- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-07-03
- Bylos Nr.
- 1A-231/2008
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jonas Algimantas Venckus, Rūta Mickevičienė (pran.), Viktoras Kažys
- Nuteistasis
- R. M.
- Nukentėjusysis
- V. B.
- Kategorijos
- 1.2.20Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai teisingumui (BK XXXIV skyrius)
- 1.2.28.3Lietuvos Respublikos piliečių kelionių į užsienį nelegaliai ten jiems pasilikti arba palikti be pagalbos organizavimas (BK 293 str.)
- 2.1.2Baudžiamojo proceso principai
- 2.1.2.2Teisės į tinkamą teisinį procesą principas (BPK 44 str. 5 d. ir kt. str.)
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rūtos Mickevičienės (pranešėjos),
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro ir nuteistojo R. M. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2008 m. kovo 12 d. nuosprendžio, kuriuo R. M. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 294 str. 2 d., 233 str. 3 d., ir nuteistas:
pagal LR BK 294 str. 2 d. – laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams;
pagal LR BK 233 str. 3 d. – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.
Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 4 d., bausmės subendrintos prie griežtesnės pridedant dalį švelnesnės bausmės, ir galutinė subendrinta bausmė R. M. paskirta laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.
Vadovaujantis LR BK 75 str., paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams, įpareigojant nuteistąjį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 (septynioms) paroms.
Iš R. M. priteista nukentėjusiajam V. B. 400 Lt turtinei žalai atlyginti.
Civilinis ieškinys dėl R. M. ekstradicijos išlaidų atmestas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. M. nuteistas už tai, kad, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė savo tariamą teisę, savavaldžiavo prieš nukentėjusįjį V. B. , panaudodamas fizinę ir psichinę prievartą, t. y. tokiais veiksmais padarė LR BK 294 str. 2 d. numatytą nusikaltimą.
R. M. ikiteisminio tyrimo metu buvo įtariamas ir atiduotas teismui pagal LR BK 181 str. 2 d. už tai, kad 2001 m. vasario 23 d., apie 18 val., (duomenys neskelbtini) garaže, bendrininkaudamas su asmenimis, dėl kurių byla išskirta, neturėdamas teisėto pagrindo, panaudodamas fizinį smurtą – suduodamas daugybę smūgių beisbolo lazda bei metaliniu strypu V. B. į įvairias kūno sritis, spardydamas kojomis, reikalavo, kad V. B. atsisakytų 4000 Vokietijos markių, kurias R. M. buvo skolingas V. B. , skolos, taip pat pripažintų tariamą 1000 Vokietijos markių skolą A. V. , 1500 Vokietijos markių skolą V. V. bei atvirai reikalavo, kad V. B. kas mėnesį mokėtų jam mokestį – duoklę už netrukdymą V. B. individualiam verslui, bei kaip garantą už paminėtų reikalavimų įvykdymą reikalavo perduoti lengvąjį automobilį „Audi 80“, be valstybinių numerių, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau automobiliui esant techniškai netvarkingam, paėmė šio automobilio vokiškus registracijos dokumentus, t. y. buvo įtariamas padaręs LR BK 181 str. 2 d. numatytą nusikalstamą veiką.
R. M. taip pat nuteistas už tai, kad 2004-06-01 Kauno rajono apylinkės teismo patalpose, esančiose Kaune, Kęstučio g. 29, siekdamas paveikti nukentėjusįjį V. B. , kad šis duotų melagingus parodymus apie įvykio aplinkybes Kauno rajono apylinkės teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) dėl savavaldžiavimo V. B. atžvilgiu, prieš nukentėjusįjį V. B. naudojo psichologinę prievartą – grasinimus fiziniu susidorojimu, t. y. šiais savo veiksmais R. M. padarė LR BK 233 str. 3 d. numatytą nusikaltimą.
