Utenos apylinkės teismo sprendimas

Utenos rajono apylinkės teismo teisėja Vijolė Vitienė, sekretoriaujant Sandrai Pečionienei, dalyvaujant ieškovui V. P. , o jo atstovui advokatui Kęstučiui Rakauskui, atsakovui S. K. ir jo atstovei advokatei Ingai Maskoliūnaitei, atsakovei J. Z. , tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, L. P. ir Utenos rajono 1 – jo notarų biuro notarei D. M. nedalyvaujant, apie posėdį pranešta, viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. P. ieškinį atsakovams S. K. ir J. Z. , tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, L. P. ir Utenos rajono 1 – jo notarų biuro notarei D. M. dėl pirkėjo teisių perkėlimo

Aprašomoji dalis

nustato:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Šioje byloje rašytiniais įrodymais – Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2003-07-08, 2007-12-06 išrašais (10-11, 38-40 b.l.), 2004-04-28 pažymėjimu apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimo nekilnojamojo turto registre (47-49 b.l.), 2004-04-27 privačios žemės sklypo dalies pirkimo – pardavimo sutartimi (toliau tekste – Sutartis) (7-9 b.l.), Utenos rajono apylinkės teismo 2007-01-11 sprendimu (20-21 b.l.) – laikytina neginčijamai nustatyta, kad iki Sutarties 2004-04-27 sudarymo 3,1500 ha žemės sklype, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), buvo ieškovui ir trečiajam asmeniui L. P. nuosavybės teise priklausantys pastatai (veršidė ir karvidė), kurie Utenos rajono apylinkės teismo 2007-01-11 sprendimu atiteko ieškovo nuosavybėn, o šio žemės sklypo dalį – 145/315 nuosavybės teise valdė atsakovas S. K. , o kitą dalį žemės sklypo – 170/315 nuosavybės teise valdė atsakovė J. Z. . Taigi neginčijamai nustatyta, kad atsakovai iki Sutarties sudarymo buvo žemės sklypo bendraturčiai, o šiame žemės sklype buvo ieškovui ir jo sutuoktinei priklausę pastatai, o pastarieji žemės sklypo dalimi naudojosi 2002-10-07 panaudos sutarties, sudarytos su V. Z. , pagrindu.

Esant šioms nustatytoms faktinėms aplinkybėms, atsakovė J. Z. , 2004m. apsisprendusi paveldėtą žemės sklypo dalį, kuri buvo bendra su atsakovo S. K. nuosavybės teise valdoma šio žemės sklypo dalimi, parduoti, privalėjo laikytis atitinkamų įstatymų reikalavimų, kad nepažeistų nei žemės sklypo bendraturčio, nei jame esančių pastatų savininkų pirmenybės teisės pirkti jos parduodamą dalį.

Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau tekste – LR CK ) 4.79 straipsnio 1 dalyje nustatyta bendraturčio pirmenybės teisė pirkti parduodamas dalis, esančias bendrąja nuosavybe, o šio straipsnio 3 dalyje nustatytas šios pirmenybės teisės gynimo būdas – teisė per tris mėnesius teismo tvarka reikalauti, kad bendraturčiui būtų perkeltos pirkėjo teisės ir pareigos.

LR žemės įstatymo 31 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys turi pirmumo teisę pirkti privačią žemę, kurią užima nuosavybės teise jiems priklausantys statiniai ir įrenginiai, taip pat žemę, būtiną naudoti šiems objektams pagal paskirtį, ta kaina, kuria ji parduodama, ir kitomis vienodomis sąlygomis, išskyrus atvejus, kai žemė parduodama iš viešųjų varžytynių. Minėto straipsnio 4 dalyje yra įtvirtinta pirmenybės teisės įgyvendinimo tvarka, o 5 dalyje nustatyta, kad kitus pirmumo teisės pirkti privačią žemę atvejus gali nustatyti kiti įstatymai. Tačiau LR žemės įstatyme, įtvirtinant minėtą pirmumo teisę, tiesiogiai nėra įtvirtintas šios teisės gynimo būdas jos pažeidimo atveju.

