- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2007-03-26
- Bylos Nr.
- 1A-71/2007
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Albinas Bielskis, Valdimaras Bavėjanas (pran.), Svajūnas Knizleris
- Nuteistasis
- G.M., A. G., Š. Š., E. L.
- Advokatai
- Ramutė Noreikienė
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų kolegijos pirmininko Valdimaro Bavėjano (pranešėjo),
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. G. , Š. Š. ir G. M. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2005 m. lapkričio 10 d. nuosprendžio, kuriuo
- pagal 2000 m. BK 253 str. 2 d. laisvės atėmimu šešeriems metams;
- pagal 2000 m. BK 266 str. laisvės atėmimu trejiems metams;
- pagal 2000 m. BK 300 str. 2 d. laisvės atėmimu dvejiems metams;
- pagal 1961 m. BK 232¹ str. 5 d. laisvės atėmimu dvylikai metų.
Vadovaujantis BK 63 str. 1 d. ir 5 d. 2 p., paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas dvylikai metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.
- pagal 2000 m. BK 253 str. 2 d. laisvės atėmimu šešeriems metams;
- pagal 2000 m. BK 266 str. laisvės atėmimu trejiems metams;
- pagal 1961 m. BK 232¹ str. 5 d. laisvės atėmimu dvylikai metų.
Vadovaujantis BK 63 str. 1 d. ir 5 d. 2 p., paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas dvylikai metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.
- pagal 2000 m. BK 253 str. 2 d. ir, vadovaujantis BK 62 str. 1 d., nuteistas laisvės atėmimu vieneriems metams;
- pagal 2000 m. BK 266 str. ir, vadovaujantis BK 62 str. 1 d., nuteistas laisvės atėmimu šešiems mėnesiams;
- pagal 1961 m. BK 232¹ str. 5 d. ir, vadovaujantis BK 62 str. 1 d., nuteistas laisvės atėmimu trejiems metams.
Vadovaujantis BK 63 str. 1 d. ir 5 d. 2 p., paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas trejiems metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.
Iš G. M. priteista 199,38 Lt proceso išlaidų Generalinei prokuratūrai.
Skundžiamu nuosprendžiu konfiskuotas nuteistųjų turtas : A. G. pinigai - 9750 eurų ir 22680 Lt, G. M. pinigai - 3040 eurų, 1250 Lt ir 2 JAV doleriai, Š. Š. pinigai - 210 Lt, sodyba, esanti (duomenys neskelbtini), registruota V. ir L. K. vardu, bei automobilis „Mercedes Benz 190“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) registruotas Š. Š. žmonos D. Š. vardu.
Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas E. L. , tačiau nuosprendis jo atžvilgiu apeliacine tvarka neapskųstas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. G. , G. M. ir Š. Š. nuteisti už tai, kad kartu su E. L. ir kitais ikiteisminio tyrimo nenustatytais asmenimis, iš anksto susitarę ir veikdami bendroje grupėje, turėdami tikslą parduoti ar kitaip platinti, neteisėtai gamino, laikė, gabeno bei platino stambiu mastu psichotropines medžiagas, o būtent:
nuo 2001 m. vidurio iki 2003 m. balandžio 9 d. gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), bei garaže (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), garažų bendrijoje (duomenys neskelbtini), neteisėtai stambiu mastu pagamino ir laikė psichotropines medžiagas – ne mažiau kaip 60 kg amfetamino ir ne mažiau kaip 4 kg MDMA draudžiamos vartoti sveikatos priežiūros tikslams, turėdami tikslą jas parduoti bei kitaip platinti.
Nuteistieji A. G. ir G. M. nuo 2001 m. vidurio iki 2003 m. pradžios dalį šių stambiu mastu nuteistųjų Š. Š. ir E. L. neteisėtai pagamintų psichotropinių medžiagų pardavė ir kitaip platino ikiteisminio tyrimo nenustatytose vietose ir nenustatytiems asmenims.
Nuteistieji Š. Š. ir E. L. , A. G. ir G. M. nurodymu, 2003 m. sausio – vasario mėnesiais dalį neteisėtai pagamintų psichotropinių medžiagų Š. Š. automobiliu „Opel Vectra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) per kelis kartus pergabeno iš gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), į butą, esantį (duomenys neskelbtini), bei garažą (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini)., garažų bendrijoje (duomenys neskelbtini), ir neteisėtai laikė: 11729 tabletes, kuriose yra 1056,18 g gryno MDA, 1500 tablečių kuriose yra 94,513 g gryno amfetamino, miltelius, kuriuose yra 112,453 g gryno amfetamino, ir miltelius, kuriuose yra 135,27 g gryno MDA, garaže, miltelius, kuriuose yra 21,802 g gryno amfetamino, bute, esančiame(duomenys neskelbtini), bei miltelius, kuriuose yra 8,006 g gryno amfetamino, ir 10 tablečių, kuriose buvo 1,11 g. gryno MDA, name, esančiame (duomenys neskelbtini).
Taip pat A. G. ir G. M. nuteisti už tai, kad 2002 m. pavasarį, nenustatytoje vietoje ir iš nenustatytų asmenų, turėdami tikslą parduoti ar kitaip platinti, neteisėtai įgijo narkotinės medžiagos – 470,41 g kanapių, ir kartu su Š. Š. laikė iki 2002 m. lapkričio mėn. bute, esančiame (duomenys neskelbtini). Vėliau nuteistųjų A. G. ir G. M. nurodymu Š. Š. tas kanapes pervežė į namą, esantį (duomenys neskelbtini), kur jos buvo neteisėtai laikomos turint tikslą parduoti ar kitaip platinti.
Taip pat A. G., G. M. ir Š. Š. nuteisti už tai, kad veikdami grupėje, 2002 m. rudenį nenustatytoje vietoje turėdami tikslą parduoti ar kitaip platinti, iš nenustatytų asmenų įsigijo psichotropinę medžiagą 1,093 g MDMA ir iki 2003 m. balandžio mėn. laikė name, esančiame (duomenys neskelbtini).
Taip pat A. G. , G. M. ir Š. Š. nuteisti už tai, kad neteisėtai įgijo ir laikė pirmos kategorijos psichotropinių medžiagų pirmtakus (prekursorius), o būtent:
A. G. , G. M. ir Š. Š. nuo 2001 m. vidurio iki 2003 m. balandžio 8 d. (duomenys neskelbtini), tyrimo nenustatytose vietose, iš nenustatytų asmenų neteisėtai, sistemingai, dideliais kiekiais įgijo ne mažiau kaip 120 kg fenilacetono, ne mažiau kaip 120 kg BMK, naudojamus amfetamino gamybai, bei ne mažiau kaip po 8 kg izafrolio ir safrolio naudojamus MDA gamybai.
Taip pat A. G. , G. M. ir Š. Š. nuteisti už tai, kad neturėdami leidimo, neteisėtai įsigijo, laikė, nešiojo ir gabeno daugiau kaip tris šaunamuosius ginklus, daugiau kaip 50 šaudmenų ir daugiau kaip 0,1 kg sprogstamųjų medžiagų ir sprogmenų, o būtent:
Nuo 1990 m. iki 1994 m. nuteistieji A. G. ir G. M. nenustatytose vietose ir iš nenustatytų asmenų, neteisėtai, neturėdami leidimo įsigijo didelį kiekį šaunamųjų ginklų, šaudmenų, sprogstamųjų medžiagų ir sprogmenų: 1) pramoninės gamybos 5,6 mm kalibro graižtvinį šautuvą TO3-8M; 2) savadarbiu būdu perdirbtą pramoninės gamybos 12-o kalibro lygiavamzdį dvivamzdį medžioklinį šautuvą BERETTA mod. S.55; 3) pramoninės gamybos pusiau automatinį 7,62 mm kalibro 1930/33 pavyzdžio Tokarevo konstrukcijos pistoletą; 4) pramoninės gamybos pusiau automatinį 7,62 mm kalibro 1930/33 pavyzdžio Tokarevo konstrukcijos pistoletą TT; 5) karinės pramoninės gamybos kovinį vienkartinio panaudojimo šaunamąjį ginklą 64 mm kalibro reaktyvinį prieštankinį granatsvaidį ???-18-Myxa, kurio kovinės dalys užpildytos padidinto galingumo brizantine sprogstamąja medžiaga OKFOL,u; 6) 2160 vienetų pramoninės gamybos 5,45 mm kalibro šovinių; 7) 21 vienetą pramoninės gamybos 7,62 mm kalibro šovinių; 8) 109 vienetus pramoninės gamybos 9 mm kalibro šovinių; 9) 112 vienetų pramoninės gamybos 7,65 mm kalibro šovinių; 10) 19 vienetų pramoninės gamybos 6,35 mm kalibro šovinių; 11) 2 vienetus pramoninės gamybos 5,6 mm kalibro šovinių; 12) 9 vienetus pramoninės gamybos 16 kalibro medžioklinių šovinių; 13) 17 vienetų pramoninės gamybos 12 kalibro medžioklinių šovinių; 14) 44 vienetus pramoninės gamybos normalaus galingumo sprogstamosios medžiagos – trotilo briketus, kuriuose trotilo masė yra 8687 g; 15) 7 vienetus cilindro formos pramoninės gamybos ???-p tipo elektrinius detonatorius, kurių kiekviename yra po 1,3 g padidinto galingumo brizantinės sprogstamosios medžiagos; 16) 20 vienetų pramoninės gamybos K?-8A tipo kapsulių–detonatorių, kurių kiekvienoje yra po 1,3 g padidinto galingumo brizantinės sprogstamosios medžiagos; 17) 3 vienetus mokomųjų rankinių granatų ????? degtuvų dalių, kuriuose kiekviename yra po 2,15 g dūminio parako ???; 5) dvi ??? tipo plastifikuotas virvutes, 1299 mm ir 3594 mm ilgio, kurių šerdis sudaryta iš svaidomojo poveikio sprogstamosios medžiagos – dūminio parako, kurio 10 cm virvutės yra 0,5 g, ir visa tai iki 2002 m. lapkričio mėn. neteisėtai laikė bute, esančiame (duomenys neskelbtini), o 2002 m. lapkričio mėn. nuteistasis Š. Š. savo automobiliu „Opel Vectra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) G. M. paliepimu, neteisėtai pervežė jo nurodytus ginklus, šaudmenis ir sprogmenis iš šio buto į namą, esantį (duomenys neskelbtini), kur jie buvo laikomi iki 2003 m. balandžio 9 d., o pistoletas TT iki tos pačios dienos buvo laikomas bute.
Taip pat A. G. nuteistas už tai, kad suklastojo tikrą dokumentą bei suklastotą dokumentą panaudojo ir dėl to buvo padaryta didelės žalos, o būtent: 1999 m. pirmojoje pusėje, turėdamas tikslą, slapstytis nuo paieškos, veikdamas su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, suklastojo tikrą dokumentą–Lietuvos Respublikos piliečio H.D. išduotą pasą (duomenys neskelbtini), įklijuodamas į jį savo nuotrauką, 1999 m. liepos 13 d. jis šį suklastotą pasą pateikė UAB „F.“ norėdamas gauti B.R. vizą ir ją Nr. (duomenys neskelbtini), galiojančią iki 1999 m. rugpjūčio 16 d., gavo, o 1999 m. liepos 27 d. išvyko į Baltarusijos Respubliką išvengdamas baudžiamojo persekiojimo ir buvimo vietos nustatymo, apsunkindamas baudžiamosios bylos tyrimą ir tuo padarydamas didelės žalos.
