Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio, Giedriaus Endriukaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Daivos Jankauskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Vingaudo Rinkevičiaus apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. gegužės 17 d. nuosprendžio, kuriuo:

E. Z. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 189¹ straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;

A. Z. pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Laikinas nuosavybės teisių apribojimas į E. Z. ir A. Z. bendrąja jungtine nuosavybės teise priklausantį turtą, t. y. 1480/1563 dalį žemės sklypo ploto (duomenys neskelbtini) ha, esantį (duomenys neskelbtini) ir 415/7815 dalį žemės sklypo ploto (duomenys neskelbtini) ha, esantį (duomenys neskelbtini), paliktas galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. E. Z. ir A. Z. pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį buvo kaltinami dėl to, kad jie, veikdami kartu, neteisėtai praturtėjo, o būtent: E. Z. ir A. Z. kartu nuosavybės teise turėjo ir tebeturi didesnės negu 500 MGL vertės dalį turto, žinodami, kad ši turto dalis negalėjo būti įgyta teisėtomis pajamomis, t. y. iš neteisėtų pajamų jie įsigijo: 1480/1563 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu: (duomenys neskelbtini), pagal 2012 m. liepos 17 d. pirkimo-pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)) 2013 m. liepos mėn. sumokėdami 202 734,01 Eur (700 000 Lt) sumos, iš kurios dalį, t. y. – 141 366,09 Lt (40 942,45 Eur) sumokėjo iš neteisėtų pajamų, tokiu būdu nuo 2013 m. liepos mėn. turėjo turto, kuriam įsigyti panaudojo 141 366,09 Lt (40 942,45 Eur) neteisėtų pajamų;

- toliau tęsdami nusikalstamą veiką 2013 m. lapkričio mėn. iš neteisėtų pajamų sumokėjo palūkanas 38 000 Lt fiziniam asmeniui S. A., kuris paskolino E. ir A. Z. 190 000 Lt pagal 2013 m. birželio 6 d. paskolos sutartį (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)), taip pat 2013 m. lapkričio mėn. iš neteisėtų pajamų sumokėjo palūkanas 39 999,84 Lt fiziniam asmeniui V. Ž., kuris paskolino E. ir A. Z. 250 000 Lt pagal 2013 m. birželio 4 d. paskolos sutartį (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)), t. y. iš viso sumokėjo palūkanų 77 999,84 Lt (22 590,32 Eur) iš neteisėtų pajamų, tokiu būdu 2013 m. lapkričio mėn. turėjo turto, kuriam įsigyti panaudojo 141 366,09 Lt (40 942,45 Eur) neteisėtų pajamų bei palūkanų sumokėjimui panaudojo 77 999,84 Lt (22 590,32 Eur) neteisėtų pajamų, t. y. iš viso 2013 m. lapkričio mėn. turėjo daugiau kaip 219 365,93 Lt (63 532,77 Eur) vertės turto, įgyto iš neteisėtų pajamų;

- toliau tęsdami nusikalstamą veiką 2013 m. gruodžio mėn. iš neteisėtų pajamų sumokėjo palūkanas 95 999,96 Lt fiziniams asmenims J. A. ir L. A., kurie paskolino E. ir A. Z. 400 000 Lt, pagal 2012 m. lapkričio 29 paskolos sutartį (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)), tokiu būdu 2013 m. gruodžio mėn. turėjo turto, kuriam įsigyti panaudojo 141 366,09 Lt (40 942,45 Eur) neteisėtų pajamų bei palūkanų sumokėjimui panaudojo 95 999,96 Lt (27 803,51 Eur) neteisėtų pajamų, t. y. iš viso 2013 m. gruodžio mėn. turėjo 237 366,05 Lt (68 745,96 Eur) vertės turto, įgyto iš neteisėtų pajamų,

tokiu būdu nuo 2013 metų liepos mėnesio iki šiol turi žemės sklypą, žinodami, kad jo įsigijimui panaudojo 141 366,09 Lt (40 942,45 Eur) neteisėtų pajamų, taip pat 2013 m. lapkričio mėn. turėjo 77 999,84 Lt (22 590,32 Eur), o 2013 m. gruodžio mėn. turėjo 95 999,96 Lt (27 803,51 Eur) piniginių lėšų, žinodami, kad jos sukauptos iš neteisėtų pajamų.

