Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilines bylas pagal atsakovės bankrutuojančios mažosios bendrijos „Laisima“ direktorės N. V. atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 26 d. nutarties, kuria atsakovei mažajai bendrijai „Laisima“ iškelta bankroto byla, ir dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 9 d. nutarties, kuria bankrutuojančiai mažajai bendrijai „Laisima“ taikyta supaprastinto bankroto procedūra.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarčių esmė

4. Per nustatytą terminą minėta teismo nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei nebuvo apskųsta, todėl įsiteisėjo. Bankrutuojančios MB „Laisima“ bankroto administratorius Marius Kesminas pateikė prašymą taikyti supaprastintą bankroto procesą. Nurodė, kad įmonė jokio turto neturi, piniginių lėšų banko sąskaitose nėra.

6. Teismas iš administratoriaus pateiktų duomenų nustatė, kad bankrutuojanti MB „Laisima“ turto neturi, t. y. įmonė neturi nei nekilnojamojo turto, nei transporto priemonių, nei kito ilgalaikio turto. Šių aplinkybių pagrindu teismas sprendė, kad įmonė neturi turto teismo ir administravimo išlaidoms padengti, todėl įmonei taikytinas supaprastintas bankroto procesas pagal ĮBĮ 13¹ straipsnio 1 dalį.

III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į atskiruosius skundus argumentai

7. Bankrutuojančios MB „Laisima“ direktorė N. V. atskiruosiuose skunduose prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 26 d. nutartį ir 2020 m. sausio 9 d. nutartį bei klausimą dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos argumentus:

7.1. Nėra jokių įrodymų, kad atsakovė atitinka bankroto bylos iškėlimui būtinas sąlygas. Teismas nenustatė esminę reikšmę turinčių aplinkybių, kad atsakovė vykdo savo įsipareigojimus, ieškovei, iš kurios iš viso pasiskolino 68 840,35 Eur, jau yra grąžinusi 31 831,01 Eur skolos. Atsakovė turi debitorių, kurie užtikrina skolos grąžinimą ieškovei.

8.5. Apeliantė neįvardija, kokio dydžio yra tariamos skolos, nei kas yra atsakovės skolininkai. Apeliantė neperdavė atsakovės bankroto administratoriui įmonės turto pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visų įmonės dokumentų. Byloje nesant konkrečių įrodymų, pagrindžiančių realias atsakovės galimybes atgauti debitorių skolas, debitorių skolos negali būti vertinamos kaip įmonės turimas realus turtas.

8.6. Supaprastinto bankroto procedūroms taikyti ĮBĮ nekelia reikalavimo dėl ūkinės komercinės veiklos vykdymo / nevykdymo. Atsakovė jau ilgą laiką (dar iki bankroto bylos iškėlimo) nevykdo jokios ūkinės komercinės veiklos.

9.2. Atsakovė ne tik nebenuomoja už ieškovės paskolintas lėšas įsigytos įrangos, bet apskritai yra pardavusi šią įrangą kitai užsienio bendrovei, taigi, nebeturi jokio turto.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių skundžiamų teismo nutarčių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

11. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

12. Apeliantė kartu su atskiraisiais skundais pateikė dokumentus, kuriais grindžia atsakovės atliktus mokėjimus ieškovei, 2019 m. rugsėjo 1 d. atsakovės pranešimą ieškovei apie įsipareigojimų pagal paskolos sutartis vykdymą, duomenis apie atsakovės skolas VSDFV. Šiais įrodymais apeliantė grindžia skunduose nurodytas aplinkybes, jų pateikti pirmosios instancijos teisme negalėjo, nes iki skundžiamų nutarčių gavimo byloje nedalyvavo, todėl apeliacinės instancijos teismas priima minėtus naujus įrodymus ir vertina juos kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.

13. Apeliantė taip pat pateikė teismų procesinius sprendimus, priimtus tiek šioje bankroto byloje, tiek kitoje civilinėje byloje, kurioje buvo sprendžiamas šalių ginčas dėl skolos priteisimo. Teismų procesiniai sprendimai nelaikytini naujais įrodymais CPK 314 straipsnio prasme, todėl jų priėmimo klausimas apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje nesprendžiamas.