Šalies argumentai
Nuteistasis A. G. apeliaciniu skundu prašo apygardos teismo nuosprendį, priimtą jo atžvilgiu, panaikinti ir jį pagal 2000 m. BK 253 str. 2 d. ir 266 str. bei 1961 m. BK 232¹ str. 5 d. išteisinti. Taip pat prašo jo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš 2000 m. BK 300 str. 2 d. į 300 str. 1 d. bei panaikinti turto konfiskavimą.
Apeliantas mano, jog nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių ir byloje neįrodyta, jog jis dalyvavo padarant nusikalstamas veikas, numatytas 2000 m. BK 253 str. 2 d., 266 str. ir 1961 m. BK 232¹ str. 5 d. Taip pat teigia, kad neteisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, todėl jo padaryta nusikalstama veika turėtų būti kvalifikuotina pagal 2000 m. BK 300 str. 1 d.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas dėl šių nusikalstamų veikų apelianto kaltę grindė nuteistųjų Š. Š. , E. L. , liudytojų A. G. , D. L. parodymais bei telefoniniais pokalbiais. Tačiau jis teigia, kad nuteistojo Š. Š. parodymai yra prieštaringi ir nepatikimi. O teismas nepagrįstai nepašalino šių prieštaravimų, juos ignoravo, suteikdamas šiems parodymams patikimumo prioritetą. Teismas nepagrįstai vienodai vertino apelianto ir nuteistojo G. M. parodymus, kaip nenuoseklius ir neįtikinančius. O teismo teiginys nuosprendyje, kad apeliantas savo nekaltumą grindžia neigdamas savo kaltę, prieštarauja nekaltumo prezumpcijos principui.
Neteisinga teismo išvada, jog nuteistojo Š. Š. parodymai patvirtinti kitais, objektyviais, visų nuteistųjų kaltę patvirtinančiais įrodymais, kratos protokolais, specialistų išvadomis, ekspertizių aktais, daiktiniais įrodymais. Apeliantas teigia, kad šiuose įrodymuose jo kaltės įrodymų nėra. Nurodo, kad nuteistasis Š. Š. pirmoje apklausoje painiojosi kiek laiko jis gamino psichotropines medžiagas ir nenurodė jokio apelianto vaidmens šioje veikloje. Š. Š. parodymai apie namo, esančio (duomenys neskelbtini), įsigijimo aplinkybes yra paneigti liudytojo V. K. parodymais. Byloje nepagrįstai nenustatyta koks konkrečiai asmuo davė pinigų šio namo įsigijimui. Taip pat, Š. Š. apklausų ir akistatos su apeliantu metu nurodė skirtingas apelianto žmonos automobilio “Mercedes Benz 190” įgijimo aplinkybes bei laiką - parodymuose nurodė, jog minėtą automobilį įsigyti pasiūlė G. K. , akistatos metu - jog šį automobilį įsigijo iš apelianto už psichotropines medžiagas. Nors visų apklausų metu nuteistasis Š.Š. tvirtino, jog užsakymus gaminti psichotropines medžiagas, prekursorius gaudavo iš apelianto ir nuteistojo G. M. , tačiau nei karto nenurodė jokių konkrečių aplinkybių kada, kur ir kokiais kiekiais buvo jam perduodami prekursoriai, kada ir kur buvo perduodamos pagamintos psichotropinės medžiagos, kokius šių medžiagų kiekius apeliantas gaudavo konkrečiai iš Š. Š.. Nors Š. Š. nurodė, jog paskutinio susitikimo metu apeliantas teiravosi kaip sekasi psichotropinių medžiagų gamyba, paėmė pavyzdžius, taip pat, jog apeliantas užsiėmė psichotropinių medžiagų platinimu, tačiau nei karto nenurodė jokių konkrečių aplinkybių, iš kur jam tai žinoma. Todėl apeliantas teigia, kad tokie nuteistojo Š. Š. parodymai turi būti atmesti. Taip pat Š. Š. nenurodė, kokiu būdu bendraudavo su apeliantu, pastarajam esant užsienyje. Byloje nėra nei operatyvinio pobūdžio duomenų, nei telefoninių pokalbių, apie jų bendravimą. Todėl Š. Š. parodymai apie apelianto ir jo bendravimą nusikalstamais tikslais, turi būti vertinami kritiškai ir atmesti. Taip pat Š. Š. papildomoje apklausoje nurodė skirtingus jo susipažinimo su apeliantu metus. Parodymuose apie pelno dalybas, jis nenurodė kaip konkrečiai jis dalinosi pelną su G. K. , kaip tas pelnas buvo paskaičiuotas, kas tiekė medžiagas (prekursorius). Todėl apeliantas teigia, kad šie nuteistojo Š. Š. parodymai yra nepatikimi ir turi būti atmesti. Nors Š. Š. parodė, jog gaminti psichotropinių medžiagų visada atvažiuodavo su E. L. , tačiau pastarasis paneigė Š. Š. nurodytą psichotropinių medžiagų galimą pagaminimo kiekį. Taip pat ir ekspertas M. M. kategoriškai nepatvirtino, jog galėjo būti pagamintas Š. Š. nurodytas psichotropinių medžiagų kiekis, o tik iškėlė prielaidą. Šis liudytojas patvirtino, kad gamybos proceso vienas asmuo negalėtų prižiūrėti. Todėl apeliantas teigia, kad šie parodymai verčia abejoti Š. Š. parodymų teisingumu. Be to, Š. Š. parodymuose apie puansonų įsigijimo aplinkybes iš G. K. ir G. M. , nėra apelianto kaltę patvirtinančių įrodymų.
Dėl neteisėto narkotinių medžiagų-kanapių įgijimo, byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad apeliantas disponavo šia narkotine medžiaga. Nuteistasis Š. Š. parodė, kad šias narkotines medžiagas bute, esančiame (duomenys neskelbtini), jam parodė G. M. ir paprašė pervežti į (duomenys neskelbtini). Taip pat Š. Š. parodė, kad jis žinojo, jog šios medžiagos priklausė apeliantui ir G. M. , tačiau jokių konkrečių aplinkybių nenurodė iš kur jam apie tai žinoma. Kratos metu (duomenys neskelbtini) buvo rasta 10 MDMA tablečių, tačiau jokių konkrečių aplinkybių Š. Š. nenurodo, o tik paaiškina, kad galimai šias tabletes 2002 m. rudenį gavo iš apelianto ir G. M. . Apeliantas nurodo, kad byloje nėra jokių duomenų, jog 2002 m. rudenį jis susitiko su Š. Š. Lietuvoje.
Apklausiant Š. Š. įtariamuoju jam buvo pateikti telefoninių pokalbių įrašai tarp apelianto, G. M. ir kitų asmenų. Tačiau apeliantas teigia, kad šios apklausos atliktos užduodant Š. Š. menamus klausimus, todėl jų turinys abejotinas ir tokie duomenys negali būti pripažinti objektyviais įrodymais.
Lietuvos kriminalinės policijos biuro ONTT komisaro-inspektoriaus D. L. 2003 m. kovo 13 d. rašte nurodyta, jog R.G. bendrininkas nusikalstamoje veikloje yra Š. Š. , kuris nakvoja ir praleidžia laiką (duomenys neskelbtini), kur daugiau niekas nesilanko ir negyvena, taip pat turima duomenų, kad minėtu adresu gali būti laikomi dideli kiekiai narkotinių medžiagų. R. G. sulaikytas kertant Lietuvos sieną, pas jį aptikta 4136,97 g psichotropinės medžiagos MDMA. Todėl apeliantas teigia, kad Š. Š. gamino MDMA ir apkalba apeliantą, nurodydamas jį savo bendrininku. Be to, Š. Š. savo parodymuose jokių konkrečių faktų neatskleidžia, pateikia tik prielaidas ir pamąstymus, nepagrįstus konkrečiais duomenimis.
Nors nuteistasis E. L. prisipažino tiesiogiai dalyvavęs narkotinių medžiagų gamybos procese, tačiau nenurodė jokių aplinkybių, siejančių apeliantą su šia veikla. Nuteistasis E. L. pažįsta apeliantą, tačiau jokių reikalų su juo neturėjo ir su byloje tiriamomis aplinkybėmis jo nesieja. Liudytojas V. K. paneigė nuteistojo Š. Š. parodymus apie namo, esančio (duomenys neskelbtini), įsigyjmo aplinkybes. Liudytojas A. J. , parodė, kad pažįsta apeliantą, jo namuose darė remontą. Taip pat nurodė, jog prieš dešimt metų darė remontą name, esančiame (duomenys neskelbtini), ir jį ten pakvietė Š. Š. , su kuriuo derino visus reikalus. Šis liudytojas šiame name nei karto nėra matęs apelianto. Teismas nepagrįstai neįvertino šių liudytojo parodymų, todėl apeliantas mano, kad jis turi būti dar kartą apklaustas teisme. Š. Š. parodė, kad jam A. J. nurodė G. K. , kuris mirė 2000 m. rugpjūčio mėn. O namas (duomenys neskelbtini) įgytas 2001 m. kovo mėn. Todėl apeliantas teigia, kad Š. Š. parodymai prieštaringi, o parodymai apie apelianto vaidmenį įsigyjant bei remontuojant namą turi būti atmesti.
Nurodo, kad apelianto kaltė dėl neteisėto disponavimo pirmos kategorijos psichotropinių medžiagų pirmtakais (prekursoriais) grindžiama Š. Š. parodymais, kurie yra nekonkretūs, nenurodant jokių tikslių aplinkybių. Nenustatyta kur, kada, kokiu būdu jis Š. Š. tiekdavo prekursorius. Jis faktiškai visą laiką buvo užsienyje. O pagal Š. Š. parodymus, gamybos procesas buvo nenutrūkstamas, todėl prekursorių tiekimas taip pat turėjo būti pastovus. Teismas nepagrįstai nenustatė, ar apeliantas prekursorius gamino, įgijo, laikė, gabeno, siuntė, pardavė ar kitaip realizavo. Jokių duomenų byloje dėl šio nusikaltimo nėra, o kiti rašytiniai ir daiktiniai įrodymai neįrodo apelianto kaltės padarius šį nusikaltimą. Todėl apeliantas teigia, jog neįrodyta jo kaltė dėl nusikaltimų, numatytų 1961 m. BK 232¹ str. 5 d. bei 2000 m. BK 266 str., padarymo.
