Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2013-11-22 · Administracinė byla Nr. I-5715-121/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2013-11-22Regionų apygardos administracinis teismas
  2. Pirmoji instancijaNutartis · 2013-11-22Regionų apygardos administracinis teismas
  3. ApeliacijaNutartis · 2014-11-18Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  4. ApeliacijaNutartis · 2014-11-18Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  5. Atskirasis skundasNutartis · 2015-05-20Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2013-11-22
Bylos Nr.
I-5715-121/2013
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03643-2013-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Henrikas Sadauskas, Jūra Marija Strumskienė, Nijolė Žalnieriūnienė
Pareiškėjas
V. Š.
Atsakovas
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui
Advokatai
Diana Višinskienė
Kategorijos
  • 6.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-5715-121/2013(Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03643-2013-5)Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1.; 74 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDUVilnius 2013 m. lapkričio 22 d.

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Henriko Sadausko, Jūros Marijos Strumskienės ir Nijolės Žalnieriūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), dalyvaujant pareiškėjos V. Š. atstovei advokatei Dianai Višinskienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. Š. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui dėl akto panaikinimo ir pensijos nepriemokos priteisimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėja V. Š. kreipėsi į teismą su skundu (b.l. 1–9), prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VSDFV) Kauno skyriaus 2013-07-22 sprendimą Nr. (10.1) S-50386; 2) panaikinti VSDFV 2013-08-21 sprendimą Nr. (6.5) 1-5648; 3) priteisti iš VSDFV Kauno skyriaus neišmokėtą senatvės pensijos dalį nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31, t.y. 16 181,87 Lt; 4) atnaujinti praleistą 3 metų terminą skundui paduoti; 5) priteisti iš atsakovų turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Paaiškino, kad VSDFV Kauno skyriaus sprendimu jai paskirta senatvės pensija iki gyvos galvos. 2010-01-01 įsigaliojus Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinajam įstatymui (toliau – Laikinasis įstatymas), senatvės pensija buvo perskaičiuojama padidinant pagrindinę pensijos dalį iki 120 procentų bazinės pensijos, o papildomą pensijos dalį perskaičiuojant pagal Vyriausybės patvirtintą Laikinojo įstatymo taikymo einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį (6 str.). Vadovaujantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatomis, galiojusiomis iki 2012-09-01, pensijos gavėjams, kurie gauna draudžiamųjų pajamų, mokama pensijos dalis, apskaičiuota pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į praėjusio kalendorinio mėnesio draudžiamųjų pajamų dydį. Pritaikius šiuo įstatymu nustatytą valstybinio draudimo perskaičiavimo tvarką, nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31 pareiškėja gavo sumažintą pensiją, t.y. pareiškėja patyrė nuostolius dėl atsakovo neteisėtų veiksmų.

Nesutinka VSDFV Kauno skyrius 2013-07-22 sprendimu Nr. (10.1) S-50386, nes jis prieštarauja Konstitucinio teismo (KT) 2002-11-25 nutarimui, be to, KT 2012-02-06 nutarimu buvo pripažinta, kad Laikinojo įstatymo 8 str. 1 dalies nuostatos, kurios buvo taikomos perskaičiuojant pareiškėjos pensijos dydį, prieštarauja Konstitucijai. Ginčo laikotarpiu pareiškėjai buvo mokama sumažinta pensija dėl to, kad įstatymų leidėjas netinkamai reglamentavo valstybinių pensijų mokėjimo klausimus. Taigi, VSDFV Kauno skyrius neatsižvelgė į KT 2012-02-06 nutarimą ir netinkamai taikė teisės normas, atsisakydamas išmokėti pareiškėjai pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31, taip apribodamas pareiškėjos teisę į nuosavybę.

Taip pat nesutinka su tuo, kad praleido trijų metų senaties terminą VSDFV teritorinių skyrių sprendimams apskųsti. Pasak pareiškėjos, VSDFV klaidingai apskaičiavo senaties termino pradžią. Senatis buvo pritaikyta atsižvelgus į pirmosios sumažintos (pagal Laikinojo įstatymo 8 str. 1 dalies nuostatas) valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos išmokėjimo datą, t.y. 2010 m. sausio mėnesį, nors tuo metu galiojo teisėtas įstatymas, kurio pagrindu buvo priimtas sprendimas mokėti sumažintą senatvės pensiją. KT nutarimas, kuriuo atitinkamos Laikinojo įstatymo nuostatos buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, buvo priimtas tik 2012-02-06, todėl tuo metu, kai buvo sumokėta pirmoji sumažinta senatvės pensija, pareiškėja vadovavosi tuo metu galiojančiais įstatymais ir jų teisėtumo prezumpcija ir negalėjo nuspėti, kad tam tikros Laikinojo įstatymo nuostatos bus pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Tik priėmus minėtą KT nutarimą, kuris sukėlė teisines pasekmes nuo jo oficialaus paskelbimo „Valstybės žiniose“ – 2012-09-21, pareiškėja sužinojo apie jos pažeistas teises. Taigi, vadovaujantis protingumo principu, senaties terminas turėtų būti pradėtas taikyti nuo 2012-09-21 ir baigtis 2015-09-21.

