, kai iš faktinių aplinkybių, apibūdinančių turto pardavėjo veiklą ir turtinę padėtį, sandorio sudarymo momentu pirkėjui būtų aišku, kad PVM sąskaitą-faktūrą išrašęs pardavėjas nesumokės PVM į biudžetą ir mokesčių administratorius neturės galimybės išieškoti šio mokesčio į biudžetą. Vertinant mokesčių mokėtojo sąžiningumą, atsižvelgtina į visas teisiškai reikšmingas nustatytas aplinkybes.

Kaip nurodė teismas, šiuo atveju bylos medžiaga liudija, kad UAB "Jolekė", UAB "Tilenta" ir UAB "Relteksa" nagrinėjamų sandorių sudarymo metu veikė ir buvo registruotos PVM mokesčių mokėtojų registre. Mokesčių administratorius nurodė, jog Iš PVM mokesčių mokėtojų registro mokesčių administratoriaus sprendimais UAB "Jolekė" buvo išregistruota tik 2004 m. kovo 9 d., o UAB "Tilenta" 2003 m. balandžio 4 d., t. y. jau po nagrinėjamų sąskaitų-faktūrų išrašymo. Vadovaujantis tuo metu galiojusio Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 75 straipsnio 5 dalimi, vietos mokesčio administratoriaus iniciatyva iš PVM mokėtojų nedelsiant gali būti išregistruojami PVM mokėtojai, nepateikę bent vienos PVM deklaracijos, jeigu mokesčio administratorius turi įrodymų, kad tą mokestinį laikotarpį, už kurį PVM deklaracija nepateikta, toks PVM mokėtojas tiekė prekes ir (arba) teikė paslaugas, arba paaiškėja, kad šio PVM mokėtojo vardu įsigytus apskaitos dokumentų blankus naudoja kiti asmenys. Kaip minėta, atsakovo sprendimais UAB "Jolekė" ir UAB "Tilenta" iš PVM mokėtojų registro išregistruotos jau po nagrinėjamų sandorių įvykdymo. Tuo tarpu mokesčių administratorius, kurio pareiga kontroliuoti tinkamą mokesčių, tame tarpe ir PVM, surinkimą, nenurodė jokių argumentų bei motyvų, kodėl minėtos bendrovės iš PVM mokesčių mokėtojų registro nebuvo išregistruotos iškart atsiradus LR pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 75 straipsnio 5 dalyje nurodytomis sąlygomis.

Teismas nusprendė, jog būtent aplinkybės, susijusios su ūkio subjekto teisinės padėties pasikeitimu, t. y. jų išregistravimo iš PVM mokėtojų registro momentas, yra teisiškai reikšmingos, svarbios bei galėjusios būti pagrindu pripažinti, jog pareiškėjas neatitinka anksčiau paminėtų teisinių sąžiningumo ir rūpestingumo, kurie yra sudėtine teisės į pirkimo PVM atskaitą dalimi, principų. Vertinant minėtas aplinkybes bei atsižvelgiant į Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 75 straipsnio normas, darytina išvada, jog sąskaitų-faktūrų išrašymo metu pačiam mokesčių administratoriui, turinčiam pareigą kontroliuoti ūkio subjektų veiklą bei mokestinių prievolių vykdymą, net ir neteikiant įstatymo nustatyta tvarka privalomų PVM deklaracijų, UAB "Jolekė", UAB "Tilenta" ir UAB "Relteksa" veikla savo teisėtumu nekėlė jokių abejonių. Be to, vien tik PVM deklaracijų tinkamas pateikimas mokesčių administratoriui neužtikrina, kad jose nurodytas PVM bus sumokėtas, todėl ši aplinkybė niekaip nesusijusi su pareiškėjo galėjimu žinoti, jog mokėtinas PVM nebus sumokėtas.

