Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro bei nuteistojo V. G. gynėjos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 6 d. nuosprendžio, kuriuo V. G. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d., 1961 m. BK 117 str. 4 d.; 1961 m. BK 117 str. 2 d.; BK 129 str. 2 d. 1 p., 129 str. 2 d. 6 ir 11 punktuose, ir nuteistas:

- pagal BK 145 str. 1 d. – laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams;

- pagal 1961 m. BK 117 str. 4 d. – laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams;

- pagal 1961 m. BK 117 str. 2 d. – laisvės atėmimu šešiems mėnesiams;

- pagal BK 129 str. 2 d. 1 p. – laisvės atėmimu šešiolikai metų;

- pagal BK 129 str. 2 d. 6 ir 11 punktus – laisvės atėmimu dvidešimčiai metų.

Vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 3 p. paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvidešimčiai metų. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Šiuo nuosprendžiu pagal BK 237 str. 1 d. taip pat nuteistas ir A. F. , tačiau jo atžvilgiu apeliacinių skundų nepaduota.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. G. nuteistas už tai, kad žiauriai kankindamas mažametį J. S. grasino jį nužudyti, esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, o būtent:

V. G. 2002 m. rugpjūčio mėnesio viduryje, tikslesnis laikas nenustatytas, apie 13.00-14.00 val., Degučių kaime, Zarasų rajone, prie Pažemėlio ežero, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, apkaltino mažametį J. S. , (duomenys neskelbtini), kad šis pavogė meškeres, maisto produktus ir pinigus, grasino jam, kad blogai baigsis, jei taip darys, pargriovė nukentėjusįjį ant žemės, koja prispaudė, kad šis nepabėgtų, bei virve pririšo J. S. ant kaklo akmenį ir plytą, nuvedė jį ant liepto ir įstūmė į vandenį, grasindamas nužudyti. J. S. , būdamas vandenyje, griebėsi rankomis už liepto, stengėsi išsigelbėti, tačiau V. G. mindžiojo rankas, reikalaudamas prisipažinti dėl vagystės, grasino paskandinti jei neprisipažins. J. S. prisipažinus, jis buvo ištrauktas iš vandens.

Be to, V. G. nuteistas už tai, kad sudavė tris smūgius mažamečiui J. S. , sukeldamas jam fizinį skausmą, o būtent:

V. G. 2002 m. rugpjūčio mėnesio pabaigoje, tiksliau nenustatytu laiku, apie 17.00-18.00 val., Degučių kaime, Zarasų rajone, prie Pažemėlio ežero, A. K. sodybos kieme, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, asmeninio konflikto metu su mažamečiu J. S. , tyčia sudavė pastarajam tris smūgius kumščiu į veidą, tokiu būdu sukėlė nepilnamečiui J. S. fizinį skausmą.

Be to, V. G. nuteistas už tai, kad tyčia nužudė mažametį J. S. , o būtent:

V. G. 2002 m. rugpjūčio mėnesio pabaigoje, tiksliai nenustatytu laiku, apie 21.00-22.00 val., Degučių kaime, Zarasų rajone, prie Pažemėlio ežero, A. K. sodybos kieme, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, asmeninio konflikto metu, tyčia sudavė vieną smūgį kumščiu į veidą mažamečiui J. S. , nuo ko pastarasis nukrito ant žemės. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, ant žemės gulinčiam J. S. jis tyčia sudavė lazda ne mažiau kaip 10 smūgių į įvairias kūno vietas, padarydamas kairio klubikaulio, kairio alkūnkaulio, kairio žastikaulio, dešinio VII šonkaulio lūžimus. Po to A. S. pasodinus mažametį J. S. ant žemės, ta pačia lazda sudavė nukentėjusiajam vieną smūgį į viršutinę galvos dalį, padarydamas kairio momenkaulio lūžimą. Siekdamas paslėpti savo nusikaltimą, jis nunešė J. S. kūną į A. K. sodyboje esančio pirties pastato antrą aukštą ir įkišo jį į patalynės dėžę po sofa-lova. V. G. suduotų smūgių pasėkoje J. Savickis nuo gautos masyvios galvos traumos su kaukolės skliauto įspaustiniu lūžimu mirė.

