Panevėžio apygardos teismo nutartis

neviešame teismo posėdyje išnagrinėjęs asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė - D. T., a.k. (duomenys neskelbtini) skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2016-04-07 nutarties, kuria jam pratęstas priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo Rokiškio psichiatrijos ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis taikymo terminas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007-04-16 nutartimi D. T., padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 181 str. 1 d. (2007-11-30 Panevėžio apygardos teismo nutartimi veika perkvalifikuota į BK 294 str. 2 d.), 165 str. 1 d., 145 str. 1 d., 187 str. 1 d., 234 str. 1 d., buvo taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015-06-29 nutartimi D. T., padariusiam nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 str. 1 d., taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.

Rokiškio rajono apylinkės teismo nutartimis priverčiamoji medicinos priemonė buvo tęsiama. Rokiškio rajono apylinkės teismas skundžiama 2016-04-07 nutartimi VšĮ Psichiatrijos ligoninės teikimą tenkino iš dalies: atmetęs prašymą pakeisti priverčiamosios medicinos priemonės rūšį į švelnesnę, pratęsė D. T. taikytą stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Išnagrinėjęs skundo argumentus, teismui pateiktą medžiagą bei skundžiamą teismo nutartį, aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, kad Rokiškio rajono apylinkės teismas skundžiama nutartimi pagrįstai D. T. pratęsė priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis, palikdamas tą patį režimą.

Viena iš priverčiamųjų medicinos priemonių paskirčių yra neleisti asmeniui padaryti pavojingą veiką, taikant jam medicinos priemones bei stebint jo elgesį. BK 98 str. 6 d. ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 405 str. 1 d. įtvirtinta nuostata, kad priverčiamoji medicinos priemonė taikoma, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Teismas sprendimą dėl taikomų priemonių panaikinimo, kaip ir dėl taikomos rūšies pakeitimo į švelnesnę, priima atsižvelgęs į sveikatos priežiūros įstaigos išvadą, išklausęs sveikatos priežiūros įstaigos atstovo apie asmens dabartinę sveikatos būklę, jam taikytą gydymą bei rezultatus, siekiant nustatyti, ar asmens sveikatos būklė yra pagerėjusi, dėl ko jam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė turėtų būti panaikinta ar pakeista į švelnesnę. Taigi yra du kriterijai, kuriuos turi įvertinti teismas, tęsdamas, keisdamas arba panaikindamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymą: asmens psichinę sveikatą ir su ja susijusį jo socialinį pavojingumą.

Dėl pirmojo kriterijaus įvertinimo teismui reikalingos specialios žinios. Iš Komisijos dėl priverčiamųjų medicinos pobūdžio priemonių pakeitimo medicininės apžiūros išvados (toliau – Išvada) aprašomosios dalies, atstovo paaiškinimų žinoma, kad per stebimą laikotarpį D. T. nebuvo agresyvus, nekonfliktavo, jo psichikoje vyrauja negatyvi psichosimptomatika - apatiškas, hipobuliškas, emocijos blankios, nuotaika lygi, mąstymas stokoja nuoseklumo, epizodais - logikos, haliucinacijų, kliedesių nėra. Iš byloje esančių medicininių dokumentų matyti, kad D. T. psichikos sutrikimai atsirado paauglystėje ir nuo 1984 metų dėl agresyvaus elgesio motinos atžvilgiu, persekiojimo kliedėjimo idėjų tėvo atžvilgiu, destruktyvaus elgesio pastoviai – iki 2006 metų gydomas Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Taikomas gydymas veiksmingas nebuvo ir D. T. pavojingumo nesumažino, nes 2006 metais padarė smurtines nusikalstamas veikas ir Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007-04-16 nutartimi taikyta priverčiamoji medicinos priemonė - stacionarinis stebėjimas sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, kuri buvo tęsiama pritaikant atitinkamus gydymo režimus. D. T. paskutinę baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 145 str. 1 d., padarė 2014-10-13 (Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015-06-29 nutartis), kai jam buvo taikytas ambulatorinis stebėjimas. Iš to seka, kad D. T. priežiūra ambulatorinio stebėjimo sąlygomis nebuvo pakankama. Įvertinus duomenis, esančius Išvadoje, ilgą D. T. gydymą ir jo rezultatus bei smurtinio elgesio riziką, kuri yra vidutinė ir gali didėti esant psichinės ligos paūmėjimui bei nesilaikant ambulatorinio gydymo tęstinumo, apeliacinės instancijos teismas pritaria skundžiamoje nutartyje padarytai išvadai, kad D. T. sveikatos būklė dar nėra pakankamai gera, kad galima būtų taikomą priverčiamąją medicinos priemonę keisti į švelnesnę.

Atsižvelgus į visas aukščiau išvardytas aplinkybes akivaizdu, jog skundžiama apylinkės teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, ji priimta tinkamai įvertinus visas svarbias aplinkybes.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 str. 1 d. 1 p., teismas

nutarė:

D. T. skundą atmesti ir Rokiškio rajono apylinkės teismo 2016-04-07 nutartį palikti galioti.

Ši nutartis neskundžiama.