Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gintaro Pečiulio (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Nijolės Piškinaitės ir Viginto Višinskio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo viešosios įstaigos Naujosios Vilnios poliklinikos, atsakovo individualios įmonės S. firmos ,,Elodėja“ ir atsakovo pagal priešieškinį Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. balandžio 20 d. sprendimo, kuriuo ieškinys ir priešieškinis patenkinti iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2-1369-51/2005 pagal ieškovo viešosios įstaigos Naujosios Vilnios poliklinikos ieškinį atsakovui individualiai įmonei S. firmai ,,Elodėja“ dėl negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties nutraukimo, iškeldinimo iš negyvenamųjų patalpų, skolos už patalpų nuomą ir komunalines paslaugas priteisimo, taip pat atsakovo individualios įmonės S. firmos ,,Elodėja“ priešieškinį ieškovui viešajai įstaigai Naujosios Vilnios poliklinikai, atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei dėl permokėtų nuomos mokesčio, išlaidų už komunalines paslaugas ir turto pagerinimo išlaidų atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas VšĮ Naujosios Vilnios poliklinika kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė : 1) nuo 2002 m. gruodžio 15 d. nutraukti 2000 m. sausio 28 d. negyvenamųjų pastatų ir patalpų nuomos sutartį su atsakovu IĮ S. firma ,,Elodėja“; 2) iškeldinti atsakovą iš negyvenamųjų patalpų, esančių Vilniuje, Parko g. 2, įpareigojant atlaisvinti patalpas per 14 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; 3) priteisti iš atsakovo 28 379,88 Lt nuomos mokesčio, 6 551,07 Lt išlaidų už komunalines paslaugas, 0,2 procentų dydžio delspinigius - 2 328,34 Lt ir 5 procentų dydžio metines palūkanas - 1 863 Lt.

Ieškovas nurodė, kad 2000 m. sausio 28 d. tarp šalių buvo sudaryta negyvenamųjų pastatų ir patalpų, esančių Vilniuje, Parko g. 2, nuomos sutartis. Jos galiojimo terminas 2001 m. gruodžio 29 d. buvo pratęstas iki 2002 m. gruodžio 31 d., bet ne ilgiau kaip iki negyvenamųjų patalpų įtraukimo į privatizavimo programą. Atsakovas įsipareigojo mokėti kas mėnesį 1 448,20 Lt (po 17,10 Lt už vieną kv. m.) nuomos mokesčio, taip pat mokėti nuomojamų patalpų eksploatavimo išlaidas, komunalines, ryšių paslaugas bei žemės mokestį. Atsakovas nuo 2002 m. sausio 1 d. iki 2003 m. liepos 31 d. nuomos bei komunalinių paslaugų mokesčių nemokėjo, todėl liko skolingas 34 930,95 Lt (28 379,88 Lt nuomos mokesčio ir 6 551,07 Lt mokesčių už komunalines paslaugas). Atsakovo nuomojamos patalpos Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2002 m. birželio 5 d. sprendimu Nr. 587 buvo įtrauktos į Vilniaus miesto savivaldybės papildomą privatizavimo objektų sąrašą. Ieškovas 2002 m. rugpjūčio 30 d., 2002 m. gruodžio 9 d. raštais įspėjo atsakovą apie sutarties nutraukimą bei atsakovo pareigą perduoti patalpas ieškovui, tačiau atsakovas tai padaryti atsisakė.

Atsakovas IĮ S. firma ,,Elodėja“ pareiškė priešieškinį ieškovui VšĮ Naujosios Vilnios poliklinikai ir atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, kuriuo prašė : 1) pripažinti, kad negyvenamųjų patalpų ir pastatų nuomos 1999 m. birželio 16 d., 1999 m. liepos 22 d., 2000 m. sausio 28 d. sutarčių 1 punkte neteisingai apskaičiuotas ir nustatytas 17,10 Lt už vieną kv. m. nuomos mokestis per mėnesį; 2) priteisti iš ieškovo VšĮ Naujosios Vilnios poliklinikos permokėtą 16 358,89 Lt nuomos mokestį, 6 771,43 Lt išlaidų už komunalines paslaugas; 3) priteisti iš ieškovo VšĮ Naujosios Vilnios poliklinikos ir/arba iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 112 517 Lt turto pagerinimo išlaidų, įskaitant šias sumas į nuomos ir komunalinių paslaugų mokesčių kainą.

Atsakovas nurodė, kad iš ieškovo viešo konkurso būdu 1993 m. rugsėjo 22 d. išsinuomojo 49,85 kv. m ploto negyvenamąsias patalpas, pagal 1994 m. liepos 22 d. sutartį – papildomai 36,36 kv. m . Šalys 1996 m. balandžio 26 d. protokolu patikslino išnuomotus plotus – atitinkamai 53,75 kv. m. ir 30,94 kv. m. Sutartys buvo pratęsiamos, o nuomos mokestis indeksuojamas įstatymų nustatyta tvarka. Tačiau 1999 m. birželio 16 d., 1999 m. liepos 22 d., 2000 m. sausio 28 d. sutartyse nustatytas per didelis nuomos mokestis – po 17,10 Lt už vieną kv. m. Apskaičiuojant tokį nuomos mokestį pažeista Statybos ir urbanistikos ministerijos ir Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerijos 1997 m. gegužės 22 d. įsakymu Nr. 153/45 patvirtinta Negyvenamųjų pastatų ir patalpų nuomos kainos skaičiavimo tvarka (toliau – Tvarka). Į kainos skaičiavimo formulę turėjo būti įvesta ne turto registro įmonės nustatyta pastato vertė - 394 851 Lt, o neindeksuota pastato likutinė vertė – 31 508,16 Lt. Dėl neteisingo nuomos kainos nustatymo atsakovas 1999–2002 m. laikotarpiu sumokėjo 16 358,89 Lt nuomos mokesčio daugiau, negu turėjo būti apskaičiuota pagal minėtą Tvarką. Atsakovas taip pat nurodė, jog ieškovas neteisingai apskaičiavo PVM mokesčius už komunalines paslaugas ir mokesčius už elektros energiją, todėl iš ieškovo atsakovui priteistina permokėta šių mokesčių suma - 6 771,43 Lt. Nuomos sutarčių galiojimo laikotarpiu atsakovas už 112 517 Lt atliko išnuomotų patalpų pagerinimus, kuriems pagal nuomos sutartį nebuvo reikalingas nuomotojo leidimas. Atsakovas kreipėsi dėl pagerinimo išlaidų atlyginimo į Vilniaus miesto savivaldybę, tačiau ji nepagrįstai nesutiko atlyginti pagerinimo išlaidų.

Vilniaus apygardos teismas 2005 m. balandžio 20 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį patenkino iš dalies : 1) nutraukė 2000 m. sausio 28 d. negyvenamųjų pastatų ir patalpų nuomos sutartį nuo 2002 m. gruodžio 15 d.; 2) nusprendė iškeldinti atsakovą IĮ S. firmą ,,Elodėja“ iš negyvenamųjų patalpų, esančių Vilniuje, Parko g. 2, įpareigodamas atlaisvinti patalpas per 14 dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos; 3) priteisė atsakovui iš ieškovo VšĮ Naujosios Vilnios poliklinikos 2 257 Lt permokėto nuomos mokesčio ir 67,71 Lt žyminio mokesčio.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nėra pagrindo nutraukti nuomos sutartį prieš terminą dėl patalpų įtraukimo į privatizuojamų objektų sąrašą. Sutarties terminas buvo apibrėžtas įtraukimu į privatizavimo programą, o ne į privatizuojamų objektų sąrašą. Teismas patenkino ieškovo reikalavimą nutraukti nuomos sutartį nuo 2002 m. gruodžio 15 d. CK 6.847 ir 6.497 straipsnių pagrindu, tai yra dėl mokesčių nemokėjimo, nurodęs, kad atsakovas neneigė fakto, jog nuo 2002 m. pradžios mokesčių nemokėjo. Teismas nelaikė pagrįsta priežastimi nemokėti net dalies mokesčių dėl to, kad tarp šalių kurį laiką vyko ginčai dėl mokesčių apskaičiavimo pagrįstumo. Teismas nepagrįstais pripažino ieškovo VšĮ Naujosios Vilnios poliklinikos ir atsakovo pagal priešieškinį Vilniaus miesto savivaldybės argumentus, jog skaičiuojant ginčo patalpų nuomos kainą, likutinės pastato vertės nebuvo galima nustatyti dėl duomenų stokos. Ruošiant patalpas privatizavimui, Vilniaus miesto savivaldybė 2002 m. sausio 1 d. nustatė šio pastato likutinę vertę – 31 508,16 Lt. Ši vertė yra daugiau kaip dešimt kartų mažesnė, nei įtraukta į nuomos kainos skaičiavimo formulę suma. Teismas padarė išvadą, kad net nesant galimybės nustatyti pastato likutinę vertę dėl techninės ir kitokios dokumentacijos trūkumo, turėjo būti vadovaujamasi Tvarkos 6 punktu ir turėjo būti pavesta likutinę vertę nustatyti komisijai. Vilniaus miesto savivaldybei 1997 m. perduodant ieškovui patalpas pagal panaudos sutartį, perdavimo metu buvo fiksuojama likutinė patalpų vertė – 42 667 Lt. Atsakovas buvo silpnesnioji nuomos sutarties šalis. Jis buvo ilgalaikis nuomininkas, remontavo patalpas, todėl, siekdamas nepertraukiamai tęsti savo verslą, buvo suinteresuotas tęsti nuomos sutartis, nors ir ne itin palankiomis sutartinėmis sąlygomis. Nuomotojas faktiškai galėjo tuo naudotis ir diktuoti sąlygas dėl nuomos mokesčio dydžio. Teismas sprendė, kad 1999 m. nuomos sutartyse 17,10 Lt už vieną kv. m. patalpų nuomos kaina buvo nustatyta nepagrįstai. Kadangi paskutinė šalių nustatyta 1996 m. sutartyje nuomos mokesčio kaina už vieną kv. m buvo 10 Lt (be PVM), pripažintina, jog sudarant 1999 m. ir vėlesnes sutartis, turėjo būti vadovaujamasi Tvarkos 19 punkto nuostata, pagal kurią, pasibaigus sutarties terminui nuomininkas, tvarkingai vykdęs nuomos sutartimi prisiimtas pareigas, turi pirmenybės teisę atnaujinti (pratęsti) nuomos sutartį ne konkurso tvarka, o nuomotojas, atnaujindamas (pratęsdamas) nuomos sutartį, turi vadovautis Tvarkos 5 punktu, tačiau nuomininkui apskaičiuota vieno kv. m bendrojo ploto metinė nuomos kaina turi būti ne mažesnė už tą, kurią jis mokėjo iki sutarties termino pasibaigimo. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad tinkamai vykdant Tvarkos reikalavimus, tai yra į kainos skaičiavimo formulę įvedant likutinę patalpų vertę, anksčiau buvusi šalių sutarta nuomos kaina po 1999 m. turėtų būti didesnė nei 10 Lt už kv. m. (be PVM). Nepagrįstais pripažinti ir atsakovo argumentai, kad nuomos mokestis turėjo būti ne didesnis kaip 8,47 Lt už vieną kv. m. Teismas nurodė, kad nustačius 11,80 Lt (10 Lt+18 proc. PVM) nuomos mokestį už vieną kv. m. per laikotarpį nuo 1999 m. nuomos sutarčių sudarymo iki ieškinyje nurodyto laiko, tai yra iki 2003 m. liepos mėnesio, atsakovas IĮ S. firma ,,Elodėja“ ieškovui turėjo sumokėti 46 230 Lt. Iš ieškovo pateiktų duomenų matyti, kad atsakovas 1999–2002 m. laikotarpiu sumokėjo 58 331 Lt nuomos mokesčių. Teismas iš nurodytos sumos atėmė 8 000 Lt nuomos mokestį už laikotarpį, kai nuomos mokestis dar nebuvo padidintas, tai yra nuo 1999 m. sausio 1 d. iki 1999 m. birželio 16 d., bei nustatė, kad IĮ S. firma ,,Elodėja“ laikotarpiu nuo 1999 m. birželio 16 d. iki 2002 m. pabaigos sumokėjo 50 331 Lt nuomos mokesčio. Teismas pripažino, kad atsakovas yra sumokėjęs 4 101 Lt nuomos mokesčio daugiau, negu būtų turėjęs mokėti už laikotarpį nuo 1999 m. sutarčių sudarymo iki 2003 m. liepos mėnesio. Dėl šios priežasties teismas ieškinio dalį dėl nuomos mokesčio nepriemokos atmetė, o priešieškinį patenkino iš dalies dėl 4 101 Lt nuomos mokesčio permokos (CK 6.237 str. 1 d.).