Dėl neteisėto šaunamųjų ginklų, šaudmenų, sprogmenų ir sprogstamųjų medžiagų nešiojimo, laikymo, įgijimo nuteistasis Š. Š. parodė, jog ginklai buvo nupirkti iš Rusijos armijos kariškių 1990-1994 m.m., tačiau jokių konkrečių įgijimo aplinkybių nenurodė. Taip pat nenurodė kokius konkrečiai ginklus įgijo apeliantas. Š. Š. pateikė tik prielaidą, jog apeliantas su G. M. įsigijo ginklus, kuriuos laikė bute, esančiame (duomenys neskelbtini). Taip pat Š. Š. nurodė, jog apeliantas žinojo apie ginklus, rastus (duomenys neskelbtini). Tačiau apeliantas teigia, jog „žinojimas" ir disponavimas ginklais kvalifikacijos prasme yra skirtingi dalykai. Be to, Š. Š. parodymai apie šį apelianto “žinojimą” yra skirtingi–vienose apklausose jis nenurodė jokių apelianto ryšių su minėtais ginklais, kitose–kad žinojo. Teisme jis taip pat nenurodė jokių aplinkybių, kurios būtų susijusios su apelianto veiksmais ar žinojimu dėl šių ginklų. Apeliantas teigia, kad byloje nėra jokių konkrečių aplinkybių, patvirtinančių, kad jis atgabeno ginklus į butą, esantį (duomenys neskelbtini), ar būtų davęs kokius nors nurodymus. Ant ginklų, šaudmenų, sprogmenų, aptiktų kratų metu, jokie jo rankų pirštų ar DNR pėdsakai neaptikti. Taip pat nurodo, kad Š. Š. parodymai apie tai, kam priklausė šautuvai, sprogmenys, šaudmenys ir sprogdikliai, kas rūpinosi buto, esančio (duomenys neskelbtini), įgijimu ir įregistravimu, yra skirtingi. Be to, apeliantas nurodo, kad didesnę dalį laikotarpio, kuriuo pagal Š. Š. parodymus (1990-94 m.m.) buvo įgyti ginklai, apeliantas atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę ir nuo 1992 m. spalio mėn. buvo suimtas. O aplinkybė, kad apeliantas dirbo (duomenys neskelbtini) ir galėjo įsigyti ginklų, yra atmestina, nes ši tarnyba ginklais neprekiavo, o ginklų, rastų kratų metu, trūkumas ar grobimas rinktinėje nenustatytas. Mano, kad šios aplinkybės paneigia apelianto kaltę dėl ginklų, šaudmenų, sprogmenų įgijimo, laikymo, gabenimo. O Š. Š. parodymai nėra pakankamas pagrindas apeliantą pripažinti kaltu dėl neteisėto šaunamųjų ginklų įgijimo, laikymo, nešiojimo, gabenimo, net ir iškeliant prielaidą, jog jis galėjo iš kitų asmenų sužinoti apie kažkokius jų įsigytus ginklus.
Taip pat apeliantas nurodo, kad nors visi kaltinimai buvo grindžiami ir duomenimis, gautais vykdant telefoninių pokalbių kontrolę, tačiau telefoninių pokalbių tyrimo rezultatai neleidžia šių pokalbių besąlygiškai priskirti apeliantui. Dauguma šių telefoninių pokalbių fiksuoti iš taksofonų arba iš telefonų, kurių priklausomybė nenustatyta. Specialisto išvadose kategoriškai nepatvirtinta, jog tiriamuosiuose įrašuose yra apelianto balsas. O tik iškelta hipotezė, kuri negali būti laikoma įrodymu. Teigia, kad specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) yra nepatikima ir negali būti pripažinta įrodymu. Šio tyrimo metu buvo tirta dešimt audiokasečių su pokalbių įrašais. Specialistas nustatė, jog kasetėje TDK-D90 Nr.4 A pusėje užfiksuoti ne keturiolika, o penkiolika pokalbių, audiokasetėje TDK-D120 Nr.6 A pusėje užfiksuota ne dešimt, o vienuolika pokalbių, o audiokasetėje TDK-D120 Nr.7 A pusėje užfiksuoti ne šeši, o septyni įrašai. Todėl specialistas savo iniciatyva sprendė klausimą kam priklauso balsai. Nurodyto įrašų skaičiaus užduotyje atlikti objektų tyrimą ir faktinio įrašų skaičiaus skirtumai verčia abejoti tiriamųjų garso įrašų, kaip tyrimo medžiagos, patikimumu. Be to, nebuvo užduotas klausimas, ar pateikti tyrimui įrašai nesumontuoti, nepateikta konkreti techninė įranga, kuria padaryti įrašai. Byloje nėra jokių duomenų, ar naudojant monitoringo kompleksą TM001ML daromas skaitmeninis įrašas, vėliau jį perkeliant į audiokasetes, ar iš karto įrašoma į audiokasetes, t.y. neaišku, ar tyrimui pateiktas įrašas originalus, ar kopija.
Teismas, pripažindamas apeliantą kaltu dėl nusikaltimo, numatyto 2000 m. BK 300 str. 2 d. padarymo, nepagrįstai konstatavo, jog apelianto veiksmai kvalifikuotini kaip padariusio didelę žalą ir todėl neteisingai kvalifikavo šią nusikalstamą veiką. Apeliantas mano, jog jo veiksmai šiuo atveju nesukėlė didelės žalos valstybės, visuomenės interesams arba kito asmens teisėms ir interesams. Asmens paieška yra tiesioginė teisėsaugos institucijų veikla, apelianto veiksmais nepadaryta jokia didelė turtinė žala ar sutrikdytas teisėsaugos institucijų darbas. Jo paieška buvo paskelbta baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu nutrauktas. Todėl teigia, jog nėra jokio pagrindo teigti apie padarytą didelę žalą ir jo veiksmai turi būti kvalifikuoti pagal 2000 m. BK 300 str. 1 d.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nepagrįstai pripažino sulaikymo metu bute rastus pinigus-9750 eurų ir 22680 Lt, pinigais gautais iš nusikalstamos veiklos ir priėmė sprendimą konfiskuoti. Nors nuosprendyje nenurodyti jokie motyvai, kuriais remiantis minėti pinigai pripažinti kaip priklausantys apeliantui ir kaip gauti iš nusikalstamos veiklos. Todėl apeliantas teigia, kad teismas pažeidė BPK 305 str. 1 d. 4 p. nuostatas. Nurodo, kad minėti pinigai rasti bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kratos metu 2003 m. birželio 10 d., jis paaiškino apie šių pinigų kilmę ir tai patvirtinta atitinkamais dokumentais bei liudytojų parodymais. Į Lietuvą apeliantas grįžo sulaikymo išvakarėse ir byloje nėra jokių duomenų, kad minėtas pinigų sumas jis įvežė iš užsienio. Todėl teigia, kad teismo sprendimas konfiskuoti minėtas pinigų sumas yra nepagrįstas, nemotyvuotas ir priimtas vadovaujantis prielaida.
Šalies argumentai
Nuteistasis Š. Š. apeliaciniu skundu prašo apygardos teismo nuosprendį, priimtą jo atžvilgiu, panaikinti ir baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti. Apeliantas sutinka su jo padarytų nusikalstamų veikų kvalifikavimu, pagal 2000 m. BK 253 str. 2 d. ir 260 str., tačiau mano, kad jo padaryta nusikalstama veika neteisingai kvalifikuota pagal 1961 m. BK 232¹ str. 5 d.
Apeliantas nurodo, kad nusikalstamų veikų padarymo metu galiojusio 1961 m. BK 232¹ str. sudėtyje nebuvo kvalifikuojančios aplinkybės „labai didelis kiekis“. Tuo metu galiojusiu Vidaus reikalų ministro ir Sveikatos apsaugos ministro 2000 m. liepos 11 d. įsakymu Nr.299/391 patvirtintoje lentelėje dėl narkotinių medžiagų kiekio buvo nustatytas „nedidelis kiekis“ ir „stambus mastas“. Tik Sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr.V-239 buvo patvirtintos narkotinių ir psichotropinių medžiagų “nedidelio”, “didelio” ir “labai didelio” kiekio nustatymo rekomendacijos, įsigaliojusios nuo 2003 m. gegužės 1 d. Apeliantas teigia, kad kvalifikuota disponavimo narkotinėmis medžiagomis “stabaus masto” apimtis atitinka 2000 m. BK 260 str. 2 d., kvalifikaciją, bei mano, kad jo nusikalstama veika iš 1961 m. BK 232¹ str. 5 d. turi būti perkvalifikuota į 2000 m. BK 260 str. 2 d., kuris švelnina jo teisinę padėtį.
Mano, kad teismas nepagrįstai jam paskyrė laisvės atėmimo bausmę, nors yra pagrindas, sąlygos bei aplinkybės taikyti jo atžvilgiu BK 39¹ str. 1 d. nuostatas ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, kaip asmenį aktyviai padėjusį atskleisti organizuotos grupės padarytas nusikalstamas veikas. Apeliantas bendradarbiavo su ikiteisminio tyrimo pareigūnais, suteikė jiems itin vertingos informacijos, kurios pagrindu buvo užkirstas kelias organizuotos grupės veiklai, o jos nariai patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Jis visiškai prisipažino padaręs nusikalstamas veikas, jo parodymų pagrindu surašytas kaitinamasis aktas bei pagrįstas apkaltinamasis nuosprendis kitų nuteistųjų atžvilgiu. Tačiau dėl jo duotų parodymų ir atskleistos pavojingos visuomenei nusikalstamos grupuotės atsirado realus pavojus jo gyvybei, todėl 2004 m. kovo 10 d. pakeitus kardomosios priemonės rūšį į švelnesnę, jam tuoj pat buvo paskirta apsauga pagal liudytojų apsaugos programą. Ikiteisminio tyrimo metu jam buvo patvirtinta, kad jis bus atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir bausmės. Iš šios baudžiamosios bylos yra išskirtos kitos bylos dėl kitų asmenų padarytų sunkių ir labai sunkių nusikalstamų veikų. Pasitikėdamas tuo, kad bus atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jis suteikė vertingos informacijos ir padeda teisėsaugos pareigūnams tirti šias bylas. Tačiau paskyrus jam laisvės atėmimo bausmę, jis jaučiasi apgautas. Be to, jam yra žinoma, kad yra laukiamas pataisos namuose dėl susidorojimo, todėl nuvykus į pataisos namus, iškiltų reali grėsmė jo gyvybei.
Apeliantas teigia, kad jis nusikalstamas veikas padarė veikiant organizuotoje grupėje, todėl mano, jog teismui buvo pagrindas kvalifikuoti, kad šios nusikalstamos veikos buvo padarytos organizuotos grupės. Nes organizuota grupė yra gana pastovi, iš anksto susitarusių asmenų grupė, kurioje yra daug glaudesnis ryšys tarp bendrininkų, parengtas nusikaltimo planas, pasidalinta vaidmenimis, vadovaujama nusikaltimo padarymui. Todėl mano, kad jo atžvilgiu galima taikyti BK 39¹ str. 1 d. nuostatas ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės. Teismas, vadovaudamasis BK 62 str. 1 d., paskyrė jam už atskiras nusikalstamas veikas švelnesnes bausmes, negu numatyta šių straipsnių sankcijose. Apeliantas teigia, kad teismas galėjo taip skirti bausmes, kad galutinė paskirta bausmė neviršytų suėmime išbūto laiko-nuo 2003 m. balandžio 8 d. iki 2004 m. kovo 10 d., ir, vadovaudamasis BPK 309 str. 1 d. 5 p., atleisti jį nuo bausmės atlikimo.
