Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Valdas Vitunskas rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Institucija) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 15 d. nutarimo A. O. J. administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. O. J., administracinio teisės pažeidimo protokolas surašytas už tai, kad 2015-05-20 12.30 val., (duomenys neskelbtini), vykdant Kauno apskrities VMI operatyvaus patikrinimo pavedimą, nustatyta, kad A. O. J. individualioje veikloje nuo 2014-10-01 iki 2014-12-31 pardavėja dirbo G. K., tačiau su ja darbo sutartis nebuvo sudaryta, apie įdarbinimą nepranešta Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui. Tokiais veiksmais A. O. J. pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 26 d. įsakymu Nr. IX-926, 98 str. 1 d. 1 p. ir 99 str. reikalavimus. Tokia A. O. J. veika protokole kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 41³ str. 1 d.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Lietuvos Respublikos ATPK 41³ str. 1 d. numato atsakomybę už nelegalų darbą ir užtraukia baudą darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį nuo aštuonių šimtų šešiasdešimt aštuonių iki dviejų tūkstančių aštuonių šimtų devyniasdešimt šešių eurų.

Lietuvos Respublikos darbo kodekso 98 str. nustatyta, kad nelegaliu darbu laikomas darbas, esant šio kodekso 93 str. nustatytiems darbo sutarties požymiams, dirbamas nesudarius darbo sutarties ar teisės aktų nustatyta tvarka nepranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui apie asmenų priėmimą į darbą; dirbamas užsienio valstybių piliečių ir asmenų be pilietybės, nesilaikant jiems norminių teisės aktų nustatytos įsidarbinimo tvarkos; darbdaviai ar jų įgalioti asmenys, leidę dirbti nelegalų darbą, atsako įstatymų nustatyta tvarka.

Siekiant veiką kvalifikuoti ATPK 41³ str. pagrindu, o darbą vertinti kaip nelegalų, taikant DK 98 str. 1 d. 1 p., atsižvelgiant į teismų praktiką, būtina konstatuoti nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėties objektyviuosius požymius: 1) nustatyti, kad asmuo pradėjo dirbti realiai, 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi turėti darbo sutarties požymių, t. y. darbas dirbamas darbdaviui ir darbuotojui susitarus; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai, 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N575-2358/2009).

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju ATPK 41³ str. 1 d. nurodyto administracinio teisės pažeidimo padarymo faktas nėra įrodytas, todėl pirmosios instancijos teismas administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną A. O. J. atžvilgiu nutraukė pagrįstai. Teismo išvados padarytos argumentuotai, išsamiai išnagrinėjus visus byloje surinktus įrodymus bei juos tinkamai įvertinus. Teismas pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju A. O. J. nėra tinkamas subjektas šioje byloje.

Iš bylos medžiagos matyti, jog A. O. J. nuo pat pradžių kategoriškai neigė tą aplinkybę, jog su G. K. jas siejo darbiniai santykiai. Tiek savo paaiškinime duotame Valstybinėje mokesčių inspekcijoje (b. l. 11), tiek apklausta pirmosios instancijos teismo posėdžio metu (b. l. 40-41) A. O. J. nurodė, kad vykdo individualią prekybos veiklą turgavietėje, prekybos vietose Nr. 15, Nr. 29. Pas ją dirba keletas darbuotojų, tačiau G. K., samdoma darbuotoja, niekada nedirbo ir jos prekybos vietose niekada neprekiavo. Darbo vieta, kurioje dirbo G. K., yra ne jos, o jos brolio V. M.. 2014 m. spalio mėn. G. K. buvo atėjusi į turgavietę ir ieškojo darbo. Kadangi A. O. J. brolis V. M. turi problemų su sveikata ir buvo jos prašęs pasakyti, jei atsirastų koks norintis dirbti žmogus, nes V. M. buvo reikalingas dar vienas pardavėjas, todėl atėjus G. K., A. O. J. pasiūlė jai pabandyti padirbti ir paprekiauti brolio darbo vietoje. G. K. dirbo pagal verslo liudijimą. Už G. K. verslo liudijimą A. O. J. nemokėjo, taip pat nemokėjo jai ir darbo užmokesčio. Niekas jai nenurodė, kiek dienų ir valandų dirbti, kiek ji norėjo tiek ir dirbo. Aplinkybę, jog G. K. ir A. O. J. nesiejo darbiniai santykiai patvirtino ir teismo posėdžio metu apklaustas liudytoju V. M. (b. l. 51 -53). Jis patvirtino, kad G. K. dirbo su verslo liudijimu turguje jo darbo vietoje Nr. 3/1. G. K. pasiūlė jo sesuo A. O. J., kadangi jis buvo prašęs surasti kas galėtų su verslo liudijimu dirbti su juo pasikeičiant. G. K. išsipirko verslo liudijimą ir dirbo. Darbo užmokestį reguliuodavosi pati, pagal suprekiautas sumas pasiimdavo procentą. Kadangi G. K. dirbo ant savęs su verslo liudijimu, turėjo savo kasos aparatą ir kasos knygą, jis nesikišo į jos reikalus. Kas užsisakydavo prekes su savo verslo liudijimu, tas ir susimokėdavo už jas. Dirbdavo su G. K. pasikeisdami, susiskaičiuodavo visas prekes, jų likutį ir perduodavo vienas kitam. Teismo posėdžio metu apklausta liudytoja G. K. (b. l. 42-43; 53 – 54) taip pat patvirtino, kad žinojo, jog eis dirbti pagal individualią veiklą, išsipirko patentą. Kadangi buvo išpirktas patentas prekės ėjo jos vardu, tai atsispindėjo sąskaitose –faktūrose. Kasa taip pat buvo sutvarkyta jos vardu. Į kasos knygą ji rašydavo savo duomenis, nes buvo dvi kasos, viena jos ir vien V. M.. Su V. M. dirbo vienoje vietoje pasikeisdami, susitikdavo sekmadieniais per perdavimus. Aukštesniojo teismo vertinimu, nors G. K. teismo posėdžio metu ir tvirtino, jog dėl darbo turguje tarėsi su A. O. J., kuri jai išpirko patentą bei vėliau mokėjo darbo užmokestį, tačiau objektyvių duomenų - nei rašytinių įrodymų, nei liudytojų patvirtinančių jos nurodytas aplinkybes dėl neva tai tarp jų susiklosčiusių teisinių santykių turinčių darbo sutarties požymių, byloje nėra. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais.