Remiasi Vilniaus apygardos administracinio teismo (VAAT) 2013-06-17 sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-3027-95/2013, kad, jei yra praleistas trijų metų senaties terminas, neišmokėtos pensijos dalis yra mažinama atitinkamų mėnesių skaičiumi, kadangi kiekvieną mėnesį būdavo priimamas pakartotinis sprendimas dėl sumažintos pensijos mokėjimo. Pareiškėjai pirmoji sumažinta pensija, vadovaujantis Laikinuoju įstatymu, buvo išmokėta 2010 m. sausio mėnesį, todėl senaties terminas, vadovaujantis VSDFV, turėjo sueiti 2013 m. sausio mėnesį. Mano, kad VSDFV, taikydama ieškinio senatį, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (LVAT) 2013-03-12 nutartimi byloje A-552-432/2013 nepagrįstai, nes skiriasi minėtos administracinės bylos ir esamos situacijos faktinės aplinkybės. Šiuo atveju ginčijami VSDFV Kauno skyriaus ir VSDFV sprendimai priimti po KT 2012-02-06 nutarimo įsigaliojimo. Teismui nusprendus, kad 3 metų senaties terminas praleistas, jį būtų galima atnaujinti, nes jis praleistas dėl svarbių priežasčių (LVAT sprendimai bylose Nr. A261-553/2010, A858-1425/2011, A444-2404/2012).

Nurodė tokius termino atnaujinimo argumentus: iki 2012-04-27 dirbo Kauno miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnybos vyriausiojo specialisto pareigose ir vadovavosi tuo metu galiojančiais teisės aktais, kuriais privalėjo vadovautis savo darbe, t. y. nekvestionavo Laikinojo įstatymo galimo neatitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir manė, kad sumažinta pensija jai mokama teisėtai. Be to, buvo lojali darbdaviui ir nenorėjo prarasti savo darbo vietos. O taip pat pažymėjo, kad jai nustatyta arterinė hipertenzija bei širdies nepakankamumas, todėl ji negalėjo domėtis ir nuolat sekti kintančius teisės aktus bei teismų praktiką. Pasak pareiškėjos, jos sveikatos būklė – objektyvi priežastis, sutrukdžiusi laiku pateikti skundą. Pagrįsdama termino praleidimo priežastis nurodė LVAT 2006-06-15 nutartį administracinėje byloje Nr. AS-6-219/2006 ir 2013-08-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-1329-2013.

Atsiliepimas

Atsakovė VSDFV atsiliepime į pareiškėjos skundą su skundu nesutiko, prašė išspręsti ginčo teismingumo klausimą, bylą nutraukti arba skundą atmesti kaip nepagrįstą. Skundo patenkinimo atveju, prašo pareiškėjos reikalavimą priteisti neišmokėtą senatvės pensijos dalies sumą priteisti šią sumą išmokant dalimis (b.l. 26–31).

Paaiškino, kad Kauno apygardos administraciniame teisme yra priimtas nagrinėti pareiškėjos V. Š. 2013-09-11 skundas, kuriame keliami tie patys reikalavimai. Mano, kad pareiškėjai teisines pasekmes sukėlė būtent VSDFV 2013-08-21 sprendimas Nr. (6.5) 1-5649, kuriuo konstatuota, kad pareiškėjos prašymas nenagrinėtinas. Remiantis LVAT praktika dėl bylų teismingumo, kai skundas buvo išnagrinėtas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, šis ginčas nagrinėtinas Vilniaus apygardos administraciniame teisme.

Nurodo, kad pirmoji sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 8 str. 1 dalies nuostatas senatvės pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. sausio mėnesį, tad pareiškėja apie tai, kad mokama ne viso dydžio paskirta senatvės pensija, sužinojo 2010 m. sausio mėnesį. Pareiškėja, prašydama išmokėti jai 2010–2011 metais negautą senatvės pensijos dalį, 2013-08-14 prašymu kreipėsi į VSDFV.