Kita vertus, teismo nuomone, nagrinėjamų ūkinių operacijų metu galiojusio Mokesčių administravimo įstatymo 22 straipsnio normų analizė suponuoja išvadą, kad bet kokiu atveju informacija apie PVM mokesčio mokėtoją yra konfidenciali ir tretiesiems ūkio subjektams (kontrahentams) negalėjo būti teikiama. Taigi tokiai informacijai gauti nebuvo įstatyminio pagrindo, todėl atmestini mokesčio administratorius argumentai susiję su S.P. galimybe gauti informaciją apie bendrovių veiklos teisėtumą PVM mokėjimo srityje iš paties mokesčio administratoriaus. IMIS SODROS duomenys patvirtina socialinio draudimo faktą, o ne darbo santykius. Minėtų bendrovių darbuotojai galėjo būti suinteresuoti duoti jiems naudingus paaiškinimus, jog išvengtų atsakomybės, todėl vien šiais duomenimis remtis sprendžiant apie pareiškėjo sąžiningumą negalima. Be to, atsakovo teiginys, kad PVM sąskaitoje-faktūroje (serija GED Nr.9322856) pasirašiusi buhalterė G.M. niekada UAB "Relteksa" nedirbo, prieštarauja byloje esantiems įrodymams, t. y. IMIS SODRA duomenų bazės išrašui.

Vertindamas minėtas įstatymų nuostatas, teismas padarė išvadą, kad ūkinės operacijos, kurios metu tiekiamos prekės, pradžia laikomas momentas, kai prekės pradedamos gabenti, todėl atsakovo nurodyti motyvai, jog S.P. buvo pateikti iki prekių perdavimo jau išrašyti apskaitos dokumentai, yra teisiškai nereikšmingi. Teismas taip pat nusprendė, kad ir kiti atsakovo nurodyti veiksmai, kuriuos, jo nuomone, S.P., būdamas rūpestingu ir sąžiningu mokesčių mokėtojų galėjo ir privalėjo atlikti - patikrinti ar prekes parduodančios bendrovė randamos nurodytais adresais, turi veiklos vykdymo vietą, tam reikalingus išteklius, įsitikinti jog jų vykdoma veikla atitinka įstatuose nurodomą - yra susiję su ūkio subjektų veiklos kontrole, priskirtini mokesčių administratoriaus kompetencijai, todėl minėtų veiksnių neatlikimu negalima paneigti pareiškėjo teisės į PVM atskaitą. Europos Teisingumo Teismas savo praktikoje yra pabrėžęs, jog už mokesčių administravimą atsakingoms institucijoms nėra užkirstas kelias rinkti įrodymus siekiant įsitikinti, ar mokesčių mokėtojas tikrai vykdo ekonominę veiklą, ne vien apgaulės ar piktnaudžiavimo keliu siekia įgyti teisę į PVM atskaitą, o klausimas, ar mokėtinas PVM už ankstesnius arba vėlesnius atitinkamų prekių pardavimo sandorius buvo sumokėtas valstybės iždui, neturi įtakos mokesčio mokėtojo teisei atskaityti sumokėtą pirkimo PVM (Europos Teisingumo Teismo 2006 m. sausio 12 d. sprendimas sujungtose bylose C-354/03, C-355/03 ir C-484/03 Optigen Ltd, Fulcrum Electronics Ltd, Bond House Systems Ltd prieš Commissioners of Customs & Excise).

