Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo teisėjas Alvydas Barkauskas, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. Č. atskirąjį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 11 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės J. Š. ieškinį atsakovui A. Č., tretiesiems asmenims AB SEB bankui, AB bankui Swedbank, J. Š., išvadą teikiančioms institucijoms Vilniaus miesto Vilniaus rajono savivaldybės administracijos vaikų teisių apsaugos skyriams dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė kreipėsi su ieškiniu į teismą dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės bei teisinių pasekmių. Taip pat ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir priteisti iš atsakovo laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams G. Š., gim. 2009-08-31, U. Š., gim. 2009-08-31, ir D. Č., gim. 2006-08-29, po 800,00 Lt kas mėnesį kiekvienam vaikui. Nurodė, kad atsakovas visiškai neteikia jokio išlaikymo savo nepilnamečiams vaikams. Ieškovė šiuo metu netekusi darbo, todėl neturi jokių pajamų vaikų išlaikymui; nekilnojamojo ar kito registruotino turto parduoti neįmanoma, nes jis yra bendra jungtinė sutuoktinių nuosavybė, be to, visam turtui yra pritaikyti disponavimo apribojimai – hipoteka; šiai dienai su vaikais priversta malonės prašyti iš sesers bei mamos.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Apeliacinis procesas yra bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme neišeinant už apeliacinio (atskirojo) skundo ribų, siekiant nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą tiek teisine, tiek faktine prasme bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis).

Laikinųjų apsaugos priemonių institutas yra procesinė prevencinė priemonė, kurią teismas taiko savo žinioje esančioje byloje (LR CPK144 str.), ir kuria siekiama užtikrinti, kad byloje priėmus teismo sprendimą jo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų neįmanomas. Konkrečios laikinosios apsaugos priemonės (CPK145 str.) parenkamos ir taikomos atsižvelgiant į tai, kokio pobūdžio byla nagrinėjama, į ieškinio pareiškimo reikalavimų dydį ir rūšį, į atsakovo veiksmus ir kitas reikšmingas šio klausimo išsprendimui aplinkybes ir tik tuo atveju, jeigu jos gali padėti užtikrinti būsimo teismo sprendimo realų įvykdymą, padėti išvengti neigiamų padarinių, apsaugoti asmenų turtinius arba neturtinius interesus bei užkirsti kelią galimai žalai šiems interesams atsirasti. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose (LR CK 3.65 str.) be kitų tikslų, įtvirtintų LR CPK 144 str., yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo [Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-216/2011]. Taigi LR CK 3.65 str. 1 d. numato, kad teismas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų interesus, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, išvardintas šiame straipsnyje, kol bus priimtas teismo sprendimas. CK 3.65 straipsnio 2 dalyje pateiktas laikinųjų apsaugos priemonių, galimų nagrinėjant šeimos santykių bylas, sąrašas. CK 3.65 straipsnio 2 dalies 4 punktas numato teismui galimybę priteisti iš vieno sutuoktinio laikiną išlaikymą nepilnamečiam vaikui; Ši norma yra taikoma visais atvejais, kai būtina apginti nepilnamečių vaikų ar vieno sutuoktinio interesus. Tokių priemonių taikymo pagrindas – būtinybė apsaugoti turtinius ar asmeninius neturtinius vaiko ar vieno sutuoktinio interesus, kai egzistuoja tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad nesiėmus laikinųjų pasaugos priemonių gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko ar vieno sutuoktinio teisės. Pažymėtina, kad LR CK 3.65 str. 2 d. numatytas laikinųjų apsaugos priemonių sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, gali taikyti ir kitas laikinąsias apsaugos priemones, kurios būtinos užtikrinti teismo sprendimo vykdymą (LR CPK 144 str. 1 d.).

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnyje 6 dalyje nustatyta tėvų teisė ir pareiga auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti. Ši Konstitucijos norma iš esmės atitinka Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 27 straipsnio 2 dalies nustatančios tėvų didžiausią atsakomybę už gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis, sudarymą pagal tėvų sugebėjimus ir finansines galimybes. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 21 straipsnio 2 dalies, įtvirtinančios abiejų tėvų pareigą vienodai rūpintis vaiko auklėjimu, tinkamai jį prižiūrėti, materialiai išlaikyti, aprūpinti gyvenamuoju būstu, bei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.192-3.203 straipsnių, įtvirtinančių tėvų pareigą išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, nuostatas. Tėvai, siekdami garantuoti, jog vaikas turėtų materialines sąlygas fiziškai ir socialiai vystytis, realizuoti ir tenkinti savo įgimtus ir įgytus gebėjimus, privalo šias pareigas vykdyti tinkamai. Materiali tėvų pareigų vaikams atlikimo išraiška yra tinkamo išlaikymo forma ir dydis, tai yra esminiai vaiko išlaikymo pareigos vykdymo tinkamumo vertinimo kriterijai.

Byloje nustatyta, kad ieškovė prašė teismo iki teismo sprendimo byloje priėmimo nepilnamečių vaikų išlaikymui priteisti po 800 Lt išlaikymą. Pirmos instancijos teismas, įvertinęs ieškovės prašymą, jį tenkino iš dalies bei priteisė po 400 Lt išlaikymą kiekvienam vaikui kas mėnesį nuo 2012-04-10 iki bus priimtas teismo sprendimas. Vaikų lėšų tvarkytoja paskyrė jų motiną J. Š. (a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. Liepų al. 81, Vėliučionių k., Šatrininkų sen., Vilniaus r.).

Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo 2012 m. gegužės 11 d. nutartimi, atskirajame skunde remiasi aplinkybėmis, jog pajamos yra apie 3000 Lt, iš kurio apie 2400 Lt sumoka bankui už suteiktus kreditus, tame tarpe ir kreditą už patalpas, kuriose šiuo metu gyvena ieškovė su vaikais, todėl jam pragyvenimui lieka tik 600 Lt suma. Pažymi, jog mokėjimas už patalpas, kuriose ieškovė J. Š. su vaikais gyvena turi būti įskaičiuojamas į išlaikymo sumą, nes ieškovė šiuo metu nemoka už sutuoktiniams suteiktą kreditą. Be to, ieškovė niekur nedirba, todėl yra išlaikoma daugiausiai savo mamos J. Š., mano, jog esant tokiai situacijai J. Š. negali skirti kiekvieno vaiko išlaikymui po 400 Lt per mėnesį dėl savo finansinės padėties, todėl neprotinga ir kitos šalies, šiuo atveju atsakovą įpareigoti skirti kiekvieno vaiko išlaikymui po 400 Lt. Taip pat teismas, priteisdamas išlaikymo dydį, neatsižvelgė ir į tai, jog šiuo metu išlaikymas yra teikiamas nuolatos ir nepertraukiamai, taip pat į tai, kad visi trys vaikai beveik kiekvieną savaitgalį praleidžia su A. Č. ir tuomet būtent jis teikia pilną išlaikymą savo vaikams, o tai yra aplinkybė, dėl kurios priteisto išlaikymo dydis turėtų būti mažintinas.

Apeliacinės instancijos teismas su atskirojo skundo argumentais nesutinka. CPK 178 str. nustato, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Nagrinėjamu atveju apeliantas nepateikė teismui jokių įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovas vienas moka už suteiktas paskolas kas mėnesį po 2400 Lt, be to, apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kad išlaikymas nepilnamečiams vaikams yra nuolat teikiamas. Kaip minėta aukščiau, šeimos bylose bei apskritai šeimos teisiniuose santykiuose vienas svarbiausių principų yra prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas (CK 3.3 straipsnis). Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose be kitų tikslų yra siekiama užtikrinti, kad nebūtų pažeidžiami nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas neturi galimybės pilnai ir visapusiškai išsiaiškinti reikalingo ir būtino išlaikymo vaikui dydžio bei kokios atsakovo galimybės teikti tokio dydžio išlaikymą. Šias faktines aplinkybes teismas turės galimybę įvertinti ir dėl jų pasisakyti teismo sprendime tik po to, kai byla bus išnagrinėta iš esmės, t.y. tiek tikrieji vaiko poreikiai, tiek tėvų galimybės teikti konkretaus dydžio išlaikymą vertintinos išnagrinėjus bylą iš esmės; tik išsamaus teisminio nagrinėjimo metu gali ir turi būti atsakyta į klausimą, kokios yra realios atsakovo pajamos, tikroji turtinė padėtis, kokie realūs būtinieji vaiko poreikiai. Pažymėtina, kad šia specialia laikinąja apsaugos priemone yra siekiama apsaugoti nepilnamečio vaiko interesus, užtikrinti, kad vaiko teisė gauti išlaikymą būtų tinkamai ir realiai įgyvendinama iki teismo sprendimo priėmimo dienos. Visais atvejais, netgi nevertinant tėvų turtinės padėties, tėvų teikiamas išlaikymas nepilnamečiui vaikui turi atitikti bent minimalius vaiko poreikius jo normaliam vystymuisi. Teismų praktikoje yra taikomas orientacinis kriterijus dėl priteistino išlaikymo dydžio, nustatytas, atsižvelgiant į Civilinio kodekso 6.461 str. 2 d. nuostatas, kad vieno mėnesio išlaikymo vertė negali būti mažesnė už vieną minimalią mėnesio algą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų 2004-04-26 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-259/2004). Taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje vadovaujamasi nuostata, kad tėvo (motinos) privalančio teikti išlaikymą, gaunamos minimalios mėnesinės pajamos, negali būti pagrindiniu kriterijumi sprendžiant išlaikymo klausimą, nes, pripažįstant juos pagrįstais, būtų paneigtas įstatyme įtvirtintas imperatyvas – tėvų pareiga išlaikyti savo nepilnamečius vaikus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų 2002-05-29 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-790/2002). Apelianto nurodomos aplinkybės neatleidžia jo nuo pareigos teikti išlaikymą savo vaikams. Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju nustatytas priteisto laikino išlaikymo dydis nėra akivaizdžiai neproporcingas ar suvaržantis vieno iš tėvų, iš kurio toks išlaikymas priteistas, teises ir teisėtus interesus. Ta aplinkybė, jog ieškovė nedirba ne dėl savo noro, o dėl objektyviai susiklosčiusių aplinkybių, jos turtinė padėtis yra daug blogesnė nei atsakovo, todėl teismas, taikydamas proporcingumo principą turėjo pagrindą iš jo priteisti didesnę nei pusė teismų praktikoje priteistino minimalaus išlaikymo, sumą. Be to, apeliantas pripažįsta tą aplinkybę, kad jo turtinė padėtis geresnė nei ieškovės. Esant tokioms aplinkybėms konstatuotina, kad ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis priimta nepažeidžiant procesinės ir materialinės teisės normų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą šeimos bylose, neprieštarauja šalių interesų pusiausvyrai, teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams, be to, apsaugo prioritetinius nepilnamečių vaikų interesus, todėl atskirojo skundo argumentais keisti ar naikinti skundžiamą teismo nutartį nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 11 d. nutartį palikti nepakeistą.