Apeliaciniu skundu Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokuroras prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2008 m. kovo 12 d. nuosprendį ir nuteistojo R. M. 2001-02-23 įvykdytą turto prievartavimą iš V. B. kvalifikuoti pagal LR BK 181 str. 2 d., paskiriant laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 4 d., paskirtą bausmę subendrinti su Kauno apygardos teismo 2008 m. kovo 12 d. nuosprendžiu paskirta 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme (už LR BK 233 str. 3 d. numatytą nusikaltimą), prie griežtesnės pridedant dalį švelnesnės bausmės, ir galutinę subendrintą bausmę R. M. paskirti laisvės atėmimą 4 (ketveriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose. Prokuroro manymu, skundžiamas nuosprendis keistinas dėl teismo išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms ir netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo. Nesutinka su teismo sprendimu R. M. veiksmus perkvalifikuoti iš LR BK 181 str. 2 d. į LR BK 294 str. 2 d., taip pat mano, jog nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka ir prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, nustatytoms teisminio nagrinėjimo metu ir užfiksuotoms teismo posėdžio protokoluose.
Skunde nesutinkama su teismo išdėstytu nukentėjusiojo V. B. parodymų įvertinimu. Prokuroras apeliaciniame skunde išdėsto minėto nukentėjusiojo parodymus: 2001 m. apklausiamas V. B. parodė 2000 m. Vokietijoje dirbęs pas R. M. , remontavo automobilius, už ką pastarasis jam liko skolingas 4000 Vokietijos markių. 2001-02-23 jį iš šalia Vilkijos girininkijos esančio garažo išsivežė atvažiavę A. V. , A. J. bei R. K. . Jis buvo nuvežtas į A. V. namus, kur garaže, esant kitiems asmenims, jį mušė R. M. ir V. V. , reikalavo atsisakyti nurodytos sumos bei pripažinti 1500 ir 1000 Vokietijos markių skolą A. V. ir V. V. . Sulūžus beisbolo lazdoms, kuriomis jis buvo mušamas, R. M. du kartus šakėmis dūrė į ranką, o V. V. metaline montiruote sudavė smūgius į įvairias kūno vietas. Anot V. B. , garaže buvę R. K. ir A. J. nemušė, tačiau, jam mėginant išsisukti nuo smūgių, jie jį pastumdavo link mušusių asmenų. Buvo mušamas, kol pripažino reikalaujamą skolą, be to, kaip garantas buvo reikalaujamas automobilis „Audi“, tačiau negalėdamas paimti nevažiuojančio automobilio, V. V. paėmė automobilio vokiškus registracijos dokumentus. Prokuroras atkreipia dėmesį, kad 2004 m. dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių atnaujinus procesą V. B. patvirtino minėtus parodymus, nurodęs, jog ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai buvo teisingi iki pat bylos nagrinėjimo Kauno rajono apylinkės teisme 2001 metais. Neįvykus pirmajam posėdžiui, V. B. degalinėje atsitiktinai sutiko V. V. , kuris siūlė susitarti arba priešingu atveju grasino susidoroti su juo bei jo tėvais. Išsigandęs grasinimų, V. B. po keleto dienų susitiko su V. V. toje pačioje degalinėje, kur jam pastarasis grąžino automobilio dokumentus bei pasakė prieš kitą teismo posėdį paduosiantis pareiškimą, kurį jis turės pateikti teismui, tekstą. V. B. teigimu, po keleto dienų jis iš V. V. gavo tekstą, kurį jis, vykdydamas nurodymus, perrašė bei pateikė teismui. Tame pareiškime buvo nurodoma, kad jis apkalbėjo teisiamuosius, buvo jiems skolingas, davė melagingus parodymus. Atvykus į teismą, V. V. jam pateikė 3 ranka prirašytus lapus su naujais tariamais parodymais, kuriuos jis turėjo duoti teisme. Nukentėjusiojo tvirtinimu, 2004-06-01 jis apsisprendė teisme sakyti tiesą, laikytis savo pirminių parodymų ir apie tai pasakė R. M. , iš kurio sulaukė grasinimų fiziškai susidoroti (jo ir R. M. pokalbį diktofonu įrašė šalimais buvęs tėvas). 2007-12-28 teisme V. B. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, parodė neteisingus parodymus davęs nagrinėjant bylą teisme 2001-2003 metais, t. y. patvirtino buvęs mušamas beisbolo lazdomis, montiruote, badomas šakėmis, taip pat tai, jog R. M. jam buvo skolingas 4000 Vokietijos markių, parodymus pakeitė bijodamas poveikio, jokio automobilio Vokietijoje nesudaužė ir t. t. Prokuroras pažymi, jog tokius V. B. parodymus patvirtino ir jo tėvai V. ir G. B. , t. y. parodė jį buvus sumuštą, R. M. su draugais prievartavus turtą dėl kažkokios avarijos, kurios iš tiesų nebuvo, taip pat matė, kaip sūnus skaitė prieš teismo posėdį gautus popieriaus lapus, o V. B. patvirtino įrašęs sūnaus ir R. M. pokalbį.
