Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2012-02-20 · Byla Nr. Iv-1212-473/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Iv-1212-473/2012Sprendimas · 2012-02-20Regionų apygardos administracinis teismas
  2. P-602-88-13Nutartis · 2013-06-27Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2012-02-20
Bylos Nr.
Iv-1212-473/2012
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02298-2011-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Violeta Balčytienė
Pareiškėjas
M. M.
Atsakovas
Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Trečiasis asmuo
Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
Kategorijos
  • 9.1.1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 9.3.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-1212-473/2012Proceso Nr. 3-61-3-02298-2011-8Procesinio sprendimo kategorija 9.1.1.2; 9.3.5; 74 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. vasario 20 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Violeta Balčytienė, sekretoriaujant Gintarei Guobytei, dalyvaujant atsakovės atstovei Rasai Lileikytei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo M. M. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti: 1) Mokestinių ginčų komisijos prie Vyriausybės 2011-10-04 sprendimą Nr. S-223 (7-179/2011); 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2011-07-07 sprendimą Nr. 68-92; 3) Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2011-05-02 sprendimą Nr.14.4-1/10-9; 4) Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijos 2011-02-28 patikrinimo akte Nr.35-42 priskaičiuotus papildomus mokesčius, delspinigius ir baudas: 984,00 Lt PVM, 65,00Lt PVM delspinigių ir 98,00 Lt PVM baudą, 6851,00 Lt GPM, 608,00Lt GPM delspinigių ir (duomenys neskelbtini),00 Lt baudą, 1440,00 Lt VSDĮ papildomai pensijos daliai, bei šiame sprendime paskirtą 720,00 Lt VSD įmokų papildomai pensijos daliai baudą.

