Kauno apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkaujančio teisėjo Gyčio Večersko, teisėjų Algirdo Jaliniausko, Jūratės Jakubonienės, sekretoriaujant Astai Leonavičienei, dalyvaujant prokurorei Agnei Kubiliūtei, nuteistajam M. A., jo gynėjui advokatui Romualdui Matoniui, nukentėjusiesiems G. K., N. A., V. M., nukentėjusiųjų atstovei advokatei Aušrai Bračiulienei, civilinio ieškovo Všį (duomenys neskelbtini) atstovui R. M., Kauno miesto savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovui Vygintui Aukštuoliui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. A. gynėjo advokato Romualdo Matonio apeliacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio, kuriuo M. A. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - LR BK) 281 straipsnio 5 dalį laisvės atėmimo bausme 4 (ketveriems) metams, bausmę atliekant atvirojoje kolonijoje.

Iš M. A. valstybės naudai priteista 623,04 Lt (šeši šimtai dvidešimt trys litai ir 4 cnt) proceso išlaidų.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriaus civilinis ieškinys dėl 66 207,71 Lt turtinės žalos atlyginimo iš atsakovo Akcinės draudimo bendrovės (duomenys neskelbtini) bei iš M. A. paliktas nenagrinėtu.

Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos pareikštas civilinis ieškinys dėl 10 474,94 Lt žalos atlyginimo iš (duomenys neskelbtini) ir (arba) M. A. paliktas nenagrinėtu.

Nukentėjusiosios V. M. civilinis ieškinys dėl 60 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo iš kaltinamojo M. A. tenkintas dalinai. Iš M. A. priteista 20 000 Lt (dvidešimt tūkstančių litų) V. M. padarytai neturtinei žalai atlyginti. Likusioje dalyje civilinis ieškinys atmestas.

Nukentėjusiosios N. A. civilinis ieškinys dėl 2 397 Lt turtinės ir 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo iš (duomenys neskelbtini) ir M. A. tenkintas visiškai.

Iš (duomenys neskelbtini) priteista 2 397 Lt (du tūkstančiai trys šimtai devyniasdešimt septyni litai) N. A. padarytai turtinei žalai atlyginti ir 1 726, 40 Lt (vienas tūkstantis septyni šimtai dvidešimt šešis litus ir 40 cnt.) padarytai neturtinei žalai atlyginti.

Iš M. A. priteista 8 273,60 Lt (aštuoni tūkstančiai du šimtais septyniasdešimt trys litai ir 60 cnt.) N. A. padarytai neturtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusiojo G. K. civilinis ieškinys dėl 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo iš (duomenys neskelbtini) ir M. A. tenkintas visiškai.

Iš (duomenys neskelbtini) priteista 1 726,40 Lt (vienas tūkstantis septyni šimtai dvidešimt šeši litai ir 40 cnt.) G. K. padarytai neturtinei žalai atlyginti.

Iš M. A. priteista 8 273,60 Lt (aštuoni tūkstančiai du šimtus septyniasdešimt trys litai ir 60 cnt.) G. K. padarytai neturtinei žalai atlyginti.

VšĮ (duomenys neskelbtini) civilinis ieškinys dėl 169 134,15 Lt (vieno šimto šešiasdešimt devynių tūkstančių šimto trisdešimt keturių litų ir 15 cnt.) turtinės žalos priteisimo iš (duomenys neskelbtini) ir M. A. paliktas nenagrinėtu.

VšĮ (duomenys neskelbtini) pateiktas civilinis ieškinys dėl 8 600,00 Lt neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš (duomenys neskelbtini) ir M. A. atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. A. pagal LR BK 281 straipsnio 5 dalį nuteistas už tai, kad pažeidė kelių eismo saugumo taisykles, dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu žuvo žmogus, nesunkiai sutrikdyta 3 žmonių sveikata, apgadintas automobilis „VW Transporter“, o būtent:

2011 m. gegužės 7 d. apie 21.49 val. kelyje (duomenys neskelbtini) 12 kilometre 450 m., (duomenys neskelbtini) ribose, neatsargiai vairuodamas automobilį „Audi A4“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių eismo taisyklių (patvirtintų LR Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 (LR Vyriausybės 2008 m. liepos 16 d. Nr. 768 redakcija)) 9 punkto, 106 punkto, 191 punkto reikalavimus, t.y. keisdamas važiavimo kryptį, sukdamas į kairėje kelio pusėje esantį įvažiavimą į namų valdą, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių nekelti pavojaus kitiems eismo dalyviams ar jų turtui, nepraleido ta pačia kryptimi važiuojančio ir jo vairuojamą transporto priemonę lenkiančio greitosios pagalbos automobilio VW „Transporter“ valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) su įjungtais mėlynos spalvos švyturėliais ir garsiniu signalu, nesilaikė reikalavimo nedelsiant duoti kelią artėjančiai specialios paskirties transporto priemonei su įjungtais mėlynai žybčiojančiais švyturėliais ir (arba) specialiais garso signalais, privalomai nesustojo dešiniajame kelkraštyje, o tęsė judėjimą į priešpriešinę eismo juostą, dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu žuvo greitosios medicinos pagalbos automobiliu gabenama pacientė A. B., nesunkiai sutrikdyta greitosios pagalbos automobilio vairuotojo G. K., greitosios pagalbos felčerės N. A. ir žuvusiąją pacientę lydėjusios V. M. sveikata, apgadintas greitosios pagalbos automobilis.