Prokuroro įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodo, jog R. M. pareikštas kaltinimas pagal LR BK 181 str. 2 d. grindžiamas nukentėjusiojo V. B. parodymais, o tuo tarpu LR BPK 301 str. 2 d. nurodo, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais, bei, kad šių asmenų parodymais apkaltinamąjį nuosprendį galima pagrįsti tik tuo atveju, kai juos patvirtina kiti įrodymai. Anot prokuroro, nuosprendžio teiginių nepagrįstumą rodo, kad nors didžiąja dalimi kaltinimas iš tiesų grindžiamas nukentėjusiojo V. B. parodymais, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad V. B. nebuvo taikytas anonimiškumas. Pažymi nesant įrodymų vertinimo taisyklės, draudžiančios remtis vien tik nukentėjusiojo parodymais, juo labiau, kad tie parodymai yra patikrinti akistatų su asmenimis, dėl kurių byla išskirta, metu, taip pat parodymų patikrinimo vietoje, parodymo atpažinti asmenis metu, jie sutampa su V. ir G. B. teisme duotais parodymais, yra paremti įvykio vietos apžiūros metu paimtais ir apžiūrėtais daiktais, ant jų rastais pėdsakais. Be to, nukentėjusiojo V. B. parodymus patvirtina ir teismo medicinos ekspertų išvados dėl kūno sužalojimo masto ir laiko, rašytiniai dokumentai iš užsienio valstybės dėl tariamo autoįvykio aplinkybių.
Nesutikdamas su teismo pateiktomis išvadomis, kurios, anot prokuroro, neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nustatytų teisminio nagrinėjimo metu ir užfiksuotų teismo posėdžio protokoluose, teigia, kad 2001 m., 2004 m. ikiteisminiam tyrimui duoti V. B. parodymai ne tik neprieštarauja 2007-12-28 teisme duotiems kitiems parodymams, tačiau papildo vieni kitus, motyvuotai nurodomos priežastys dėl parodymų keitimo (tiek šioje byloje, tiek bylose dėl kitų nuteistųjų). Ginčija teismo sprendimą vadovautis LR BPK 276 str. 4 d. ir atsisakyti grįsti nuosprendį nukentėjusiojo parodymais dėl turto prievartavimo. Atkreipia dėmesį, kad teismas nuosprendyje pripažįsta R. M. darius poveikį nukentėjusiajam V. B. , dėl ko pastarasis buvo priverstas duoti šiam (R. M. ) naudingus parodymus, tačiau, anot prokuroro, šios aplinkybės neįvertintos padarant išvadą, jog V. B. parodymai yra nenuoseklūs. Akcentuoja, kad aplinkybės dėl V. B. parodymų pakeitimo teismo apklaustiems asmenims nebuvo žinomos, kadangi nukentėjusysis į teisėsaugos įstaigas kreipėsi tik 2004 m., tačiau teismas nuosprendyje to neanalizuoja.