Teismas akcentavo, jog mokesčių administratorius nurodė, kad UAB "Jolekė" bei UAB "Tilenta" patikrinimui pateikė ne visas sąskaitas-faktūras, UAB "Relteksa" bankroto administratoriui perdavė ne visus įsigytus specialios paskirties apskaitos blankus, tačiau šios vėliau atsiradusios aplinkybės nesudaro pagrindo daryti išvadą dėl S.P., o ne minėtų bendrovių sąžiningumo (nesąžiningumo) sandorių sudarymo momentu. Nesant galimybės pilnutinai patikrinti minėtų bendrovių veiklos, negalima daryti vienareikšmės išvados apie pareiškėjo nesąžiningumą. Sprendžiant apie S.P. sąžiningumą atsižvelgtina ir į tai, jog su šiomis bendrovėm buvo sudaryti tik vienetiniai sandoriai. Įvertinęs surinktų įrodymų visumą bei teisiškai reikšmingas aplinkybes, teismas padarė išvadą, jog byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie tai, kad nagrinėjami sandoriai būtų buvę sudaryti PVM sukčiavimo tikslu, o pareiškėjas apie tai žinotų ar turėtų žinoti, taip pat nėra jokių objektyvių duomenų apie tai, kad sandoriai su UAB "Jolekė", UAB "Tilenta" ir UAB "Relteksa" būtų sudaryti S.P. piktnaudžiaujant teise atskaityti už pirkimus sumokėtą PVM. Todėl Mokestinių ginčų komisijos 2006 m. kovo 9 d. sprendimas Nr.S-58-(7-34/2006) buvo priimtas netinkamai įvertinus mokestiniam ginčui reikšmingas aplinkybes. Esant tokiai faktinei ir teisinei situacijai, teismas panaikino Mokestinių ginčų komisijos 2006 m. kovo 9 d. sprendimą Nr.S-58-(7-34/2006), taip pat panaikino ir Mokesčių inspekcijos 2006 m. sausio 19 d. sprendimas Nr.69-24 bei Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2005 m. lapkričio 25 d. sprendimą Nr.14.4-50-53 tose dalyse, kuriose S.P. papildomai apskaičiuotas 5179 Lt PVM, 1217,92 Lt PVM delspinigių bei paskirta 1554 Lt bauda.

III.

Teismas paneigė tokią atsakovės išvadą teikdamas, kad minėtų bendrovių darbuotojai gali būti suinteresuoti duoti tokius paaiškinimus, jog išvengtų atsakomybės, o IMIS SODRA duomenys patvirtina socialinio draudimo faktą, o ne darbo santykius. Tačiau, anot atsakovės, tokia Teismo išvada nepagrįsta, nes nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad bendrovių darbuotojai pateikė melagingus paaiškinimus, todėl nėra jokio pagrindo juos atmesti. Be to, IMIS SODRA duomenimis nepasitikėti nėra jokio pagrindo, nes socialinio draudimo duomenys yra tiesiogiai susiję su darbo santykiais. Asmuo yra apdraustas socialiniu draudimu tol kol dirba, todėl IMIS SODRA duomenimis visiškai pagristai galima remtis kalbant apie darbo santykių trukmę, t.y. pradžią ir pabaigą.

2. Teismas neteisingai išaiškino tuo metu Mokesčių administravimo įstatymo 22 straipsnio normas, teikdamas, kad bet kokiu atveju informacija apie PVM mokesčio mokėtoją yra konfidenciali ir tretiesiems ūkio subjektams (kontrahentams) negali būti teikiama. Teisę kreiptis ir gauti informaciją iš mokesčių administratoriaus mokesčių mokėtojui nustato tuo metu galiojusio Mokesčių administravimo įstatymo 21 straipsnis. Mokesčių administratoriaus veiklos praktika patvirtina tą faktą, kad mokesčių mokėtojas gali kreiptis su užklausimu į mokesčių administratorių norėdamas gauti informaciją apie savo kontrahentų veiklos teisėtumą.

3. Teismas neatsižvelgė į atsakovo argumentus, kad pareiškėjas visiškai nesidomėjo kontrahentų veiklos teisėtumu, t.y. neprašė asmenų atgabenusių prekes asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų, įgaliojimų atstovauti minėtoms bendrovėms. Savo paaiškinimuose pareiškėjas teigė, kad jam svarbu buvo tik pačios prekės. Taip pat teismas neatsižvelgė į atsakovės pateiktas faktus ir aplinkybes, kurios pareiškėjui galėjo sukelti įtarimus dėl galimos kontrahentų neteisėtos veiklos.

4. Teismas neatsižvelgė į tą faktą, kad su kitomis įmonėmis už produkciją atsikaitydavo bankiniais pavedimais ir tik su minėtomis bendrovėmis buvo atsiskaitoma grynais pinigais. Šią aplinkybę pareiškėjas atsakovei ir Mokestinių ginčų komisijai aiškino skirtingai.

