- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-01-10
- Bylos Nr.
- A-261-1022-07
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Birutė Janavičiūtė, Stasys Gagys (pran.)
- Pareiškėjas
- I. H. A.
- Atsakovas
- Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Advokatai
- Tomas Jangelevičius
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Birutės Janavičiūtės ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),
dalyvaujant pareiškėjui I. H. A. e. G. Z., jo atstovui advokatui Tomui Jangelevičiui, atsakovo atstovei Rasetai Medutienei, vertėjui Hicham Ibrachim Achmad,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. vasario 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. H. A. e. G. Z. skundą atsakovui Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas Egipto pilietis I. H. A. e. G. Z. skundu prašo pripažinti neteisėtu Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2006-07-11 sprendimą Nr. (15/6-3)-12PR-73 ir j į panaikinti, ir suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.
Pareiškėjas nurodė, kad jis 2006 m. sausio 17 d. kreipėsi į Vilniaus m. Vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyrių, prašydamas suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas prie VRM 2006-07-11 sprendimu Nr.(l 5/6-3)-12PR-73 „Dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje nesuteikimo Egipto piliečiui I. H. A. e. G. Z. atsisakė jam suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje ir pavedė Vilniaus m. VPK VP Migracijos skyriui priimti sprendimą dėl įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos.
Pareiškėjas nesutinka su atsakovo sprendimu ir mano, kad sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Savo poziciją grindžia tuo, kad krikščionybe susidomėjo jau vaikystėje, besimokydamas mišrioje mokykloje. Tvirtina, kad Egipte neegzistuoja teisė į tikėjimą, valstybė proteguoja Islamą, kitų religijų išpažinėjai yra diskriminuojami, valstybės institucijos griežtai kontroliuoja, kad asmenys gimę musulmonais, nepereitų į kitą religiją. Neigia atsakovo teiginį, kad lankytis bažnyčioje, atvirai domėtis krikščionybe, ją studijuoti, išpažinti nerizikuojant savo socialine padėtimi, sveikata bei gyvybe negalėjo, todėl domėjosi iš internete esančių šaltinių bei prieinamų knygų, kuris nebuvo visavertis. Pažymėjo, kad formaliai gyveno kaip musulmonas, nors šis gyvenimas nebuvo priimtinas. Pripažino, kad nebuvo persekiojamas Egipte, nes tam nebuvo pagrindo, nebandydamas naudotis religijos laisve. Pabrėžė, kad situacija pasikeitė kai susipažino su lietuve krikščione D. L., pareiškėjas ne tik domėjosi krikščionybe, bet ir ėmėsi esminių pokyčių savo gyvenime, atvyko į Lietuvą ir tapo krikščioniu. Nurodė, kad savo teiginių apie domėjimąsi religija negali jokiais įrodymais pagrįsti, tai patvirtina jo veiksmai tampant krikščioniu bei praktikuojant šią religiją. Kad būtų pakrikštytas tam ruošėsi 4 mėnesius, tai nebuvo spontaniškas ar fiktyvus veiksmą. Neigia, kad prašymas suteikti prieglobstis yra tikrasis tikslas, jis ketina su D. L. kurti šeimą.
Pareiškėjas tvirtina, kad apie savo krikštą informavo motiną ir pusbrolį, ar jie šią informaciją atskleidė nežino. Pareiškėją jaudina, kad jis ir motina yra gavę pažeistų tarpusavio susirašinėjimo laiškų. Nurodė, kad neketina atsisakyti savo įgyto tikėjimo nei jo praktikavimo. Nurodė, kad Šariato teisė pagal Egipto Konstituciją yra įstatymų šaltinis draudžiantis musulmonams pakeisti religiją. Teigia, kad Egipto valstybė negina į krikščionybę atsivertusių asmenų, jei jie persekiojami musulmonų fundamentalistų, už apostazę pagal šariatą skiriama mirties bausmė, jei asmuo neatsiverčia į Islamą. Pažymėjo, kad pareiškėjo giminėje yra ir Islamo fundamentalistų, garsus dėdė S. Z., teroristinės organizacijos Musulmonų brolija politinio sparno aktyvistas ir vienas iš lyderių, tokį pareiškėjo elgesį giminė traktuotų gėdą užtraukusį poelgį, kuri gali nuplauti tik pareiškėjo kraujas. Pareiškėjo teigimu nesuteikus prieglobsčio Lietuvoje ir jį deportavus į Egiptą, jam iškiltų reali ir akivaizdi grėsmė tiek iš Egipto valdžios institucijų, tiek iš islamo fundamentalistų pusės.