Apeliaciniu skundu nuteistojo gynėjas advokatas Romualdas Matonis prašo Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį. M. A. išteisinti, nepadarius nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos. Nuosprendis dėl neteisingo įstatymo taikymo prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, be to, paskirta aiškiai neteisinga bausmė. Skunde teigiama, jog teismas teisingai nustatė, jog abi transporto priemonės susidūrė tuo metu, kai į priešingos eismo krypties juostą jau išvažiavęs greitosios pagalbos automobilis lenkė posūkio į kairėje kelio pusėje esančios namų valdos įvažiavimą manevrą atliekantį nuteistojo vairuotą lengvąjį automobilį „Audi A4“, tačiau pabrėžtina, jog nei ikiteisminio tyrimo, nei įrodymų tyrimo teisme metu nebuvo nustatinėjama, o tuo pačiu ir liko nenustatyta, pastarojo automobilio vieta kelio pločio atžvilgiu tuomet, kai lenkimo manevrą pradėjo greitosios pagalbos automobilio vairuotojas bei to paties automobilio vieta, kuomet jo vairuotojas įjungė kairės pusės posūkio signalą. Ši aplinkybė neabejotinai turi teisinę reikšmę nustatant abiejų eismo įvykyje dalyvavusių transporto priemonių vairuotojų veiksmų priežastinį ryšį su paties eismo įvykio, o tuo pačiu ir nusikalstamų pasekmių, kilimu, kadangi šioje teisinėje situacijoje vairuotojų pareigas tiesiogiai reglamentuojančios teisės normos konkuruoja. Bendresnio pobūdžio Kelių eismo taisyklių 114 p. įpareigojo kairėn sukantį automobilio „Audi A4“ vairuotoją duoti kelią priešinga kryptimi važiuojančioms transporto priemonėms, o tokio pat pobūdžio 141.2 ir 142 p. įpareigojo automobilio „VW Transporter“ vairuotoją įsitikinti, ar priekyje ta pačia eismo juosta važiuojančios transporto priemonės vairuotojas nerodo kairiojo posūkio signalo, o jeigu pastarasis tokį signalą rodo ir yra persirikiavęs posūkiui į kairę - tuomet sukančią transporto priemonę apvažiuoti iš dešinės arba palaukti, kol priekyje važiuojantis vairuotojas eismo juostą atlaisvins. Šiuo atveju taip pat taikytinos ir kelių eismo taisyklių 191 p. ir 190 p. Nuostatos, nes įvykyje dalyvavo ir specialiosios paskirties transportas (greitosios pagalbos automobilis). Kelių eismo taisyklių 191 punktas automobilio „Audi A4“ vairuoją (nuteistąjį) įpareigojo nedelsiant duoti kelią su įjungtais mėlynais žybčiojančiais švyturėliais artėjančiai specialiajai transporto priemonei, sustojant dešiniame kelio, kur eismui abiem kryptimis yra ne daugiau kaip 4 eismo juostos, kelkraštyje, o 190 punktas, savo ruožtu, su įjungtais mėlynos spalvos žybčiojančiais švyturėliais važiuojančiam greitosios pagalbos automobilio vairuotojui suteikė teisę nepaisyti (Taisyklėse - gali nepaisyti) kai kurių šių taisyklių reikalavimų, tačiau tokia pirmenybės teise įpareigojo naudotis tik tuo atveju, jei tai nepakenks eismo saugumui ir tik tada, kai įsitikina, kad jiems duodamas kelias. Tokiu būdu, vertinant abiejų vairuotojų teises ir pareigas šių teisės normų kontekste, neabejotinai svarbu nustatyti ar jie abu laikėsi, o jeigu laikėsi, tuomet ar tai darė tinkamai ir pagrįstai, jų veiksmus reglamentavusių Kelių eismo taisyklių reikalavimų.

Skunde pažymima, jog teismas nepagrįstai inkriminavo kelių eismo taisyklių 106 punkto pažeidimą tariamai pasireiškusį neįsitikinimu, kad sukant į kairę bus saugu, kadangi ši pareiga prieš sukantiems į kairę vairuotojams yra panaikinta, t.y. iš 106-ojo punkto žodžiai „sukdamas į kairę“ aktualioje redakcijoje nuo 2009 m. spalio 9d. pašalinti (2009 m. rugsėjo 30d. pakeitimas Nr. 1222).

Skunde sutinkama su teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, kad greitosios pagalbos automobilio vairuotojas automobilį „Audi A4“ pradėjo lenkti tuo metu, kai šio automobilis buvo prie ašinės kelio linijos arba šią liniją jau buvo pravažiavęs. Teismas nepagrįstai tikėjo liudytojo G. K. parodymais, jog „Audi A4“ automobilis pradėjo stabdyti ir traukėsi dešiniau, kas neva jam leido manyti, kad ši transporto priemonė jį praleidžia. Šie parodymai vertinti kritiškai, nes akivaizdžiai prieštarauja liudytojų parodymais nustatytai faktinei aplinkybei, kad nebuvo jokių veiksmų, leidžiančių greitosios pagalbos automobilio vairuotojui taip manyti. Liudytojų I. K., K. K., A. I., I. A., M. S. ir R. K. parodymais neginčijamai nustatyta, kad „Audi A4“ automobilis kairės pusės posūkio manevrą atlikinėjo iš karto, kai tik privažiavo įvažiavimą į kairėje pusėje esančią namų valdą ir tai darė iš važiuojamosios kelio dalies. Liudytojas A. I. netgi detaliai patvirtino, jog „Audi A4“ automobilis į kairę pusę suko nuo ašinės linijos ir arčiau ašinės kelio pusės nebuvo pasitraukęs bei med. pagalbos automobilio nepraleidinėjo, o I. A. liudijo, kad prieš pradėdamas posūkio manevrą šis automobilis į dešinę pusę nesuko. Liudytojos I. K. ir R. K. patvirtino nuteistojo parodymus, kad prieš sukdamas į kairę jis buvo įjungęs kairio posūkio signalą, ką paliudijo ir I. A.. Todėl darytina išvada, kad tuo metu, kai M. A. galėjo arba net privalėjo suprasti, jog jam iš paskos su įjungtais mėlynais žybčiojančiais švyturėliais artėja specialioji transporto priemonė, kuri, jo nepaneigtu įsitikinimu, buvo 150-200 metrų atstumu, jis siekė laiku pasukti į kairę ir neatliko jokių veiksmų, galėjusių greitosios pagalbos automobilio vairuotojui pagrįstai tikėti (įsitikinti), kad jam duodamas kelias. Tokiu būdu, faktinė eismo situacija nesuteikė specialiosios transporto priemonės vairuotojui G. K. teisės pasinaudoti pirmenybe ir nevykdyti Kelių eismo taisyklių XXIV skyriaus 190 punkto imperatyvaus reikalavimo (teisinės pareigos) tik įsitikinus, kad jam duodamas kelias, bei, šiuo atveju, nepaisyti lenkimą reglamentuojančio šių taisyklių XVI skyriaus 141.2, 141.4 ir 142 punktų reikalavimų.

Skunde pažymima, jog byloje atlikti du specialieji eismo įvykio tyrimai, kuriuos atlikę ekspertai įrašyti į teisingumo ministerijos patvirtintą sąrašą, tačiau teismas visiškai nemotyvavo, kodėl nesivadovauja V. M. išvada. Taip pat pažymima, jog specialisto V. Š. atlikto tyrimo išvadose išreikštas specialisto techninis požiūris ir nėra teisinis pagrindas leidžiantis patikimai nustatyti priežastinį ryšį tarp kiekvieno iš vairuotojų veiksmų ir padarinių. Tai yra išimtinai teismo kompetencija, tačiau teismas dėl išdėstytų motyvų ir neteisingo kelių eismo taisyklių normų aiškinimo bei taikymo tai padarė klaidingai įsitikinęs dėl neteisingo įrodymų vertinimo, kuris nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, nesivadovaujant įstatymu.