Nuteistasis G. M. apeliaciniu skundu prašo apygardos teismo nuosprendį, priimtą jo atžvilgiu, panaikinti ir jį išteisinti. Jis nuosprendyje nurodytų nusikaltimų nepadarė, todėl mano, kad pažeistas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau-Konvencijoje) įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas. Nurodo Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Konvencijos 45-46 str. nuostatas, reikalaujančias, kad bet kuri abejonė, taip pat ir vertinant įrodymus ir nustatant aplinkybes, būtų aiškinama kaltininko naudai. Apeliantas teigia, kad byloje nėra neabejotinai nustatyta jo kaltė. Taip pat teigia, kad bylos nagrinėjimas buvo per ilgas ir neteisingas bei tuo pažeistos Konvencijos 6 ir 7 str.str. nuostatos. Apeliantas negalėjo ginti savęs ar užduoti klausimus liudytojams ir kitiems teisiamiesiems, nes tik pakeitus advokatą buvo supažindintas su visa baudžiamosios bylos medžiaga. Taip pat pažeistos Konvencijos 3 str. nuostatos dėl kalinimo sąlygų, kurios neatitiko Sveikatos apsaugos ministerijos reikalavimų. Jam nebuvo užtikrinta valstybės garantuojamos nuostatos, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam jokių kančių ir sunkumų, kad atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius būtų užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Nurodo, kad po etapų jis iš karto buvo vežamas į posėdžių salę neišsimiegojęs. Jo II-os grupės invalidumas buvo panaikintas kalinimo vietoje, nors sirgo jau penkiolika metų ir jautė stiprius galvos skausmus, ką patvirtina byloje esanti medžiaga.
Skunde apeliantas nurodo, kad teisėjas visada privalo turėti galvoje teisingumą, o ne pagal valstybės kai kurių pareigūnų turimą nuomonę dėl su narkotinėmis medžiagomis susijusių žmonių nubaudimą bet kuriuo atveju, o ne pagal turimus įrodymus, neįrodžius kaltės. Teismas nepagrįstai neišsiaiškino daromų nusikalstamų veikų tikslų, įgijimo šaltinių, derybų dėl medžiagų sąlygas ir konkrečias perdavimo-priėmimo aplinkybes. Nurodo, kad įgijimas laikomas baigtu nuo narkotinių ar psichotropinių medžiagų perėjimo jas įsigijusiam asmeniui valdyti momento. Jokios apelianto kaltę atskleidžiančios tyčios ir kaltės nėra. Taip pat nėra įrodytas jokios veikos pavojingumas, nėra įrodytas valinis noras atitinkamai veikti ir daryti konkrečią nusikalstamą veiką, nėra įrodyta, kad jis darė kokią nors neteisėtą veiką norėdamas narkotikus parduoti ar kitaip platinti. Jis nedalyvavo nei gaminant, nei perduodant, nei įgijant narkotines medžiagas. Byloje per beveik du metus sekimo, narkotikų platinimas neįrodytas nei vienu įvykusiu platinimo faktu. Nei liudytojai, nei policijos pareigūnai nepatvirtino, kad būtų užfiksuotas nors vienas platinimo-pardavimo faktas. Šio nusikaltimo objektyviajai pusei turi būti nustatytas narkotinių ir psichotropinių medžiagų pardavimo ar kitokio platinimo požymis. Tokiu atveju turi būti nustatytas faktas, kad apeliantas narkotikus pardavė ar kitu būdu išplatino bent vienam asmeniui. Teismas privalėjo objektyviai, principingai ir nešališkai įvertinti įrodymus ir priimti išteisinamąjį nuosprendį. O priimtas nuosprendis nepagrįstas įtikinamais įrodymais ir nenurodyta, kad apelianto kaltė nekelia jokių abejonių. Apelianto kaltės versija turi būti tiksli ir teisinga bei įrodyta jo kaltė.
Kalinimo metu jį kankino nervinė įtampa ir nerimas dėl savo ir jo mažamečių dukrų ateities bei netekti viso to, ką buvo įgijęs.
Teigia, kad neišnagrinėtos apeliantui priskiriamos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės bei kitos su nusikalstama veika glaudžiai susijusios aplinkybės. Nuosprendyje išdėstyti įrodymai neleidžia daryti išvados, kad jis padarė nusikalstamą veiką. Nėra šias išvadas neabejotinai pagrindžiančių įrodymų, todėl yra pagrindas konstatuoti, kad nusikalstama veika iš viso nebuvo padaryta ir kad apeliantas yra nekaltas. Nurodo, kad įrodymais gali būti laikomi tik tokie duomenys, kurie padeda nustatyti ar nusikalstama veika tikrai buvo padaryta ir kad nuosprendis turi būti pagrįstas įrodymais. Teismas nepagrįstai nekreipė dėmesio į nekaltumo prezumpcijos principą ir jos nuostatą, kad visos abejonės turi būti traktuojamos apelianto naudai. Ši nuostata glaudžiai susijusi su įrodinėjimo pareiga ir su visumos byloje surinktų įrodymų vertinimu. Nurodo, kad pareigą įrodyti turėjo prokuroras, kuris šioje byloje nesurinko neabejotinų apelianto kaltės įrodymų, ir dėl to apeliantas turi būti išteisintas.
Teigia, kad duomenys, kuriais grindžiamas priimtas nuosprendis, yra abejotini, neišsamūs, neleidžiantys daryti išvadų, kad apeliantas kaltas. Visos byloje įrodinėtinos aplinkybės turi būti nustatytos taip, kad neliktų jokių bent kiek pagrįstų abejonių dėl įrodinėjamų faktų buvimo. Nesant pakankamai įrodymų, kuriais remiantis galima būtų padaryti išvadą apie apelianto kaltę, turi būti padaryta išvada apie jo nekaltumą. Jis nepadarė veikos, už kurios padarymą yra nuteistas, nes nusikalstama veika jei ir buvo padaryta, tai ne jis ją padarė. Todėl teigia, kad šiuo atveju nepakanka įrodymų, leidžiančių jį laikyti kaltu ir todėl būtina jį laikyti nekaltu.
Žemesnės instancijos teismas
Jo kaltė už neteisėtą psichotropinių ir narkotinių medžiagų įgijimą, laikymą, gaminimą, gabenimą turint tikslą parduoti ar kitaip platinti bei jų pardavimą ar kitokį platinimą grindžiama liudytojo A. Č. parodymais, kuris stebėjo garažą, esantį (duomenys neskelbtini). Tačiau šis liudytojas jame matė tik E. L. ir Š. Š. , o apelianto nematė nei karto. Nuosprendžio motyvas, kad nuteistuosius A. Č. žinojo darbo reikalais, neatitinka bylos medžiagos, nes minėtas garažas buvo sekamas R. G. baudžiamojoje byloje tikslu nustatyti pastarojo bendrininką Š. Š. . Taip pat šiame epizode apelianto kaltė grindžiama liudytojo V. K. parodymais. Tačiau V. K. parodė, kad apelianto niekada nematė ir jo nepažįsta. Nuteistasis Š. Š. parodė, kad jis su R. K. važiavo pas V. K. į (duomenys neskelbtini), po to su jais važiavo pas notarą sudaryti namo pirkimo-pardavimo sutartį. Nors Š. Š. teigia, kad pinigų pirkti namui davė apeliantas ar A. G. bei davė juos savininkų sūnui R.K. , tačiau pats šio namo savininkas V. K. nurodo, kad prie namo pirkimo jo sūnus neprisidėjo.
Nuteistasis E. L. parodė, kad namą (duomenys neskelbtini) Š. Š. nusipirko sau. Apeliantas nurodo, kad jokių pinigų ir niekam iš nuteistųjų nėra davęs. Tai patvirtino liudytojas A. J. , kuris parodė, kad Š. Š. jį samdė namui remontuoti, įrengti patalpas, atsiskaitinėjo už darbą ir kad jis suprato, jog namas yra Š. Š. . Name dirbdavo tik Š. Š. ir E. L. , nei vienas kaimynas apelianto niekada nematė. Be to, ir pats Š. Š. patvirtino, kad apeliantas name niekada nesilankė, rakto nuo namo neturėjo. Niekur name nerasta apelianto DNR ar pirštų antspaudų. Pats Š. Š. parodė, kad tik jo iniciatyva buvo remontuojama ir įrenginėjama laboratorija.
Liudytoja L. K. parodė, kad pagal skelbimą rado namą, kurį pirko pusiau su vyru. Nuteistasis E. L. parodė, kad namą (duomenys neskelbtini) jis su Š. Š. nusiderėjo iki 12000 Lt, o Š.Š. apklausoje, kur jam buvo rodomi apelianto užrašai, jau nurodoma, kad už 14000 Lt.
Šalies argumentai
Apeliantas teigia, kad jis kartu su bendrovės direktoriumi A. K. planavo pirkti firmos vardu kur nors namą, tikslu jį nupirkti, suremontuoti, o po to-parduoti. Liudytojas A. K. patvirtino šias aplinkybes. Apelianto užrašuose nerašoma apie jokį namą, esantį (duomenys neskelbtini), o visi užrašai apie pinigų sumas yra susiję su firmos reikalais.
Liudytojas A. J. parodė, kad jis name (duomenys neskelbtini) vedžiojo santechniką, ventiliaciją, keitė senas duris. Tačiau teismas nepagrįstai nekreipė dėmesio, kad jį pakvietė dirbti bei už šį darbą atsiskaitė pats Š. Š. . Be to, A. J. apelianto name niekada nematė. Liudytoja V. B. matė kaip iš (duomenys neskelbtini) rūsio nešė maišus su kažkokiais miltais. Tačiau apeliantas nurodo, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad apeliantas ten buvo.
Liudytojas A. G. parodė, kad jis apeliantą pažįsta iš bylos medžiagos ir buvo gauta informacija, jog apeliantas užsiima narkotikų realizavimu dideliais kiekiais. Tačiau apeliantas nurodo, kad Š. Š. buvo sekamas už bendrininkavimą R. G. byloje, o ne dėl apelianto kokios nors veikos. Byloje nėra jokių įrodymų apie informaciją, kad apeliantas užsiima narkotikų realizavimu. Nepagrįstai nuosprendyje teigiama, kad realizacija vyko Lietuvoje ir užsienyje, kad jų didžioji dalis eidavo į Skandinaviją. Tokių įrodymų byloje nėra. Taip pat nėra įrodymų, kad nors vieną kartą apeliantas būtų realizavęs ar platinęs nors vienam asmeniui narkotikus. Todėl apeliantas teigia, kad nusikaltimo objektyviajai pusei nėra nustatytas narkotinių ar psichotropinių medžiagų pardavimo ar kitokio platinimo požymis ir neužfiksuotas nei vienas pardavimo faktas.
Liudytojas D. L. parodė, kad apeliantą pažįsta iš bylos tyrimo. Tačiau tai prieštarauja jo paties raštui, kuriame nurodyta, kad R. G. bendrininkas nusikalstamoje veikloje yra Š. Š. , kuris dažnai nakvoja ir praleidžia laiką (duomenys neskelbtini), kur be jo daugiau niekas nesilanko ir negyvena. R. G. buvo sulaikytas su tos pačios rūšies narkotikais, kuriuos gamino Š. Š. . Tačiau R. G. nenurodė ir nėra nustatyta iš kur jis gavo narkotines medžiagas. Todėl apeliantas mano, kad jį Š. Š. tyčia nurodė kaip bendrininką. Be to, sulaikius Š. Š. , R. G. Š. Š. giminėms siūlė pagalbą. Ši aplinkybė byloje nepagrįstai neišaiškinta.
