- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-10-11
- Bylos Nr.
- 1A-527-245-2007
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Kęstutis Dargužis (pirm.), Regina Cemnolonskienė, Romas Aikevičius
- Nuteistasis
- S. V.
- Civilinis ieškovas
- G. V.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Dargužio, teisėjų Reginos Cemnolonskienės ir Romo Aikevičiaus, sekretoriaujant Laimai Grėbliūnienei, dalyvaujant prokurorei Birutei Šečkuvienei, gynėjui advokatui Edvinui Sergaičiui, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. V. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. liepos 5 d. nuosprendžio, kuriuo S. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 294 str. 2 d., laisvės atėmimo bausme 6 mėnesiams.
Taikytas S. V. atžvilgiu Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnis ir bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, įpareigojant nuteistąjį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms.
Nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui G. V. pripažinta teisė į ieškinio dėl turtinės žalos padarymo patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.
Aprašomoji dalis
nustatė:
S. V. nuteistas už tai, jog jis 2006 m. gruodžio 14 d. apie 11.45 val. Kaune, A. S. al., prie namo Nr. 59, savavališkai, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, vykdydamas pripažįstamą, bet nerealizuotą savo teisę, reikalaudamas ir G. V. 300 litų skolos, tyčia smogė pastarajam 2 kartus į veidą, tuo padarydamas nukentėjusiajam G. V. nežymų sveikatos sutrikdymą: muštines paviršines žaizdeles viršutinės ir apatinės lupos vidinėje pusėje su kraujosruvomis, dalinį 1-2 dantų panirimą viršutiniame žandikaulyje.
Šalies argumentai
Nuteistasis S. V. apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikint ir jį išteisinti. Apeliantas nurodo, jog teismo nuosprendis nepagrįstas dėl esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, jog jo kaltė įrodyta nuosekliais, argumentuotais ir nekeliančiais abejonių nukentėjusiojo G. V. ir liudytojos R. J. parodymais. Nuteistasis teigia, jog nukentėjusysis ir ikiteisminio tyrimo metu ir teisme teigė, jog jis jam sudavė vieną smūgį. Tuo tarpu liudytoja R. J. kategoriškai aiškino, kad nuteistasis nukentėjusiajam sudavė 2 smūgius ne iš karto, o nueidamas po pirmo suduoto smūgio į šalį, ir tik po to sugrįžęs smogė antrą smūgį. Apeliantas taip pat nurodo, jog nukentėjusiojo parodymai dėl grasinimų taip pat skiriasi nuo liudytojos parodymų. V. V. parodė, jog nuteistasis jam grasino sakydamas, kad pasamdys narkomanus ir jis bus užkastas po velėna, o tuo tarpu liudytoja R. J. parodė, kad grasino sakydamas, kad jam bus „mišios“. Nuteistasis nurodo, jog teismas prieštaravimų nukentėjusiojo ir liudytojos parodymuose nepašalino, neatsižvelgė į jo aiškinimus, tai, jog įvykio metu liudytojos R. J. automobilyje nebuvo. Taip pat teismas neatkreipė dėmesio į tai, jog liudytoja yra nukentėjusiojo gera pažįstama ir gali būti suinteresuota bylos baigtimi bei į tai, kad nukentėjusysis pirminiame pareiškime nenurodė įvykį mačiusios minėtos liudytojos. Apeliantas mano, jog liudytojos R. J. parodymus teismas turėjo vertinti kritiškai, nes jie nesutampa su nukentėjusiojo G. V. parodymais.
Nuteistasis ir jo gynėjas prašė skundą patenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti. Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.
Pirmos instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog nuteistasis įvykdė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 294 str. 2 d. ir teisingai kvalifikavo veiką.
Nuteistasis teigia, kad nepadarė nusikaltimo, numatyto BK 294 straipsnio 2 dalyje. Šiuos jo teiginius paneigia teismo nuosprendyje aptarti įrodymai. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, jog S. V. reikalaudamas iš nukentėjusiojo G. V. skolos tyčia smogė pastarajam į veidą. Nuteistasis šios aplinkybės teisme nepripažino ir teigė, kad G. V. jam buvo skolingas. Jis įvykio dieną priėjo prie G. V. ir paklausė, kada jis atiduos jam skolą. G. V. jo paklausė „kokią skolą“ ir kad jeigu jis dar reikalaus skolos, tai jį pasodins. Smūgių nukentėjusiajam nesudavė, jam negrasino. Tačiau tokius nuteistojo teiginius paneigia teismo aptarti įrodymai, kurie įvertinti laikantis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Teismo išvados dėl savavaldžiavimo panaudojant prieš nukentėjusįjį G. V. fizinę prievartą, paremtos paties nukentėjusiojo G. V., liudytojos R. J. parodymais, medicinos specialisto išvada, asmens parodymų atpažinti protokolu ir kitais duomenimis.