Skunde taip pat pažymima, jog, jeigu ir būtų nustatyta, kad nuteistasis privalėjo matyti, jog iš paskos artėja su įjungtais mėlynos spalvos švyturėliais specialioji transporto priemonė, ir turėjo jai duoti kelią, tikras ar tariamas šios pareigos nesilaikymas nebuvo būtinoji sąlyga eismo įvykiui kilti, nes tokie veiksmai nesuteikė teisės greitosios vairuotojui nevykdyti imperatyvaus kelių eismo taisyklių reikalavimo ir pirmenybės teise pasinaudoti (šiuo atveju, lenkiant), nepaisant Taisyklių XVI skyriaus reikalavimų tik tuo atveju, jei tai nepakenks eismo saugumui ir tik tada, kai įsitikina, kad jam duodamas kelias. Greitosios pagalbos automobilio vairuotojas, net ir esant minėtiems pagrindams, kada būtų galėjęs nepaisyti kai kurių Kelių eismo taisyklių reikalavimų, privalėjo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių ir nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui, kadangi galimai nepaisytinų taisyklių skyrių sąrašas 190 - ajame Taisyklių punkte yra baigtinis, o jame kaip tik ir nesuteikta teisė nepaisyti tokių ką tik nurodytų bendresnio pobūdžio pareigų, kurias imperatyviai reglamentuoja 9 – asis taisyklių punktas. Teise nepaisyti kai kurių taisyklių reikalavimų ir pasinaudoti pirmenybės teise specialiosios transporto priemonės vairuotojas tik gali, tačiau neprivalo, todėl manytina, jog taip elgtis jis turi teisę, kai tai būtina gelbstint žmogaus gyvybę ir sveikatą ar panašiais išskirtiniais atvejais. Todėl abejotina, jog vairuotojui G. K. elgiantis rūpestingai ir apdairiai, t.y. leidžiant „Audi A4“ vairuotojui atlikti manevrą arba palaukus kol jis kitaip jam duos kelią ar bent leis aiškiai suprasti, jog rengiasi tai daryti, per keletą sekundžių būtų kilęs realus pavojus jo gabentos pacientės sveikatai ar netgi gyvybei. Tokiu būdu, būtinąja eismo įvykio kilimo sąlyga šioje teisinėje situacijoje galėjo būti savo nusikalstamo pasitikėjimo forma neatsargūs ir priešingi teisei specialiosios transporto priemonės („VW Transporter“) vairuotojo veiksmai, kurie buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su eismo įvykio, kurio metu žuvo žmogus ir buvo nesunkiai sutrikdyta kitų asmenų sveikata, kilimu, todėl M. A. šioje byloje pripažintas kaltu ir nuteistas nepagrįstai. Tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas nutartų, jog skundo argumentai iš dalies ar visiškai nepagrįsti, svarstytina, ar eismo įvykis nesukeltas dėl mišrios vairuotojų kaltės arba dėl G. K. veiksmų pripažinimo rizikingu elgesiu, kuris turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui.

Skunde taip pat nurodoma, jog apeliacinės instancijos teismui pripažinus, kad pirmosios instancijos teismas įstatymą, o tuo pačiu ir poįstatyminio teisės akto - Kelių eismo taisyklių, normas išaiškino bei taikė teisingai neatima galimybės tai, kad M. A. davė teisingus parodymus apie esmines bylos aplinkybe, pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Pažymima, jog vertinant M. A. formaliai neigiamą atsakymą dėl kaltės pripažinimo, būtina atsižvelgti į tai, kad galimai neteisingas požiūris į pareikštą kaltinimą nebuvo kaip nors specialiai išgalvotas, siekiant nepagrįstai išvengti baudžiamosios atsakomybės, o susiformavo dėl buvusio gynėjo teisinių patarimų ir specialisto V. M. išvados pagrindu.

Skunde teigiama, jog teismas pagrįstai nustatė, kad skiriant bausmę turi būti atsižvelgiama į kaltės formą, nuteistojo asmenybę, tačiau šias aplinkybes įvertino nepakankamai. Be to, teismas nepagrįstai faktinio veikos aplinkybių pripažinimo nelaikė M. A. atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Taip pat atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 str. 1 d. 6 p.) nepagrįstai nepripažintas rizikingas G. K. elgesys, nes tinkamai nepagrįstas jo pasitikėjimas neabejotinai turėjo tiesioginę įtaką nusikalstamos veikos padarymui. Dėl šių aplinkybių, apelianto manymu, neaišku, kodėl šioje teisinėje situacijoje už neatsargaus nusikaltimo padarymą pirmą kartą teisiamam ir kitų teisės pažeidimų nepadariusiam asmeniui teismas nustatė tokio dydžio laisvės atėmimo bausmę ir visiškai nemotyvavo sprendimo paskirti šią bausmę atlikti pataisos namuose. Visiškai nepagrįstai nesvarstė galimybės taikyti BK 75 str. nuostatas. Vien sunkios pasekmės, esant kitoms aplinkybėms, neleidžia pagrįstai spręsti, kad nuteistasis gali būti perauklėtas tik jį izoliavus nuo visuomenės tokiam ilgam laikui. Nagrinėjant bylą kartu patikrintinas ir civilinių ieškinių tinkamo išsprendimo klausimas.

Atsikirtimuose į apeliacinį skundą nukentėjusieji civiliniai ieškovai G. K. ir N. A. apeliacinį skundą prašė atmesti.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė, nukentėjusieji, nukentėjusiųjų atstovė advokatė R. Bračiulienė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo M. A. gynėjo advokato Romualdo Matonio skundas tenkinamas iš dalies.

Skunde keliamas įrodymų vertinimo klausimas. Apelianto manymu, teismas, netinkamai įvertinęs surinktus duomenis, nuosprendyje nurodė neteisingą teisinį M. A. veikos vertinimą, todėl nepagrįstai pripažino kaltu, padarius LR BK 281 str. 5 d. numatytą veiką.

Pažymėtina, jog pagal Baudžiamojo Proceso Kodekso (toliau tekste BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Taigi, išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, asmens kaltumą ar nekaltumą pirmosios instancijos teismas daro vadovaujantis BPK 20 str. 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, įvertinęs byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą. Tik toks nuosprendis gali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva ir tik teismas sprendžia dėl duomenų įrodomosios vertės, jų pakankamumo pripažįstant asmenį kaltu, ar jį išteisinant, todėl vien tai, kad teismo išdėstytas įrodymų vertinimas nesutampa su apelianto subjektyviu įrodymų vertinimu, nepatvirtina, jog nuosprendis neteisėtas ar nepagrįstas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, konstatuoja, jog apylinkės teismas ištyrė bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, tinkamai įvertino surinktų duomenų visumą, todėl pagrįstai nustatė M. A. veikoje BK 281 straipsnio 5 dalyje numatytos veikos požymius, pripažino jį kaltu padarius šią nusikalstamą veiką ir skyrė bausmę.

