- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-08-08
- Bylos Nr.
- 1S-92-350/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-46982-2020-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Algirdas Gaputis
- Advokatai
- Eligija Norkienė
- Kategorijos
neviešame teismo posėdyje išnagrinėjo asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė I. V. skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2024 m. liepos 15 d. nutarties ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. birželio 7 d. nutartimi I. V. (buvusi pavardė – V.), padariusiai baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 259 straipsnio 2 dalyje, 281¹ straipsnio 1 dalyje nepakaltinamumo būsenoje, taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis pagal gyvenamąją vietą. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2022 m. gruodžio 23 d. nutartimi ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis pakeistas į stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, kuris taikomas iki šiol. Paskutinį kartą priverčiamoji medicinos priemonė pratęsta skundžiama Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2023 m. liepos 15 d. nutartimi, patenkinus VšĮ Rokiškio psichiatrinės ligoninės teikimą.
Šalies argumentai
2. Nesutikdama su apylinkės teismo nutartimi, I. V. pateikė skundą aukštesniajam teismui, kuriuo prašo pakeisti taikomą stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.
2.1. Skunde apeliantė nurodo, kad jos ligos paūmėjimų per gydymo laikotarpį nebuvo, režimo pažeidimų taip pat. Supranta, kad serga ir kad reikės vartoti vaistus visą gyvenimą, tačiau tai gali daryti ir ambulatorinėmis sąlygomis lankantis Kauno psichikos centre, kuriame yra geri specialistai ir, jeigu reikalinga, pakoreguoja vaistus. Gydymas laisvėje būtų efektyvesnis, artimųjų prižiūrima jaustųsi ramiau. Gyventų pas tėvus Kaune, kurie rūpintųsi jos gydymo tęstinumu. Turi sūnų, kurio ilgisi.
2.2. Nurodo, kad šiuo metu savijauta gera, būsena stabili ir pilnai supranta gydymo nesilaikymo pasekmes. Ligos paūmėjimui įtakos turėjo skyrybos, dėl kurių labai pergyveno. Nelinkėtų niekam to ką dėl ligos teko patirti.
2.3. Supranta, kad negalima vartoti alkoholio, narkotinių medžiagų. Yra išsilavinusi ir niekada neturėjo konfliktų. Dėl uždaro savo būdo nelinkusi bendrauti su nepažįstamais, patinka vienatvė, tačiau Komisija tai įvertino kaip nenorą užsiimti veikla. Liepos 12 d. buvo jos gimtadienis, ją pasveikino sūnus P., kuris gailėjosi, kad negali mamos apkabinti. Mano, kad ilgas išsiskyrimas traumuoja vaiką.
2.4. Priverstinio gydymo pagrindinis tikslas yra izoliuoti ligonį, kad nekeltų aplinkiniams pavojaus. Mano, kad šis tikslas jau yra pasiektas ir tolimesnis gydymas stacionare nebetikslingas. Žada klausyti tėvų nurodymų, laiku vykti pas gydytojus, vartoti paskirtus vaistus, nedaryti jokių įstatymo pažeidimų.
2.5. Mano, kad teismas turėjo atsižvelgti į jos elgesį per visą gydymo laikotarpį ir stacionarinį gydymą bendro stebėjimo sąlygomis pakeisti į ambulatorinį gydymą.
3. Teismo posėdyje I. V. bei gynėja prašė skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
4. Skundas tenkintinas.
5. Išnagrinėjęs skundo argumentus, teismui pateiktą medžiagą bei skundžiamą teismo nutartį, išklausęs I. V. ir jos gynėjos paaiškinimus bei prokuroro nuomonę, aukštesnysis teismas konstatuoja, kad skundžiama nutartimi I. V. taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas ir gydymas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje pratęsta nepagrįstai, nes nėra jokių duomenų, kad jos tolesnis gydymas negalėtų būti užtikrintas švelnesne medicininės priemonės rūšimi.
6. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) ne kartą yra pažymėjęs, kad iš asmens negali būti atimta laisvė vien dėl to, jog jis „psichiškai nesveikas“. Tam turi būti išpildytos trys sąlygos: turi būti aišku, jog asmuo turi psichikos negalią, t. y. kad asmuo aiškiai serga psichikos liga, kuri nustatyta objektyvia medicinos išvada; psichikos negalia turi būti tokio pobūdžio ar laipsnio, kad pateisintų priverstinį izoliavimą; priverstinio izoliavimo pratęsimo teisėtumas priklauso nuo to, ar psichikos sutrikimas išlieka (W. prieš Nyderlandus, Series A. no 33, § 37, 1979 m. spalio 24 d.; S. prieš Bulgariją, Nr. 36760/06, § 145 ECHR 2012). EŽTT pabrėžė ir tai, jog asmens laisvės apribojimas yra ypatinga priemonė, todėl jos taikymą galima pateisinti tik tada, kai jokios kitos priemonės yra nepakankamos asmenims ar viešajam interesui apsaugoti (O. G. prieš Latviją, Nr. 66095/09, § 81, 2014 m. rugsėjo 23 d.; L. prieš Rumuniją, Nr. 31973/03, § 125, 2014 m. lapkričio 13 d.).
7. Priverčiamųjų medicinos priemonių paskirtis yra neleisti asmeniui padaryti pavojingą veiką, taikant medicinos priemones bei stebint jo elgesį. BK 98 straipsnio 6 dalyje ir BPK 405 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad priverčiamoji medicinos priemonė taikoma, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Pažymėtina, kad priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas priklauso išimtinai teismo kompetencijai, kuris, parinkdamas medicinos priemonės rūšį, atsižvelgia į pagrindinius kriterijus, kuriuos nustato baudžiamasis įstatymas (BK 98 straipsnis), bei į sveikatos priežiūros įstaigos išvadą, kuri, pažymėtina, yra rekomendacinio pobūdžio. Taigi, egzistuoja tik du kriterijai, kuriuos turi įvertinti teismas, tęsdamas, keisdamas arba panaikindamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymą: asmens psichinę sveikatą bei su ja susijusį asmens socialinį pavojingumą. Jokių kitų kriterijų ar sąlygų tam įstatymas nenumato.
8. Skundžiama nutartimi apylinkės teismas tenkino VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimą ir I. V. pratęsė priverstinį gydymą tomis pačiomis sąlygomis, padaręs išvadą, kad I. V. psichikos būsena, nors ir gerėja, tačiau dar yra nepakankamai stabili, bet neatsižvelgė ir visiškai nevertino kito kriterijaus - jos socialinio pavojingumo.
9. Gydytojų komisijos išvados aprašomojoje dalyje nurodyta, kad per stebimą laikotarpį I. V. agresyvaus, destruktyvaus elgesio nestebėta, tačiau psichikos būklė lieka nestabili, stebėti keli pablogėjimo epizodai su vyraujančiu stipraus nerimo jausmu, apatijos, hipobulijos klinika, ji sistemiškai vengė lankyti užimtumus, linkusi sugalvoti skundus, siekdama likti gulėti lovoje, daug laiko praleido lovoje gulėdama ant dešinio šono. Su palatos kaimynėmis ji sutardavusi, tačiau bendraujanti minimaliai. Kelis kartus jai koreguotas medikamentinis gydymas, stebėtas 3-4 savaičių hipomanijos epizodas. Su personalu ji ramaus, geranoriško elgesio, paskyrimus vykdo iš dalies (vartoja medikamentus, tačiau vengia veiklų). Jos higienos įgūdžiai išlieka nepakankami, per visą laikotarpį išlieka reikšmingas valios sferos deficitas, interesų stoka, elgesio ir poreikių stereotipiškumas, mimikos ir afekto blankumas. Jos mąstymas mažai produktyvus, mažai domėjosi santykiais su artimaisiais, daug rūko. Jos asmens higienos įgūdžiai prasti, tvarkosi raginama, kontaktas pakankamai formalus, elgesys pastebimai nerimastingas, nervingai čiupinėja pirštus, veidą, stebimas nepasitikėjimas. Į klausimus ji atsako formaliai teisingai, išsako stereotipinius poreikius dėl gydymo korekcijos, siekiant vaistais sumažinti nerimą arba koreguoti miegą, kalba kiek pagreitintai. Jos mąstymas nuoseklus, mažai produktyvus, stereotipiškas, užduoda formaliai teisingus klausimus apie savo sveikatą ir gydymą, atsakymu domisi, pažada būti aktyvesnė, lankyti užimtumus (vėliau vėl nelanko). Kliedesių nestebėta, afektas nerimo, emocijos neišreikštos. Reikšmingas jos valios sferos deficitas, impulsų kontrolė lieka nepakankama, pastebimai daug rūko, linkusi nesilaikyti susitarimų. Ligai ir veikai jos kritika formali. Komisija rekomendavo tęsti priverstinį gydymą bendro stebėjimo sąlygomis.