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas yra skolingas ieškovui 1157 Lt mokesčių už komunalines paslaugas, taip pat turi sumokėti 589 Lt delspinigių pagal sutartį dėl įsiskolinimo už 2001 metus, 98 Lt delspinigių už komunalinių paslaugų mokesčių nepriemoką. Bendra skolos už komunalinių paslaugų mokesčius, taip pat nurodytų delspinigių suma pirmosios instancijos teismas sumažino atsakovui iš ieškovo priteistiną piniginę sumą iki 2257 Lt (4101 – 1157 – 589 – 98).

Pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta, kad pagal 1996 m. spalio 17 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties 5.2 ir 5.4 punktus IĮ S. firma ,,Elodėja“ turėjo teisę atlikti kai kuriuos patalpų remonto darbus be nuomotojo raštiško leidimo, tačiau į išlaidų atlyginimą nuomininkas turi teisę tik tada, kai pagerinimai padaryti šalių susitarimu. Tiek ieškovas, tiek Vilniaus miesto savivaldybė neigė susitarimo dėl patalpų pagerinimo buvimą. Įrodymų apie tokio susitarimo buvimą nepateikta. Nei viename rašytiniame įrodyme ar ekspertizės akte nėra konstatuoti remonto darbai, susiję su pastato pagrindinių laikančiųjų konstrukcijų atstatymu, o tiek pagal nuomos sutarčių nuostatas, tiek pagal Vilniaus miesto tarybos 2001 m. vasario 28 d. sprendimu patvirtintos Nuomininko nuomos metu privatizavimo objektui (statiniui) pagerinti padarytų išlaidų atlyginimo objekto privatizavimo metu tvarkos 4 punktą, tik į tokio pobūdžio darbų atlikimą investuotos lėšos galėjo būti įskaitytos į nuomos mokestį. Be to, tik esant susitarimui dėl tokio remonto (1996 m. spalio 17 d. sutarties 5.3 p. 2 d.). Remdamasis šia išvada teismas atsakovo IĮ S. firmos ,,Elodėja“ priešieškinio reikalavimą dėl išnuomotų patalpų pagerinimo išlaidų atlyginimo priteisimo atmetė.

Ieškovas VšĮ Naujosios Vilnios poliklinika apeliaciniu skundu prašė pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2005 m. balandžio 20 d. sprendimo dalį dėl nuomos mokesčio - patenkinti ieškinį dėl 28 379,88 Lt nuomos mokesčio skolos ir 2 199,24 Lt delspinigių priteisimo, o priešieškinį dėl permokėto nuomos mokesčio atmesti. Ieškovas skundą grindė šiais argumentais :

Neaišku, kokia 2002 m. sausio 1 d. patalpų verte teismas vadovavosi. Teismas rėmėsi ne 1990 m. sausio 1 d. patalpų likutine balansine verte. Teismo nurodyta patalpų likutinė vertė 1997 metais perduodant jas pagal panaudos sutartį iš Vilniaus miesto savivaldybės VšĮ Naujosios Vilnios poliklinikai, taip pat nėra 1990 m. sausio 1 d. patalpų likutinė balansinė vertė.Nepagrįsta teismo išvada, kad nebuvo pateikti įrodymai, jog nesant techninės ir kitos patalpų vertės dokumentacijos, sprendimą dėl patalpų vertės būtų priėmusi komisija, kaip reikalauja Tvarkos 6 punktas. Komisija 1999 m. birželio 1 d. protokolu Nr. 26 ir 2000 m. sausio 11 d. protokolu Nr. 2 leido pratęsti patalpų nuomos sutartį su IĮ S. firma ,,Elodėja“ bei nustatė 17,10 Lt nuomos kainą už vieną kv. m. Komisija kainą skaičiavo pagal Tvarkos 5 punkte nustatytą formulę, joje įrašydama Nekilnojamojo turto registro 1998 m. rugsėjo 23 d. pažymėjime nurodytą patalpų vertę - 394 851 Lt.IĮ S. firma ,,Elodėja“ nebuvo silpnesnioji sutarties šalis. Ji, 1999 m. sudarydama nuomos sutartį, verslą vykdė jau 8 metus. Ieškovas tuo laiku buvo reorganizuojamas iš biudžetinės į viešąją įstaigą. Ilgalaikė patalpų nuoma tik sustiprino atsakovo, kaip nuomos sutarties šalies, pozicijas.Teismas neįvertino tai, kad IĮ S. firma ,,Elodėja“ pasirašė ir vykdė 1999 m. birželio 16 d., 1999 m. liepos 22 d., 2000 m. sausio 28 d., 2000 m. gruodžio 28 d. ir 2001 m. balandžio 2 d. nuomos sutartis, pagal kurias įsipareigojo ir mokėjo 17,10 Lt nuomos mokestį už vieną kv. m. Be to, atsakovas pasirašė 2002 m. sausio 9 d. sutartį Nr. 4, kuria įsipareigojo ir iki 2002 m. vasario 28 d. sumokėjo 4 626,64 Lt nuomos mokesčio skolą už 2001 metus, kuri buvo skaičiuojama pagal 17,10 Lt už vieną kv. m. kainą, todėl neteko teisės ginčyti šias sutartis (CK 1.79 str.).Atsakovas nuo 2002 m. sausio 1 d. nevykdo 2001 m. gruodžio 29 d. nuomos sutartimi prisiimto įsipareigojimo mokėti už nuomą. Per laikotarpį nuo 2002 m. sausio 1 d. iki 2003 m. liepos 31 d. susidarė 28 379,88 Lt nuomos mokesčio skola.Teismas atmetė atsakovo IĮ S. firmos ,,Elodėja“ priešieškinio reikalavimą pripažinti, kad 1999 m. ir vėlesnių nuomos sutarčių 1 punkte buvo neteisingai apskaičiuotas ir nustatytas 17,10 Lt už vieną kv. m. nuomos mokestis, todėl minėtose sutartyse nustatytas nuomos mokesčio dydis galioja. Ieškovas turi teisę teismine tvarka išieškoti 28 379,88 Lt nuomos mokesčio ir 2 199,24 Lt delspinigių.

Atsakovas IĮ S. firma ,,Elodėja“ apeliaciniu skundu prašė: 1) panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2005 m. balandžio 20 d. sprendimo dalį, kuria nutraukta 2000 m. sausio 28 d. negyvenamųjų pastatų ir patalpų nuomos sutartis bei nuspręsta iškeldinti IĮ S. firmą ,,Elodėja“ iš negyvenamųjų patalpų, esančių Vilniuje, Parko g. 2; 2) pakeisti teismo sprendimo dalį, kuria atmestas IĮ S. firmos ,,Elodėja“ priešieškinio reikalavimas dėl 112 517 Lt nuomojamų negyvenamųjų patalpų pagerinimo išlaidų ir priteisti iš ieškovo VšĮ Naujosios Vilnios poliklinikos ir/ar atsakovo pagal priešieškinį Vilniaus miesto savivaldybės 53 615,12 Lt pagerinimo išlaidų. Atsakovas skundą grindė šiais argumentais :

Teismas neturėjo pagrindo spręsti, kad nuomos sutarties terminas pasibaigė 2002 m. gruodžio 31 d. Ieškovas 2003 m. rugpjūčio 1 d. patikslintame ieškinyje reikalavo priteisti nuomos mokestį ir už laikotarpį nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2003 m. liepos 31 d. Tai rodo, jog šalys ir po nuomos sutartimi nustatyto patalpų nuomos termino pasibaigimo 2002 m. gruodžio 31 d., toliau tęsė nuomos santykius. Nuomos terminas, kaip ir buvo nustatyta 2000 m. sausio 28 d. sutartyje, turėjo tęstis iki negyvenamųjų patalpų įtraukimo į privatizavimo programą, o ne į privatizuojamų objektų sąrašą.Teismas, konstatavęs, jog nuomos sutartis pasibaigė 2002 m. gruodžio 31 d., įskaitė ieškovo naudai 6 729 Lt nuomos mokesčio už laikotarpį nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2003 m. liepos mėnesio, tai yra už laikotarpį, kurio metu, teismo nuomone, nuomos santykiai buvo pasibaigę. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą pažymėjo, kad, pasibaigus šalių nuomos santykiams, pasibaigia nuomotojo teisė reikalauti priteisti nuomos mokestį. Apeliacinės instancijos teismui nusprendus, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai nutraukė nuomos sutartį, turi būti padidinta 6 729 Lt iš ieškovo VšĮ Naujosios Vilnios poliklinikos atsakovui IĮ S. firmai ,,Elodėja“ priteistina suma.Nebuvo teisinio pagrindo nutraukti nuomos sutartį ir spręsti dėl IĮ S. firmos ,,Elodėja“ iškeldinimo iš nuomojamų patalpų. Teismas nurodė, jog IĮ S. firma ,,Elodėja“ yra sumokėjusi 4 101 Lt nuomos mokesčio daugiau, negu būtų turėjusi mokėti laikotarpiu nuo 1999 m. sutarčių sudarymo iki 2003 m. liepos mėnesio. Nepaisant tokios išvados, buvo priimtas sprendimas nutraukti nuomos sutartį, nes atsakovas nemokėjo net dalies mokesčių.Teismas, iš esmės teisingai nusprendęs priteisti iš ieškovo permokėtą nuomos mokestį, neteisingai jį apskaičiavo. Pagal 1996 m. spalio 17 d. sutartį, kuria teismas rėmėsi priteisdamas atsakovo naudai permokėtą nuomos mokestį, buvo nustatytas nuomos mokestis - 10 Lt už vieną kv. m. su PVM. Teismas be pagrindo prie 10 Lt už vieną kv. m. kainos pridėjo dar 18 procentų PVM, todėl iš ieškovo atsakovui priteistina permokėtų nuomos mokesčių suma turi būti padidinta 7 562,60 Lt.Teismas nustatė, jog 1996 m. spalio 17 d. nuomos sutarties 5.2 punkte apibrėžta, kad neturint nuomotojo raštiško leidimo negalima patalpų perplanuoti, subnuomoti, pertvarkyti, išskyrus patalpų pagerinimo darbus (inžinerinių tinklų – apšildymo, vandentiekio, kanalizacijos, elektros, ryšių ir t. t. – sumontavimas, sienų, langų apšiltinimas ir pan.). Teismas taip pat pripažino, kad iš sutartinių nuostatų galima daryti išvadą, jog IĮ S. firma ,,Elodėja“ turėjo teisę atlikti kai kuriuos patalpų pagerinimo darbus ir be nuomotojo raštiško leidimo. Taigi, šalių susitarimu atsakovui buvo leista daryti sutartus nuomojamų negyvenamųjų patalpų pagerinimus, todėl teismas turėjo priteisti atsakovo naudai kai kurias iš anksto sutartas pagerinimo išlaidas: už langų remontą - 2 985,96 Lt, langų ir radiatorių dažymą - 1 530,96 Lt, medinių palangių remontą - 183,16 Lt, lauko durų remontą - 487,01 Lt, grindų pagerinimo darbus - 8 749,05 Lt, dviejų sanitarinių mazgų įrengimą - 12 367,40 Lt, lubų sutvarkymo darbus - 6 924,15 Lt, elektros instaliacijos darbus - 15 601 Lt, apsauginės ir priešgaisrinės signalizacijos įvedimą - 4 786,43 Lt (iš viso 53 615,12 Lt).

