Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Audronės Jarackaitės ir Vyto Miliaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo asmens akcinės bendrovės Lietuvos pašto atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 14 d. nutarties, kuria atmestas jo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, civilinėje byloje Nr. B2-1581-560/2010 pagal pareiškėjų A. R. , uždarosios akcinės bendrovės „Skala“ generalinio direktoriaus J. B. , M. L. , S. L. ir uždarosios akcinės bendrovės „Statovita“ pareiškimus atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Skala“ dėl bankroto bylos iškėlimo.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

Vilniaus apygardos teismas 2009 m. liepos 24 d. nutartimi iškėlė atsakovui UAB „Skala“ bankroto bylą; 2010 m. kovo 22 d. nutartimi patvirtino kreditorių reikalavimus; 2010 m. balandžio 29 d. ir birželio 23 d. nutartimis patvirtino kreditorių sąrašo ir jų reikalavimų patikslinimus.

Trečiasis asmuo bankrutuojančios UAB „Skala“ kreditorius AB Lietuvos paštas 2010 m. birželio 23 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones: 1) uždrausti atsakovo BUAB „Skala“ administratoriui ir įmonės kreditorių komitetui priimti sprendimus dėl atsakovo BUAB „Skala“ turto perleidimo (realizavimo), perleisti atsakovo BUAB „Skala“ turtą bet kokiais būdais tretiesiems asmenims ar kreditoriams, kol įsiteisės teismo nutartis dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia; 2) uždrausti atsakovo BUAB „Skala“ turto administratoriui atsiskaityti su BUAB „Skala“ kreditoriais, kol įsiteisės teismo nutartis dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia (t. 3, b. l. 264-265). Prašymą grindė tuo, kad bankroto bylą nagrinėjantis teismas iš pradžių buvo pritaikęs atsakovo turto areštą, tačiau administratoriaus prašymu nutartį dėl turto arešto 2009 m. spalio 22 d. panaikino. Be to, šiuo metu tarp trečiojo asmens ir atsakovo vyksta ginčas dėl 3,5 mln. Lt dydžio finansinio reikalavimo patvirtinimo. Atsižvelgiant į tai, kad BUAB „Skala“ 2010 m. gegužės 17 d. kreditorių susirinkime buvo svarstomas klausimas dėl atsakovo BUAB „Skala“ turto įvertinimo ir realizavimo tvarkos, bei į tai, kad bankrutuojančios įmonės turtą valdo ir juo disponuoja administratorius, kyla grėsmė, jog patvirtinus trečiojo asmens AB Lietuvos paštas 3,5 mln. Lt finansinį reikalavimą nebeliks lėšų, iš kurių jo reikalavimai galėtų būti patenkinti.

Atsakovas BUAB „Skala“ atsiliepimu į prašymą (t. 3, b. l. 270-271) su prašymu nesutiko ir prašė jį atmesti. Pasak atsakovo, pagal bendrą taisyklę tik teismui pripažinus įmonę bankrutavusia ir priėmus nutartį likviduoti įmonę dėl bankroto, realizuojamas įmonės turtas ir tenkinami kreditorių reikalavimai (ĮBĮ 30, 31, 35 str.). Kai bankroto bylą nagrinėjantis teismas pripažins BUAB „Skala“ bankrutavusiu ir likviduojamu dėl bankroto, jo turtas bus pradėtas realizuoti ir tenkinami kreditorių reikalavimai nelaukiant, kol ginčijami kreditorių reikalavimai bus galutinai išspręsti, nes vieno ar kelių kreditorių interesai negali būti iškeliami aukščiau už kitų. Nors ĮBĮ nedraudžia teismui spręsti klausimo dėl dalies įmonės turto pardavimo iki nutarties likviduoti įmonę priėmimo (ĮBĮ 10 str. 7 d. 6 p.), jei to turto tolesnis valdymas ar saugojimas susijęs su didelėmis išlaidomis arba gali gerokai sumažinti jo vertę, bet tokios galimybės BUAB „Skala“ kreditorių susirinkimas nesvarstė ir administratorius tokio prašymo neteikė.