Dėl apeliantės teisės skųsti nurodytas teismo nutartis

16. Apeliantė pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria atsakovei MB „Laisima“ iškelta bankroto byla, skundžia kaip šios įmonės vadovė, ėjusi šias pareigas iki minėtos nutarties priėmimo. Apeliantė praleido terminą skųsti šią nutartį, tačiau šis terminas apeliantei buvo atnaujintas Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 13 d. nutartimi. Atsakovės bankroto administratorius pateikė papildomą informaciją, gautą iš Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, kad apeliantei kompetentingos Lietuvos Respublikos institucijos nėra išdavusios dokumentų, suteikiančių teisę atvykti į Lietuvos Respubliką, ir departamentas neturi duomenų, kad šis asmuo būtų atvykęs į Lietuvos Respubliką. Administratoriaus teigimu, tai patvirtina, kad apeliantė buvo fiktyviai paskirta MB „Laisima“ vadove ir neturi teisės teikti atskirąjį skundą teismui kaip įmonės atstovė.

17. Pagal Juridinių asmenų registro duomenis, apeliantė nuo 2019 m. spalio 15 d. paskirta MB „Laisima“ vadove. Vien ta aplinkybė, kad apeliantė nebuvo atvykusi į Lietuvos Respubliką, nepaneigia jos teisės eiti atsakovės vadovės pareigas, taigi, ir skųsti minėtą nutartį.

19. Apeliantė atskirąjį skundą dėl pastarosios teismo nutarties teikė kaip suinteresuotas asmuo. Pagal bylos duomenis, apeliantė iki bankroto bylos iškėlimo buvo ne tik atsakovės vadovė, bet ir vienintelė mažosios bendrijos „Laisima“ narė. ĮBĮ nuostatos nedraudžia įmonės savininkui dalyvauti bankroto procese trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, teisėmis. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bankrutuojančios įmonės akcininkai atskirais atvejais gali dalyvauti bankroto byloje trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, statusu, įvertinus jų faktinį bei teisinį suinteresuotumą (turimo intereso reikšmingumą, dalyvavimo bankroto byloje tikslingumą ir panašias aplinkybes) dalyvauti bankroto procedūroje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2008). Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra pripažįstama, kad vienintelis įmonės savininkas turi tiesioginį suinteresuotumą įmonės bankroto proceso rezultatais ir galima šio proceso įtaka jo, kaip savininko, teisėms bei pareigoms (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-900-381/2015). ĮBĮ 13¹ straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad dėl teismo nutarties taikyti supaprastintą bankroto procesą gali būti duodamas atskirasis skundas. Šioje įstatymo nuostatoje nėra nurodyti konkretūs asmenys, kurie turi tokią teisę. Ieškovės argumentas, kad sisteminis ĮBĮ 2 straipsnio 13 dalies bei 13¹ straipsnio nuostatų aiškinimas leidžia daryti išvadą, jog atskirąjį skundą dėl teismo nutarties taikyti atsakovei supaprastinto bankroto procedūrą gali teikti tik atsakovės (bankrutuojančios įmonės) bankroto administratorius ir atsakovės kreditorius (kreditoriai), stokoja pagrįstumo. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, konstatuotina, kad apeliantė kaip įmonės savininkė turi teisę skųsti teismo nutartį dėl supaprastinto bankroto proceso atsakovei taikymo.

Dėl bankroto bylos iškėlimo

20. Pirmosios instancijos teismo nutartis dėl MB „Laisima“ bankroto bylos iškėlimo priimta dar galiojant ĮBĮ, todėl sprendžiant šį ginčo klausimą taikytinos minėto įstatymo, o ne nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) nuostatos.

21. Pagal ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalį bankroto byla iškeliama, jeigu teismas nustato, kad yra bent viena iš šių sąlygų: 1) įmonė yra nemoki arba įmonė vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas; 2) įmonė negali arba negalės vykdyti įsipareigojimų.

22. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atsakovei bankroto bylą nutarė iškelti dėl to, kad įmonė yra nemoki ir negali vykdyti įsipareigojimų kreditoriams, t. y. teismas nustatė dvi minėtoje normoje numatytas sąlygas.

23. Įmonės nemokumas įstatyme apibrėžiamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis).

