- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2023-02-14
- Bylos Nr.
- 1A-16-768/2023
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Donatas Jatužis, Daina Vaidachavičienė, Danutė Švitinienė
- Nuteistasis
- T. M.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Donato Jatužio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Danutės Švitinienės ir Dainos Vaidachavičienės,
sekretoriaujant Jūratei Buitvydienei, dalyvaujant prokurorui R. J., gynėjui advokatui R. V., nuteistajam T. M.,
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro R. J., nuteistojo T. M. gynėjo advokato R. V., nuteistojo T. M. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2022 m. spalio 27 d. nuosprendžio, kuriuo T. M. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 242 straipsnyje, pagal 309 straipsnio 2 dalį – išteisintas neįrodžius, jog jis padarė nusikalstamą veiką. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, prie pagal BK 242 straipsnį skirtos 1 metų laisvės atėmimo bausmės pridėti 4 mėnesiai teismo nuosprendžio priėmimo metu neatliktos bausmės dalis pagal Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020 m. gruodžio 2 d. nuosprendį ir skirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 4 (keturiems) mėnesiams. Bausmės pradžią skaičiuojant nuo nuosprendžio priėmimo dienos.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. T. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 242 straipsnį už tai, kad jis būdamas Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2020 m. liepos 24 d. nuosprendžiu nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, 140 straipsnio 1 dalį, 233 straipsnio 1 dalį ir 284 straipsnį bei žinodamas, kad bausmė 2020 m. spalio 30 d. Panevėžio apygardos teismo nuosprendžiu pakeista ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 1 m. 2 mėn., ir kad nuosprendis įsiteisėjo 2020 m. spalio 30 d., Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panevėžio miesto ir rajono policijos komisariato pareigūnų įpareigotas atvykti 2020 m. lapkričio 19 d. 9 val. į Panevėžio apskrities VPK Panevėžio miesto ir rajono PK budėtojų dalį, iš kur bus pristatytas į bausmės vykdymo vietą, laiku neatvyko bei pažeisdamas 2018 m. sausio 20 d. skirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti iš savo gyvenamosios vietos (duomenys neskelbtini), slapstėsi adresu (duomenys neskelbtini), kur policijos pareigūnų buvo 2020 m. gruodžio 14 d. sulaikytas.
2. T. M. pagal BK 309 straipsnio 2 dalį išteisintas neįrodžius, jog jis padarė nusikalstamą veiką, t.y. kad jis savo gyvenamojoje vietoje – (duomenys neskelbtini), ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu metu, bet ne vėliau kaip laikotarpyje nuo 2018 m. kovo mėn. iki 2018 m. kovo 19 d. savo mobilaus ryšio telefone (duomenys neskelbtini) ir jame esančioje mikro SD kortelėje „SanDisk 2GB“ įgijo ir laikė vaizdo dokumentus: 3 vnt. failų, kur atvirai ir detaliai rodomi lytiniai aktai, masturbacija, oralinis aktas, tikras lytinis aktas ir kuriuose vaizduojami mažamečiai vaikai iki 14 metų amžiaus, 132 vnt. failų pavadinimais, kur atvirai ir detaliai rodomi lytiniai aktai, masturbacija, oralinis aktas, tikras lytinis aktas, ir kuriuose asmenys pateikiami kaip vaikai iki 18 metų amžiaus, ir juos laikė iki 2018-03-19, kai jie kratos metu buvo rasti ir paimti policijos pareigūnų, tokiu būdu įgijo ir laikė pornografinio turinio dalykus, kuriuose vaizduojamas vaikas ir asmuo pateikiamas kaip vaikas.
II. Apeliacinių skundų argumentai
3. Apeliaciniu skundu Panevėžio apygardos prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroras R. J. prašo panaikinti skundžiamą 2022 m. spalio 27 d. nuosprendžio dalį, kuria T. M. išteisintas iš kaltinimo pagal BK 309 straipsnio 2 dalį, ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį – pripažinti T. M. kaltu ir nubausti 2 m. 3 mėn. laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK. 64 straipsnio 3 dalimi, bausmes iš dalies sudėti ir paskirti galutinę bausmę 2 m. 6 mėn. laisvės atėmimo. Bausmę atlikti pataisos namuose. Vadovaujantis BPK 94 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 punktu, mobilaus ryšio telefoną (duomenys neskelbtini) ir jame esančią mikro SD kortelę konfiskuoti valstybės naudai. 135 failuose esančią vaizdinę medžiagą su pornografinio turtinio vaizdas sunaikinti. Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
3.1. Nurodo, kad T. M. atsisakymas duoti parodymus ikiteisminio tyrimo pareigūnui, jo parodymų keitimas nagrinėjant baudžiamąją bylą nebuvo pripažinti duomenimis, formuojančiais teismo vidinį įsitikinimą. Teismas nevertino tokių parodymų atitikties teismų praktikoje keliamoms sąlygoms ir galimybėms vadovautis šiais parodymais. Tokiu būdu pažeidė BPK 20 straipsnio ir BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų nuostatas, nes įrodymus vertino selektyviai, nepašalino egzistuojančių prieštaravimų ir abejonių dėl įrodymų patikimumo. Teismo sprendimas turi būti motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Tačiau tai padaryta nebuvo. Teismas neteisingai įvertino T. M. veiksmus, nurodydamas, kad jis neatliko sąmoningų, tyčinių veiksmų, numatytų BK 309 straipsnio 2 dalyje, t. y. įgijo ir laikė pornografinio turinio dalykus, kuriuose vaizduojamas vaikas arba asmuo pateikiamas kaip vaikas.
3.2. Teigia, kad teismas, nagrinėdamas bylą ir priimdamas išteisinamąjį nuosprendį dalyje pagal BK 309 straipsnio 2 dalį, vadovavosi 2017 m. M. R. universiteto studentės I. I. baigiamuoju darbu „Disponavimas pornografinio turinio dalykais viešojoje erdvėje ir šios veikos kvalifikavimo problemos“, kuris negali būti pripažintas įrodymu vertinant T. M. veiką. Išvada, kurioje pateikiama teisės normų aiškinimas, reglamentavimo raida, ryšys su tarptautiniais teisės aktais, aiškinamas normos turinys, negali būti laikoma įrodymų šaltiniu, nes tokio pobūdžio išvada prilyginama teisės aiškinimui, o tai yra tiesioginė teismo pareiga nagrinėjant konkrečią baudžiamąją bylą. Įstatymus taiko ir aiškina teismas. Daryti išvadas dėl byloje taikomų normų turinio yra bylą nagrinėjančio teismo pareiga. Ši pareiga negali būti perduota kitiems subjektams.