5. Teismas neatsižvelgė ir savo sprendime nepakomentavo to fakto, kad pareiškėjas nei atsakovei, nei Mokestinių ginčų komisijai negalėjo paaiškinti, kokios aplinkybės lėmė, kad su ginčo 2002 m. spalio 24 d/ PVM sąskaitą faktūrą 17246,88 Lt sumai išrašiusia UAB "Tilenta" buvo atsiskaityta ne iš karto, bet per du kartus, kasos pajamų orderiuose (serija LAC Nr. 3156725 ir Nr. 3156723) be datų nurodant sumas artimas 10 000 Lt, bet neperžengiant jos.

6. Teismas sprendime teigia, kad sprendžiant apie pareiškėjo nesąžiningumą buvo atsižvelgta ir į tai, jog su minėtomis bendrovėmis buvo sudaryti tik vienetiniai sandoriai. Tačiau vienetinių sandorių buvimas dar nepaneigia fakto, kad pareiškėjas elgėsi nesąžiningai, o nagrinėjami sandoriai buvo sudaryti PVM sukčiavimo tikslu, jei kiti byloje esantys įrodymai leidžia daryti priešingą išvadą. Nors minėtos PVM sąskaitos faktūros išrašytos skirtingų bendrovių vardu, jas jungia tai, jog minėtų bendrovių vadu išrašytose PVM sąskaitose faktūrose išskirtas pardavimo PVM į biudžetą nesumokėtas, jose nurodyti ir neva jas pasirašę asmenys, tuo metu arba apskritai niekada minėtose bendrovėse nedirbo, o atsiskaitoma pagal minėtas sąskaitas faktūras buvo grynais pinigais, nors su kitais tiekėjais pareiškėjas atsiskaitydavo bankiniais pavedimais.

7. Teismas savo sprendime pažymėjo, jog bylos medžiaga liudija, kad minėtos bendrovės nagrinėjamų sandorių sudarymo metu veikė ir buvo registruotos PVM mokesčių mokėtojų registre. Tačiau atsakovė pabrėžia, kad registracija dar nereiškia veiklos vykdymo.