Liudytojas R. L. parodė, kad jis apeliantui davė naudotis automobiliu bei ieškoti pirkėjo. Apeliantas siūlė pirkti šį automobilį daugeliui asmenų, kurie įsėsdavo į jį bei pavažiuodavo.
Liudytojas A. K. parodė, kad jis pažįsta apeliantą ir A. G. , kad įkūrus bendrą firmą jis buvo paskirtas direktoriumi, išnuomotos patalpos, įkurta medžio apdirbimo įmonė, ruoštasi gaminti duris, langus bei remontuoti namus, tačiau apie jokius narkotikus nebuvo kalbos.
Liudytojas ekspertas M. M. parodė, kad iš namo, esančio (duomenys neskelbtini), paimti daiktai yra nelegalios laboratorijos. Tačiau apeliantas niekada šiame name nebuvo ir nežino kur yra šis kaimas. Taip pat apeliantas niekada nebuvo ir nežino kur yra garažų bendrijos(duomenys neskelbtini) garažas (duomenys neskelbtini), šiame garaže nerasti jokie apelianto DNR ar pirštų antspaudai. Nurodo, kad buto, esančio (duomenys neskelbtini), ir įgyto 1997 m., raktus turėjo tik Š.Š. . Pats nuteistasis Š. Š. apklausoje parodė, kad G. K. siūlė Š. Š. domėtis psichotropinėmis medžiagomis, davė jam literatūros ir daugelį puansonų, kuriais pastarasis naudojosi. Pinigų šio buto įsigijimui Š. Š. gavo taip pat iš G. K. . Š. Š. turėjo chemijos knygas, dirbo kompiuteriu pas E.L. narkotikų tema. Presą tablečių štampavimui įsigijo iš medicinos akademijos, jį susiremontavo, G. K. užsakymu pagamino puansonus, kurie po pastarojo mirties liko Š. Š. , kuris garaže gamino šiais prietaisais narkotines medžiagas. Pats Š. Š. įsigijo visas kitas reikalingas gamybos priemones narkotikų gamybai, pats sprendė techninius klausimus. Kadangi Š. Š. žinojo kainas, todėl apeliantas teigia, kad jis ir realizuodavo produkciją. Be to, Š. Š. žinojo gamybos technologiją, nes pats ją surašė, turėjo ryšių su Rusijos farmacijos firmomis, savo personalinę farmacijos įmonę ir vaistinę. Todėl apeliantas teigia, kad būtent Š. Š. , turėdamas ryšių, gaudavo žaliavas, žinojo gamybos technologiją ir reikalingas medžiagas narkotikų gamybai. Niekada jie tryse–apeliantas, Š. Š. ir A. G. , nebuvo susitikę ir jokių bendrų reikalų neturėjo. Ant gamybos priemonių, rastų garaže, esančiame (duomenys neskelbtini), name, esančiame (duomenys neskelbtini), bute, bei ant narkotikų maišelių apelianto pirštų antspaudų ar DNR pėdsakų nėra. Todėl teismas nepagrįstai teigia, jog yra įrodytas apelianto dalyvavimas nusikaltime. Teismas rėmėsi tik nenuosekliais nuteistojo Š. Š. parodymais, kuriais jis vengė organizatoriaus vaidmens, siekė švelnesnės bausmės. Nei kratų protokolais, nei specialistų išvadomis, nei daiktiniais įrodymais nėra įrodyta apelianto kaltė bei kad jo nurodymu buvo įrengta laboratorija ir gaminami narkotikai.
Šalies argumentai
Apeliantas nurodo BPK 20 str. nuostatas bei teigia, kad baudžiamojo proceso įstatymai griežtai reikalauja, kad apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamųjų kaltumas yra visiškai ir besąlygiškai įrodytas teismo posėdyje išnagrinėtais įrodymais ir negali būti grindžiamas spėjimais bei prielaidomis. O visos abejonės, spėjimai bei neaiškumai, susiję su įrodymais, turi būti traktuojami kaltinamųjų naudai. Nei vienoje minėtoje vietoje apeliantas nebuvo, niekur nerasti jo pirštų antspaudai ar DNR pėdsakai, neužfiksuota jokių pinigų priėmimo ir perdavimo ar medžiagų perdavimo faktai, neįrodyta, kad jis įgijo, gamino, gabeno ar realizavo narkotines medžiagas. Pokalbių įrašų tyrimo rezultatai taip pat neduoda pagrindo šiuos pokalbius priskirti apeliantui. Telefoniniai pokalbiai fiksuoti iš taksofonų, esančių prie didelių prekybos centrų bei degalinių, juos šifravo tik Š. Š. , kuris komentuodamas šiuos pokalbius spėliojo, vengė atsakomybės bei apkalbėjo apeliantą. Nurodo, kad nuteistasis E. L. , dirbęs kartu su Š. Š. , iš viso nežinojo apie ką kalbama pokalbiuose. Todėl apeliantas teigia, kad Š. Š. jį apkalba ir šmeižia, nes byloje surinkti įrodymai liečia tik patį Š. Š. . Be to, ekspertizėse iškelta tik hipotezė, kad tiriamajame garso įraše esantys tono dažniai ir kiti parametrai artimi apelianto balso parametrams. Apeliantas mano, kad mokslinio tyrimo hipotezė yra tik prielaida, o ne įrodymas.
Taip pat apeliantas mano, kad neįrodyta jo kaltė dėl neteisėto šaunamųjų ginklų, šaudmenų ir sprogstamųjų medžiagų nešiojimo, laikymo, įgijimo, nes jis iki 2000 m. nebuvo pažįstamas su Š. Š. . Teismas nepagrįstai rėmėsi nuteistojo Š. Š. parodymais apie tai, kad apeliantas atrakino namą (duomenys neskelbtini), nurodė ką reikia paimti, į keturis polietileninius maišus sudėjo ginklus, kurių sąrašą jis perdavė apeliantui. Tačiau kituose Š. Š. bei E. L. parodymuose užfiksuota, kad apeliantas minėtame kaime niekada nėra buvęs. Be to, E. L. jo nėra matęs. Teismo ekspertizės metu nei ant ginklų, nei ant šovinių nerasti pirštų antspaudų, mikrodalelių ar DNR pėdsakai. Tiek policijos pareigūnai, sekę šį namą apie metus laiko, tiek kaimynai niekada nematė apelianto minėtame kaime. Apeliantas niekada nėra buvęs ir bute, esančiame (duomenys neskelbtini). Todėl nepagrįstai yra konstatuojama, kad apeliantui priklauso rasti ir paimti (duomenys neskelbtini) šautuvai ir šoviniai, bei pistoletas (duomenys neskelbtini). Be to, nuteistasis Š. Š. parodė, kad minėti ginklai pirkti 1990-1994 m.m., tai yra tuo metu, kai jis bendravo su G. K. , bei kad raktą nuo namo (duomenys neskelbtini) turėjo tik jis. Nuosprendyje nurodytas aplinkybes, jog apeliantas ėmė ir dėjo ginklus, paneigia nuteistojo E. L. parodymai apie tai, kad jis apelianto niekada nėra matęs, bei kad maišus iš namo (duomenys neskelbtini) į automobilį dėjo Š. Š. ir tuo metu jis pastebėjo ten buvusius ginklus. Nuteistasis Š. Š. parodė, kad ginklus laikė laboratorijoje. Byloje nėra jokių įrodymų, kad ginklai priklausytų apeliantui bei kad jie būtų vežiojami pastarojo prašymu. Nuteistasis E. L. parodė, kad Š. Š. liepė kraustytis iš (duomenys neskelbtini). O nuteistasis Š. Š. parodė, kad G. K. domėjosi ginklais, nemažai jų turėjo, kad jis pats per G. K. įsigijo asmeninį ginklą. Byloje nepaneigta, kad šie ginklai galėjo būti G. K. , kuris perdavęs visą informaciją bei priemones narkotikams gaminti Š. Š. , galėjo kartu perduoti ir šiuos ginklus. Nepagrįstai teigiama, kad minėti ginklai surašyti raštelyje, kuris buvo perduotas apeliantui. Tačiau ant šio raštelio nėra apelianto pirštų ar DNR pėdsakų. Jis nebuvo supažindintas ir niekur nepasirašė, kad pas jį toks raštelis buvo rastas. Šis raštelis atsirado tik sekančią dieną po nuteistojo Š. Š. apklausos. Tačiau apeliantas teigia, kad jokio raštelio niekada nematė.
Teigia, kad teismas, skirdamas bausmę, nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad apeliantas, jeigu ir būtų padaręs kokį nors nusikaltimą, tuo metu buvo II-os grupės invalidas ir sirgo apie penkiolika metų. Nurodo, kad turi dvi nepilnametes dukras, kurioms reikalingas išlaikymas, gyveno su šeima, mokėjo mokesčius už butą, išlaikė dukras, turėjo firmą, dirbo sargu UAB “V.”.
Apeliacinio teismo posėdžio metu dalyvavę nuteistieji ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus patenkinti. Prokuroras prašė A. G. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies, o G. M. ir Š. Š. skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
A.G. skundas tenkinamas iš dalies, o G. M. ir Š. Š. skundai atmetami.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nuteistųjų A. G. , G. M. ir Š. Š. kaltė dėl disponavimo psichotropinių medžiagų prekursoriais bei psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti (išskyrus A. G. inkriminuotų 470,41 g. kanapių ir 1,093 g. MDMA įgijimą ir laikymą, gabenimą) ir šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis bei sprogmenimis yra neginčijamai įrodyta.
A. G. ir G. M. apeliacinių skundų argumentai nepaneigia teismo išvadų dėl jau paminėtų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybių, nuteistųjų kaltės, įrodymų vertinimo, jų gavimo teisėtumo.
Nuteistasis G. M. savo skunde akcentuoja Konvencijos 3, 6, 7 str. pažeidimus, kurie, jo nuomone, įtakojo teisėto ir pagrįsto sprendimo priėmimą šioje byloje. Kolegijos nuomone, teiginiai apie teisės į gynybą, teisės į nešališką teismą ir nepagrįstai ilgą bylos procesą yra deklaratyvūs. Nuteistasis pilnai realizavo savo teisę į gynybą ir teisę pasirinkti pageidaujamą advokatą. G. M. prašymas pabaigus ikiteisminį tyrimą susipažinti su bylos medžiaga buvo atmestas, vadovaujantis iki 2005 m. sausio 1 d. galiojusia BPK 218 str. redakcija. Vėliau su bylos medžiaga G. M. buvo supažindintas. Pagal senąjį BPK byla iškelta 2003 m. balandžio 30 d. Byla perduota teismui 2004 m. kovo 19 d. Ikiteisminis tyrimas sudėtingoje ir didelės apimties byloje baigtas mažiau nei per vienerius metus. Apkaltinamasis nuosprendis šioje byloje priimtas 2005m. lapkričio 10 d. Taigi, nėra pagrindo teigti, kad procesas byloje vyko nepateisinamai ilgą laiką. Galimi Konvencijos 3 str. pažeidimai nėra šio apeliacinio proceso dalykas.