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. liepos 14 d. nutartimi (t. 3, b. l. 272-273) trečiojo asmens AB Lietuvos pašto prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė. Pirmosios instancijos teismas iš ĮBĮ 30 straipsnio 1 dalies ir 31 straipsnio 3 dalies analizės padarė išvadą, kad tik įsiteisėjus nutarčiai, kuria įmonė pripažinta bankrutavusia ir paskelbta likviduojama dėl bankroto, administratorius įgyja teisę realizuoti įmonės turtą ir vėliau tenkina patvirtintus kreditorių finansinius reikalavimus. Atsakovas BUAB „Skala“ kol kas nepripažintas bankrutavusiu ir likviduojamu dėl bankroto. Todėl prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių teismas atmetė. Be to, trečiasis asmuo AB Lietuvos paštas nepateikė jokių motyvų, kodėl sprendimų dėl turto perleidimo priėmimas iki įmonės pripažinimo bankrutavusia kels grėsmę jo finansinių interesų tenkinimui, o po nutarties dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia įsiteisėjimo – nebe.

Trečiasis asmuo AB Lietuvos paštas atskiruoju skundu (t. 4, b. l. 42-44) prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 14 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti. Atskirąjį skundą motyvuoja tuo, kad:

1. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad tik įsiteisėjus nutarčiai, kuria bankrutuojanti įmonė pripažįstama bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, administratorius įgyja teisę realizuoti įmonės turtą. Sisteminė ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 3 punkto, 14 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 23 straipsnio 5-6 punktų analizė leidžia teigti, jog įstatymų leidėjas nedraudžia realizuoti turtą ir atsiskaityti su kreditoriais, iki įmonė bus pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.

2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad apeliantas nepateikė argumentų, dėl kokių priežasčių nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių sprendimo vykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas (CPK 144 str.). Tai, kad administratoriaus prašymu buvo panaikinta nutartis dėl atsakovo turto arešto (t. 2, b. l. 106), kad atliekamas atsakovo nekilnojamojo turto vertinimas, kad artimiausiu metu administratorius ketina sušaukti kreditorių komiteto susirinkimą, kuriame bus tvirtinama turto pardavimo kaina, kelia grėsmę apelianto interesams. Pardavęs turtą, administratorius tenkins tik patvirtintų kreditorių reikalavimus, todėl kai vėliau bus patvirtintas trečiojo asmens reikalavimas, gali nebelikti turto, iš kurio būtų galima tenkinti jo finansinius reikalavimus. Tokia padėtis pažeistų kreditorių lygiateisiškumo principą bankroto procese (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-118/2008).

3. Priimdamas skundžiamą nutartį, pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, kad apelianto pareikštas finansinis reikalavimas yra didelis (3,5 mln. Lt), o administratorius nepagrįstai jį ginčija.

Atsakovas BUAB „Skala“ atsiliepimu į atskirąjį skundą (t. 4, b. l. 82-83) skundą laiko nepagrįstu ir prašo Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 14 d. nutartį palikti nepakeistą.

Atskirasis skundas atmestinas.

Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl dviejų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki tol, kol įsiteisės teismo nutartis dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.

ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 3 punktas numato, kad administratorius ĮBĮ nustatyta tvarka valdo, naudoja bankrutuojančios įmonės turtą ir juo, taip pat bankuose esančiomis šios įmonės lėšomis disponuoja. ĮBĮ 14 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos teisė valdyti, naudoti bankrutuojančios įmonės turtą (lėšas) ir juo disponuoti suteikiama tik administratoriui. Nė vienas įmonės kreditorius ar kitas asmuo neturi teisės perimti bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto ir lėšų kitaip, negu nustatyta šio įstatymo.

Kaip žinia, įmonė bankrutuojančios įmonės statusą turi nuo nutarties iškelti jai bankroto bylą iki nutarties dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto įsiteisėjimo. Įsiteisėjus nutarčiai dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia bei likviduojama dėl bankroto bendrovė įgyja bankrutavusios įmonės statusą. ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 3 punkte ir 14 straipsnio 1 dalies 1 punkte kalbama būtent apie bankrutuojančios įmonės turto bei lėšų valdymą, naudojimą ir disponavimą, bet tai nereiškia, jog iki nutarties dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama įsiteisėjimo administratorius taip pat turi teisę atsiskaityti su kreditoriais. Išimtiniais atvejais bankrutuojančios įmonės turtas gali būti parduodamas iki nutarties likviduoti įmonę priėmimo, jeigu to turto tolesnis valdymas ar saugojimas susijęs su didelėmis išlaidomis arba gali gerokai sumažinti jo vertę (mutatis mutandis CPK 697 str.), tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad administratorius būtų svarstęs tokią galimybę. Nors administratorius turi teisę disponuoti banko sąskaitoje esančiomis lėšomis, bet lėšos skiriamos ne atsiskaityti su kreditoriais, o padengti einamąsias sąskaitas, pvz., už turto išlaikymą, saugojimą; jei įmonė tęsia ūkinę komercinę veiklą – už žaliavą, ir panašiai.

