- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-12-15
- Bylos Nr.
- eAS-759-575/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00372-2021-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Nutartis palikta nepakeista.
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Ramūnas Gadliauskas, Arūnas Sutkevičius
- Pareiškėjas
- R. P.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyrius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos R. P. atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2021 m. spalio 18 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. P. skundą dėl įsakymo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja R. P. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus (toliau – ir Skyrius) 2021 m. spalio 5 d. įsakymą Nr. PV_PE-1800 „Dėl tarnybinio nusižengimo tyrimo komisijos sudarymo“ (toliau – ir Įsakymas).
Žemesnės instancijos teismas
Regionų apygardos administracinis teismas Panevėžio rūmų 2021 m. spalio 18 d. nutartimi, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu, pareiškėjos skundą atsisakė priimti.
Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje išaiškinta, kad, jeigu skundo priėmimo stadijoje akivaizdu, jog skundžiamas aktas negali būti administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 34 straipsniu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. gruodžio 27 nutarimu Nr. 1390 patvirtintų Tarnybinių nusižengimų tyrimo atlikimo ir tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams ir statutiniams valstybės tarnautojams, kurių tarnybos santykius reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas, tvarką reglamentuoja Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams tvarkos aprašo 5 ir 17 punktais, padarė išvadą, kad Įsakymas tiesioginių teisiškai reikšmingų pasekmių pareiškėjai nesukėlė, Įsakymas yra tik procedūrinio pobūdžio dokumentas, dėl ko pareiškėjos skundas, kuriuo prašoma panaikinti Įsakymą, negali būti nagrinėjamas ABTĮ nustatyta tvarka.
Teismas pažymėjo, kad pareiškėja, naudodamasi Įstatymo 34 straipsnio 6 dalimi, galės skųsti jos teises ar teisėtus interesus galimai pažeidžiantį sprendimą ir tame skunde išdėstyti visus savo argumentus dėl tarnybinio nusižengimo tyrimo metu atliktų veiksmų ir priimtų procedūrinių aktų neteisėtumo ir nepagrįstumo Įstatymo 33¹ straipsnyje nustatyta tvarka.
Šalies argumentai
Pareiškėja atskirajame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir perduoti skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Įsakymas pareiškėjai nesukelia tiesioginių teisiškai reikšmingų pasekmių. Pareiškėjos įsitikinimu, priėmus neteisėtą ir nepagrįstą Įsakymą, pareiškėjos atžvilgiu pradėtas tarnybinio nusižengimo tyrimas yra savaime beprasmis.
Pareiškėja teigia, kad, jai patyrus psichologinį smurtą darbo aplinkoje, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi yra nepagrįstai apribojama ir apsunkinama pareiškėjos konstitucinė teisė kreiptis į teismą, ribojamas teisminės gynybos įgyvendinimas. Vien minėta aplinkybė, kad pareiškėja patyrė psichologinį smurtą, sudaro pagrindą ginti pareiškėjos teises teismine tvarka ir priimti pareiškėjos skundą dėl Įsakymo panaikinimo.
Pareiškėjos nuomone, pirmosios instancijos teismas, priėmęs skundžiamą nutartį, neatsižvelgė į padarytus procedūrinius pažeidimus ir aplinkybę, kad Įsakymas priimtas pažeidžiant Įstatymo 34 straipsnio 7 dalį ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir 10 straipsnį.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2021 m. spalio 18 d. nutarties, kuria pareiškėjos skundas atsisakytas priimti, vadovaujantis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu, teisėtumas ir pagrįstumas.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atsisakė priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, nustatęs, kad skundžiamas Įsakymas tiesioginių teisiškai reikšmingų pasekmių pareiškėjai nesukelia ir yra tik procedūrinio pobūdžio dokumentas, kuris negali būti ginčo objektu administraciniame teisme. Pareiškėja, nesutikdama su šia teismo išvada, prašo teismo pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria jos skundas atsisakytas priimti, panaikinti, perduodant klausimą dėl skundo priėmimo nagrinėti iš naujo.
Vertindama pareiškėjos atskirojo skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra pagrindinė asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.). Nors Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, kad asmens teisė kreiptis į teismą yra absoliuti, tačiau kartu joje pažymėta, kad savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymuose įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą (žr., pvz., 2011 m. birželio 9 d., 2000 m. birželio 30 d. nutarimus).
Skundo priėmimo klausimą sprendžiantis teismo pirmininkas ar teisėjas, nustatęs, kad egzistuoja ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintas pagrindas (skundas nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka), motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą.