Tvirtina, kad pareiškėja VSDFV Kauno skyriaus 2013-07-22 raštą Nr. (10.1) S-50386 nepagrįstai laiko sprendimu, nes juo VSDFV Kauno skyrius pareiškėjai tik paaiškino jos senatvės pensijos perskaičiavimo ir mokėjimo 2010–2011 metais teisinį pagrindą ir pateikė duomenis apie 2010–2011 m. laikotarpiu pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotos bei išmokėtos senatvės pensijos dydžius ir sumas. VSDFV, įvertinusi, kad VSDFV Kauno skyrius pirmąją sumažintą pagal Laikinojo įstatymo nuostatas senatvės pensiją pareiškėjai išmokėjo 2010 m. sausio mėnesį ir kad apie tai, jog jai mokama ne visa paskirta senatvės pensija, pareiškėja sužinojo 2010 m. sausio mėnesį, nustatė, kad kreipdamasi į VSDFV su 2013-08-14 prašymu išmokėti jai nuo 2010-01-01 negautą senatvės pensijos dalį, pareiškėja praleido 3 metų terminą. Todėl, vadovaudamasi Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų VSDFV direktoriaus 2008-03-18 įsakymu Nr. V-131, 31 punktu, atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2013-08-14 prašymą.

Atkreipė dėmesį į LVAT 2013-03-12 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A552-432/2013, išnagrinėjus administracinį ginčą dėl senatvės pensijos dalies, negautos 2010–2011 metais dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 dalies taikymo, priteisimo ir į LVAT 2013-02-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A602-167/2013. Mano, kad sprendžiant ginčą būtina vadovautis minėtomis teismo nutartimis.

Tvirtina, kad Laikinasis įstatymas nustatė perskaičiuoti pensijas, viršijančias šiame įstatyme nustatytą ribinį pensijos dydį, taip pat mokėti jas atsižvelgiant į gavėjų turimas draudžiamąsias pajamas. Pareiškėjai paskirtos senatvės pensijos dydis viršijo Laikinojo įstatymo 3 str. 1 dalyje nustatytą 650 Lt ribinį pensijos dydį, todėl jos senatvės pensija buvo perskaičiuota šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Pareiškėja 2010–2011 metais buvo draudžiama privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu ir turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl, remdamasis Laikinojo įstatymo 8 str. 1 dalies nuostatomis, VSDFV Kauno skyrius 2010–2011 metais jai teisėtai ir pagrįstai turėjo mokėti ir mokėjo senatvės pensijos dalį, apskaičiuotą taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgus į pareiškėjos praėjusį mėnesį turėtų draudžiamųjų pajamų dydį. Todėl VSDFV Kauno skyrius neturėjo ir neturi teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimų ir išmokėti jai senatvės pensijos skirtumą, susidariusį tarp pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio nuostatas perskaičiuotos ir pagal Laikinojo įstatymo 8 str. 1 dalies nuostatas 2010–2011 metais jai mokėtos senatvės pensijos. Įsigaliojus KT 2012-02-06 nutarimui, pareiškėjai nebuvo mokama pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas sumažinta senatvės pensija.

Atsiliepimas

Atsakovas VSDFV Kauno skyrius atsiliepime į skundą su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 46–52).

Paaiškino, kad VSDFV Kauno skyriaus Santakos pensijų skyrius, vadovaudamasis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatomis, pareiškėjai V. Š., kaip draustai privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu ir turinčiai draudžiamųjų pajamų, mokėjo jai perskaičiuotos pensijos dalį, nustatytą taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į praėjusio kalendorinio mėnesio pareiškėjos draudžiamųjų pajamų dydį. Nuo 2012-01-01 V. Š. mokama viso paskirto dydžio valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija. Teigia, kad KT 2012-02-06 nutarimu, kuris įsigaliojo 2012-09-21, prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažintos Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatos, kuriomis dirbantiems ar tam tikru verslu užsiimantiems senatvės ir valstybinių pensijų gavėjams pensijos buvo sumažintos didesniu mastu negu tiems asmenims, kurie nedirba jokio darbo ir nesiverčia jokiu verslu. Pareiškėjai senatvės pensija buvo mažinama, vadovaujantis tuo metu galiojančiomis Laikinojo įstatymo nuostatomis, kurios privalėjo būti taikomos, atsižvelgiant į įstatymų privalomumo principą. Nurodo LVAT 2013-03-21 nutartį administracinėje byloje Nr. A552-432/2013, pagal kurią, mokant valstybinio socialinio draudimo pensiją ginčo laikotarpiu, Laikinojo įstatymo 8 str. 1 dalis galiojo ir galėjo būti taikoma. Be to, LVAT 2013-01-10 nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-683/2013 išaiškino, kad šiuo požiūriu pareigūnų, priėmusių sprendimus dėl ne visos pensijos mokėjimo, veiksmai negali būti laikomi neteisėtais, todėl, atsakovo teigimu, naikinti VSDFV Kauno skyriaus sprendimo nėra teisinio pagrindo. Taip pat VSDFV Kauno skyrius neturi teisinio pagrindo patenkinti pareiškėjos reikalavimo išmokant pensijos nepriemoką, nes nėra galiojančių teisės aktų, kuriais būtų nustatyta laikinai sumažintų pensijų kompensavimo tvarka.