ĮBĮ 23 straipsnis reglamentuoja kreditorių susirinkimo teises. ĮBĮ 23 straipsnio 5-6 punktai numato, kad kreditorių susirinkimas turi teisę tvirtinti (keisti) administravimo išlaidų sąmatą, nustatyti administravimo išlaidų mokėjimo eilę ir tvarką, taip pat tvirtinti įmonės turto pardavimo kainą ir įmonės bankroto proceso metu sudarytas metines finansines ataskaitas (balansą ir pelno (nuostolių) ataskaitą); spręsti klausimus dėl ūkinės komercinės veiklos (jos tęstinumo, atnaujinimo, apribojimo, nutraukimo, sąmatos tvirtinimo ir pan.), teikti teismui pasiūlymus dėl įmonės ūkinės komercinės veiklos apribojimų ar nutraukimo bei apribojimų disponuoti įmonės turtu nustatymo. Kaip matyti, ĮBĮ 23 straipsnio 5-6 punktai nieko nekalba apie tai, kuriuo bankroto proceso etapu kreditorių susirinkimas įgyvendina išvardintas teises.

Įmonės turto pardavimas, jo perdavimas kreditoriams ir atsiskaitymas su kreditoriais vykdomas likviduojant bankrutavusią įmonę (ĮBĮ 31 str.), t. y. įsiteisėjus teismo nutarčiai, kuria nuspręsta likviduoti įmonę dėl bankroto.

Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad grėsmės apelianto interesams nėra, nes net jei iki įmonės paskelbimo likviduojama dėl bankroto administratorius ir realizuotų bankrutuojančios įmonės turtą teisės aktų nustatyta tvarka, tačiau gautų lėšų jis negalėtų panaudoti atsiskaityti su kreditoriais, kurių finansiniai reikalavimai jau yra patvirtinti.

Pažymėtina, kad apeliantas prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki tol, kol įsiteisės teismo nutartis dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Vadinasi, tokiai nutarčiai įsiteisėjus, laikinosios apsaugos priemonės nebegaliotų, tačiau veiksmai, kuriuos atlikti prašoma uždrausti (priimti sprendimus dėl įmonės turto perleidimo (realizavimo), perleisti tą turtą, atsiskaityti su kreditoriais), įprastai atliekami, kada įsiteisėja teismo nutartis dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Atsakovo nekilnojamojo turto vertintojo pasirinkimas ir/ar sutarties su juo dėl turto vertinimo sudarymas (t. 3, b. l. 210) reiškia paruošiamuosius veiksmus prieš priimant sprendimą dėl turto perleidimo, bet tai neprilygsta sprendimo dėl turto perleidimo priėmimui. Todėl neaišku, kodėl, apelianto nuomone, sprendimų dėl turto perleidimo priėmimas iki įmonės pripažinimo bankrutavusia kelia grėsmę jo finansinių interesų tenkinimui, o po nutarties dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia įsiteisėjimo – jau nebe.

Tai, ar apelianto finansinį reikalavimą administratorius ginčija visiškai ar iš dalies pagrįstai ar nepagrįstai, nustatys apelianto finansinį reikalavimą nagrinėjantis teismas išnagrinėjęs bylą iš esmės. Todėl apelianto pareikšto finansinio reikalavimo dydis (3,5 mln. Lt), kuris yra ginčijamas, neturi teisinės reikšmės nagrinėjant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones inter alia ir kreditorių komiteto atžvilgiu, tačiau prašymą adresavo tik atsakovui BUAB „Skala“, kurio vardu veikia administratorius, o kreditorių komiteto, apie kurio sudėtį nėra duomenų (t. 3, b. l. 215-222), nenurodė dalyvaujančiu byloje asmeniu (CPK 14 str. 3 d.).

Susiklosčius tokiai situacijai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas atitinkamas CPK ir ĮBĮ nuostatas, teisėtai ir pagrįstai atsisakė tenkinti apelianto prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, o skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų ir nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą nutartį.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 14 d. nutartį palikti nepakeistą.