3.3. Nuteistojo T. M. kaltė yra įrodyta pilnai ir visapusiškai ištyrus visus byloje surinktus įrodymus bei juos palyginus su kitais byloje surinktais duomenimis - yra darytinu išvada, jog kaltinančių įrodymų daugėtas sudaro nenuginčijamų pagrindą priimti apkaltinamąjį nuosprendį T. M. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK- 309 straipsnio 2 dalyje. Skirdamas bausmę teismas turėtų vadovautis bausmės paskirtimi (BK 41 straipsnio 2 dalis) ir bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnis). Skiriant bausmę už padarytas nusikalstamas veikas, parenkant bausmės rūšį ir dydį T. M., atsižvelgtina į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, jo asmenybę, atsakomybę sunkinančias aplinkybes. T. M. yra teistas aštuonis kartus, nusikaltimą padarė būdamas jau teistas už tyčinius nusikaltimus, teistumas už juos neišnykęs ir nepanaikintos įstatymų nustatyta tvarka, padarė apysunkį nusikaltimą, kuris yra priskiriamas nusikaltimams dorovei ir vieną nusikaltimą teisingumui, todėl, jam skirtina bausmė, susijusi, su realiu laisvės atėmimu, kuri yra griežtesnė negu laisvės atėmimo vidurkio bausmė.
4. Apeliaciniu skundu nuteistojo T. M. gynėjas advokatas R. V. prašo panaikinti skundžiamą 2022 m. spalio 27 d. nuosprendžio dalį, kurioje T. M. pripažintas kaltu pagal BK 242 straipsnį, ir šioje dalyje (pagal BK 242 straipsnį) T. M. išteisinti, jam nepadarius šios veikos, taip pat sušvelninti paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
4.1. Nurodo, kad nuteistasis neatliko jokių aktyvių veiksmų stengiantis išvengti bausmės atlikimo bei kitaip nevengė atlikti bausmės, o jo elgesys pačiam savo iniciatyva nevykstant atlikti laisvės atėmimo bausmės buvo susijęs tik su jo, kaip jis dabar supranta, klaidingu manymu, kad jo atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis negali būti pradėtas realiai vykdyti iki bus galutinai išnagrinėtas jo paskutinis (kasacinis) skundas. Tokį jo įsitikinimą nulėmė ir pirmosios instancijos teismo išaiškinimas apie jo teisę apskųsti nuosprendį, be to, ir jo gynėjo išaiškinimas, kad, jeigu nuosprendis yra apskundžiamas, tai toks nuosprendis įsiteisėja tik po skundo išnagrinėjimo.
4.2. Atsižvelgiant į tai, kad byloje esančiais įrodymais atskleistas nuteistojo elgesys nesiekia tokio pavojingumo, už kurį galėtų būti taikoma baudžiamoji atsakomybė, t. y. nesant įrodymų, kad nuteistasis atliko veiksmus, kuriais jis aktyviais veiksmais stengėsi išvengti bausmės atlikimo, be to, kad jis žinojo ir tinkamai suprato savo pareigą dar iki Kasacinio skundo išnagrinėjimo vykdyti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę, skundžiamojoje dalyje apkaltinamasis nuosprendis yra neteisėtas ir priimtas neteisingai nustačius faktines aplinkybes bei įrodymus.
4.3. Teigia, kad tik sistemiškai išanalizavus ir įvertinus visas nurodytas aplinkybes bei jas sugretinus su byloje nustatytomis kitomis faktinėmis aplinkybėmis, o visus nepašalintus bylos nagrinėjimo metu esamus prieštaravimus ir abejones vertinant nuteistojo naudai (vadovaujantis nekaltumo prezumpcija), būtų galima vertinti situacijos galimybę (tikimybę), ar buvo padaryta baudžiamojo įstatymo uždrausta veika, tačiau pirmosios instancijos teismas to nepadarė.
4.4. Nurodo, kad dalyje dėl nuteistojo veiksmų jo sulaikymo 2020-12-14 dieną, nuteistasis nesislapstė (nei adresu (duomenys neskelbtini), nei kitu adresu) ir jis nėra kaltinimas dėl savo elgesio (įleidimo/neįleidimo pareigūnų ar pan.) nurodytą dieną. Teismas negali nuosprendyje praplėsti kaltinimo bei apsunkinti kaltinamojo padėties į kitokias, nei nurodyta kaltinime, veikos aplinkybes. Todėl, teismui negalinti praplėsti kaltinimo ribų ir taip apsunkinti kaltinamojo padėtį, teismas turėjo spręsti tik dėl kaltinamojo kaltės pareikšto kaltinimo apimtyje.
4.5. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė bei taikytas jos subendrinimas su ankstesniu nuosprendžiu šiuo konkrečiu atveju yra aiškiai per griežta ir prieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 str. ir 54 str.). Nagrinėjamu atveju nėra jokio objektyvaus pagrindo skirti tokį didelį laisvės atėmimo bausmės dydį, kadangi paskyrus artimą sankcijoje numatytos bausmės minimaliam dydžiui bausmę bei prie jos pridėjus apie 1 mėnesio neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalį būtų pasiekti baudžiamajame įstatyme nustatyti tikslai bei bausmės paskirtis. Pirmosios instancijos teismas, nors formaliai ir paminėjo nuteistąjį charakterizuojančias bei jo asmenybę apibūdinančias ir kitas aplinkybes, tačiau realiai į jas tinkamai neatsižvelgė.
4.6. Nurodo, kad nuteistasis yra darbingas 50 proc., todėl dėl tokios ilgos trukmės laisvės atėmimo bausmės ateityje susirasti kitą darbą dėl jo sveikatos būklės ir labai riboto darbingumo jo galimybės ateityje gali būti labai ribotos. Be to, nuteistojo atlikimas tokios didelės trukmės laisvės atėmimo bausmės gali padaryti nebepataisomą žalą nuteistojo sutuoktinės psichinei bei fizinei sveikatai. Nuteistajam reikalinga ne izoliacija nuo šeimos, artimųjų bei visuomenės, o neatidėliotina bei tinkama psichologinė, medicininė, socialinė bei pan. pagalba, kurios dėl objektyvių priežasčių jis laisvės atėmimo vietoje gauti reikiama apimtimi negali, be to, reikalingas neatidėliotinas artimųjų buvimas šalia ir jų parama.