Pareiškėjas skunde (b. l. 1-12) nurodė, kad skundžiami sprendimai priimti nesivadovaujant nagrinėjamu mokestiniu laikotarpiu galiojusiais įstatymais, nusižengiant sąžiningumo ir teisingumo principams, jais mokesčių administratoriaus sprendimai grindžiami subjektyvaus pobūdžio motyvais. Paaiškino, kad yra ūkininkas, ūkininkauja nuosavoje žemėje ir nuo 2006-01-27 pagal individualios veiklos vykdymo pažymą užsiima individualia veikla - didmenine vaisių ir daržovių prekyba. Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2009-10-19 iniciavo mokestinį tyrimą už 2008 kalendorinių metų laikotarpį, nes pateiktoje (duomenys neskelbtini) deklaracijoje leidžiami atskaitymai viršijo pajamas, tuo pagrindu nusprendė atlikti ir mokesčių patikrinimą už laikotarpį nuo 2008-01- 01 iki 2008-12-31 dėl gyventojų pajamų mokesčio, pridėtinės vertės mokesčio ir valstybinio socialinio draudimo įmokų mokesčių patikrinimą bei surašė 2009-11-20 patikrinimo aktą Nr. 35-201. Su patikrinimo akte nustatytais faktais ir išvadomis pareiškėjas nesutiko ir pareiškė pastabas. Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atliko pakartotinį patikrinimą. Teigia, kad pakartotinis patikrinimas realiai nebuvo atliekamas, pakartotinio patikrinimo išvada padaryta neįvertinus visų reikšmingų aplinkybių, faktiškai buvo vadovaujamasi pirminio patikrinimo išvadomis ir surašytas 2011-02-28 patikrinimo aktas Nr. 35-42. Šiaulių apskrities VMI patikrinimo aktą patvirtino 2011-05-02 sprendimu Nr.14.4-1/10-9. Centrinis mokesčių administratorius ir Mokestinių ginčų komisija taip pat patvirtino anksčiau priimtus mokesčių administratoriaus sprendimus. Pareiškėjo nuomone, atlikdamas jo patikrinimą mokesčių administratorius padarė procedūrinių pažeidimų, mokestinis patikrinimas buvo atliktas po mokestinio tyrimo, tačiau mokesčių administratorius, atlikęs mokestinį tyrimą, privalėjo pasiūlyti ištaisyti tyrimo metu nustatytus trūkumus ir prieštaravimus, jeigu juos nustatė, Mokesčių administravimo įstatymo 136 straipsnyje numatyta tvarka. Be to, mokestinio patikrinimo procedūros nepagrįstai užsitęsė, vyko su labai ilgomis pertraukomis. Pavedime tikrinti apsiribota tik bendro pobūdžio informacija, nenurodytas pagrindas pradėti mokestinį patikrinimą, todėl pavedimas tikrinti negalėjo būti pripažintas teisėtu bei pagrįstu ir naikintinas. Nurodo, kad atsakovas supainiojo ūkininko ir individualios veiklos sąvokas ir tuo pagrindu priskaičiavo įstatymiškai nepagrįstus GPM mokesčius. Nesutapimai su GPM pateikta deklaracija ir ūkininko ūkio veikloje esančiais dokumentais mokestiniu atžvilgiu nebuvo aktualūs, nes mokėtina suma į biudžetą neigiama, tai yra išlaidos viršijo pajamas už 2008 metų mokestinį laikotarpį. Pats mokesčių administratorius šias aplinkybes įvardijo mokestinių konsultacijų metu, per 2008 metus, kreipiantis telefonu, dėl individualios veiklos, leidžiamų atskaitymų, pajamų paskirstymo. Mokesčių administratoriui įstatymais nesuteikta teisė priskirti ūkininko ūkį prie individualios veiklos ir tuo pagrindu išskirstyti procentaliai patirtas išlaidas, tuo labiau, kad pateikti visiškai skirtingi išlaidų ir pajamų buhalteriniai registrai, ūkininko ūkyje patiriamos skirtingos gamybos, produkcijos realizavimo išlaidos, jos nelygintinos su daržovių didmeninės prekybos pajamomis ir išlaidomis, kurių pozicijos yra tik pirkimas ir pardavimas. Mokesčių administratorius, priimdamas sprendimą dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimu, ne visiškai atsižvelgė į Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – GPMĮ) 10 straipsnio savo paties pateiktus komentarus. GPMĮ 2 str. 7 dalies formuluotė akivaizdžiai suteikia mokesčių administratoriui galimybę apmokestinti arba neapmokestinti bet kokią asmens veiklą bei savarankiškai ir nekontroliuojamai nustatyti rinkliavas, išreikalaujamas iš gyventojų. Tuo tarpu Konstitucijos 127 straipsnis numato, kad mokesčius, kitas įmokas į biudžetus ir rinkliavas nustato įstatymai. Nagrinėjamu atveju yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą, prašant ištirti, ar Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (2002-07-02 įstatymas Nr. IX-1007) 2 str. 7 dalis ta apimtimi, kuria, aiškiai nedetalizuojant teisės normų, yra suteiktos plačios galimybės mokesčių administratoriui priimti sprendimus dėl gyventojų pajamų mokesčio subjektų bei numatytas siekis gauti pajamų, o ne pačių pajamų gavimas, neprieštarauja Konstitucijos 127 straipsniui bei konstituciniam teisinės valstybės principui. Skundžiamuose sprendimuose nepagrįstai konstatuojama, kad pareiškėjo vykdyta veikla atitinka GPMĮ 2 str. 7 dalyje įtvirtintą individualią veiklą, nes nėra nustatyta visų individualios veiklos požymių visuma. Nustačius mokesčių administratoriaus neatitikimus aiškinant mokestinius santykius reguliuojančias teisės normas, teismo iniciatyva, pareiškėjas turėtų būti atleistas nuo apskaičiuotų delspinigių, remiantis Mokesčių administravimo įstatymo 100 ir 141 straipsniais. Ūkininko ūkis ir individuali veikla yra įstatymiškai reglamentuota skirtingai ir buhalterinė apskaita vedama pagal skirtingus įstatymus. Jeigu gyventojas vykdo kelių aiškiai skirtingų rūšių individualią veiklą, su tokios veiklos pajamų gavimu susiję leidžiami atskaitymai GPMĮ nustatyta tvarka atimami atskirai pagal kiekvienos individualios veiklos rūšies pajamas. Nuolatinio Lietuvos gyventojo, kuris verčiasi individualia veikla, leidžiamais atskaitymais laikomos su per mokestinį laikotarpį faktiškai gautomis individualios veiklos pajamomis susijusios nuolatinio Lietuvos gyventojo patirtos įprastinės šiai veiklai išlaidos toms pajamoms gauti, t. y. prekių, medžiagų, žaliavų, detalių ir kt. įsigijimo išlaidos, nuomos, reklamos, palūkanų, įrankių įsigijimo, darbo užmokesčio išlaidos, privalomojo socialinio, sveikatos draudimo įmokos, privalomos rinkliavos, mokesčiai ir kitos išlaidos, susijusios su individualios veiklos pajamų gavimu. Ūkį pareiškėjas yra įregistravęs Ūkininkų ūkių registre, taip pat įregistravęs žemės ūkio valdą ir ūkį Žemės ūkio ir kaimo verslo registre, o individualią veiklą vykdo pagal VMI išduotą pažymą - didmeninę vaisių ir daržovių prekybą. Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, prašo panaikinti priskaičiuotas į valstybės biudžetą mokėtinas sumas: 6851 Lt GPM, 608 Lt GPM delspinigių ir (duomenys neskelbtini) Lt baudą, viso: 8144 Lt. Patikrinimo akte mokesčių administratorius įvardija atskirai gautas iš kiekvienos veiklos pajamas ir išlaidas, nutyli, kad leidžiami atskaitymai buvo tikslinami, nes ūkyje išauginta produkcija buvo parduodama Rusijos pirkėjams, nutylima, kad ūkininko ūkyje išauginta produkcija, šiuo atveju grūdai buvo parduodami Lietuvos įmonei UAB „Litagros grūdai“, bulvės Lietuvos subjektui M. G., šių pajamų mokesčių administratorius nepalygino ir neįvertino, net jei tai ir būtų teisingi veiksmai mokesčio mokėtojo atžvilgiu. Paskirstant apmokestinamas ir neapmokestinamas gautas pajamas, mokesčių administratorius, remdamasis daržovių judėjimo žurnalu, ūkininko apskaitos duomenimis, sutikrino kiek ir kokių prekių išauginta, įsigyta, kiek parduota. Be šių įrodymų dar yra patikrinimo akte atsakovo neįvertintos išlaidos, kurios yra aktualios papildomai apskaičiuojant mokestinę bazę patikrinimo akte. Iš pajamų atskaitoma faktiškai patirtų natūralios netekties nuostolių, išskyrus šviežių vaisių, uogų, grybų ir daržovių natūralios netekties nuostolius, suma, neviršijanti 1 procento vieneto pajamų. Atskaitoma faktiškai patirtų šviežių vaisių, uogų, grybų ir daržovių natūralios netekties nuostolių suma negali viršyti 3 procentų vieneto pajamų, (taikoma apskaičiuojant 2008 metais prasidėjusio ir vėlesnių mokestinių laikotarpių apmokestinamąjį pelną; pagal 2008-04-10 įstatymo Nr. X-1484 redakciją, Žin., 2008, Nr. 47-17). Atsakovas neįvertino ir amortizacinių atskaitymų. Eksportuotų prekių pardavimas į Rusijos Federaciją buvo pareiškėjo individuali veikla, nes atskirai, kaip iš ūkininko pirkėjai nesutiko pirkti, dėl jiems susidarančių papildomų įvežimo mokesčių. Po patikrinimo buvo atskirai įvardytos ūkininko ir apmokestinamos veiklos gautos pajamos, kurios būtinos pateikiant, užpildant ir buvo neteisingai užpildytos metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje, pagal atskiras siuntas sutikrintos apmokestinamos veiklos patirtos pagrindines išlaidos, tai produkcijos įsigijimo ir transportavimo ir kt. Visiškai nesuprantamas mokesčių administratoriaus veiksmas dar sykį atimti neva ūkininko veikloje patirtas išlaidas, kurių tame leidžiamų atskaitymų registre net nėra, kuro ir eksploatacinės išlaidos buvo ir taip visos įtrauktos į atskaitą tik 70 proc. kompiuterinės technikos – 50 proc., ryšio priemonių – 90 proc. Visi LR mokesčių teisės aktų prieštaravimai ar neaiškumai, pagal Mokesčių administravimo įstatymo 3 str. 5 dalį, turi būti aiškinami mokesčių mokėtojo naudai. Dėl PVM mokesčio pareiškėjas paaiškino, kad patikrinimo akte neteisingai parašyta, apie nedeklaravimo atvejį dėl UAB „Kėdainių konservai“ sąskaitos ir tuo pagrindu VMI priskaičiavo nepagrįstas sumas už du mėnesius, nors aplinkybės dėl nesutapimo buvo keletą kartų aiškinamos. Sprendime VMI centrinis administratorius pripažįsta, kad PVM atskaita vienais mokestiniais laikotarpiais buvo mažinama, o kitais didinama, tai yra akivaizdus įrodymas, kad mokestis buvo deklaruotas kitu laikotarpiu už realizuotą produkciją, o už šias aplinkybes tokiu būdu privalėjo būti skiriamos baudos, priskaičiuojami papildomi mokesčiai į biudžetą, kurių nėra paskirta. Iš PVM atskaitos mokesčių, administratorius atėmė įtrauktas ilgalaikio turto eksploatavimo išlaidas, šiuo atveju - lengvojo automobilio Audi A6, kurį pareiškėjas faktiškai naudojo individualioje veikloje. Pareiškėjas nebuvo pateikęs VMI deklaracijos FR0457 dėl šio automobilio, tačiau į deklaraciją buvo įtrauktas kitas automobilis, kurio 2008 metais nenaudojo veikloje. Į atskaitą buvo įtraukta 70 proc. faktiškai patirtų išlaidų, kurias, pareiškėjo įsitikinimu, mokesčių administratorius turėjo palikti, vien remiantis vykdoma prekių apyvarta ir atsižvelgiant, kad bendroje išlaidų struktūroje eksploatacinės išlaidos sudaro labai nedidelį procentą, įtrauktos tik pačios būtiniausios, be kurių prekybiniai procesai nevyksta. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme įtvirtinta nuostata, kad mokesčių administratorius administruodamas mokesčius privalo vadovautis teisingumo bei protingumo kriterijais, taip pat MAĮ 10 straipsniu, turinio viršenybės prieš formą principu. Be to, eksploatavimo ir remonto išlaidos leidžiamiems atskaitymams priskiriamos be apribojimų, neatsižvelgiant, ar to turto įsigijimo išlaidos (ar bet kokia jų dalis) buvo priskirta leidžiamiems atskaitymams, ar ne. Įstatymuose nustatyti mokesčiai ir jų apskaičiavimo taisyklės nėra tikslios, kartais - net prieštaringos. Esant tokiai situacijai būtina remtis Mokesčių administravimo įstatymo 3 str. 5 d. nuostata, ir prieštaravimus ar neaiškumus aiškinti mokesčių mokėtojo naudai. Patikrinimo akte liko neįvertinti amortizaciniai ilgalaikio turto atskaitymai. Išlaidos benzinui, remiantis patikrinimo medžiagoje turimais duomenimis, minimalios, o patikrinimo akte aprašinėjamos, siekiant sudaryti tikrovėje neatitinkančias aplinkybes. Be išlaidų ir pajamų žurnalų individualioje veikloje daugiau jokių pagrindžiančių šią veiklą dokumentų kaupti nereikia, jų pagrindimo nebuvo prašoma. Benzinas buvo naudojamas daržovių pakrovėjo MTZ traktoriaus bazėje užvedimo varikliui paleisti, t. y. individualioje veikloje 70 proc. kaip ir buvo deklaruota buhalterinėje apskaitoje. Dėl socialinio draudimo įmokų (VSD įmokų) teigia, kad atsakovas neįrodė, kad pareiškėjas vykdė individualią veiklą ūkininkavimo pagrindais ir gavo iš jos pajamų, todėl nėra pagrindo skaičiuoti ir papildomų socialinio draudimo priskaitymų. Nurodo, kad šioje dalyje dėl netinkamo įrodymų įvertinimo mokestinis ginčas buvo išnagrinėtas neteisingai ir nepagrįsti mokesčių administratoriaus nurodymai sumokėti į biudžetą papildomai apskaičiuotą GPM, jo delspinigius ir baudas.

