- Teismas
- Panevėžio apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nutarimas
- Data
- 2018-12-06
- Bylos Nr.
- A6.-1366-1082/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 4-08-3-00632-2018-7
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Rita Dirkė
- Pareiškėjas
- Valstybinės mokesčių inspekcijos
- Pažeidėjas
- G. S.
- Advokatai
- Vitalis Venckus, Vitalijus Venckus
dalyvaujant pareiškėjo Valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – VMI) atstovei Agnei Matuzevičienei,
administracinėn atsakomybėn traukiamai G. S. ir jos atstovui advokato padėjėjui Vitaliui Venckui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą, kurioje G. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos pilietė, lietuvė, gyv. (duomenys neskelbtini), nedirbanti, turinti neįgalumą (50 proc. darbingumas), ištekėjusi, aukštojo išsilavinimo, neteista, administracine tvarka bausta, kaltinama pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 120 straipsnio 1 dalį,
Aprašomoji dalis
nustatė:
G. S. buvo kaltinama pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį tuo, kad ji, būdama UAB (duomenys neskelbtini) vadove, žinodama, kad jos tuo metu vadovaujama UAB (duomenys neskelbtini), juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), atitinka nemokios įmonės būklę, nevykdydama Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 8 str. 1 d. nustatytos imperatyvios pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, teisės aktuose nustatytais terminais nesumokėjo deklaruotų mokesčių, dėl ko didėjo mokestinė nepriemoka (2018 m. balandžio 26 d. mokestinė nepriemoka sudarė 103 927,43 Eur), turėjo pareigą nuo 2018 m. vasario 6 d. iki 2018 m. vasario 27 d. pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau to nepadarė ir tęsė bendrovės veiklą. Tokiu būdu pažeidė kreditorės – VMI prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos – interesus.
VMI prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos atstovė Agnė Matuzevičienė teismo posėdžio metu patikslinusi laikotarpį palaikė savo pareiškimą. Prašė G. S. pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo pradžią skaičiuoti nuo 2018 m. vasario 6 d. iki 2018 m. vasario 27 d. Pagal įmonės balansus įmonė būtų nemoki jau 2015 metų balandžio mėn., tačiau 2018 m. vasario 18 d. jau galima teigti apie tvirtą nemokumą, kuomet nepavyko išieškoti iš turto. Pats faktinis nemokumas, kuris yra pagrįstas, kai antstoliai grąžino aktus dėl negalėjimo išieškoti. Todėl vadovei atsirado pareiga kelti bankroto bylą 2018 m. vasario 6 d., o pareigos pabaigos laikotarpis iki bankroto bylos iškėlimo. VMI mano, kad įmonės vadovė turėjo žinoti savo pareigas ir jei matė situaciją, turėjo kreiptis į teismą. Nuo pat G. S. vadovavimo skola augo, ji buvo apie 100000 eurų, kuriuos nuolat buvo bandoma išieškoti. VMI buvo priversta bandyti išieškoti iš įmonės turimo turto, surašyti sprendimai perduoti antstoliams, antstoliai šiuos aktus grąžino. G. S., nors ir matydama dideles skolas, negalėjimą išieškoti skolų, privalėjo paduoti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos, tačiau to nepadarė. Iš įmonės vadovės nebuvo jokių veiksmų, nors aiškiai matyti, kad įmonė nebuvo pajėgi atsiskaityti su kreditoriumi. VMI privalėjo priverstiniais veiksmais bandyti išieškoti skolą. Jei būtų tai padariusi, galbūt mokesčiai nebūtų taip padidėję, kaip ir skolos. Savo neveikimu pažeidė kreditoriaus teises ir padarė nusižengimą. Prašo teismo paskirti baudą.
G. S. teismo posėdžio metu kaltės nepripažino ir parodė, kad UAB (duomenys neskelbtini) direktore ji tapo 2016 m. balandį. Kai ji buvo vadove, bendrovė buvo moki, nes buvo daromos didelės sutartys, su didelėmis įmonėmis, bendrovės finansinė būklė buvo stabili, veikla buvo vykdoma. Finansinė bendrovės padėtis pasikeitė ir pradėjo blogėti, kai kita bendrovė neatsiskaitė su UAB (duomenys neskelbtini), buvo skolinga apie 300000 eurų. Kada bendrovės pradelsti įsiskolinimai pradėjo viršyti pusę įmonės turto, negali pasakyti. Byloje esantys duomenys rodė vis didėjantį įsiskolinimą valstybei, bet VMI retkarčiais nusiimdavo pinigus. Kai bendrovė sudarė sutartis, galvojo, kad atsiskaitys su VMI. Buvo su jais tartasi 2016 m. rugpjūčio mėn. dėl mokėjimo grafiko išdėstymo, bet jie norėjo čia ir visų. Suprato, kad įmonė nemoki, kai du kartus jai atsisakė iškelti restruktūrizacijos bylą. Nemanė, kad iškilo grėsmė, nes tikėjosi, kad ta kita įmonė sumokės skolą. Prastėjant finansinei būklei toliau buvo vykdoma įmonės veikla, įmonė veikė pelningai. Bendrovė naujų įsipareigojimų nebuvo prisiėmusi. Apie prievolę kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo jai nebuvo žinoma.