Siekdamas paneigti ūkio subjekto teisę į PVM atskaitą dėl šio subjekto nesąžiningumo, mokesčių administratorius, tikrindamas mokesčių mokėtojo PVM apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumą bei spręsdamas dėl mokesčio mokėtojo teisės atskaityti konkretaus dydžio PVM, pirmiausia privalo ištirti, ar šį PVM sumokėjo pardavėjas. Tuo pačiu mokesčių administratorius turi pateikti įrodymus, keliančius abejonių mokesčių mokėtojo sąžiningumu. Tokiu atveju įrodyti, kad apie kontrahento veiklos neteisėtumą nežinojo arba neturėjo galimybės žinoti, turi pats į PVM atskaitą pretenduojantis mokesčių mokėtojas. Atsakovės nuomone, šiuo konkrečiu atveju mokesčių administratorius pateikė pakankamai įrodymų, keliančių abejonių pareiškėjo sąžiningumu, kurių pats pareiškėjas negalėjo nei paneigti, nei paaiškinti. Be to, iš paties pareiškėjo paaiškinimų, galima daryti išvadą, kad kontrahentais jis visiškai nesidomėjo, t.y. nesielgė kaip sąžiningas ir rūpestingas mokesčių mokėtojas. Byloje yra nustatyta pakankamai faktų, kurie turėjo sukelti pareiškėjui įtarimą dėl jo kontrahentų neteisėtos veiklos, t.y. jis, atsižvelgiant į teisiškai reikšmingas aplinkybes, turėjo galimybę žinoti, kad pardavimo PVM nebus sumokėtas, tačiau į tai nereagavo. Savo ruoštu pareiškėjas nepateikė jokių svarių įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, kad apie savo kontrahento veiklos neteisėtumą nežinojo arba neturėjo galimybės žinoti. Byloje esančios aplinkybės, atsakovės manymu, leidžia daryti priešingą išvadą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Iš bylos medžiagos matyti, kad mokestinis ginčas tarp pareiškėjo ir atsakovės kilo dėl tos priežasties, jog atsakovė nepripažino pareiškėjui teisės į pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) atskaitą pagal tris sandorius: kompleksinių trąšų už 6903 Lt įsigijimą pagal UAB „Jolekė" vardu išrašytą 2003 m. lapkričio 28 d. PVM sąskaitą faktūrą GEC Nr.8703 819; kompleksinių trąšų ir kiaulinės kombikormos už 17246,88 Lt įsigijimą pagal UAB „Tilenta" vardu išrašytą 2002 m. spalio 4 d. PVM sąskaitą faktūrą GDB Nr. 6020985; kompleksinių trąšų už 9798,72 Lt įsigijimą pagal UAB „Relteksa" vardu išrašytą 2004 m. kovo 29 d. PVM sąskaitą faktūrą GED Nr.9322856. Mokesčių administratorius 2005 m. rugsėjo 26 d. patikrinimo akte Nr. 6334-05-10-54 (mok. byla, b.l. 48) konstatavo, jog visų minėtų bendrovių, pardavusių trąšas bei kiaulinę kombikormą pareiškėjui ūkininkui S.P., deklaruota PVM atskaita nepagrįsta dokumentais, nepateikti įrodymai, patvirtinantys trąšų ir kiaulinės kombikormos įsigijimo sandorių realumą. Mokesčių administratoriaus nuomone, neteisingas tiekėjų, atvežusių nurodytas prekes pareiškėjui atsiskaitymo už jas įforminimas ir būtent visų minėtų tiekėjų nurodymas atsiskaityti už trąšas grynais pinigais galėjo pareiškėją paskatinti domėtis ūkinių operacijų partnerių veiklos teisėtumu. Vadovaujantis tuo, patikrinimo akte, patvirtintame pareiškėjo ginčijamu Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. kovo 9 d. sprendimu Nr.S-58-(7-34/2006), buvo nurodyta, jog atsižvelgiant į teisės aktų nuostatas, reikalaujančias, kad, įgyvendindami savo teises ir pareigas, mokesčių mokėtojai veiktų vadovaudamiesi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, pareiškėjas netenka teisės į PVM atskaitą pagal UAB „Jolekė“, UAB „Tilenta“ ir UAB „Relteksa“ vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras. Atitinkamai pareiškėjui buvo papildomai apskaičiuota ir nurodyta pareiškėjui sumokėti į biudžetą 5197 Lt PVM, 1217,92 Lt PVM delspinigių bei 1554 Lt PVM baudos (mok. byla, b.l. 34).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog mokesčių administratorius papildomai pareiškėjui apskaičiuotą PVM mokestį, šio mokesčio delspinigius bei baudą pagrindė tuo, kad pareiškėjo ūkinės operacijos su UAB „Jolekė“, UAB „Tilenta“ ir UAB „Relteksa“ realiai neįvyko (nepateikti įrodymai, patvirtinantys trąšų ir kiaulinės kombikormos įsigijimo sandorių realumą) ir tuo, kad pareiškėjas, sudarydamas sandorius su nurodytomis įmonėmis veikė nesąžiningai (pareiškėjui turėjo kilti įtarimų dėl pardavėjų veiklos teisėtumo mokesčių mokėjimo prasme, tačiau jis nesiėmė jokių priemonių įsitikinti ar pardavėjų vardu veiklą vykdantys asmenys veikė teisėtai).

Atkreiptinas dėmesys, jog vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo (2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX-2112 redakcija) 67 straipsnio 1 dalimi mokesčių administratorius privalo pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Tai reiškia, jog įrodinėjimo našta teisingai apskaičiuojant mokesčio sumą mokesčio mokėtojo patikrinimo metu tenka mokesčių administratoriui. Apskaičiuodamas mokesčius, mokesčio administratorius negali remtis prielaidomis ir spėliojimais, kuriuos vėliau turi paneiginėti mokesčio mokėtojas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos 2003 m. gruodžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A(11)-648/2003 UAB „Palink“ vs. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos).