Pažymėtina ir tai, kad kitokio nei pageidauja nuteistasis sprendimo priėmimas nereiškia, kad teismas buvo šališkas.
Nuteistieji A. G. ir G. M. savo apeliaciniuose skunduose ginčija iš esmės kiekvieną nuosprendžio teiginį, ypatingą dėmesį skirdami nuteistojo Š. Š. parodymų patikimumui bei atitikimui kitiems byloje surinktiems įrodymams.
Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino Š. Š. parodymus ir pagrįstai jais grindė apeliantų kaltę. Kad Š. Š. parodymai yra įtikinami, kolegija įsitikino atlikdama byloje įrodymų tyrimą. Šio nuteistojo parodymų nuoseklumas, aiškumas leidžia daryti išvadą, kad Š. Š. parodymai yra patikimas įrodymų šaltinis. Tai, kad paminėtas nuteistasis, siekdamas sušvelninti savo atsakomybę, pripažino savo kaltę ir padėjo ikiteisminio tyrimo pareigūnams nustatyti kitus bendrininkus dar neduoda pagrindo jo parodymus laikyti nepatikimais, nes tokią galimybę (atsakomybės švelninimą) numato visa eilė BK normų.
A. G. ir G. M. , vertindami Š. Š. parodymus, apeliuoja į konkrečius prieštaravimus, jų manymu, esančius Š. Š. parodymuose (apeliantų pažinties laikas, namo ir automobilio pirkimo aplinkybės, psichotropinių medžiagų gamybos pradžia ir kt.). Kolegijos nuomone, jokių esminių prieštaravimų dėl nuteistųjų A. G. ir G. M. vaidmens ir jų nusikalstamų veiksmų apimties Š. Š. parodymuose nėra, o juose esantys netikslumai, atsižvelgiant į laiko tarpą, praėjusį nuo aptariamų įvykių, yra suprantami ir logiškai paaiškinami. Šie netikslumai tik įrodo, kad Š. Š. parodymai yra pakankamai savarankiški.
Apeliacinės instancijos teisme Š. Š. paaiškino, kodėl savo pirminiuose parodymuose (t. 10, b. l. 10-12) neminėjo A. G. . Šie jo paaiškinimai yra įtikinantys. Įvertinus visus Š. Š. parodymus, galima teigti, kad iš tiesų apie 1999 m. domėtis psichotropinių medžiagų gamyba jį paskatino G. K., kuris parūpino dalį priemonių psichotropinių medžiagų gamybai. Priešingai nei teigia A. G. , Š. Š. parodymuose (t. 10, b. l. 20-22) nėra teigiama, kad su G. K. jis (Š. Š. ) susipažino 1999 m. Taip pat iš šių parodymų seka, kad su A. G. jis susipažino apie 1996-1997 m., o su G. M. - apie 2000 m., psichotropines medžiagas pastarieji pasiūlė pradėti gaminti 2001 m. žiemą, o gamyba buvo pradėta 2001 m. viduryje. Tai atitinka faktines bylos aplinkybes. Taigi, jokių prieštaravimų dėl šių aplinkybių Š. Š. parodymuose nėra.
Tiesa, jau paminėtuose ir itin neprofesionaliai atliktose pirminėse Š. Š. apklausose, yra prieštaravimų dėl psichotropinių medžiagų gamybos pradžios ir pažinties su G. M. laiko. Tačiau akivaizdu, kad Š. Š., pažindamas G. M. tik du metus, negalėjo pradėti jo užsakymu gaminti psichotropines medžiagas prieš tris metus. Tai reiškia, kad šiuo atveju suklydo arba Š. Š. arba tyrėjas, užrašęs jo parodymus. Kitaip paaiškinti šių prieštaravimų negalima, nes neginčijamai nustatyta, jog psichotropinių medžiagų gamyba buvo pradėta 2001 m. viduryje arba daugmaž prieš 2 metus, kaip nurodo Š. Š. paminėtose apklausose.
Abu apeliantai (A. G. ir G. M. ) apeliuoja į tariamai prieštaringus Š. Š. parodymus dėl namo pirkimo aplinkybių. Šiuos Š. Š. parodymus esą paneigia liudytojų V. K. , R. K. ir L. K. parodymai. Su tokiais teiginiais sutikti negalima. Ne Š. Š. , o paminėtų liudytojų parodymai dėl namo įsigijimo aplinkybių (kainos, užstato dydžio, atsiskaitymo vietos) prieštarauja vieni kitiems. Be to šių liudytojų parodymai yra visiškai neįtikinami, nes akivaizdu, kad už paskutines santaupas turtas neįgyjamas vien tam, kad vėliau savininkas be jokio užmokesčio ir sutartinių įsipareigojimų leistų šiuo turtu, t.y. namu naudotis nepažįstama asmeniui (Š. Š. ), kuris svetimame name, nežinant šeimininkams, įrengtų psichotropinių medžiagų gamybos laboratoriją.
Taigi, ir šiuo atveju nėra pagrindo netikėti Š. Š. parodymais, kad namas konspiracijos sumetimais buvo nupirktas A. G. draugo R. K. tėvų vardu, o pinigus jo pirkimui davė A. G. ir G. M. . Šiuos Š. Š. parodymus pilnai patvirtina G. M. užrašų knygelėje ir namuose rastam bloknote ,,College“, G. M. ranka padaryti įrašai apie išlaidas namo pirkimui ir remontui. Pažymėtina, kad iš šių įrašų ir Š. Š. parodymų neabejotinai seka, kad G. M. ir A. G. lygiomis dalimis turėjo išlaidų dėl jau įvykusio sandorio – namo (duomenys neskelbtini) pirkimo. Tai patvirtina ir 2003 m. kovo 7 d. telefoninis pokalbis tarp A. G. ir G. M. (t. 3, b. l. 246). Tuo tarpu liudytojo A. K. teiginiai apygardos teisme apie UAB ,,M.“ nerealizuotus ketinimus pirkti namą, jį atremontuoti ir parduoti yra nesusiję su apeliantų padarytomis nusikalstamomis veikomis, juo labiau, kad paminėtos UAB veiklos sritis turėjo būti langų gamyba ir medienos apdirbimas, o ne prekyba nekilnojamu turtu.
Kolegija taip pat nemato jokių prieštaravimų Š. Š. parodymuose dėl automobilio įsigijimo aplinkybių. Tai, kad Š. Š. įsigyti automobilį siūlė G. K. ir tai, kad automobilio įsigijimas įformintas 2001 m. kovo 27 d., t. y. jau po to, kai buvo sutarta dėl psichotropinių medžiagų gamybos, A. G. ir G. M. kaltės nepaneigia ir Š. Š. parodymų patikimumo nesumenkina.
Iš Š. Š. parodymų seka, kad konspiracijos sumetimais G. M. ir A. G. psichotropinių medžiagų gamybos laboratorijoje (duomenys neskelbtini) nesilankydavo, tačiau finansuodavo visą gamybos procesą, tiekdavo prekursorius. Todėl natūralu, kad E. L. apie jų vaidmenį nieko nežinojo. Nustatyta, kad E. L. visame gamybos procese atliko pagalbinio darbininko vaidmenį, todėl jo parodymų apie namo pirkimo kainą, pagamintų psichotropinių medžiagų kiekius įrodomoji vertė, lyginant su Š. Š. parodymais, yra ženkliai mažesnė. Iš skundžiamame nuosprendyje aptartų įrodymų matyti, kad Š. Š. vedė pakankamai kruopščią gamybos kaštų ir pagamintų psichotropinių medžiagų apskaitą, kurią patikrindavo G. M. . Todėl nėra pagrindo abejoti Š. Š. parodymais apie pagamintų psichotropinių medžiagų bendrą kiekį, juo labiau, kad šias aplinkybes patvirtino specialistas M. M. .
Analogiškai vertintini ir A. J. parodymai dėl atsiskaitymo už atliktus remonto darbus (duomenys neskelbtini). Iš jo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų seka, kad prieš 10 metų jis pradėjo verstis statybos darbais kaip privatus asmuo, o remontą (duomenys neskelbtini) darė 2001 m. vasarą (t. 2, b. l. 72-76). Tačiau apygardos teisme (t.13, b. l. 163) jis jau nurodė, kad Š. Š. paprašytas remonto darbus (duomenys neskelbtini) esančiame name jis atliko prieš 10 metų. Akivaizdu, kad šis liudytojas teisme klydo, nes 1994 m. tokių darbų minėtame name atlikti negalėjo jau vien dėl to, kad namas įgytas tik 2001 m. kovo mėn.
Š. Š. niekada netvirtino, kad jis ir G. K. iki 2001 m. gamino psichotropines medžiagas. Todėl nėra reikalo aiškintis kaip jie tarp savęs dalinosi pelną. Byloje nėra nustatyta sąsajų tarp Š. Š. ir R. G., o apeliantų teiginiai apie R. G. sulaikymą su tos pačios rūšies (bet netapačiomis psichotropinėmis medžiagomis) tokių sąsajų nepatvirtina.
A. G. nenurodo, kodėl G. K. Š. Š. nurodytas A. J., kuris beje remontavo ir A. G. butą, negalėtų 2001 m. viduryje dirbti (duomenys neskelbtini) ir iš G. M. ir A. G. per Š. Š. gauti atlygį. Kad pinigus už remontą mokėjo abu apeliantai, patvirtina jau aptarti įrašai G. M. užrašų knygelėje ir bloknote.
Priešingai nei teigia A. G. ir G. M. , Š. Š. ne vieną kartą ir pakankamai detaliai paaiškino, kokiu tikslu ir kieno iniciatyva buvo nupirktas butas (duomenys neskelbtini), kokiu būdu apeliantai bendraudavo tarpusavyje, kur jam buvo perduodami prekursoriai, o A. G. ar G. M. – pagamintos psichotropinės medžiagos. Būtų neteisinga manyti, kad, esant tokiai psichotropinių medžiagų gamybos apimčiai, Š. Š. galėtų iki smulkmenų prisiminti atskiro susitikimo laiką, vietą, gautų prekursorių ar perduotų psichotropinių medžiagų tikslų kiekį kiekvienu konkrečiu atveju.
Byloje iš tiesų nėra nustatytas nei vienas psichotropinių medžiagų realizavimo atvejis. Tačiau nekyla abejonių, kad nuosprendyje nurodyti psichotropinių medžiagų kiekiai negalėjo būti gaminami neturint tikslo jų realizuoti. Nustatyta, kad apeliantai psichotropinių medžiagų nevartojo. Byloje taip pat nėra įrodinėtina visiems žinoma aplinkybė, kad tokio masto psichotropinių medžiagų gamyba negali būti savitiksliu dalyku. Be jokios abejonės šios medžiagos buvo parduodamos ikiteisminio tyrimo metu nenustatytose vietose ir nenustatytiems asmenims. Tai ir nurodyta nuosprendžio nustatomojoje dalyje, išdėstant įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes.