Aiškinant šią teisės normą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pateiktas išaiškinimas, kad viešojo administravimo srityje priimami įvairaus pobūdžio administraciniai aktai (sprendimai, nutarimai, įsakymai ar kt.), tačiau ne visų jų teisėtumas ir pagrįstumas gali būti tikrinamas administraciniuose teismuose. Administraciniam teismui gali būti skundžiami tokie viešojo administravimo subjektų ar įgaliojimus vykdyti viešąjį administravimą turinčių subjektų priimti administraciniai aktai, nepaisant jų formos, taip pat ir veiksmai (neveikimas), kurie sukelia asmeniui teisines pasekmes, t. y. daro įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra ne kartą pažymėjęs, kad vientisos (vienos) administracinės procedūros metu, prieš priimant galutinį sprendimą, gali būti ir dažnai yra surašomas ne vienas viešojo administravimo subjekto dokumentas (pvz., tarnybinis pranešimas, paklausimas, siuntimas, teikimas, tarnybinė išvada ar kt.). Šie dokumentai paprastai atlieka tik pagalbinį, tarpinį ar aptarnaujantį vaidmenį viešojo administravimo procedūroje ir jais dažniausiai nėra įforminami baigiamieji (galutiniai) kompetentingų (įgaliotų) asmenų (pareigūnų) sprendimai tuo klausimu, dėl kurio buvo pradėta administracinė procedūra. Jais gali būti sprendžiami įvairūs procedūriniai klausimai, tiesiogiai nesusiję su asmens teisių ar pareigų atsiradimu, pasikeitimu ar išnykimu (pasibaigimu). Dėl šios priežasties šie dokumentai paprastai suinteresuotiems asmenims materialinių teisinių pasekmių nesukelia (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-69/2011).
Sprendžiant dėl pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo aktualios Įstatyme ir Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 patvirtintame Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams tvarkos apraše (toliau – ir Aprašas) įtvirtintas teisinis reglamentavimas.
Įstatymo 34 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad tarnybinę nuobaudą skiria arba sprendimą dėl asmens, ėjusio valstybės tarnautojo pareigas, pripažinimo padarius tarnybinį nusižengimą ir sprendimą dėl tarnybinės nuobaudos, kuri turėtų būti jam skirta, priima valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo. Šis sprendimas gali būti skundžiamas teismui (Įstatymo 34 str. 6 d.).
Aprašo 5 punkte, be kita ko, nustatyta, kad: „Valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo, <....>, tarnybiniam nusižengimui tirti gali sudaryti komisiją. <....> Esant pagrindui manyti, kad valstybės tarnautojas padarė tarnybinį nusižengimą, už kurį gali būti paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš valstybės tarnautojo pareigų, komisiją sudaryti būtina. <...>“. Aprašo 14 punkte nustatyta, kad: „Ištyręs tarnybinį nusižengimą, už įstaigos personalo administravimą atsakingas asmuo arba kitas tarnybinį nusižengimą tirti įgaliotas valstybės tarnautojas (Aprašo 5 ir 6 punktuose nustatytais atvejais – komisija) pateikia valstybės tarnautoją į pareigas priimančiam asmeniui motyvuotą išvadą apie tyrimo rezultatus ir kitą tarnybinio nusižengimo tyrimo medžiagą <....>“. Gavęs motyvuotą išvadą ir kitą tarnybinio nusižengimo tyrimo medžiagą, valstybės tarnautoją į pareigas priėmęs asmuo priima vieną iš sprendimų, įtvirtintų Aprašo 17 punkte (žr. taip pat Įstatymo 34 str. 5 d.).
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėja prašo teismo panaikinti Įsakymą, kuris priimtas, vadovaujantis Aprašo 5 punktu ir atsižvelgus į gautą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2021 m. rugsėjo 29 d. raštą Nr. (14.58E)I-6949 „Dėl asmens duomenų apsaugos pažeidimo“, įtarus pareiškėją padarius tarnybinį pažeidimą. Įsakymu sudaryta tarnybinio nusižengimo tyrimo komisija ir ši komisija įpareigota pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimą.
Vadovaudamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl vientisos administracinės procedūros ir įvertinusi tai, kas nustatyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Įsakymas yra tarpinis procedūrinis aktas, tiesiogiai nesusijęs su pareiškėjos teisių ar pareigų atsiradimu, pasikeitimu ar išnykimu (pasibaigimu). Šios teisinės pasekmės atsiras tik pareiškėją į tarnybą priėmusiam asmeniui priėmus atitinkamą sprendimą, po atlikto tarnybinio nusižengimo tyrimo, kuri, šiuo nagrinėjamu atveju, įpareigota atlikti tarnybinio nusižengimo tyrimo komisija. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi analogiškos pozicijos (žr., pvz., 2020 m. gegužės 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-335-261/2020).
Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjos skundą, kaip nenagrinėtiną teismų ABTĮ nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.). Pareiškėjos atskirajame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo keisti padarytos išvados ir jų pagrindu teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį naikinti. Pareiškėja visus argumentus, kuriais nesutinka su Įsakymu, galės pareikšti Įstatymo nustatyta tvarka skųsdama galutinį aptariamos procedūros sprendimą. Todėl pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 148 straipsnio 1 dalimi ir 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos R. P. atskirąjį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2021 m. spalio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.