Taigi iš aukščiau minėtų Civilinio kodekso, LR žemės įstatymo nuostatų turinio analizės matyti, jog juose įtvirtintos pirmenybės teisės prigimtis yra analogiška. Įstatymų leidėjas, nustatydamas pirmenybės teisę, visais atvejais siekia tų pačių tikslų – užtikrinti tų asmenų, kurie susiję su perleidžiamu nekilnojamuoju turtu labiau nei visi kiti tretieji asmenys ir kurių interesams šio turto pardavimas gali turėti tiesioginės įtakos, teisių apsaugą bei galimybę ateityje jas tinkamai įgyvendinti. Tokia pirmenybės teisė yra įstatyminė garantija, suteikianti pagrįstą bendraturčio, pastatų savininko ar žemės naudotojo (nuomininko) teisinių ir ekonominių interesų apsaugą. Jeigu nebūtų nustatyta ši pirmenybės teisė ir nebūtų užtikrinta tinkama jos apsauga, tai būtų nepagrįstai pažeisti tokią teisę turinčių asmenų teisėti lūkesčiai, susiję su jiems priklausančiu ar jų naudojamu turtu. Atsižvelgiant į tai, kad aukščiau minėtuose įstatymuose yra įtvirtintas iš esmės vienodo turinio pirmenybės teisės institutas, kuriuo siekiama tų pačių tikslų, šios teisės pažeidimo teisinių padarinių pašalinimas negali iš esmės skirtis. Tokių pačių pirmenybės teisės gynimo būdų suteikimas visais šios teisės įstatyminio reglamentavimo atvejais yra būtinas ne tik remiantis pačios pirmenybės teisės prigimtimi, bet ir bendraisiais teisės principais (LR CK 1.8 straipsnis) bei sisteminiu civilinės teisės normų aiškinimu. Tai taikytinas toks pat pirmenybės teisės gynimo būdas – pirkėjo teisių ir pareigių perkėlimas, jeigu šis reikalavimas pareiškiamas per trijų mėnesių laikotarpį.

LR Žemės įstatymo 4 str. nustatyta, kad žemės savininkas apie sprendimą parduoti žemės sklypą bei pardavimo sąlygas privalo registruotu laišku (įteikiant) pranešti šio straipsnio 1 dalyje nurodytam statinių ir įrenginių, esančių parduodamame žemės sklype, savininkui, o statinių ir įrenginių savininkas sprendimą pirkti tokį žemės sklypą ar atsisakyti pirkti turi priimti per 30 dienų nuo pranešimo gavimo dienos, o statinių ar įrenginių savininkui raštu atsisakius pirkti žemės sklypą arba per nustatytą terminą nepriėmus sprendimo, privačios žemės savininkas gali perleisti žemės sklypą kitiems asmenims.

Kaip jau minėta, Sutartis, pagal kurią atsakovui S. K. tekusias pirkėjo teises ieškovas prašo perkelti jam, sudaryta 2004-04-27. Jo sutikimas įsigyti parduodamą žemės sklypą atsakovei J. Z. , atsakant į jos 2004-04-02 pasiūlymą, persiųstas nustatyta tvarka 2004-04-14 (17-19 b.l.). Ieškovas taip pat dar 2004-04-09 siuntė prašymą atsakovei nesudaryti žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutarties, nes ketino kreiptis dėl žemės sklypo padalijimo, t.y. žemės, kuri yra po jam priklausančiais pastatais. Ieškovas taip pat 2004-04-09 Utenos rajono 1-ojo notarų biuro notarei, Utenos apskrities viršininko administracijai, žemės ūkio ministrui, teisingumo ministrui ir vidaus reikalų ministrui siuntė prašymą (45-46 b.l.), kad nebūtų sudaromi jokie šio žemės sklypo perleidimo sandoriai, kol nebus parengtas generalinis planas, suskirstant žemės sklypą į dalis po visais pastatais, nurodė, kad jie ketina pirkti žemės sklypo dalį, esančią po pastatais, kad savo ketinimo neatsisako.

Taigi laikytina nustatyta, kad atsakovė J. Z. įvykdė pareigą pranešti ieškovui, kaip pastatų savininkui, apie savo ketinimą perleisti žemės sklypo dalį, o ieškovas savalaikiai raštu išreiškė valią pasinaudoti pirmenybės teise ir įsigyti parduodamą žemės sklypą.

