Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2007-11-15 · Civilinė byla Nr. 2-706/2007

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2007-11-15
Bylos Nr.
2-706/2007
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Vigintas Višinskis, Marytė Mitkuvienė, Danutė Milašienė
Atsakovas
uždarosios akcinės bendrovės „Metoil“
Pareiškėjas
„O. W. Supply & Trading“ A/S
Kategorijos
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2- 706/2007Procesinio sprendimo kategorija 110.1.
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2007 m. lapkričio 15 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Milašienės, Marytės Mitkuvienės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Metoil“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 7 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje Nr. 2-2532-39/2007 pagal pareiškėjo „O. W. Supply & Trading“ A/S prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Metoil“ iki ieškinio padavimo.

Teisėjų kolegija,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas „O. W. Supply & Trading“ A/S kreipėsi į teismą prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio pateikimo 1 204 317,45 JAV dolerių sumai atsakovo UAB „Metoil“ atžvilgiu ir prašė areštuoti atsakovo pinigus esančius banko sąskaitoje banke Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriuje, o nesant pakankamai lėšų šioje sąskaitoje, areštuoti atsakovo pinigus, kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, turtines teises. Areštuojant suteikti atsakovui galimybę atlikti privalomuosius mokėjimus valstybės ir VSDFV biudžetams bei atsiskaityti su darbuotojais. Taip pat prašė nustatyti ne trumpesnį kaip 14 dienų terminą ieškiniui pateikti.

Pareiškėjas nurodė, jog pagal 2007 m. birželio 22 d. sutartį Nr. 01/22-06-07/ME/OW (toliau tekste – Sutartis) atsakovas įsipareigojo parduoti pareiškėjui 5 000 tonų mazuto. Pakrovus mazutą, pareiškėjas sumokėjo atsakovui 1 106 444,70 JAV dolerių ir atsakovas šiuos pinigus gavo, tačiau atsakovas nepateikė sutarto mazuto sutartu būdu.

Pagal Sutarties 15 punktą šalys sutarė dėl išimtinės Anglijos Aukščiausiojo Teismo jurisdikcijos. Sutarties 16 punktu šalys sutarė, jog ginčai bus sprendžiami arbitražo, esančio Anglijoje, teisme. Nors Sutarties sąlygos yra dviprasmiškos, tačiau akivaizdu, jog ginčas nebus nagrinėjamas Lietuvoje. Tačiau, nepaisant šių aplinkybių, bet kuriuo atveju Lietuvos teismai neturi jurisdikcijos ginčo nagrinėjimui, tačiau turi teisę spręsti ieškinio užtikrinimo klausimą. Jei ginčas bus teismingas arbitražo teismui, tai Lietuvos teismai turi jurisdikciją spręsti ieškinio užtikrinimo taikymo klausimą Komercinio arbitražo įstatymo (toliau tekste –KAĮ) 12 straipsnio pagrindu. Jei ginčas bus teismingas Anglijos teismui, tai Lietuvos teismai bus kompetentingi nagrinėti ieškinio užtikrinimo klausimą Reglamento 31 straipsnio pagrindu. Pareiškėjo nuomone taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra būtina, nes atsakovas vangia įvykdyti prievolę geruoju, reikalavimų suma yra didelė.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismas 2007 m. rugsėjo 7 d. nutartimi pareiškėjo prašymą patenkino ir pareiškėjo būsimo ieškinio reikalavimų užtikrinimui areštavo 1 204 317,45 USD (3 046 200,55 Lt) sumai atsakovo UAB „Metoil“ pinigines lėšas, uždraudžiant jomis disponuoti, įkeisti, perleisti ar kitaip apsunkinti. Nesant pakankamai pinigų bankų sąskaitose, teismas nutarė areštuoti atsakovo kitus pinigus, kilnojamuosius ir nekilnojamuosius daiktus bei turtines teises priklausančias atsakovui neviršijant ieškinio reikalavimų sumos. Teismas leido atsakovui iš areštuotų pinigų išmokėti atlyginimus darbuotojams, mokėti mokesčius valstybei bei VSDFV biudžetui. Skirdamas laikinąsias apsaugos priemones teismas įpareigojo pareiškėją iki rugsėjo 21 d. pateikti Anglijos teismui arba arbitražo teismui ieškinį, bei įrodymus apie ieškinio pateikimą pateikti teismui. Teismas pažymėjo, jog nepateikus ieškinio nustatytu terminu laikinosios apsaugos priemonės bus panaikintos.

