Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Pranas Šimkus Baudžiamoji byla Nr. 1A-730-185/2009

Procesinio dokumento kategorija 1.1.8.1; 2.4.

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2009 m. gruodžio 15 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Prano Šimkaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo nuteistojo T. S. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nuosprendžio, kuriuo T. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 259 str. 1 d. ir nubaustas laisvės atėmimu 8 (aštuoniems) mėnesiams.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

T. S. nuteistas už tai, kad 2009 m. birželio 19 d., apie 17 val., Panevėžio mieste, Marijonų gatvėje, prie pastato Nr. 25 iš tyrimo metu nenustatyto asmens neteisėtai, neturėdamas tikslo platinti, įgijo didelį kiekį narkotinės medžiagos - ne mažiau kaip 110,15 gramų kanapių dervos, kurią nuo įgijimo momento laikė su savimi ir gabeno automobiliu „Renault Kangoo“, v. n. (duomenys neskelbtini) iki 2009 m. birželio 20 d., 03 val. 55 min., kada Panevėžio mieste, Molainių gatvėje, ties namu Nr. 54, neteisėtai įgytą, laikytą ir gabentą narkotinę medžiagą - 110,15 gramų kanapių dervos asmens kratos metu rado ir paėmė policijos pareigūnai.

rugsėjo 24 d. nuosprendį pakeisti švelninant skirtą aiškiai per griežtą bausmę. Nuo sulaikymo momento prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, davė apie ją nuoseklius parodymus ir tai padėjo teismui greitai bei išsamiai išnagrinėti bylą bei priimti nuosprendį. Šią aplinkybę teismas pripažino atsakomybę lengvinančia. Byloje nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Padarytas nusikaltimas yra tyčinis, tačiau nesunkus, todėl nekelia visuomenei didelio pavojaus - nusikalstamos veikos padariniai žalingi tik šią veiką padariusiam asmeniui. Supranta, kad ši aplinkybė neatleidžia nuo atsakomybės, tačiau ji yra pakankamai reikšminga sprendžiant apie nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus.

Recidyvistu yra laikomas už visai kito pobūdžio nusikalstamas veikas. Nusikalstamų veikų skirtingumas neduoda pagrindo manyti, kad būdamas laisvas vėl darys naujas nusikalstamas veikas. Todėl bausmės griežtumas neturėtų būti pateisinamas prevencijos siekimu. Todėl mano, kad teismas galėjo skirti alternatyvią, sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką numatytą su laisvės atėmimu nesisujusią bausmę, juolab, kad ir BK 56 straipsnyje įtvirtinta norma yra rekomendacinio pobūdžio. Bausmės tikslus galima būtų pasiekti paskiriant areštą arba atidedant skirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą ir paskiriant griežtus teismo įpareigojimus, kurie galėtų ne tik atlikti nubaudimo funkciją, bet ir būti tam tikru saugikliu dėl galimo netinkamo elgesio bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Pirmos instancijos teismas bausmę T. S. skyrė pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų (BK 54 str. 1d.).