4.7. Šioje byloje procesas nebuvo užbaigtas per protingą laiką, t. y. praėjo 2 metai, o yra tik pirmosios instancijos teismo sprendimas. Kaltinimas pagal BK 242 straipsnį nėra grindžiamas jokiais didelės apimties specialistų išvadomis ar kitais įrodymais, kuriems gauti būtų reikiama daug laiko. Bylos trukmei kaltinamojo/nuteistojo ir jų gynėjų elgesys neturėjo jokios įtakos, ilgas terminas nėra siejamas nei su kaltinamojo skundais, nei su jo negalėjimu dalyvauti procese. Taigi, darytina išvada, kad ilgą baudžiamojo proceso trukmę lėmė ne vien tik bylos apimtis bei sudėtingumas, bet ir baudžiamąjį persekiojimą vykdžiusių pareigūnų veiksmai.
4.8. Teismo taip pat prašo įvertinti ir tai, kad nuteistojo veiksmais, dėl kurių yra nuteistas pagal BK 242 straipsnį, buvo padaryti prieš 2 metus ir, jeigu būtų teisiamas per pagrįstai kuo trumpesnį laiką po šių veiksmų atlikimo, tai labai abejotina, kad su ankstesniu Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020 m. gruodžio 2 d. nuosprendžiu bendrinant bausmę dalinio sudėjimo būdu būtų pridedama bausmė sumažinta tiktai 17 dienų (būtent tik tokiu dydžiu pridėtina neatlikta bausmės dalis buvo sumažinta šioje byloje). Nuteistojo kaltės dėl tokios ilgo ikiteisminio tyrimo, baudžiamojo proceso nėra.
4.9. Darytina išvada, kad šiuo metu nuteistojo iš jo socialinės aplinkos „ištraukimas“ ir 1 m. 4 mėnesių kalinimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, todėl, jeigu apeliacinės instancijos teismas prieitų išvados, kad jo kaltė pagal BK 242 straipsnį kvalifikuota tinkamai, tai paskirta bausmė sumažintina iki 3 mėn. ar artimo šiam dydžio, o prie jos pridėtina apie 1 mėn. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020 m. gruodžio 2 d. nuosprendžiu skirtos ir neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalis.
5. Apeliaciniu skundu nuteistasis T. M. prašo panaikinti skundžiamą 2022 m. spalio 27 d. nuosprendžio dalį, kurioje pripažintas kaltu pagal BK 242 straipsnį, išteisinti pagal BK 242 straipsnį, jam nepadarius šios veikos, taip pat sušvelninti paskirtą laisvės atėmimo bausmę, skirti bausmės atlikimo vietą atviroje kolonijoje. Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
5.1. Nurodo, kad neatliko jokių aktyvių veiksmų stengiantis išvengti bausmės atlikimo bei kitaip nevengė atlikti bausmę, o jo elgesys pačiam savo iniciatyva nevykstant atlikti laisvės atėmimo bausmės buvo susijęs tik su jo, kaip jis dabar supranta, klaidingu manymu, kad jo atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis negali būti pradėtas realiai vykdyti iki bus galutinai išnagrinėtas jo paskutinis (Kasacinis) skundas. Tokį jo įsitikinimą nulėmė ir pirmosios instancijos teismo išaiškinimas apie jo teisę apskųsti nuosprendį, be to, ir jo gynėjo išaiškinimas, kad, jeigu nuosprendis yra apskundžiamas, tai toks nuosprendis įsiteisėja tik po skundo išnagrinėjimo.
5.2. Neigia, kad su juo buvo susiekta ir nurodyta, jog 2020 m. lapkričio 19 d. 9.00 val. ar kitu laiku jis turi prisistatyti į P. AVPK P. miesto ir rajono PK, (duomenys neskelbtini). O dėl pareigūno pokalbio jo telefonu ar pan., nurodė, kad telefonu atsiliepti ar kitaip naudotis galėjo bet kuris iš kartu tuo metu girtavusių asmenų.
5.3. Nurodo, kad iki jo pasiuntimo atlikti likusios neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalies dirbo, gyveno šeimoje, siekia būti socialiai atsakingu. Jis yra darbingas 50 proc., todėl dėl tokios ilgos trukmės laisvės atėmimo bausmės ateityje susirasti kitą darbą dėl jo sveikatos būklės ir labai riboto darbingumo jo galimybės ateityje gali būti labai ribotos. Šiuo metu jam reikalinga ne izoliacija nuo šeimos, artimųjų bei visuomenės, o neatidėliotina bei tinkama psichologinė, medicininė, socialinė bei pan. pagalba, kurios dėl objektyvių priežasčių jis laisvės atėmimo vietoje gauti reikiama apimtimi negali. Prašo atsižvelgti į jo asmenybę, dedamas pastangas keisti gyvenimo būdą ir integruotis į visuomenę, jo bei sutuoktinės sudėtingą sveikatos būklę.
5.4. Pažymi, kad Europos Sąjungos, tarptautinės teisės aktai skatina imtis priemonių, kurios padėtų mažinti įkalinimo įstaigose esančių asmenų skaičių bei, sprendžiant šią aktualią problemą bei stengiantis kiek įmanoma labiau atsižvelgti į Tarptautinės teisės aktuose įtvirtintas nuostatas, kuriomis siekiama mažinti laisvės atėmimo bausmės skyrimo atvejus bei skatinti alternatyvių priemonių šiai bausmei taikymą, būtinas tinkamas Probacijos įstatymo taikymas, siekiant sumažinti laisvės atėmimo vietose esančių asmenų skaičių, nusikalstamų veikų recidyvą, skatinti efektyvesnį nuteistų asmenų pataisymo procesą, didinti galimybes nusikalstamų veikų prevencijos įgyvendinimui.