Teismas nutartyje nurodė, kad sutarties šalys turi teisę sutarimu perduoti ginčus spręsti arbitražo teismui, o pagal Komercinio arbitražo (toliau tekste – KAĮ) 12 straipsnį teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones bylose teismingose arbitražo teismui. Be to pagal 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos Reglamento (EB) Nr. 44/2001 „Dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimo civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo“ (toliau tekste – Reglamentas) 31 straipsnis leidžia taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jei pagal šį Reglamentą kitos Valstybės narės teismas turi jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nustatė, jog atsakovas galimai nevykdo savo pareigų, ieškinio reikalavimas yra didelis, todėl yra pagrindas manyti, jog netaikius laikinųjų apsaugos priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu. Nesant duomenų apie atsakovo turtą teismas nusprendė areštuoti atsakovo pinigus esančius atsakovo nurodomoje banko sąskaitoje, uždraudžiant jomis disponuoti, įkeisti, perleisti ar kitaip apsunkinti išskyrus privalomuosius mokėjimus valstybei, VSDFV biudžetui ir atsiskaityti su darbuotojais. Nesant pakankamai lėšų banko sąskaitoje, teismas nusprendė areštuoti kitas atsakovo pinigines lėšas, kilnojamuosius ir nekilnojamuosius daiktus bei turtines teises.

Šalies argumentai

Atsakovas UAB „Metoil“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 7 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės. Apeliantas nurodė, kad teismo nutartis nepagrįsta, dėl šių motyvų:

Teismas turėjo atkreipti dėmesį į sutartį teismingumą (Sutarties 15 ir 16 p.), kuris yra prieštaringas ir neatitinka CPK 23 straipsnio reikalavimų, nes pagal Sutarties 15 punktą ginčas nagrinėtinas Anglijos Aukštajame teisme, o pagal Sutarties 16 punktą ginčas nagrinėtinas Anglijos arbitraže, t.y. vienas punktas naikina kitą. Kadangi minėti Sutarties punktai yra viena kitą naikinantys, todėl teismas negalėjo remtis KAĮ 12 straipsniu ir taikyti ieškinio užtikrinimą. Teismas negalėjo taikyti ir Reglamento 31 straipsnio, nes nežinoma, kokia institucija gali nagrinėti ginčą. Be to, Reglamentas negali būti taikomas Danijos atžvilgiu, nes pagal jo 1 straipsnio 3 punktą yra numatyta išimtis Danijai.Pagal Reglamento 1 straipsnio 1 dalies (e) papunktį arbitražui Reglamentas negali būti taikomas. Todėl pareiškėjui kreipiantis į arbitražo teismą negali būti taikomos užtikrinančios priemonės Reglamento pagrindu. Teismas nesiaiškino ar atsižvelgiant į Sutarties 15 ir 16 punktų prieštaringumą iš viso gali būti pareiškiamas ieškinys. Pagal Sutarties 15 punktą sutarta, kad ginčą nagrinės Anglijos Aukštasis teismas, todėl teismas privalėjo išsiaiškinti ar minėtas Anglijos Aukštasis teismas turi kompetenciją nagrinėti kokius nors ieškinius.Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato išaiškinimą šalys gali pasirinkti tik tos valstybės su kuria byla turi ryšį teismus. Be to, susitarimas dėl teismingumas turi būti aiškus ir suprantamas, jog jį galima būti įvykdyti. Todėl teismas privalėjo išsiaiškinti ar iš viso yra galimybė ieškinį pareikšti.Teismas įpareigodamas pareiškėją pateikti ieškinį turėjo nurodyti konkretų teismą, kuriam ieškinys turi būti pateiktas, tačiau teismas to nepadarė, todėl pareiškėjas gali pateikti ieškinį bet kokiam teismui ir nepagrįstai taikyti užtikrinančias priemones. Tokio masto laikinosios apsaugos priemonės sutrukdys atsakovo normalią ūkinę komercinę veiklą, galinčią sukelti bankrotą.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis.

Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Apeliantas, ginčydamas laikinųjų apsaugos priemonių pagrįstumą ir teisėtumą, iš esmės remiasi tuo, jog pirmosios instancijos teismas neišsprendė šalių ginčo nagrinėjimo iš esmės teismingumo klausimo. Tačiau šio teismingumo klausimo sprendimas nėra pirmosios instancijos teismo kompetencijoje, teismas galėjo spręsti tik laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimo teismingumo klausimą.