Atsiliepimas

Atsakovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos su skundu nesutinka ir prašo atmesti jį kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (b. l. 48-51) nurodė ir teismo posėdyje atsakovės atstovė paaiškino, kad pareiškėjos mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas, 2008 metais, vykdydamas individualią veiklą, eksportavo bulves, morkas, kopūstus ir burokėlius į Rusijos Federaciją ir tik labai nedidelį kiekį daržovių pardavė Lietuvos rinkoje. Dalį daržovių, t. y. kopūstus ir burokėlius, augino pats savo ūkyje, o didžiąją daržovių dalį supirkinėjo iš Lietuvos gyventojų bei Latvijos ūkių. Pareiškėjui 2008 metais transporto paslaugas teikė Lietuvos ir Rusijos vežėjai. Inspekcija, atlikusi pareiškėjo pateiktų PVM deklaracijose FR0600 nurodytų duomenų teisingumo patikrinimą, nustatė, kad jo deklaruoti duomenys nesutampa su ūkininko ir vykdomoj individualios veiklos buhalterinės apskaitos duomenimis, taip pat nepagrįstai padidinta PVM atskaita. Patikrinimo metu, įvertinus pareiškėjo padarytus pažeidimus, nurodyta, kad jis pažeidė 2002-03-05 LR pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr. IX-751 (toliau - PVMĮ) 14, 61,64 ir 70 straipsnio nuostatas, todėl už 2008 metus papildomai apskaičiuotas 984 Lt PVM. Inspekcija, vadovaudamasi PVMĮ 123 straipsnio ir 2004-04-13 LR mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112 (toliau - MAĮ) 96 straipsnio nuostatomis, pareiškėjui už laikotarpį nuo 2008-02-26 iki 2011-02-28 nuo apskaičiuotos 984 Lt PVM sumos papildomai apskaičiavo 65 Lt PVM delspinigių. Inspekcija patikrinimo metu, vadovaudamasi 1991-05-21 LR valstybinio socialinio draudimo įstatymo Nr. 1-1336 (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 4 str. 1 d. 6 punktu, 16 str. 2 dalimi, 34 str. 3 d. 1 punktu, 34 str. 4 dalimi, bei 2002-04-15 LR Vyriausybės nutarimu Nr. 530 patvirtintų LR VSDF biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 20 punktu bei nustačiusi, kad pareiškėjo apmokestinamosios 2008 metais gautos individualios veiklos pajamos viršija 12 minimalių mėnesinių algų, pareiškėjui už 2008 metus apskaičiavo 1440 Lt VSD įmokų papildomai pensijos daliai bei skyrė 50 procentų dydžio 720 Lt VSD įmokų baudą. Pareiškėjas 2011-04-05 pateikė rašytines pastabas dėl patikrinimo akto. Inspekcija, išanalizavusi rašytines pastabas, patikrinimo metu nustatytas aplinkybes bei įrodymus 2011-05-02 sprendimu Nr. 14.4-1/10-9 patvirtino patikrinimo aktą ir, vadovaudamasi PVMĮ 123 straipsniu, GPMĮ 36 straipsniu, MAĮ 139 straipsniu, skyrė minimalią 10 procentų 98 Lt PVM ir 685 Lt GPM baudą. Pareiškėjas, nesutikdamas su Inspekcijos sprendimu, pateikė skundą centriniam mokesčių administratoriui, kuris savo 2011-07-07 sprendimu Nr. 68-92, patvirtino patikrinimo aktą. Mokestinių ginčų komisija 2011-10-04 sprendimu S-223(7-179/2011) patvirtino VMI prie FM sprendimą. Skundžiami sprendimai yra pagrįsti ir teisingi, priimti išsamiai bei objektyviai išnagrinėjus visas su byla susijusias aplinkybes. Mokesčių administratorius neginčija pareiškėjo vykdytos individualios ir ūkininko veiklos. Iš esmės pareiškėjas nesutinka su PVM atskaitos, GPMĮ apmokestinamųjų ir neapmokestinamųjų pajamų bei patirtų išlaidų paskirstymu. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjo tikrinamuoju laikotarpiu PVM atskaita nepagrįstai padidinta (neatitikimai nustatyti dėl padarytų pažeidimų, t. y. dėl sąskaitose faktūrose įrašyto klaidingo daržovių kiekio; aritmetinių klaidų; valiutų kursų pasikeitimo; deklaruotų eksporto duomenų neatitikimo su muitinės bendrųjų dokumentų duomenimis; dėl iš trečiųjų asmenų gautų duomenų; dėl PVM išskyrimo, kai sąskaitoje to nebuvo padaryta; dėl ilgalaikio turto naudojimo ekonominėje veikloje nedeklaravimo; dėl du kartus tų pačių išlaidų priskyrimo sąnaudoms ir kt.). Pareiškėjas neteisingai apskaitė su lengvųjų automobilių eksploatacija susijusių prekių ir paslaugų pirkimo PVM, t. y. pagal pateiktą VMI prie FM Individualioje veikloje naudojamo ilgalaikio materialiojo turto deklaraciją FR0457, kurioje nurodė 80 ir 70 procentų automobilių VW LT31 bei VW (duomenys neskelbtini) priskyrimo individualiai veiklai dalis, į PVM atskaitą įtraukė 80 ir 70 procentų su lengvųjų automobilių eksploatacijos susijusių prekių ir paslaugų pirkimo PVM. Remiantis 2004-04-08 LR finansų ministro įsakymo Nr. 1K-112 „Dėl pirkimo ir (arba) importo pridėtinės vertės mokesčio dalies, kuri gali būti įtraukta į pridėtinės vertės mokesčio atskaitą už fizinio asmens, kuris yra PVM mokėtojas, įsigytą arba importuotą ilgalaikį materialųjį turtą taip pat už susijusias su šiuo turtu kitas prekes ir (arba) paslaugas patvirtinimo“ 3.1, 3.2, 3.5 punktais, pareiškėjas į PVM atskaitą su lengvųjų automobilių susijusių prekių ir (arba) paslaugų pirkimo ir (arba) importo PVM galėjo įtraukti tik maksimalų dydį - 50 procentų, tuo tarpu įtraukdamas 80 ir 70 procentų nepagrįstai padidino PVM atskaitą, todėl Inspekcija pagrįstai perskaičiavo su lengvųjų automobilių susijusių prekių ir (arba) paslaugų pirkimo (arba) importo PVM dalis. Nustatyta, kad PVM atskaitą pareiškėjas padidino PVM sumomis, susijusiomis su kitų automobilių Audi 6 ir Audi 4 eksploatavimu. Pagal minėto įsakymo 3.1 punktą, fizinis asmuo, įsigijęs arba importavęs ilgalaikį materialųjį turtą ir siekdamas atskaityti PVM dalį, privalo šį turtą ar jo dalies priskyrimą ekonominei veiklai vykdyti deklaruoti centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka. Pagal pareiškėjo pateiktą Individualioje veikloje naudojamo ilgalaikio materialiojo turto deklaraciją FR0457, pareiškėjas vykdomai veiklai priskyrė 80 ir 70 procentų dviejų lengvųjų automobilių VW LT31 bei VW (duomenys neskelbtini) dalis, tuo tarpu, lengvųjų automobilių Audi 6 ir Audi 4 naudojimas pareiškėjo individualioje veikloje nėra deklaruotas. Todėl pagrįstai PVM atskaitai nepriskirta šiems automobiliams patirtos eksploatacinės išlaidos. Pareiškėjas nepagrįstai į sąnaudas įtraukė benzino, kurio naudojimas veikloje nebuvo deklaruotas, pirkimo išlaidas. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad pirktas benzinas buvo naudojamas jo vykdytoje PVM apmokestinamoje veikloje. Pagal PVMĮ 58 str. 1 dalį PVM mokėtojas turi teisę įtraukti į PVM atskaitą pirkimo ir (arba) importo PVM už įsigytas ir (arba) importuotas prekes ir (arba) paslaugas, jeigu šios prekės ir (arba) paslaugos skirtos naudoti PVM apmokestinamųjų prekių ir (arba) paslaugų tiekimui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2004-10-27 nutartyje administracinėje byloje Nr. A1-355/2004 yra pažymėjęs, kad mokesčių mokėtojas įsigytą prekę ar paslaugą turi panaudoti PVM apmokestinamoms prekėms paslaugoms teikti, be to, šis įsigijimas turi būti realus, o ne vien užfiksuotas buhalterinės apskaitos dokumentuose. Atsižvelgiant į tai, pagrįstai PVM atskaita sumažinta benzino pirkimo PVM sumomis. Pareiškėjas pateiktoje PVM deklaracijoje FR0600 už 2008 metų gegužės mėnesį 11 eilutėje (PVM apmokestinami tiekimą deklaravo 4150 Lt ir nuo jų 26 eilutėje (standartinio tarifo pardavimo PVM) apskaičiavo pardavimų (duomenys neskelbtini) Lt. Minėtoje deklaracijoje nenurodė morkų ir burokėlių pardavimo pajamų iš UAB „Kėdainių konservų fabrikas“ 3400,76 Lt (t. sk. (duomenys neskelbtini)76Lt). Pareiškėjas nesutinka su papildomai priskaičiuotu 519 Lt pardavimo PVM ir nurodo, kad prievolė apskaičiuoti PVM už tiekiamą žemės ūkio produkciją atsiranda, kai sumokamas atlygis už ją. Pareiškėjas nenurodė, kada šį pardavimo PVM yra deklaravęs, taip pat patikrinimo metu nebuvo nustatyta, jog 519 Lt suma būtų deklaruota kitą laikotarpį, t. y. vėliau nei įformintas daržovių pardavimas. Pagal VMI prie FM trečiųjų asmenų pateiktų duomenų pažymą UAB „Kėdainių konservų fabrikas“ už parduotas prekes pareiškėjui apmokėjo 2008 metais, todėl prievolė deklaruoti šią sumą į kitus metus nepersikėlė. Taip pat pareiškėjas 2882 Lt pajamas už parduotas morkas (1754 Lt) ir burokėlius (1128 Lt), apskaitė kaip pajamas iš individualios veiklos, t. y. iš daržovių perpardavimo (didmeninės prekybos), o ne kaip iš ūkininko veiklos, todėl speciali apmokestinamojo momento nustatymo tvarka, pagal kurią prievolė apskaičiuoti PVM už tiekiamą žemės ūkio produkciją atsiranda, kai sumokamas atlygis už ją, nėra taikoma. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Inspekcija pagrįstai padidino pareiškėjo pardavimo (duomenys neskelbtini) Lt suma. Inspekcija patikrinimo metu, įvertinusi pareiškėjo vykdytas ūkines operacijas, deklaruotus bei apskaitytus duomenis, vienais atvejais, pareiškėjui sumažino PVM atskaitą, kitais - pripažino teisę į didesnę PVM atskaitos sumą. Remiantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjo argumentai šioje skundo dalyje yra nepagrįsti. Dėl GPMĮ apmokestinamųjų ir neapmokestinamųjų pajamų bei patirtų išlaidų paskirstymo. Pareiškėjas gavo pajamas tiek iš individualios veiklos, įregistruotos nuo 2006-01-27 vaisių, uogų ir daržovių didmeninės prekybos, tiek iš ūkininko vykdomos veiklos, ūkininko ūkis registruotas nuo 2005-05-30. Remiantis GPMĮ 8 straipsniu, pajamos pripažįstamos jų gavimo momentu. Patikrinimo metu, Inspekcija pagal pateiktus pareiškėjo apskaitos dokumentus nustatė, kad ūkininko ūkyje išaugintą produkciją pareiškėjas 2008 metais pardavė už 184146,12 Lt, tačiau faktiškai gavo 141632,50 Lt pajamų. Pareiškėjas pateiktoje metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje (duomenys neskelbtini) už 2008 metus ūkininko veiklos pajamas nepagrįstai sumažino ir deklaravo 82926,04 Lt. Taip pat, vykdydamas individualią veiklą, pareiškėjas 2008 metais pardavė žemės ūkio produkcijos už 1001908,6 Lt, tačiau faktiškai gavo 903439 Lt pajamų. Pateiktoje metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje (duomenys neskelbtini) už 2008 metus pareiškėjas nepagrįstai padidino individualios veiklos pajamas ir nurodė 1059502,56 Lt. Be to, šioms pajamoms uždirbti jis nepagrįstai padidino leidžiamų atskaitymų sumą ir deklaravo 1085449,20 Lt individualios veiklos išlaidų. Norėdamas tam tikras išlaidas priskirti leidžiamiems atskaitymams pareiškėjas, pagal LR buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatas privalėjo vykdyti ūkinių operacijų ir įvykių buhalterinę apskaitą ir atitinkamai saugoti dokumentus ir apskaitos registrus. Individualios veiklos leidžiamų atskaitymų žurnale už 2008 metus pareiškėjas apskaitė 162451,09 Lt kitų laikotarpių išlaidų, 56837,76 Lt ūkininko patirtų išlaidų, 920257,76 Lt individualios veiklos leidžiamų atskaitymų. Inspekcija, įvertinusi jo faktiškai iš individualios veiklos gautas pajamas, nustatė, kad individualios veiklos leidžiamiems atskaitymams 920257,76 Lt jis nepagrįstai priskyrė 19433 Lt (12182 Lt morkų savikainą + 2051 Lt bulvių savikainą + 5200 Lt transporto išlaidas) būsimųjų laikotarpių atskaitymus už neapmokėtą parduotų daržovių dalį. Taip pat pareiškėjas du kartus apskaitė tas pačias išlaidas už transportą 34528 Lt sumai (20716,80 Lt ord. Nr. 136; 13811,20 Lt ord. Nr. 137). Inspekcija, įvertinusi pareiškėjo gautas individualios veiklos ir iš ūkininko veiklos gautas pajamas, nustatė, kad 903439 Lt individualios veiklos pajamos sudarė 85 procentus, o 141633 Lt iš ūkininko veiklos gautas pajamos sudarė 15 procentų visų gautų pajamų. Leidžiami atskaitymai pagal GPMĮ 18 str. 5 dalį įstatymo nustatyta tvarka atimami atskirai pagal kiekvienos individualios veiklos rūšies pajamas, jeigu gyventojas verčiasi kelių skirtingų rūšių individualia veikla. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas patyrė bendro pobūdžio netiesioginių, kuro ir remonto išlaidų, darbo užmokesčio sąnaudų, kurios patirtos uždirbant tiek individualios veiklos, tiek ir iš ūkininko veiklos pajamas, tačiau šių išlaidų nepaskirstė, t. y. priskyrė arba prie individualios, arba prie ūkininko veiklos, Inspekcija aukščiau nurodytų išlaidų 85 procentų dalį priskyrė individualios veiklos leidžiamiems atskaitymams, ir ūkininko veiklos išlaidoms priskyrė 15 procentų. Prie pareiškėjo individualios veiklos leidžiamų atskaitymų priskirta 284,43 Lt išlaidų už telefoninius pokalbius ir 2635,87 Lt sumokėtos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Leidžiamais atskaitymais nepripažintos 3471,38 Lt išlaidos už kurą ir remontą transporto priemonių, kurių naudojimas veikloje nebuvo deklaruotas. Pagal Nuolatinio Lietuvos gyventojo su individualios veiklos pajamų gavimu susijusių leidžiamų atskaitymų bei jų apskaičiavimo tvarkos, patvirtintos LR finansų ministro 2002-09-25 įsakymu Nr. 303, 12.1 punktą individualios veiklos ilgalaikio materialiojo turto eksploatavimo išlaidos priskiriamos leidžiamiems atskaitymams, jeigu ilgalaikis materialusis turtas buvo deklaruotas kaip individualios veiklos turtas, atsižvelgiant į to turto faktinį naudojimą individualioje veikloje per mokestinį laikotarpį. Mokesčių administratorius konkrečius pajamų iš ūkininko veiklos ir iš individualios veiklos dydžius (procentinius) bei patirtų bendrųjų išlaidų (patirtų tiek gaunant pajamas iš ūkininko veiklos, tiek iš individualios veiklos) dydžius nustatė (atlikęs perskaičiavimus) pagal pareiškėjo pateiktus buhalterinės apskaitos dokumentus. Leidžiamiems atskaitymams priskirti mokestiniu laikotarpiu faktiškai patirtus natūralios netekties nuostolius, apskaičiuojant gyventojo individualios veiklos pajamas, už 2008 metus (ginčo tikrintinas laikotarpis) nebuvo leista. Finansų ministro 2002-09-25 įsakymo Nr. 303 20 punkto redakcija, leidžianti leidžiamiems atskaitymams priskirti faktiškai patirtus natūralios netekties nuostolius, apskaičiuojant individualios veiklos pajamas, įsigaliojo tik nuo 2009-07-17 (2009-07-08 įsakymo Nr. 1K-218 redakcija). Pareiškėjo mokesčių bazė buvo nustatyta remiantis paties pareiškėjo mokesčių administratoriui patikrinimo metu pateiktais pirminiais dokumentais, PVM ir pajamų mokesčio deklaracijomis, prekių tiekimo į kitas Europos Sąjungos valstybes nares ataskaitomis, trečiųjų asmenų pateiktais duomenimis. Mokesčių administratorius, remdamasis pareiškėjo patikrinimo metu surinktais duomenimis ir pateiktais buhalterinės apskaitos dokumentais, nurodė, kokio dydžio pareiškėjo pajamos (tiek neapmokestinamos iš ūkininko veiklos, tiek individualios veiklos) bei patirtų išlaidų sumos tikrintinu laikotarpiu nesutampa su pareiškėjo deklaruotais duomenimis. Mokesčių administratorius vertino duomenis, kad pareiškėjas gabeno prekes (daržoves) iš Europos Bendrijų teritorijos (į Rusiją), tiekė jas Lietuvos subjektams (taip pat ir UAB „Litagros grūdai“ bei N. G.), o su lengvųjų automobilių (VW LT31 bei VW (duomenys neskelbtini)) eksploatacija susijusių prekių ir paslaugų pirkimo PVM mokesčių administratorius perskaičiavo, vadovaudamasis PVMĮ 61 straipsniu ir 2004-04-08 Finansų ministro įsakymu Nr. 1K-112 (su lengvųjų automobilių susijusių prekių ir (arba) paslaugų pirkimo ir (arba) importo PVM maksimali dalis, kuri gali būti traukiama į PVM atskaitą, yra 50 procentų). Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas nepateikė įrodymų, paneigiančių mokesčių administratoriaus nustatytas aplinkybes, todėl, darytina išvada, kad MAĮ 67 str. 1 dalies nuostatų taikymo prasme pareiškėjas neįvykdė pareigos įrodyti, jog Inspekcija neteisingai jį apmokestino. Pareiškėjo skunde nurodyti argumentai, kad mokesčių administratorius, atlikęs mokestinį tyrimą, privalėjo pasiūlyti ištaisyti tyrimo metu nustatytus trūkumus ir prieštaravimus, yra nepagrįsti. Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius, atlikdamas pareiškėjo mokestinį tyrimą, įtarė, kad pareiškėjas padarė mokesčių įstatymų pažeidimus, t. y. neteisėtai padidino individualios veiklos pajamas ir leidžiamus atskaitymus, taip pat neteisėtai padidino PVM atskaitą ir tokiu būdu neteisėtai sumažino į biudžetą mokėtinus mokesčius. Tokie mokesčių administratoriaus įtarimai pasitvirtino mokestinio patikrinimo metu. Mokestinio tyrimo rezultatų ataskaitoje nurodyti įtarimai buvo susiję ne su trūkumais ar prieštaravimais, atsiradusiais dėl padarytos klaidos, o su mokesčių įstatymų pažeidimais. Taigi pareiškėjo padaryti mokesčio įstatymo pažeidimai nėra tolygūs MAĮ 136 straipsnyje įvardintiems prieštaravimams ir trūkumams, todėl mokesčių administratorius po mokestinio tyrimo neturėjo pareiškėjui įteikti rašytinio siūlymo ištaisyti klaidas. Pareiškėjo patikrinimas buvo pradėtas vykdant mokesčių administratoriaus 2010-02-25 pavedimą tikrinti Nr. 35-42, su kuriuo mokėtojas buvo supažindintas, ką liudija paties pareiškėjo parašas. Byloje esantis 2010-02-25 pavedimas tikrinti Nr. 35-42 yra įformintas VMI prie FM viršininko 2005-01-13 įsakymu Nr. VA-3 (VMI prie FM 2008-08-11 įsakymo Nr. VA-44 redakcija) patvirtinta forma FR0773 bei laikantis šios formų reikalavimų, atitinka MAĮ 120 str. 1 dalies nuostatas, todėl pareiškėjo argumentai, kad nėra nuorodų į kitus teisės aktus ir dokumentus, yra nepagrįsti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija su skundu nesutinka ir prašo atmesti jį kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (b. l. 45-46) nurodė, kad mokesčių administratorius konkrečius pajamų iš ūkininko veiklos ir iš individualios veiklos dydžius bei patirtų bendrųjų išlaidų dydžius nustatė ir atitinkamus mokesčius paskaičiavo, vadovaudamasis pareiškėjo pateiktais buhalterinės apskaitos dokumentais. Minėtų sprendimų pagrįstumą patvirtino ir Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011-10-04 sprendime. Šiaulių AVMI, priimdama 2011-05-02 sprendimą Nr. 14.4-1/10-9, atsižvelgė į 2010-01-04 iš M. M. gautas rašytines pastabas dėl patikrinimo akto, tinkamai vadovavosi Lietuvos Respublikos teisės aktais ir pagrįstai apskaičiavo mokėtinas į valstybės biudžetą sumas. Vertinant turimus duomenis, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2011-07-07 sprendimas Nr. 68-92 ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011-10-04 sprendimas Nr. S-223(7-179/2011) yra pagrįsti ir teisėti.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – LR ABTĮ) 78 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Byla nagrinėjama pareiškėjui ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovui nedalyvaujant. Apie teismo posėdį pranešta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Bylos faktinės aplinkybės, teisinis reglamentavimas ir teismo išvados