5.5. Atkreipia dėmesį, kad bausmė gali būti atliekama atviroje kolonijoje, todėl prašo jam paskirtą bausmę atlikti atviroje kolonijoje, tokiu būdu nebūtų nutrauktas socialinis ryšys bei integracija į visuomenę. Pasižada pateisinti teismo pasitikėjimą.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai
6. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalimi skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina pateiktų apeliacinių skundų ribose. Remiantis nuteistojo T. M. ir jo gynėjo advokato R. V. apeliaciniais skundais, ginčijamas įrodymų vertinimas dalyje dėl nepagrįsto T. M. nuteisimo pagal BK 242 straipsnį, bei tuo pačiu prašoma sušvelninti paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Remiantis Panevėžio apygardos prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroras R. J. apeliaciniu skundu, ginčijamas įrodymų vertinimas dalyje dėl nepagrįsto T. M. išteisinimo pagal BK 309 straipsnio 2 dalį, bei tuo pačiu prašoma pripažinti T. M. kaltu pagal BK 309 straipsnio 2 dalį ir paskirti jam laisvės atėmimo bausmę.
7. Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Tiek apkaltinamasis, tiek ir išteisinamasis nuosprendis turi atitikti BPK 305 straipsnio reikalavimus. Jame turi būti ne tik išdėstyti įrodymai, bet ir atlikta jų analizė, tiek kaltinantys, tiek teisinantys įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas, pripažindamas įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybes. Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 5 dalį, teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Aptartos BPK nuostatos įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).
8. Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 straipsnio 4 dalis). Taip pat svarbu pažymėti, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma.
Dėl nuteisimo pagal BK 242 straipsnį
9. BK 242 straipsnyje numatyta atsakomybė už vengimą atlikti arešto, laisvės atėmimo bausmę ar sugrįžti į kardomojo kalinimo vietą. Šio straipsnio dispozicijoje išdėstytos dvi nusikalstamos veikos sudėtys: 1) tas, kas nuteistas arešto ar laisvės atėmimo bausme, tačiau dar nesuimtas vengė atlikti paskirtą bausmę arba 2) būdamas laikinai išleistas iš areštinės arba kardomojo kalinimo vietos be svarbios priežasties nustatytu laiku negrįžo. Skundžiamu nuosprendžiu T. M. buvo nuteistas už tai, kad būdamas Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2020 m. liepos 24 d. nuosprendžiu nuteistas bei žinodamas, kad 2020 m. spalio 30 d. Panevėžio apygardos teismo nuosprendžiu bausmė pakeista ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 1 m. 2 mėn. ir kad nuosprendis įsiteisėjo 2020 m. spalio 30 d. (nuosprendžio paskelbimo dieną), Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panevėžio miesto ir rajono policijos komisariato pareigūnų įpareigotas atvykti 2020 m. lapkričio 19 d. 9 val. į Panevėžio apskrities VPK Panevėžio miesto ir rajono PK budėtojų dalį, iš kur bus pristatytas į bausmės vykdymo vietą, laiku neatvyko bei pažeisdamas 2018 m. sausio 20 d. skirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti iš savo gyvenamosios vietos (duomenys neskelbtini), slapstėsi adresu (duomenys neskelbtini), kur policijos pareigūnų buvo sulaikytas 2020 m. gruodžio 14 d., vengė atlikti paskirtąją bausmę.
10. Sprendžiant klausimą dėl nuteistojo kaltės pagal BK 242 straipsnį pažymėtina, kad šiame straipsnyje įtvirtinto nusikaltimo sudėtis yra formali, pasekmių nereikalauja, todėl pakanka to, kad nuteistas asmuo nustatytu laiku nevyktų į laisvės atėmimo vietą atlikti laisvės atėmimo bausmės. Nusikaltimas trunkamasis ir įtakos kiek laiko jis nenuvyko į įkalinimo įstaigą, įtakos veikos kvalifikacijai neturi. Svarbiomis priežastimis, trukdžiusiomis nustatytu laiku vykti į įkalinimo vietą teismų praktikoje paprastai laikomos objektyvios priežastys, kurios sukliudė ir kurios nepriklausė nuo nuteistojo valios, pavyzdžiui – sunki liga, transporto avarija, įvairios stichinės nelaimės ir panašiai. Be to, minėtos priežastys turi būti arba visuotinai žinomos, arba pagrįstos dokumentais, kurių svarbą kiekvienu atveju vertina teismas arba ikiteisminio tyrimo institucijos.
11. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, nuteistasis T. M. teismo posėdžio metu nurodė, kad žinojo apie 2020 m. spalio 30 dienos posėdį, kuriame buvo skelbiamas Panevėžio apygardos teismo nuosprendis pagal jo pateiktą apeliacinį skundą, nes posėdžio data buvo paskelbta teismo posėdyje, kuriame jis dalyvavo. Be to, buvo susipažinęs su Panevėžio apygardos teismo nuosprendžiu, tai yra žinojo, kad teismas tik iš dalies tenkino skundą, tačiau paskyrė 1 m. 2 mėn. laisvės atėmimo bausmę, kurią jis turi atlikti pataisos namuose. Apelianto argumentai, jog jis su gynėju aptarė bausmės klausimus ir nusprendė pateikti kasacinį skundą Lietuvos Aukščiausiajam Teismui, kuriame be kita ko prašė sustabdyti laisvės atėmimo bausmės vykdymą, ir kurį pats pasirašė, pagrindžia nuteistojo žinojimą, jog nuosprendis įsiteisėjęs ir turi būti vykdomas. Be to, apelianto teiginiai, kad nuosprendžio nevykdė, nes tikėjosi, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sustabdys nuosprendžio vykdymą, suponuoja išvadą, jog jis žinojo tiek nuosprendžio ypatumus, tiek skundo motyvus bei reikalavimus.