Reglamento 23 straipsnio 1 dalis nustato, jog jeigu šalys, kurių vienos arba daugiau nuolatinė gyvenamoji vieta yra valstybėje narėje, yra susitarusios, kad valstybės narės teismas arba teismai turi jurisdikciją spręsti bet kuriuos ginčus, kilusius arba galinčius kilti dėl konkrečių teisinių santykių, minėtas teismas arba minėti teismai turi jurisdikciją. Tokia jurisdikcija yra išimtinė, jeigu šalys nebuvo susitarusios kitaip. Atsakovo UAB „Metoil“ yra nuolatinė būstinės vieta yra Lietuvoje, t.y. valstybėje narėje Reglamente nurodyta prasme, todėl šalys turėjo teisę susitarti dėl Anglijos teismų jurisdikcijos ir Sutarties 15 bei 16 punktais šalys sutarė dėl Anglijos arbitražo arba Anglijos teismo jurisdikcijos. Šiais argumentais atmestini ir atsakovo teiginiai, jog pirmosios instancijos teismas negalėjo taikyti Reglamento Danijos, kuri neprisijungusi prie Reglamento, įmonės atžvilgiu.

Apeliantas nurodo, jog Sutarties 15 ir 16 punktai yra prieštaringi ir vienas kitą naikinantys, nėra žinoma kokia institucija (Anglijos arbitražas ar Anglijos teismas) gali nagrinėti ginčą iš esmės, todėl teismas negalėjo remtis Reglamentu ir manyti, kad ginčą gali nagrinėti Anglijos teismas arba remtis KAĮ ir manyti, jog ginčą nagrinės Anglijos arbitražas. Be to teigia, jog teismas nesiaiškino ar ieškinys iš viso gali būti pareikštas esant Sutarties 15 ir 16 punktų prieštaravimams, o taip pat patikrinti Anglijos teismo kompetenciją. Šie apelianto teiginiai neteisingi. Pažymėtina, kad teisinėje valstybėje negali būti situacijos, jog esant Sutarties prieštaravimams nebūtų institucijos galinčios nagrinėti tarp šalių kilusio komercinio ginčo. Teisėje galioja bendrasis bylos priskyrimo teismui prioriteto principas, todėl esant neaiškumui prioritetas teikiamas teisminiam nagrinėjimui. Iš skundžiamos nutarties matyti, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą nustatė, jog yra teisinis ir faktinis pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones tiek pareiškėjui kreipiantis į Anglijos arbitražą, tiek kreipiantis į Anglijos teismą, t.y. nepriklausomai nuo pareiškėjo pasirinkto subjektinių teisių gynimo būdo yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Todėl teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, įstatymų nuostatų nepažeidė.

Pagal Reglamento 25-26 straipsnius ar teismas turi jurisdikciją sprendžia teismas į kurį kreipiamasi. Lietuvos teismai neturi teisės spręsti kitų valstybių teismų kompetencijos klausimo, todėl apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė kuriam konkrečiam teismui ieškinys turi būti pateiktas ir kiti su Anglijos teismų kompetencija susiję motyvai, yra atmestini kaip nepagrįsti.

Reglamento 31 straipsnis nustato, kad prašymas dėl laikinųjų, įskaitant ir apsaugos, priemonių, kurias numato tos valstybės įstatymas, taikymo gali būti paduotas valstybės narės teismui, net jeigu pagal šį Reglamentą kitos valstybės narės teismai turi jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės. Iš pareiškėjo pateiktų dokumentų (b.l. 181-193) matyti, jog pareiškėjas, pirmosios instancijos teismo nustatytu terminu, pateikė Anglijos teisingumo teismui ieškinį, todėl pirmosios instancijos teismas teisėtai taikė laikinąsias apsaugos priemones Reglamento pagrindu.

Apeliantas nurodydamas skundžiamos nutarties nepagrįstumą remiasi tuo, jog taikomos laikinosios apsaugos priemonės gali sutrukdyti įmonės veiklą ir privesti prie bankroto. Šie apelianto argumentai nepagrįsti. Laikinosios apsaugos priemonės visuomet yra susiję su tam tikrų apribojimų taikymu atsakovui (skolininkui), todėl CPK 145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Ekonomiškumo principas, be kita ko, reiškia, kad teismas turi taikyti tik tokias ir tik tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek būtina ir pakanka būsimo (galimo) teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui. Ieškovui pareikštas didelės apimties piniginis reikalavimas, pirmosios instancijos teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones pareiškėjo reikalavimų ribose, iš bylos medžiagos (b.l. 73-74) matyti, jog pareiškėjas yra sumokėjęs atsakovui 1 106 444,70 JAV dolerių, todėl pirmosios instancijos teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones ir prioritetą suteikdamas atsakovo pinigų areštui, įstatymo nuostatų nepažeidė.

Apeliantui išaiškintina, kad tuo atveju jei taikomos laikinosios apsaugos priemonės apeliantui sukelia didelių nepatogumų, apeliantas turi teisę CPK nustatyta tvarka kreiptis į teismą su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, panaikinimo (CPK 146 str.) ar galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo (CPK 147 str.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu:

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjai Danutė MilašienėMarytė MitkuvienėVigintas Višinskis