Ginčas šioje mokestinėje byloje kilo dėl pareiškėjo PVM atskaitos, GPMĮ apmokestinamųjų, neapmokestinamųjų pajamų bei patirtų išlaidų paskirstymo.

Mokesčių administravimo įstatymo (Žin., 2004, Nr. 63-2243; toliau – MAĮ) 8 str. 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas mokesčių mokėtojas privalo mokėti mokesčių įstatymų nustatytus mokesčius, laikydamasis mokesčių teisės aktuose nustatytos mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos. Pagal šio straipsnio 3 dalį, mokesčių administratorius, administruodamas mokesčius, privalo vadovautis protingumo ir teisingumo kriterijais. MAĮ 10 straipsnyje nustatyta, kad mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai (turinio viršenybės principas). Pagal MAĮ 40 straipsnį, mokesčių mokėtojas privalo laiku ir tiksliai vykdyti mokestinę prievolę, teisingai apskaičiuoti mokestį, vadovaudamasis mokesčių įstatymais, taip pat privalo bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi. MAĮ 67 str. 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas, o mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Remiantis MAĮ 153 str. 3 dalimi, pareiškėjas teikdamas skundą centriniam mokesčių administratoriui, privalo pateikti visus dokumentus ir įrodymus, kuriais grindžia savo nesutikimus.