10. I. V. pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose teigė, kad yra gydoma pusantrų metų, jaučiasi gerai, galėtų būti gydoma ambulatorinėmis sąlygomis. Teismo posėdyje dalyvavusi I. V. atstovė – motina E. V. pritarė dukros prašymui, nurodė, kad gyvena nuosavame name, kuriame dukra turi atskirą kambarį, apsiimtų ją prižiūrėti ir užtikrinti gydymo tęstinumą.
11. Akivaizdu, kad I. V. yra serganti psichikos sutrikimu ir, kaip nurodyta Komisijos išvadoje, jos psichikos būklė lieka nestabili, tačiau tai savaime nereiškia, kad šiuo metu ji yra tiek pavojinga sau ar aplinkiniams, kad turėtų būti gydoma būtent specializuotoje sveikatos priežiūros įstaigoje izoliuota nuo visuomenės. Spręsdamas dėl I. V. pavojingumo, aukštesnysis teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pagal Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. birželio 7 d. nutartį I. V. veiksmai nebuvo labai pavojingi - jie nebuvo smurtiniai, jais nebuvo kėsintasi į žmonių sveikatą ar gyvybę, vadovaujantis BK 10 ir 11 straipsniais, jie priskiriami baudžiamojo nusižengimo ir nesunkaus nusikaltimo kategorijoms. I. V. ligoninėje su personalu elgėsi ramiai, geranoriškai vartojo medikamentus. Su palatos kaimynėmis taip pat sutarė, tačiau bendravo minimaliai, vengė veiklų. Žemą aktyvumą apeliantė skunde aiškino uždaru būdu, dėl kurio nėra linkusi bendrauti su nepažįstamais, jai patinka vienatvė. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu I. V. nurodė, kad turi vidurinį – profesinį buhalterinės apskaitos išsilavinimą, kurį buvo pradėjusi tobulinti kolegijoje. Mokslų nebaigė dėl ligos. Gydydamasi ambulatorinėmis sąlygomis, norėtų tęsti mokymąsi, dirbti. Turi darbo prekyboje patirtį, todėl tokio pobūdžio darbo ir ieškotų. Žada vartoti vaistus, lankytis Kauno psichikos centre. Turi 13 metų sūnų, šeimą, nori su jais bendrauti.
12. Iš aptartų aplinkybių matyti, kad I. V. psichikos būklė nors išlieka nestabili, tačiau ji visiškai nėra pavojinga sau bei visuomenei. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atsižvelgia į adekvatų pacientės elgesį teismo posėdžio metu, blaivų mąstymą, pakankamai sklandžiai dėstomas mintis bei realius planus ir norą būti su šeima. Minėtos aplinkybės duoda pagrindą išvadai, kad priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas I. V.šiuo metu dar yra būtinas, tačiau šių priemonių tikslus pasiekti galima toliau ją gydant ambulatorinio stebėjimo sąlygomis. Teismo vertinimu, tokia priemonė ne tik leis tęsti jos tinkamą gydymą, bet ir sudarys sąlygas I. V. grįžti į pilnavertį gyvenimą bei išlaikyti jos socialinius ryšius, kurie turi įtakos asmens psichinei būsenai, tačiau, kaip teisingai pastebėjo gynėja, laikui bėgant silpnėja.
13. Kadangi apygardos teismas nenustatė svarių priežasčių, dėl kurių I. V. toliau negalėtų būti taikomas gydymas švelnesnėmis, t. y. ambulatorinio stebėjimo sąlygomis, skundžiama apylinkės teismo nutartis naikinama ir priimamas naujas sprendimas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2024 m. liepos 15 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą: I. V. taikomą priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje pakeisti į ambulatorinį stebėjimą ir gydymą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.
Nutartis neskundžiama.