Visi civilinių teisinių santykių dalyviai, įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, turi elgtis sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų ir įgyvendinti savo teises taip, kad be teisinio pagrindo nebūtų pažeidžiamos ar varžomos kitų asmenų teisės ar teisėti interesai (CK 1.5, 1.137 straipsniai). Šioje byloje minėtais rašytiniais įrodymais laikytina nustatyta, kad atsakovė J. Z. , nors ieškovas jai nustatytu terminu pranešė, kad siekia įsigyti jos perleidžiamą žemės sklypo dalį ir už didesnę kainą, nei ji parduoda, tačiau atsakovė pasirinko Sutartį sudaryti ne su ieškovu, tačiau su žemės sklypo bendraturčiu S. K. , kuris taip pat turėjo pirmenybės teise pirkti parduodamą žemės sklypo dalį. Tokiais savo veiksmais atsakovė J. Z. 2004-04-27 sudariusi Sutartį su S. K. pažeidė LR žemės įstatymo 31 straipsnio 1 dalyje nustatytą ieškovo pirmenybės teisę įsigyti privačią žemę, kurią užima nuosavybės teise jam priklausantys statiniai ir įrenginiai, taip pat žemę, būtiną naudoti šiems objektams pagal paskirtį.

Ieš­ki­nio se­na­ties ter­mi­nas – tai įsta­ty­mų nu­sta­ty­tas lai­ko tar­pas, per ku­rį as­muo ga­li ap­gin­ti sa­vo pa­žeis­tas tei­ses pa­reikš­da­mas ieš­ki­nį (LR CK 1.124 straips­nis). Kaip jau minėta, taikant tokį pat pirmenybės teisės gynimo būdą – pirkėjo teisių ir pareigių perkėlimą, reikalavimą ieškovui buvo privalu pareikšti per trijų mėnesių laikotarpį.

Atsakovas S. K. procesiniuose dokumentuose ir žodinio bylos nagrinėjimo metu suprantamai išreiškė vi­di­nę va­lią dėl ieš­ki­nio at­me­ti­mo tuo mo­ty­vu, kad tei­sės pa­žei­di­mo pa­da­ri­niai įsi­se­nė­jo dėl ieškovo neveikimo ir rei­ka­lavo tai­ky­ti ieš­ki­nio se­na­tį, pra­šant at­mes­ti ieš­ki­nį dėl ieš­ki­nio se­na­ties ter­mi­no pa­si­bai­gi­mo.

Pa­gal LR CK 1.126 straips­nio 2 da­lį ieš­ki­nio se­na­tį teis­mas taiko tik gin­čo ša­lies rei­ka­la­vi­mu.

Ieškovas laikosi tos pozicijos, kad 3 mėnesių ieškinio senaties termino nėra praleidęs, nes tik 2007 m. gruodį, po žodinio konflikto su atsakovu S. K. , VĮ Registrų centre sužinojo tikrus duomenis, kad viso žemės sklypo savininkas yra atsakovas S. K. . Iki to šių duomenų jam gauti nebuvo būtinumo, o 2004-06-01 sutartyje nebuvo aiškiai nurodyta, kad S. K. yra žemės savininkas.