Dėl PVM atskaitos

Remiantis LR pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – PVMĮ) 2 str. 27 punktu, PVM atskaita ? pirkimo ir (arba) importo PVM dalis, atskaitoma, pagal šio Įstatymo nuostatas. Tai reiškia, kad asmuo, vykdantis ekonominę veiklą ir registruotas PVM mokėtoju turi teisę iš apskaičiuoto savo patiektų prekių ir suteiktų paslaugų pardavimo PVM atskaityti (atimti) PVM, sumokėtą tiekėjams už iš jų įsigytas prekes ar gautas paslaugas, ir mokėti į biudžetą tik skirtumą tarp pardavimo PVM ir atskaitomos pirkimo PVM sumos. Pagal PVMĮ 58 str. 1 dalį PVM, mokėtojas turi teisę įtraukti į PVM atskaitą pirkimo ir (arba) importo PVM už įsigytas ir (arba) importuotas prekes ir (arba) paslaugas, jeigu šios prekės ir (arba) paslaugos skirtos naudoti PVM apmokestinamųjų prekių ir (arba) paslaugų tiekimui. Vadovaujantis PVMĮ 61 straipsniu, Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija turi teisę nustatyti fizinio asmens, kuris yra PVM mokėtojas, įsigyto ar importuoto ilgalaikio materialiojo turto, taip pat su šiuo turtu susijusių kitų prekių ir (arba) paslaugų pirkimo ir (arba) importo PVM dalį, kuri gali būti įtraukta į PVM atskaitą. PVMĮ 61 straipsnio nuostatos detalizuotos 2004-04-08 Finansų ministro įsakymu Nr. 1K-112 ,,Dėl pirkimo ir (arba) importo pridėtinės vertės mokesčio dalies, kuri gali būti įtraukta į pridėtinės vertės mokesčio atskaitą, už fizinio asmens, kuris yra PVM mokėtojas, įsigytą arba importuotą ilgalaikį materialųjį turtą taip pat už susijusias su šiuo turtu kitas prekes ir (arba) paslaugas patvirtinimo“ (toliau - Įsakymas). Pagal Įsakymo 3.1. punktą fizinis asmuo - PVM mokėtojas, įsigijęs arba importavęs ilgalaikį materialųjį turtą, turi teisę jį ar jo dalį priskirti savo ekonominei veiklai vykdyti, tačiau pagal 3.2 punktą įsigyto šio turto pirkimo ir (arba) importo PVM dalis, kuri gali būti traukiama į PVM atskaitą, negali viršyti atitinkamai ilgalaikio materialiojo turto rūšiai nustatytos dalies, Įsakymo 3.5 punkte įtvirtinta, kad su lengvųjų automobilių susijusių prekių ir (arba) paslaugų pirkimo ir (arba) importo PVM maksimali dalis, kuri gali būti traukiama į PVM atskaitą, yra 50 procentų.

Atsakovė nustatė, kad pareiškėjas neteisingai apskaitė su lengvųjų automobilių eksploatacija susijusių prekių ir paslaugų pirkimo PVM, t. y. pagal pateiktą Individualioje veikloje naudojamo ilgalaikio materialiojo turto deklaraciją FR0457, kurioje nurodė 80 ir 70 procentų automobilių VW LT31 bei VW (duomenys neskelbtini) priskyrimo individualiai veiklai dalis, į PVM atskaitą įtraukė 80 ir 70 procentų su lengvųjų automobilių eksploatacijos susijusių prekių ir paslaugų pirkimo PVM. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjas nepagrįstai į sąnaudas įtraukė benzino, kurio naudojimas veikloje nebuvo deklaruotas, pirkimo išlaidas. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjas PVM deklaracijoje už 2008 m. gegužes mėnesi 11 eilutėje (PVM apmokestinami tiekimai) deklaravo 4150 Lt ir nuo jų 26 eilutėje (standartinio tarifo pardavimo PVM) apskaičiavo 747 Lt pardavimo PVM. Pareiškėjas minėtoje deklaracijoje nenurodė morkų ir burokėlių pardavimo pajamų iš UAB „Kėdainių konservų fabrikas“ 3400,76 Lt (iš jų 518,76 Lt PVM).

Pareiškėjas, ginčydamas atsakovės mokesčių paskaičiavimus, nurodo, kad UAB „Kėdainių konservų fabrikas“ sąskaita jam išrašyta kaip ūkininkui, kuris turi teisę į deklaraciją įtraukti šią sumą, kai jam yra sumokamas atlygis (PVMĮ 14 str.), pajamos deklaruotos 2008-07-02. Gauta pajamų suma 2008 metais yra 2882 Lt, o kitos pajamos gautos 2009 metais. Taip pat teigia, kad automobilį Audi A6 faktiškai naudojo individualioje veikloje, nors nepateikė deklaracijos FR0457 dėl šio automobilio, ir įtraukė į atskaita 70 proc. faktiškai patirtų išlaidų. Mokesčių administratorius privalėjo pripažinti šias išlaidas vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, taip pat turinio viršenybės prieš formą principu. Be to, eksploatavimo ir remonto išlaidos leidžiamiems atskaitymams priskiriamos be apribojimų, neatsižvelgiant, ar to turto įsigijimo išlaidos (ar bet kokia jų dalis) buvo priskirta leidžiamiems atskaitymams, ar ne (Finansų ministro 2002-09-25 įsakymas Nr. 303). Prašo atstatyti PVM atskaitą taip, kaip jis buvo deklaravęs atskirais mokestiniais laikotarpiais. Teigia, kad jo buvo prašoma pateikti automobilių kelionės lapus, kurių jis neprivalėjo kaupti. Nurodo, kad be išlaidų ir pajamų žurnalų individualioje veikloje daugiau jokių pagrindžiančių šią veiklą dokumentų kaupti nereikia, o benzinas buvo naudojamas daržovių pakrovėjo MTZ traktoriaus bazėje užvedimo varikliui paleisti, t. y. individualioje veikloje 70 proc., kaip ir buvo deklaruota buhalterinėje apskaitoje. Nesutapimai su GPM pateikta deklaracija ir ūkininko veikloje esančiais dokumentais mokestiniu atžvilgiu nėra aktualūs, nes gavosi neigiama mokėtina suma į biudžetą už 2008 metus.

Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjo mokesčių bazė nustatyta remiantys jo paties mokesčių administratoriui patikrinimo metu pateiktais pirminiais dokumentais (PVM sąskaitomis faktūromis, ūkininko ūkio ir individualios veiklos apskaitos žurnalais, sutartimis, krovinio gabenimo dokumentais, PVM apskaitos žiniaraščiais ir pan.), PVM ir pajamų mokesčio deklaracijomis, prekių tiekimo į kitas Europos sąjungos valstybes nares ataskaitomis, trečiųjų asmenų pateiktais duomenimis. Įvertinęs byloje surinktus dokumentus ir vadovaudamasis teisiniu reglamentavimu, teismas vertina, kad atsakovė pagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėjas į PVM atskaitą su lengvųjų automobilių susijusių prekių ir (arba) paslaugų pirkimo ir (arba) importo PVM galėjo įtraukti tik maksimalų dydį ? 50 procentų, tuo tarpu įtraukdamas 80 ir 70 procentų nepagrįstai padidino PVM atskaitą. Taigi pareiškėjui pagrįstai perskaičiuota su lengvųjų automobilių susijusių prekių ir (arba) paslaugų pirkimo ir (arba) importo PVM dalis. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog pirktas benzinas panaudotas jo PVM apmokestinamoms prekėms ir paslaugoms teikti, pareiškėjo PVM atskaita pagrįstai sumažinta benzino pirkimo PVM sumomis. Pagal Trečiųjų asmenų pateiktų duomenų pažymą (MGK byla, b. l. 94-95) UAB „Kėdainių konservų fabrikas“ už parduotas prekes pareiškėjui apmokėjo 2008 metais, todėl prievolė deklaruoti šią sumą į kitus metus nepersikėlė. Pareiškėjas 2882 Lt pajamas už parduotas morkas (1754 Lt) ir burokėlius (1128 Lt) apskaitė kaip pajamas iš individualios veiklos, t. y. iš daržovių perpardavimo (didmeninės prekybos), o ne kaip iš ūkininko veiklos, todėl speciali apmokestinamojo momento nustatymo tvarka, pagal kurią prievolė apskaičiuoti PVM už tiekiamą žemės ūkio produkciją atsiranda, kai sumokamas atlygis už ją, nėra taikoma. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo pardavimo PVM pagrįstai padidintas 519 Lt suma.