Teisėjų kolegija pažymi, jog apeliacinis skundas nenuoseklus, viena vertus, teigiama, jog sutinkama su teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis tik nesutinka su teisiniu jų įvertinimu, nes teigiama, jog teismas netinkamai aiškino ir taikė Kelių eismo taisykles, nustatančias eismo įvykio dalyvių teises ir pareigas, kita vertus, esminis skundo argumentas kaip tik ir siejamas su faktinių aplinkybių nustatymu, teigiama, jog liko nenustatyta automobilio „Audi A4“ vieta kelio pločio atžvilgiu tuomet, kai lenkimo manevrą pradėjo greitosios pagalbos automobilio vairuotojas, bei to paties automobilio vieta, kuomet jo vairuotojas įjungė kairės pusės posūkio signalą.

LR BK 281 straipsnio 5 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus.

BK 281 straipsnio 5 dalyje numatyta nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl, kvalifikuojant veiką pagal minėtą BK specialiosios dalies straipsnį, būtina nustatyti ne tik pavojingą veiką (kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimą), bet ir padarinius bei priežastinį ryšį tarp eismo saugumo taisyklių pažeidimo ir kilusių padarinių. Išvada apie priežastinio ryšio buvimą tarp padarytų KET pažeidimų ir kilusių padarinių daroma nustačius, kuris eismo dalyvis pažeidė KET reikalavimus. Jei Kelių eismo taisykles pažeidžia keli eismo dalyviai, nustatoma, kurio eismo dalyvio padaryti KET pažeidimai buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga.

Sprendžiant asmens kaltės klausimą šios kategorijos bylose itin svarbu tiksliai nustatyti faktines bylos aplinkybes, kokie KET pažeidimai buvo padaryti, kaip juos suvokė eismo dalyviai, t. y. nustatyti, kokioje vietoje įvyko įvykis, kokie reikalavimai keliami eismo dalyviams, kaip jie suprato KET reikalavimus ir juos vykdė.

Šioje situacijoje svarbu, kokias pareigas pagal KET turėjo M. A., ir kaip pagal KET turėjo elgtis G. K..

M. A. neabejotinai atlikdamas manevrą į kairę turėjo vadovautis KET 106 punktu ir be abejo 9 p., kuris yra bendro pobūdžio visiems vairuotojams, tuo tarpu važiuodamas jam iš paskos G. K., jeigu jis nebūtų vairavęs specialiosios paskirties automobilį, tuo atveju jeigu matė, kad priešais jį važiuojantis automobilis ketina sukti į kairę, turėjo vadovautis KET 142 p. reikalavimu, jog tuo atveju, jeigu priekyje važiuojantis vairuotojas rodo kairįjį posūkio signalą ir yra persirikiavęs posūkiui į kairę (apsisukimui), važiuojantysis paskui jį privalo apvažiuoti sukančią transporto priemonę iš dešinės arba palaukti, kol priekyje važiuojantis vairuotojas atlaisvins eismo juostą. Taigi, jei G. K. būtų vairavęs ne specialiosios paskirties automobilį, jam ši nuostata būtų imperatyvi ir jis turėtų jos laikytis, jeigu yra dvi sąlygos - ketinanti sukti transporto priemonė rodo kairįjį posūkio signalą ir yra persirikiavusi posūkiui į kairę. Būtent šios sąlygos apsprendžia, kad priekyje važiuojantis automobilis suks į kairę ar apsisuks. Tokiu atveju būtų svarbu nustatyti laiką ir vietą, kada G. K. pradėjo lenkimo manevrą ir ar jo veiksmai nesusiję su kilusiomis pasekmėmis. Natūralu, jog asmuo, sukantis į kairę, jeigu jis nepažeidžia kelių eismo taisyklių reikalavimų, žinodamas KET taisykles, taip pat tikisi, kad jų laikysis ir kiti eismo dalyviai.

Nagrinėjamu atveju reikšminga ir tai, jog G. K. vairavo specialiąją transporto priemonę – greitosios pagalbos automobilį. Šioje situacijoje „Audi A4“ vairuotojui atsiranda taip pat pareiga laikytis ir KET 191 punkto reikalavimo nedelsiant duoti kelią su įjungtais mėlynais žybčiojančiais švyturėliais artėjančiai specialiajai transporto priemonei, sustojant dešiniame kelio, kur eismui abiem kryptimis yra ne daugiau kaip 4 eismo juostos, kelkraštyje, o 190 taisyklių punktas tokiai specialiajai transporto priemonei suteikia teisę nepaisyti kai kurių taisyklių reikalavimų, jei tai nepakenks eismo saugumui ir tik tada, kai įsitikina, kad jiems duodamas kelias. Todėl šioje situacijoje, jeigu G. K. vairavo specialios paskirties transporto priemonę su įjungtais žybčiojančiais mėlynos spalvos švyturėliais, pagrįstai galėjo tikėtis, jog kitas eismo dalyvis, t. y. M. A., laikysis jam imperatyvios KET 191 punkte įtvirtintos nuostatos.

Aukštesnysis teismas pažymi, jog skunde apeliantas neteisus teigdamas, jog 106 punkte nustatytos pareigos netaikytinos asmenims, sukantiems į kairę, nes šio punkto reikalavimai taikomi visiems eismo dalyviams bet kaip keičiantiems judėjimo kryptį, o taip pat ir sukantiems į kairę.