12. Kaip matyti iš bylos medžiagoje esančio liudytojo V. O. parodymų, kad skambino iš savo tarnybinio telefono nuteistajam T. M.. Prisiskambinęs prisistatė ir paklausė, ar kalba su M., jis atsakė, kad jis yra tas asmuo. Asmenį informavo, kad turi vykdyti nuosprendį ir jis turi atvykti į VPK dėl bausmės atlikimo. Pokalbio metu asmuo teigė, kad žino, jog nuosprendis įsiteisėjęs, kalbėjo apie advokato skundą kasaciniam teismui. Buvo sutarta diena, vieta, kada nuteistasis turėjo atvykti atlikti bausmę, tačiau nuteistasis neatvyko, jo telefonas buvo išjungtas. Minėtus liudytojo V. O. parodymus patvirtina 2021 m. vasario 12 d. Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panevėžio miesto ir rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus vyresniosios tyrėjos D. T. tarnybinis pranešimas, iš kurio matyti, kad atlikus telefono numerio (duomenys neskelbtini) išklotinės analizę nustatyta, kad Panevėžio apskrities VPK Panevėžio m. ir r. PK NVRS vyriausias postinis V. O. iš savo tarnybinio telefono Nr. (duomenys neskelbtini) skambino T. M. 2020-11-18, 12:31:14 val., pokalbio trukmė 32 s., V. O. siuntė T. M. tris SMS žinutes 2020-11-21, 21:09:01 val.; 21:09:02 val. ir 21:09:14 val. Taip pat nustatyta, kad Panevėžio apskrities VPK KP Sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos 1-ojo skyriaus vyresnioji tyrėja K. R. iš savo tarnybinio telefono (duomenys neskelbtini) siuntė T. M. SMS žinutes 2020-11-21, 21:09:02 val. ir 2020-11-24, 11:27:01 val. (3 t., b. l. 3-4, 5-6). Be to, kad kaltinamasis T. M. žinojo apie nuosprendžio vykdymą, patvirtino ir L. M. (dabar M.), kad T. M. dėl nuosprendžio apskundimo bendravo su advokatu, derino skundą surašymą, padavimą. N. T. M. vengimą atlikti laisvės atėmimo bausmę pagal įsiteisėjusį teismo nuosprendį įrodo ir liudytojų K. R., I. Š., A. S. ir A. M. parodymai, kai, K. R. paskelbus T. M. paiešką, jie ieškojo nuteistojo, ir gavę anonimo skambutį apie T. M. tikrąją gyvenamąją vietą, A. S., A. M., I. Š. ir A. L. 2020 m. gruodžio 14 d. nuvykę nurodytu adresu į L. M. (M.) butą, adresu (duomenys neskelbtini), po ilgų įkalbinėjimų, tik atvykus Priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūnams su moto pjūklu metalui pjauti ir dėl to T. M. atidarius duris, pateko į butą ir sulaikė T. M..
13. Iš aptarto seka, kad nuteistasis T. M. savavališkai ir tyčia nusprendė nevykdyti 2020 m. spalio 30 d. Panevėžio apygardos teismo nuosprendžio ir nuo bausmės vykdymo pasislėpė. Duomenų visuma: tarnybiniai pranešimai, informaciniai pranešimai, nuosprendžių bei nutarčių kopijos ir kita bylos medžiaga patvirtina, kad T. M. žinojo apie jo atžvilgiu vykusį baudžiamąjį procesą, kadangi pats asmeniškai dalyvavo tiek sprendžiant klausimą dėl jo kaltės apylinkės teisme, tiek dėl jo skundo nagrinėjimo apygardos teisme. N. T. M., pažeisdamas 2018 m. sausio 20 d. skirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti iš savo gyvenamosios vietos (duomenys neskelbtini), slapstėsi adresu (duomenys neskelbtini), bei telefonu sutaręs atvykti atlikti bausmę, bei žinodamas apie paskirtos bausmės vykdymą jo atžvilgiu, susitarimo su pareigūnu atvykti į VPK dėl bausmės atlikimo nevykdė ir išvyko iš savo gyvenamosios vietos, kas rodo, kad nors ir žinodamas, kad privalo atvykti į VPK atlikti laisvės atėmimo bausmę, tačiau nepaisė draudimo išvykti iš savo gyvenamosios vietos, slapstėsi, kas parodo, jog elgėsi neatsakingai ir be abejonės, baudžiamai. Nuosprendžio vykdymas yra privalomas visiems piliečiams be išimčių. Esant šių duomenų visumai, abejoti nuteistojo veiksmų kvalifikavimu pagal BK 242 straipsnį, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Abejonių tuo, jog T. M. suvokė, kad jis privalo atlikti bausmę, ir, kad susitaręs su pareigūnu ir neatvykęs atlikti laisvės atėmimo bausmės, suvokė, jog taip jis pažeidžia baudžiamąjį įstatymą, tačiau sąmoningai siekė ilgiau negrįžti į bausmės atlikimo vietą, teisėjų kolegijai nekyla. Tokiu būdu, tenkinti T. M. bei jo gynėjo apeliacinių skundų prašymus ir naikinti skundžiamą nuosprendį dalyje dėl nuteisimo pagal BK 242 straipsnį bei priimti naują išteisinamąjį nuosprendį T. M. atžvilgiu, jo veiksmuose nenustačius nusikalstamos veikos, numatytos BK 242 straipsnyje, sudėties požymių, teisinio pagrindo nėra.
Dėl išteisinimo BK 309 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos
14. Pagal BK 309 straipsnio 2 dalį atsako, tas, kas pagamino, įgijo, laikė, demonstravo, reklamavo, siūlė arba platino pornografinio turinio dalykus, kuriuose vaizduojamas vaikas arba asmuo pateikiamas kaip vaikas, arba pasinaudodamas informacinėmis ir ryšių technologijomis ar kitomis priemonėmis įgijo ar suteikė prieigą prie pornografinio turinio dalykų, kuriuose vaizduojamas vaikas arba asmuo pateikiamas kaip vaikas. Pornografinio turinio dalyku gali būti bet kokia forma išreikšti pornografijos požymius atitinkantys nuotraukos, kino ir vaizdo juostos, dirbiniai, spausdinti kūriniai, garso įrašai, spektakliai ir kt. Baudžiamajai atsakomybei pagal minėtą straipsnį atsirasti pakanka bent vienos iš alternatyvių veikų – pornografinio turinio dalykų, kuriuose vaizduojamas vaikas arba asmuo pateikiamas kaip vaikas, pagaminimo, įsigijimo, laikymo, demonstravimo, reklamavimo, siūlymo arba platinimo. Ši nusikalstama veika gali būti padaryta tik tiesiogine tyčia.