Dėl GPM ir VSD įmokų

Pagal LR gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – GPMĮ) 18 str. 1 dalį, nuolatinio Lietuvos gyventojo, kuris verčiasi individualia veikla, leidžiamais atskaitymais laikomi su per mokestinį laikotarpį faktiškai gautomis arba uždirbtomis individualios veiklos pajamomis susijusios nuolatinio Lietuvos gyventojo patirtos įprastinės šiai veiklai išlaidos. Leidžiami atskaitymai pagal GPMĮ 18 str. 5 dalį įstatymo nustatyta tvarka atimami atskirai pagal kiekvienos individualios veiklos rūšies pajamas, jeigu gyventojas verčiasi kelių skirtingų rūšių individualia veikla. Nuolatinio Lietuvos gyventojo su individualios veiklos pajamų gavimu susijusių leidžiamų atskaitymų bei jų apskaičiavimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos finansų ministro 2002-09-25 įsakymu Nr. 303, 12.1 punkte nustatyta, kad individualios veiklos ilgalaikio materialiojo turto eksploatavimo išlaidos priskiriamos leidžiamiems atskaitymams, jeigu ilgalaikis materialusis turtas buvo deklaruotas kaip individualios veiklos turtas, atsižvelgiant į to turto faktinį naudojimą individualioje veikloje per mokestinį laikotarpį.

Vadovaujantis LR valstybinio socialinio draudimo įstatymo 1991-05-21 Nr. 1-1336 (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 4 str. 1 d. 6 p., 34 str. 3 d. 1 p., bei 2002-04-15 Lietuvos Respublikos nutarimu Nr.530 patvirtintu LR VSDF biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 20 punktu, gyventojai, kurie verčiasi individualia veikla, privalomai draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo įmokas moka bazinei pensijos daliai ir papildomai pensijos daliai Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais. Įmokos dydis pagrindinei pensijos daliai gauti - 50 % bazinės pensijos. Įmokos papildomai pensijos daliai gauti dydis yra 15 % nuo asmenų, vykdančių individualią veiklą, pačių pasirinktos valstybiniam socialiniam draudimui deklaruojamų pajamų metinės sumos, kuri negali būti mažesnė negu 12 minimalių mėnesinių algų (MMA). Vadovaujantis VSD įstatymo 34 str. 4 d. gyventojas, besiverčiantis individualia veikla, VSD įmokų gali nemokėti tik tuo atveju, jeigu metinė pajamų suma, apskaičiuota iš apmokestinamųjų pajamų, apskaičiuotų pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pajamų mokesčio sumą, yra mažesnė už 12 minimalių mėnesinių algų.

Pagal pateiktus pareiškėjo apskaitos dokumentus nustatyta, kad ūkininko ūkyje išaugintą produkciją pareiškėjas 2008 metais pardavė už 184146,12 Lt, tačiau faktiškai gavo 141632,50 Lt pajamas (patikrinimo akto 18 priedas). Pareiškėjas metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje už 2008 metus ūkininko veiklos pajamas nepagrįstai sumažino ir deklaravo 82926,04 Lt. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjas, vykdydamas individualią veiklą, 2008 metais pardavė žemės ūkio produkcijos už 1001908,6 Lt, tačiau faktiškai gavo 903439 Lt pajamas (patikrinimo akto 18 priedas). Metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje už 2008 metus pareiškėjas nepagrįstai padidino individualios veiklos pajamas ir nurodė 1059502,56 Lt. Be to, šioms pajamoms uždirbti pareiškėjas nepagrįstai padidino leidžiamų atskaitymų sumą ir deklaravo 1085449,20 Lt individualios veiklos išlaidas. Atsakovė nurodo, kad pareiškėjas Individualios veiklos leidžiamų atskaitymų žurnale už 2008 metus apskaitė 162451,09 Lt kitų laikotarpių išlaidas, 56837,76 Lt ūkininko patirtas išlaidas, 920257,76 Lt individualios veiklos leidžiamus atskaitymus. Įvertinus pareiškėjo faktiškai iš individualios veiklos gautas pajamas, nustatyta, kad pareiškėjas individualios veiklos leidžiamiems atskaitymams 920257,76 Lt (patikrinimo akto 19 priedas) nepagrįstai priskyrė 19433 Lt (12182 Lt morkų savikaina + 2051 Lt bulvių savikaina - 5200 Lt transporto išlaidos) būsimųjų laikotarpių atskaitymus už neapmokėtą parduotų daržovių dalį. Taip pat pareiškėjas du kartus apskaitė tas pačias išlaidas už transportą 34528 Lt sumai (20716,80 Lt ord.Nr. 136; 13811,20 Lt ord. Nr. 137). Įvertinus pareiškėjo gautas individualios veiklos ir iš ūkininko veiklos gautas pajamas, nustatyta, kad 903439 Lt individualios veiklos pajamos sudarė 85 procentus, o 141633 Lt iš ūkininko veiklos gautas pajamos sudarė 15 procentų visų gautų pajamų. Prie pareiškėjo individualios veiklos leidžiamų atskaitymų priskirtos 284,43 Lt išlaidos už telefoninius pokalbius ir 2635,87 Lt sumokėtos VSD įmokos. Leidžiamais atskaitymais nepripažintos 3471,38 Lt išlaidos už kurą ir transporto priemonių remontą, kurių naudojimas veikloje nebuvo deklaruotas. Atsakovė nurodo, kad individualios veiklos ilgalaikio materialiojo turto eksploatavimo išlaidos priskiriamos leidžiamiems atskaitymams, jeigu ilgalaikis materialusis turtas buvo deklaruotas kaip individualios veiklos turtas, atsižvelgiant į to turto faktinį naudojimą individualioje veikioje per mokestinį laikotarpį (Finansų ministro 2002-09-25 įsakymo Nr. 303 12.1 punktas).

Pareiškėjas nurodo, kad yra įregistravęs ūkį Ūkininkų registre, o individualią veiklą vykdo pagal mokesčių administratoriaus išduotą pažymą. Pareiškėjui neaišku, kuo remiantis nustatyta, kad jo gautos individualios veiklos pajamos, tuo pačiu ir išlaidos, sudaro 84 procentus. Teigia, kad pateikė du atskirus gautų pajamų ir patirtų išlaidų registrus (žurnalus), t. y. dėl vykdomos ūkininko veiklos tuo laikotarpiu pajamos nebuvo apmokestinamos) ir dėl didmeninės vaisių, uogų ir daržovių prekybos (pajamos buvo GPM objektas), jais ir privalėjo vadovautis mokesčių administratorius. Pareiškėjo nuomone, nurodytais pagrindais yra naikintinas jam apskaičiuotas GPM ir su juo susijusios sumos. Pareiškėjui neaišku, kodėl mokesčių administratoriaus nutyli, jog leidžiami atskaitymai buvo tikslinami, nes ūkyje išauginta produkcija buvo parduodama Rusijos pirkėjams, taip pat nutylima, kad ūkininko ūkyje išauginta produkcija (grūdai) buvo parduodami Lietuvos įmonei UAB „Litagros grūdai“, bulvės - Lietuvos subjektui N. G.. Taip pat teigia, kad mokesčių administratorius neįvertino patirtų natūralios netekties nuostolių. Neaišku, kuo remdamasis mokesčių administratorius vienus leidžiamus atskaitymus pripažino, kitų nepripažino. Nurodo, kad nepagrįstai apskaičiavus GPM, nepagrįstai apskaičiuotos ir VSD įmokos.