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso BK 259 str. 1 d. sankcija numato šias alternatyvias bausmes: baudą arba areštą, arba laisvės atėmimą iki dvejų metų. Nors nusikaltimas nesunkus, tačiau padarytas esant neišnykusiam ir įstatymo nustatyta tvarka nepanaikintam teistumui už tyčinį nusikaltimą. Tai pagal BK 27 str. 1 d. nuostatą vertintina kaip nusikaltimų recidyvas. Apeliantas nurodo, kad jis recidyvistu yra laikomas už skirtingo pobūdžio nusikalstamas veikas, ši aplinkybė neduoda pagrindo manyti, kad būdamas laisvas vėl darys naujas nusikalstamas veikas. Todėl bausmės griežtumas neturėtų būti pateisinamas prevencijos siekimu. Deja, pagal baudžiamąjį įstatymą, pripažįstant nusikaltimų recidyvą, neturi reikšmės nusikaltimų recidyvo komponentais esančių tyčinių nusikaltimų rūšis, pobūdis: jie gali būti tapatūs, vienarūšiai ar įvairių rūšių. Taigi, nusikalstamų veikų skirtingas pobūdis nedaro įtakos recidyvo statusui bei jo keliamoms pasekmėms individualizuojant baudžiamąją atsakomybę. Įstatymų leidėjas tipine bausme recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą laiko laisvės atėmimo bausmę (BK 56 str. 1 d.). Apeliantas teisus, teigdamas, jog įstatymas neįpareigoja teismą recidyvistui skirti tik laisvės atėmimo bausmę. Išskirtiniais, netipiškais atvejais teismas motyvuotai gali skirti švelnesnę bausmės rūšį. Tačiau, susipažinusi ir įvertinusi byloje esančią medžiagą, kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, leidžiančių daryti išvadą apie nusikalstamą veiką padariusio asmens ar veikos mažesnį rūšinį pavojingumą. Kaip ir nurodyta skundžiamame nuosprendyje, T. S. įgytos ir laikytos narkotinės medžiagos kiekis yra 110,15 g, t.y. artimas labai dideliam kiekiui (125 g.), kai nusikalstama veika kvalifikuojama pagal BK 260 str. 3 d., o ją padaręs asmuo baudžiamas tik laisvės atėmimo bausme nuo dešimties iki penkiolikos metų. Nuteistąjį charakterizuoja tai, kad sulaikymo metu vairavo automobilį apsvaigęs nuo alkoholio (2,04 prom.), neturėdamas teisės vairuoti transporto priemonės (už tai baustas administracine tvarka (b.l. 36)). Taigi, nuteistojo ankstesnis teistumas už tyčinį nusikaltimą, polinkis į girtavimą bei narkotinių priemonių vartojimą, jo vertybinė orientacija (nesistengia keisti asocialių nuostatų bei gyvenimo būdo), nesuteikė teismui pagrindo motyvuotai skirti švelnesnę, nei laisvės atėmimas bausmę, juolab, kad anksčiau atlikta laisvės atėmimo bausmė poveikio nuteistojo elgesiui nepadarė. Teismų praktikai, kai skiriamos griežtesnės bausmės asmenims, anksčiau padariusiems nusikaltimus, pritaria ir Lietuvos Aukščiausiasis teismas ( 1999 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimu Nr. 23 aprobuota Teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis apibendrinimo apžvalga). Bausmės dydį pirmos instancijos teismas nustatė taip pat teisingai. Įvertinęs paminėtas aplinkybes ir atsakomybę lengvinančią aplinkybę (prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi) bei atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą, paskyrė laisvės atėmimo bausmę, mažesnę, nei sankcijoje už padarytą veiką nustatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį. Tokia bausmė atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 str.), bausmės skyrimo, kai yra atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių, nuostatas (BK 61 str.), neprieštarauja bausmės paskirčiai ir savo dydžiu negali būti laikoma aiškiai per griežta.

Teismas taip pat plačiai motyvavo nuostatų, reglamentuojančių bausmės vykdymo atidėjimą (BK 75 str.), netaikymą. Kolegija su šiais motyvais sutinka, nes bausmės paskirtis, numatyta BK 41 straipsnyje – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį ir paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, atsižvelgė į tai, kad nuo sulaikymo momento T. S. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, davė apie ją nuoseklius parodymus ir tai padėjo teismui greitai bei išsamiai išnagrinėti bylą. Tai pripažinta atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir atsižvelgta skiriant bausmę, todėl dar kartą švelninti bausmę dėl tos pačios aplinkybės nėra pagrindo. Naujų aplinkybių, kurios leistų švelninti paskirtąją bausmę, apeliantas nenurodė, tokių aplinkybių teisėjų kolegija taip pat nenustatė.

Dėl paminėto, nuosprendis nekeistinas.

Rezoliucinė dalis

NUTARĖ:

Nuteistojo T. S. apeliacinį skundą atmesti.