Byloje liudytojų G. K., K. K., A. I., I. A. parodymais, o taip pat ir paties M. A. parodymais neabejotinai nustatyta, jog M. A. prieš atlikdamas manevrą, prieš sukdamas į kairę turėjo galimybę matyti ir matė ta pačia kryptimi atvažiuojantį greitosios pagalbos automobilį. M. A. parodė, jog matė automobilio šviesas, automobilis buvo 150-200 metrų atstumu, nebuvo tamsu, tačiau jis įvertinęs atstumą suko į kairę. Nukentėjusiųjų V. M., G. K., liudytojų K. K., A. I., I. A., E. M. parodymais taip pat neabejotinai nustatyta, jog greitosios pagalbos automobilis buvo įjungęs mėlynos spalvos švyturėlius. Tai, kad liudytoja I. K. greitosios automobilio nematė, nors vyko kartu su M. A., nepaneigia šios aplinkybės, nes ji vyko kaip keleivė, greitosios automobilis važiavo iš galo, ji nebuvo vairuotoja, todėl ji neprivalėjo žiūrėti ir stebėti eismo situacijos, o tuo labiau situacijos iš automobilio galo. Liudytojos M. S., R. K. situaciją matė tik pro langą, be to, visos situacijos nematė, todėl šioje dalyje jų parodymai neinformatyvūs. Nors nukentėjusieji yra suinteresuoti bylos baigtimi, tačiau jų parodymus dėl šviesos signalų patvirtina liudytojų A. I. bei I. A. parodymai, kurie šioje dalyje laikytini patikimais ir objektyvais, nes jie nesuinteresuoti bylos baigtimi. Be to, šie liudytojai net ir būdami nepilnamečiai patvirtino, jog jie iš karto suprato, jog tai greitosios pagalbos automobilis, papildomų pastangų tai suprasti ir įžiūrėti nereikėjo. Todėl ši aplinkybė neabejotinai įrodyta.

Šie duomenys kartu vertinami ir su specialistų išvadomis. Teisėjų kolegija pažymi, jog specialistų išvados neturi jokios išankstinės galios teismui ir jos vertinamos kartu su kitais įrodymais. Be to, kaip pagrįstai teigiama skunde, specialistai pateikia techninį situacijos vertinimą, tuo tarpu teisinį vertinimą kompetentingas pateikti tik teismas. Šioje byloje specialistų išvados reikšmingos tiek, kiek jose įvertinta eismo įvykyje dalyvavusių transporto priemonių vairuotojų elgesys ir techninis jų įvertinimas. Kaip matyti iš specialisto išvados Nr. 11-2927(11), tuo metu kai M. A. pradėjo sukti į kairę greitosios pagalbos automobilis jau lenkė M. A. automobilį ir buvo apie 67,5 m atstumu iki įvažiavimo į kiemą artimojo krašto, t.y. buvo maždaug tokiu atstumu iki susidūrimo vietos, todėl vertinant tą aplinkybę, jog greitosios pagalbos automobilį M. A. pastebėjo iš maždaug 150-200 m atstumo, įvertinus specialisto V. Š. paaiškinimus, jog stebėti artėjantį greitosios pagalbos automobilį „Audi A4“ vairuotojas turėjo galimybę 18 sekundžių, darytina išvada, jog tinkamai įvertinti eismo situaciją M. A. turėjo pakankamai laiko, o prieš sukdamas į kairę jis tos situacijos neįvertino ir prieš darydamas manevrą į kairę jo saugumu neįsitikino. Be to, šioje specialisto išvadoje nurodyta, jog automobilio „Audi A4“ vairuotojo M. A. veiksmai – sukdamas į kairę nedavė kelio lenkusiam greitosios pagalbos automobiliui, kurio vairuotojas važiavo su įjungtais mėlynos spalvos švyturėliais ir lenkimo metu su įjungtu garsiniu signalu, kurį vairuotojas M. A. turėjo galimybę iš anksto pamatyti, techniniu požiūriu sudarė pagrindinę sąlygą šiam eismo įvykiui kilti. Be to, tiek anksčiau aptartais liudytojų, nukentėjusiųjų parodymais, tiek ir minėta specialisto išvada nustatyta, jog M. A. galėjo identifikuoti, jog paskui jį važiuoja greitosios pagalbos automobilis. V. M. išvadoje nurodyta, jog automobilio Audi A4 veiksmai – nedavė kelio automobilio VW Transporter valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuris važiavo su į jungtais mėlynais švyturėliais, prieštaravo KET 191 p. reikalavimui ir buvo priežastiniame ryšyje su šio eismo įvykio kilimu, jei šis vairuotojas galėjo identifikuoti, kad automobilis VW važiuoja su įjungtais švyturėliais.

Todėl įvertinus paties M. A. parodymus, jog buvo prieblanda, tačiau nebuvo tamsu, jis galėjo matyti automobilio atstumą, t. y. 150-200 metrų, jo parodymai, jog jis nematė mėlynos spalvos švyturėlių ir negalėjo identifikuoti, jog tai greitosios pagalbos automobilis, vertintini kritiškai. Be to, jau pats faktas, jog M. A. matė automobilio šviesas, galėjo identifikuoti jo atstumą, tačiau nematė švyturėlių, kurie kitiems buvo akivaizdžiai matomi, neįvertino iš paskos atvažiuojančio automobili greičio ir vis tiek darė manevrą rodo, jog M. A. buvo ypatingai neatsargus, elgėsi ypatingai neatsargiai nepasitraukdamas į dešinį kraštą kaip to reikalauja KET 191 p. reikalavimai, tiek ir sukdamas į kairę, kaip to reikalauja KET 106 p.

Įvertinus tai, jog greitosios pagalbos automobilis buvo su akivaizdžiai matomais įjungtais švyturėliais, važiavo žymiai didesniu greičiu nei leistina gyvenvietės teritorijoje, o M. A. turėjo galimybę šias aplinkybes įvertini, nepaisant to, M. A. suko į kairę, taip pat rodo, jog M. A. elgėsi ypatingai neapdairiai ir neatsargiai ir nevykdė minėtų KET reikalavimų, jis nesutelkė visų savo pastangų įvertinti visą esamą situaciją. Ta aplinkybė, kad M. A. nematė iš paskos atvažiuojančio greitosios medicinos pagalbos automobilio su įjungtais švyturėliais, kaip tuo tarpu kiti liudytojai, stebėję įvykį, patvirtino, jog greitosios medicinos pagalbos automobilis važiavo su įjungtais švyturėliais ir važiavo dideliu, žymiai didesniu nei leistinas greičiu, matė, kad pastaroji artėja prie „Audi A 4“ automobilio, parodo, jog nuteistasis prieš pat darydamas manevrą visiškai neįsitikino ar tai daryti saugu, visiškai nestebėjo galinio vaizdo veidrodėlio, neįsitikino apie iš paskos atvažiuojančias transporto priemones, kai tuo tarpu eilės liudytojų parodymais nustatyta, jog nebuvo jokių kliūčių pastebti ir identifikuoti, kad tai greitosios pagalbos automobilis.

