- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-10-21
- Bylos Nr.
- I-1366-283/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05226-2015-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Dalytė Zlatkuvienė
- Pareiškėjas
- S. D.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių
- Kategorijos
- 1.15.1Civilinės atsakomybės sąlygos
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. D. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas S. D. skundu kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo (toliau - Lukiškių TI-K), priteisti 800 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Lukiškių TI-K, atlyginti. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis nuo 2015 m. liepos 23 d. buvo kalinamas Lukiškių TI-K sąlygomis, pažeidžiančiomis jo, kaip kalinamojo asmens, teisę į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas. Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas mažose, tualeto tipo kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkanti ploto norma neatitinka teisės aktų reikalavimų, kamerose esantys tualetai yra atviri, jose nėra įrengto tinkamo naktinio apšvietimo. Be to pareiškėjas nurodė, kad karantino kamerose, kuriose jis būdavo laikomas pristačius jį į Lukiškių TI-K iki paskirstymo į kitas kameras, yra netinkamos sąlygos, nes jose nuo lubų į maistą krenta dulkių ir smėlio gabalai (b. l. 1).
Atsiliepimas
Atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujantis Lukiškių TI-K atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Lukiškių TI-K nurodė, kad pareiškėjas šios įstaigos įvairiose kamerose buvo laikomas 2015 m. liepos 22 d. – 2015 m. spalio 27 d. laikotarpiu (toliau – ir ginčo laikotarpis), pareiškėjas buvo laikomas vienas arba su dar vienu asmeniu. Nurodė, kad ginčo laikotarpiu, išskyrus 2015 m. liepos 24 d. – 2015 m. liepos 27 d. laikotarpį, vienam asmeniui tenkantis plotas kamerose atitiko teisės aktų nustatytus reikalavimus. Teigė, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui. Tačiau stengiasi, kiek įmanoma, mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarant asmenims galimybes pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis, o atsiradus galimybei, nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, perkeliami į laisvesnes kameras. Teigė, kad iš suimtųjų ir nuteistųjų Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja palaikyti švarą kamerose, tam jiems išduodamas reikalingas inventorius. Tvirtino, kad remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir atsižvelgus į turimus resursus. Lukiškių TI-K nurodė, kad kamerose esantys tualetai nuo kito kamerų ploto yra atskirti sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio, ir toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Tvirtino, kad S. D. reikalavimą grindžia abstrakčiais argumentais, jo reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio ir nekonkretūs, prašomas priteisti neturtinės žalos dydis nepagrįstas, kadangi pareiškėjas tik pateikia savo samprotavimus apie tariamai atsiradusią neturtinę žalą, tačiau jokių faktinių aplinkybių nenurodo ir kitaip nepagrindžia skunde nurodytos sumos dydžio. Nurodė, kad tam tikras suimtųjų ir/arba nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai, paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Tvirtino, kad sprendžiant pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai darė įtaką pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimui. Lukiškių TI-K pabrėžė, kad civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas. Žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius, civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto. Šiuo atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos (b. l. 5-10).
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkinamas iš dalies.
Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad S. D. nuo 2015 m. liepos 22 d. iki 2015 m. spalio 27 d. periodiškai buvo laikomas Lukiškių TI-K (b. l. 5-6).
Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kildinamos iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, atlyginimo.
Ginčo dėl neturtinės žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos CK 6.271 straipsnio nuostatos. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, nuostatos. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad viešajai atsakomybei atsirasti viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010 ir kt.).
Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – Suėmimo vykdymo įstatymas) 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalies nuostatas, suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Tokios higienos normos buvo patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (bylai aktuali akto redakcija, kuria vadovaujamasi nagrinėjamoje byloje, galiojusi nuo 2010-04-11 iki 2015-11-01) Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 76:2010), kuri ir nustatė laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas nuoseklus aiškinimas, pagal kurį, asmenys, kuriems ribojama (atimta) laisvė, turi specifinį teisinį statusą, todėl jų asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat nuosekliai pabrėžia, kad laisvės apribojimo metu asmenys iš esmės nenustoja naudotis fundamentaliomis teisėmis ir laisvėmis, kurias užtikrina Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – Konvencija). Konvencijos 3 straipsnis nustato valstybės institucijoms pozityvią pareigą užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. Taigi, iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013). Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014), o teismas įpareigotas patikrinti laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).
Pareiškėjas kaip vieną iš neturtinės žalos atsiradimo pagrindų nurodė kalinimą mažose kamerose, kuriose ploto norma, tenkanti vienam asmeniui, neatitiko teisės aktų reikalavimų.
Minimalaus patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. Ginčo laikotarpiu galiojusioje HN 76:2010 minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai nebuvo nustatyti. Šiuos reikalavimus reglamentavo ir šiuo metu reglamentuoja Kalėjimų departamento prie teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktas. Jame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).
Duomenis apie konkrečius laikotarpius, kuriais pareiškėjas buvo kalinamas Lukiškių TI-K, kameras, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, jų plotą bei kamerose per patikrinimus buvusių bendrą kalinamų asmenų skaičių Lukiškių TI-K pateikė atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 5-10). Pareiškėjas, gavęs 2015 m. gruodžio 16 d. Lukiškių TI-K atsiliepimą, jame nurodytų duomenų neginčijo. Nagrinėdamas bylą, teismas nenustatė aplinkybių, kurios leistų pagrįstai abejoti Lukiškių TI-K pateiktais suvestiniais duomenimis. Remiantis šiais duomenimis, daroma išvada, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu (su pertraukomis) 70 parų buvo laikomas kamerose Nr. 107, 112, 114, 124, 189, 203, 277, 287, 293, 305, 356, 366, 372. Be to, Lukiškių TI-K pateikti duomenys patvirtina išvadą, kad pareiškėjas keturias paras kameroje Nr. 203 buvo laikomas su dar vienu asmeniu, todėl pareiškėjui teko 3, 41 kv. m. kameros ploto. Apibendrinęs nurodytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad S. D. teisė, laikant jį kameroje Nr. 203, į Kalėjimų departamento prie teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatytą vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimą buvo pažeista 4 paras, o kitas 66 paras ši pareiškėjo teisė nebuvo pažeista.
Pareiškėjas prašomą atlyginti neturtinę žalą kildino iš to, kad Lukiškių TI-K kamerose įrengti atviri tualetai.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad, pagal HN 76:2010 2-ąjį punktą, ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms; veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais (2015 m. spalio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1758-575/2015). HN 76:2010 21 punkte buvo nustatyta, kad tardymo izoliatoriaus kamerų atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas; sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema; sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė); sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punktas nustato, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara, esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto; kameroje įrengiamas praustuvas. Atsižvelgus į minėtą teisinį reglamentavimą, daroma išvada, kad pertvara nuo likusio kameros ploto atitverto sanitarinio mazgo įrengimas Lukiškių TI-K kamerose atitinka teisės aktų reikalavimus. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo atsiliepime į skundą nurodyta aplinkybe, kad sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio sienele. Vertinant S. D. skunde nurodytus teiginius, kad Lukiškių TI-K kamerose tualetai yra atviri, daroma išvada, jog pareiškėjas iš esmės nedetalizavo, kokį konkretų žalingą poveikį tai turėjo jo teisėms ir teisėtiems interesams, kokius nepatogumus patyrė dėl tokio sanitarinio mazgo įrengimo.
Atsižvelgęs į tai, kas nurodyta, teismas sprendžia, kad pareiškėjo teiginys, apie kamerose įrengtus atvirus tualetus, yra abstraktus bei deklaratyvus, todėl nepatvirtinantis, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.