Be to, V. G. nuteistas ir už tai, kad tyčia, itin žiauriai, siekdamas paslėpti kitą nusikaltimą, nužudė P. S. , o būtent:

V. G. , 2002 m. rugsėjo 8 d., Degučių kaime, Zarasų rajone, apie 16.00 val., P. S. sodyboje, laikinoje lauko virtuvėje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, turėdamas tikslą nužudyti P. S. ir taip paslėpti kitą anksčiau padarytą nusikaltimą, išgertuvių metu, žinodamas, kad P. S. jį įtaria savo mažamečio sūnaus J. S. nužudymu ir turėdamas tikslą paslėpti šį anksčiau padarytą nusikaltimą, lovoje gulinčiam P. S. pradėjus vėl jį kaltinti nužudžius J. S. , tyčia sudavė ranka ne mažiau kaip vieną smūgį į veidą, nuo kurio, bandantis atsistoti P. S. , nugriuvo ant lovos. Iš karto po to, V. G. išėjęs į lauką atnešė į lauko virtuvę malkų, kurias sukrovė viduje ir, panaudodamas laikraščius, padegė. Siekdamas, kad padegtos malkos geriau įsidegtų, jis nuo laikinos lauko virtuvės stogo nuplėšė šiferio lapą, metė į ugnį lauko virtuvėje buvusius rūbus, bei išmušė lango stiklą. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, jis dar ne mažiau kaip tris kartus tyčia sudavė smūgius ranka ir kojomis bandančiam atsikelti P. S. į veidą, krūtinę, taip vėl pargriaudamas jį ant lovos ir neleisdamas išeiti iš pradedančio degti pastato. Pradėjus degti pastato sienoms, o P. S. vėl atsistojus nuo lovos ir bandant išeiti pro duris į lauką, jis rankomis užsikabino už durų staktos ir abiem kojom tyčia sudavė stiprų smūgį P. S. į krūtinę, nuo kurio šis nukrito ant grindų ir pradėjo degti jo drabužiai. Iš karto po to, jis uždarė laikinos lauko virtuvės duris ir iš lauko pusės užrėmė jas, kad P. S. negalėtų išeiti iš degančio pastato. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką ir norėdamas įsitikinti, kad P. S. tikrai nepavyks išeiti iš degančio pastato ir jis sudegs, V. G. stovėjo prie minėto pastato ir laukė kol pastatas įsidegs. Tokių V. G. tyčinių veiksmų pasėkoje P. S. nuo aukštos temperatūros ilgalaikio poveikio mirė.

Vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 3 p., paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą iki gyvos galvos. Bausmę paskirti atlikti kalėjime. Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nuteistojo V. G. gynėja apeliaciniame skunde teigia, kad Vilniaus apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 6 d. nuosprendis keistinas dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms ir neteisingai paskirtų bausmių nuteistajam V. G.

Apeliantės teigimu, V. G. taip pat nepagrįstai nuteistas ir pagal 1961 m. BK 117 str. 2 d., dėl fizinio skausmo sukėlimo J. S. . Teismas, pasak apeliantės, vadovavosi tik liudytojo A. S. parodymais, tačiau visiškai ignoravo ir neatsižvelgė į V. G. parodymus, kuriuose jis kategoriškai neigė įvykdęs šį nusikaltimą. Iš bylos aplinkybių matyti, kad A. S. parodymai nėra pakankami, kad būtų galima vien tik jais vadovaujantis pripažinti V. G. padarius šį nusikaltimą. Be to, skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad nėra nustatyta tiksli įvykio data ir laikas, nėra nustatyta, kokio stiprumo fizinį skausmą galėjo patirti J. S. . Teismas, anot apeliantės, remdamasis šiomis nepilnai ištirtomis ir abejonių keliančiomis aplinkybėmis ir vienintelio liudytojo A. S. parodymais, neteisingai įvertino V. G. veiksmus. Todėl apeliantė nurodo, jog V. G. dėl nusikalstamos veikos, numatytos 1961 m. BK 117 str. 2 d., turi būti išteisintas.

V. G. gynėjos apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad jam už nusikaltimo, numatyto BK 129 str. 2 d. 1 p., įvykdymą paskirta nepagrįstai griežta bausmė. Teismas skirdamas bausmę už šį nusikaltimą, pasak apeliantės, neįvertino visų bylos aplinkybių ir rėmėsi prieštaraujančiais liudytojų parodymais. V. G. už šį nusikaltimą buvo nuteistas remiantis tik liudytojo A. S. parodymais, tačiau buvo visiškai neatsižvelgta į prieštaravimus tarp A. F. , A. S. ir V. G. parodymų.