Nukentėjusysis G. V. ir ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme vienodai nurodė, jog jis yra nuteistajam skolingas apie 300 litų. Priėjės prie jo nuteistasis S. V. pasakė „atiduok pinigus“. Nukentėjusiajam paklausus „kokius pinigus“, nuteistasis S. V. sudavė jam vieną smūgį, po smūgio apsvaigo. Po to S. V. jam grasino sakydamas, kad pasamdys narkomanus ir kad jam bus blogai. Nukentėjusysis teisme parodė: „po smūgio aš apsvaigau, girdėjau kaip R. J. šaukė „nesimuškit“, nežinau ar buvo dar vienas smūgis, nežinau“ (b.l. 74). Aplinkybę, kad nuteistasis S. V. mušė nukentėjusįjį ir reikalavo iš jo pinigų patvirtino ir liudytoja R. J.. Liudytoja ir ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nuosekliai parodė, kad įvykio metu sėdėjo G. V. automobilyje, automobilio durys buvo pravertos, matė kaip S. V. G. V. du kartus smogė į veidą. Toliau teisme ji tvirtino: „šaukiau nesimuškit“, tas dar pasakė „tave narkomanai po velėna pakiš...sudavė smūgį, Gintautas užsiėmė lūpą, po tas dar kartą sudavė...“(b.l.74). Teismas pagrįstai šiuos nukentėjusiojo ir liudytojos parodymus vertino visos bylos kontekste, kadangi jų parodymai sutampa su kitais byloje esančiais įrodymais.
Be to, smurto prieš nukentėjusįjį G. V. faktą patvirtina ir specialisto išvada, kurioje konstatuota, kad G. V. kūno sužalojimas, kuris nežymiai sutrikdė jo sveikatą, padarytas kietu buku daiktu paveikus lūpų sritį galimai suduodant kumščiu į lūpų sritį.
Asmens parodymo atpažinti procesinis veiksmas buvo atliktas 2007 m. sausio 24 d., kurio metu liudytoja R. J. atpažino S. V. kaip asmenį, sumušusį nukentėjusįjį G. V.. Liudytojai R. J. pateikus atpažinti gyvai, liudytoja nuteistąjį S. V. atpažino pagal veido bruožus bei iš kūno sudėjimo (b.l. 20).
Nuteistojo teiginys, kad liudytoja R. J. galėjo buvo suinteresuota bylos baigtimi, nes ji su nukentėjusiuoju yra geri pažįstami, nepagrįstas. Byloje nenustatyta jokių aplinkybių, leidžiančių manyti, jog liudytoja nuteistąjį apkalbėjo. Tokių aplinkybių nenustatė ir pirmosios instancijos teismas.
Šalies argumentai
Apeliantas skunde teigia, kad teismas netinkamai vertindamas byloje esančius įrodymus pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus.
Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti, kad pirmosios instancijos teismo teisėjo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliantas nenurodo, kokios bylos aplinkybės liko neišnagrinėtos, tačiau teigia, kad teismas nepašalino prieštaravimų G. V. ir R. J. parodymuose.
Apeliaciniame skunde nurodyti prieštaravimai tarp nukentėjusiojo G. V. parodymų ir liudytojos R. J. parodymų iš tiesų yra neesminiai, be to paneigti nukentėjusiojo parodymais duotais teisme. Nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu ir teisme parodė, jog nuteistasis jam sudavė vieną smūgį, grasino sakydamas, kad narkomanai užkas jį po žeme. Tačiau teisminio nagrinėjimo metu jis pripažino, kad po pirmo smūgio buvo truputį apsvaigęs, todėl aplinkybės, ar jam buvo suduotas antras smūgis, neprisimena. Tuo tarpu nukentėjusioji nuo pat pirmų apklausų nuosekliai ir vienodai teigė, jog nukentėjusiajam buvo suduotas ir antras smūgis. Ji tiek ikiteisminio tyrimo metu apklausta kaip liudytoja ir teisme parodė, kad nuteistasis grasino sakydamas, kad „tave narkomanai po velėna pakiš“.