3. Apeliaciniame skunde Kauno apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroras V. Rinkevičius prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2021 m. gegužės 17 d. išteisinamąjį nuosprendį ir priimti naują – apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo E. Z. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 189¹ straipsnio 1 dalyje ir paskirti jam 80 MGL baudą; A. Z. pripažinti kalta pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį ir paskirti jai 80 MGL baudą. Taip pat, apeliaciniame skunde prašoma taikyti baudžiamojo poveikio priemonę – turto konfiskavimą, ir konfiskuoti 91 336,28 Eur ar turtą, prilygintą šiai sumai.

4.11. Prokuroras nepateikė į bylą jokių įrodymų, kuriuos vertinant būtų galima daryti neginčijamą išvadą, kad piniginės lėšos (95 999,96 Eur), kurios buvojo panaudotos žemės sklypo įsigijimui, buvo įgytos iš įstatymo uždraustos veiklos po 2010 m. gruodžio 11 d. tuo pačiu ir iki 2010 m. gruodžio 11 d. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad nuo 1989 m. iki šios dienos E. Z. ir atskirais laikotarpiais A. Z. vykdė individualią veiklą ir aktyvų verslą Rusijos Federacijoje įsteigiant 5 įmones, vykdančias gamybą ir prekybą šildymo įranga. Byloje nėra jokių duomenų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadas apie A. ir E. Z. sąsajas su nusikalstamu pasauliu, jų atžvilgiu nebuvo pradėtas nei vienas ikiteisminis tyrimas, nei vienas iš jų neturi galiojančių administracinių nuobaudų. Tai yra A. ir E. Z. gyvenimo būdo, jų veiklos vertinimas nesudaro pagrindo sąsajoms su galimai galėta vykdyti uždrausta įstatymo veikla gaunant iš šios veiklos pajamas. Vien tai, kad piniginės lėšos, turėtos Rusijos Federacijoje, nebuvo deklaruotos Lietuvos Respublikoje, negali būti teisėtas pagrindas pripažinti jas gautomis iš uždraustos veiklos. Tuo pačiu pažymėtina ir tai, kad šių piniginių lėšų deklaravimo būtinybė, atsižvelgiant į tai, kad E. Z. nuo 2003 m. gyveno ir veiklą vykdė Rusijos Federacijoje, yra ne baudžiamosios teisės, o mokestinio ginčo dalykas.

4.12. Apeliacinio skundo argumentai apie tai, kad A. ir E. Z., vykdydami nusikalstamas veikas, galėjo apgaule įgyti ar pasisavinti iš jų valdomų Rusijos Federacijoje vykdančių veiklą bendrovių pinigines lėšas, yra niekuo nepagrįsta prielaida siekiant bet kokiomis priemonėmis paneigti pirmos instancijos teismo nuosprendį. Ikiteisminio tyrimo metu apelianto iniciatyva ne kartą buvo kreiptasi su teisinės pagalbos prašymais į Rusijos Federacijos teisėsaugos institucijas. Nė viename iš gautų atsakymų į šiuos teisinės pagalbos prašymus nėra net užuominos apie išteisintųjų galimas bet kokias veikas, kuriose būtų požymiai nusikalstamų veikų, reglamentuojamų Rusijos Federacijos ar Lietuvos Respublikos baudžiamųjų įstatymų.

4.14. Pirmos instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados yra visiškai pagrįstos išsamia ir visapusiška surinktų įrodymų analize, byloje buvo išsamiai ir nuosekliai ištirtos visos aplinkybės, buvo išanalizuoti ir atskleisti inkriminuotų nusikaltimo sudėties požymiai, o nuosprendis grindžiamas byloje surinktų, ištirtų ir įvertintų įrodymų visetu. Išteisinamasis nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl dėl apeliaciniame skunde nurodytų deklaratyvių teiginių, nuosprendžio nei keisti, nei naikinti jokio teisėto pagrindo nėra.