Fizinio as­mens rei­ka­la­vi­mui ieš­ki­nio se­na­ties ter­mi­no ei­ga pa­gal ben­drą­ją tai­syk­lę pra­si­de­da nuo die­nos, kai as­muo su­ži­no­jo ar­ba tu­rė­jo su­ži­no­ti apie tei­sės pa­žei­di­mą (LR CK 1.127 straips­nio 1 da­lis). Ga­li­mi at­ve­jai, kai as­muo apie tei­sės pa­žei­di­mą su­ži­no vė­liau, nei tu­rė­jo tai pa­da­ry­ti, jei­gu bū­tų bu­vęs pa­kan­ka­mai ap­dai­rus ir rūpestingas, kiek to ga­lė­tų ti­kė­tis ki­ta gin­čo ša­lis ar­ba bet ku­ris ki­tas as­muo. Tuo­met konkrečiam rei­ka­la­vi­mui pa­reikš­ti ieš­ki­nio se­na­ties ter­mi­no ei­gos pra­džia lai­ky­ti­na diena, ka­da as­muo tu­rė­jo su­ži­no­ti apie sa­vo tei­sės pa­žei­di­mą, nes as­mens nerūpestingumu ar­ba ap­lai­du­mu ne­ga­li­ma pa­tei­sin­ti ki­tų as­me­nų in­te­re­sų su­var­žy­mo (CK 1.2 straips­nis, 1.5 straips­nio 1 da­lis). Spren­džiant, ka­da apie pa­žeis­tą tei­sę tu­rė­jo su­ži­no­ti ap­dai­rus ir rū­pes­tin­gas as­muo, nustatomas tei­sės pa­žei­di­mo po­bū­dis bei mo­men­tas, nuo ku­rio bet koks vi­du­ti­nis ap­dai­riai ir rū­pes­tin­gai su sa­vo tei­sė­mis besielgian­tis as­muo ana­lo­giš­ko­je si­tu­a­ci­jo­je tu­rė­jo iš­si­aiš­kin­ti, jog jo tei­sė yra pa­žeis­ta. Atsižvelgiama į tei­sės pa­žei­di­mo nu­sta­ty­mo su­dė­tin­gu­mą (tei­sės klai­dos ti­ki­my­bę), žmogaus as­me­ni­nes sa­vy­bes, jo veiks­mų ar­ba ne­vei­ki­mo įta­ką ieš­ko­vo sub­jek­ty­viam susi­klos­čiu­sios si­tu­a­ci­jos ver­ti­ni­mui bei ki­tas tu­rin­čias reikš­mės ap­lin­ky­bes. Tuo at­ve­ju, jei­gu ieš­ko­vo am­žius, iš­si­la­vi­ni­mas, pro­fe­si­nė veik­la, tei­si­nis sta­tu­sas ir ki­tos jo individua­lios sa­vy­bės ro­do, jog šis as­muo apie sa­vo tei­sių pa­žei­di­mą tu­rė­jo su­ži­no­ti anks­čiau, nei tai ga­lė­tų pa­da­ry­ti bet koks vi­du­ti­nis ap­dai­rus ir rū­pes­tin­gas as­muo, į šias ap­lin­ky­bes taip pat krei­pia­mas dė­me­sys nu­sta­tant ieš­ki­nio se­na­ties ter­mi­no ei­gos pra­džios mo­men­tą. Prie­šin­gai, jei­gu ieš­ko­vo in­di­vi­du­a­lios sa­vy­bės ga­lė­jo ap­sun­kin­ti su­si­da­riu­sios si­tu­a­ci­jos su­vo­ki­mą, į šias ap­lin­ky­bes nu­sta­tant ieš­ki­nio se­na­ties ter­mi­no ei­gos pra­džią neatsižvelgiama, ta­čiau to­kios ap­lin­ky­bės ga­li su­da­ry­ti pa­grin­dą svars­ty­ti klau­si­mą dėl pra­leis­to ieš­ki­nio se­na­ties ter­mi­no at­nau­ji­ni­mo.

Byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad 2002-10-16 buvo sudaryta panaudos sutartis, kurios pagrindu ieškovas neatlygintinai naudojosi V. Z. nuosavybės teise priklausančia žemės sklypo dalimi – 1,7 ha, esančio po jam priklausančiais pastatais (37 b.l.), 3,1500 ha žemės sklypą atitinkamomis dalimis valdė atsakovas S. K. (145/315 dalys) ir V. Z. (170/315 dalių), taigi ieškovas panaudos teise naudojosi V. Z. tenkančia dalimi (38-40 b.l.).

Iš 2004-06-01 ieškovo su L. D. sudarytos pirkimo – pardavimo sutarties (83-84 b.l.) matyti, kad ieškovas pirko pastatą – veršidę, buitinį pastatą, esančius (duomenys neskelbtini), kad sutartyje yra aptarta, jog ieškovui bus suteikta galimybė nuomoti iš S. K. žemės sklypo dalį, reikalingą nusipirktiems pastatams eksploatuoti, kaip pagrindas nurodytas S. K. sutikimas, patvirtintas tą pačią dieną tame pačiame notaro biure (86 b.l.), šiuo rašytiniu dokumentu atsakovas S. K. sutiko, kad jam priklausančiame asmeninės nuosavybės teise 3,150 ha žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), J. D. jai priklausančius pastatus parduotų ieškovui, o jis pats sutiko išnuomoti ieškovui žemės sklypo dalį, reikalingą nusipirktiems pastatams eksploatuoti, dėl to ateityje pretenzijų nurodė neturėsiąs.

Nors ieškovas teigia, kad jis informacijos 2004-06-01 apie S. K. , kaip apie žemės sklypo savininką, neturėjo, nes iš minėtos sutarties turinio nesuprato, kad viso 3,1500 ha žemės sklypo savininkas, kuris sutinka jam išnuomoti reikiamą dalį žemės sklypo, yra vienas ir jis yra ne kas kitas, o atsakovas S. K. , tačiau, atsižvelgiant į tai, kad dar balandžio mėnesį ieškovas atsakovės J. Z. buvo informuotas, kad savo dalį žemės sklypo ketina parduoti S. K. , kad jis pats aktyviai domėjosi šiuo klausimu, rašė prašymus įvairioms institucijoms, kad turėjo galimybę teirautis ir gauti duomenis tiek iš atsakovų, tiek iš viešo registro, kur įrašas apie savininką buvo padarytas 2004-04-28, pripažintina, kad ieškovo teiginys apie negalėjimą gauti informaciją nepagrįstas.