Pasak atsakovo, pareiškėja pirmąją sumažintą senatvės pensiją gavo 2010 m. sausio mėn., taigi pareiškėja apie tai, kad mokama ne viso dydžio paskirta senatvės pensija sužinojo 2010 m. sausio mėnesį. Pareiškėja į VSDFV Kauno skyrių su prašymu pateikti duomenis apie neišmokėtą senatvės pensijos dalį ir išmokėti pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2011-03-31, sumažintą pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, kreipėsi 2013-07-08, o į VSDFV – 2013-08-14, t.y. praleidusi įstatymo nustatytą 3 metų terminą. Todėl VSDFV visiškai pagrįstai 2013-08-21 raštu Nr. (6.5) 1-5648 atsisakė nagrinėti V. Š. skundą, nurodydama atsisakymo priežastis. Tai pagrįsdama, remiasi LVAT 2013-03-12 nutartimi (administracinėje byloje Nr. A-552-432/2013), kurioje konstatuota, jog pagal ginčo metu galiojusį teisinį reguliavimą savo pažeistas teises dėl pensijos nepriemokos suinteresuoti asmenys galėjo apginti per trejų metų terminą. Be to, sprendimas mokėti pareiškėjai ne visą paskirtą senatvės pensiją jau yra įvykdytas, todėl, remiantis LVAT suformuota praktika (adm. byla Nr. A5-264/2003), pareiškėjai neišmokėtos pensijos atžvilgiu Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 dalies nuostata ir KT 2012-02-06 nutarimas netaikytini. Anot atsakovo, apie tai, kad jos senatvės pensija sumažinta, pareiškėja sužinojo gavusi pirmą sumažintą pensiją 2010 m. sausio mėnesį, o ne 2012-09-21, įsiteisėjus KT nutarimui, todėl apskundimo terminas turėtų būti skaičiuojamas, vadovaujantis iki 2012-12-31 galiojusios Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo redakcijos 45 straipsniu.

Šalies argumentai

Pareiškėjos atstovė, bylą nagrinėjant teisme, skundo reikalavimus ir prašymus palaikė.

Motyvuojamoji dalis

Terminas skundui paduoti atnaujinamas, skundas tenkinamas iš dalies.

Faktinės bylos aplinkybės.

Rašytiniai bylos įrodymai patvirtina, kad Kauno miesto savivaldybės kontrolieriaus 2000-11-17 įsakymu Nr. 58-P nuo 2000-11-17 pareiškėja buvo paskirta į Kauno miesto savivaldybės kontrolieriaus specialistės (kontrolierės) pareigas neterminuotam laikui (b.l. 15). Pareiškėja 2012-04-26 įsakymu Nr. P-29 buvo atleista iš pareigų 2012-04-27 (b. l. 16).

Dėl pensijos sumažinimo ir pensijos nepriemokos išmokėjimo 2013-07-08 pareiškėja kreipėsi į VSDFV Kauno skyrių, kuris 2013-07-22 sprendimu Nr. (10.1) S-50386 prašymo netenkino, informavo pareiškėją, kad jai paskirtos pensijos dydis 2010–2011 m. viršijo Laikinojo įstatymo 3 str. 1 dalyje nustatytą 650 Lt ribinį pensijos dydį, todėl pensija buvo perskaičiuota Laikinojo įstatymo 6 str. 1 dalyje nustatyta tvarka. Nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31 pareiškėja dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl, remiantis Laikinojo įstatymo 8 str. 1 dalies nuostatomis, jai nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31 mokėta pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į praėjusį mėnesį turėtų draudžiamųjų pajamų dydį. Nurodė, kad šiuo metu nėra galiojančio teisės akto, reglamentuojančio pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotų pensijų kompensavimo tvarką ir terminus, todėl nėra teisinio pagrindo patenkinti pareiškėjos prašymo dėl pensijos dalies išmokėjimo (b. l. 10–12).

VSDFV 2013-08-20 buvo gautas pareiškėjos 2013-08-14 prašymas išmokėti senatvės pensijos dalį už 2010–2011 metus (b. l. 32).