Motyvuojamoji dalis

Prokuroro apeliacinis skundas atmetamas.

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina pateikto apeliacinio skundo ribose.

6. Pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį atsako tas, kas turėjo nuosavybės teise didesnės negu 500 MGL vertės turtą, žinodamas arba turėdamas ir galėdamas žinoti, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, ir yra baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki 4 metų.

7. Siekiant asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn ir pripažintu kaltu padarius BK 189¹ straipsnyje nurodytą nusikaltimą neabejotinai turi būti nustatyta, jog: 1) asmuo turėjo nuosavybės teise didesnės nei 500 MGL vertės turto, 2) šis turtas asmens negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis ir 3) šį turtą asmuo įsigijo po šio baudžiamojo įstatymo įsigaliojimo dienos, t. y. po 2010 m. gruodžio 11 d. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K- 87-719/2019).

8. Prokuroro skundo motyvai dėl nepagrįsto išteisinimo paremti tuo, kad pirmos instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, pažeidė BPK 20 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, dėl ko šis baigiamasis teismo proceso aktas, apelianto nuomone, yra neteisėtas.

9. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad skundžiamame nuosprendyje įrodymų vertinimas atliktas laikantis teismų praktikos šios kategorijos bylose, o padarytos išvados yra pagrįstos, nes byloje surinkti įrodymai neįrodo byloje pareikštų kaltinimų pagrįstumo. Prokuroro apeliaciniame skunde nepagrįstai tapatinamos sąvokos „teisėtos pajamos“ mokestine prasme ir „teisėtos pajamos“ BK normų prasme, todėl daromos nepagrįstos išvados dėl baudžiamojon atsakomybėn patrauktų asmenų kaltės.

10. Siekiant asmenį pripažinti kaltu pagal BK 189¹ straipsnį, turi būti nustatyta, kad asmuo turėjo šį turtą nuosavybės teise, žinodamas arba turėdamas ir galėdamas žinoti, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis. Loginė konstrukcija „turtas, kuris negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis“ iš esmės reiškia, kad finansiniai šaltiniai turtui įgyti tiksliai nenustatyti, tačiau, patikrinus visus galimus teisėtus šio turto gavimo būdus, aiškiai matyti, jog turtas negalėjo būti įgytas nė vienu iš jų. Kartu pabrėžtina, kad įrodinėjant ir pagrindžiant šią aplinkybę negali būti pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas, todėl savininko nesugebėjimas pagrįsti turimo turto teisėtomis pajamomis savaime nėra pakankamas kaltumui nustatyti. Tam turi būti vertinami duomenys apie turto įsigijimo aplinkybes, turto savininko ir jo šeimos narių gyvenimo būdą, darbinės veiklos pobūdį ir stažą, turimus verslus, įtrauktas ir galbūt neįtrauktas į apskaitą pajamas, paimtas paskolas, paveldėtą turtą, išlaidas, ryšius su asmenimis, apie kurių neteisėtą veiklą turima duomenų, ir kt. Vertinant kaltinamojo galimybes įgyti turtą teisėtomis pajamomis, atsižvelgtina ne tik į jo paties, bet ir jo šeimos narių pajamas, turtinę padėtį ir galimybes sukaupti turimą turtą per visą darbinę veiklą, o ne vien tik per tam tikrą pasirinktą laikotarpį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-48/2014, 2K‑P‑93/2014), todėl yra būtina įvertinti visus pajamų šaltinius (darbovietes, gautas paskolas, turimą turtą ir pan.) nuo asmens (įskaitant ir jo šeimos narius) darbinės veiklos pradžios.