Žemesnės instancijos teismas
Be to, pareiškėjas teigė, kad neturtiną žalą jis patyrė dėl to, jog Lukiškių TI-K kamerose, kuriose jis buvo laikomas, nebuvo tinkamo naktinio apšvietimo.
Pagal HN 76:2010 23 punktą, gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx. Vertindamas pareiškėjo teiginius apie netinkamą dirbtinį naktinį apšvietimą, teismas remiasi Lukiškių TI-K pateiktais Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų duomenimis. Šie duomenys leidžia daryti išvadą, jog Vilniaus visuomenės sveikatos centras nuolat tikrina Lukiškių TI-K gyvenamąsias ir bendros paskirties patalpas bei vertina, ar jų būklė atitinka teisės aktais nustatytus reikalavimus. Vilniaus visuomenės sveikatos centro parengtų patikrinimų aktų duomenimis, 2015 m. kovo 16 d. patikrinimo metu kameroje Nr. 372 (pareiškėjas joje buvo laikomas 2015 m. rugpjūčio 13 d.) išmatuota dirbtinė naktinė apšvieta buvo 19,8 lx; 2015 m. kovo 2 d. patikrinimo metu kameroje Nr. 107 (pareiškėjas joje buvo laikomas 2015 m. rugpjūčio 31 d.) dirbtinė naktinė apšvieta buvo 17 lx; 2015 m. kovo 16 d. patikrinimo metu kameroje Nr. 112 (pareiškėjas joje buvo laikomas 2015 m. rugsėjo 28 d.) išmatuota dirbtinė naktinė apšvieta buvo 19 lx (b. l. 40, 57, 69). Įvertinus nurodytus duomenis, daroma išvada, kad šiose kamerose dirbtinė naktinė apšvieta atitiko HN 76:2010 reikalavimus. Duomenų apie kitų kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, patikrinimus byloje nėra surinkta. Teismo vertinimu, nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog Vilniaus visuomenės sveikatos centras nėra užfiksavęs pažeidimų, susijusių su dirbtinio naktinio apšvietimo užtikrinimu kamerose Nr. 114, 124, 189, 203, 277, 287, 293, 305, 356, 366. Ginčo laikotarpiu dėl dirbtinio naktinio apšvietimo matavimų, kuriuos atlikti gali Nacionalinė visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija, užsakius Vilniaus visuomenės sveikatos centrui, į Lukiškių TI-K administraciją nesikreipė nei pareiškėjas, nei kiti asmenys. Šią išvadą patvirtina ir atsakovės atstovo pateikta informacija apie tai, jog pareiškėjas į Lukiškių TI-K administraciją su prašymais ar skundais dėl laikymo sąlygų nesikreipė. Įrodymų, patvirtinančių, jog dėl šių pažeidimų skundais, prašymais kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją, nepateikė ir pareiškėjas. Įvertinęs byloje nustatytus duomenis, teismas sprendžia, kad jie nepatvirtina S. D. teiginių apie tai, kad jis buvo kalinamas kamerose, kuriose buvo įrengtas netinkamas naktinis apšvietimas. Be to, teismas sprendžia, kad pareiškėjo skunde nurodyti teiginiai apie netinkamą naktinį apšvietimą yra bendro pobūdžio ir nekonkretūs, t. y. pareiškėjas nenurodė, kokiu metu ir kuriose kamerose buvo netinkamas naktinis apšvietimas; nedetalizavo, kokią įtaką tai turėjo jo savijautai. Esant nurodytoms aplinkybėms, sprendžiama, kad pareiškėjas neįvykdė pareigos aiškiai nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes.
Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, kaip nepagrįsti atmetami S. D. skundo argumentai, kad Lukiškių TI-K kamerose, kuriose jis buvo laikomas ginčo laikotarpiu, nebuvo tinkamo naktinio apšvietimo.