Apeliantai A. G. ir G. M. iš esmės teisingai suprasdami pagrindinius įstatymo reikalavimus, reglamentuojančius apkaltinamojo nuosprendžio surašymą, vis dėl to painioja nuosprendžio nustatomajai ir motyvuojamajai daliai keliamus reikalavimus. Skundžiamo nuosprendžio nustatomojoje dalyje nėra teigiama, kad nuteistieji psichotropines medžiagas realizuodavo Lietuvoje ir užsienyje. Tokie teiginiai yra užfiksuoti nuosprendžio motyvuojamoje dalyje išdėstant liudytojų D. L. ir A. G. parodymus, kurių pagrindas, pasak paminėtų liudytojų, yra operatyvinė informacija. Ši informacija šiuo atveju nėra pakankama tam, kad pripažinti įrodytu psichotropinių medžiagų realizavimo faktą konkrečioje vietoje.
Nuosprendžio motyvuojamoje dalyje pagrįstai išdėstyti ir kiti įrodymai (kratų, daiktinių įrodymų apžiūros protokolai, specialistų išvados, liudytojų A. Č. , V. B. , R. L. parodymai ir kt.), kurie patvirtina reikšmingas bylai aplinkybes. Tiesa, dalis paminėtų įrodymų tiesiogiai A. G. ir G.M. kaltės nepatvirtina, tačiau neabejotinai įrodo, kad Š. Š., aiškindamas nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, sako tiesą.
A. G. ir G. M. ginčija ir D. L. parodymus, apeliuodami į šio asmens surašytą raštą (t. 8, b. l. 107). Apeliacinės instancijos teisme D. L. paaiškino, kodėl pradinės informacijos pagrindu buvo surašytas toks raštas, kurio turinys, kaip vėliau paaiškėjo, neatitiko faktinių bylos aplinkybių. Bet kokiu atveju tokio pobūdžio operatyvinės pažymos nėra ir negali būti laikomos įrodymais, pagrindžiančiais ar paneigiančiais reikšmingas bylai aplinkybes. Todėl apeliantai paminėtą pažymą sureikšmina nepagrįstai.
A. G. nėra nuteistas už psichotropinių medžiagų prekursorių laikymą, gabenimą, gaminimą, pardavimą ar kitokį realizavimą. Jis kartu su kitais apeliantais yra nuteistas už šių medžiagų įgijimą. Kad tokiomis medžiagomis A. G. ir G. M. aprūpindavo Š. Š. , patvirtina pats Š. Š. . Tai matyti ir iš telefoninių pokalbių, apie kurių įrodomąją vertę kolegija pasisakys vėliau.
Skundžiamame teismo nuosprendyje faktiškai liko neįvertinti protokolai apie techninių priemonių panaudojimą atliekant operatyvinius veiksmus ir prie šių protokolų pridėtos apeliantų telefoninių pokalbių išklotinės. Šie telefoniniai pokalbiai yra ištirti fonoskopinių tyrimo specialisto (t. 4, b. l. 6-176). Tik dėl trumpų ir neinformatyvių pokalbių specialistas davė tikimybinę išvadą apie kalbančio asmens balso sąsajas su G. M. . Dėl likusių 126 pokalbių specialistas davė kategoriškas išvadas, kad tirtuose telefoniniuose pokalbiuose užfiksuoti A. G. , G. M. ir Š. Š. balsai.
Telefoninių pokalbių turinio analizė leidžia daryti išvadą, kad pokalbiuose minimi terminai ar išsireiškimai ,,mažiukas pažiūrėjimas“, buhalterija“, ,,popierių tvarkymas“, ,,smulkmenos“, ,,alus“, ,,Biržų alus“, ,,žuvis“, ,,mėsytė“ turi visai kitokias reikšmes. Tai yra akivaizdu, nes visi apeliantai alaus, žuvies, mėsos prekyba ar buhalterinės apskaitos tvarkymu neužsiėmė. Kokią reikšmę turi paminėti išsireiškimai paaiškino pats šiuose pokalbiuose dalyvavęs asmuo ir operatyviniai darbuotojai, turintys didelę patirtį, tiriant šios rūšies nusikaltimus. Kitaip paaiškinti šių pokalbių paprasčiausiai neįmanoma. To nesugebėjo padaryti ir A. G. bei G. M. . Taigi, telefoninių pokalbių įrodomoji vertė yra aiški, nepriklausomai nuo to ar apeliantai kalbėjo iš taksofonų ar telefonais, kurių priklausomybė nenustatyta.
Iš tiesų, byloje yra neatitikimų dėl audiokasetėse įrašytų ir specialisto tirtų pokalbių skaičiaus. Tačiau apeliacinės instancijos teisme specialistas ir liudytojas A. G. įtikinamai paaiškino šių neatitikimo atsiradimo priežasties. Todėl paminėtų įrašų gavimo ir tyrimo teisėtumas nekelia abejonių.
Kolegija sutinka su apeliantų teiginiais, kad Š. Š. apklausos forma, kurią pasirinko tyrėjai (t. 10, b. l. 75-77, 78-84, 87-100, 101-113) yra iš principo ydinga. Tačiau negalima nepažymėti ir to, kad paminėtos apklausos buvo vykdomos jau gavus fonoskopinio tyrimo specialisto išvadą apie tirtuose pokalbiuose dalyvavusius asmenis. Taigi, šiuo atveju tyrėjai nesiekė tokia klausimų forma gauti iš Š. Š. reikiamus parodymus dėl telefoniniuose pokalbiuose dalyvavusių asmenų identifikavimo, nes tie asmenys jau ir taip buvo aiškūs. Pagrindinis šių apklausų tikslas buvo gauti paaiškinimus apie pokalbių turinį ir juose bei rankraštiniuose tekstuose vartotų išsireiškimų, skaičių prasmę. Todėl nėra pagrindo išvadai, kad tokia apklausų forma esmingai pažeidžia baudžiamojo proceso įstatymą.
Vertinant šiuos telefoninius pokalbius kartu su Š. Š. parodymais, įrašais G. M. užrašų knygelėje ir bloknote, galima daryti neginčijamą išvadą, kad apeliantų kaltė pagal 1961 m. BK 232¹ str. 5 d. ir 266 str. yra neginčijamai įrodyta.
Kolegijos nuomone, byloje taip pat yra neabejotinai įrodyta ir A. G. bei G. M. kaltė pagal BK 253 str. 2 d.
Skundžiamame nuosprendyje paminėtų apeliantų kaltė grindžiama nuosekliais Š. Š. parodymais, kratos metu pas G. M. rastu lapeliu, kuriame išvardinti ginklai, šaudmenys ir sprogmenys bei telefoniniu pokalbiu tarp A. G. ir G. M. (t. 3, b. l. 211), kurio negalima paaiškinti rūpesčiu dėl giminaičių (tetų) buvimo vietos.
Byloje nėra nustatyta, kad A. G. ar A. M. lietė ginklus, sprogmenis ar šaudmenis, pervežant juos iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini). Todėl jų pirštų pėdsakų neradimas ant paminėtų objektų šių nuteistųjų kaltės nepaneigia.
Iš Š. Š. parodymų seka, kad ginklus, šaudmenis ir sprogmenis A. G. ir G. M. įgijo 1990-1994 m. iš nenustatytų asmenų ir abu juos liepė išvežti į (duomenys neskelbtini). Tai neprieštarauja A. G. teiginiams apie jo suėmimą 1992 m. Teismo nuosprendyje taip pat nėra teigiama, kad ginklai, šaudmenys ir sprogmenys buvo neteisėtai gauti iš Krašto apsaugos ministerijai pavaldžių struktūrų.
Iš telefoninio pokalbio tarp A. G. ir G. M. (t. 3, b. l. 195-196) seka, kad abu nuteistieji rūpinosi butu (duomenys neskelbtini), kur iki pervežimo į (duomenys neskelbtini) buvo laikomi ginklai, sprogmenys ir šaudmenys, tarėsi kokius daiktus laikyti šiame bute ir kokius išvežti į (duomenys neskelbtini). Todėl A. G. teiginiai, kad jis nieko nežinojo apie bute laikomus daiktus ir nesirūpino jų savalaikiu išvežimu, neatitinka tikrovės.
Pažymėtina, kad ginklų, šaudmenų, sprogmenų laikymas teismų praktikoje suprantamas kaip jų buvimas kaltininko žinioje, nepriklausomai nuo jų turėjimo laiko trukmės ar buvimo vietos (su savimi, patalpoje, slėptuvėje ar kitose vietose). Kad nuosprendyje nurodyti ginklai, šaudmenys ir sprogmenys buvo A. G. ir G. M. žinioje, neabejotinai įrodo jau aptartų įrodymų visetas.
Byloje nėra Š. Š. parodymų, kad ginklai, šaudmenys ir sprogmenys priklausė tik G. M. . Tokie parodymai neužfiksuoti ir A. G. apeliaciniame skunde nurodytame bylos lape Nr. 65 t. 10. Iš Š. Š. parodymų matyti, kad lapelį, kuriame surašė ginklų, šaudmenų ir sprogmenų pavadinimus ir skaičių, jis perdavė G. M. . Šis lapelis kratos metu rastas G. M. bute (t. 5, b. l. 67-68). Paminėto procesinio veiksmo teisėtumą, o tuo pačiu lapelio suradimo faktą patvirtino A. M. , kurios negalima įtarti noru pakenkti apeliantui. Todėl G. M. teiginiai apie neteisėtą lapelio atsiradimą jo bute yra niekuo nepagrįsti.
Taip pat byloje nėra jokių duomenų apie ginklų, šaudmenų ir sprogmenų priklausymą G.K..
G. M. siekia suklaidinti kolegiją, teigdamas, kad Š. Š. nurodė, jog jis (G. M. ) atrakino namo (duomenys neskelbtini) duris. Tokių parodymų Š. Š. niekada nedavė. Jis nurodė, kad G. M. atrakino buto (duomenys neskelbtini) duris ir liepė išvežti iš ten paminėtus daiktus į (duomenys neskelbtini). Tai jis ir padarė, jau nebedalyvaujant G. M. . Todėl jokių prieštaravimų dėl šios aplinkybės tarp Š. Š. ir E. L. parodymų nėra.
BK 72 str. 2 d. 3 p. numatytas vienas iš konkrečių atvejų, kai turtas privalo būti konfiskuojamas. Iš skundžiamame nuosprendyje esančios nuorodos į BK 72 str. 2 d. 3 p. seka, kad teismas padarė išvadą, jog pinigai (9750 eurų ir 22630 Lt), rasti A. G. bute, yra gauti iš nusikalstamos veikos ir todėl šį turtą konfiskavo. Nors teismas savo išvadų nemotyvavo, tačiau kolegija neturi pagrindo nesutikti su šiuo sprendimu. A. G. nurodo, jog paminėti pinigai jam nepriklauso. Jie esą priklauso V. P.. Apelianto teigimu paminėta liudytoja ir liudytoja S. G. šią aplinkybę patvirtina.