Nors ieškovas nurodo, kad atsakovai, nesudarę sandorio pranešime nurodytą dieną – 2004-04-13, o jį sudarę vėliau – 2004-04-27, siekė jį suklaidinti, tačiau pagal formuojamą teismų praktiką, tuo atveju, kai dalį, esančią bendrąja nuosavybe, nusprendęs parduoti bendraturtis tinkamai įvykdo įstatymo jam nustatytą pareigą ir pasiūlo pirkti parduodamą dalį kitiems bendraturčiams pirmenybės teise, tačiau neparduoda šios dalies dar kažkiek laiko po to, kai pasibaigia įstatyme ar pranešime nurodytas terminas, per kurį kiti bendraturčiai galėjo įgyvendinti pirmenybės teisę, jei bendraturtis nekeičia savo valios dėl bendrąja nuosavybe esančios dalies pardavimo, kaip šiuo atveju ir buvo, tai jis neprivalo pakartotinai pranešti kitam bendraturčiui apie šios dalies pardavimą. Tokią pareigą bendrosios nuosavybės dalį parduodantis bendraturtis turėtų tuo atveju, jeigu jo valia dėl bendrąja nuosavybe esančios dalies pardavimo pasikeistų. Tokiu atveju jis turėtų iš naujo pranešti kitiems bendraturčiams apie bendrosios nuosavybės dalies pardavimą, nurodydamas kainą ir kitas pardavimo sąlygas. Taigi, atsakovei J. Z. nepakeitus valios ir neišsiuntus pakartotinio pranešimo ieškovui, jo teisės nebuvo suvaržytos, nekliudė jam bendradarbiauti su atsakove ir pačiam domėtis jam naudingo sandorio sudarymo aplinkybėmis.

Tai, kad tik 2007 m. gruodį tarp ieškovo ir atsakovo kilęs žodinis konfliktas paskatino ieškovą pasidomėti, ar S. K. tikrai yra viso žemės sklypo savininkas, rodo, jog ieškovas elgėsi nerūpestingai, neatidžiai, savo teisėmis nesirūpino.

Pripažintina, kad duomenis apie savo pa­žeis­tą tei­sę tokiomis pat aplinkybėmis ap­dai­rus ir rū­pes­tin­gas as­muo turėjo galimybę su­ži­no­ti ne vėliau kaip 2004-06-01.

Taigi darytina išvada, kad ieškovui, jei jis būtų buvęs pakankamai apdairus ir rūpestingas, būtų paaiškėję aplinkybės, kad viso 3,150 ha žemės sklypo savininkas yra atsakovas S. K. , o t.y., sandoris, apie kurio sudarymą jam J. Z. pranešė 2004 m. balandį, jau, t.y. 2004-06-01, sutarties sudarymo dienai, yra sudarytas.

Nustatytina, kad ieškovas, kaip pastatų savininkas ne vėliau kaip 2004-06-01 tu­rė­jo su­ži­no­ti apie jo tei­ses pa­žei­džian­tį san­do­rį, todėl nustatytina, kad ieškinio senaties termino eiga prasidėjo 2004-06-01.

Ieš­ki­nio se­na­ties ter­mi­no ei­ga pa­si­bai­gia pra­ėjus įsta­ty­me nu­sta­ty­tam ieš­ki­nio se­na­ties ter­mi­nui, jei­gu šio ter­mi­no ei­ga ne­bu­vo su­stab­dy­ta (LR CK 1.129 straips­nis), nu­trauk­ta (LR CK 1.130 straips­nis), įsta­ty­mų ar­ba Lie­tu­vos Res­pub­li­kos tarp­tau­ti­nių su­tar­čių nu­ma­ty­tais at­ve­jais pra­tęs­ta (LR CK 1.13 straips­nio 1 da­lis, 1.125 straips­nio 2 ir 11 da­lys, 1.127 straips­nio 1 da­lis). Šioje byloje nenustatyta buvus bent vieną pagrindą ieš­ki­nio se­na­ties ter­mi­no ei­gos su­stab­dy­mui, nutraukimui bei termino eiga pratęsta nebuvo.