Žemesnės instancijos teismas
Be to, pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildino iš to, kad karantino kamerose, kuriose jis buvo laikomas pristačius į Lukiškių TI-K iki paskirstymo į kitas kameras, buvo netinkamos sąlygos, nes nuo karantino kamerų lubų į maistą krisdavo dulkės ir smėlis.
HN 76:2010 nustatė, kad laisvės atėmimo vietų gyvenamųjų patalpų grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos (28 punktas); kad visos laisvės atėmimo vietų patalpos, įrenginiai ir baldai turi būti švarūs (54 punktas). HN 76:2010 62 punktas numatė, kad laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį.
Spręsdamas dėl pareiškėjo teiginių apie netinkamą karantino kamerų (Lukiškių TI-K jos yra nuo Nr. 104 iki Nr. 125) lubų būklę, teismas remiasi Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų duomenimis. Vilniaus visuomenės sveikatos centras yra nustatęs, kad: 1) 2015 m. rugsėjo 29 d. patikrinimo metu kameroje Nr. 114 (pareiškėjas joje buvo laikomas 2015 m. liepos 22 d. ir 2015 m. rugpjūčio 12 d.) sienų ir lubų paviršiai yra tinkami lengvam valymui ar dezinfekcijai; šioje kameroje atsilupusių, nelygių lubų paviršių nenustatyta; 2) 2015 m. kovo 2 d. patikrinimo metu buvo nustatyta, kad kameroje Nr. 107 (pareiškėjas joje buvo laikomas 2015 m. rugpjūčio 31 d.) lubų ir grindų paviršiai yra tinkami lengvam valymui (b. l. 32, 57). Nurodytos aplinkybės patvirtina išvadą, kad kamerų Nr. 114 ir 107 lubų būklė atitiko HN 76:2010 28 punkto reikalavimą. Duomenų, kad būtų tikrintos kitos karantino kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, ir būtų konstatuoti pažeidimai jose, byloje nėra pateikta. Teismas sprendžia, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių duomenų, patvirtinančių jo teiginius apie netinkamą karantino kamerų būklę, dėl kurios į maistą krisdavo dulkės ir smėlis, todėl jo argumentai apie dėl to atsiradusią neturtinę žalą atmetami kaip nepagrįsti.
Teismas, remdamasis tuo, kas buvo nurodyta, sprendžia, kad byloje nustatytų aplinkybių visuma patvirtina, jog ginčo laikotarpiu buvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą Lukiškių TI-K. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008). Tačiau nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas kameroje Nr. 203, kurioje jam teko mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, buvo laikomas tik 4 paras, nustatytas pažeidimas vertinamas kaip trumpalaikis, be to, minimali ploto norma buvo pažeista nežymiai – pareiškėjui teko 3,41 kv. m ploto, šioje kameroje pareiškėjas buvo laikomas tik su vienu asmeniu. Teismas pažymi, kad Lukiškių TI-K pateikti duomenys patvirtina, jog kitose kamerose pareiškėjas ginčo laikotarpiu dažniausiai būdavo laikomas vienas. Be to, byloje nenustatyta, jog Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Spręsdamas dėl pareiškėjo pareikšto reikalavimo neturtinę žalą atlyginti pinigais, teismas atsižvelgia į tai, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 4 punktas suteikia teismui teisę išspręsti kilusį ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, ne kartą yra konstatavęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (2014 m. lapkričio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-2162/2014).
Teismas, vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, susijusias su pažeidimo mastu, jo trukme ir intensyvumu, sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje nustatytas pažeidimas nelaikytinas intensyviu, todėl pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais nėra, o pažeidimo pripažinimas laikomas pakankamu ir teisingu atlygiu už pareiškėjo patirtus nepatogumus.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktu, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo XII-2399 redakcija) 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
pareiškėjo S. D. skundą patenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad 2015 m. liepos 24 d. – 2015 m. liepos 27 d. laikotarpiu buvo pažeista S. D. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytą kameros ploto normą Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime.
Pareiškėjo S. D. reikalavimą dėl 800 eurų neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.