11. Byloje surinkti įrodymai nepaneigia, kad nuo 1989 m. iki šiol tiek išteisintasis E. Z., tiek ir išteisintoji A. Z., vykdė individualią veiklą ar dirbo pagal darbo sutartį – 2016 m. balandžio 4 d. raštu A. Z. pagal 2016 m. kovo 18 d. reikalavimą pateikė jos bei E. Z. darbo knygelių kopijas, kuriose fiksuotos E. Z. darbovietės laikotarpiu 1982 m. rugsėjo 9 d. – 1993 m. gruodžio 10 d., bei A. Z. darbovietės laikotarpiu 1985 m. balandžio 15 d. – 1993 m. birželio 1 d.; pažymų apie A. Z. išmokėtas su darbo santykiais susijusios ir kitos išmokos 2001 m. lapkričio 14 d. – 2008 m. vasario 13 d., kopijas (9 t., b. l. 155-177). 2016 m. kovo 8 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ rašte nurodyta, kad E. Z. 1998 m. lapkričio 18 d. sudarė sutartį su UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl transporto priemonės VW LT31 nuomos 2 metų laikotarpiui, sutartis buvo nutraukta 2000 m. liepos 31 d. Pagal pažymas apie fiziniams asmenims išmokėtas sumas nustatyta, kad E. Z. 1998 m. gruodžio 31 d. – 2000 m. spalio 27 d. išmokėta 1 185,04 Lt. Prie rašto pridėta 1998 m. lapkričio 18 d. sutarties kopija, iš kurios matyti, kad E. Z. išnuomojo UAB „(duomenys neskelbtini)“ mažą autobusą VW LT31, 2 metams (10 t., b. l. 8-10). 2016 m. birželio 7 d. raštu Valstybinio socialinio fondo valdybos Kauno skyrius pateikė E. Z. pažymų apie draudžiamąsias pajamas valstybinio socialinio draudimo pensijai skirti kopijas laikotarpiais nuo 1984 m. iki 1985 m., nuo 1986 m. iki 1989 m., nuo 1989 m. iki 1990 m. (10 t., b. l. 21-26).2016 m. liepos 13 d. raštu Valstybinio socialinio fondo valdybos Vilniaus skyrius pateikė A. Z. darbo knygeles ir socialinio draudimo pažymėjimo kopijas, kurioje nurodytos jos darbovietės laikotarpiu nuo 1985 m. balandžio 15 d. iki 1993 m. birželio 1 d., bei nuo 1993 m. birželio 1 d. iki 2002 m. sausio 21 d. (10 t., b. l. 28-36). 2016 m. birželio 13 d. Kauno miesto Savivaldybės administracijos Archyvų skyriaus raštu pateikta A. Z., dirbusios (duomenys neskelbtini), draudžiamąsias pajamas 1985 m. – 1989 m. (uždarbis ir kitų pajamų suma atitinkamai: 13,59 Lt, 20,24 Lt, 22,57 Lt, 21,26 Lt, 23,57 Lt), ir E. Z., dirbusio (duomenys neskelbtini), draudžiamąsias pajamas laikotarpiu nuo 1985 m. iki 1989 m. (uždarbis ir kitų pajamų suma litais atitinkamai: 3,71 Lt, 4,20 Lt, 20,32 Lt, 20,66 Lt, 7,66 Lt) (10 t., b. l. 38-40).

12. Be to, byloje surinkta pakankamai įrodymų, kad E. Z. vykdė verslą Rusijos Federacijoje, buvo įsteigęs 5 įmones – „(duomenys neskelbtini)“ , „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“, taip pat buvo deklaravęs išvykimą į Rusijos Federaciją. E. Z. teigimu, įmonės vykdė šildymo įrangos gamybą ir prekybą. E. Z. nurodytus faktus patvirtina ir tam tikri sandoriai, apie kuriuos byloje pateikti duomenys, kaip antai: Iš E. Z. ir A. Z. gynėjo advokato Žilvino Kalinausko pateiktų papildomų dokumentų su vertimu į lietuvių kalbą kopijų matyti, kad 2006 m. kovo 14 d. Maskvos mieste sudaryta Šilumokaičių plokštelių gaminimo įrangos pirkimo – pardavimo sutartis, sudaryta tarp pardavėjo E. Z. ir pirkėjo OOO „(duomenys neskelbtini)“ atstovaujančios generalinio direktoriaus D. N. A., kuria pardavėjas įsipareigojo parduoti įrangą: 5,5 t galios presą, kombinuotąjį štampą, žingsninio tiekimo mechanizmą „Herblitz“ DX 150, pirkėjo nuosavybėn bei atlikti įrangos montavimo, derinimo bei paleidimo darbus, o pirkėjas įsipareigoja priimti pristatytas prekes ir atlikus darbus bei atsiskaityti už jas. Sutartyje numatyta įrangos kaina – 4 931 250 rublių, įrangos montavimo, derinimo ir paleidimo darbų kaina yra 167 500 rublių, sutarties kaina yra 5 098 750 rublių. PAO (duomenys neskelbtini) Maskvos skyriaus rašte nurodyta, kad E. Z. vardu šiame nurodyto banko skyriuje yra įforminta individualaus banko seifo nuomos sutartis laikotarpiais 2010 m. gegužės 3 d. – 2013 m. spalio 31 d., 2015 m. liepos 18 d. – 2016 m. birželio 1 d., 2013 m. spalio 29 d. – 2015 m. liepos 21 d., nuo 2016 m. gegužės 26 d. Taip pat pateikta kasos išlaidų orderio kopija, iš kurios matyti, kad 2006 m. kovo 19 d. E. Z. išduota 5 098 750 rublių suma kaip atsiskaitymas pagal 2006 m. kovo 14 d. įrangos pirkimo – pardavimo sutartį (24 t., b. l. 12-27).