Šalies argumentai
G. S. atstovas advokato padėjėjas Vitalijus Venckus teismo posėdžio metu nesutiko su pareiškimu ir teigė, kad administracinis nusižengimas nepadarytas, prašė atsakomybės G. S. netaikyti. Paaiškino, kad 2016 m. pabaigoje liko didžiulė skola iš supirkėjų, jie neatsiskaitė už suteiktą produkciją. UAB (duomenys neskelbtini) pateikė priešieškinį, todėl įmonės turtas buvo areštuotas, todėl bendrovė (duomenys neskelbtini) negalėjo atsiskaityti. 2017 m antroje pusėje du kartus buvo bandyta kelti restruktūrizavimo bylą, bet jos nebuvo iškeltos nei vienu atveju, nes teismas nekonstatavo, kad įmonė yra nemoki. Institucijos atstovės teismo posėdyje patikslintas G. S. inkriminuojamos pareigos pateikti pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymo laikotarpis – 21 diena – yra toks, kad per jį nebūtų įmanoma vadovei įgyvendinti procedūros dėl visuotinio akcininkų sušaukimo ir kreipimosi su pareiškimu. Be to, atstovas nesutinka, kad įmonė teisine prasme 2018-02-06 buvo nemoki, ir, jo nuomone, tą pačią vasario 26 dieną įmonė buvo moki.
Šioje byloje VMI pateikė teismui pareiškimą ir pagal jį teismo nutartimi buvo iškelta administracinio nusižengimo byla pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį UAB (duomenys neskelbtini) vadovei G. S. už laiku neinicijuotą bankrotą jos vadovautai bendrovei, tai yra, kad ji, žinodama apie nemokios įmonės būklę, nuo 2016 m. balandžio 20 d. iki 2018 balandžio 26 d. galimai nevykdė pareigos pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Teisminio nagrinėjimo metu institucija patikslino minėtos pareigos nevykdymo laikotarpį – nuo 2018 m. vasario 6 d. iki 2018 m. vasario 27 d.
Motyvuojamoji dalis
Teismas, ištyręs ir įvertinęs bylos surinktus duomenis, išklausęs proceso dalyvių paaiškinimų sprendžia apie administracinio kaltinimo G. S. nepagrįstumą bei pagrindo nutraukti jos atžvilgiu pradėtą administracinio nusižengimo teiseną buvimą.
Teismas pažymi, kad administracinių nusižengimų bylose pareiga įrodinėti tenka institucijai (pareigūnui), tiriančiai ir nagrinėjančiai bylą. ANK nuostatos įstatyme nurodytas institucijas (pareigūnus) įpareigoja visapusiškai, išsamiai, objektyviai ištirti visas bylos aplinkybes ir traukiamo atsakomybėn asmens kaltę pagrįsti įrodymais. Administracinio teisės pažeidimo sudėties įrodymas sudaro pagrindą kilti administracinei atsakomybei ir taikyti asmeniui, padariusiam teisės pažeidimą, administracinės atsakomybės poveikio priemones. Administracinė nuobauda gali būti skiriama tik asmens veikoje nustačius nusižengimo sudėtį, o jos nenustačius, administracinė teisena turi būti nutraukta. Vadovaujantis ANK 5 straipsnio 1dalimi, administracinis nusižengimas yra šiame kodekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį numatyta administracinė nuobauda, požymius. Neabejotina, kad asmens padaryta veika pripažįstama administraciniu nusižengimu, kai įrodoma, kad asmens veiksmuose yra administracinio nusižengimo, numatyto ANK ypatingoje dalyje, sudėtis. Taigi, administracinio nusižengimo sudėtis yra būtinas pagrindas juridiškai kvalifikuoti veiką kaip administracinį nusižengimą ir jo kaltininką patraukti administracinėn atsakomybėn. Kad asmuo būtų pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, turi būti surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę.