24. Vadovaujantis susiformavusia teismų praktika, įmonės nemokumas nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai, jų santykis su įmonės turto verte bei įmonės veiklos rezultatai, atspindintys galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams bei toliau išlikti aktyviu rinkos dalyviu. Tam, kad būtų išsiaiškinta įmonės reali turtinė padėtis, teismas įmonės nemokumo klausimą pirmiausia turi spręsti pagal aktualius finansinės atskaitomybės duomenis ir remtis kitais byloje esančiais įrodymais, kurie pagrįstų pradelstų įsipareigojimų kreditoriams dydį bei realią, o ne įrašytą balanse, įmonės turimo turto vertę. Tai reiškia, kad į balansą įrašytas turtas turi realiai egzistuoti ir turi būti nustatyta tikroji jo vertė (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. liepos 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1284-381/2018).

25. Pažymėtina, kad bankroto bylos iškėlimo klausimo nagrinėjimas yra grindžiamas teisine prezumpcija, pagal kurią mokumo pagrindimo našta perkeliama įmonei, kuriai prašoma iškelti bankroto bylą (CPK 12, 178 straipsniai, ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju būtent apeliantė, kaip buvusi atsakovės vadovė, ginčydama teismo išvadą dėl įmonės nemokumo, turi procesinę pareigą pagrįsti atsakovės mokumą.

26. Byloje yra atsakovės finansinės atskaitomybės dokumentai už 2018 metus, kurie įstatymų nustatyta tvarka buvo pateikti Juridinių asmenų registro tvarkytojui. Jokių aktualesnių atsakovės finansinės atskaitomybės dokumentų byloje nėra pateikta, todėl teismas vadovaujasi turimais duomenimis. Balanse įrašyta viso atsakovės turto vertė ataskaitiniu laikotarpiu – 75 183 Eur, beveik visą šį turtą, t. y. 75 142 Eur sudaro trumpalaikis turtas – per vienus metus gautinos sumos. Jokio ilgalaikio materialaus turto atsakovė pagal balanso duomenis neturi. Atsakovės įsipareigojimus sudaro 74 219 Eur, iš jų ilgalaikiai – 74 168 Eur. Kaip minėta, sprendžiant įmonės nemokumo klausimą, reikšmingi yra būtent pradelsti įmonės įsipareigojimai.

27. Byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 6 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-579-258/2019 iš atsakovės MB „Laisima“ ieškovės S. M.-R. naudai priteista 48 589 Eur negrąžintų paskolų; 556,40 Eur mokėjimo palūkanų už laikotarpį iki paskolos sutarčių nutraukimo, t. y. iki 2018 m. rugpjūčio 21 d.; 344,95 Eur mokėjimo palūkanų už laikotarpį nuo paskolos sutarčių nutraukimo iki paskolų grąžinimo termino pabaigos, t. y. iki 2018 m. gruodžio 31 d.; 5 proc. dydžio procesinės palūkanos nuo 48 589 Eur sumos už laikotarpį nuo 2019 m. sausio 1d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 7 570,26 Eur bylinėjimosi išlaidos. Šio teismo sprendimo pagrindu ieškovei yra išduotas vykdomasis raštas, kuris buvo pateiktas vykdyti antstoliui. Iškėlus atsakovei bankroto bylą, antstolis priėmė patvarkymą dėl vykdomosios bylos užbaigimo, persiuntus vykdomąjį dokumentą bankroto bylą nagrinėjančiam teismui. Šiame patvarkyme nurodyta, kad priverstinai išieškota 584,53 Eur skolos.

28. Apeliantė teigia, kad atsakovė iki bankroto bylos iškėlimo vykdė savo įsipareigojimus ieškovei. Apeliantės pateikti mokėjimo dokumentai patvirtina, kad po Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 6 d. sprendimo priėmimo Baltarusijos bendrovės OOO „FITLINIYA“ už atsakovę 2019 m. rugpjūčio–spalio mėn. atliktais mokėjimais ieškovei buvo grąžinta 12 000 Eur skolos. Tačiau ieškovė šių aplinkybių ir neginčijo – pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo MB „Laisima“ nurodė, kad po minėtų mokėjimų atsakovės likusi nesumokėta skolos dalis yra 37 831,01 Eur (be priskaičiuotų palūkanų ir vykdymo išlaidų). Taigi, apeliantės pateikti įrodymai nepaneigia ieškovės nurodyto atsakovės pradelstų įsipareigojimų dydžio, o tai sudaro pagrindą teismui spręsti, kad atsakovės pradelstų įsipareigojimų suma viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.