13. Byloje surinktų įrodymų pagrindu 2017 m. rugsėjo 15 d. specialisto išvadoje konstatuojama, kad 2004 metais E. Z. apmokėjo OOO „(duomenys neskelbtini)“ išleistą paprastąjį vekselį 1 781 150 Lt (18 500 000 rublių). Tyrimo metu nustatyta, kad 2006 m. vasario 20 d. OOO „(duomenys neskelbtini)“ apmokėjo paprastąjį neprotestuotiną vekselį, išmokant E. Z. 18 500 000 rublių. Iš to darytina vienareikšmiška išvada, kad 2006 m. vasario 20 d. E. Z. ir A. Z. galėjo turėti 1 781 150 Lt. Atsiliepime į apeliacinį skundą teisingai pažymima, kad 2020 m. birželio 9 d. teismo posėdžio metu apklausiama specialistė, teikusi išvadą, D. K. patvirtino šią specialisto išvadą bei nurodė, kad atsakydama į klausimą, kokios vertės po 2010 m. gruodžio 11 d. E. Z. nuosavybės teise įgytas turtas nepagrįstas gautomis pajamomis, nurodė, kad nevertino E. Z. ir A. Z. piniginių lėšų, kuriomis pastarieji disponavo 2006 m. vasario 20 d. ir vėlesniu laikotarpiu Rusijos Federacijoje.

14. Minėtoje specialisto išvadoje taip pat konstatuojama, kad E. Z. 2008 m. lapkričio 15 d. paskolos sutarties pagrindu paskolino 420 000 Eur A. R.. Paskolos suma 2016 m. liepos 19 d. Maskvos m., Nagatinsko r., teismo sprendimu buvo grąžinta E. Z.. Šias ikiteisminio tyrimo metu nustatytas aplinkybes patvirtino išteisintasis E. Z., nurodydamas, kad 2006 m. vasario 21 d. RAB „(duomenys neskelbtini)“ išmokėjo 18 500 000 rublių pagal 2006 m. vasario 21 d. kasos išlaidų orderį. Gautos iš RAB „(duomenys neskelbtini)“ piniginės lėšos, 18 500 000 rublių, laikotarpyje nuo 2006 m. vasario mėnesio pabaigos iki 2006 metų gegužės mėnesio pabaigos buvo konvertuotos į eurus. Pinigai buvo keičiami įvairiose Maskvos miesto valiutos keityklose palankiausiu tuo metu buvusiu kursu. Konvertavus rublius į eurus, buvo gauta 553 561 Eur. Šios konvertuotos piniginės lėšos, kartu su kitomis turėtomis piniginėmis lėšomis, grynaisiais pinigais buvo saugomos išnuomotame seife, esančiame banke „(duomenys neskelbtini)“. Dalis piniginių lėšų – 420 000 Eur – 2008 m. lapkričio 15 d. paskolos sutarties pagrindu buvo paskolintos A. R.. Likusi piniginė suma, kurią buvo grąžinusi RAB „(duomenys neskelbtini)“ ir kurią jis buvo konvertavęs į eurus, tai yra 133 561 Eur, kartu su kitomis piniginėmis lėšomis buvo ir toliau saugomos seife, nuomojamame iš banko „(duomenys neskelbtini)“.