Pažymi, jog teismas, konstatuodamas V. B. sudaužius R. M. priklausantį automobilį, remiasi liudytojo G. B. parodymais („kaime sklido kalbos apie tai, kad V. B. turėjo problemų dėl Vokietijoje padarytos autoavarijos“) bei dalimi V. B. parodymų, jog šis iš sūnaus sužinojo apie autoįvykį, tačiau nuosprendyje neaptariama kita minėto liudytojo parodymų dalis, t. y. „sūnus sakė, kad jį reketavo R. M. ir jo draugai dėl kažkokios avarijos ar skolos, kurių nebuvo“. Be to, teismas nenurodo jokių argumentų dėl Vokietijos teisėsaugos institucijų pateiktos pažymos, teigiančios nesant duomenų apie tai, kad V. B. Namburgo bei Halės regionuose būtų padaręs autoįvykį. Taip pat pažymima teismą neįvertinus, jog nuteistasis R. M. , liudytojai A. V. ir V. V. parodymus apie neva autoįvykio metu apgadintą automobilį davė tuomet, kai nukentėjusiajam V. B. buvo padarytas poveikis ir teismui jis pateikė pareiškimą su naujomis aplinkybėmis, iš esmės prieštaraujančioms anksčiau jo duotiems parodymams. Prokuroro manymu, teismas nurodęs, jog abejoja V. B. parodymais, kuriuose jis neigia esąs skolingas už automobilio sudaužymą bei patvirtino R. M. esant skolingą 4000 Vokietijos markių, prieštarauja nuosprendyje išdėstytiems nukentėjusiojo parodymams, kuriuose aiškiai teigiama, kad jis nėra skolingas R. M. , nesudaužė jokio automobilio, skolingu prisipažino tik sulaukęs poveikio.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis R. M. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2008 m. kovo 12 d. nuosprendį ir priimti naują, jį išteisinantį nuosprendį. Nurodo byloje nesant įrodyta jį dalyvavus padarant nusikalstamą veiką ar tai, kad padaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.
Mano, jog nuosprendžio dalis, kuria jis nuteistas už savavaldžiavimą, kelia tiek faktines, tiek teisines abejones. Anot apelianto, teismo teiginys dėl tariamos teisės vykdymo prieštarauja nuosprendžio išvadai, jog iš V. B. buvo reikalaujama pinigų už sudaužytą automobilį. Pažymi, kad tariama teisė yra tuomet, kai asmuo, sąžiningai klysdamas mano ją turįs, nors faktiškai tokia teisė jam nepriklauso. Tikrą teisę apeliantas apibrėžia kaip numatytą teisės aktuose ir kuri gali būti įvykdyta su valdymo ar teisminių institucijų pagalba. Trumpai aptaręs LR CK 6.263 str. nuostatas, tvirtina, jog apygardos teismas, pripažinęs, kad V. B. autoįvykio metu sugadino už jo, V. V. ir A. V. pinigus nupirktą automobilį, turėjo pripažinti ir tai, kad žalą patyrę asmenys turėjo teisę reikalauti žalos atlyginimo, t. y. toks reikalavimas nėra tariamos teisės vykdymas. Tvirtina, kad skundžiamame nuosprendyje nenurodyta, kokie padariniai rodo nukentėjusiajam buvus padarytą didelę žalą, t. y. belieka tik spėti teismą galvoje turėjus tą faktą, kad V. B. buvo sužalotas, dėl ko jam nesunkiai sutrikdyta sveikata. Pabrėžia, jog baudžiamosios teisės teorijoje savavaldžiavimo atveju didelė žala asmens teisėms ir teisėtiems interesams yra vertinamasis požymis, kuris kiekvienu atveju įrodinėjamas atskirai, atsižvelgiant į bylos aplinkybes. Abejoja, jog nesunkus sveikatos sutrikdymas, sudaro pakankamą pagrindą konstatuoti, jog buvo atlikti veiksmai, turintys nusikaltimo požymių. Iš dalies nesutinka su teismo išvada, jog ištirti įrodymai patvirtina jį prieš nukentėjusįjį vartojus smurtą. Mano, jog nuosprendyje cituotas ekspertizės aktas yra tik dokumentas, kuriame aprašytos tam tikros pasekmės, tačiau neįrodo, jog tai būtent jis padarė nukentėjusiojo kūne aptiktus sužalojimas. Be to, pažymi, kad liudytojų A. R. , D. B. (jie tik patvirtino sužalojimo faktą), V. ir G. B. (yra nukentėjusiojo tėvai, todėl yra suinteresuoti duoti jam palankius parodymus) parodymų taip pat nepakanka, norint konstatuoti faktą, jog tai jis nusikalto, juo labiau, kad jų pateikta informacija yra išvestinė, gauta iš nenuoseklių ir netgi prieštaringų nukentėjusiojo pasakojimų.