Žemesnės instancijos teismas
15. Nagrinėjamoje byloje, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs baudžiamosios bylos medžiagą, skundžiamą nuosprendį bei pateiktą teisinį reglamentavimą, konstatuoja, kad T. M. pagrįstai išteisintas dėl BK 309 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos, kadangi byloje esantys įrodymai yra nepakankami konstatuoti, jog būtent T. M., veikdamas tiesiogine tyčia, ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu metu, bet ne vėliau kaip laikotarpyje nuo 2018 m. kovo mėn. iki 2018 m. kovo 19 d. savo mobilaus ryšio telefone (duomenys neskelbtini) ir jame esančioje mikro SD kortelėje „SanDisk 2GB“ įgijo ir laikė vaizdo dokumentus, kur atvirai ir detaliai rodomi lytiniai aktai, masturbacija, oralinis aktas, tikras lytinis aktas ir kuriuose vaizduojami mažamečiai vaikai iki 14 metų amžiaus, kur atvirai ir detaliai rodomi lytiniai aktai, masturbacija, oralinis aktas, tikras lytinis aktas, ir kuriuose asmenys pateikiami kaip vaikai iki 18 metų amžiaus, ir juos laikė iki 2018-03-19, kai jie kratos metu buvo rasti ir paimti policijos pareigūnų, tokiu būdu įgijo ir laikė pornografinio turinio dalykus, kuriuose vaizduojamas vaikas ir asmuo pateikiamas kaip vaikas.
16. Atmestini prokuroro apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, jog skundžiamas nuosprendis dalyje dėl T. M. išteisinimo yra priimtas vadovaujantis 2017 m. M. R. universiteto studentės baigiamuoju darbu „Disponavimas pornografinio turinio dalykais viešojoje erdvėje ir šios veikos kvalifikavimo problemos“, kuris negali būti pripažintas įrodymu. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį ir išteisindamas T. M. dėl BK 309 straipsnyje 2 dalyje nurodytos veikos rėmėsi ne tik nacionaliniais, tačiau ir tarptautiniais teisės aktais (direktyvomis ir konvencijomis) bei padarė išvadas, remdamasis vidiniu įsitikinimu, kurios pagrįstos bylos duomenimis.
17. T. M. teisme duodamas parodymus pripažino, jog telefonas „Samsung S7 EDGE“, kurį 2018 m. kovo 19 d. paėmė Panevėžio apskrities VPK pareigūnai jo motinos (ir jo tuo pačiu) namuose, adresu (duomenys neskelbtini) (1 tomas, b.l. 100-105) yra jo telefonas, kurį jis įsigijo (surado) būdamas N. Byloje esantis Lietuvos policijos kriminalinių tyrimų centro 2020 m. rugpjūčio 7 d. specialisto išvada patvirtina, kad ištyrus mobilaus ryšio telefono (duomenys neskelbtini) vidinėje atmintyje, microSD kortelėje „Sandisk“ ir „Pildyk“ SIM kortelėje esančią informaciją, buvo nustatyta, kad telefone yra įdiegta operacinė sistema Android v7.0, telefonas yra prijungtas prie Google ir el. pašto paskyrų (duomenys neskelbtini). Taip pat telefone galimai buvo naudojamos Facebook paskyros, kurių (duomenys neskelbtini), Instagram paskyra (duomenys neskelbtini), vartotojo vardas (duomenys neskelbtini), Viber ir WhatsApp paskyros registruotos tel. Nr. (duomenys neskelbtini) (1 tomas, b. l. 117-119). T. M. patvirtino, kad paskyrą vardu „D. B.“ pats buvo susikūręs, bet paskui išsitrynė. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Medicinos kriminalistikos laboratorijos specialisto išvadoje Nr. MK-O 210/2020 (01) nurodyta, kad tirti pateiktuose 150 vaizdo failų vaizduojama: mažamečiai asmenys, vaikai iki 14 metų amžiaus imtinai - 3 failuose; asmenys pateikiami kaip vaikai iki 18 metų amžiaus - 132 failuose; pilnamečiai asmenys, 18 metų ir vyresni - 14 failų; asmenų amžiaus nustatyti nėra galimybės - 1 failas (1 tomas, b. l. 161-162). Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos eksperto (specialisto) teikiančio išvadas dėl visuomenės informavimo priemonių i (ar) jų turinio priskyrimo erotinio, pornografinio ir (ar) smurtinio pobūdžio kategorijoms, išvadoje Nr, EA-202 nurodyta, kad atlikęs tyrimui pateiktos audiovizualinės (garso ir vaizdo) medžiagos - 1 kompaktinio disko turinio analizę, ekspertas nustatė, kad vaizdo dokumentuose esanti vaizdinė medžiaga laikytina informacija, kurioje atvirai ir detaliai rodomi lytiniai organai, masturbacija, oralinis lytinis aktas, tikras lytinis aktas, analinis lytinis aktas ir tai yra pagrindinis tokios informacijos tikslas. Šiuose vaizdo dokumentuose esanti medžiaga atitinka Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 43 dalyje pateiktą pornografinio turinio informacijos apibrėžimą ir šiai informacijos kategorijai priskirtus požymius, todėl yra pornografinio pobūdžio (1 tomas, b. l. 171-174). Atsižvelgiant į išdėstytą, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, jog minėti įrodymai patvirtina, jog T. M. telefone rasti draudžiami daiktai, kuriuose vaizduojamas vaikas arba asmuo, pateikiamas kaip vaikas.
18. Vertinant, ar T. M. telefone rasti draudžiami daiktai (pornografinio turinio dalykai) buvo įgyti būtent T. M., pažymėtina, jog draudžiamų daiktų įgijimas – tai disponavimo pornografinio turinio dalyku galimybės įgijimas. Ši veika galima nusiperkant, priimant dovaną, pagrobiant, atsisiunčiant iš interneto arba išsaugant kompiuterio standžiajame diske ar USB atmintinėje. Šioje dalyje yra svarbus įrodytas valios momentas (subjektyvioji veikos pusė), tai yra, ar asmuo atsisiuntė internetu draudžiamus dalykus jų tikslinio panaudojimo tikslu, kad gauti iškreiptą seksualinį pasitenkinimą, ar per neatsargumą, ieškodamas atsisiųsti pornografinio turinio medžiagos, kurioje nėra vaizduojamas vaikas (įstatymu nedraudžiama veika). Objektyvioji pusė nurodo, kad nusikalstama veika yra tada, kai pornografinio turinio dalykai įgyjami pasinaudojant informacinėmis ir ryšių technologijų priemonėmis. Todėl siekiant inkriminuoti pornografinio turinio dalyko įgijimą, veika turi būti baigta, t. y. pornografinio turinio dalykai turi būti įgyti bet kokiu būdu. Baudžiamoji atsakomybė taikoma tik už pornografinio turinio dalykų, kuriuose vaizduojami vaikai arba asmenys pateikiami kaip vaikai, laikymą.