Atsakovas pagal priešieškinį Vilniaus miesto savivaldybė apeliaciniu skundu prašė pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2005 m. balandžio 20 d. sprendimo dalį dėl nuomos mokesčio - priteisti ieškovui VšĮ Naujosios Vilnios poliklinikai nuomos mokestį 28 379,88 Lt. Atsakovas pagal priešieškinį skundą grindė šiais argumentais :

IĮ S. firma „Elodėja“, sudarydama 1999 m. ir vėlesnių metų patalpų nuomos sutartis bei iki 2001 m. gruodžio 31 d. vykdydama sutartinius įsipareigojimus, sutiko su nuomos mokesčiu - 17,10 Lt už vieną kv. m. Ji prievolę nustojo vykdyti nuo 2002 m. sausio 1 d., todėl už laikotarpį nuo 2002 m. sausio 1 d. iki 2003 m. liepos 31 d. dėl prievolės nevykdymo susidarė 28 379,88 Lt nuomos mokesčio skola.Sudarant 1999 m. patalpų nuomos sutartis, išnuomojamos patalpos buvo Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybė. Pagal Tvarkos 2 punktą, joje numatyti reikalavimai savivaldybėms yra tik rekomendacinio pobūdžio.Negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų bei patalpų komisija nustatė 17,10 Lt nuomos kainą už vieną kv. m. Kaina buvo paskaičiuota pagal Tvarkos 5 punkto formulę, įrašant į formulę Nekilnojamojo turto registro nurodytą 394 851 Lt ginčo patalpų vertę. Tvarkos 6 punkte nurodyta, jog tais atvejais, kai dėl pateisinamų priežasčių nėra išlikusi pastato buhalterinė dokumentacija, pastatai įkainojami eksperimentiškai. Tokiu atveju skaičiuojant pastato vieno kv. m. bendro ploto pradinę metinę nuomos kainą, Tvarkos 5 punkto formulėje vietoj L x I (sandaugos) įrašoma nuomos konkurso komisijos nustatytoji pastato vertė bei nuomos kaina apskaičiuojama pagal minėtą formulę. Laikytina, kad šis patalpų vertės dydis yra nustatytas patalpų nuomos konkurso komisijos, tai yra dydis nustatytas laikantis minėtų Tvarkos 6 punkto reikalavimų ir pagrįstai įrašytas į formulę.Pagal Statistikos departamento informaciją, bendrasis statybos kainų indeksas (be PVM), nuomos kainos skaičiavimo formulėje žymimas reikšme I, skirtas negyvenamųjų patalpų vieno kv. m. nuomos kainai apskaičiuoti, 1999 m. birželio mėnesį buvo 512,622, rugsėjo mėnesį – 522,762. Tokiu atveju formulės reikšmė L – neindeksuota išnuomojamų patalpų likutinė vertė, jas išnuomojant 1999 metais, buvo apie 755 Lt (394 851 Lt:522,762). Įvertinus tai, kad pagrindinių priemonių apskaitos inventorinės kortelės, kurioje yra ginčo patalpų inventorinės apskaitos duomenys, skiltyje „pirminė vertė“ nurodyti du patalpų pirminių verčių dydžiai – 43 186 Lt ir 4 115 Lt, kad šios kortelės skiltyje ,,objekto užpajamavimo pažyma“ nurodyta ,,1994 m. balandis“, manytina, jog 4 115 Lt patalpų pirminės vertės dydis yra įrašytas iš 1994 m. balandžio 7 d. Pagrindinių priemonių priėmimo–perdavimo akto, kuriuo yra perduotos kartu su kitomis ir ginčo patalpos (Moterų konsultacijos Nr. 6) ir kuriame visų 912,48 kv. m ploto perduodamų patalpų pradinė vertė nurodyta 4 115 Lt, taip pat jame nurodyta, kad nusidėvėjimo norma yra 338,36 Lt. Ginčo patalpos sudaro 2/3 (615,92:912,48) akte nurodytų patalpų ploto. Tokiu atveju 2/3 nuo 4 115 Lt yra 2 744 Lt, o nuo 338,36 Lt – 225 Lt. Nusidėvėjimas per 9 metus (1990–1999 metais) yra 2 025 Lt (225x9), tad Tvarkos 5 punkto formulės reikšmė L – patalpų likutinė vertė sutarčių sudarymo metu buvo 719 Lt (2 744–2 025). Pagal vienus ir kitus duomenis apskaičiuoti minėtos formulės reikšmės L dydžiai – 755 Lt ir 719 Lt yra artimi. Remiantis nurodytais duomenimis yra pagrindas tvirtinti, kad komisijos nustatytasis 17,10 Lt vieno kv. m. ploto patalpų nuomos kainos dydis yra pagrįstas. Jo apskaičiavimas Tvarkos reikalavimams neprieštarauja.Teismas neteisingai nurodė, kad į nuomos kainos skaičiavimo formulę buvo įrašyta ne indeksuota išsinuomotų patalpų likutinė vertė pagal 1990 m. sausio 1 d. būklę, atsižvelgiant į nusidėvėjimo dydį, kaip numatyta Tvarkos 5 punkte, o Nekilnojamojo turto registro įstaigos nurodyta jų vertė – 394 851 Lt, nes iš esmės ši suma yra formulėje numatytų dydžių L ir I reali sandauga.Nuomos kaina už vieną kv. m. ploto buvo paskaičiuota pagrįstai, o kitu pagrindu sumažinti nuomos mokestį IĮ S. firma ,,Elodėja“ neprašė.

Pažymėtina, kad apeliantų apeliaciniuose skunduose nėra apeliuojama dėl tų pirmosios instancijos teismo išvadų, kuriomis remiantis išspręsti ieškinio ir priešinio ieškinio reikalavimai, susiję su mokesčių už komunalines paslaugas nepriemoka arba permoka, delspinigiais dėl šios rūšies mokesčių ir sutartinėmis palūkanomis.

Lietuvos apeliacinis teismas 2006 m. gruodžio 11 d. nutartimi pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2005 m. balandžio 20 d. sprendimą. Sprendimo dalį, kuria 2000 m. sausio 28 d. negyvenamųjų pastatų ir patalpų nuomos sutartis, sudaryta tarp VšĮ Naujosios Vilnios poliklinikos ir IĮ S. firmos ,,Elodėja“, buvo nutraukta, panaikino ir ieškinio reikalavimimą dėl 2000 m. sausio 28 d. negyvenamųjų pastatų ir patalpų nuomos sutarties nutraukimo atmetė. Priteistą iš VšĮ Naujosios Vilnios poliklinikos IĮ S. firmai ,,Elodėja“ piniginę sumą apeliacinės instancijos teismas padidino iki 30 225,40 Lt, o priteistą žyminį mokestį - iki 906,75 Lt. Kitos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalys paliktos nepakeistos.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad šalių ginčas dėl nuomos mokesčio dydžio apskaičiavimo kilo laikotarpiu nuo 1999 m. birželio 16 d. iki 2002 m. pabaigos. Ginčo laikotarpiu negyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarką reglamentavo Vyriausybės 1997 m. gegužės 9 d. nutarimas Nr. 448 „Dėl negyvenamųjų patalpų nuomos bei panaudos“ bei Statybos ir urbanistikos ir Valdymo reformų ir savivaldybės reikalų ministerijų įsakymu Nr. 153/45 patvirtinta Tvarka, kurios 5 punkte nustatyta, kaip apskaičiuojama išnuomoto vieno kv. m. bendrojo ploto pradinė metinė nuomos kaina, pateikta formulė, į kurią įrašomi Tvarkoje nustatyti duomenys, tarp jų neindeksuota išnuomojamo negyvenamojo ploto likutinė balansinė vertė pagal 1990 m. sausio 1 d. būklę, atsižvelgiant į nusidėvėjimo dydį.

Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad nuo 1999 m. birželio 16 d. atsakovui buvo nustatyta mokėti po 17,10 Lt už vieną nuomojamo bendrojo ploto kvadratinį metrą. Apskaičiuojant kvadratinio metro kainą, į formulę įrašyta ne likutinė neindeksuota balansinė patalpų vertė, o registro įmonės nustatyta patalpų kaina. Nepagrįstu pripažintas ieškovo argumentas, kad nebuvo žinoma balansinė likutinė patalpų vertė, todėl remtasi registro įmonės nustatyta patalpų verte. Vilniaus miesto savivaldybės Vietinio ūkio skyrius perdavė ieškovui patalpas, esančias Vilniuje, Parko g. 2, 1994 m. kovo 28 d. aktu. Perdavimo akte nurodyta pradinė patalpų vertė ir nusidėvėjimo vertė. 1997 metais, perduodant patalpas ieškovui pagal panaudos sutartį, patalpų likutinė vertė nurodyta 42 667,77 Lt. Vilniaus miesto savivaldybei įregistruojant patalpas nuosavybės teise Nekilnojamojo turto registre, registro įmonei savivaldybė pateikė duomenis apie pradinę ir likutinę vertę 1997 m. gruodžio 10 d. ir patalpų balansinę vertę, atskaičiavus nusidėvėjimą, kuri buvo 34 089,31 Lt. Ginčo patalpų likutinė balansinė vertė buvo žinoma. Nors Tvarkoje nustatyta nuomos kainos apskaičiavimo tvarka savivaldybėms yra tik rekomendacinė, tačiau Vilniaus miesto savivaldybė pati pasirinko Tvarkoje nustatytą nuomos kainos apskaičiavimo formulę, tačiau į ją įrašydama ne likutinę balansinę patalpų vertę, nustatė 17,10 Lt už vieną kv. m. kainą. Vilniaus miesto savivaldybei likutinė balansinė vertė buvo žinoma, todėl ji, nustatydama nuomos kainą ir taikydama nustatytą Tvarką, į formulę turėjo įrašyti 34 088,31 Lt likutinę balansinę vertę. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismas, ginčijamu laikotarpiu nustatydamas nuomos mokesčio dydį 10 Lt už vieną kv. m., pagrįstai vadovavosi Tvarka. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nuomos sutartį nutraukė nuo 2002 m. gruodžio 15 d. tuo pagrindu, jog atsakovas nemoka nuomos mokesčio. Nuomos sutarties nutraukimas tuo pagrindu pripažintas nepagrįstu, nes byloje nustatyta, kad atsakovas nuomos mokesčio ieškovui yra sumokėjęs daugiau, negu jam priklauso. Šalių sudaryta 2001 m. gruodžio 29 d. sutartis pasibaigė 2002 m. gruodžio 31 d. Nepagrįstas atsakovo motyvas, kad ginčo patalpos dar yra neįtrauktos į privatizavimo programą, todėl sutarties terminas nepasibaigęs. Atsakovas IĮ S. firma ,,Elodėja“ neteisingai aiškina nuomos sutarties 3 punkto sąlygas. Jame nustatyta, kad sutarties terminas yra iki 2002 m. gruodžio 1 d., bet ne ilgiau kaip iki patalpų įtraukimo į privatizavimo programą. Tai reiškia, kad patalpas įtraukus į privatizavimo programą, nuomos sutartis pasibaigtų, nors sutartimi nustatytas 2002 m. gruodžio 31 d. terminas dar būtų ir nesuėjęs. Nuomos sutarčiai pasibaigus atsakovas negrąžino patalpų ieškovui, todėl pagal CK 6.499 straipsnio 2 dalį privalo mokėti nuomos mokestį už visą laiką, kurį buvo pavėluota grąžinti daiktą. Apeliacinės instancijos teismas dėl reikalavimo atlyginti nuomojamo daikto pagerinimo išlaidas pagrįstumo nurodė, kad ekspertizės aktu nustatyta, jog atsakovas nuomojamų patalpų remontą atliko 1995-1998 metų laikotarpiu. Tada galiojusio 1964 m. CK normose nustatyta, kad nuomojamo turto einamąjį remontą nuomininkas privalo daryti savo sąskaita, o nuomotojas privalo savo sąskaita daryti kapitalinį išnuomoto turto remontą, jeigu ko kita nenustato įstatymas arba sutartis (CK 307 str., 306 str. 1 d.). Iki 1996 m. spalio 17 d. nuomos sutarties sudarymo patalpų kapitalinio remonto sąlygos nuomos sutartimis šalių apskritai nebuvo aptartos. 1996 m. nuomos sutartyje buvo numatyta, kad šalių susitarimu kapitalinis remontas, susijęs su nuomininko veikla, gali būti atliekamas nuomininko lėšomis. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, atsakovas nurodė, kad patalpų pagerinimo išlaidos sudaro 53 615,12 Lt (langų remontas – 2 985,96 Lt, langų, radiatorių dažymas – 1 530,96 Lt, medinių palangių remontas – 8 749,01 Lt, dviejų sanitarinių mazgų įrengimas – 12 367,40 Lt, lubų sutvarkymo darbai – 6 924,15 Lt, elektros instaliacijos darbai – 15 601 Lt, apsauginės ir priešgaisrinės signalizacijos įrengimas – 4 786,43 Lt). Iš nurodytų darbų kapitaliniam remontui priskiriami elektros instaliacijos darbai, apsauginės ir priešgaisrinės signalizacijos, sanitarinių mazgų įrengimas. Kiti darbai priskiriami prie paprasto (einamojo) remonto. Toks skirstymas pagrįstas Statybos techninio reglamento STR 1.01.08:2002 nuostatomis bei Statybos įstatymu. Pagal 1964 m. CK 306 straipsnį, kapitalinį remontą privalo daryti nuomotojas. Ieškovas tokių darbų neatliko. Iki 1996 m. nuomos sutartyje kapitalinio remonto sąlygos nebuvo aptartos. 1996 m. nuomos sutartyje buvo nustatyta, kad šalių susitarimu atsakovas savo lėšomis gali atlikti kapitalinį remontą, susijusį su jo veikla. Byloje nėra įrodymų, kad toks susitarimas buvo. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad kai kurie remonto darbai buvo neatidėliotinai reikalingi, todėl atsakovas įgijo teisę išieškoti neatidėliotino remonto kainą. Neatidėliotinais remonto darbais laikytini: sanitarinių mazgų įrengimas, elektros instaliacijos remonto darbai. Jų neatlikus, negalima naudotis išsinuomotomis patalpomis vykdant bet kokio pobūdžio veiklą. Aplinkybę, kad buvo atlikti tokio pobūdžio darbai, patvirtina patalpų apžiūros aktas, kurį pasirašė ieškovo atstovas, paties ieškovo pateiktas ekspertizės aktas bei teismo paskirtos ekspertizės aktas. Pagal ekspertizės išvadas elektros instaliacijos remonto darbų vertė - 15 601 Lt, sanitarinių mazgų įrengimo – 12 367,40 Lt. Medžiagų įsigijimo faktą patvirtina sąskaitos faktūros, prekių įsigijimo čekiai.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. rugsėjo 14 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. gruodžio 11 d. nutarties dalį, kuria paliktas nepakeistas pirmosios instancijos teismo 2005 m. balandžio 20 d. sprendimas dėl nuomos mokesčio permokos fakto pripažinimo ir priteistoji iš VšĮ Naujosios Vilnios poliklinikos IĮ S. firmai „Elodėja“ suma padidinta iki 30 225,40 Lt bei priteistas 906,75 Lt žyminis mokestis, panaikino ir šią bylos dalį grąžino nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka Lietuvos apeliaciniam teismui.

Kasacinis teismas pažymėjo, jog 1999 m. birželio 16 d., 1999 m. liepos 22 d., 2000 m. sausio 28 d. ir 2001 m. gruodžio 29 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartyse nustatytas mėnesinis nuomos mokestis už vieną kvadratinį metrą buvo 17,10 Lt. Ginčo negyvenamųjų patalpų nuomos santykius, susiformavusius nurodytų sutarčių pagrindu, reglamentavo 1964 m. CK 29 skirsnis ir 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio CK šeštosios knygos XXVIII skyriaus 1-3, 7 skirsniai. CK normose nustatyta, kad nuomos mokestis nustatomas šalių susitarimu. Byloje kilęs ginčas, ar Vilniaus miesto savivaldybė taikė ir ar privalėjo taikyti Statybos ir urbanistikos ir Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerijų 1997 m. gegužės 22 d. įsakymu Nr. 153/45 patvirtintą Negyvenamųjų pastatų ir patalpų nuomos kainos skaičiavimo tvarką. Remiantis įsakymo Nr. 153/45 „Dėl negyvenamųjų pastatų ir patalpų nuomos kainos skaičiavimo tvarkos“ 2 punktu, savivaldybėms tik rekomenduojama vadovautis nurodyta Negyvenamųjų pastatų ir patalpų nuomos kainos skaičiavimo tvarka, išnuomojant negyvenamuosius pastatus ir patalpas, priklausančias joms nuosavybės teise. Kasacinis teismas pažymėjo, kad rekomendacinis teisės taikymas reiškia savivaldos institucijų diskretiškumą naudojant joms nuosavybės teise priklausantį turtą, o jo ribos sąlygojamos principų, kuriais remiasi savivalda. Savivaldybei priklausančio turto, ieškovo valdomo panaudos pagrindais, nuomos santykių specifiškumą lemia ne tik turto nuosavybės forma, bet ir nuomotojo - viešosios įstaigos - teisinė padėtis - tokio turto nuoma galima tik steigėjui raštiškai sutikus. Tai reiškė ne tik sutikimą nuomoti, bet ir nuomos mokesčio dydžio nustatymą. Civilinių teisinių santykių susiformavimo specifika nepaneigia savivaldybei priklausančio turto nuomos santykių komercinio pobūdžio, sutarčių laisvės principo bei juose dalyvaujančių šalių sąžiningumo sutartiniuose santykiuose imperatyvo. Dalyvavimui savivaldybės turtu nuomos santykiuose yra būdingas naudos siekimas, ūkinė rizika. Dalyvavimas savivaldybės turtu komercinėje veikloje ir naudos siekimas turi koreliuoti su tais tikslais, kuriuos įgyvendina savivalda, taip pat veiklos principais. Savivaldybėms tik rekomenduojama vadovautis Statybos ir urbanistikos ir Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerijų 1997 m. gegužės 22 d. įsakymu Nr. 153/45 patvirtinta Negyvenamųjų pastatų ir patalpų nuomos kainos skaičiavimo tvarka. Vilniaus miesto savivaldybė ginčo laikotarpiu nustatydama atsakovui negyvenamųjų patalpų nuomos mokestį Negyvenamųjų patalpų nuomos kainos skaičiavimo formulės netaikė taip, kaip tai nustatyta Negyvenamųjų pastatų ir patalpų nuomos kainos skaičiavimo tvarkoje. Tačiau tokiais veiksmais dėl teisės akto rekomendacinio pobūdžio Vilniaus miesto savivaldybė nepažeidė veiklos teisėtumo principo. Nurodyti argumentai paneigia apeliacinės instancijos teismo išvadų pagrįstumą, kad nustatytas nuomos mokestis yra neteisėtai padidintas dėl netinkamo Negyvenamųjų pastatų ir patalpų nuomos kainos skaičiavimo tvarkoje įtvirtintos kainos skaičiavimo formulės taikymo. Kasacinis teismas, atsižvelgdamas į tai, jog apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino ieškovo ir Vilniaus miesto savivaldybės prievoles, kylančias iš valstybei nuosavybės teise priklausančių negyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio nustatymą reglamentuojančio teisės akto, nevertino tokio mokesčio dydžių nustatymo teisėtumo kitais pagrindais, kuriais remiasi Vilniaus miesto savivaldybė – tiek dėl sutarties laisvės principo taikymo, tiek dėl Negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų bei patalpų komisijos taikomos nuomos mokesčio nustatymo metodikos atliekant jos kompetencijai priskirtas funkcijas, panaikino apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria paliktas nepakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl nuomos mokesčio permokos fakto pripažinimo, ir šią bylos dalį grąžino nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.