Toliau skunde trumpai aptariami nukentėjusiojo V. B. parodymai, t. y. teigia, jog pastarasis skirtingai apibūdino jo vaidmenį – tvirtino jį mušus beisbolo lazda ir perdūrus ranką šakėmis, tačiau tuo pačiu ir paneigus, kad jis vartojo smurtą. Pabrėžia, jog 2003-02-20 papildomos apklausos metu V. B. pripažino jį apkalbėjęs, o apklausiamas 2003-08-20 parodė, kad jis (apeliantas) jo nemušė, o konfliktas dėl sudaužyto automobilio kilo tarp jo ir V. V. . Dėl šių aplinkybių apeliantas mano negalintis būti laikomas nusikaltimo vykdytoju ir akcentuoja, jog pirmosios instancijos teismas paminėtų nukentėjusiojo parodymų netyrė bei nevertino, nors juose ir užfiksuotos jį teisinančios aplinkybės. Pažymi, kad V. V. 2003-04-15 apklausos metu paminėjo susistumdęs su nukentėjusiuoju, tačiau kategoriškai neigė vartojęs smurtą, sukėlusį ekspertizės akte konstatuotus sužalojimus. Tvirtina jokiais veiksmais neprisidėjęs prie konflikto, kilusio tarp nukentėjusiojo ir V. V. , todėl ir neturi atsakyti kaip savavaldžiavimo bendrininkas. Beje, apeliantas pažymi, kad byloje apskritai nėra akivaizdžių įrodymų, jog V. B. buvo sužalotas (duomenys neskelbtini) esančio namo garaže. Teigia, jog nė vienas iš byloje apklaustų liudytojų nematė, kad nurodytoje vietoje buvo mušamas nukentėjusysis, o, apelianto įsitikinimu, byloje pakanka informacijos apie tai, kad V. B. susižaloti galėjo kitoje vietoje. Štai liudytojai V. ir G. B. parodė, kad sūnus neblaivus ir sumuštas į namus grįžo 2004-02-24, apie 2 val. nakties, kai tuo tarpu pats nukentėjusysis nė karto neminėjo, jog garaže vartojo alkoholinius gėrimus ar buvo jais girdomas prieš valią (tai nebuvo nustatyta ir teisiamajame posėdyje). Atkreipiamas dėmesys, kad liudytojas V. B. parodė, jog sūnus jam pasakojo buvęs mušamas ir (duomenys neskelbtini) kaime esančioje sodyboje, iš kurios jam pavyko pabėgti ir grįžti namo. Šią aplinkybę nukentėjusiojo tėvai patvirtino ir teisiamajame posėdyje, nors pats V. B. to parodymuose neminėjo. Taigi, apelianto manymu, teismas nepaneigė prielaidos, jog V. B. galėjo sužaloti kiti asmenys, juo labiau, kad ekspertas nurodė tik apytikslį sužalojimų padarymo laiką.
Pagrįsdamas savo poziciją, jog nukentėjusiojo V. B. parodymai yra nepatikimi, apeliantas nurodo, jog teisme apklausti policijos pareigūnai nepatvirtino pastarojo parodymų, kad jis prašė pagalbos dėl jam daromo poveikio, tačiau taip ir nebuvo apsaugotas. Be to, V. B. nepateikė pokalbių įrašų, kuriuose neva turėjo būtų užfiksuotas jam daromas poveikis, taip pat nepateikė ir jam duotų popierių su tariamai surašytais jo parodymais. Dėl minėtų aplinkybių apeliantas daro išvadą, kad nukentėjusiojo parodymai nelaikytini objektyviu informacijos šaltiniu, yra nenuoseklūs, prieštaringi bei nepakankami apkaltinamojo nuosprendžio pagrindimui. Mano byloje nesant surinkta faktinių duomenų, leidžiančių konstatuoti jį dalyvavus LR BK 294 str. numatyto nusikaltimo padaryme.