Vertinant nurodytų atsakovės išvadų pagrįstumą byloje esančių įrodymų kontekste, pažymėtina, jog šiuo atveju mokesčių administratorius nesurinko bei nepateikė objektyvių įrodymų, kad minėtos ūkinės operacijos su UAB „Jolekė“, UAB „Tilenta“ ir UAB „Relteksa“ realiai neįvyko arba, kad pareiškėjas, sudarydamas sandorius su šiais subjektais, veikė nesąžiningai ir šiuos sandorius sudarė PVM sukčiavimo tikslu.

Visų pirma, kaip matyti iš byloje esančio pareiškėjo patikrinimo akto (mok. byla, b.l. 35-50), iš UAB „Jolekė“, UAB „Tilenta“ ir UAB „Relteksa“ įsigytos prekės buvo reikalingos pareiškėjui atsižvelgiant į jo realiai vykdomos ekonominės veiklos pobūdį (žemės ūkio veikla). Mokesčių administratoriaus surašytame patikrinimo akte, įvertinus pareiškėjo vykdomą veiklą, taip pat nebuvo paneigta, jog minėtų prekių įsigijimas buvo susijęs su pareiškėjo nuolatine ekonomine veikla (Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 straipsnio 5 dalis, 2002 m. kovo 5 d. įstatymo Nr. IX-751 redakcija) bei kad šios prekės buvo naudojamos PVM apmokestinamoms pajamoms uždirbti (rinkoje realizuojamos žemės ūkio produkcijos gamybai), kaip tai numato Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 58 straipsnio 1 dalies nuostatos (2002 m. kovo 5 d. įstatymo Nr. IX-751 redakcija). Todėl konstatuotina, kad byloje nėra surinkta įrodymų, jog prekių (kiaulinės kombikormos bei kompleksinių trąšų) įsigijimo operacijos neįvyko, o pačios iš įmonių UAB „Jolekė“, UAB „Tilenta“ ir UAB „Relteksa“ įsigytos prekės realiai neegzistavo.

Antra, vertinant pareiškėjo sąžiningumą (t. y., aplinkybę, ar jis objektyviai žinojo arba turėjo žinoti apie savo kontrahentų veiklos neteisėtumą vykdant mokestines prievoles) atkreiptinas dėmesys, jog nurodytų sandorių sudarymo metu visi pareiškėjo kontrahentai (UAB „Jolekė“, UAB „Tilenta“ ir UAB „Relteksa“) buvo registruoti PVM mokėtojais (šios aplinkybės neginčija ir atsakovė) bei, vadovaujantis Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 79 straipsnio 1 dalimi (2002 m. kovo 5 d. įstatymo Nr. IX-751 redakcija) turėjo teisę įforminti prekių pardavimo sandorius PVM sąskaita faktūra. Todėl pagrįsta ir teisinga laikytina pirmosios instancijos teismo išvada, jog šių sandorių sudarymo laikotarpiu UAB „Jolekė“, UAB „Tilenta“ ir UAB „Relteksa“ veikla savo teisėtumu nekėlė jokių abejonių net pačiam mokesčių administratoriui. Atitinkamai nėra pagrindo teigti, jog ir pareiškėjui galėjo kilti pagrįstų abejonių dėl šių įmonių veiklos teisėtumo bei mokestinių prievolių PVM srityje vykdymo.