15. Aptariant aukščiau paminėtus faktus, pabrėžtina, kad teismai turi atsižvelgti į tai, jog iki įstatymo dėl BK 189¹ straipsnio priėmimo nebuvo baudžiamosios atsakomybės už turto, kurio įgijimo ir turėjimo asmuo negali pagrįsti dokumentais, turėjimą. Tokia veika nebuvo nusikalstama. Dėl to visai įmanoma, kad asmuo iki įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę, priėmimo nesaugojo bylai reikšmingų dokumentų ar sudarydamas sandorį nesilaikė įstatymo nustatytos sandorio formos. Tokiu atveju, vertindami asmens pajamas, teismai gali remtis liudytojų parodymais, įvertinę jų patikimumą. Kartu pažymėtina, kad, esant tokiai situacijai, teismai turėtų labai atsargiai vertinti specialisto išvadas bei liudytojų parodymus. Nusikaltimo sudėties buvimas šios kategorijos bylose teismui neturi kelti abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje 2K-251-1073/2018). Išvardintų motyvų pagrindu atmetamas ir apeliacinio skundo argumentas, kad E. Z. Rusijoje įvairia veikla nurodė užsiėmęs dar iki 2003 metų, tačiau neturi išlikusių dokumentų ir negali nurodyti tikslių pajamų, o tai esą yra pagrindas atmesti tokius parodymus kaip nepatikimus.

16. BK 189¹ straipsnyje vartojama sąvoka „teisėtos pajamos“ išaiškinta BK 190 straipsnio 2 dalyje. Joje nustatyta, kad BK 189¹ straipsnyje nurodytos teisėtos pajamos yra iš teisės aktų neuždraustos veiklos gautos pajamos, nesvarbu, ar jos buvo apskaitytos teisės aktų nustatyta tvarka, ar ne. Pažymėtina, kad BK 190 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta, kas laikytina teisėtomis pajamomis ne apskritai, o tik BK 189¹ straipsnyje nustatyto teisinio reguliavimo kontekste. Taigi vien faktas, jog asmens gautos pajamos nebuvo įtrauktos į apskaitą, nebuvo deklaruotas teisės aktų nustatyta tvarka, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis BK 189¹ straipsnio prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P- 93/2014).

17. Įvertinus byloje pateiktas specialisto išvadas, matyti, kad išvadose vertinant asmenų ūkinę – finansinę veiklą neteisėtomis pajamomis laikoma visos pajamos, kurios yra neapskaitytos, nedeklaruotos ir neapmokestintos. Tai lemia ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų suformuluoti klausimai. Pavyzdžiui, 2017 m. rugsėjo 15 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) dėl E. Z. ūkinės finansinės veiklos, specialistui suformuluotas klausimas, kuriame aiškiai nurodyta, kokios pajamos atliekant tyrimą gali būti laikomos teisėtomis – „nustatyta tvarka apmokestintos ir neapmokestinamos“. Tokiu būdu teisėtų pajamų sąvoka, nurodyta BK 190 straipsnyje, ir teisėtų pajamų sąvoka, vartojama specialistų išvadose, tiriant asmenų ūkinę – finansinę veiklą, nėra tapati. Į tai būtina atsižvelgti vertinant specialisto išvadas kitų įrodymų kontekste. Kolegijos nuomone, specialisto išvadų, esančių byloje, nepakanka konstatuoti, kad E. ir A. Z. turėjo neteisėtų pajamų BK 189¹ straipsnio prasme.

18. Kitos svarbios aplinkybės, kurios teismui leistų daryti išvadą dėl neteisėto praturtėjimo, būtų byloje užfiksuotas esamo turto aiškus neproporcingumas asmens (ir jo šeimos, namų ūkio) pajamoms ir visiškas kaltininko negalėjimas to paaiškinti ikiteisminio tyrimo metu ir teismui, akivaizdus gyvenimas ne pagal pajamas, vadinamasis nusikalstamas gyvenimo būdas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-306-942/2015).