Ieški­nio se­na­ties ter­mi­no pa­si­bai­gi­mas iki ieš­ki­nio pa­reiš­ki­mo yra pa­grin­das ieš­ki­nį at­mes­ti. Ieškovas ieškinį pareiškė 2008-01-30 ( 3-5 b.l.), t.y. praėjus beveik 4 metams po sužinojimo apie jo teises pažeidžiančio sandorio sudarymą.

Teis­mui pri­pa­žinus, kad ieš­ki­nio se­na­ties ter­mi­nas pra­leis­tas dėl svar­bios prie­žas­ties, pa­žeis­to­ji tei­sė gi­na­ma, o pra­leis­tas ieš­ki­nio se­na­ties ter­mi­nas at­nau­ji­na­mas (LR CK 1.131 straips­nio 1–2 da­lys). Ar kon­kre­čios ieš­ki­nio se­na­ties ter­mi­no pra­lei­di­mo prie­žas­tys yra svar­bios ir ar yra pa­grin­das jį at­nau­jin­ti, sprendžiama va­do­vau­da­ma­sis tei­sin­gu­mo, pro­tin­gu­mo ir są­ži­nin­gu­mo prin­ci­pais, at­si­žvelg­iant į ieš­ki­nio se­na­ties ter­mi­no truk­mę (ben­dra­sis ar­ba su­trum­pin­tas), gin­čo es­mę, ša­lių el­ge­sį, ieš­ki­nio se­na­ties tei­si­nio ins­ti­tu­to es­mę ir pa­skir­tį (LR CK 1.5 straips­nio 3–4 da­lys, LR CPK 3 straips­nio 6 da­lis) bei į ki­tas reikš­min­gas by­los ap­lin­ky­bes.

Ieškovas neprašė atnaujinti ieškinio senaties terminą, byloje ištirti įrodymai neleidžia padaryti pagrįstą išvadą, kad ieš­ki­nio se­na­ties ter­mi­no eigos me­tu būtų egzistavę kokios nors aplinkybės, ku­rios būtų kliu­džiusios ieškovui lai­ku ir tin­ka­mai, tie­sio­giai ar­ba per at­sto­vus gin­ti sa­vo pa­žeis­tas tei­ses.

By­lo­je nu­sta­čius, kad ieš­ki­nio se­na­ties ter­mi­nas pra­leis­tas ir nė­ra pa­grin­do jį atnau­jin­ti, o atsakovas rei­ka­lau­ja ieš­ki­nio se­na­tį tai­ky­ti, ieš­ki­nys at­mes­tinas dėl ieš­ki­nio sena­ties ter­mi­no pa­si­bai­gi­mo iki pareiškiant ieškinį (LR CK 1.131 straips­nio 1 da­lis).

Ieškinį atmetus, paskirstytinos bylinėjimosi išlaidos (LR CPK 93 str.).

Atsakovas S. K. turėjo 630,00 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti už dokumento – atsiliepimo į ieškinį surašymą, patarimą ir 700,00 Lt už atstovavimą (35, 87 b.l.). Šių atsakovo turėtų išlaidų dydį palyginus su Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr.1R-85 patvirtintų ,,Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio,, 8.2, 8.6, 8.18 punktuose numatytais maksimaliais dydžiais, pripažintina, kad atsakovo realiai turėtos ir pagrįstos dokumentais išlaidos advokato pagalbai buvo būtinos, o jų dydis - 630,00 Lt už atsiliepimo į ieškinį surašymą, patarimą ir 300,00 Lt už atstovavimą teisme ( 3 val.) - atitinka protingumo kriterijus, todėl atsakovui S. K. iš ieškovo priteistina 930,00 Lt išlaidų advokato pagalbai, o išlaidos kitoje dalyje - 400,00 Lt už atstovavimą nepriteistinos, nes viršija nustatytus maksimalius dydžius, neatitinka protingumo kriterijų.

Iš ieškovo į valstybės biudžeto pajamas priteistina 26,13 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (LR CPK 79 str., 88 str.1d. 3p., 96 str.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 str., 263 – 270 straipsniais,

nusprendžia:

Ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo V. P. , asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovui S. K. , asmens kodas (duomenys neskelbtini) 930,00 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Priteisti iš ieškovo V. P. , asmens kodas (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžeto pajamas 26,13 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Panevėžio apygardos teismui, skundą paduodant Utenos rajono apylinkės teisme.