VSDFV 2013-08-21 sprendimu Nr. (6.5) 1-5648 pareiškėjai buvo pranešta, kokiais teisiniais aktais remiantis buvo perskaičiuota senatvės pensija laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31. VSDFV taip pat nurodė, kad pirmoji sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 8 str. 1 dalies nuostatas valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. sausio mėnesį, taigi, apie tai, kad pareiškėjai mokama ne viso dydžio paskirta senatvės pensija, ji sužinojo 2010 m. sausio mėnesį. Todėl kreipdamasi į VSDFV su prašymu išmokėti 2010-01-01–2011-12-31 laikotarpiu negautą senatvės pensijos dalį, pareiškėja praleido iki 2012-12-31 galiojusios redakcijos Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 str. 1 dalyje nustatytą trijų metų terminą. Atsižvelgiant į tai ir vadovaujantis Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų VSDFV direktoriaus 2008-03-18 įsakymu Nr. V-131, 31 punktu, atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą; pasiūlė iki 2013-09-09 pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti skundo padavimo terminą (b.l. 33–34).

Iš teismui pateikto pareiškėjai neišmokėtos pensijos dalies paskaičiavimo už laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31 matyti, kad V. Š. buvo paskirta 1 136,89 Lt dydžio senatvės pensija (b. l. 11). Perskaičiavus senatvės pensiją pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnį, pareiškėjai iš viso per šį laikotarpį buvo priskaičiuota 25 472,18 Lt senatvės pensijos.

Perskaičiavus senatvės pensiją pagal Laikinojo įstatymo 8 str. 1 dalį, pareiškėjai per laikotarpį 2010 m. sausio mėn. iki 2011 m. gruodžio 31 dienos buvo išmokėta 9 290,31 Lt pensijos (b.l. 11–12, 48–49).

Teisės aktų, reglamentuojančių ginčo teisinius santykius, analizė bei išvados.

Šioje byloje yra kilęs ginčas dėl, pirma, ginčo neišnagrinėjimo privaloma ikiteismine tvarka pasekmių bei, antra, dėl senatvės pensijos perskaičiavimo (sumažinimo) teisėtumo. Pareiškėja yra valstybinės socialinio draudimo (senatvės) pensijos gavėja.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas, pagal kurį pareiškėjai paskirta valstybinė socialinio draudimo (senatvės) pensija, bei 2010-01-01 įsigaliojęs 2009-12-09 Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas Nr. XI-537, kurio 1 str. 2 d. 5 punktu nustatyta, kad šis įstatymas taikomas asmenims, inter alia gaunantiems valstybines socialinio draudimo senatvės pensijas.

Dėl termino skundui paduoti.

Atsakovai, atsikirsdami į skundą, remiasi inter alia 2005-05-19 Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo Nr. X-209 45 str. 1 dalimi, kur nustatyta, kad VSDFV teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti apskundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai. Pensijų įstatymo 45 str. 2 dalyje nustatyta, kad VSDFV ir jos teritorinių skyrių sprendimai gali būti apskundžiami teismui, bei Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, tvirtintų VSDFV direktoriaus 2008-03-18 įsakymu Nr. V-131 (2013-01-17 įsakymo Nr. V-28 redakcija, nuo 2013-01-23) 31 punktu („<...> jeigu skundas pateiktas praleidus nustatytą skundo padavimo terminą ir pareiškėjas per VSDFV nurodytą terminą nepateikia įrodymų, sudarančių pagrindą terminui atnaujinti, arba VSDFV direktorius ar direktoriaus pavaduotojas nusprendžia, kad nėra pagrindo terminui atnaujinti, skundas yra nenagrinėjamas <...>“).

Minėta, kad pareiškėja pirmą pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą pensiją gavo 2010 m. sausio mėnesį, tad termino kreiptis į VSDFV teritorinį skyrių eiga prasidėjo 2010 m. sausį, priklausomai nuo dienos, kurią gavo sumažintą pensiją. Taip pat minėta, kad pareiškėja su prašymu išmokėti jai pensijos nepriemoką į Kauno skyrių kreipėsi 2013-07-08.

Teismas, nagrinėdamas šią bylą, įvertino praktiką, formuojamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (LVAT) išplėstinių teisėjų kolegijų nutartyse administracinėse bylose Nr. A552-519/2013 bei A444-2232/2013, pastaroji iš esmės tinka ir ginčams dėl valstybinių senatvės pensijų nepriemokų.