A. F. teigė, kad jis matė, kaip V. G. sudavė du smūgius J. S. – vieną prie laužo, o kitą pasivedus jį atokiau, 4-5 m nuo laužo. Tačiau, pasak apeliantės, neatsižvelgta į tą aplinkybę, kad tuo metu jau buvo nakties metas ir įžiūrėti kas vyksta tamsoje už 4-5 metrų yra labai sunku, todėl tokie parodymai negali būti vertinami kaip patikimi.

Taip pat, pasak apeliantės, teismas nepagrįstai kritiškai vertino tą faktą, kad V. G. manė, jog J. S. yra 14 metų. V. G. gynėjos teigimu, toks nuteistojo manymas buvo pagrįstas, nes jis niekada nebuvo matęs J. S. dokumentų, be to, nukentėjusysis nuolat būdavo toje sodyboje, savimi rūpinosi pats, todėl, nepaisant to, kad jis buvo smulkaus kūno sudėjimo, šios aplinkybės leidžia teigti, jog V. G. galėjo manyti, kad J. S. yra 14 metų amžiaus.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad apygardos teismas taip pat neįvertino prieštaravimų, esančių A. F. , A. S. ir V. G. parodymuose apie nužudytojo J. S. kūno paslėpimą. V. G. teigė, kad J. S. kūną jie paslėpė visi kartu, tuo tarpu A. S. ir A. F. parodė, kad jie tik maža dalimi prisidėjo prie kūno paslėpimo, nors to neįrodo jokie pagrįsti ir patikimi įrodymai. Todėl, pasak apeliantės, visos pirmiau paminėtos abejonės dėl V. G. kaltės turėtų būti vertinamos nuteistojo naudai ir turėtų būti paskirta švelnesnė bausmė.

Nuteistojo gynėja apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę V. G. už BK 129 str. 2 d. 6 p. ir 11 p. numatytos nusikalstamos veikos padarymą, neatsižvelgė ir į jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – tai, kad jis prisipažino įvykdęs šį nusikaltimą ir nuoširdžiai dėl to gailisi. Todėl, pasak apeliantės, atsižvelgiant į šią aplinkybę bei remiantis BK 59 str. l d. 2 p., V. G. už šį nusikaltimą turėtų būti skirta švelnesnė bausmė.

Be to, teismas, skirdamas bausmę, neatsižvelgė ir į V. G. asmenybę charakterizuojančius duomenis, o būtent į tai, kad jis savo darbdavių A. K. ir D. J. (t. 1, b. l. 112) yra charakterizuojamas teigiamai, kaip draugiškas, paslaugus žmogus.

Apeliantė prašo panaikinti nuosprendžio dalį, kuria V. G. nuteistas pagal 2000 m. BK 145 str. 1 d. ir 1961 m. BK 117 str. 4 d. ir j į išteisinti; panaikinti nuosprendžio dalį, kuria V. G. nuteistas pagal 1961 m. BK 117 str. 2 d. ir jį išteisinti; pakeisti nuosprendžio dalį, kuria V. G. nuteistas pagal 129 str. 2 d. l p. ir paskirti jam švelnesnę bausmę; pakeisti nuosprendžio dalį, kuria V. G. nuteistas pagal 129 str. 6 p. ir 11 p. ir, pripažinus jo prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi atsakomybę lengvinančia aplinkybe, paskirti jam švelnesnę bausmę.

Byloje dalyvaujantis prokuroras prašo prokuroro apeliacinį skundą patenkinti, o nuteistojo V. G. gynėjos apeliacinį skundą atmesti. Nuteistasis V. G. bei jo gynėja prašo gynėjos apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroro – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas, o V. G. gynėjos – atmetamas.