Tuo pačiu nėra pagrindo abejoti nukentėjusiojo G. K. parodymais toje dalyje, kad vairuodamas greitosios pagalbos automobilį tuo metu, kai „Audi A 4“ automobilis suko į kairę, greitosios pagalbos automobilis jau buvo pradėjęs lenkimo manevrą ir tokiu būdu „Audi A 4“ automobilio vairuotojas nepraleido jį lenkiančio greitosios pagalbos automobilio. Tai matyti iš specialisto 2012-02-09 Nr. 11-2927 (11) išvados bei jo paaiškinimų, paties M. A. parodymų bei liudytojų parodymų visumos analizės. Pažymėtina, jog remiantis įvykio vietos apžiūros schemoje užfiksuotomis aplinkybėmis, naudojant standartines tyrimo procedūras: LTEC-STPA-R-82 „Transporto priemonės saugaus greičio kelio posūkyje skaičiavimas“, LTEC-STPA-R-83 „Transporto priemonės stabdymo laiko ir kelio apskaičiavimas“, priimant sąlygą, jog „Audi A 4“ automobilis, suko į kairę nuo horizontalaus ženklinimo linijos (menamos), bei programos PC Crash 8.0 pagalba sumodeliuota automobilio „Audi A4“ judėjimo trajektorija (7 pav., t 1, b. l. 159). Taip pat nustatyta, jog tuo metu, kai Audi A 4 pradėjo sukti į kairę, tikėtinas greitosios pagalbos automobilio atstumas iki susidūrimo vietos buvo 67,5 m. ir 40 m, kai „Audi A4“ pradėjo įvažinėti į kelio (duomenys neskelbtini) važiuojamosios dalies kairę pusę (t 1, b. l. 161). Taip pat įvertinus greitosios pagalbos automobilio greitį- 90 km/h, kampą, kuriuo greitosios pagalbos automobilio vairuotojas turėjo pasukti automobilį, minimalų vairuotojo reakcijos greitį, kitus techninius duomenis, nustatyta, jog greitosios pagalbos automobilio vairuotojas G. K. lenkė automobilį „Audi A4“ važiuodamas apie 0.37 m atstumu nuo kelio (duomenys neskelbtini) važiuojamosios dalies krašto, o sureagavo automobilio pasukimui, kada automobilis nuo susidūrimo vietos buvo apie 52 m. atstumu (t1, b. l. 161). Tai rodo, jog mažiausiai 52 metrų atstumu iki susidūrimo vietos, t.y. įvažiavimo į kiemą, G. K. jau neabejotinai vykdė lenkimo manevrą, t.y. buvo priešingoje eismo juostoje ir jau reagavo į atsirandančią kliūtį, kas tik patvirtina, jog G. K. lenkimo manevrą buvo pradėjęs jau anksčiau, t.y. daugiau nei 52 metrų atstumu. Iš šios ekspertizės išvados 1 p. taip pat matyti, jog eismo įvykio, įvykusio 2011-05-07 kelio (duomenys neskelbtini) 12,450-me km, (duomenys neskelbtini) kaime, eiga tikėtina buvo tokia - Automobilio „Audi A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojas M. A. važiuodamas keliu (duomenys neskelbtini), apie 25 km/h greičiu, pradėjo sukti į kairę link įvažiavimo į namo kiemą kada jo automobilį iš paskos apie 90 km/h greičiu lenkusio G. K. vairuojamas automobilis „VW-Transporter“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nuo įvažiavimo į kiemą artimojo krašto buvo apie 67,5 m atstumu. Susidariusioje kelio eismo situacijoje, vairuotojas G. K., kada jo vairuojamas automobilis „VW-Transporter“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nuo vietos, kurioje įvyko susidūrimas, buvo apie 52 m atstumu, sureagavo eismo saugumo grėsmei bei nusuko automobilį į kairę. Tai visiškai atitinka nukentėjusiojo parodymus, jog jis lenkimo manevrą buvo pradėjęs dideliu atstumu iki „Audi A4“ automobilio ir leidžia tikėti jo parodymais, kad „Audi A 4“ lenkimo manevrą jis pradėjo tuo metu kai „Audi A 4“ posūkio manevro dar nerodė, nes pats nuteistasis M. A. teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu parodė, jog posūkio signalą į kairę jis parodė ne iškarto įsukęs į pagrindinį kelią, o pavažiavęs geroką atstumą - apie 100 metrų. Įvertinus tai, jog liudytojos M. S., R. K. buvo namuose ir visos situacijos nematė, kaip ir liudytojas E. M. ir M. M., o taip pat ir nukentėjusiosios N. A. bei V. M., kurios dėmesį daugiau buvo sukoncentravusios į vežamą ligonę, liudytojų A. I., I. A. bei K. K. parodymai dėl šių aplinkybių nesutapo tarpusavyje, nebuvo nuoseklūs, taip pat įvertinus, jog atstumas nuo kelio, iš kurio išsuko „Audi A4“ automobilis, iki keliuko, į kurį nuteistasis darė manevrą, yra mažiau nei 100 metrų (t 1, b. l. 23), ir posūkio signalą nuteistasis teigė rodęs pavažiavęs didesnę kelio atkarpos iki to keliuko dalį, kas atitinka G. K. parodymus, jog jam „Audi A 4“ sukimas į kairę buvo netikėtas, o taip pat įvertinus anksčiau aptartas aplinkybes, kad G. K. lenkimo manevrą neabejotinai buvo pradėjęs daugiau nei 52 metrų atstumu iki įsukimo į K. sodybą, darytina išvada, jog šie duomenys patvirtina, jog G. K. lenkimo manevrą buvo pradėjęs anksčiau nei M. A. rodė posūkį ir pradėjo atlikinėti kairio posūkio manevrą. Tad darytina išvada, jog net ir galimai pažeidęs KET 190 p. reikalavimus, t. y. viršydamas leistiną greitį ir matydamas, jog priekyje važiuojantis automobilis nevykdo KET 191 p. reikalavimų, nesitraukia į dešinį šoną, G. K. bendrų lenkimo taisyklių, numatytų KET 141 p., 142 p. nepažeidė, todėl jo veiksmai nebuvo priežastiniame ryšyje su kilusiomis pasekmėmis.

Teismų praktikoje priežastinis ryšys paprastai grindžiamas būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymu. Būtinosios padarinių kilimo sąlygos taisyklė įpareigoja išsiaiškinti, ar eismo dalyvio padarytas kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas buvo būtina padarinių kilimo sąlyga. Tais atvejais, kai kelių transporto eismo ar transporto priemonių eksploatavimo taisykles pažeidžia keli eismo dalyviai, kaltininko (kaltininkų) veika yra priežastiniu ryšiu susijusi su kilusiais padariniais, jeigu nustatoma, kad analogiškoje situacijoje jam (jiems) laikantis kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių, o kitam ( kitiems) eismo dalyviams jas pažeidus, eismo įvykis, dėl kurio kilo BK 282 str. padariniai, neįvyktų.