LVAT nutartyje byloje Nr. A444-2232/2013 pasisakė, jog teisė kreiptis į administracinius teismus yra suprantama plačiai (žr., pvz., LVAT 2008 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-611/2008). Šiuo aspektu LVAT priminė, kad teisė naudotis teisminiais gynybos būdais administraciniame teisme visų pirma grindžiama konstituciniu teisminės gynybos principu, įtvirtintu Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje. Oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje ne kartą konstatuota, kad asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą – arbitrą, kuris išspręstų ginčą; šios teisės negalima apriboti ar paneigti; pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ar laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme; asmens teisės turi būti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai ginamos tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. vasario 7 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2008 m. sausio 22 d., 2008 m. kovo 15 d., 2008 m. birželio 30 d. nutarimai). Teisė į veiksmingą teisminę apsaugą įtvirtinta ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 ir 13 straipsniuose bei 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (OL C 364, 2000, p. 1) 47 straipsnyje. LVAT darė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje nėra įvertintos teisiškai reikšmingos aplinkybės, galinčios pagrįsti pareiškėjo delsimą kreiptis į teismą. <...> pirmosios instancijos teismas neįvykdė jam tenkančių pareigų, bylos nagrinėjimo metu nustačius, jog pareiškėjas praleido terminą kreiptis į teismą. LVAT pažymėjo, kad, remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 str. 7 dalimi, teismas, skundo nagrinėjimo metu nustatęs, jog skundas paduotas praleidus terminą, administracinę bylą nutraukia. Šiame kontekste pažymėjo ir tai, kad teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, jog tokiomis aplinkybėmis bylą nagrinėjantis teismas turėtų padėti pareiškėjui įgyvendinti jo procesines teises (ABTĮ 10 str.) ir išaiškinti pareiškėjui jo teisę reikšti prašymą dėl termino atnaujinimo skundui paduoti. Nutraukus administracinę bylą ir nepasiūlius pareiškėjui prašyti atnaujinti skundo padavimo terminą, suinteresuotiems asmenims nepagrįstai apribojama teisė ginti galbūt pažeistas teises (žr., pvz., LVAT 2009 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-75/2009).

Teismas šiuos LVAT argumentus vertina taip, kad ir administracinėse bylose dėl valstybinių senatvės pensijų, kur yra nustatyta tam tikra ikiteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka, nepriemokų priteisimo teismas turi padėti pareiškėjui įgyvendinti jo procesines teises (ABTĮ 10 str.) ir išaiškinti pareiškėjui jo teisę reikšti prašymą dėl termino atnaujinimo skundui teismui paduoti, nes nutraukus administracinę bylą ir nepasiūlius pareiškėjui prašyti atnaujinti skundo padavimo terminą, suinteresuotiems asmenims nepagrįstai gali būti apribota teisė ginti galbūt pažeistas teises. Minėta, jog pareiškėja V. Š. tokį prašymą skunde yra pateikusi.

Remiantis LVAT nutartimi byloje Nr. A444-2232/2013, pareiškėjos skundo teismui argumentas dėl kreipimosi į teismą termino pradžios susiejimo su kiekvieno mėnesio pensijos išmokėjimo diena atmestinas kaip nepagrįstas. Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad sumažinta valstybinė pensija pareiškėjui buvo mokama remiantis Laikinojo įstatymo nuostatomis ir sprendė, kad tokiomis aplinkybėmis nepagrįsta tikėtis, jog pareiškėjo patiriamas teisių pažeidimas kitą mėnesį jau bus nutrauktas. Be to, tai, kad valstybinė pensija yra mokama kiekvieną mėnesį, nereiškia, jog pareiškėjas kiekvieną mėnesį, kada jam būdavo išmokama sumažinta valstybinė pensija, iš naujo sužinodavo apie savo teisių pažeidimą. Atsižvelgus į tai, pažeidimo pasekmių skaidymas etapais, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrįstas.

Teismas, įvertinęs pareiškėjos prašymo atnaujinti skundo padavimo teismui terminą argumentus, mano, jog jie yra pagrįsti ir sudaro pagrindą prašymui tenkinti. Teismas, priimdamas tokį sprendimą, nurodo, kad išties teismų praktika dėl kreipimosi į ikiteismines institucijas ir teismus terminų iki šiol yra labai nevienoda, vieningos praktikos kol kas nėra, kas neabejotinai sudaro sunkumų pensijų gavėjams apsispręsti, kuomet suėjo terminas kreiptis dėl ginčo ikiteismine ir teismine tvarka. Be to, daugeliui piliečių, juo labiau – pensininkams, kurie yra solidaus amžiaus, mažiau domisi valstybėje vykstančiais procesais, objektyviai yra sudėtinga suvokti, kad įstatymas galimai prieštarauja Konstitucijai. Valstybėje susidarytų paradoksali situacija, jog dėl kiekvieno teisės akto pakeitimo (ypač jų pakeitimų, kuriais kaip nors keičiamos piliečių turėtų teisių apimtys), „dėl visa ko“ dera kreiptis į atitinkamas valstybės institucijas, darbdavius ir pan., nes gal kada nors ateityje šis teisės aktas (jo pakeitimas) Konstitucinio Teismo sprendimu bus pripažintas nekonstituciniu.

Todėl teismas atnaujina pareiškėjai V. Š. terminą kreiptis su skundu dėl pensijos nepriemokos priteisimo.