19. Byloje esanti Lietuvos policijos kriminalinių tyrimų centro specialisto V. K. išvada bei jo, kaip liudytojo duoti paaiškinimai pirmosios instancijos teismo posėdžio metu patvirtina, kad T. M. mobiliojo ryšio telefone „Samsung“ rasti failai su draudžiamu turiniu yra likutiniai (laikini) failai ir paieškos kelias su atsidarytų puslapių iliustracija. Šie failai buvo likę naudojant telefoną peržiūrėjimui. Tam, kad pamatyti internete, nurodytas failas atsisiunčiamas į telefoną tam tikram laikui. Specialisto vertinimu, telefonų, kompiuterių naudotojai paprastai tokių dalykų nežino, kad įrenginio programos automatiškai visų atsisiųstų nuotraukų, vaizdo įrašų „pėdsakus“ išsaugo specialioje vietoje. Tai gali nustatyti tik informacinių technologijų specialistai. Minėti duomenys patvirtina, jog telefono naudotojas buvo atsisiuntęs nurodytus failus, bet jų neišsaugojęs atmintyje. Likę tik „pėdsakai“ ir atidarymo „kelias“. Be to, specialistas paaiškino, tuo metu kai pagal užklausą yra parodoma nuoroda, telefonas, kuris veikia Android sistemoje, automatiškai tokią kopiją screenshot pavidale išsaugo. Paieškos atlikimo metu tokios kopijos ir buvo išsaugotos. Nurodyti failai yra interneto naršymo pėdsakai. Kaip teisingai nurodė pirmos instancijos teismas, jei asmuo ieškodamas internete teisėtų vaizdų (pvz., suaugusiųjų asmenų pornografijos), nesant pavadinimuose nuorodų, jog bus vaizduojamas vaikas arba asmuo kaip vaikas, gali atsitiktine tvarka internetu atsisiųsti vaizdą ir pamačius, kad jame yra uždrausti daiktai, jį išjungti, jo toliau nežiūrėti, tačiau telefono sistemoje tokie atlikti veiksmai bus užfiksuoti, kaip kad yra užfiksuoti T. M. telefone „Samsung“. Pažymėtina, jog asmuo turi suprasti, kas yra draudžiamas dalykas, kad tame faile yra užfiksuotas vaikas ar asmuo vaizduojamas kaip vaikas, ir tuomet atlikti draudžiamą aktyvų veiksmą – atsisiųsti failą ar kitu būdu įgyti. Teisėjų kolegijos nuomone, byloje nėra pakankamai pagrįstų duomenų, kad T. M. būtų atsisiuntęs minėtus failus ar kitu būdu juos įgijęs. Specialistas be kita ko pažymėjo, kad paprasti naudotojai, kurie neturi specialių žinių, neturi informacijos, kad Android sistema tokį veiksmą atlieka.
20. Teisėjų kolegija įvertinusi tai kas išdėstyta, konstatuoja, kad pateiktų įrodymų visuma patvirtina, kad T. M. mobilaus telefono „Samsung“ pagalba buvo suteikta prieiga prie vaizdo įrašų - pornografinio turinio dalykų, kuriuose vaizduojamas vaikas ar asmuo pateikiamas kaip vaikas, tačiau tai nesudaro pagrindo teigti, kad būtent T. M., o ne kitas asmuo, turėdamas tikslą taip veikti, įgijo ir laikė pornografinio turinio dalykus, kuriuose vaizduojamas vaikas ar asmuo pateikiamas kaip vaikas. Be to, nenustatytas T. M. valios mementas, tiesioginė tyčia. Nors ir sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, jog T. M. nebuvo nuoseklus aiškindamas aplinkybes, tačiau iš jo paties tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame teisme pateiktų paaiškinimų matyti, kad jis kategoriškai neigė žiūrėjęs, įgijęs ir/ar laikęs tokio pobūdžio turinio nuorodas. Be to, iš jo parodymų nustatyta, jog jis tinkamai nesuvokė mobiliajame telefone „Samsung“ įdiegtų programų veikimo esmės. Kaip minėta, pirmosios instancijos teisme apklaustas liudytojas (specialistas) V. K. paaiškino, kad įprastai telefonų, kompiuterių naudotojai tokių dalykų nežino, jog įrenginio programos automatiškai visų atsisiųstų nuotraukų, vaizdo įrašų „pėdsakus“ išsaugo specialioje vietoje. Tai gali nustatyti tik informacinių technologijų specialistai. Byloje nėra pagrįstų duomenų, jog T. M. atliko valinius veiksmus, kad minėti vaizdo įrašai būtų įgyti ir laikomi telefone, su tikslu jais disponuoti. Visos pateiktos aplinkybės rodo, jog T. M. veiksmuose nebuvo tiesioginės tyčios, kas yra būtinasis BK 309 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymis. Be to, neįrodyta, jog draudžiami daiktai buvo kaltinamojo valia išsaugoti telefone, nes tą automatiškai atliko telefono programinė įranga. Esant šioms aplinkybėms, T. M. iš kaltinimo pagal BK 309 straipsnio 2 dalį yra pagrįstai išteisintas, neįrodžius, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).
Dėl bausmės
21. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog bausmė, tai valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojanti nuteistojo teises ir laisves. Bausme valstybė siekia perauklėti nuteistąjį. Pagal BK 54 straipsnio 1 dalį teismas skiria bausmę pagal BK kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK kodekso bendrosios dalies nuostatų. Komentuojamo straipsnio 2 dalis numato, jog skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamo veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Tinkamai įvertinti kaltininko asmenybę, jo vaidmenį nusikalstamos veikos padaryme, yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Baudžiamosios teisės teorijoje nurodoma, kad vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir parinkdamas bausmės rūšį bei dydį teismas turi kreipti ypač daug dėmesio į tai, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio padarinys. Vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti paskirta bausmė, kuri būtų proporcinga padarytai veikai ir kaltininko asmenybei.
22. Tuo tarpu sprendžiant klausimą dėl skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirtos bausmės, visų pirma pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, todėl apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta bausmė. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.
23. Atmestini nuteistojo ir jo gynėjo apeliaciniuose skunduose nurodyti argumentai dėl per ilgos baudžiamojo proceso trukmės. Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminis tyrimas nebuvo vilkinamas, veiksmai atliekami pakankamai intensyviai, tyrimas užtruko dėl specialistų atliekamų tyrimų.