Finansų ministro 2002-09-25 įsakymo Nr. 303 20 punkto redakcija, leidžianti leidžiamiems atskaitymams priskirti faktiškai patirtus natūralios netekties nuostolius, apskaičiuojant individualios veiklos pajamas, įsigaliojo tik nuo 2009-07-17 (2009-07-08 įsakymo Nr. 1K-218 redakcija), taigi apskaičiuojant gyventojo individualios veiklos pajamas, už 2008 metus atsakovė pagrįstai nepriskyrė leidžiamiems atskaitymams mokestiniu laikotarpiu faktiškai patirtų natūralios netekties nuostolių.

Kaip matyti, pajamų iš ūkininko veiklos ir iš individualios veiklos procentinius dydžius bei patirtų bendrųjų išlaidų (tiek iš ūkininko, tiek ir iš individualios veiklos) dydžius atsakovė nustatė atlikusi perskaičiavimus pagal pareiškėjo pateiktus buhalterinės apskaitos dokumentus (MGK byla, b. l. 86-87, patikrinimo aktas). Mokesčių administratorius taip pat vertino duomenis, kad pareiškėjas gabeno prekes į Rusiją, tiekė jas Lietuvos subjektams (taip pat ir UAB „Litagros grūdai“ bei N. G.) (MGK byla, b. l. 86, patikrinimo akto 18 priedas). LVAT praktikoje (2007-03-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A17 - 301/2007; 2011-02-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-201/2011) aiškinant MAĮ 67 straipsnyje įtvirtintas taisykles, nurodyta, kad pagal šį straipsnį įrodinėjimo pareiga (onus probandi) yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratorius privalo tam tikrais leistinais faktiniais ir nekeliančiais abejonių duomenimis pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Mokesčių mokėtojas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuoto mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pateikti duomenis, kurie pagrįstų, kodėl mokestis ir su juo susijusios sumos yra apskaičiuotos neteisingai. Nustačius, kad mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą, mokesčių mokėtojui, kuris nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiavimu, tenka pareiga įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčius ir su juo susijusias sumas. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie objektyviai paneigtų patikrinimo metu nustatytus rezultatus, todėl nėra pagrindo išvadai, kad atsakovė neteisingai jį apmokestino. Leidžiami atskaitymai pagal GPMĮ 18 str. 3 ir 5 dalis įstatymo nustatyta tvarka atimami atskirai pagal kiekvienos individualios veiklos rūšies pajamas, jeigu gyventojas verčiasi kelių skirtingų rūšių individualia veikla. Išlaidos turi būti pagrįstos dokumentais, turinčiais visus Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatyme bei kituose Lietuvos Respublikos teisės aktuose numatytus privalomus apskaitos dokumentų rekvizitus. Todėl teismas vertina, kad Mokestinių ginčų komisija savo sprendime pagrįstai pažymėjo, kad pareiškėjas, norėdamas tam tikras išlaidas priskirti leidžiamiems atskaitymams, privalėjo vykdyti ūkinių operacijų ir įvykių buhalterinę apskaitą ir atitinkamai saugoti dokumentus ir apskaitos registrus.

Nustačius, kad pareiškėjas 2008 m. sausio-gruodžio mėnesiais vykdė individualią veiklą ir jo gautos apmokestinamosios pajamos iš individualios veiklos viršijo 12 MMA 33051,65 Lt (39902,65 - 6851), vadovaujantis LR valstybinio socialinio draudimo įstatymo nuostatomis už 2008 m. jam pagrįstai apskaičiuota 1440 Lt VSD įmokų papildomai pensijos daliai ir, vadovaujantis LR valstybinio socialinio draudimo įstatymo 16 str. 2 d. (2007-12-20 įst. red. Nr. X-1396, Žin., 2007, Nr. 138-5651) paskirta 50 proc. dydžio (720 Lt) VSD įmokų bauda.

Dėl mokestinio patikrinimo teisėtumo

Nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad mokesčių administratorius, atlikęs mokestinį tyrimą, privalėjo pasiūlyti ištaisyti tyrimo metu nustatytus trūkumus ir prieštaravimus. Mokestinio tyrimo rezultatų ataskaitoje nurodyti įtarimai buvo susiję ne su trūkumais ar prieštaravimais, atsiradusiais dėl padarytos klaidos, o su mokesčių įstatymų pažeidimais. Taigi pareiškėjo padaryti mokesčio įstatymo pažeidimai nėra tapatūs MAĮ 136 straipsnyje įvardintiems prieštaravimams ir trūkumams, todėl mokesčių administratorius po mokestinio tyrimo neturėjo pareiškėjui įteikti rašytinio siūlymo ištaisyti klaidas (panašios pozicijos laikėsi ir LVAT 2008-03-15 nutartyje a. b. Nr. A525- 353/2008; 2010-12-13 nutartyje a. b. Nr. A438-1583/2010). Pareiškėjo patikrinimas buvo pradėtas vykdant mokesčių administratoriaus 2010-02-25 pavedimą tikrinti Nr. 35-42, su kuriuo mokėtojas buvo supažindintas pasirašytinai (MGK byla, b. l. 66-70). 2010-02-25 pavedimas tikrinti Nr. 35-42 yra įformintas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR FM viršininko 2005-01-13 įsakymu Nr. VA-3 (VMI prie FM 2008-08-11 įsakymo Nr. VA-44 redakcija) patvirtinta forma FR0773 bei laikantis šios formų reikalavimų, atitinka MAĮ 120 str. 1 dalies nuostatas, todėl nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad jame nėra nuorodų į kitus teisės aktus ir dokumentus.

MAĮ 139 str. 1 dalyje nurodyta, jei mokesčio administratorius nustato, kad mokesčių mokėtojas neapskaičiavo nedeklaruojamo ar nedeklaravo deklaruojamo mokesčio ir dėl to mokėtiną mokestį neteisėtai sumažino, mokesčių mokėtojui priskaičiuojama trūkstama mokesčio suma ir skiriama nuo 10 iki 50 procentų minėtos mokesčio sumos dydžio bauda, jei atitinkamo mokesčio įstatymas nenustato kitaip. Skiriamos baudos dydis priklauso nuo pažeidimo pobūdžio, nuo to ar mokesčių mokėtojas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi ir kitų aplinkybių, kurias mokesčių administratorius pripažįsta svarbiomis. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas yra fizinis asmuo, bendradarbiavo mokestinio patikrinimo metu, atsakovė pagrįstai pareiškėjai paskyrė minimalias 10 proc. dydžio PVM ir GPM baudas.

Jokių esminių procesinių pažeidimų nagrinėjant mokestinę bylą nenustatyta. Įvertinęs minėtas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad mokesčių administratorius pagrįstai ir teisėtai, pareiškėjui apskaičiavo ir nurodė sumokėti į biudžetą 984 Lt PVM ir 65 Lt PVM delspinigių, 98 Lt PVM baudos, 6851 Lt GPM ir 608 Lt GPM delspinigių, 685 Lt GPM baudos, 1440 Lt VSD įmokų, 720 Lt VSD įmokų baudos. Skundžiami mokesčių administratoriaus ir Mokestinių ginčų komisijos priimti sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, nėra juridinio pagrindo jų naikinti ar keisti, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (LR ABTĮ 88 str. 1 d. 1 p., 57 str.).

Dėl prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą

Skunde pareiškėjas prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (2002-07-02 Nr. IX-1007) 2 straipsnio 7 dalies, tiek, kiek aiškiai nedetalizuojant teisės normų, yra suteiktos plačios galimybės mokesčių administratoriui priimti sprendimus dėl gyventojų pajamų mokesčio subjektų bei numatytas siekis gauti pajamų, o ne pačių pajamų gavimas, galimo prieštaravimo Konstitucijos 127 straipsniui, kuris numato, kad mokesčius, kitas įmokas į biudžetus ir rinkliavas nustato įstatymai, bei konstituciniam teisinės valstybės principui. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str. 2 dalyje nustatyta, kad jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Nagrinėjamu atveju teismui nekilo abejonių dėl įstatymo konstitucingumo, todėl nemato pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Pareiškėjo prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą atmestinas (LR ABTĮ 4 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 127 straipsniu,

nusprendė:

pareiškėjo M. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėja Violeta Balčytienė