Kaip ir pažymėjo pirmosios instancijos teismas skundžiamame nutarime Lietuvos Respublikos darbo kodekso 24 straipsnyje nustatyta, kad darbdaviui atstovauja įmonės, įstaigos ar organizacijos vadovas; darbdaviams įmonėse pagal įstatymą arba įgaliojimus gali atstovauti ir kiti asmenys (administracija); administraciją sudaro pareigūnai; administracijos pareigūnai pagal įstatymus ir įmonės, įstaigos, organizacijos steigimo dokumentus vykdo šių įmonių, įstaigų, organizacijų operatyvinį valdymą; įmonės, įstaigos ar organizacijos vadovas turi teisę pagal kompetenciją dalį savo įgaliojimų darbo teisės srityje perduoti fiziniam arba juridiniam asmeniui. Jeigu įmonės, įstaigos ar organizacijos vadovas pagal kompetenciją dalies savo įgaliojimų darbo teisės srityje neperdavė fiziniam arba juridiniam asmeniui, laikytina, kad darbuotojų įdarbinimo klausimus sprendžia pats darbdavys ir tik jis yra atsakingas už šių klausimų sprendimą įstatymų nustatyta tvarka. Tokioje situacijoje darbdaviui atsakomybė kyla tiek tuo atveju, kai jis pats tiesiogiai pažeidžia teisės aktų reikalavimus, tiek ir tuomet, kai neužtikrina, jog teisės aktų reikalavimų nepažeistų kiti jo vadovaujamoje įmonėje dirbantys asmenys. Nagrinėjamu atveju, bylos duomenimis nustatyta, jog G. K. laikotarpiu nuo 2014-10-01 iki 2014-12-31 dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančioje prekybos vietoje Nr. 3/1, kurią subnuomos pagrindais nuomojasi ne A. O. J., o V. M.. G. K. minėtu laikotarpiu turėjo įsigijusi verslo liudijimus, pajamos buvo apskaitomos kasos aparatu EKA „CHD3050“, kuris užregistruotas G. K. vardu, prekių įsigijimo dokumentai buvo taip pat jos vardu. V. M. taip pat patvirtino, jog darbuotojos su verslo liudijimu, dirbti jo nuomojamoje prekybos vietoje reikėjo būtent jam, o ne A. O. J.. Kaip ir pagrįstai nurodė apylinkės teismas skundžiamame nutarime, iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad A. O. J. nebuvo ir nėra V. M. darbuotoja, o vykdo savarankišką individualią veiklą ir dirba toje pačioje turgavietėje, tik kitose darbo vietose. Byloje nebuvo pateiktas teisinę galią turintis rašytinis dokumentas, kuriuo V. M. būtų įgaliojęs A. O. J. priimti asmenis į V. M. naudai atliekamą darbą bei su jais sudaryti darbo sutartis.

Kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, kuriais remiantis tik galima numanyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Be to, sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai (LVAT 2012-07-30 nutartis administracinėje byloje Nr. N575-310/2012, 2012-08-24 nutartis administracinėje byloje Nr. N575-718/2012, 2012-08-31 nutartis administracinėje byloje Nr. N444-1254/2012 ir kt.).

Dėl nurodytų priežasčių, aukštesnysis teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju ATPK 41³ str. 1 d. nurodyto administracinio teisės pažeidimo padarymo faktas nėra įrodytas, Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 15 d. nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, o jį naikinti Institucijos skundo motyvais nėra objektyvaus pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2015-10-15 nutarimą palikti nepakeistą ir Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos apeliacinio skundo netenkinti.

Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.