Tačiau teismas, įvertinęs, jog skundžiamas VSDFV 2013-08-21 sprendimas Nr. (6.5) 1-5648 naikinamas iš esmės atitinka 2005-05-19 Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo Nr. X-209 45 str. 1 dalies bei Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, tvirtintų VSDFV direktoriaus 2008-03-18 įsakymu Nr. V-131 (2013-01-17 įsakymo Nr. V-28 redakcija, nuo 2013-01-23) 31 punkto reikalavimus, skundo reikalavimą jį panaikinti atmeta.

Kas dėl reikalavimo panaikinti VSDFV Kauno skyriaus 2013-07-22 sprendimą Nr. (10.1) S-50386, tai teismas nesutinka su atsakovų pozicija, kad tai tėra informacinio pobūdžio raštas, neskųstinas teismui, nes šiuo sprendimu VSDFV Kauno skyrius dėl pareiškėjos prašymo priėmė neigiamą sprendimą – atsisakė išmokėti pensijos nepriemoką. Tačiau teismas sprendžia, kad VSDFV Kauno skyrius tokio prašymo tenkinti, nesant atitinkamo reglamentavimo, ir negalėjo, todėl jo sprendimas laikytinas teisėtu.

Dėl skundo reikalavimo priteisti pensijos nepriemoką pagrįstumo.

Laikinojo įstatymo 3 str. 1 dalyje nustatyta, kad ribinis valstybinės socialinio draudimo pensijos dydis yra 650 litų.

Laikinojo įstatymo 6 str. 1 dalyje nustatyta, kad valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija, paskirta iki šio įstatymo įsigaliojimo, perskaičiuojama padidinant pagrindinę senatvės pensijos dalį iki 120 procentų valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos, kai asmuo turi būtinąjį senatvės pensijai valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, ir taikant Vyriausybės patvirtintą šio įstatymo taikymui einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį.

Laikinojo įstatymo 8 str. 1 dalyje nustatyta, kad valstybinių socialinio draudimo senatvės, ištarnauto laiko pensijų, perskaičiuotų pagal šio įstatymo 6 ir 7 straipsnius, ir kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas gavėjams (toliau šiame straipsnyje – pensijų gavėjai), kurie po pensijos paskyrimo draudžiami privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu, išskyrus draudžiamus privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 str. 1 d. 8 ir 9 punktus asmenis, ir turi draudžiamųjų pajamų, mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į praėjusio kalendorinio mėnesio draudžiamųjų pajamų dydį.

Laikinojo įstatymo 8 str. 2 dalyje nustatyta, kad pensijų gavėjams, kurie privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu draudžiami pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 str. 1 d. 8 ir 9 punktus, jų draudimo valstybiniu socialiniu pensijų draudimu laikotarpiu mokama pagrindinė valstybinės socialinio draudimo pensijos dalis, nustatyta šio įstatymo 6 straipsnyje, ir priedas už stažo metus.

2010-10-26 Laikinojo įstatymo 1, 5, 7, 8 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu Nr. XI-1072 cituota Laikinojo įstatymo 8 str. 1 dalis buvo pakeista ir išdėstyta taip: „1. Valstybinių socialinio draudimo senatvės, ištarnauto laiko pensijų, perskaičiuotų pagal šio įstatymo 6 ir 7 straipsnius, ir kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas gavėjams (toliau šiame straipsnyje – pensijų gavėjai), kurie po pensijos paskyrimo yra arba buvo draudžiami privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 str. 1 d. 1, 3, 4, 5 ir 13 punktus ir praėjusį kalendorinį mėnesį turėjo draudžiamųjų pajamų, mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į praėjusio kalendorinio mėnesio draudžiamųjų pajamų dydį.“

2010-10-26 Laikinojo įstatymo 1, 5, 7, 8 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu Nr. XI-1072 cituota Laikinojo įstatymo 8 str. 2 dalis buvo pakeista ir išdėstyta taip: „2. Pensijų gavėjams, nurodytiems Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 str. 1 d. 8 punkte, mokama pagrindinė valstybinės socialinio draudimo pensijos dalis, nustatyta šio įstatymo 6 straipsnyje, ir priedas už stažo metus. Pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, šių asmenų pensijos perskaičiuojamos už atitinkamą mokestinį laikotarpį, atsižvelgiant į metinėje pajamų mokesčio ar metinėje pelno mokesčio deklaracijoje deklaruotų apmokestinamųjų pajamų ar apmokestinamojo pelno dydį, taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę. Jeigu šie asmenys mokestiniu laikotarpiu valstybiniu socialiniu pensijų draudimu yra draudžiami ir pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 str. 1, 3, 4, 5 ir 13 punktus, mokėtina pensijos dalis apskaičiuojama pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatas.“

2012-06-30 Lietuvos Respublikos laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymu Nr. XI-2195 Laikinojo įstatymo 8 straipsnis neteko galios.

