- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-05-18
- Bylos Nr.
- 1A-277/2006
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Svajūnas Knizleris (pirm.), Kęstutis Jucys, Valdimaras Bavėjanas
- Nuteistasis
- S. Š.
- Advokatai
- Vladimiras Buslovičius
- Kategorijos
- 1.2.3.1Nužudymas (BK 129 str. 1 d.)
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. kovo 6 d. nuosprendžio, kuriuo S. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 129 str. 1 d. laisvės atėmimu devyneriems metams. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.
Aprašomoji dalis
nustatė:
S. Š. nuteistas už tai, kad 2005 m. rugpjūčio 20 d., laikotarpyje tarp 11 val. 30 min. iki 15 val. B. K. priklausančiame gyvenamajame name, esančiame Visinčios k., Pabarės sen., Šalčininkų r., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, asmeninio konflikto su T. K. metu, sudavė pastarajam ranka tris smūgius į galvą, padarydamas nubrozdinimą su paviršine žaizda kairio smilkinio srityje, nubrozdinimą pakaušio kairėje, kraujosruvą apatinės lūpos gleivinėje, kairės plaštakos nugariniame paviršiuje, smūgį į pilvą, keturis smūgius į dešinę koją, padarydamas poodines kraujosruvas pilvo kairėje pusėje, dešinėje šlaunyje, vieną smūgį nenustatytu daiktu į galvą, padarydamas kiaurinę muštinę žaizdą kairiajame momenyje ir jos projekcijoje esantį kairiojo momenkaulio įspaustinį lūžį. Dėl ūmaus išorinio nukraujavimo iš muštinės kairiojo momens žaizdos T. K. mirė, t.y. S. Š. padarė nusikaltimą, numatytą BK 129 str. 1d.
Šalies argumentai
Nuteistasis S. Š. apeliaciniame skunde prašo panaikinti 2006 m. kovo 6 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendį ir bylą nutraukti.
Mano, kad apkaltinamasis nuosprendis priimtas neįrodžius jo kaltės - byloje nėra surinkta neginčijamų įrodymų, kurie neabejotinai patvirtintų kaltinimo pagrįstumą. Teismas padarė išvadas, teisingai ir tinkamai neįvertinęs faktinių bylos aplinkybių, o būtent: nenustatęs T. K. mirtį sukėlusio galvos sužalojimo - žaizdos ir momenkaulio lūžio padarymo mechanizmo ir nusikaltimo įrankio, neatmetė galimybės, kad T. K. galėjo susižaloti griūdamas ir atsitrenkdamas į tyrimo nenustatytą kietą, plokščią, ribotą, stačiakampio formos daiktą, kuris nebūtinai turėjo būti B. K. priklausančiame name, o apelianto įvykio neprisiminimą vertino, kaip gynybinę poziciją, siekiant išvengti atsakomybės. Be to, apeliantas nurodo, kad atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą kyla, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys, tačiau, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką, todėl teismo išvada, kad jis yra kaltas dėl T. K. mirties, kelia pagrįstų abejonių, kurios, apelianto nuomone, remiantis nekaltumo prezumpcijos principu, turi būti vertinamos jo naudai. Nuteistasis taip pat teigia, jog savo pusbrolio jis nežudė ir yra suinteresuotas, kad baudžiamojoje byloje būtų nustatyta tiesa.
Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistojo S. Š. gynėjas prašė jo ginamojo apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroras – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.
Apygardos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nuteistajam S. Š. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes bei pagrįstai jį nuteisė pagal BK 129 str. 1 d., kas nepagrįstai ginčijama nuteistojo apeliaciniame skunde. S. Š. kaltė įrodyta K. K. , Tr. K. , J. A. ir kitų liudytojų parodymais, iš dalies paties nuteistojo parodymais, specialistų išvadomis ir kitais apygardos teismo nuosprendyje išsamiai aptartais įrodymais.
Liudytoja Tr. K. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nuosekliai parodė, kad 2005 m. rugpjūčio 20 d. apie 11 val. 30 min. kartu su savo vyru K. K. ir bitininku J. A. atvažiavo sutvarkyti medų į Visinčios kaime esančią sodybą, kur gyveno vyro brolis T. K. kartu su pusbroliu S. Š. Matė, kad abu vyrai buvo sveiki. Ji nuėjo į vasarinę virtuvę, J. A. – prie avilių, esančių netoli namo, iš dešinės pusės, o vyras nuėjo į namą. Dirbo iki 15 val. Apie 15 val. nuėjo į namą paimti stiklainio medui supilti, tačiau aptiko, kad lauko durys yra užrakintos, kas jai pasirodė keista, nes, pasak liudytojos, atvykus giminėms, T. K. niekada nerakino durų. Ji ilgai ir stipriai beldė į duris. Po kiek laiko jai duris atidarė S. Š. Pastebėjo, kad ant S. Š. rankos, taip pat kambaryje ant grindų ir spintelės yra kraujo. Jai paklausus, iš kur tai, S. Š. atsakė, kad susižeidė ranką. Paklaususi jo, kur T. K. , S. Š. atsakė, kad šis miega. Nuėjusi į miegamojo kambarį pamatė, kad T. K. guli lovoje kruvinas, tuomet išsigandusi pakvietė vyrą, kuris atėjęs iškvietė greitąją medicininę pagalbą (t.1, b.l. 108-110; t.2, b.l. 86-88). Šie liudytojos parodymai iš esmės sutampa su liudytojų K. K. ir J. A. parodymais. Visi trys liudytojai teisme taip pat paaiškino, jog jiems darbuojantis, iki 15 val., kai Tr. K. nuėjo į namą stiklainio, niekas kitas į namą užėjęs nebuvo (t.2, b.l. 84-85, 90). Pats S. Š. teisme patvirtino, jog konflikto metu jie namuose su T. K. buvo dviese (t.2, b.l.- 82). Taigi, išskyrus nuteistąjį, nieko kito su T. K. jo sužalojimo metu namuose nebuvo.
Remiantis liudytojų B. S. , A. C. , A. V. parodymais, T. K. ir anksčiau skundėsi S. Š. smurtaujant prieš jį. Atkreiptinas dėmesys, jog ir pats nuteistasis prisipažino, kad būdamas neblaivus, jei supyksta, gali muštis. Tačiau duodamas parodymus, nuoseklus nebuvo, kaltu neprisipažino, nors neneigė tarp jo ir nukentėjusiojo buvus konfliktui. Pirmosios apklausos metu S.Š. teigė nieko neprisimenąs, nes įvykio metu buvo labai girtas. Papildomų apklausų metu S. Š. parodė prisimenantis, tik kad, susėdę išgėrinėti, jie su T. K. kalbėjo pakeltais tonais. Dar vėliau papildomai paaiškino, kad prisimena, jog išgertuvių metu tarp jo ir T. K. kilo konfliktas, kurio metu jis ir T. K. ruošėsi eiti miegoti, kai jis, supykęs, pastūmė T. K. ant lovos, bet, ar pastarasis susitrenkė galvą į lovos rėmą, nematė (1 t. b.l. 37-38, 40-41, 44). Be to, skirtingiems liudytojams S.Š. skirtingai aiškino įvykio aplinkybes: liudytojas K. K. parodė, jog paklausus S. Š. , kas atsitiko, šis atsakė nieko nežinąs, neva T. K. susižalojo pats (t.1, b.l. 106-107); pagal liudytojo J.A. parodymus, iškvietus greitąją medicininę pagalbą, S. Š. jam sakė, kad tai jau ne pirmas kartas, nieko baisaus, viskas bus gerai (t.1, b.l. 111-112); liudytojai Tr. K. į klausimą, iš kur ant grindų ir ant spintelės atsirado kraujas, sakė susižeidęs ranką, tačiau ranką jis buvo susižeidęs kelias dienas iki įvykio. Įvertinęs tai, apygardos teismas pagrįstai nuosprendyje konstatavo, kad S. Š. , bendraudamas su liudytojais netrukus po įvykio, orientavosi situacijoje, gerai suvokė realybę. Be to, remiantis teismo psichiatrijos ekspertize (aktas Nr.110), S. Š. nei jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo metu, nei po jo lėtiniu psichikos sutrikimu (psichikos liga) nesirgo ir nebuvo laikino psichikos sutrikimo būsenoje; dėl psichikos būklės jis galėjo visiškai suvokti pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį (savo veiksmų esmę) ir valdyti savo veiksmus, o jam diagnozuoti psichikos ir elgesio sutrikimai, vartojant alkoholį, netrukdo suvokti savo veiksmų esmės ir jų valdyti (1 t. b.l. 165-166). Todėl S. Š. įvykių neprisiminimas pagrįstai teismo įvertintas, kaip gynybinė pozicija, siekiant išvengti atsakomybės.
Iš Teismo medicinos specialisto išvados Nr.M1854/05 (01) matyti, kad T. K. mirtis įvyko dėl galvos sumušimo, ko pasekoje, buvo padaryta muštinė žaizda kairiajame momenyje ir kairiojo momenkaulio įspaustinis lūžis. Dėl ūmaus išorinio nukraujavimo iš muštinės kairiojo momens žaizdos, įvyko mirtis. T. K. lavone rasti sužalojimai - kiaurinė žaizda kairiajame momenyje ir jos projekcijoje esantis kairiojo momenkaulio įspaustinis lūžis, nubrozdinimas su paviršine žaizda kairio smilkinio srityje, nubrozdinimas pakaušio kairėje pusėje ir dešinėje blauzdoje, poodinės kraujosruvos pilvo kairėje pusėje, kairės plaštakos nugariniame paviršiuje ir dešinėje šlaunyje, kurių morfologiniai požymiai rodo, kad jie padaryti maždaug vienu metu, paros bėgyje iki mirties, paveikus kietais, bukais, riboto paviršiaus daiktais. Poodinės kraujosruvos plaštakos nugariniame paviršiuje galėjo būti padarytos ginantis ir rankomis užsidengiant nuo smūgių. T. K. lavono kairiojo momens odos žaizda ir kairiojo momenkaulio įspaustinis lūžis yra muštiniai, padaryti vienu trauminiu poveikiu, plokščiu, ribotu, panašiau stačiakampio formos daiktu ar įrankiu. (1 t. b.l. 123-127). Ir, nors byloje nebuvo nustatytas įrankis, kuriuo galėjo būti padaryti šie sužalojimai, nes, remiantis specialisto išvada Nr. MK 253/05 (01) dėl įrankio identifikacijos, sužalojimuose užsifiksavę požymiai yra tik plačios grupinės priklausomybės lygio (t.1, b.l. 148-154), teismo posėdyje dalyvavęs teismo medicinos specialistas Giedrius Kisielius paaiškino, kad kiaurinė muštinė žaizda kairiajame momenyje ir kairiojo momenkaulio lūžis, kurių pasekoje T. K. mirė, padaryti suduodant smūgį, o negriūnant ar atsitrenkiant į kietus paviršius. Taigi, priešingai, negu apeliaciniame skunde nurodo nuteistasis, byloje buvo nustatytas T. K. mirtį sukėlusio galvos sužalojimo - žaizdos ir momenkaulio lūžio padarymo mechanizmas, o įvertinus daugybinių muštinių sužalojimų pobūdį, pagrįstai atmesta ir prielaidą, kad T. K. galėjo susižaloti griūdamas ir atsitrenkdamas į tyrimo nenustatytą daiktą. Šios bylos aplinkybės išsamiai aptartos ir apygardos teismo nuosprendyje, padarytos išvados teisėjų kolegijai nekelia abejonių.
Kolegija daro išvadą, kad, įvertinęs visas bylos aplinkybes, atmetęs galimybę, jog nukentėjusįjį galėjo sužaloti kitas asmuo, ir paneigęs versiją, jog nukentėjusysis griūdamas galėjo susižaloti pats, apygardos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad išgertuvių ir konflikto metu mirtinus sužalojimus T. K. padarė ne kas kitas, bet S. Š. ir jo veiką kvalifikavo pagal BK 129 str. 1d.
S. Š. konflikto metu smūgiuodamas į svarbią gyvybei nukentėjusiojo kūno vietą – galvą, ir tuo padarydamas sužalojimą, sukėlusį nukentėjusiojo mirtį, suprato savo veiksmų pavojingumą, galimybę sukelti sunkias, net ir mirtinas pasekmes. Iš bylos medžiagos matyti, kad S. Š. mirtinų pasekmių nenorėjo (liudytojui J. A. sake, kad tai jau ne pirmas kartas, nieko baisaus, viskas bus gerai), tačiau sąmoningai leido joms kilti, t.y. T. K. nužudė, veikdamas netiesiogine tyčia.
Kolegijos nuomone, teismas atsižvelgė į visus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus - padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos stadiją, nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybe, ir S. Š. paskyrė tinkamą bausmę. S. Š. padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 11 str.), sukėlusį negrąžinamas pasekmes. Ir nors S. Š. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, o jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra ta, kad nusikaltimą jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, tačiau, įvertinęs tai, kad S. Š. nusikalto pirmą kartą, nusikaltimą padarė veikdamas netiesiogine tyčia, teismas skyrė laisvės atėmimo bausmę, mažesnę nei straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytas bausmės vidurkis – laisvės atėmimą devyneriems metams. Skirdamas šią bausmę, apygardos teismas BK 54 str. ir 61 str. reikalavimų nepažeidė.
Apygardos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo S. Š. apeliacinį skundą atmesti.