Apygardos teismas, pripažindamas V. G. kaltu pagal BK 145 str. 1 d. bei 1961 m. BK 117 str. 4 d., pagrįstai vadovavosi liudytojų R. M. , D. J. ir R. J. parodymais. Iš liudytojo R. M. apklausos protokolų turinio matyti, kad jis visuose parodymuose ikiteisminiame tyrime, pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose vienodai ir nuosekliai aiškino aplinkybes, kuriomis V. G. žiauriai elgdamasis grasino nužudyti J. S. Pagal minimus liudytojo R. M. parodymus, V. G. pargriovė J. S. ant žemės, užnėrė ant kaklo virvę su kilpa, prie virvės pririšo svarmenį, nuvedė ant liepto ir įstūmė į ežerą. J. S. iškilus į vandens paviršių, V. G. , lipdamas jam ant rankų pirštų, neleido įsikibti į lieptą, grasino, kad nuskandins, jeigu šis neprisipažins dėl vagysčių. Tokie R. M. parodymai patvirtina nuteistojo kaltę dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, numatytų BK 145 str. 1 d. bei 1961 m. BK 117 str. 4 d., todėl nuosprendį priėmęs teismas pagrįstai jais vadovavosi. Teisėjų kolegija nesutinka su gynėjos apeliacinio skundo argumentais, jog byloje duoti R. M. parodymai prieštarauja tiek vieni kitiems, tiek liudytojų Ryčio ir D. J. parodymams. Apeliantės teigimu, R. M. , būdamas ant liepto kartu su V. G. , negalėjo nematyti, kaip V. G. mindžiojo nukentėjusiojo rankas. Tačiau iš liudytojo R. M. byloje duotų parodymų kaip tik matyti, kad jis vienodai aiškino, jog V. G. neleido vandenyje buvusiam J. S. įsikibti į lieptą ir tuo tikslu mindžiojo nukentėjusiojo rankas (t. 1, b. l. 129, t. 6, b. l. 15, 142). Byloje esančių liudytojo R. M. parodymų analizė, priešingai nei teigiama gynėjos apeliaciniame skunde, neduoda pagrindo teigti, jog jo bei liudytojų R. ir D. J. parodymai dėl pastarųjų buvimo įvykio vietoje, vieni kitiems prieštarauja. Iš R. M. parodymų matyti, kad jis nei vienuose parodymuose nepaneigė, kad įvykio vietoje buvo ir įvykį matė broliai J. Ikiteisminiame tyrime R. M. parodė, kad neprisimena ar „tąkart buvo broliai J.“ (t. 1, b. l. 129). Tuo tarpu apygardos teisme R. M. savo parodymus patikslino ir paaiškino, kad Rytis ir D. J. įvykio metu buvo įvykio vietoje, tačiau tuo metu, kai V. G. J. S. įstūmė į vandenį, jų šalia savęs nematė (t. 1, b. l. 129, t. 6, b. l. 15).

Teisėjų kolegija sutinka su gynėjos apeliacinio skundo argumentais, jog R. ir D. J. parodymai pirmosiose apklausose nebuvo visiškai vienodi. Tačiau apeliaciniame skunde paminėti neesminiai prieštaravimai gali būti visiškai pateisinami tiek kiekvieno iš jų individualiais gebėjimais įsiminti praeityje buvusius įvykius ir duoti apie juos parodymus, tiek pačių liudytojų jaunu amžiumi (apklausų metu dar nebuvo suėję 14 m.), tiek ir ilgu laikotarpiu, praėjusiu po įvykių, apie kuriuos liudytojai davė parodymus (daugiau negu vieneri metai).

Be to, teisėjų kolegija, svarstydama klausimą dėl V. G. kaltę pagal BK 145 str. 1 d. bei 1961 m. BK 117 str. 4 d. patvirtinančių įrodymų pakankamumo, atkreipia apeliantės dėmesį į tai, kad pats nuteistasis V. G. apygardos teisme pripažino daugumą kaltinime nurodytų faktinių aplinkybių. Pagal V. G. parodymus J. S. su svarmeniu ant kaklo nuo liepto į ežerą įšoko pats, V. G. paliepus, o ne buvo nustumtas V. G., kaip tai buvo nustatyta byloje. Tuose pačiuose parodymuose užfiksuota, jog V. G. užrišo ant kaklo virvę, prieš tai naudotą kaip valties inkarą, ir liepė jam šokti į vandenį. J. S. V. G. nurodymui pakluso ir į vandenį įšoko, būdamas vandenyje laikėsi už liepto, verkė, sakė, kad daugiau taip nesielgs (t. 6, b. l. 10).

Nepagrįstai apeliaciniame skunde abejojama, ar J. S. turėjo pakankamą pagrindą manyti, jog grasinimas nužudyti gali būti realiai įvykdytas. Liudytojų R. M. , R. ir D. J. parodymais nustatyta, kad J. S. su svarmenimis ant kaklo į vandenį buvo įstumtas nuo paties liepto galo, kur kojomis pasiekti dugno nebegalėjo. Iškilęs į vandens paviršių, jis iš karto bandė įsikibti į lieptą, buvo labai išsigandęs, prašė V. G. pasigailėti. Akivaizdu, kad tokioje situacijoje buvusiam J. S. V. G. išsakyti grasinimai jį nuskandinti, jeigu šis neprisipažins dėl vagysčių, atrodė pakankamai realūs ir įtikinami. Ta aplinkybė, kad V. G. nusikaltimui panaudojo ne iš anksto tam tikslui paruoštą, bet po ranka pasitaikiusią valties inkaro virvę su svarmenimis, V. G. veiksmų juridiniam vertinimui jokios reikšmės neturi.

Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau aptartais duomenimis, konstatuoja, jog nuosprendį priėmęs teismas pagrįstai V. G. pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 145 str. 1 d. bei 1961 m. BK 117 str. 4 d. Savo išvadas pagrįsdamas liudytojų R. M. , R. J. ir D. J. parodymais, teismas įrodymų vertinimo taisyklių, įtvirtintų BPK 20 str. 5 d., nepažeidė. Taigi teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo panaikinti nuosprendžio dalį, kuria V. G. nuteistas pagal BK 145 str. 1 d. bei 1961 m. BK 117 str. 4 d., kaip to prašoma gynėjos apeliaciniame skunde.

Atmestini apeliacinio skundo reikalavimai V. G. išteisinti pagal 1961 m. BK 117 str. 2 d. Nors V. G. ir neigia įvykdęs šį nusikaltimą, jo kaltė nustatyta ne tik A. S. parodymais, kaip tai teigiama apeliaciniame skunde, bet ir A. F. bei S. Leipaus parodymais. Kad V. G. J. S. sudavė keletą kartų į veidą, A. S., A. F. patvirtino ikiteisminiame tyrime bei pirmosios instancijos teisme. S. L. apie smūgių sudavimą J. S. buvo apklaustas apeliacinės instancijos teisme. Jis patvirtino savo parodymus duotus ikiteisminiame tyrime, iš kurių seka, kad jis matė, kaip V. G. sudavė keletą smūgių J. S. į veidą.

Ta aplinkybė, jog V. G. kategoriškai neigia savo kaltę pagal 1961 m. BK 117 str. 2 d. savo reikšmingumu nenusveria byloje surinktų įrodymų, kuriais remdamasis apygardos teismas jį pagrįstai pripažino kaltu dėl smūgių sudavimo nepilnamečiui J. S. . Nuosprendį priėmęs teismas V. G. parodymų ne ignoravo, o nurodęs nuosprendyje jo parodymų šioje kaltinimo dalyje esmę, juos įvertino visų byloje surinktų įrodymų kontekste. Apygardos teismas, pripažindamas V. G. kaltu pagal 1961 m. BK 117 str. 2 d., tuo pačiu atmetė V. G. parodymus, kuriuose jis kategoriškai neigė savo kaltę pagal šį BK straipsnį.

V. G. pagrįstai nuteistas ir pagal BK 129 str. 2 d. 1 p. dėl mažamečio J. S. nužudymo. Nuosprendį priėmęs teismas išsamiai išanalizavo byloje esančius liudytojo A. S. , nuteistojo A. F. bei paties V. G. parodymus apie tai, kokiomis aplinkybėmis buvo atimta gyvybė mažamečiui J. S. .

Iš bylos duomenų matyti, kad V. G. savo kaltę dėl J. S. nužudymo pripažino tik iš dalies. Pagal jo parodymus pirmas J. S. pradėjo mušti A. S. . Jis pirmas nukentėjusiajam sudavė smūgius rankomis, kojomis bei pagaliu, o pats V. G. nukentėjusiajam pagaliu sudavė tik keletą kartų. Pirmosios instancijos teismas atliko nuodugnią liudytojo A. S. bei nuteistojo A. F. parodymų analizę, akcentavo jų nuoseklumą bei atitikimą teismo medicinos specialisto išvadai Nr. M 140/05 (08) ir kitiems byloje surinktiems įrodymams bei teisingai nustatė tikrąsias įvykio aplinkybes ir V. G. vaidmenį atimant gyvybę mažamečiui J. S. . Apygardos teismo išvados dėl nuteistojo V. G. atliktų veiksmų nukentėjusiojo J. S. atžvilgiu pobūdžio, apimties savo pagrįstumu kolegijai nekelia abejonių.