Pasisakydamas dėl LR BK 233 str. 3 d. numatyto nusikaltimo, teigia nesant jokios informacijos, liudijančios, kad buvo padaryta nusikalstama veika. Apelianto įsitikinimu, atsakomybė už šį nusikaltimą kyla tik nustačius smurto panaudojimą, o ne grasinimą jį panaudoti. Tvirtina, kad grasinimo panaudoti fizinį smurtą nederėtų sutapatinti su įstatyme vartojama kitokios prievartos sąvoka. Pažymi įstatymų leidėją neišaiškinus, kokie veiksmai laikytini kitokia prievarta. Apeliantas cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1996 m. birželio 21 d. senato nutarimo Nr. 43 5 punkto nuostatas, nurodydamas, jog grasinimas panaudoti fizinį smurtą negali būti laikomas minėtame akte aprašytos situacijos kūrimu, juolab, kad paprastoji LR BK 233 str. numatytos veikos sudėtis būna tada, kai bet kokiu būdu siekiama paveikti nukentėjusįjį. Pabrėžia, jog baudžiamajame įstatyme yra išskiriamos kelios sąvokos – prievarta, fizinė prievarta, psichinė prievarta, o tai rodo, kad negalima šių sąvokų sutapatinti ir grasinimą panaudoti fizinę prievartą prilyginti kitokios prievartos naudojimui. Anot apelianto, šiuo atveju galima kalbėti apie LR BK 233 str. 1 d. numatytą nusikaltimą. Dar kartą akcentuoja byloje nesant įrodymų, jog nukentėjusysis V. B. buvo verčiamas duoti melagingus parodymus. Teigia, jog byloje esantis įrašas ir stenograma nepatvirtina, kad pokalbio metu buvo kalbama apie nukentėjusiojo parodymus. Pažymi, jog iš pokalbio matyti, kad jo ir nukentėjusiojo santykiai nėra draugiški ar normalūs, tarp jų buvo kilęs pakankamai aštrus konfliktas, tačiau iš užfiksuotų frazių negalima daryti išvados, jog jis vertė V. B. keisti parodymus, meluoti, klaidinti teismą ir pan. Atkreipia dėmesį, kad LR BK 233 str. numatyto nusikaltimo objektas yra normali ir efektyvi teismo veikla vykdant teisingumą, tad grasinimai, dėl kitų priežasčių nukreipti prieš nukentėjusįjį, negali sudaryti šio nusikaltimo sudėties požymių. Nurodo, jog byloje esantys faktiniai duomenys paneigia, kad 2004-06-01 Kauno raj. apylinkės teisme buvo padarytas LR BK 233 str. numatytas nusikaltimas, todėl mano esant galimybę pirmojo nusikaltimo atveju taikyti LR BK 95 str. nuostatas.
Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant bylą prokuroras prašė patenkinti Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinį skundą, o nuteistojo R. M. apeliacinį skundą atmesti.
Nuteistojo R. M. gynėjas prašė patenkinti nuteistojo apeliacinį skundą, o prokuroro apeliacinį skundą atmesti.
Nuteistojo R. M. ir Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies ir Kauno apygardos teismo 2008 m. kovo 12 d. nuosprendis naikinamas, o byla perduodama iš naujo nagrinėti teismui, nes bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas (BPK 326 str. 1 d. 4 p.).
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos BPK 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta asmens, kaltinamo padarius nusikaltimą, teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Šias nuostatas detalizuojantis BPK 58 straipsnis pateikia sąrašą aplinkybių, kurioms esant, teisėjas negali būti laikomas nešališku ir galinčiu byloje priimti objektyvų sprendimą. Pirmosios instancijos teismo teisėjas, nagrinėdamas šią baudžiamąją bylą, pažeidė vieną šio proceso įstatymo numatytų reikalavimų, t. y. BPK 58 str. 2 d. 1 p. Šis imperatyvus proceso įstatymo reikalavimas draudžia teisėjui dalyvauti procese, jei jis tame procese dalyvavo kaip ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ar gynėjas. Teisėjo A. Urbšio šališkumas pasireiškia pirma: jis bylos ikiteisminio tyrimo metu dirbdamas Kauno rajono apylinkės teisme kaip ikiteisminio tyrimo teisėjas priėmė 6 nutartis dėl ikiteisminio tyrimo termino pratęsimo, o po to tą pačią bylą išnagrinėjo jau dirbdamas teisėju Kauno apygardos teisme (t. 3. b. l. 106-132). Ta aplinkybė, kad teisėjas kaip ikiteisminio tyrimo pareigūnas priėmė išvardintus procesinius sprendimus, patvirtina nutartyse nurodyti įstatymai – BPK 65 str., 215 str. 5 d., kuriais vadovavosi teisėjas.