Nurodė, kad teisė į religiją yra viena iš pagrindinių žmogaus teisių, įtvirtintų tarptautiniuose žmogaus teisių apsaugos dokumentuose. Jungtinių tautų Žmogaus teisių komitetas išskiria religijos persekiojimo formas, kurios taikomos Egipte. Pareiškėjas pažymėjo, kad pagrindai pabėgėlio statusui ir papildomai apsaugai suteikti numatyti LR įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties" (toliau - Įstatymo) 86 str. Pabrėžė, kad Migracijos departamentas priimdamas sprendimą turėjo atsižvelgti į Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro valdybos atstovo (toliau – JTVPK) pateiktą nuomonę, kurioje konstatuotas religinio persekiojimo Egipte bei pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį: Lietuvos Respublikoje pagrįstumas. Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovas nesivadovavo Įstatymo" 83 str. 1 d. nuostatomis dėl įrodinėjimo priemonių leistinumo.
Šalies argumentai
Pareiškėjo teigimu, Migracijos departamento sprendimo įpareigojimas Vilniaus m. VPK VP Migracijos skyriui priimti sprendimą dėl pareiškėjo įpareigojimo išvykti iš LR prieštarauja Įstatymo 130 str. 1 ir 2 d.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti priimtą sprendimą nepakeistą.
Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas, gyvendamas Egipte, su krikščionybe buvo susipažinęs tiek, kiek tai neprieštaravo islamo išpažinimui, labai paviršutiniškai, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad gyvendamas Egipte skaitė Bibliją ar knygas apie krikščionybę. Atsakovo teigimu, pareiškėjas nepatyrė jokios baimės būti persekiojamu dėl vykdomos veiklos ar skleidžiamų minčių Egipte. Pažymėjo, kad pareiškėjas pateikė bendro pobūdžio informaciją apie krikščionybės praktikavimą Egipte, bet ne apie tiesioginį poveikį jam. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas nesikreipė dėl prieglobsčio suteikimo nedelsiant po atvykimo, o jei rimtai galvojo apie religijos pakeitimą galėjo kreiptis iš karto po atvykimo, tačiau jis 7 mėnesius Lietuvoje gyveno neteisėtai. Atsakovas tvirtina, kad visiškai akivaizdu, jog pareiškėjas, gyvendamas Egipte, nepatyrė jokio persekiojimo ir jam nekilo jokia grėsmė patirti smurtą, diskriminaciją ar kitaip nukentėti dėl vykdomos veiklos, skleidžiamos nuomonės. Pabrėžė, kad dėl pareiškėjo patikimumo kelia abejonių nustatytos faktinės aplinkybės. Nurodė, kad atsakovas rėmėsi apklausų metu surinkta medžiaga, t.y. informacija, kurią pats pareiškėjas pateikė, o keitimą esminės informacijos vertina kaip bandymą atitikti negrąžinimo į savo šalį principą bei dar karta patvirtina pareiškėjo ir jo pasakojimo nepatikimumą. Visos su pareiškėju atliktos apklausos užprotokoluotos, jo pasirašytos. Pažymi, kad pareiškėjo nenuoseklūs bei keičiami parodymai verčia abejoti pareiškėjo ir jo teiginių patikimumu. Pabrėžė, kad pareiškėjui atsivertimas į krikščionybę buvo tik priemonė apsinaudoti prieglobsčio procedūra įteisinant savo buvimą Lietuvos Respublikoje, kadangi pasibaigus vizos galiojimo laikui ir nespėjus kitais būdais įteisinti savo buvimo Lietuvos Respublikoje, jis būtų išsiųstas į kilmės valstybę. Nurodė, kad pareiškėjas krikščionybe susidomėjo tik būdamas Lietuvos Respublikoje ir planuodamas sudaryti santuoką su Lietuvos piliete, todėl teigia, kad pareiškėjas, bandydamas atitikti prieglobsčio sąvoką, susikūrė aplinkybes jau išvykęs iš kilmės šalies ir iš anksto tai suplanavęs, siekdamas išvengti atsakomybės už neteisėtą buvimą LR bei išsiuntimo atgal į savo šalį. Atmeta pareiškėjo skunde daromas sąsajas su Afganistano piliečio atveju, nes Egiptas ir Afganistanas yra dvi skirtingos valstybės, turinčios savitas tradicijas, kultūras, nacionalinius įstatymus bei teisminę praktiką. Pabrėžė, kad atsakovas neprivalo priimti sprendimo atitinkančio JTVPK koordinatoriaus Lietuvoje nuomonės. Pareiškėjo teiginys, kad atsakovo pavedimas Migracijos tarnybai įsigaliojus, 2006-07-11 sprendimui įpareigoti pareiškėją išvykti iš Lietuvos Respublikos prieštarauja 130 str. 1 d., nepagrįstas, nes Migracijos departamentas savo sprendimu negrąžina ir neišsiunčia pareiškėjo į kilmės šalį. Atsakovo teigimu, sprendimas priimtas atsižvelgiant į Europos Sąjungos teisės aktų ir nacionalinių teisės aktų reikalavimus, todėl teisėtas ir pagrįstas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. vasario 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir grąžino Migracijos departamentui prie iš naujo išnagrinėti I. H. A. e. G. Z. prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad teisė į religiją yra viena iš pagrindinių žmogaus teisių, įtvirtinta tarptautiniuose žmogaus teisių apsaugos dokumentuose. Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetas išskiria šias religinio persekiojimo formos: 1) persekiojimui prilygstama diskriminacija; 2) rimtos fizinės žalos padarymas (pasikėsinimas į asmens integralumą) arba tokios žalos padarymo grėsmė; 3) religinės bendruomenės (praktikos) draudimas arba nepagrįstai taikomi apribojimai; 4) priverstinis laikymasis tam tikrų religinių normų. Visos šios religinio persekiojimo formos viena ar kita apimtimi taikomos Egipte. Todėl grąžinus pareiškėją į Egiptą, yra pakankamo pagrindo manyti, kad pareiškėjas negalės naudotis teise į religiją ir jam teks patirti vieną ar kitą religinio persekiojimo formas. 1951 m. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso 1 straipsnio A dalis numato prieglobsčio taikymą dėl religinio persekiojimo.
Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties" 86 straipsnio 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio įstatymo 88 straipsnyje.
Teismas nurodė, kad JTVPK pateikė tokią nuomonę, kurioje konstatuotas religinis persekiojimas Egipte ir pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje pagrįstumas. Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą turėjo atsižvelgti į šią nuomonę, arba nurodyti, kokiais argumentais vadovaujantis ši nuomonė atmetama. Šiuo atveju to nebuvo padaryta.
Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties" 83 straipsnio 1 dalis nustato, kad kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, jog su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jei prieglobsčio prašytojo paaiškinimai iš esmės neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja visuotinai žinomiems faktams. Šiomis įstatymo nuostatomis, priimant sprendimą atsakovas nesivadovavo.
III.
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. vasario 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kuriuos atsakovas nurodė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Apeliantas taip pat nurodo papildomus argumentus.
Apeliantas nurodo, kad teismas nevertino Migracijos departamento nustatytų faktinių aplinkybių, kurios įrodo, kad pareiškėjas po išvykimo iš kilmės šalies, jau būdamas Lietuvos Respublikoje, piktnaudžiaudamas prieglobsčio procedūra, savo iniciatyva susikūrė persekiojimo pavojumi grindžiamas aplinkybes. Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, 1966 m. Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas įtvirtina teisę į religiją, bet ne teisę gauti prieglobstį dėl šios priežasties. Asmenų, vertų apsaugos ir pripažintinų pabėgėliais, kriterijai yra apibrėžti 1951 m. Ženevos konvencijoje ir 1967 m. protokole dėl pabėgėlių statuso, taip pat LR įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties" ir EB direktyvų nuostatose, būtent šiais teisės aktais ir vadovavosi Migracijos departamentas priimdamas sprendimą dėl prieglobsčio nesuteikimo Egipto piliečiui I. H. A. e. G. Z.. 2004-04-29 Europos Sąjungos Tarybos direktyvos 2004/83/EB „Dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų" 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, kad valstybės narės, nepažeisdamos Ženevos konvencijos, gali nustatyti, kad prašytojui, kuris pateikia vėlesnį prašymą, paprastai pabėgėlio statusas nesuteikiamas, jei persekiojimo pavojus grindžiamas aplinkybėmis, kurias prašytojas sukūrė savo iniciatyva po išvykimo iš kilmės šalies.
Apeliantas nurodo, kad teismas argumentavo savo sprendimą tuo, kad Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą turėjo atsižvelgti į JTVPK atstovo nuomonę, arba nurodyti, kokiais argumentais vadovaujantis ši nuomonė atmetama. Apelianto teigimu, JTVPK turi pareigą prižiūrėti konvencijos nuostatų taikymą pagal konvencijos 35 straipsnio 1 dalį ir JTVPK statuto 8 straipsnio a punktą, tačiau tai JTVPK nesuteikia teisės aiškinti sutartį tam tikrai institucijai, konvencijoje nenustatyta JTVPK kompetencija priimti įpareigojančius pareiškimus dėl 1951 m. nuostatų aiškinimo, ši nuostata įtvirtina ir LR įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties" 91 straipsnio 4 dalyje.