Administracinėn atsakomybėn traukiamos G. S. kaltė dėl administracinio nusižengimo, numatyto ANK 120 straipsnio 1 dalyje padarymo institucijos buvo grindžiama byloje esančiais įrodymais: teismų nutartimis dėl bankroto bylos iškėlimo (b.l. 9-14), VĮ „Registrų centras“ pažyma apie G. S. vadovavimo UAB (duomenys neskelbtini) laikotarpį (b. l. 63-67, 72-75), VMI sprendimais išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto (b.l. 31-39), antstolio Išieškojimo negalimumo aktais (b.l. 34-35, 37-38), Mokesčių apskaitos informacinės sistemos išrašais (b.l. 14-19, 39-43), VMI sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo (b.l. 20-31), įvairių registrų išrašais (b.l. 44-59). Tačiau teismo vertinimu, minėtieji įrodymai nėra pakankami administraciniam kaltinimui pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį pagrįsti bei G. S. nubausti pagal jį.
G. S. inkriminuojama ANK 120 straipsnio 1 dalis numato administracinę atsakomybę už kreditorių teisių pažeidimą, tarp jų ir už pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo teismui nepateikimą. Pastaroji norma yra blanketinė ir nukreipia į Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymą (toliau – ĮBĮ), kurio 8 str. 1 d. nustatyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nedelsdami, bet ne vėliau kaip per 5 dienas po to, kai įmonė tapo nemoki ir įmonės dalyviai per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus dalyvių susirinkimui sušaukti, bet ne vėliau kaip per 40 dienų, nesiėmė priemonių įmonės mokumui atkurti. Įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 str. 8 d.). Taigi pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1dalį įmonės vadovo ar kitų asmenų pagal kompetenciją pareiga pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo atsiranda tik tada, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo bei įmonės dalyviai per numatytus terminus nesiima priemonių įmonės mokumui atkurti. Taigi norint patraukti administracinėn atsakomybėn pagal ANK 120 straipsnio 1dalį įmonės vadovą ar kitą atsakingą asmenį už pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei nevykdymą būtina įrodyti visas tokios pareigos atsiradimo sąlygas: tai, kad įmonė tapo nemoki ir negali atsiskaityti nors su vienu kreditoriumi; nė vienas kreditorius nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo; įmonės dalyviai per nustatytus terminus nesiėmė priemonių įmonės mokumui atkurti.
Nors G. S. atstovas advokato padėjėjas nepripažįsta bendrovę (duomenys neskelbtini) esant nemokia, byloje esantys duomenys liudija ir teismui nekyla jokių abejonių, kad UAB (duomenys neskelbtini) atitinka nemokios įmonės būklę, kas konstatuota 2018 m. balandžio 26 dieną įsiteisėjusia Panevėžio apygardos teismo 2018 m. kovo 22 d. nutartimi dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovei (duomenys neskelbtini). Tačiau nagrinėjamu atveju ANK 120 straipsnio 1 dalies inkriminavimui būtinas šio nusižengimo sudėties nustatymas G. S. veiksmuose bei, atsižvelgiant į administracinį kaltinimą, svarbus pareigos kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo atsiradimo momento nustatymas.
Teismas pastebi, kad nei Panevėžio apygardos teismo 2018 m. kovo 22 d. nutartyje dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovei (duomenys neskelbtini), nei 2018 m. balandžio 26 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje, kuria palikta galioti pirmiau paminėtoji teismo nutartis, konstatavus UAB (duomenys neskelbtini) nemokumą ir iškėlus bankroto bylą jos atžvilgiu nėra nustatytas konkretus bendrovės nemokumo atsiradimo momentas.
Nors byloje esantys duomenys rodo, kad bendrovės (duomenys neskelbtini) skola (mokestinė nepriemoka) VMI didėjo – bendrovė 2016 m. birželio 1 d. buvo skolinga 6953,04 Eur, 2017 m. sausio 1 d. – 118 833,13 Eur, 2017 m. birželio 1 d. – 95 569,74 Eur, 2018 m. sausio 1 d. – 101 879,06 Eur, 2018 m. balandžio 26 d. – 103 927,43 Eur, minėtų sumų dinamika vertintina ir kitų byloje esančių duomenų kontekste. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad paminėtos mokestinės nepriemokos kitimas nėra vien didėjantis, nes yra fiksuoti ir skolos mažėjimo epizodai.
Teismas taip pat pažymi, kad iš byloje esančios įsiteisėjusios 2017 gegužės 29 d. Panevėžio apygardos teismo nutarties matyti, kad teismas nagrinėdamas UAB (duomenys neskelbtini) pareiškimą atsakovei UAB (duomenys neskelbtini) dėl bankroto bylos iškėlimo sprendė, kad UAB (duomenys neskelbtini) yra moki, kas atitinkamai paneigia bendrovės nemokumą būseną bei atitinkamai vadovo pareigos pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo buvimą minimu laikotarpiu.