Kasacinis teismas, vertindamas apeliacinės instancijos teismo argumentus dėl nuomininko teisės į išsinuomotų patalpų neatidėliojamai reikalingo kapitalinio remonto kainos išieškojimą iš nuomotojo, pažymėjo, kad išsinuomotų patalpų remontą atsakovas atliko 1995-1998 metų laikotarpiu. Pagal 1964 m. CK 306 straipsnį, nuomininkas turi teisę į neatidėliojamai reikalingo kapitalinio remonto kainos išieškojimą iš nuomotojo, nevykdžiusio jam tenkančios pareigos savo sąskaita daryti kapitalinį išnuomoto turto remontą. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad civiliniams teisiniams santykiams, atsiradusiems iki Civilinio kodekso įsigaliojimo, CK taikomas toms teisėms ir pareigoms bei teisinėms situacijoms, kurios atsiranda jam įsigaliojus, taip pat toms teisėms ir pareigoms, kurios nors atsiranda iki šio kodekso įsigaliojimo, bet įgyvendinamos jam įsigaliojus. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovo teisės į neatidėliojamai reikalingo kapitalinio remonto kainos išieškojimą iš nuomotojo, turėjo taikyti ir CK 6.492 straipsnio nuostatas. Be to, nuomininko teisė daryti kapitalinį išsinuomoto turto remontą, jeigu šios pareigos nevykdo nuomotojas, neribojama nei sutartyje numatytų darbų apimtimi, nei įrodomuoju neatidėliojamo reikalingumo fakto konstatavimu. Pareiga atlikti išnuomotų patalpų kapitalinį remontą yra šalių susitarimo dalykas (1964 m. CK 306 str. 1 d., CK 6.492 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas atsakovo teisę į neatidėliojamai reikalingo kapitalinio remonto kainos išieškojimą iš nuomotojo, turėjo įvertinti kapitalinio remonto darbų atlikimo metu galiojusių negyvenamųjų patalpų nuomos sutarčių sąlygas dėl nuomininko teisių atlikti tam tikrus darbus ir teisių į patirtų išlaidų kompensavimą. Iš 1996 m. spalio 17 d. nuomos sutarties 5.2 punkto turinio matyti, kad patalpų pagerinimo darbams atlikti atskiro nuomotojo sutikimo nereikėjo, o sutarties 5.3 punkte fiksuotas susitarimas dėl teisės nuomininkui atlikti nuomojamo turto kapitalinį remontą ir kompensuojamųjų kapitalinio remonto darbų apimties. Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas vienus darbus kapitaliniu remontu, kitus – paprastuoju, taikė 2002 metų Statybos techninį reglamentą, tačiau nenurodė, kokiu teisiniu pagrindu šis teisinis reguliavimas taikytinas teisiniams santykiams, susiformavusiems 1995-1998 metų laikotarpiu. Kasacinis teismas panaikino apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria pripažinta atsakovo teisė į neatidėliojamai reikalingo kapitalinio remonto kainos išieškojimą iš nuomotojo (elektros instaliacijos remonto darbų vertė – 15 601 Lt, sanitarinių mazgų įrengimo vertė - 12 367,4 Lt), ir šią bylos dalį grąžino nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.

Kasacinis teismas Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. gruodžio 11 d. nutarties dalį, kuria panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2005 m. balandžio 20 d. sprendimo dalis dėl 2000 m. sausio 28 d. negyvenamųjų pastatų ir patalpų nuomos sutarties, sudarytos tarp VšĮ Naujosios Vilnios poliklinikos ir IĮ S. firmos ,,Elodėja“, nutraukimo ir ši ieškinio dalis atmesta, paliko nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje atsakovo IĮ S. firmos „Elodėja“ atstovas papildomai akcentavo aplinkybę, jog ieškovo apskaičiuoti delspinigiai dėl nuomos mokesčio įsiskolinimo yra neprotingai dideli, nes per mėnesį sudaro 6 proc. , o per metus – net 70 proc.

Ieškovo VšĮ Naujosios Vilnios poliklinikos apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, atsakovo pagal priešieškinį Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinis skundas tenkintinas, o atsakovo IĮ S. firmos „Elodėja“ apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos nagrinėjimo ribas šioje stadijoje lemia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. rugsėjo 14 d. nutartyje išdėstytos teisinės išvados ir kasacinio teismo išaiškinimai (t. 4, b. l. 283-293), taip pat šalių pateiktų apeliacinių skundų turinys. Kasacinio teismo nutartis yra galutinė ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos (CPK 362 str. 1 d.). Tai reiškia, kad proceso šalių ginčą kasacinis teismas išsprendžia galutinai ir negrįžtamai. Civilinio proceso normos nenumato galimybės apeliacine tvarka iš naujo ar kitaip vertinti kasacinio teismo konstantas. Kasacinio teismo nutartyje išdėstyti išaiškinimai, kurie suprantami kaip šio teismo pateiktas materialiosios ar proceso teisės normų tikrosios prasmės atskleidimas, atsižvelgiant į kasacinio teismo funkcijas, yra privalomi teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą (CPK 362 str.).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. rugsėjo 14 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. gruodžio 11 d. nutarties dalis, kuria panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2005 m. balandžio 20 d. sprendimo dalis dėl 2000 m. sausio 28 d. negyvenamųjų pastatų ir patalpų nuomos sutarties, sudarytos tarp VšĮ Naujosios Vilnios poliklinikos ir IĮ S. firmos „Elodėja“, nutraukimo ir ši ieškinio dalis atmesta, palikta nepakeista. Kadangi šis klausimas yra išspręstas galutinai, teisėjų kolegija jo nenagrinėja ir dėl jo byloje nepasisako (CPK 362 str.).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 d. rugsėjo 14 d. nutartimi panaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. gruodžio 11 d. nutarties dalis, kuriomis: 1) paliktas nepakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl nuomos mokesčio permokos fakto pripažinimo; 2) pripažinta atsakovo teisė išieškoti iš nuomotojo neatidėliojamai reikalingo kapitalinio remonto darbų kainą, kurią sudaro elektros instaliacijos remonto darbų vertė – 15 601 Lt ir sanitarinių mazgų įrengimo vertė – 12 367,40 Lt; 3) priteistoji iš ieškovo VšĮ Naujosios Vilnios poliklinikos atsakovui IĮ S. firmai „Elodėja“ pinigų suma padidinta iki 30 225,40 Lt bei priteistas 906,75 Lt žyminis mokestis. Šiose reikalavimų dalyse byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka Lietuvos apeliaciniam teismui (t. 4, b. l. 283-293).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro, kaip jau minėta, apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniuose skunduose nustatytų ribų (CPK 320 str. 1 ir 2 d.).

Teisėjų kolegija dar kartą atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovas VšĮ Naujosios Vilnios poliklinika apeliaciniame skunde nepasisako dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalių, kuriomis iš dalies patenkintas ieškovo reikalavimas dėl mokesčių už komunalines paslaugas (nustatyta 1157 Lt dydžio mokesčių už komunalines paslaugas skola), priteista dalis delspinigių dėl dalies nuomos mokesčio ir mokesčių už komunalines paslaugas įsiskolinimo (589 Lt ir 98 Lt). Apeliaciniame skunde ieškovas taip pat nebeprašo priteisti palūkanų (pirmosios instancijos teismas atsisakė tenkinti ieškovo prašymą dėl 1863 Lt palūkanų priteisimo) (t. 4, b. l. 49-51, t. 2, b. l. 57-60). Atsakovo IĮ S. firmos „Elodėja“ apeliaciniame skunde taip pat nekeliamos pretenzijos dėl tų pačių aukščiau paminėtų pirmosios instancijos teismo sprendimo dalių, kuriomis buvo išspręsti šalių tarpusavio reikalavimai dėl mokesčių už komunalines paslaugas, taip pat iš dalies patenkinti ieškovo reikalavimai dėl delspinigių už dalies nuomos mokesčio ir mokesčių už komunalines paslaugas įsiskolinimą (t. 4, 37-40, t. 3, b. l. 62-65). Pirmosios instancijos teismo nustatytos priteistinos iš atsakovo sumos, kiek tai susiję su mokesčiais už komunalines paslaugas, taip pat dalimi delspinigių (1157 Lt + 589 Lt + 98 Lt), dėl kurių šalių apeliaciniuose skunduose nepasisakoma, pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nėra atskirai išskirtos, nes teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje taikė šių sumų priešpriešinį įskaitymą į atsakovui priteisiamą nuomos mokesčio permoką. Šia apeliacinės instancijos teismo nutartimi išsprendžiant ginčą dėl nuomos mokesčio skolos arba permokos fakto buvimo ar nebuvimo, turi būti įvertinamos pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytos priteistinos iš atsakovo sumos (1157 Lt + 589 Lt + 98 Lt).

Dėl nuomos mokesčio apskaičiavimo ir priteisimo

Ginčas tarp ieškovo VšĮ Naujosios Vilnios poliklinikos (nuomotojo) ir atsakovo IĮ S. firmos „Elodėja“ (nuomininko) yra kilęs dėl nuomos mokesčio apskaičiavimo už negyvenamąsias patalpas, esančias Vilniuje, Parko g. 2. Ginčo pagrindą sudaro tai, ar Vilniaus miesto savivaldybė taikė ir ar privalėjo taikyti Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerijos ir Lietuvos Respublikos valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerijos 1997 m. gegužės 22 d. įsakymu Nr. 153/45 patvirtintą Negyvenamųjų pastatų ir patalpų nuomos kainos skaičiavimo tvarką.

1998 m. rugsėjo 23 d. duomenimis patalpų, esančių Parko 2, Vilniuje, vertė sudarė 394 851 Lt (t. 1, b. l. 21). Vilniaus miesto savivaldybės Negyvenamųjų ir gyvenamųjų patalpų ir pastatų komisijos nuostatuose numatyta, kad ši komisija pagal Vilniaus miesto valdybos patvirtintus sąrašus organizuoja ir vykdo uždarus ir atvirus pastatų ir patalpų nuomos konkursus (8 p.), nustato numojamų patalpų vieno kvadratinio metro pradinę nuomos kainą (8.2 p.), svarsto klausimus dėl negyvenamųjų pastatų ir patalpų nuomos vieno kvadratinio metro kainos nustatymo, kai nuomos sutartys pratęsiamos ne konkurso tvarka (9.2 p.) (t. 4, b. l. 59-60).

Byloje nustatyta, kad 1999 m. birželio 16 d., 1999 m. liepos 22 d., 2000 m. sausio 28 d. ir 2001 m. gruodžio 29 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartyse buvo nustatytas mėnesinis nuomos mokestis už vieną kvadratinį metrą nuomojamo ploto - 17,10 Lt (t. 1, b. l. 26, 78-85, t. 3, b. l. 92-95, bylos priedai Nr. 35, 36, 41, 46, 52, 58, 61, 70). Nuomos mokesčio už vieną kvadratinį metrą apskaičiavimo tvarka pateikta bylos priede Nr. 51.

Kasacinis teismas šioje byloje akcentavo, kad ginčo negyvenamųjų patalpų nuomos santykius, susiformavusius nurodytų sutarčių pagrindu, reglamentavo 1964 m. CK 29 skirsnis ir 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio CK šeštosios knygos XXVIII skyriaus 1-3, 7 skirsniai. Juose įtvirtintose teisės normose nustatyta, kad nuomos mokestis yra nustatomas šalių susitarimu. Valstybei nuosavybės teise priklausančio turto, tarp jo ir patikėjimo teise valdomo savivaldybių, nuomos mokesčio apskaičiavimo metodika įtvirtinta Vyriausybės nutarimuose bei jų pagrindu centrinių viešojo administravimo subjektų priimtuose norminiuose teisės aktuose.

Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerijos ir Lietuvos Respublikos valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerijos 1997 m. gegužės 22 d. įsakymo Nr. 153/45 „Dėl negyvenamųjų pastatų ir patalpų nuomos kainos skaičiavimo tvarkos“ 2 punkte nurodyta, kad „rekomenduojame savivaldybėms vadovautis šia negyvenamųjų pastatų ir patalpų nuomos kainos skaičiavimo tvarka, išnuomojant negyvenamuosius pastatus ir patalpas, priklausančias joms nuosavybės teise“. Tvarkos 5 punkte pateikta formulė, pagal kurią prieš išnuomodamas patalpas nuomotojas turi apskaičiuoti vieno kvadratinio metro bendrojo ploto nuomos kainą. Atsižvelgiant į minėto įsakymo 2 punkto turinį darytina išvada, kad savivaldybėms tik rekomenduojama (pasiūloma) vadovautis šia Tvarka, išnuomojant negyvenamuosius pastatus ir patalpas, priklausančius joms nuosavybės teise.