Antra, iš byloje esančios nutarties (t. 2, b. l. 21) matyti, kad tas pats teisėjas pratęsė kardomosios priemonės – suėmimo terminą kitam grupės nariui įtariamajam A. J. , kuris buvo kaltinamas kartu su R. M. , V. V. , A. V. , A. Š. , R. K. padarę tą patį nusikaltimą, t. y. prievartavę iš V. B. turtą. Šioje nutartyje yra aptarti ir R. M. veiksmai: ,,V. V. ir R. M. suduodant V. B. daugybinius smūgius į įvairias kūno vietas beisbolo lazda ir metaliniu strypu bei spardant kojomis, reikalavo, kad ,,jis atsisakytų 4000 Vokietijos markių skolos, pripažintų tariamą 1000 Vokietijos markių skolą A. V. ir 1500 Vokietijos markių skolą V. V. < ... >“.
Trečia, nuosprendis privalo būti teisėtas ir pagrįstas, t. y. surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų bei pateikiant įrodymais pagrįstas motyvuotas išvadas dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskirtos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų. Apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje visada turi būti išdėstytos veikos, už kurios padarymą asmuo apkaltinamuoju nuosprendžiu nuteisiamas, aplinkybių aprašymas, t. y. padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai, kaltės forma ir kitos svarbios aplinkybės. Šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje išvis nepateikė teismo pripažinto įrodyta R. M. padaryto nusikaltimo aprašymo, o perkvalifikavęs jo veiką iš turto prievartavimo į savavaldžiavimą, tik nurodė, kuo R. M. buvo kaltinamas, t. y. ,,ikiteisminio tyrimo metu R. M. buvo įtariamas ir atiduotas teismui pagal Lietuvos Respublikos BK 181 str. 2 d. už tai, kad...“. Kadangi skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išvis nenurodyta, ką nustatė pats teismas (nurodyta kokios nusikalstamos veikos padarymu R. M. buvo tik kaltinamas), todėl nuosprendis negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu – nesilaikyta nuosprendžio surašymui keliamų reikalavimų, nurodytų BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkte: aprašomojoje dalyje neišdėstyta įrodyta pripažintos R. M. padarytos nusikalstamos veikos aplinkybės: jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos kvalifikavimui svarbios aplinkybės.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo nuostatos turi ne privalomą o rekomendacinį pobūdį, ir jų nesilaikymas nėra ir negali būti teismo nuosprendžio naikinimo pagrindu, tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarime Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.1 ir 3.1.2 punktuose išdėstytos rekomendacijos, kurios būtinos tinkamo nuosprendžio surašymui.
BPK 296 str. numatyta, jog išklausęs kaltinamojo paskutinį žodį ir nutaręs vietoje ar pasitarimų kambaryje, teismas praneša apie nuosprendžio paskelbimo laiką ir vietą. Byloje buvo pažeistos šio straipsnio nuostatos, nes kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokolo, po kaltinamojo paskutinio žodžio buvo paskelbta pertrauka iki 2008-03-12, 15.00 val. (t. 6, b. l. 53), o po pertraukos teisėjas sugrįžęs į salę, paskelbė nuosprendį. Padaryti pažeidimai laikomi esminiais, nes jie suvaržė įstatymų garantuotas R. M. teises ir sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 str. 3 d.).
Motyvai, kuriais remiantis nustatyta, jog apskųstas nuosprendis yra naikinamas ir byla grąžinama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme, yra tokie, kad tiek prokuroro, tiek nuteistojo R. M. apeliacinių skundų argumentus kolegija neaptars ir jie paliekami nenagrinėti.
Kadangi iš esmės yra priimtas neteisingas nuosprendis, todėl apeliacinių skundų argumentai specialaus aptarimo nebereikalauja.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
panaikinti Kauno apygardos teismo 2008 m. kovo 12 d. nuosprendį, kuriuo R. M. yra pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 294 str. 2 d., 233 str. 3 d., ir nuteistas laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams pritaikius BK 75 str., ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Kauno apygardos teismui.