Europos Teisingumo Teismas, aiškindamas Europos Bendrijos 1977 m. gegužės 17 d. Šeštosios Tarybos direktyvos 77/388/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo nuostatas, yra pažymėjęs, jog ūkio subjektai, ėmęsi bet kokios priemonės, kurios gali būti iš jų pagrįstai reikalaujama, kad būtų užtikrinta, jog jų sandoriai nėra įtraukti į sukčiavimą PVM ar kitokį sukčiavimą, privalo turėti galimybę pasitikėti šių sandorių teisėtumu be rizikos prarasti savo teisę atskaityti sumokėtą pirkimo PVM (2006 m. gegužės 11 d. sprendimas byloje C-384/04 Commissioners of Customs & Exice, Attorney General prieš Federation of Technological Industries). Šiame sprendime Europos Teisingumo Teismas taip pat yra atkreipęs dėmesį į tai, kad tokiu atveju Europos Sąjungos valstybės narės, pasinaudodamos Bendrijos direktyvų suteiktais įgaliojimais, privalo paisyti bendrųjų principų, esančių Bendrijos teisinės sistemos dalimi, t.y. teisinio saugumo bei proporcingumo principų. Taigi, vertinant mokesčių mokėtojo sąžiningumą, iš jo negali būti reikalaujama imtis neprotingų ir neproporcingų priemonių sutarties partnerio veiklos teisėtumui nustatyti.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjo sudaryti sandoriai su kiaulinės kombikormos bei kombinuotųjų pašarų tiekėjomis UAB „Jolekė“, UAB „Tilenta“ ir UAB „Relteksa“ buvo vienkartiniai, įvykę 2002 m. spalio 4 d., 2003 m. lapkričio 28 d. ir 2004 m. kovo 29 d. Todėl nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjas privalėjo kaupti ir mokestinio patikrinimo metu (vykusio 2005 m. balandžio 12 d. – 2005 m. rugsėjo 26 d., mok. byla, b.l. 36), praėjus daugiau kaip metams nuo sandorių sudarymo ir įvykdymo datos, turėti bei mokesčių administratoriui pateikti detalią informaciją apie šių sandorių šalis (įmonėse UAB „Jolekė“, UAB „Tilenta“ ir UAB „Relteksa“ dirbusius asmenis, taip pat asmenis faktiškai pristačiusius iš šių įmonių prekes pareiškėjui, tikslius įmonių buveinių ir veiklos vietų adresus). Tokios informacijos rinkimas ir kaupimas, atsižvelgiant į visas šios bylos aplinkybes (įvykusių sandorių vienkartinį pobūdį bei tai, kad kontrahentai, t. y. prekes pardavusios įmonės, buvo oficialiai įregistruotos PVM mokėtojomis) negali būti pripažintas protinga bei proporcinga priemone pareiškėjo kontrahentų veiklos teisėtumui nustatyti. Taigi minėtų veiksmų neatlikimu negalima paneigti pareiškėjo teisės į PVM atskaitą bei pagrįsti jo tariamą nesąžiningumą sudarant nagrinėjamus sandorius.

Sprendžiant apie pareiškėjo sąžiningumą, atsižvelgtina ir į tai, jog pats sandorių su įmonėmis UAB „Jolekė“, UAB „Tilenta“ ir UAB „Relteksa“ pobūdis (nepastovūs, atsitiktiniai bei nesistemingi sandoriai) neleidžia daryti vienareikšmės išvados, kad šių sandorių pagrindinis tikslas buvo sukčiavimas bei siekis apgaulės ar piktnaudžiavimo keliu įgyti teisę į PVM atskaitą. Šiuo aspektu atmestinas ir atsakovės argumentas, kad pagrįstų abejonių sandorių teisėtumu ir pareiškėjo sąžiningumu gali kelti aplinkybė, jog pareiškėjas su savo kontrahentais atsiskaitė grynais pinigais. Nagrinėjamu atveju teisės norminiai aktai jokių apribojimų ar imperatyvių draudimų vykdyti atsiskaitymus už patiektas prekes grynais pinigais nenustatė, todėl toks leistinas ir teisėtas atsiskaitymo būdas niekaip negali patvirtinti pareiškėjo nesąžiningumo.

Vadovaujantis nurodytomis aplinkybėmis, pripažintina, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo buvo panaikinti atsakovės nurodymai pareiškėjui sumokėti papildomai apskaičiuotą PVM bei šio mokesčio delspinigius ir baudą, yra pagrįstas bei teisėtas. Todėl atsakovės apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. rugpjūčio 17 d. sprendimas paliekamas galioti nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n utaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.