Kasacinis teismas pažymėjo, kad rekomendacinis teisės taikymas reiškia savivaldos institucijų diskretiškumą naudojant joms nuosavybės teise priklausantį turtą, o jo ribos sąlygojamos principų, kuriais remiasi savivalda (Vietos savivaldos įstatymo 4 str.). Vilniaus miesto savivaldybei priklausančio turto, ieškovo valdomo panaudos pagrindais, nuomos santykių specifiškumą lemia ne tik turto nuosavybės forma, bet ir nuomotojo - viešosios įstaigos Naujosios Vilnios poliklinikos - teisinė padėtis, nes ši įstaiga išnuomoti panaudai gautą turtą gali tik steigėjui Vilniaus miesto savivaldybei raštiškai sutikus (įstatų 23.10 p.) (t. 2, b. l. 4; Viešųjų įstaigų įstatymo 3 str. 1 d., 7 str.). Nuomotojo gauto turto nuosavybės forma ir nuomotojo teisinė padėtis išreiškia ne tik tokio asmens steigėjo sutikimo išnuomoti gautą turtą būtinumą, bet ir steigėjo teisę nustatyti turto nuomos mokesčio dydį.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 120 straipsnis nustato, kad savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai. Valstybė, savivaldybės ir jų institucijos yra civilinių santykių dalyvės lygiais pagrindais kaip ir kiti šių santykių dalyviai. Valstybė ir savivaldybės įgyja civilines teises ir prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per atitinkamas valstybės ir savivaldybių valdymo institucijas (CK 2.36 str.). Valstybė, savivaldybės ir jų institucijos yra viešieji juridiniai asmenys, o jų tikslas yra tenkinti viešuosius interesus, kurie reiškia naudą visuomenei ar jos daliai (CK 2.34 str. 2 d.). Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 8 punkte įtvirtintas savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principas, tai yra, jog savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla bei visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus. Kasacinio teismo išaiškinta, kad civilinių teisinių santykių susiformavimo specifika nepaneigia savivaldybei priklausančio turto nuomos santykių komercinio pobūdžio, sutarčių laisvės principo bei juose dalyvaujančių šalių sąžiningumo sutartiniuose santykiuose imperatyvo, todėl dalyvavimui savivaldybės turtu nuomos santykiuose yra būdingas naudos siekimas, ūkinė rizika, tai yra visa, kas sietina su dalyvavimo verslo komerciniuose santykiuose samprata. Be to, dalyvavimas savivaldybės turtu komercinėje veikloje ir naudos siekimas turi koreliuoti su tais tikslais, kuriuos įgyvendina savivalda, taip pat veiklos principais (Vietos savivaldos įstatymo 4 str.). Kasacinio teismo pažymėta, kad nors Vilniaus miesto savivaldybė ginčo laikotarpiu atsakovui IĮ S. firmai „Elodėja“ nustatydama negyvenamųjų patalpų nuomos mokestį Negyvenamųjų patalpų nuomos kainos skaičiavimo formulės netaikė taip, kaip tai nustatyta Negyvenamųjų pastatų ir patalpų nuomos kainos skaičiavimo tvarkoje, tačiau tokiais veiksmais dėl teisės akto rekomendacinio pobūdžio Vilniaus miesto savivaldybė nepažeidė veiklos teisėtumo principo.

Šiuolaikinėje sutarčių teisėje pirmiausia galioja sutarties laisvės principas, kuris reiškia, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, jeigu tai neprieštarauja imperatyvioms teisės normoms, viešajai tvarkai ar gerai moralei. Nagrinėjamos bylos atveju Vilniaus miesto savivaldybė, nustatydama negyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio dydį ir jo apskaičiavimui netaikydama visa apimtimi Tvarkos nuostatų, kurios savivaldybei nėra privalomos, nepažeidė imperatyviųjų teisės normų, viešosios tvarkos ar geros moralės principų. Sutarties laisvės principas nebuvo apribotas imperatyviosiomis įstatymo normomis, nes, kaip jau pažymėta, savivaldybėms tik rekomenduojama vadovautis Tvarka, išnuomojant negyvenamuosius pastatus ir patalpas, priklausančius joms nuosavybės teise. Savivaldybei priklausančio nuomojamo turto paskirtis - efektyviai išnuomoti šį turtą, o ekonominis interesas šiuo atveju pasireiškia tuo, kad valdomas turtas duotų naudą.

Išdėstytos aplinkybės neleidžia teigti, jog nuomos mokestis – 17,10 Lt už vieną kvadratinį metrą nuomojamo ploto buvo nustatytas neteisėtai. Tiek bylos aplinkybės, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateikti išaiškinimai teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, kad apskaičiuojant vieno kvadratinio metro kainą ir apskaičiavimo pagrindu į Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerijos ir Lietuvos Respublikos valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerijos 1997 m. gegužės 22 d. įsakymu Nr. 153/45 patvirtintos Tvarkos 5 punkte pateiktą formulę įtraukiant ne likutinę neindeksuotą balansinę patalpų vertę pagal 1990 m. sausio 1 d. būklę, o registro įmonės nustatytą patalpų kainą, toks nuomos kainos nustatymas nelaikytinas prieštaraujančiu teisės aktams ar pažeidžiančiu teisėtumo civiliniuose teisiniuose santykiuose principą. Vilniaus miesto savivaldybė, atsižvelgdama į aptariamo teisės akto rekomendacinį pobūdį, turėjo pasirinkimo teisę taikyti arba visiškai ar iš dalies netaikyti rekomendacinio pobūdžio nuostatų (17,10 Lt už vieną kvadratinį metrą nuomos kaina buvo paskaičiuota pagal formulę, pateiktą Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerijos ir Lietuvos Respublikos valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerijos 1997 m. gegužės 22 d. įsakymu Nr. 153/45 patvirtintos Tvarkos 5 punkte, įrašant į formulės L reikšmę nekilnojamojo turto registro tvarkytojo nustatytą ginčo patalpų vertę – 394 851 Lt (bylos priede Nr. 51)).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad atsakovas IĮ S. firma „Elodėja“ pasirašė ir vykdė nuomos sutartis, pagal kurias įsipareigojo mokėti ir mokėjo 17,10 Lt už vieną kvadratinį metrą nuomos mokestį. Be to, atsakovas 2002 m. sausio 9 d. pasirašė sutartį, kuria įsipareigojo iki 2002 m. vasario 28 d. sumokėti nuomos mokesčio įsiskolinimą, kuris buvo skaičiuojamas taikant 17,10 Lt už vieną kvadratinį metrą kainą (t. 1, b. l. 77). Šios aplinkybės leidžia teigti, jog atsakovas tokį nuomos mokesčio dydį pripažino ir su juo sutiko. CK 1.79 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinta prezumpcija, kad šalis patvirtino sandorį, jeigu po to, kai ji įgijo galimybę sandorį patvirtinti arba nuginčyti, sandorį visiškai ar iš dalies įvykdė. Išdėstytų aplinkybių pagrindu padarius išvadą, kad 17,10 Lt už vieną kvadratinį metrą nuomos kainos nustatymas neprieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms bei teisėtumo užtikrinimo reikalavimui, taip pat nėra teisinio pagrindo daryti išvadą, jog atsakovas nurodytą prezumpciją paneigė.

Sutarčių laisvės ir dispozityvumo principai lemia nuomos sutarties šalių pareigą realizuojant susitarimus (sudarytas sutartis), laikytis sulygtų sutarties sąlygų (pacta sunt servanda). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad negyvenamosios patalpos atsakovui buvo išnuomotos verslo tikslu, kad nuomos mokesčio mokėjimas yra viena nuomos sutarties pagrindinių sąlygų, kuri aptariama sudarant nuomos sutartį ir kuri turi būti vykdoma galiojant sutarčiai, atsakovui nustatyto nuomos mokesčio laiku nesumokėjimą vertina kaip sutarties nuostatų pažeidimą.

Pasak ieškovo, atsakovas IĮ S. firma „Elodėja“ nuo 2002 m. sausio 1 d. nevykdė 2001 m. gruodžio 29 d. nuomos sutartimi prisiimto įsipareigojimo mokėti nuomos mokestį (bylos priedas Nr. 70, 58). Už laikotarpį nuo 2002 m. sausio 1 d. iki 2003 m. liepos 31 d. susidarė 28 379,88 Lt nuomos mokesčio skola (t. 1, b. l. 8 , t. 2, b. l. 61-62). Byloje nėra įrodymų, kurie paneigtų ieškovo apskaičiuoto nuomos mokesčio įsiskolinimo dydį. Atsakovas nesutikimą su nurodyta nuomos mokesčio įsiskolinimo suma ginčijo tuo, jog nuomos kaina už vieną kvadratinį metrą išnuomoto ploto buvo nustatyta neteisėtai.

Išdėstytų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija pažymi, jog ieškovo reikalavimas priteisti 28 379,88 Lt nuomos mokesčio įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2002 m. sausio 1 d. iki 2003 m. liepos 31 d., įvertinant vieno kvadratinio metro nuomos kainą – 17,10 Lt, laikytinas teisėtu, pripažintinas pagrįstu, todėl tenkintinu.

Vilniaus apygardos teismo 2005 m. balandžio 20 d. sprendimo dalis, kuria atmestas ieškovo VšĮ Naujosios Vilnios poliklinikos reikalavimas dėl 28 379,88 Lt nuomos mokesčio skolos priteisimo, yra nepagrįsta, nes teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas bei vertino faktines bylos aplinkybes. Teisėjų kolegija turi teisinį pagrindą šią sprendimo dalį pakeisti ir priteisti ieškovo VšĮ Naujosios Vilnios poliklinikos naudai 28 379,88 Lt nuomos mokesčio įsiskolinimą iš atsakovo IĮ S. firmos „Elodėja“. Teisėjų kolegija, patenkindama ieškovo reikalavimą dėl nuomos mokesčio įsiskolinimo priteisimo bei atmesdama atsakovo IĮ S. firmos „Elodėja“ priešinį reikalavimą pripažinti, kad buvo neteisėtai apskaičiuotas ir nustatytas mokestis už patalpų nuomą, tuo pačiu atmeta atsakovo IĮ S. firmos „Elodėja“ reikalavimą konstatuoti ir priteisti arba įskaityti nuomos mokesčio permoką.

Dėl 0,2 procentų dydžio delspinigių pagal nuomos sutartį priteisimo

Ieškovas VšĮ Naujosios Vilnios poliklinika tiek pareikštu ieškiniu, tiek apeliaciniu skundu reiškė reikalavimą dėl 2 199,24 Lt delspinigių priteisimo (t. 4, b. l. 49-51, t. 2, b. l. 57-60, 62). 2000 m. sausio 28 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties, sudarytos tarp VšĮ Naujosios Vilnios poliklinika (nuomotojo) ir IĮ S. firmos „Elodėja“ (nuomininko), 8 punkte nustatyta, kad jeigu nuomininkas nesumoka mokesčių sutartyje nustatytu laiku, jis moka delspinigius – 0,2 procento priskaičiuotos sumos už kiekvieną pavėluotą dieną (t. 1, b. l. 79, bylos priedas Nr. 58).