Apeliantas taip pat nurodo, kad teismas padarė išvadą, kad Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą nesivadovavo Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties" 83 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą nesuteikti I. H. A. e. G. Z. prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, išsamiai ištyręs pateiktus faktus 2006-07-05 Migracijos departamento prie VRM Prieglobsčio reikalų skyriaus išvadoje nurodė byloje esančius prieštaravimus ir nustatė, kad surinktos informacijos visuma bei pats pareiškėjas kelia pagrįstų abejonių, dėl ko nėra taikytina abejonės privilegija, įtvirtinta Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties" 83 straipsnio 1 dalyje. Abejonių dėl pareiškėjo patikimumo kelia nustatytos faktinės aplinkybės. Prieglobsčio prašytojo pirminės apklausos protokole (bylos 22 lapas) pažymima, kad domenų apie patirtą asmeninį persekiojimą nėra, kadangi niekas Egipte dar nežino, kad pareiškėjas tapo krikščioniu. Apklausos, atliktos Migracijos departamente, metu pareiškėjas nurodė, kad palaiko ryšius su savo šeima, tačiau nėra jų informavęs apie atsivertimą į kitą religiją (58 bylos lapas). Tuo tarpu Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateiktame skunde jau teigia, kad apie savo krikštą informavo savo motiną ir brolį iš karto po krikšto priėmimo, tariamai rašęs apie tai laiškuose.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą pareiškėjas I. H. A. e. G. Z. su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas skundas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kuriuos pareiškėjas nurodė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.
Papildomai pareiškėjas nurodo, kad nei pokalbyje su Migracijos departamento pareigūnu, nei teisme jis neslėpė, kad draugystė su D. L. peraugo į stipresnius jausmus ir ateityje jie ketina sukurti šeimą. Tačiau santuoka, skirtingai nei teigia Migracijos departamentas, nėra ir nebuvo pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje pagrindas ar tikrasis tikslas. Santuokos sudarymui prieglobsčio suteikimas nėra reikalingas ir šį tikslą pasiekti buvo galima daug lengvesniais ir paprastesniais būdais. Pagal šariatą musulmonas turi teisę vesti kitos religijos moterį jai jos nepakeitus, todėl santuokai sudaryti pareiškėjui nereikėjo pakeisti religijos, tuo paliekant savo gimtąją šalį, užsitraukiant jos valdžios institucijų nemalonę bei nutraukiant ryšius su tokiam pareiškėjo poelgiui nepritarsiančiais artimaisiais ir giminaičiais.
Šalies argumentai
Pareiškėjas taip pat nurodo, kad savo motiną ir pusbrolį apie krikščionybės priėmimą jis informavo ne iš karto po krikšto, o 2006 m. pradžioje, jau po apklausos Migracijos departamente, todėl 2006-03-16 Prieglobsčio prašytojo apklausos dėl prieglobsčio suteikimo protokole jis nurodė tikrovę atitinkančią informaciją.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apelianto atstovė prašė apeliacinį skundą patenkinti ir paaiškino skundo motyvus.
Pareiškėjas ir jo atstovas prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. vasario 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir grąžino Migracijos departamentui prie iš naujo išnagrinėti I. H. A. e. G. Z. prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.
Apeliantas prašydamas panaikinti sprendimą skundą grindžia tuo, kad teismas priimdamas sprendimą netinkamai įvertino faktines aplinkybes bei neteisingai taikė bei aiškino teisės aktus.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis numato, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis.
Remiantis šia teisės norma teisėjų kolegija konstatuoja, kad tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas sprendžiant ginčą yra neatsiejamai susiję. Tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamam teisės taikymui, priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagristu. Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl faktinių aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo bei aiškinimo vertintini kartu.
Atsakovas priimdamas ginčijamą sprendimą privalėjo vadovautis individualiam administraciniam aktui taikomais reikalavimais.
Vilniaus Šv.Teresės parapijos 2006-01-15 krikšto liudijimas patvirtina, kad pareiškėjas buvo pakrikštytas (b.l.20). Šis įvykis sprendime neaptartas, nors yra reikšmingas nagrinėjamam ginčui.
Sprendimas yra grindžiamas abejonėmis, bei spėjimais apie pareiškėjo dirbtinai sudarytas sąlygas, kad įgyti pabėgėlio statusą. Atsakovas nepagrindė sprendimo tuo, kad pareiškėjui yra saugu grįžti į savo kilmės šalį priėmus krikštą. Sprendimas, kuris nėra pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis negali būti pripažintas teisėtu, nes neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų.
Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir vertino teisės aktus numatančius asmeniui teisę į religijos laisvę bei religijos keitimą. Pagrįstai pripažino, kad ne visos reikšmingos bylai aplinkybės yra nustatytos, todėl turėjo pagrindą nuspręsti, kad pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį atsakovas privalo išnagrinėti iš naujo.
Teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo naikinti nėra pagrindo. Esant šioms aplinkybėms atsakovo apeliacinis skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. vasario 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.