Nors nukentėjusiojo G. K. parodymų, jog „Audi A 4“ automobilis buvo pasitraukęs į dešinę kelio pusę, nepatvirtino jokie patikimi įrodymai, priešingai, byloje nustatyta, jog M. A. visada važiavo arčiau menamos priešingas eismo kryptis skiriančios juostos, į dešinę pasukęs nebuvo, be to, kaip jau nustatyta anksčiau, G. K. važiavo viršydamas leistiną greitį, kuris toje atkarpoje buvo 50 km/h, tačiau M. A. anksčiau aptarti pažeidimai buvo esminiai, susiję su kilusiomis pasekmėmis priežastiniu ryšiu, nes būtent jie buvo būtinoji eismo įvykio kilimo sąlyga. Eismo įvykis nebūtų įvykęs, jeigu M. A. būtų tinkamai atlikęs savo pareigas, numatytas KET 9 p., 106 p. ir 191 p. Tokiu atveju eismo įvykis nebūtų įvykęs, net jeigu G. K. šiuo atveju ir viršijo nustatytą greitį, nes M. A., kaip nustatyta, turėjo ne tik pareigą praleisti greitosios pagalbos automobilį, netrukdyti jo pradėtam lenkimo manevrui, tačiau turėjo ir objektyvią galimybę įvertinti tiek eismo įvykio situaciją, tiek ir tai, jog G. K. automobilis viršija leistiną greitį.

Esant šioms aplinkybėms, konstatuojama, jog byloje pagrįstai nustatyta aplinkybė, kad M. A. pažeidė KET 191 p. reikalavimą nedelsiant duoti kelią artėjančiai specialios paskirties transporto priemonei su įjungtais mėlynais žybčiojančiais švyturėliais, privalomai nesustojo dešiniajame kelkraštyje, sukdamas į kairę ne sankryžoje, pažeidė KET 9 p., 106 p. reikalavimus, nedavė kelio iš paskos važiuojančiam, lenkimo manevrą vykdančiam ir jau arti esančiam greitosios pagalbos automobiliui su įjungtais mėlynos spalvos švyturėliais, taip jam sudarė staigią neišvengiamą kliūtį, dėl ko įvyko susidūrimas ir vienas žmogus žuvo, o trijų asmenų sveikata buvo sutrikdyta nesunkiai. Nuteistojo veika teisingai kvalifikuota pagal LR BK 281 str. 5 d.

Nors byloje taip pat inkriminuota aplinkybė, jog greitosios pagalbos automobilis vyko su įjungtu garsiniu signalu, tačiau ši aplinkybė neįrodyta. Nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai dėl šios aplinkybės prieštaringi. Nors G. K. teigė, kad vyko su įjungtu garso signalu, tačiau nukentėjusiosios V. M. ir N. A. to kategoriškai negalėjo patvirtinti, liudytojas M. M. teigė, jog iš kiemo ligonę greitosios pagalbos automobilis išvežė be garso signalų, negalėjo pasakyti, ar kelyje greitosios pagalbos automobilis buvo įjungęs garsinį signalą, liudytojos I. K., R. K. tokio signalo negirdėjo, tačiau jos yra nuteistojo pažįstamos, todėl suinteresuotos bylos baigtimi, liudytojai A. I. ir I. A. parodė, jo garsinį signalą greitosios pagalbos automobilis įjungė tik prieš pat susidūrimą, nors liudytojas K. K. teigė, jog garsinį signalą greitoji įjungė likus 120 m. iki „Audi“ automobilio, liudytojas E. M. teigė, jog privažiavus (duomenys neskelbtini), greitosios pagalbos automobilis nuvažiavo tolyn su įjungtais mėlynos spalvos švyturėliais. Atsižvelgiant į tai, jog kitų patikimų objektyvių duomenų nėra, liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymai šioje dalyje nesutampa, nešališki nesuinteresuoti liudytojai nepatvirtina, jog šis signalas buvo įjungtas iš tolimo atstumo iki „Audi A4“ automobilio, darytina išvada, jog ši aplinkybė nenustatyta, todėl šalintina iš nuosprendžio, tačiau tai neturi esminės reikšmės teisiniam nuteistojo veikos vertinimui, nes pagal KET 191 p. reikalavimus vairuotojas turi pareigą praleisti specialiosios paskirties automobilį esant bent vienam iš signalų – garsiniam ar šviesos.

Skunde taip pat teigiama, jog nepagrįstai atsakomybę lengvinančia aplinkybe nepripažinta tai, kad M. A. pripažino faktines bylos aplinkybes ir tai, jog nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo rizikingas nukentėjusiojo G. K. elgesys, be to, M. A. nepagrįstai skirta per griežta reali laisvės atėmimo bausmė.

Aukštesnysis teismas konstatuoja, jog M. A. nepripažino esminių jam inkriminuotų faktinių aplinkybių, nepripažino to, jog jis pažeidė kelių eismo taisyklių reikalavimus, nepripažino priežastinio ryšio bei kaltės, todėl byloje pagrįstai nenustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė - prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis.

Nors G. K. elgesys nagrinėjamoje situacijoje nebuvo visiškai teisingas – G. K. nesulėtino greičio gyvenvietėje, nesulėtino greičio esant kliūčiai, nemėgino apvažiuoti kliūties iš dešinės, tačiau tai nebuvo pagrindinė padarinių kilimo sąlyga, be to, ne šie veiksmai lėmė, kad nuteistasis buvo neatsargus, todėl tai neatitinka 59 straipsnio 1 dalies 6 p. numatytos aplinkės.

Teisėjų kolegija sutinka su skundo argumentais, jog M. A. skirta aiškiai per griežta bausmė.

Baudžiamojo kodekso 54 straipsnyje nurodyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai. Įstatyme įtvirtinta nuostata, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Taip pat, įstatymas įtvirtina nuostatą, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

LR BK 61 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas LR BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Be to, parenkant bausmės rūšį ir nustatant jos dydį būtina vadovautis LR BK 41 straipsnyje įtvirtinta bausmės paskirtimi.

LR BK 281 straipsnio 5 dalies sankcijoje numatyta vienintelė bausmės rūšis - laisvės atėmimas iki aštuonerių metų.