29. Atmestinas kaip nepagrįstas apeliantės argumentas, kad atsakovė yra pateikusi prašymą dėl minėto teismo sprendimo vykdymo išdėstymo, kuris galutinai dar nėra išspręstas, todėl įsipareigojimai ieškovei nelaikytini pradelstais. Teismo sprendimo įsiteisėjimas ir vykdomojo dokumento išdavimas rodo, kad ieškovės kaip atsakovės kreditorės reikalavimas laiku nebuvo įvykdytas, todėl turi būti vykdomas priverstine tvarka.

30. Atsižvelgiant į tai, kad pagal balanso duomenis iš esmės visą atsakovės turtą sudaro trumpalaikis turtas – per vienus metus gautinos sumos, apeliantė, įrodinėdama įmonės mokumą, turi pagrįsti šio turto realumą. Tokių įrodymų apeliantė nepateikė. Ieškovė kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė 2018 m. liepos 27 d. Įrangos pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovė Baltarusijos bendrovei OOO „FITLINIYA“ pardavė prekių už 110 000 Eur. Pagal Sutarties 4.1 punktą pirkėjas įsipareigojo sumokėti už prekes iki 2018 m. gruodžio 31 d. Apeliantė nepateikė jokių įrodymų, ar minėtas debitorius yra atsiskaitęs, ar buvo inicijuotas šios skolos išieškojimas ir pan. Dėl to teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad balanse įrašytas atsakovės turtas atitinka realumo kriterijų.

31. Iš pateiktų duomenų nustatyta, kad iki bankroto bylos MB „Laisima“ iškėlimo antstoliui iš atsakovės pavyko išieškoti tik nedidelę dalį skolos. Atsakovė neturi jokio materialaus turto. Be to, atsakovė bankroto bylos iškėlimo momentu neturėjo nei vieno darbuotojo ir faktiškai veiklos nevykdė. Tai pripažįsta ir pati apeliantė, teigdama, kad naujų darbuotojų nesamdė, nes laukė teismo sprendimo dėl skolos išdėstymo.

32. Nurodytos aplinkybės, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, patvirtina pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, kad atsakovė yra nemoki įmonė ir negali vykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams. Apeliantės argumentai nesudaro pagrindo spręsti priešingai, nepagrindžia atsakovės veiklos perspektyvų, finansinių sunkumų laikino pobūdžio, dėl to nėra pagrindo naikinti skundžiamą Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 26 d. nutartį, kuria atsakovei MB „Laisima“ iškelta bankroto byla.

Dėl supaprastinto bankroto proceso

33. Pirmosios instancijos teismas 2020 m. sausio 9 d. priėmė nutartį taikyti bankrutuojančiai MB „Laisima“ supaprastinto bankroto procedūrą. Teismas, priimdamas šią nutartį, vadovavosi ĮBĮ 13¹ straipsnio 1 dalimi, pagal kurią šio įstatymo 10 straipsnio 10 dalyje numatytais atvejais ir (ar) kai įmonės bankroto bylos nagrinėjimo metu administratorius nustato, kad įmonė neturi turto ar jo nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms, teismas gali priimti nutartį taikyti įmonei supaprastintą bankroto procesą.

34. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad minėta įstatymo nuostata negalioja nuo 2018 m. gruodžio 1 d. Tačiau iš dalies sutiktina su apeliantės argumentu, kad ĮBĮ nuo 2019 m. gruodžio 31 d. neteko galios, todėl teismas negalėjo vadovautis šio įstatymo nuostatomis, priimdamas skundžiamą nutartį dėl supaprastinto bankroto proceso taikymo.

35. Nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojusio JANĮ 155 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad iki 2019 m. gruodžio 31 d. pradėtiems juridinių asmenų nemokumo procesams šio įstatymo nuostatos taikomos toms asmenų teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda arba yra įgyvendinamos jam įsigaliojus, taip pat toms nemokumo procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus, išskyrus šio įstatymo nuostatas, reguliuojančias: 1) atlygį nemokumo administratoriui; 2) kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką; 3) reikalavimus restruktūrizavimo plano turiniui ir įgyvendinimo trukmei; 4) kreditorių balsavimą dėl restruktūrizavimo plano; 5) nemokumo administratoriaus skyrimą bankroto byloje.

36. Supaprastinto bankroto procedūros nepatenka į minėtoje normoje nurodytą išimčių sąrašą. Kadangi nagrinėjamu atveju šios procedūros pradėtos, t. y. skundžiama teismo nutartis priimta jau įsigaliojus JANĮ, teismas turėjo vadovautis būtent šio įstatymo nuostatomis, o ne ĮBĮ. Naujajame įstatyme bankroto proceso supaprastinta tvarka reglamentavimas skiriasi nuo anksčiau galiojusio įstatymo. Pagal JANĮ 67 straipsnio 1 dalį, teismas gali priimti nutartį vykdyti bankroto procesą supaprastinta tvarka tik iki teismo nutarties likviduoti juridinį asmenį dėl bankroto įsiteisėjimo dienos ir tik tuo atveju, jeigu tenkinamos abi šios sąlygos: 1) juridinis asmuo nevykdo ūkinės komercinės veiklos; 2) juridinio asmens turto nepakanka bankroto proceso administravimo išlaidoms apmokėti. Taigi, pagal naująjį reglamentavimą atsirado papildoma būtina sąlyga – ūkinės komercinės veiklos nevykdymas.

37. Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, apeliantė neįrodė, kad atsakovės balanse nurodytas trumpalaikis turtas – per vienus metus gautinos sumos, kuris iš esmės yra visas atsakovės turimas turtas, atitinka realumo kriterijų (žr. šios nutarties 30 punktą). Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovė neturi turto bankroto proceso administravimo išlaidoms apmokėti. Šioje nutartyje taip pat jau konstatuota, kad atsakovė bankroto bylos iškėlimo momentu neturėjo nei vieno darbuotojo ir faktiškai veiklos nevykdė (žr. šios nutarties 31 punktą).

38. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta, daro išvadą, kad bankroto proceso supaprastinta tvarka taikymas atsakovei atitinka ir JANĮ 67 straipsnio 1 dalyje nustatytas visas būtinas sąlygas. Dėl to šiuo atveju nėra pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria aptariamas ginčo klausimas išspręstas iš esmės teisingai.

Dėl prašymo sustabdyti bylą

39. Apeliantė byloje pagal jos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 9 d. nutarties, kuria bankrutuojančiai MB „Laisima“ taikyta supaprastinto bankroto procedūra, pateikė prašymą sustabdyti šios civilinės bylos nagrinėjimą, kol bus išspręstas atskirojo skundo dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei klausimas.

40. Atsižvelgiant į tai, kad abu šie atskirieji skundai išnagrinėti kartu ir šia apeliacinės instancijos teismo nutartimi atmetami, apeliantės prašymas dėl bylos sustabdymo netenkinamas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

41. Ieškovė prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas už advokatės suteiktas teisines paslaugas, kurias pagal pateiktus dokumentus sudaro 548,74 Eur už atsiliepimo į atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 9 d. nutarties parengimą ir pateikimą teismui bei 1 046,84 Eur už atsiliepimo į prašymą atnaujinti terminą ir atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 26 d. nutarties parengimą ir pateikimą teismui. Šios išlaidos viršija teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose nustatytą maksimalų priteistiną tokių išlaidų dydį, byla nėra sudėtinga, todėl iš apeliantės, atmetus jos atskiruosius skundus, priteistina dalis ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų, t. y. 1 000 Eur (CPK 98 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliantės N. V. prašymo dėl bylos sustabdymo netenkinti.

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 26 d. ir 2020 m. sausio 9 d. nutartis palikti nepakeistas.

Priteisti iš N. V. (gim. (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini)) 1 000 Eur (vieną tūkstantį eurų) bylinėjimosi išlaidų ieškovės S. M.-R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai.