Vilniaus apygardos teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I. K. ieškinį atsakovams G. D., D. D., J. D., M. K., H. D. dėl žemės sklypų dovanojimo ir pirkimo-pardavimo sutarčių panaikinimo, tretieji asmenys – B. L., T. L., A. D., G. M., J. G., S. O., J. D., M. T., Vilniaus apskrities viršininko administracija, Vilniaus rajono notarų biuro notarė Dalija Svirbutienė.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. G. D., D. D., J. D., M. K. prašo ieškinio reikalavimą panaikinti 2004 m. sausio 26 d. sutartį dalyje dėl 1,335 ha žemės sklypo dovanojimo atmesti, o ieškinio patenkinimo šioje dalyje atveju netaikyti restitucijos natūra, vietoj jos įpareigojant J. D. atlyginti valstybei žemės sklypo vertę pinigais bei paliekant žemės sklypą jo nuosavybėje. Reikalavimą panaikinti 2004 m. sausio 26 d. sutartį dalyje dėl garažo bei pirties dovanojimo bei reikalavimą panaikinti 2002 m. kovo 4 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį atmesti kaip nepagrįstus. Nurodo, kad dovanojimo sutartimi G. D. ir D. D. padovanojo savo sūnui J. D. 1,3350 ha žemės sklypą ir jame esančius garažą bei pirtį. Garažas ir pirtis dovanojimo sandorio sudarymo metu G. D. ir D. D. priklausė jungtinės nuosavybės teise. Ieškovė į šiuos pastatus neturi jokių teisių. Teismo sprendimas dėl 2001 m. sausio 29 d. žemės dovanojimo sutarties, kurios pagrindu G. D. įgijo ginčo sklypo nuosavybės teisę, panaikinimo įsiteisėjo tik 2004 m. gruodžio 13 d., todėl iki to laiko jis buvo teisėtas žemės sklypo savininkas bei teisės aktų nustatyta tvarka žemės sklype vykdė pirties ir garažo statybos darbus. Pažymi, kad dovanojamas žemės sklypas sutarties sudarymo metu nebuvo areštuotas, dovanotojų teisė turtu disponuoti nebuvo atimta ar apribota, dabartinio žemės sklypo savininko J. D. sąžiningumo prezumpcija nėra paneigta (CK 4.26 str. 2 d.). Kadangi pastatai ant dovanoto žemės sklypo yra užbaigti, sutvarkyta aplinka, tokiu būdu žymiai padidinant ir paties žemės sklypo vertę, restitucijos natūra taikymas dovanotam žemės sklypui prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Dėl 2002 m. kovo 4 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties nurodo, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimas įsiteisėjo tik 2004 m. vasario 13 d., taigi ginčijamos pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu M. K. buvo perleidžiamo žemės sklypo savininkė. A. H. D. nesąžiningumas, nustatytas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2003 m. lapkričio 5 d. sprendimu, nėra prejudicinis faktas šioje byloje. Žemės sklypas parduotas už didesnę kainą, nei indeksuota žemės sklypo vertė pagal nekilnojamojo turto registro pažymą (atitinkamai 500 Lt ir 475 Lt). Taigi, atsakovė H. D. yra sąžininga žemės sklypo įgijėja.

Tretysis asmuo Vilniaus apskrities viršininko administracija iš esmės klausimą paliko spręsti teismo nuožiūra. Nurodė, kad galiojant ginčijamiems sandoriams ieškovės nuosavybės teisės į žemę atkūrimo procesas negali vykti.

Tretysis asmuo notarė D.Svirbutienė į posėdį neatvyko, prašė civilinę bylą nagrinėti teismo nuožiūra.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas.

Iš Vilniaus miesto 1 – ojo apylinkės teismo civilinės bylos Nr. 2-691-20/2003 matyti, kad įsiteisėjusiu 2003 m. lapkričio 5 d. sprendimu buvo panaikinti dalis Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2000 m. gruodžio 13 d. sprendimo Nr. 41-10064 (juo buvo atkurta nuosavybės teisė F. D., mirusiam 1999 m. balandžio 8 d., į nekilnojamojo turto dalį 4,6874 ha žemės); 2001 m. sausio 11 d. paveldėjimo teisės liudijimas (reg. Nr. 396) (jo pagrindu M. K. po F. D. mirties paveldėjo inter alia ginčo 2011 kv.m ir 1,335 ha sklypus); 2001 m. sausio 22 d. žemės sklypo dovanojimo sutartis Nr. 1-245, sudaryta tarp M. K. ir G. D. (ja buvo dovanotas ginčo 1,335 ha sklypas), 2001 m. sausio 29 d. žemės sklypo dovanojimo sutartis Nr. 1-498, sudaryta tarp G. D. ir G. D. (ja buvo dovanotas tas pats 1,335 ha sklypas), 2001 m. sausio 30 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 1-533, sudaryta tarp M. K. ir H. D. (ja buvo perleista 8124 kv.m žemės sklypas), taikyta restitucija.

Jau po minėto teismo sprendimo 2004 m. sausio 26 d. dovanojimo sutartimi atsakovai G. D. ir D. D. perleido savo sūnui J. D. 1,335 ha sklypą, taip pat šiame žemės sklype esančius statinius – garažą ir pirtį (t. 1 b.l. 126). Be to, M. K. ir H. D. 2002 m. kovo 4 d. buvo sudariusios 2011 kv. m žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartį (t. 1 b.l. 123-125).

Ieškovė turi teisę į nuosavybės atkūrimą, ši teisė dalyvaujančių byloje asmenų ir nėra kvestionuojama. Taigi, ieškovė yra potenciali savininkė. Kaip nurodo tretysis asmuo, nepanaikinus ginčijamų sandorių nėra galimybės išspręsti ieškovės nuosavybės atkūrimo klausimo. Todėl nėra jokio pagrindo sutikti su atsakovų atstovės aiškinimu, kad ieškovė galėtų ginčyti sandorius tik toje apimtyje, kuri susijusi tik su jai priklausančios dalies nuosavybės teisė atkūrimu.

Kaip minėta, įsiteisėjusiu teismo sprendimu yra konstatuota, kad nuosavybės teisė į dalį žemės sklypo F. D. buvo atkurta neteisėtai, pažeidžiant kitų pretendentų teisę į žemės nuosavybės atkūrimą, dėl ko neteisėtai išduotas ir paveldėjimo teisės liudijimas M. K.. Todėl šios aplinkybės sutinkamai su CPK 182 straipsnio 2 punktu iš naujo neįrodinėtos ir nenagrinėtinos.

Kaip nurodo ieškovė, ankstesnės bylos nagrinėjimo metu nebuvo iškeltas klausimas dėl 2002 m. kovo 4 d. pirkimo pardavimo sutarties nuginčijimo, buvo ginčijamas sudarytas tarp tų pačių šalių – M. K. ir H. D. – tik 2001 m. sausio 30 d. pirkimo pardavimo sandoris, teismas toje byloje padarė išvadą, kad jis pripažintinas negaliojančiu. Iš byloje esančių duomenų nėra jokio pagrindo kitokiai išvadai ir ginčijamo 2002 m. kovo 4 d. sandorio atžvilgiu: įsiteisėjusiu teismo sprendimu konstatavus, kad M. K. nuosavybės teisę į H. D. perleistą žemės sklypą buvo įgijusi neteisėtai ab initio, jos sudaryta pirkimo pardavimo sutartis taip pat negali būti laikoma teisėta, nes pagal imperatyvias įstatymo normas pardavėjas gali perleisti tik jam nuosavybės teise priklausantį turtą (CK 4.48 str. 1 d., 6.305 str.), o visuotinai žinomas principas, kad iš neteisėto veiksmo teisė atsirasti negali. Tai, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu teismo sprendimo dėl M. K. nuosavybės teisės panaikinimo dar nebuvo, nereiškia, kad pati M. K. teisėtai buvo įgijusi nuosavybės teisę į perleidžiamą žemės sklypą ir dėl to įgijo savininko teisę disponuoti turtu, nes teismo sprendimu konstatuota, kad nuosavybės teisė F. D. buvo atkurta neteisėtai, pripažintas negaliojančiu ir M. K. išduotas paveldėjimo teisės liudijimas. Minėtoje byloje taip pat buvo konstatuota, kad H. D. nebuvo sąžininga įgijėja 2001 m. sausio 30 d. sandoryje. Nėra pagrindo kitokiai išvadai ir nagrinėjamoje byloje: H. D. yra M. K. brolio žmona, jai turėjo būti žinoma apie nuosavybės atkūrimo eigą, kitų pretendentų į nuosavybės teisės į žemę atkūrimą ir jų įpėdinių ratą bei pažeistus interesus. Todėl, pripažįstant ginčijamą sandorį negaliojančiu (CK 1.80 str. 1 d.), atsakovė neturi teisės naudotis CK 4.96 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu sąžiningo įgijėjo teisės gynimo prioritetu bei panaudoti šį sandorį prieš reikalaujantį restitucijos asmenį (CK 6.153 str. 1 d.).

Ginčijama 2004 m. sausio 26 d. dovanojimo sutartis, sudaryta tarp G. D., D. D. ir J. D., taip pat pripažintina negaliojančia dėl virš minėtų priežasčių ir minėtais pagrindais. Šiems asmenims, siejamiems artimais giminystės ryšiais, ginčijamos sutarties sudarymo metu akivaizdžiai buvo žinoma apie vykstantį teisminį procesą dėl jų turimo sklypo (sutarties sudarymo metu jau netgi buvo priimtas nepalankus atsakovams minėtas pirmos instancijos teismo sprendimas). Nepaisant to ir pasinaudojant tuo, kad laikinosios apsaugos priemonės nebuvo pritaikytos, jie, nors jau ir žinodami nepalankų jiems pirmos instancijos teismo sprendimą, sudarė dovanojimo sutartį. Taigi ir dovanos davėjai negali būti laikomi teisėtai tapę ginčo sklypo savininkais, o esant virš minėtoms aplinkybėms galimas sandorio sudarymo neigiamas pasekmes turėjo suvokti ir dovanos gavėjas – dovanotojų sūnus. Toks šalių elgesys, juolab, kad tokio sandorio sudarymo būtinumo nebuvo, vertintinas kaip itin nesąžiningas. Be to, šiuo atveju sandoris yra neatlygintinis, todėl sąžiningumo faktorius turto išreikalavimo galimybei nebūtų lemiamas (CK 4.96 str. 3 d.). Tačiau sandoris negaliojančiu pripažintinas tik ieškovės ginčijamoje dalyje, t.y. dėl žemės sklypo perleidimo, tuo tarpu šio sandorio dalį, susijusią su statinių perleidimu, pripažinti negaliojančia nėra pagrindo. Ieškovė savo reikalavime įvardijo sandorį kaip žemės dovanojimo sandorį, tačiau juo perleistas ir kitas turtas. Todėl negaliojančiu pripažįstamas ne visas, o tik dalis sandorio (ko iš esmės prašė ir ieškovė).

Kadangi sandoriai pripažįstami negaliojančiais, turto įgijėjai pagal šiuos sandorius nėra sąžiningi, taikytina restitucija natūra (CK 180 str. 3, 4 d. d., 6.145 str. 1 d., 6.146 str.).

Atsakovas J. D. nurodo, kad restitucija natūra jo atžvilgiu neturėtų būti taikoma, nes ginčo sklype yra pastatyti garažas, pirtis, sklypas pagerintas, jis yra įregistravęs ūkininko ūkį. Todėl jis sutiktų atlyginti sklypo vertę, o sklypas paliktinas jam. Tačiau toks jo aiškinimas nepriimtinas.

Kaip matyti iš į bylą pateikto nekilnojamojo turto objekto kadastrinių matavimų bylos duomenų statiniai buvo statomi 2002-2003 m.m. (t. 1 b.l. 316). Akivaizdu, kad atsakovams buvo žinoma apie ieškovės pradėtą teisminį procesą Vilniaus miesto 1 – ajame apylinkės teisme, tačiau nepaisant to statybos buvo vykdomos, taigi, tuo pačiu ir prisiimant savo interesų galimų suvaržymų riziką. Ūkininko ūkį atsakovas įregistravo jau esant ir įsiteisėjusiam minėto teismo sprendimui (t. 1 b.l. 192), be to, šių statinių - ypač pirties – pirmaeilis būtinumas ūkininko ūkiui yra labai abejotinas. Į bylą nėra pateikta įrodymų, kad atsakovas būtų taip esmingai pagerinęs sklypą, kad restitucijos natūra taikymas prieštarautų teisingumo, protingumo ar sąžiningumo principams arba po jos pritaikymo atsakovo padėtis esmingai ir nesąžiningai pablogėtų. Juolab, kad atsakovo nuosavybės teisė į statinius nėra kvestionuojama, jis ir toliau galėtų teisėtu būdu (pvz., nustatant servitutą) naudotis statiniais, be to, neatmestina galimybė, kad, atkūrus visiems teisėtiems pretendentams nuosavybės teisę į atitinkamo dydžio sklypus, statinių užimta sklypo dalis gali ir atitekti atsakovams. Todėl teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad dėl šių atsakovo nurodomų aplinkybių restitucija negalima ar ji sukeltų didelių nepatogumų šalims.

Patenkinus ieškinį, iš atsakovų priteistinos ieškovei bylinėjimosi išlaidos: žyminis mokestis, išlaidos, susijusios suu procesinių dokumentų siuntimu, išlaidos už advokato pagalbą (CPK 93 str. 1 d., 98 str. 1 d.). Už ginčijamą 2002 m. kovo 4 d. sandorį ieškovė sumokėjo 2009,93 Lt, už 2004 m. sausio 26 d. sandorį – 2456,58 Lt žyminio mokesčio. Šios išlaidos priteisiamos iš atsakovų – atitinkamo sandorio šalių lygiomis dalimis, išskyrus D. D., nes, nors ji ir nurodyta dovanojimo sutartyje kaip sutarties dalyvė, tačiau sklypas asmeninės nuosavybės teise priklausė G. D.. Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų siuntimu, bei išlaidos už advokato pagalbą priteisiamos lygiomis dalimis iš visų atsakovų.

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Ieškinį tenkinti visiškai.

Pripažinti negaliojančiomis 2004 m. sausio 26 d. sutartį (reg. Nr. 5-263), sudarytą tarp G. D., D. D. ir J. D., dalyje dėl 1,335 ha žemės sklypo dovanojimo bei 2002 m. kovo 4 d. pirkimo-pardavimo sutartį (reg. Nr. 1740), sudarytą tarp M. K. ir H. D..

Grąžinti šiais sandoriais perleistus žemės sklypus valstybės nuosavybėn.

Priteisti iš M. K. 500 Lt H. D..

Priteisti ieškovei I. K.: - iš G. D. ir J. D. po 1 228,29 Lt žyminio mokesčio bei po 500 Lt išlaidų už advokato pagalbą, - iš M. K. ir H. D. po 1 004,97 Lt žyminio mokesčio ir po 500 Lt išlaidų už advokato pagalbą.

Priteisti iš G. D., J. D., M. K., H. D. po 11 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu, valstybei.

Sprendimui įsiteisėjus panaikinti laikinąsias apsaugos priemones (Turto arešto akto numeris Nr. 1005001366).

Įsiteisėjusį teismo sprendimą išsiųsti VĮ Registrų centras.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui paduodant apeliacinį skundą Vilniaus apygardos teisme.