Apeliaciniame skunde abejojama nuteistojo V. G. kalte bei paskirtos bausmės griežtumu, nes, anot apeliantės, pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino prieštaravimus tarp A. S. ir A. F. parodymų dėl V. G. J. S. suduotų smūgių skaičiaus bei nužudymui panaudoto įrankio – lazdos. A. S. ir A. F. vienodai parodė, kad pirmiausiai, būnant prie laužavietės, J. S. smūgį ranka į galvą sudavė V. G. . A. F. patvirtino, kad vėliau sekusių V. G. veiksmų prieš J. S. nematė, nes buvo girtas ir prie laužo užmigo. Tuo tarpu A. S. kategoriškai patvirtino, kad V. G. J. S. pirmiausiai sudavė smūgius ranka, o vėliau jam liepė eiti miegoti. Šiam nepaklusus, susirado pagalį ir juo apie 10 kartų sudavė J. S. Po paskutinio smūgio J. S. pradėjo garsiai kvėpuoti. V. G. ir A. F. nutempė J. S. į namelį ir įkišo į patalynės dėžę. Taigi, darytina išvada, kad A. S. ir A. F. davė vienodus parodymus apie V. G. veiksmus iki smūgių sudavimo pagaliu J. S. . Taigi nėra pagrindo teigti, kad A. F. parodymai apie tai, jog jis nematė J. S. V. G. suduodamų smūgių pagaliu, prieštarauja A. S. parodymams apie šiuos V. G. veiksmus (t. 6, b. l. 140, 142).

Pirmosios instancijos teismas pripažino, jog kaltininkas turėjo ir galėjo suvokti, kad nukentėjusysis nusikalstamos veikos padarymo metu dar neturi 14 metų. Savo išvadas teismas išsamiai motyvavo. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija su jomis sutinka. Gynėjos apeliaciniame skunde šiuo klausimu išdėstyti argumentai nekelia abejonių pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumu, nes juose iš esmės atkartojami V. G. teiginiai, dėl kurių apygardos teismas nuosprendyje jau pasisakė.

Nužudymas laikomas baigtu nusikaltimu, kai nukentėjusysis miršta, todėl nepagrįstai apeliaciniame skunde teigiama, jog prieštaravimai A. F. ir A. S. parodymuose dėl jų bei V. G. aktyvumo, paslepiant nužudytojo J. S. lavoną, turi reikšmės V. G. kaltės klausimo išsprendimui. Bylos duomenimis patikimai nustatyta, kad J. Savickio lavonas buvo paslėptas V. G. iniciatyva, padedant A. F. ir A. S. Byloje nustatyti tam tikri neesminiai prieštaravimai A. F. , A. S. bei V. G. parodymuose dėl J. S. lavono paslėpimo aplinkybių nuteistojo V. G. veiksmų kvalifikacijai dėl mažamečio J. S. nužudymo bei paskirtos bausmės dydžiui įtakos neturi.

Pagrįstai apygardos teismas byloje nenustatė V. G. atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Iš bylos įrodymų matyti, kad V. G. po J. S. ir P. S. nužudymo 2002 m. rugsėjo mėn. išvyko iš Lietuvos Respublikos ir pasislėpė nuo teisėsaugos organų. V. G. dėl įvykdytų nusikaltimų, remiantis Europos arešto orderiu, Estijos Respublikoje buvo sulaikytas tik 2005 m. kovo 17 d. Duodamas parodymus dėl J. S. bei P. S. nužudymo ikiteisminio tyrimo institucijose bei teisme V. G. juos nuolat keitė, pripažindamas tik tas aplinkybes, kurios patikimai buvo nustatytos byloje surinktais įrodymais. Iš V. G. parodymų matyti, kad dėl abiejų nužudymų dalį kaltės jis stengėsi suversti kitiems įvykio vietoje buvusiems asmenims – A. S. ir A. F. . Negali būti pripažįstama atsakomybę lengvinančia aplinkybe asmens dalinis prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką, jei tai jis padarė ne savo gera valia, o dėl surinktų įrodymų.

Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažįsta baudžiamąją veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes. Iš byloje esančių V. G. parodymų matyti, kad nei dėl pačių sunkiausių nusikaltimų, t. y. J. S. ir P. S. nužudymo, nei dėl kitų įvykdytų savo nusikaltimų V. G. pilnai nepripažino, dėl jų padarymo nuoširdžiai nesigailėjo. Nuteistojo V. G. požiūrį į jo padarytą labai sunkų nusikaltimą – J. S. nužudymą, apibūdina jo paties parodymai: „nežinau kas nužudė J. S. . Jis buvo daužytas prieš porą dienų, sakė broliai iš Degučių, jį su beisbolo lazda mušė. Dėl jo mirties kalti visi, o A. F. galėjo mus sustabdyti“. Akivaizdu, jog tokie V. G. parodymai negali būti vertinami, kaip prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis dėl J. S. nužudymo.