Motyvuojamoji dalis
Kolegija daro išvadą, kad tokie prieštaravimai tarp nukentėjusiojo ir liudytojos parodymų tikrai nekeičia nukentėjusiojo ir liudytojos parodymų esmės. Šie prieštaravimai paaiškinami dar ir tuo, kad nukentėjusysis po pirmo smūgio buvo apsvaigintas, todėl logiška, kad galėjo visko neprisiimti. Liudytoja R. J. įvykį matė iš šalies. Teismas pagrįstai tikėjo šiais parodymais ir teisingai jais grindė nuteistojo kaltę. Vertinti liudytojos R. J. parodymus kritiškai, kaip teigia apeliantas savo skunde, tikrai nėra pagrindo.
Pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik tais bylos duomenimis, kurie yra patvirtinami kita bylos medžiaga. Bet koks įrodymų vertinimas yra tam tikru santykiu susijęs su visais bylos duomenimis, tarp kurių gali būti kai kurių nesutapimų ir prieštaravimų. Teismo uždavinys yra įsitikinti proceso metu gautų duomenų patikimumu, baudžiamojo proceso priemonėmis pašalinti esminius prieštaravimus, kurie atsirado proceso eigoje. Kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokolo, teismas aiškinosi nukentėjusiojo ir liudytojos parodymų nežymius neatitikimus. Pažymėtina, kad teismas vertino tik juridiškai reikšmingus bylos duomenis, kurių visuma sudaro nuoseklią loginę grandinę.
Teismas nuteistojo S. V. parodymus pagrįstai pripažino kaip siekimą išvengti baudžiamosios atsakomybės ir bausmės. Jo dalyvavimas nusikalstamos veikos padaryme įrodytas kitais, teismo nuosprendyje išvardintais neginčijamais įrodymais.
Nuteistojo skundo motyvas, kad nukentėjusysis pirminiame savo pareiškime nenurodė jokios liudytojos, mačiusios įvykį, yra deklaratyvus, todėl atmetamas.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusysis G. V. 2006 m. gruodžio 14 d. pirminiame protokole-pareiškime policijai apie R. J., mačiusią įvykį, nepaminėjo. Teisminio bylos nagrinėjimo metu apklausiamas nukentėjusiuoju jis paaiškino, jog pareiškime nepaminėjo R. J. mačiusios įvykį todėl, kad nežinojo, jog tai reikalinga, o tyrėjas jo nepaklausė. Tačiau tą pačią dieną - 2006 m. gruodžio 14 d., kai G. V. kreipėsi su pareiškimu į policiją, jis buvo apklaustas kaip liudytojas bei įspėtas pagal BK 235 straipsnį už melagingų parodymų davimą. Iš liudytojo apklausos protokolo matyti, kad G. V., kaip asmenį mačiusi įvykį nurodė R. J., pateikė jos adresą bei telefono numerį. Taip pat visų paskesnių apklausų metu G. V. parodymai apie įvykį yra nuoseklūs ir vienodi. Tai irgi patvirtina, kad apklausto kaip liudytojo G. V. parodymai apie mačiusią įvykį liudytoją R. J. yra teisingi ir neišgalvoti o protokole-pareiškime tie parodymai tiesiog nebuvo užfiksuoti.
Nuteistojo skundo motyvas, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog nukentėjusiojo G. V. automobilyje nebuvo liudytojos R. J., yra deklaratyvus, paneigtas išnagrinėta bylos medžiaga.
Bausmė nuteistajam S. V. paskirta teisingai. Skirdamas bausmę, apylinkės teismas bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė (BK 54 str.). Teismas atsižvelgė į nuteistojo asmenybę, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, į tai, kad padarytas nusikaltimas nesukėlė sunkių pasekmių, teisingai paskyrė laisvė atėmimo bausmę. Teismo nuosprendžiu paskirta bausmė atitiko BK 75 straipsnio 1 dalyje numatytas bausmės vykdymo atidėjimo sąlygas ir teismas, taikydamas šią teisės normą, nurodė išsamius tokio sprendimo motyvus.
Pirmosios instancijos teismas pripažindamas nukentėjusiajam teisę į ieškinio patenkinimą ir perduodamas klausimą dėl ieškinio dydžio nagrinėti civilinio proceso tvarka motyvavo tuo, kad teismas be papildomos nukentėjusiojo G. V. pateiktos medžiagos negali tiksliai apskaičiuoti patirtos turtinės žalos dydžio. Teismas, neišspręsdamas nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo pareikšto ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo kartu su baudžiamąją byla, nepadarė esminio baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo, taip pat nesuvaržė BPK 44 straipsnio 10 dalyje įtvirtintos nukentėjusiojo teisės gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisingas, pagrįstas ir jį keisti ar naikinti teisinių argumentų nėra.
Todėl teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str.1 d. 1p.
Rezoliucinė dalis
nutarė
nuteistojo S. V. apeliacinį skundą atmesti.