Dėl bendrovės (duomenys neskelbtini) mokumo klausimo buvo pasisakyta ir 2018 m. vasario 2 d. Panevėžio apygardos teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kuria atsisakyta iškelti UAB (duomenys neskelbtini) restruktūrizavimo bylą bei šią nutartį palikusioje galioti 2018 m. kovo 22 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje. Pastarojoje nutartyje teismas nustatė, kad UAB (duomenys neskelbtini) pradelsti įsipareigojimai viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Sutinkamai su šios bylos nagrinėjimo teismo posėdyje metu G. S. išsakytais teiginiais, būtent po šio teismo sprendimo atsisakyti iškelti UAB (duomenys neskelbtini) restruktūrizavimo bylą ji supratusi apie bendrovės (duomenys neskelbtini) nemokumą. Tai paneigiančių duomenų byloje nėra.
Kaip matyti iš bylos, dar nespėjus įsiteisėti 2018 m. vasario 2 d. Panevėžio apygardos teismo nutarčiai, VMI 2018 m. vasario 28 d. raštu informavo UAB (duomenys neskelbtini) apie pareiškimą dėl bankroto bylos jiems iškėlimą, bendrovei raštas įteiktas 2018 m. kovo 2 d. Šis pranešimas, pagal Įmonių bankroto įstatymo nuostatas, gi šalina būtiną pareigą įmonės vadovui pateikti teismui pareiškimą inicijuojant bankroto bylos iškėlimą.
Vertinant aukščiau nurodytas aplinkybes tampa ne tik sunku nustatyti momentą, nuo kada atsiranda sąlyga, dėl kurios, be abejo, esant ir kitoms sąlygoms, įmonės vadovui kyla pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau, atsižvelgiant į šioje byloje kaltintojo vaidmenį atliekančio VMI atstovo teisminio nagrinėjimo metu patikslintą minėtos pareigos nevykdymo laikotarpį – nuo 2018 m. vasario 6 d. iki 2018 m. vasario 27 d., kyla klausimas apskritai, ar minėtu laikotarpiu buvo galima reikalauti iš vadovo šios pareigos vykdymo dar neįsiteisėjus teismo sprendimui dėl restruktūrizavimo bylos. Pažymėtina, kad atsisakymas iškelti restruktūrizavimo bylą dėl įmonės nemokumo sudaro pagrindą iškelti jos bankroto bylą. Todėl tokio teismo sprendimo įsiteisėjimas, nesant kitų neginčytinai įmonės vadovo pareigos kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo atsiradimo momentą patvirtinančių objektyvių duomenų, gali turėti svarbią reikšmę tos pareigos atsiradimui konstatuoti.
Be to, VMI atstovo teisminio nagrinėjimo metu patikslintas minėtos pareigos nevykdymo 21 dienos laikotarpis turėtų būti vertintinas įmonės vadovo pareigą pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo reglamentuojančio Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų terminų, įskaitant 40 dienų priemonių įmonės mokumui atkurti nesiėmimo terminą, apimtyje. Kaip matyti šiuo atveju kaltinimo inkriminuojamas pareigos nevykdymo laikotarpis yra trumpesnis nei galimas priemonių įmonės mokumui atkurti maksimalus terminas, kas kelia pagrįstų abejonių dėl galimybės per minėtą laikotarpį įstatyme apibrėžtais terminais įgyvendinti šią pareigą.
Atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytas nuostatas teismas pažymi, kad kaltu dėl administracinio nusižengimo padarymo asmuo gali būti pripažintas, tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, remiantis kuriais tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai.
Teismo vertinimu, šioje byloje nustatytų aplinkybių visuma kelia daug abejonių ir neaiškumų dėl administracinio nusižengimo sudėties buvimo G. S. veikoje pateikto kaltinimo apimtyje, surinkti įrodymai neginčijamai nepatvirtina, jog ji padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 120 straipsnio 1 dalyje, todėl administracinio nusižengimo teisena G. S. atžvilgiu nutrauktina.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 630 straipsnio 1 dalimi, 635-637 straipsniais, 644 ir 646 straipsniais, teismas
nutaria:
Administracinio nusižengimo teiseną pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį G. S. atžvilgiu nutraukti.
Nutarimas per 20 kalendorinių dienų nuo nutarimo administracinio nusižengimo byloje nuorašo išsiuntimo ar išdavimo dienos gali būti skundžiamas Panevėžio apygardos teismui, skundą paduodant Panevėžio apylinkės teisme.