Nors teismas nurodė, jog atsižvelgia į teigiamai charakterizuojamą nuteistojo asmenybę, tačiau faktiškai jos neįvertino. Teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo vertinimu, jog M. A. padarytos veikos pavojingumas yra didesnis šiuo atveju nei rūšinis šios veikos pavojingumas, nes pažeisti keli eismo taisyklių reikalavimai, tame tarpe ir reikalavimai, susiję vairuotojų elgesiu kelyje esant specialiosioms transporto priemonėms, kurios skuba teikti pagalbą, be to, nukentėjo- nesunkiai sužaloti trys asmenys, vienas žuvo. Nepaisant to, aukštesniojo teismo manymu tai, kad nenustatyta atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir teigiama nuteistojo asmenybės charakteristika – anksčiau neteistas, administracine tvarka per metus nebaustas, psichiatro, narkologo įskaitoje neįrašytas, leidžia pagrįstai manyti ir tikėtis, jog BK 41 straipsnyje numatytiems bausmės tikslams pasiekti, tame tarpe nubaudimui ir prevencijai užtikrinti, šiuo atveju pakankama ir mažesnė nei sankcijos vidurkis laisvės atėmimo bausmė. Be to, įvertinus tai, jog M. A. anksčiau neteistas, per metus laiko administracine tvarka nebaustas, už grubius kelių eismo taisyklių pažeidimus taip pat nebaustas, yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti ir be realaus laisvės atėmimo bausmės paskyrimo, paskirtos bausmės vykdymą atidedant 2 metams bei skiriant įpareigojimus.

LR CK 6.283 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas visiško žalos atlyginimo principas. Jo taikymas reiškia, kad nukentėjusįjį reikia grąžinti į tokią padėtį, kokioje jis buvo iki nusikaltimo padarymo. Be turtinės, šiuo atveju atlyginama ir neturtinė žala (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Tačiau pažymima, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kt. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą (dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus). Tuo pačiu negalimumas neturtinės žalos tiksliai apibrėžti ir visiškai atlyginti materialiai, nereiškia, kad gali būti reikalaujama beribės kompensacijos. Nukentėjusiojo - ieškovo padėtis negali būti nepagrįstai pagerinta, o kaltininko - atsakovo nepagrįstai pabloginta.

LR CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtina, kad nustatydamas neturtinės žalos dydį atsižvelgia į: 1) jos pasekmes; 2) žalą padariusio asmens kaltę; 3) jo turtinę padėtį; 4) padarytos turtinės žalos dydį; 5) kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes; 6) sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Aukštesnysis teismas konstatuoja, jog apylinkės teismas nustatydamas nukentėjusiems priteistinų neturtinės žalos kompensacijų dydžius tinkamai įvertino kiekvieno iš nukentėjusiųjų – G. K., V. M. bei N. A. patirtus neigiamus išgyvenimus, jų apimtį, tačiau nepakankamai įvertino G. K. veiksmus esamoje situacijoje. Kaip aptarta anksčiau, nors G. K. veiksmai nebuvo priežastiniame ryšyje su eismo įvykio kilimu ir jo pasekmėmis, tačiau, aukštesniojo teismo nuomone, jo veiksmai, kurie pasireiškė tuo, kad jis elgėsi taip pat neatsargiai, nesiėmė saugumo ir atsargumo priemonių – nemažino greičio, gyvenvietėje viršijo leistiną greitį beveik 2 kartus, nemėgino apvažiuoti kliūties iš dešinės, tai taip pat turėjo įtakos pasekmių kilimui. Dėl šios priežasties įvertinus ir tai, jog nusikalstama veika padaryta dėl neatsargumo, nesant atsakomybę sunkinančių aplinkybių, mažintini nukentėjusiems iš M. A. priteistų piniginių kompensacijos neturtinei žalai atlyginti dydžiai.

Nukentėjusiųjų fizinių asmenų civiliniai ieškiniai dėl turtinės žalos atlyginimo pagrįsti ir įrodyti bylos duomenimis, todėl išspręsti teisingai. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriaus civilinis ieškinys dėl 6 6207,71 Lt turtinės žalos atlyginimo iš atsakovo Akcinės draudimo bendrovės (duomenys neskelbtini) bei iš M. A., o taip pat VšĮ (duomenys neskelbtini) civilinis ieškinys dėl 169 134,15 Lt (vieno šimto šešiasdešimt devynių tūkstančių šimto trisdešimt keturių litų ir 15 cnt.) turtinės žalos priteisimo iš (duomenys neskelbtini) ir M. A. palikti nenagrinėtais pagrįstai, nes byloje nebuvo pateikta pakankamai duomenų civiliniams ieškiniams išspręsti, ir jų nebuvo galimai tiksliai apskaičiuoti negavus papildomos medžiagos, nors baudžiamajai atsakomybei reikšmingos aplinkybės jau buvo išnagrinėtos. Šiuo atveju papildomos medžiagos rinkimas ir tyrimas būtų nepagrįstai užtęsęs galutinio sprendimo, liečiančio asmens baudžiamosios atsakomybės klausimą, priėmimą.

VšĮ (duomenys neskelbtini) pateiktas civilinis ieškinys dėl 8 600,00 Lt neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš (duomenys neskelbtini) ir M. A. pagrįstai atmestas, nes neturtinė žala siejama išimtinai su fiziniu, o ne juridiniu, asmeniu.

Nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, todėl neteisingai paskirtos bausmės ir netinkamai išspręsto klausimo dėl nukentėjusiems iš M. A. priteistinų sumų neturtinei žalai atlyginti (LR BPK 328 str. 1 p., 2 p., 4 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 3 p., 326 str. 2 d. 2 p., 330 str., kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Nuteistojo M. A. advokato Romualdo Matonio apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Iš nuosprendžio pašalinti aplinkybę, jog lenkiantis greitosios pagalbos automobilis VW „Transporter“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), buvo su įjungtu garsiniu signalu.

Panaikinti Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio dalį, kuria M. A. už LR BK 281 straipsnio 5 dalyje numatytos veikos padarymą skirta reali 4 (ketverių) metų laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant atvirojoje kolonijoje.

M. A. pagal LR BK 281 straipsnio 5 dalį skirti 2 (dvejų) metų 6 (šešių) mėnesių terminuoto laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymą atidėti 2 (dvejiems) metams ir įpareigoti M. A. viso bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu užsiregistruoti darbo biržoje arba pradėti dirbti, o pradėjus dirbi tęsti darbą, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Pakeisti Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio dalį dėl nukentėjusiems G. K., V. M. ir N. A. iš M. A. priteistinų piniginių kompensacijų, skirtų atlyginti neturtinę žalą, dydžių.

Iš Manto A. V. M. priteisti 14 000 Lt (keturiolika tūkstančių) padarytai neturtinei žalai atlyginti.

Iš Manto A. N. A. priteisti 5 273,60 Lt (penkis tūkstančius du šimtus septyniasdešimt tris litus ir 60 cnt.) padarytai neturtinei žalai atlyginti.

Iš M. A. priteisti 5 273,60 Lt (penkis tūkstančius du šimtus septyniasdešimt tris litus ir 60 cnt.) G. K. padarytai neturtinei žalai atlyginti.

Kitoje dalyje nuosprendžio nekeisti.