Teisėjų kolegijai nusprendus, jog atsakovas IĮ S. firma „Elodėja“ be teisėto pagrindo nevykdė prievolių dėl nuomos mokesčio mokėjimo, dėl ko susidarė nuomos mokesčio įsiskolinimas, byloje spręstinas klausimas dėl ieškovo prašomų priteisti delspinigių už sutartyje nustatytų įsipareigojimų nevykdymą. Kaip jai minėta, apeliacinės instancijos teismo posėdyje atsakovo IĮ S. firma „Elodėja“ atstovas aiškino, kad ieškovo reikalaujamų priteisti sutartinių delspinigių dydis (0,2 proc. priskaičiuotos mokėjimų sumos už kiekvieną uždelstą dieną) yra pernelyg didelis.

Delspinigių (netesybų) teisinė prigimtis yra dvejopa: jos yra prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas (CK 6.70-6.71 str.), nes skatina skolininką įvykdyti prievolę, taip pat jos yra sutartinės civilinės atsakomybės forma (CK 6.258 str.). CK 6.73 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu netesybos (bauda, delspinigiai) aiškiai per didelės arba prievolė iš dalies įvykdyta, teismas gali netesybas sumažinti, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo. Analogiškai delspinigių sumažinimas reglamentuojamas ir CK 6.258 straipsnio 3 dalyje. Šiomis teisės normomis teismui suteikta teisė sumažinti priteistinų delspinigių sumas. Įstatyme sąvokos „aiškiai per didelės netesybos (delspinigiai)“ (CK 6.73 str. 2 d.) arba „neprotingai didelės netesybos (delspinigiai)“ nėra konkretizuotos (CK 6.258 str. 3 d.). Kriterijus, kuriuos taikant sprendžiama, ar delspinigiai yra per dideli, nustato ir pagal juos vertina teismas, nagrinėdamas konkrečią bylą.

Teisėjų kolegija, vertindama ieškovo reikalavimą priteisti delspinigius nuo priskaičiuoto, bet nesumokėto nuomos mokesčio sumos po 0,2 procento už kiekvieną pavėluotą dieną (bendra prašomų priteisti delspinigių suma – 2 199,24 Lt), pažymi, jog tokio reikalavimo dydis neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, kuria pripažįstama, kad 0,2 procento dydžio delspinigiai (toks dydis sudarytų 73 procentus per metus) yra aiškiai per dideli (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-721/2002; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1125/2003; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1085/2002; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1070/2003 ir kt.). Delspinigiai atlieka, visų pirma, kompensuojamąją funkciją, todėl teismas, vertindamas delspinigių dydį, privalo užtikrinti tinkamą šalių interesų pusiausvyrą, o sutarčių laisvės principą derinti su CK 1.5 straipsnyje nustatytais bendraisiais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Priteistinų delspinigių dydis turi būti nustatomas atsižvelgiant į šalių teisinius santykius, faktines bylos aplinkybes bei kompensacinį delspinigių pobūdį. Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje reikalaujami delspinigiai priskaičiuoti atsakovui nevykdant sutartinių įsipareigojimų pagal nuomos sutartį – nemokant sutartyje numatyto dydžio nuomos mokesčio. Atsakovas byloje pareikštu priešieškiniu ginčijo nuomos mokesčio dydžio nustatymą, dėl šios priežasties tam tikrą laikotarpį nebemokėdamas nuomos mokesčio. Susidarius nuomos mokesčio įsiskolinimui, buvo skaičiuojami nuomos sutartyje nustatyti delspinigiai – 0,2 procento priskaičiuotos mokesčio sumos už kiekvieną pavėluotą dieną. Atsakovo reikalavimas pripažinti, kad neteisėtai buvo apskaičiuotas ir nustatytas nuomos mokesčio dydis, šia nutartimi yra atmetamas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes konstatuoja, kad ieškovo prašomi priteisti delspinigiai - 0,2 procento priskaičiuotos sumos už kiekvieną uždelstą dieną ( iš viso 2 199,24 Lt delspinigių) laikytini aiškiai per dideliais, todėl vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 str. 4 d., CPK 3 str. 7 d.), CPK 4 straipsnio nuostata, kad teismai taikydami teisę atsižvelgia į kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus, mažina delspinigių dydį iki 0,1 procento už kiekvieną uždelstą dieną, o visą ieškovo prašomų priteisti delspinigių sumą - iki 1 099,62 Lt. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, toks priteistinų delspinigių dydis kompensuoja ieškovo patirtus nuostolius dėl netinkamo atsakovo IĮ S. firmos „Elodėja“ sutarties nuostatų vykdymo, atlieka kompensavimo funkciją, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus.

Ieškovo reikalavimas priteisti delspinigius pagal nuomos sutartį dėl nuompinigių skolos Vilniaus apygardos teismo 2005 m. balandžio 20 d. sprendimu buvo atmestas visiškai. Aukščiau išdėstytų argumentų pagrindu laikytina, jog ieškovo reikalavimas dėl delspinigių priteisimo yra pagrįstas, tačiau atsižvelgiant į kompensacinį delspinigių pobūdį bei į tai, jog ieškovo prašomi delspinigiai yra aiškiai per dideli, jie sumažinami iki aukščiau nurodytos sumos – 1 099,62 Lt.

Dėl nuomininko teisės į išsinuomotų patalpų pagerinimo (remonto) išlaidų atlyginimo išieškojimą iš nuomotojo ir šalių sutartinių įsipareigojimų turinio

Vilniaus apygardos teismo 2004 m. gruodžio 1 d. nutartimi buvo paskirta statybinė ekspertizė (t. 3, b. l. 148-150). Byloje nustatyta, kad išsinuomotų patalpų remontą atsakovas IĮ S. firma „Elodėja“ atliko 1995-1998 metų laikotarpiu (t. 3, b. l. 158). Tuo laikotarpiu galiojusio 1964 m. CK normos nustatė, kad nuomininkas turi teisę į neatidėliojamai reikalingo kapitalinio remonto kainos išieškojimą iš nuomotojo, nevykdžiusio jam tenkančios pareigos savo sąskaita daryti kapitalinį išnuomoto turto remontą (1964 m. CK 306 str. 1, 2 d.).

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad civiliniams teisiniams santykiams, atsiradusiems iki Civilinio kodekso įsigaliojimo, CK taikomas toms teisėms ir pareigoms bei teisinėms situacijoms, kurios atsiranda jam įsigaliojus, taip pat toms teisėms ir pareigoms, kurios nors atsiranda iki šio kodekso įsigaliojimo, bet įgyvendinamos jam įsigaliojus. Šią bylą kasacine tvarka nagrinėjęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad spręsdamas dėl atsakovo teisės į neatidėliojamai reikalingo kapitalinio remonto kainos išieškojimą iš nuomotojo, teismas turėjo taikyti ir CK 6.492 straipsnio nuostatas. Be to, nuomininko teisė daryti kapitalinį išsinuomoto turto remontą, jei šios pareigos nevykdo nuomotojas, neribojama nei numatytų sutartyje darbų apimtimi, nei įrodomuoju neatidėliojamo reikalingumo fakto konstatavimu. Pareiga atlikti išnuomotų patalpų kapitalinį remontą yra šalių susitarimo dalykas (1964 m. CK 306 str. 1 d., CK 6.492 str. 1 d.), todėl pripažinus atsakovo teisę į neatidėliojamai reikalingo kapitalinio remonto kainos išieškojimą iš nuomotojo, turi būti įvertinamos kapitalinio remonto darbų atlikimo metu galiojusių negyvenamųjų patalpų nuomos sutarčių sąlygos dėl nuomininko teisių atlikti tam tikrus darbus ir teisių į patirtų išlaidų kompensavimą. Iki išnuomotų patalpų remonto (pagerinimo) darbų atlikimo tarp šalių galiojo 1996 m. spalio 17 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis, todėl sprendžiant patalpų pagerinimo išlaidų atlyginimo klausimą, teisinių santykių kvalifikavimui taikytinos šios sutarties nuostatos.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad iš šalių sudarytos 1996 m. spalio 17 d. sutarties 5.2 punkto turinio matyti, kad patalpų pagerinimo darbams atlikti atskiro nuomotojo sutikimo nereikėjo, o sutarties 5.3 punkte buvo fiksuotas susitarimas dėl teisės nuomininkui atlikti nuomojamo turto kapitalinį remontą ir kompensuojamųjų kapitalinio remonto darbų apimties. Be to, sutarties 5.4 punktas nustatė, kad pasibaigus sutarties terminui arba ją nutraukus prieš terminą, patalpos perduodamos su visais pertvarkymais, kurių negalima atskirti be žalos šioms patalpoms, o nuomininkas, šalių susitarimu pagerinęs patalpas, turi teisę į padarytų tuo tikslu būtinų išlaidų atlyginimą pinigais arba medžiagomis, išskyrus tuos atvejus kai sutartis arba įstatymas numato kitas sąlygas (bylos priedo lapas Nr. 23). Pagal sutarties 5.3 punkto 2 dalies nuostatą lėšos, panaudotos kapitaliniam remontui (pastato pagrindinėms laikančiosioms konstrukcijoms atstatyti), gali būti įskaitomos į nuomos mokestį, išskyrus lėšas, tenkančias Bendrajam butų privatizavimo specialiajam fondui. Nei rašytiniuose įrodymuose, nei ekspertizės akte nėra konstatuoti darbai, susiję su išnuomotų patalpų pagrindinių laikančiųjų konstrukcijų atstatymu. Pagal 2005 m. sausio 25 d. statybinės ekspertizės aktą, kapitalinio remonto darbų atlikta už 44 635 Lt, paprastojo remonto darbų - už 46 493 Lt; darbai, atlikti nuomojamų patalpų pagerinimui - už 33 468 Lt, darbai, atlikti siekiant atkurti statinio (nuomojamų patalpų) dalių savybes (būklę), kurios pablogėjo iki įmonei išsinuomavus patalpas - už 51 120 Lt, darbai, atlikti nuomojamų patalpų būklei palaikyti - už 2 201 Lt. Ekspertizės akte taip pat pažymėta, kad nuomojamose patalpose įmonė yra įrengusi dirbtuves ir gydytojo kabinetą, jų įrengimo vertė – 4 339 Lt (t. 3, b. l. 148-150, 158-159).

Atsakovo IĮ S. firmos „Elodėja“ teigimu, patalpų pagerinimo išlaidos sudaro 53 615,12 Lt. Iš bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus miesto tarybos 2001 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. 229 nuspręsta patvirtinti Nuomininko nuomos metu privatizavimo objektui (statiniui) pagerinti padarytų išlaidų atlyginimo objekto privatizavimo metu tvarką (1 p.), taip pat Vilniaus miesto valdybos sudarytai Negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų ir patalpų komisijai pavesta nagrinėti nuomininkų prašymus dėl objektui (statiniui) pagerinti padarytų išlaidų atlyginimo objekto privatizavimo metu (3-4 p.), o savivaldybės administratorius (komisijos pirmininkas) įgaliotas pasirašyti komisijos išduotus leidimus (4-5 p.) (t. 1, b. l. 14-18). Negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų bei patalpų komisija 2002 m. lapkričio 12 d. protokolu Nr. 50 nepritarė IĮ S. firmos „Elodėja“ prašymui užskaityti lėšas patalpų kapitaliniam remontui į patalpų nuomos mokestį, nes leidimo remontuoti patalpas nebuvo, o einamąjį remontą nuomininkai privalėjo atlikti pagal nuomos sutartį (t. 1, b. l. 25).

Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 str.). Byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų aplinkybes, kad šalys pagal 1996 m. spalio 17 d. nuomos sutarties sąlygas būtų sudarę susitarimą, pagal kurį atsakovas IĮ S. firma „Elodėja“, t. y. nuomininkas, be nuomotojo raštiško leidimo savo lėšomis galėtų ne tik atlikti patalpų pagerinimus, bet ir įgytų teisę reikalauti patalpų pagerinimo išlaidų atlyginimo. Nei VšĮ Naujosios Vilnios poliklinika, nei Vilniaus miesto savivaldybė sutikimo dėl atlygintinio patalpų pagerinimo atsakovui IĮ S. firmai „Elodėja“ (nuomininkui) nebuvo davę. IĮ S. firma „Elodėja“ neįrodė, jog buvo gavusi sutikimą pagerinti nuomojamų patalpų būklę su teise reikalauti atlyginti tokio pagerinimo išlaidas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nuomos sutarčių sąlygas sprendžia, kad atsakovas IĮ S. firma „Elodėja“ (nuomininkas) turėjo teisę atlikti kai kuriuos patalpų remonto darbus ir be nuomotojo raštiško leidimo (šalių susitarimo), tačiau į išlaidų atlyginimą atsakovas (nuomininkas) galėjo įgyti teisę tik tuo atveju, jeigu pagerinimai, numatant teisę į išlaidų atlyginimą, būtų padaryti atskiru šalių susitarimu. Tokio susitarimo būtinumą patvirtina ir teisės aktų nuostatos. Patalpų savininkas ar nuomotojas nebuvo su nuomininku sudarę susitarimo dėl nuomojamų patalpų pagerinimo išlaidų atlyginimo, nepriklausomai su kokiu patalpų remontu – einamuoju ar kapitaliniu - tie pagerinimai susiję. Nesant tokio susitarimo, atsakovo IĮ S. firma „Elodėja“ (nuomininko) reikalavimas priteisti iš ieškovo VšĮ Naujosios Vilnios poliklinikos (nuomotojo) arba atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės (patalpų savininko) patalpų pagerinimo išlaidas, laikytinas nepagrįstu. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes pripažintina, kad atsakovui (nuomininkui) jau patalpų pagerinimo darbų atlikimo metu pagal galiojusias tiek nuomos sutarties, tiek įstatymo nuostatas turėjo būti žinomos išlaidų galimo susigrąžinimo sąlygos, iš kurių viena esminių - šalių susitarimas dėl nuomininko teisės į pagerinimo išlaidų atlyginimą.

Teisėjų kolegijos įsitikinimu, ieškovui VšĮ Naujosios Vilnios poliklinikai arba atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei pareiga atlyginti atsakovo IĮ S. firmai „Elodėja“ išlaidas remontuojant išnuomotas patalpas, neatsirado nei pagal nuomos sutartį, nei pagal įstatymą. Nuomininkui nesuderinus su nuomotoju ar turto savininku visų sąlygų dėl patalpų pagerinimo, laikytina, jog jis veikė savo rizika ir jam tenka visos tokios veiklos pasekmės. Nuomininko teisė į išlaidų atlyginimą už išnuomoto daikto pagerinimą ginama, jeigu pagerinimas atliktas įstatymo ar sutarties nustatyta tvarka, esant susitarimui tarp nuomotojo arba savininko ir nuomininko. Jeigu daiktas pagerinamas be būtino leidimo ar susitarimo, o nuomotojas ar savininkas nesutinka atlyginti pagerinimo išlaidų vertės, pagerinimus nuomininkas gali pasiimti, jeigu tai galima padaryti be žalos daiktui. Jeigu atskirti atliktų pagerinimų negalima, nuomotojas ar savininkas neprivalo už juos atlyginti.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija atsakovo reikalavimą priteisti pagerinimo išlaidas laiko nepagrįstu, todėl jo netenkina. Pripažinus, jog nuomininkas išsinuomotą turtą pagerino be susitarimo su nuomotoju ar savininku dėl teisės į išlaidų atlyginimą, nėra teisinio pagrindo analizuoti faktinės pagerinimų vertės.

Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas atsakovo IĮ S. firmos „Elodėja“ reikalavimą dėl pagerinimo išlaidų atlyginimo priteisimo, tinkamai aiškino ir taikė įstatymo bei sutarčių nuostatas, teisingai vertino byloje esančius įrodymus ir faktines aplinkybes, todėl šioje dalyje sprendimas laikytinas pagrįstu ir teisėtu, o jį naikinti atsakovo IĮ S. firmos „Elodėja“ apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Dėl galutinės ieškovui iš atsakovo priteistinos mokesčių skolos ir delspinigių sumos

Galutinė ieškovui VšĮ Naujosios Vilnios poliklinikai priteistina iš atsakovo IĮ S. firmos „Elodėja“ piniginė suma yra 31 323,50 Lt, kuri gaunama sudėjus:

1) šia apeliacinės instancijos teismo nutartimi priteisiamas sumas – 28 379,88 Lt nuomos mokesčio skolą ir 1099,62 Lt delspinigių dėl nuomos mokesčio įsiskolinimo;

2) Vilniaus apygardos teismo 2005 m. balandžio 20 d. sprendime įvertintų atsakovo piniginių prievolių sumas – 1157 Lt skolą už komunalines paslaugas, 589 Lt ir 98 Lt delspinigių dėl dalies nuomos mokesčio ir komunalinių paslaugų mokesčių įsiskolinimo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi įstatymu bei atsižvelgdama į byloje priimtą procesinį sprendimą, turi atitinkamai išspręsti bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą (CPK 93, 302 str.).

Dar kartą pažymėtina, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. rugsėjo 14 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. gruodžio 11 d. nutarties dalį, kuria panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2005 m. balandžio 20 d. sprendimo dalis dėl 2000 m. sausio 28 d. negyvenamųjų pastatų ir patalpų nuomos sutarties, sudarytos tarp VšĮ Naujosios Vilnios poliklinikos ir IĮ S. firmos ,,Elodėja“, nutraukimo ir ši ieškinio dalis atmesta, paliko nepakeistą, o Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. gruodžio 11 d. nutarties dalis, kuriomis paliktas nepakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl nuomos mokesčio permokos pripažinimo ir priteistoji iš VšĮ Naujosios Vilnios poliklinikos IĮ S. firmai „Elodėja“ suma padidinta iki 30 225,40 Lt bei priteistas 906,75 Lt žyminis mokestis bei pripažinta atsakovo teisė į neatidėliojamai reikalingo kapitalinio remonto kainos išieškojimą iš nuomotojo, panaikino ir šias bylos dalis grąžino iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka (t. 4, b. l. 283-293).

Šia nutartimi teisėjų kolegija vėl atitinkamai pakeičia dalį Vilniaus apygardos teismo 2005 m. balandžio 20 d. sprendimo, nes patenkina ieškovo VšĮ Naujosios Vilnios poliklinikos reikalavimą dėl nuomos mokesčio įsiskolinimo priteisimo, iš dalies tenkina ieškovo reikalavimą dėl delspinigių priteisimo iš atsakovo IĮ S. firmos „Elodėja“, atmeta atsakovo IĮ S. firmos „Elodėja“ reikalavimus pripažinti, kad buvo neteisėtai apskaičiuotas ir nustatytas nuomos mokestis už patalpų nuomą, priteisti permokėtą nuomos mokesčio dydį iš ieškovo VšĮ Naujosios Vilnios poliklinikos. Be to, teisėjų kolegija pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė atsakovo IĮ S. firmos „Elodėja“ reikalavimą dėl patalpų pagerinimo išlaidų priteisimo.

Teisėjų kolegija proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai paskirsto šalių išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu, bei išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 93 str. 2 d.).

Ieškovo VšĮ Naujosios Vilnios poliklinikos sumokėtas žyminis mokestis už ieškinį, apeliacinį ir kasacinį skundus ( t. 1, b. l. 7, t. 2, b. l. 64, t. 4, b. l. 237) bei atstovavimo išlaidos (t. 2, b.l. 96-99) tenkinami iš dalies priteisiant ieškovui iš atsakovo IĮ S. firmos „Elodėja“ 3484,80 Lt žyminio mokesčio ir 1 500 Lt atstovavimo išlaidų (CPK 93, 302 str.). Valstybei priteistinos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu: iš VšĮ Naujosios Vilnios poliklinikos - 15,05 Lt, o iš IĮ S. firmos „Elodėja“ - 100 Lt, taip pat iš IĮ S. firmos „Elodėja“ valstybei priteistinas žyminis mokestis, nuo kurio atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė įstatymu atleista paduodant byloje apeliacinį skundą – 851,40 Lt (CPK 93, 96, 302 str.) (t. 4, b. l. 54-56).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2005 m. balandžio 20 d. sprendimą.

Panaikinti sprendimo dalis, kuriomis pripažinta, kad nuo 1999 m. šalių sudarytose nuomos sutartyse buvo nustatyta nepagrįsta patalpų nuomos kaina, taip pat konstatuotas atsakovo individualios įmonės S. firmos „Elodėja“ nuomos mokesčio permokos faktas. Šiose dalyse priimti naują sprendimą – atmesti atsakovo individualios įmonės S. firmos „Elodėja“ priešieškinio reikalavimą pripažinti, kad negyvenamųjų patalpų ir pastatų nuomos 1999 m. birželio 16 d., 1999 m. liepos 22 d., 2000 m. sausio 28 d. sutarčių 1 punkte buvo neteisingai apskaičiuotas ir nustatytas 17,10 Lt už vieną kv. m. ploto nuomos mokestis per mėnesį, taip pat atmesti reikalavimą priteisti iš ieškovo VšĮ Naujosios Vilnios poliklinikos permokėtą nuomos mokestį.

Palikti nepakeistas sprendimo dalis, kuriomis atmestas atsakovo individualios įmonės S. firmos „Elodėja“ reikalavimas dėl išnuomotų patalpų pagerinimo išlaidų atlyginimo priteisimo, taip pat konstatuotas atsakovo individualios įmonės S. firmos „Elodėja“ prievolių sumokėti mokesčių už komunalines paslaugas skolą ir delspinigius už dalį nesumokėto nuomos mokesčio bei mokesčio už komunalines paslaugas dydis.

Priteisti ieškovui viešajai įstaigai Naujosios Vilnios poliklinikai (į. k. 124246043) iš atsakovo individualios įmonės S. firmos „Elodėja“ (į. k. 121090614) 28 379,88 Lt nuomos mokesčio įsiskolinimą, 1157 Lt komunalinių paslaugų mokesčių įsiskolinimą, 1 786,62 Lt delspinigių (iš viso – 31 323,50 Lt).

Priteisti ieškovui viešajai įstaigai Naujosios Vilnios poliklinikai iš atsakovo individualios įmonės S. firmos „Elodėja“ 1 500 Lt advokato atstovavimo išlaidų ir 3484,80 Lt žyminio mokesčio. Priteisti valstybei iš viešosios įstaigos Naujosios Vilnios poliklinikos 15,05 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, o iš individualios įmonės S. firmos „Elodėja“ - 100 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, ir 851,40 Lt žyminio mokesčio.