Iš 2003 m. birželio 10 d. kratos protokolo (t. 7, b. l. 13-14) matyti, kad šio procesinio veiksmo metu dalyvavo A. G. ir S. G. . Tačiau jie jokių pastabų dėl rastų pinigų priklausomybės nepareiškė, nors pinigų priklausomybės kitam asmeniui atveju be jokios abejonės tai būtų pažymėję kratos protokole.
Liudytoja V. P. nurodė, kad užsienio valiutą – eurus - ji S. G. perdavė 2000 m. sausio mėn., o litus – 2002 m. sausio 10 d. (nors savo pareiškime teigė, kad tai buvo padaryta kelios dienos iki kratos atlikimo). Tačiau byloje neginčijamai nustatyta, kad tik keturi 10, 20, 50, 100 Lt nominalios vertės banknotai buvo išleisti į apyvartą iki 2002 m. sausio 10 d. Visi kiti banknotai į apyvartą išleisti po nurodytos datos (t. 7, b. l . 29-31).
Taip pat byloje yra nepaneigiami duomenys, kad tik 2002 m. sausio 1 d. dvylikoje euro zonos valstybių į apyvartą buvo išleisti grynieji eurų banknotai ir monetos (t. 7, b. l. 32). Taigi, V.P. ir jos parodymus patvirtinanti S.G. meluoja, aiškindamos pinigų atsiradimo A. G. bute aplinkybes. Tai reiškia, kad šie pinigai priklauso A. G. . Iš to, kad A. G. šią aplinkybę kategoriškai neigia, seka, jog jis negali nurodyti jokio legalaus pinigų kilmės šaltinio. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad A.G. su kitais šioje neteisėtais asmenimis užsiėmė psichotropinių medžiagų gamybos ir realizavimo verslu. Todėl esant tokiai situacijai galima daryti tik vieną išvadą – pinigai rasti pas A. G. , gauti iš nusikalstamos veikos.
Tačiau A. G. yra teisus teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jį nuteisė už 470,41 g kanapių įgijimą, gabenimą, laikymą ir 1,093 g MDMA įgijimą ir laikymą turint tikslą šias medžiagas (narkotinę ir psichotropinę) parduoti.
Byloje nėra jokių duomenų, kad su šiomis nusikalstamomis veikomis yra susijęs A. G. . Š.Š. nurodė, kad paminėtomis medžiagomis disponavo jis ir G. M. . Todėl apygardos teismo nuosprendis šioje dalyje naikintinas ir priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis.
Be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai A. G. nusikalstamą veiką dėl dokumento suklastojimo ir suklastoto dokumento panaudojimo kvalifikavo pagal BK 300 str. 2 d.
Kolegija sutinka su apelianto teiginiais, kad tarptautinės paieškos paskelbimas ir pati paieška, kuri buvo atliekama kitoje, šiuo metu nutrauktoje, baudžiamojoje byloje, yra tiesioginis teisėsaugos institucijose dirbančių pareigūnų darbas, už kurį jie gauna atlyginimą. Iš to seka, kad tapatinti BK 300 str. 2 d. numatytą nusikalstamą veiką kvalifikuojantį požymį – didelę žalą su tarptautinės paieškos paskelbimu ir jos vykdymu nėra jokio teisinio pagrindo.
Todėl nuosprendis šioje dalyje keistinas. A. G. nusikalstama veika iš BK 300 str. 2 d. perkvalifikuotina į BK 300 str. 1 d. A. G. paskirta galutinė subendrinta bausmė nekeistina, kadangi pirmosios instancijos teismas bausmes bendrino apėmimo būdu. Revizuoti šį apygardos teismo sprendimą kolegija neturi teisės, nes byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėjama pagal nuteistųjų skundus (BPK 320 str. 4 d.).
Skirdamas bausmę G. M., apygardos teismas atsižvelgė į visas BK 54 str. nurodytas aplinkybes, tarp jų ir į nuteistojo šeimyninę padėtį. Nuteistajam už sunkiausią nusikalstamą veiką paskirta bausmė yra lygi sankcijos vidurkiui. Ši bausmė, netgi įvertinus G. M. sveikatos būklę, nėra aiškiai per griežta.
Š. Š. savo apeliaciniame skunde prašo nuosprendį jo atžvilgiu panaikinti ir baudžiamąją bylą dėl jo padarytų nusikalstamų veikų nutraukti, taikant BK 39¹ str. 1 d. nuostatas, arba, taikant BK 62 str. 1 d. nuostatas, paskirti bausmę, kuri neviršytų suėmime išbūto laiko. Be to, apeliantas ginčija ir jo nusikalstamos veikos juridinį įvertinimą pagal 1961 m. BK 232¹ str. 5 d.
Su šiais apeliacinio skundo argumentais sutikti negalima.
BK 3 str. nustato, kad veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. Veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims. Baudžiamasis įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą, griežtinantis bausmę arba kitaip sunkinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, neturi grįžtamosios galios (išskyrus BK 3 str. 3 d. numatytas išimtis).
Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, Baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX-994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo (2002 m. spalio 29 d. Nr. IX-1162) 4 str. 2 d. nustatyta, kad ,,jeigu asmuo iki 2003 m. gegužės 1 d. padarė nusikalstamą veiką, kuri atitinka naujajame Baudžiamajame kodekse numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius, tačiau naujajame Baudžiamajame kodekse už tokią veiką nustatyta griežtesnė bausmė ar kitaip sunkinama nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinė padėtis, tai jis atsako pagal nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusius baudžiamuosius įstatymus“.
Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad nuteistųjų, tarp jų ir Š.Š. nusikalstamą veiką (disponavimą psichotropinėmis medžiagomis) kvalifikuota darė stambaus masto kvalifikuojantis požymis, kuris nustatytas remiantis 2000 m. liepos 11 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu patvirtinta narkotinių ir psichotropinių medžiagų, aptiktų nelegalioje apyvartoje, nedidelio kiekio ir stambaus masto rekomendacine lentele (o ne 2003 m. balandžio 23 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu patvirtintos rekomendacijos, kaip teigiama skundžiamame nuosprendyje).
2003 m. balandžio 23 d. rekomendacijose, kurios priimtos po nusikalstamų veikų padarymo, iš viso nebenumatyta sąvoka ,,stambus mastas“. Šioje rekomendacijoje narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekiai įvardijami ,,nedideliu kiekiu“, ,,dideliu kiekiu“ ir ,,labai dideliu kiekiui“.
Apeliantas savo skunde kažkodėl tapatina sąvokas ,,stambus mastas“ ir ,,didelis kiekis“ ir prašo jo veiką kvalifikuoti pagal BK 260 str. 2 d. Kitaip tariant Š. Š. siūlo laikyti, kad jam vienu metu BK 3 str. prasme yra palankūs abu baudžiamieji kodeksai ir abi jau paminėtos rekomendacijos. Tačiau taip taikyti baudžiamąjį įstatymą negalima. Vienai veikai turi būti taikomas vienas baudžiamasis įstatymas ir jo taikymą apibrėžiantis normatyvinis aktas, kaip to reikalauja BK 3 str. nuostatos.
Nusikalstamos veikos padarymo metu Š. Š. veika atitiko požymius nusikaltimo, numatyto 1961 m. BK 232¹ str. 5 d. Po naujojo BK įsigaliojimo nusikalstama veika atitiktų požymius nusikaltimo, numatyto 2000 m. BK 260 str. 3 d. Taigi, šiuo metu būtina tik palyginti kuris baudžiamasis įstatymas nuteistajam yra palankesnis. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad Š. Š. ir kitiems nuteistiesiems yra palankesnis 1961 m. BK, t. y. šio kodekso 232¹ str. 5 d.
Galima įvairiai vertinti kaltinamojo akto autorės poziciją dėl bendrininkų organizuotumo lygio, tačiau iš šio procesinio dokumento aiškiai ir nedviprasmiškai seka, kad visi apeliantai buvo kaltinami veikę paprastoje bendrininkų grupėje. Prašymo pakeisti kaltinimą į sunkesnį kaltinančioji institucija pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teisme nepareiškė.
BPK 320 str. 4 d. nurodyta, kad pabloginti nuteistojo ar išteisintojo padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai yra prokuroro, privataus kaltintojo, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai.
Ši byla nagrinėjama tik pagal nuteistųjų skundus. Pažymėtina ir tai, kad organizuotos grupės inkriminavimas apeliacinio teismo metu Š. Š. reikštų ir tokios bendrininkavimo formos inkriminavimą, o tuo pačiu teisinės padėties pasunkinimą kitiems nuteistiesiems. Tuo akivaizdžiai būtų pažeista jų teisė į gynybą.
Todėl apeliacinės instancijos teismas šiuo atveju negali savo autoriteto ir visuomenės pasitikėjimo teismais sąskaita taisyti abejonę keliančius ikiteisminio tyrimo institucijų sprendimus ir pildyti galimai neištesėtus pažadus nutraukti ikiteisminį tyrimą.
Taigi, esamoje situacijoje kolegija neturi teisinio pagrindo Š. Š. taikyti BK 39¹ str. 1 d. nuostatas ir baudžiamąją bylą dėl jo padarytų nusikalstamų veikų nutraukti BPK 327 str. 2 d. pagrindu.
Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad Š. Š. prisipažino padaręs visas jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti šias veikas bei jų padaryme dalyvavusius asmenis ir taikė jam 62 str. 1 d. nuostatas. Š. Š., kurio vaidmuo nusikalstamų veikų padaryme nebuvo antraeilis, o priešingai – pakankamai svarbus, pirmosios instancijos teismas skyrė tik trijų metų galutinę subendrintą laisvės atėmimo bausmę, taikydamas bausmių apėmimo būdą, kuris dalies bausmių atžvilgiu taip pat pritaikytas neteisingai.
Dar labiau švelninti bausmę, kaip to prašo apeliantas, o tuo pačiu įteisinti pagrįstas abejones keliantį BK 62 str. 1 d. nuostatų taikymą, kolegija neturi pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., 2 d. 2 p., 4 d., 328 str. 1 p., 329 str. 1 p.,
nusprendžia:
Kauno apygardos teismo 2005 m. lapkričio 10 d. nuosprendžio dalį dėl A. G. nuteisimo už narkotinės medžiagos – 470,41 g kanapių - įgijimą, laikymą, gabenimą ir už psichotropinės medžiagos – 1,093 g MDMA - įgijimą bei laikymą panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį.
A. G. dėl 470,41 g narkotinės medžiagos – kanapių - įgijimo, laikymo, gabenimo ir dėl 1,093 g psichotropinės medžiagos MDMA įgijimo ir laikymo išteisinti, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas.
Skundžiamo nuosprendžio dalį dėl A. G. nuteisimo pagal BK 300 str. 2 d. pakeisti.
A. G. nusikalstamą veiką iš BK 300 str. 2 d. perkvalifikuoti į BK 300 str. 1 d. ir paskirti jam vienerių metu ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę.
Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 5 d. 2 p., šią bausmę apėmimo būdu subendrinti su bausmėmis paskirtomis pagal 1961 m. BK 232¹ str. 5 d., 2000 m. BK 253 str. 2 d., 266 str. ir galutinę subendrintą bausmę A. G. paskirti laisvės atėmimą dvylikai metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.
Nuteistųjų G. M. ir Š. Š. apeliacinius skundus atmesti.