19. Kaip matyti, tokių aplinkybių nagrinėjamoje byloje negalima konstatuoti. Išteisintieji pateikė nemažai įrodymų, kurie neabejotinai patvirtina jų ilgametę darbinę veiklą, vykdomus verslus, turėtas pinigines lėšas dar iki 2010 metų, paaiškino pinigų kilmę, jų įvežimo į Lietuvos Respubliką aplinkybes, daliai šių paaiškinimų pateikė grynųjų pinigų įvežimo į Lietuvos Respubliką dokumentus. Šiame kontekste pripažintina, kad byloje nėra surinkta pakankamai duomenų apie A. Z. paskolos sandorį su Kipro Respublikos įmone „(duomenys neskelbtini)“, šių gautų pajamų kilmę, tačiau taip pat nėra jokių duomenų, leidžiančių daryti pagrįstą išvadą, kad A. Z. tas pajamas gavo iš nusikalstamos ar kitokios nelegalios veiklos. Specialisto išvadoje minėtos pajamos laikytos neteisėtomis tuo pagrindu, kad nebuvo deklaruotos nustatyta tvarka, tačiau šioje nutartyje jau aukščiau pasisakyta, kad pajamų nedeklaravimas teisės aktų nustatyta tvarka nereiškia, jog šios pajamos yra neteisėtos BK 190 straipsnio prasme.

20. Prokuroro skunde daug dėmesio skiriama asmenų, skolinusių pinigines lėšas E. ir A. Z., parodymams ir šių asmenų mokumo vertinimui. Remiamasi tuo, kad 2017 m. rugsėjo 15 d. specialisto išvadoje nurodoma, kad „ne visi asmenys turėjo finansines galimybes tokias paskolas suteikti“. Būtina pažymėti, kad tokia išvada padaryta remiantis formaliu specialistui pateiktų duomenų vertinimu, laikantis principo, netaikytino nagrinėjamu atveju – kad teisėtos asmens pajamos yra tik tos, kurios apskaitytos ir apmokestintos įstatymo nustatyta tvarka ar kitos neapmokestinamosios pajamos. Pavyzdžiui, vertinant liudytojo P. Š. galimybes suteikti E. Z. 42 000 Lt paskolą, buvo vertinta jo oficialios pajamos tik laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Pats gi liudytojas nurodė, kad nurodytą pinigų sumą sukaupė dirbdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ dar nuo 2006 metų, be to turėjo virš 5 000 svarų (apie 25 000 Lt) pajamų iš darbo Didžiojoje Britanijoje. Taigi byloje surinkti įrodymai neįrodo, kad minėtas liudytojas negalėjo suteikti išteisintajam E. Z. paminėto dydžio paskolos. Taip pat, kaip neišsamiai pagrįstos, vertintinos išvados ir dėl kitų paskolas suteikusių asmenų finansinių galimybių tas paskolas suteikti.

21. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, detaliai jų neatkartodama. Pripažintina, kad byloje nėra jokių duomenų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadas apie A. ir E. Z. sąsajas su nusikalstamu pasauliu, jų atžvilgiu nebuvo pradėta ikiteisminių tyrimų, nesurinkta kitų duomenų, leidžiančių manyti apie jų vykdomas kokias nors draudžiamas ar netgi nusikalstamas veikas. A. ir E. Z. gyvenimo būdo, jų veiklos vertinimas nesudaro pagrindo manyti, kad šių asmenų disponuojamos lėšos galėtų būti pajamos iš nusikalstamų veikų, kad turimos lėšos niekaip negalėjo būti sukauptos iš teisėtų pajamų. Jei piniginės lėšos, gautos iš veiklos Rusijos Federacijoje, nebuvo deklaruotos Lietuvos Respublikoje, tai nereiškia, kad jos gautos iš neteisėtos veiklos ir yra neteisėtos pajamos BK 189¹ straipsnio prasme.

22. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai pripažino, jog E. Z. ir A. Z. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Kauno apylinkės teismo 2021 m. gegužės 17 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.