24. BK 242 straipsnio sankcija numato baudą arba laisvės atėmimą iki dvejų metų. Teismas skundžiamu nuosprendžiu T. M. paskyrė vienerių metų laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, prie pagal BK 242 straipsnį skirtos vienerių metų laisvės atėmimo bausmės T. M. pridėjo keturis mėnesius teismo nuosprendžio priėmimo metu neatliktos bausmės dalį pagal Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020 m. gruodžio 2 d. nuosprendį ir paskyrė galutinę bausmę – laisvės atėmimą vieneriems metams keturiems mėnesiams.
25. Nagrinėjamu atveju pirmos instancijos teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad T. M. padarė vieną baigtą nesunkų tyčinį nusikaltimą – vengė atlikti paskirtą laisvės atėmimo bausmę, turi neišnykusį ar įstatymo nustatyta tvarka nepanaikintą teistumą, taigi yra recidyvistas (BK 27 straipsnio 1 dalis), kas šiuo atveju pagrįstai pripažinta jo atsakomybę sunkiančia aplinkybe (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Lengvinančių jo atsakomybę aplinkybių nenustatyta. Vertinant T. M. asmenybę taip pat atsižvelgtina į tai, kad jis vedęs, iki pasiuntimo atlikti bausmę - dirbo, viešosios įstaigos (duomenys neskelbtini) ir asociacijos (duomenys neskelbtini) apibūdinamas teigiamai, neįgalus (50 proc. darbingumas), gaunantis atlyginimą už darbą, mokantis administracines nuobaudas, turėjo galiojančių administracinių nuobaudų.
26. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad, kaip teisingai sprendė ir apylinkės teismas, BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus T. M. atžvilgiu įmanoma pasiekti tik skyrus jam laisvės atėmimo bausmę. Vis tik, įvertintina tai, jog T. M. nusikaltimą veiką pagal BK 242 straipsnį padarė pirmą kartą, ir nors nusikalsta sistemingai, tačiau jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumas nėra didelis bei reali žala nesukelta, veika nesusijusi su smurto panaudojimu, nenukreipta prieš nuosavybę, todėl yra pagrindas švelninti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę (BK 54 straipsnio 2 dalies 1 punktas), kadangi teisėjų kolegijos manymu, vienerių metų trukmė šiuo konkrečiu atveju yra aiškiai per griežta. Pirmos instancijos teismas daug dėmesio skyrė nuteistojo asmenybei, tačiau vertindamas padarytos veikos pobūdį įvertino tik tai, kad veika priskiriama nesunkiems nusikaltimams. Atkreiptinas dėmesys, kad šiai veikai vykdyti nuteistasis nesiėmė sudėtingų veiksmų tam, kad išvengtų bausmės atlikimo. Jis bendravo su policijos pareigūnais, neišvyko iš Lietuvos, todėl jo veiksmai vertintini ne kaip aktyvūs vengiant bausmės atlikimo, o daugiau kaip pasyvūs. Iš esmės jo paieška neužtrūko ilgai ir nebuvo sudėtinga, reikalaujanti didelių resursų. Be to, teisėjų kolegijos nuomone, nuteistasis T. M. buvo nepagrįstai kaltinamas pagal BK 309 straipsnio 2 dalį, kas sąlygojo ilgesnį ikiteisminį tyrimą ir teisminį bylos nagrinėjimą bei patirtas didesnes išlaidas. Teisėjų kolegijos nuomone, į šį faktorių taip pat turi būti atsižvelgta sprendžiant bausmės skyrimo klausimą. Taigi, šioje dalyje Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2022 m. spalio 27 d. nuosprendis keistinas dėl neteisingai paskirtos bausmės, sumažinant T. M. paskirtą bausmę iki šešių mėnesių laisvės atėmimo, kuri apeliacinės instancijos vertinimu yra adekvati padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsniui bei atitinka teisingumo ir proporcingumo principus.
27. Atsižvelgiant į tai, kad už BK 242 straipsnyje įtvirtinto nusikaltimo padarymą T. M. skirta bausmė yra keičiama, šį nusikaltimą padarė neatlikęs paskirtos laisvės atėmimo bausmės, reikalinga iš naujo spręsti subendrinimo klausimą. Šiuo nuosprendžiu paskirta šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, pagal BK 64 straipsnio 1 dalį, 2 dalį subendrinama su Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020 m. gruodžio 2 d. nuosprendžiu skirtos ir neatliktos visa laisvės atėmimo bausmės dalimi, T. M. paskiriant galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą septyniems mėnesiams.
28. Nuteistasis skunde prašo bausmę atlikti atvirojoje kolonijoje. Nuteistojo T. M. prašymas leisti jam atlikti laisvės atėmimo bausmę atviroje kolonijoje netenkinamas. Nuo 2020 m. liepos 1 d. BK 50 straipsnio 3 dalis, numatanti, jog bausmės atlikimo vietą parenka teismas, pripažinta netekusia galios. Pagal naują Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau ir – BVK) redakciją (2022 m. birželio 28 d. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso pakeitimo įstatymas Nr. XIV-1196), galiojančią nuo 2023-01-01, konkrečią bausmės atlikimo vietą, kurioje nuteistasis turės atlikti laisvės atėmimo bausmę, atsižvelgdama į nuteistojo keliamą pavojų, visuomenės saugumą, padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir pobūdį, į nuteistojo sveikatą, psichologines savybes, amžių, darbingumą, turimą specialybę, o jei yra galimybė, – ir į nuteistojo nepilnamečio vaiko (vaikų) interesus bei nuteistojo arba kitų jo artimųjų nuolatinę gyvenamąją vietą, parenka laisvės atėmimo vietų įstaiga. Šiuo atveju nenustatytas ir pagrindas keisti paskirtą bausmės atlikimo įstaigą.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 2 dalies 2 punktu,
nusprendžia:
atmesti Panevėžio apygardos prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro R. J. apeliacinį skundą.
Pakeisti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2022 m. spalio 27 d. nuosprendį.
T. M. paskirtą laisvės atėmimo bausmę vieneriems metams sumažinti iki šešių mėnesių.
Pakeisti nuosprendžio dalį dėl galutinės bausmės paskyrimo.
Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, prie nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020 m. gruodžio 2 d. nuosprendžiu paskirtą visą neatliktos bausmės dalį ir skirti T. M. galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 7 (septyniems) mėnesiams. Bausmės pradžią skaičiuoti nuo šio nuosprendžio priėmimo dienos.
Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.