Nuteistojo V. G. gynėjos apeliaciniame skunde teigiama, jog V. G. pagal BK 129 str. 2 d. 1 p. bei 129 str. 2 d. 6 p. ir 11 p. paskirtos per griežtos bausmės, todėl prašoma jas sušvelninti.

Kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytas aplinkybes, sprendžia, kad V. G. pagal paminėtus BK straipsnius paskirtos terminuotos laisvės atėmimo bausmės nėra aiškiai per griežtos, todėl nešvelnintinos.

Dėl V. G. paskirtos bausmės pagal BK 129 str. 2 d. 6 p. ir 11 p. teisingumo teisėjų kolegija išsamiau pasisako svarstydama prokuroro apeliacinio skundo argumentus dėl V. Gruzincevui paskirtos bausmės sugriežtinimo.

Prokuroro apeliacinis skundas tenkintinas.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą padariusiam asmeniui. Todėl kiekvienu atveju ji turi būti individualizuojama atsižvelgiant į konkretų padarytą nusikaltimą. Taigi bausmės esmę pirmiausia sudaro konkretaus nusikaltimą padariusio asmens nubaudimas. Teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, turi paisyti imperatyvo, jog bausmė turi būti teisinga, t. y. atitikti BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytą bausmės paskirtį, kuri turi būti kiekvienu konkrečiu atveju vertinama visumoje, nesuteikiant nė vienam iš bausmės paskirties elementų konkrečiomis bylos aplinkybėmis nepagrįsto prioriteto. Bausmės dydis už kiekvieną nusikalstamą veiką turi būti nustatomas įvertinus BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytų aplinkybių visumą. Taigi bausmė turi būti teisinga, t. y. atitikti konstitucinio teisingumo principo reikalavimus ir turinį, jog valstybės taikomos poveikio priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui, bausmė turi būti adekvati nusikalstamai veikai, ji turi būti teisinga (Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarimas).

Pažymėtina, kad V. G. padarė nusikaltimą, kvalifikuotą pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 11 punktus, t. y. siekdamas paslėpti savo paties padarytą labai sunkų nusikaltimą (nužudė P. S. mažametį sūnų, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 1 punkte) jis ypatingai žiauriai nužudė kitą žmogų – sudegino gyvą mažamečio J. S. tėvą P. S. .

Nukentėjusiajam P. S. esant pastato viduje V. G. pastatą padegė, jam bandant išeiti kojomis sudavė smūgius į krūtinę, nukentėjusiajam nukritus ir užsidegus jo rūbams V. G. užrėmė pastato duris iš lauko pusės siekdamas, kad P. S. neišeitų iš degančio pastato. Palaukęs, kol visas pastatas pradėjo degti V. G. nuėjo. Taigi V. G., slėpdamas mažamečio nužudymą, itin žiauriai nužudė kitą žmogų.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas terminuoto laisvės atėmimo bausmę tokį savo sprendimą iš esmės motyvavo jaunu kaltininko amžiumi. Taip pat teismas nurodė, jog V. G. iš dalies pripažino savo kaltę, praeityje nebuvo teistas už smurtinių nusikaltimų padarymą.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, skirdamas V. G. pagal BK 129 str. 6 p. ir 11 p. terminuoto laisvės atėmimo bausmę, nepakankamai įvertino BK 54 straipsnio reikalavimus. Pažymėtina, jog pagal baudžiamąjį įstatymą visoms BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytoms aplinkybėms individualizuojant bausmę turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, todėl V. G. padaryto nusikaltimo pavojingumo, labai sunkių padarinių, ypač žiauraus, nežmoniško nusikaltimo padarymo būdo, kaltės turinio, žemų paskatų ir tikslo, t. y. aplinkybių, numatytų BK 54 straipsnio 2 dalies 1–4 punktuose, negali neutralizuoti (ar sumenkinti), pirmosios instancijos teismo tvirtinimu, jaunas nuteistojo amžius, kuris pats savaime negali būti prilyginamas atsakomybę lengvinančiai aplinkybei. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog byloje nenustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių.

Kolegijos nuomone, iš bylos medžiagos matyti, kad V. G. apklausiamas pirmosios instancijos teisme apie padarytą nusikaltimą keitė savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Be to, po nusikaltimo padarymo, siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės, išvyko iš Lietuvos Respublikos teritorijos.

Pagal baudžiamąjį įstatymą (BK 81, 91 straipsniai) ypatinga reikšmė kaltininko amžiui suteikiama skiriant bausmę nepilnamečiui, o išimtinais atvejais ir asmenims iki 21 metų. Tuo tarpu V. G. yra sulaukęs 30 metų, per tą laiką, iki pirmosios instancijos teismui priimant apskųstąjį nuosprendį, keletą kartų buvo teistas už tyčinių nusikaltimų padarymą. Taigi šios aplinkybės rodo kaltininko padidintą pavojingumą visuomenei, polinkį daryti nusikalstamas veikas, o pastaruoju metu labai sunkias ir ypatingai žiaurias. Taigi P. S. nužudymas buvo ne atsitiktinio kaltininko elgesio pasekmė, bet iš esmės dėsningas jo ankstesnio elgesio bei gyvenimo būdo rezultatas. Be to, kaip minėta, nuteistasis darydamas šį nusikaltimą pasižymėjo ypatingu žiaurumu, abejingumu bendražmogiškosioms vertybėms. V. G. padarytų nusikaltimų pobūdis, jų padarymo mechanizmas, elgesys po padarytų labai sunkių nusikaltimų suponuoja išvadą, jog V. G. pavojingas visuomenei, jo elgesys ateityje neprognozuojamas.

Teismų praktikoje nagrinėjant baudžiamąsias bylas pagal BK 129 straipsnį jaunas kaltininko amžius nenusveria kitų bylos aplinkybių, lemiančių bausmės paskyrimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija pakeisdama apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, paliko galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kuriuo kaltininkas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5 ir 6 punktus už dviejų žmonių itin žiaurų nužudymą, buvo nubaustas laisvės atėmimu iki gyvos galvos, nors kaltininkas nusikalstamos veikos padarymo metu buvo 18 metų amžiaus. Kartu teismas konstatavo, jog teismas visas bylos aplinkybes turi vertinti visumoje, nė vienai iš jų nesuteikti išskirtinės reikšmės.

Kasacinės instancijos teismas konstatavo, kad baudžiamajame įstatyme įtvirtinta, jog skiriant bausmę turi būti laikomasi ir konstitucinio teisingumo principo reikalavimų (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Teisingumo principas reiškia ir tai, kad bausmė teisinga, kai ją skiriant įvertinami ir kaltininko, ir nukentėjusiojo interesai, kai nė vieniems iš jų nesuteikiama prioritetinė reikšmė. Pabrėžtina, kad skiriant bausmę taip pat negali būti ignoruojamos ar neįvertinamos dėl nusikaltimo prarastos vertybės, jų svarba, vieta vertybių hierarchijoje. Pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių, kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė pažeidžia ir humaniškumo principą, nes taip yra sumenkinami nukentėjusiųjų interesai, pažeidžiamas jų orumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-576/2006).

Pažymėtina tai, kad pirmos instancijos teismas konstatavo, jog V. G. kaltę sunkinanti aplinkybė yra tai, jog nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus kolegija konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas nuteistajam V. G. už nusikaltimo, numatyto BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 11 punktuose, padarymą paskyrė aiškiai per švelnią bausmę, nes ji paskirta nesilaikant BK 54 straipsnyje numatytų bendrųjų bausmių skyrimo pagrindų, neatsižvelgiant į konstitucinio teisingumo principo, įtvirtinto BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte, reikalavimus. Kolegijos nuomone, baudžiamajame įstatyme įtvirtinta bausmės paskirtis šioje byloje gali būti realizuota izoliuojant kaltininką nuo visuomenės iki gyvos galvos.

Pilnai tenkindama prokuroro apeliacinį skundą, kolegija daro išvadą, kad V. G. prokuroro siūloma laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė atitinka jo padaryto nusikaltimo pobūdį bei kaltininko asmenybę. Būtent ši bausmė padės pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje apibrėžtus bausmės tikslus bei užtikrins teisingumo principo įgyvendinimą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 1 p., 2 d. 2 p., 328 str. 1 p. ir 2 p.

nusprendžia:

Nuteistojo V. G. gynėjos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 6 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria V. G. pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 11 punktus paskirta laisvės atėmimo bausmė dvidešimčiai metų ir pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 11 punktus paskirti laisvės atėmimo bausmę iki gyvos galvos.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 3 punktu, šiuo nuosprendžiu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 11 punktus paskirtą bausmę bei bausmes paskirtas Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos BK 145 straipsnio 1 dalį, BK (1961 m.) 117 straipsnio 4 dalį, BK (1961 m.) 117 straipsnio 2 dalį, BK 129 straipsnio 2 dalies 1 punktą subendrinti apėmimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę V. G. paskirti laisvės atėmimą iki gyvos galvos, bausmę atliekant kalėjime.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.