KT 2012-02-06 priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriuo inter alia pripažino, kad Laikinojo įstatymo 6 str. 1 dalis tiek, kiek ja sudarytos prielaidos perskaičiuojant sumažinti paskirtas senatvės pensijas, neprieštaravo Konstitucijai;

Laikinojo įstatymo 8 str. 2 dalis (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 str. 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

KT nustatė, kad pareiškėjo ginčijamu teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Laikinojo įstatymo 8 str. 1, 2 dalyse (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija), buvo nustatyta, jog tam tikrą darbą dirbantiems ar tam tikru verslu užsiimantiems asmenims, draudžiamiems privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu, vien dėl to, kad jie dirbo tam tikrą darbą ar užsiėmė tam tikru verslu, senatvės pensijos buvos sumažintos daugiau, nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems senatvės pensijų gavėjams. Vadinasi, Laikinojo įstatymo 8 str. 1, 2 dalyse (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) nustatytu teisiniu reguliavimu buvo sukurta tokia teisinė situacija, kai asmeniui teko rinktis, ar dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikru verslu ir gauti daugiau sumažintą senatvės pensiją, ar nedirbti jokio darbo ir neužsiimti jokiu verslu ir gauti tokią senatvės pensiją, kokia mokama visiems nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems senatvės pensijų gavėjams. Įstatymų leidėjas, ginčijamu teisiniu reguliavimu sudaręs prielaidas dirbantiems tam tikrą darbą ar užsiimantiems tam tikru verslu senatvės pensijų gavėjams senatvės pensijas sumažinti daugiau, nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems senatvės pensijų gavėjams būtent dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, suvaržė Konstitucijos 48 str. 1 dalyje įtvirtintą jų teisę laisvai pasirinkti darbą arba užsiimti tam tikru verslu, nes įgyvendinus šią jų teisę jiems paskirta senatvės pensija vien dėl to, kad jie dirbo tam tikrą darbą ar užsiėmė tam tikru verslu, buvo mažinama daugiau, nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems senatvės pensijų gavėjams. Palyginęs Laikinojo įstatymo 8 str. 2 dalyje (2010 m. spalio 26 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą su nustatytuoju Laikinojo įstatymo 8 str. 2 dalyje (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) ir palyginęs Laikinojo įstatymo 8 str. 1 dalyje (2010 m. spalio 26 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą su nustatytuoju šio įstatymo 8 str. 1 dalyje (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) KT pažymėjo, kad, nors Laikinojo įstatymo 8 str. 1 dalyje (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) pažymėtina, kad nors Laikinojo įstatymo 8 str. 2 dalyje (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas buvo pakeistas, šioje konstitucinės justicijos byloje tiriamu aspektu jis nepakito.

Iš pasakyto šioje teismo sprendimo dalyje darytina išvada, kad pareiškėjos Pensijos perskaičiavimas pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnį jos konstitucinių teisių nepažeidė, todėl buvo atliktas teisėtai, gi pensijos sumažinimas pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnį prieštaravo Konstitucijai, todėl tokia pareiškėjos pažeista teisė turi būti ginama.

Pareiškėjai iš Lietuvos valstybės priteistinos Pensijos nepriemokos dydį sudaro skirtumas tarp pareiškėjui priskaičiuotos ir teisėtai apribotos Pensijos pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnį ir Laikinojo įstatymo 8 straipsnį ir yra 16 181,87 Lt ( 25 472,18 (3 grafa) – 9 290,31 (4 grafa)).

Teismas netenkina atsakovų prašymo išdėstyti pensijos nepriemoką dalimis, nes ši nepriemoka susidarė seniai – 2010-2011 metais, nepriemokų kompensavimo senatvės pensininkams klausimas neišspręstas iki šiol, pareiškėja turi sveikatos problemų (b.l.17-18, 64).

Pareiškėja nepateikė jokių bylinėjimosi išlaidų turėjimo įrodymų, todėl prašymas jas priteisti šioje bylos nagrinėjimo stadijoje netenkinamas (ABTĮ 44, 45 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1,2 p., 127 str., teisėjų kolegija

nusprendė:

atnaujinti pareiškėjai V. Š. terminą kreiptis į teismą su skundu dėl valstybinės senatvės pensijos nepriemokos priteisimo.

Pareiškėjos V. Š. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti V. Š. (a.k. (duomenys neskelbtini)) iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus valstybinės senatvės pensijos nepriemoką 16 181,87 Lt (šešiolika tūkstančių vieną šimtą aštuoniasdešimt vieną litą 87 centus).

Likusią skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.

Teisėjai Henrikas SadauskasJūra Marija StrumskienėNijolė Žalnieriūnienė