Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2009-03-02 · Administracinė byla Nr. A-261-1302-09

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-03-02
Bylos Nr.
A-261-1302-09
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Roma Sabina Alimienė (pirm.), Romanas Klišauskas, Stasys Gagys (pran.)
Pareiškėjas
G. M.
Atsakovas
Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai
Advokatai
Kristina Čeredničenkaitė
Administracinė byla Nr. A-261-1302/2009Procesinio sprendimo kategorija 38; 79.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. kovo 2 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės (kolegijos pirmininkė), Romano Klišausko ir Stasio Gagio (pranešėjas),

sekretoriaujant Ilonai Kovger,

dalyvaujant pareiškėjo atstovei advokatei Kristinai Čeredničenkaitei, atsakovo atstovei Julianai Ostruch,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. M. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl įsakymo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

G. M. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti 2007 m. rugsėjo 28 d. LR teisingumo ministro įsakymą Nr.7P-94 (toliau – ir Įsakymas).

Skunde nurodė, kad LR teisingumo ministras Įsakymu nuo 2007 m. spalio 1 d. atleido G. M. iš antstolio pareigų, neįgijus LR antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto išsilavinimo, ir informavo, kad jis išbraukiamas iš Lietuvos antstolių sąrašo. Mano, kad šiuo Įsakymu buvo pažeisti LR Konstitucijoje įtvirtinti teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo principai bei LR antstolių įstatymo nuostatos.

Įstatymų leidėjo inicijuota antstolių statuso 2000-2007 metų reforma, pagal kurią didelė dalis teismo antstolių nebegali būti antstoliais, pažeidžia teismo antstolio, su turimu išsilavinimu neterminuotai priimto į darbą 1990-2000 metais, teisėtus lūkesčius nepertraukiamai tęsti pradėtą veiklą. Vykdant reformą, turi būti laikomasi asmens teisėtų lūkesčių principo, t. y. ji turi vykti palaipsniui ir per protingą pereinamąjį laikotarpį. Besąlygiška reforma, t. y. nenumatanti jokių išimčių, turėtų būti vertinama kaip teisės spraga, nesuderinta su LR Konstitucija.

Šalies argumentai

Pareiškėjas nurodė, kad 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojo LR antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje numatytas reikalavimas, pagal kurį antstoliu gali būti Lietuvos Respublikos pilietis, turintis aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą, šio reikalavimo taikymą numatant nuo 2007 m. spalio 1 d. Įstatymu nustatytas laikotarpis, per kurį antstolis, neturintis reikiamo išsilavinimo ir norintis tęsti antstolio veiklą, privalo jį įgyti, yra nepakankamas, o įstatymas neišbaigtas, nes nunematė jokių objektyviai galinčių kilti situacijų, kurios gali sutrukdyti laiku įgyti įstatyme nustatytą išsilavinimą.

G. M. paaiškino, kad nuo 1995 metų dirbo teismo antstoliu, o po teismo antstolių institucinės reformos, t. y. nuo 2003 m. sausio 1 d. , pradėjo dirbti antstoliu. 2002 metais LR teisingumo ministerijoje jis išlaikė antstolio kvalifikacinį egzaminą ir laimėjo viešą konkursą. Dar kartą LR teisingumo ministerijoje buvo atestuotas 2006 metais. G. M. paaiškino, kad LR teisingumo ministerija jo profesinį vertinimą ir kvalifikacijos pripažinimą jau yra atlikusi ir iki 2007 m. spalio 1 d. jis buvo pripažintas tinkamu dirbti antstoliu. Pradėjus dirbti antstoliu, reikėjo įkurti antstolio kontorą, nuomoti patalpas, mokėti darbo užmokestį, o kontoros pajamos buvo nedidelės. Dėl tokių nepalankių aplinkybių G. M. buvo priverstas sustabdyti vientisas 6 metų neakivaizdines studijas Vilniaus universitete, vėliau keisti jas į bakalauro studijas Mykolo Romerio universitete. Šiuo metu pareiškėjas studijuoja Mykolo Romerio universitete ketvirtajame kurse.

G. M. paaiškino, kad LR antstolių įstatymas ir LR antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymas (toliau – Įgyvendinimo įstatymas) reglamentuoja antstolio įgaliojimų pabaigą. LR antstolių įstatymo 12 straipsnyje pateikiamas baigtinis antstolio įgaliojimų pasibaigimo atvejų sąrašas. Šis įstatymas laikytinas specialiuoju. Kaip matyti iš LR antstolių įstatymo 12 straipsnyje pateikto baigtinio antstolių įgaliojimų pasibaigimo sąrašo, jame nenumatyta tokio atleidimo pagrindo, pagal kurį G. M. buvo atleistas, t. y. iki 2007 m. spalio 1 d. neįgijus LR antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavimo. Tai reiškia, kad nurodytuose įstatymuose yra įtvirtintos viena kitai prieštaraujančios nuostatos, todėl Įsakymas, kuris remiasi Įgyvendinimo įstatymo nuostatomis, prieštarauja LR antstolių įstatymui, yra nepagrįstas ir naikintinas, nes prieštarauja teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo principams.

Teisminio nagrinėjimo metu G. M. pateikė prašymą sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į LR Konstitucinį Teismą, t. y. prašydamas ištirti: ar LR Seimo 2000 m. spalio 10 d. priimto LR teismo antstolių įgyvendinimo įstatymo (Žin., 2000, Nr.92-2847) 2 straipsnio 1 dalies nuostata „Per septynerius metus nuo Lietuvos Respublikos teismo antstolių įstatymo įsigaliojimo teismo antstoliai, neturintys tinkamo išsilavinimo, turi įgyti išsilavinimą, numatytą Lietuvos Respublikos teismo antstolių įstatymo 7 straipsnyje“ ir 2 straipsnio 2 dalies nuostata „Jeigu per šio straipsnio 1 dalyje nustatytą laiką asmuo neįgyja tinkamo išsilavinimo, jis laikomas praradusiu karjeros statutinio valstybės tarnautojo statusą ir atleidžiamas iš teismo antstolio tarnybos” neprieštarauja LR Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių apsaugos ir atsakingo valdymo principams; ar LR Seimo 2002 m. gegužės 9 d. priimto Įgyvendinimo įstatymo (Žin., 2002, Nr. 53-2043) 5 straipsnio 1 dalies nuostata „Teismo antstoliams, kurie buvo įrašyti į <...> Lietuvos antstolių sąrašą, Antstolių įstatymo 4 straipsnyje nustatyto išsilavinimo reikalavimas netaikomas iki 2007 m. spalio 1 d.“ neprieštarauja LR Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių apsaugos ir atsakingo valdymo principams; ar LR Seimo 2002 m. gegužės 9 d. priimto Įgyvendinimo įstatymo (Žin., 2002, Nr. 53-2043) 5 straipsnio 2 dalies nuostata „Antstolis, iki 2007 m. spalio 1 d. neįgijęs Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto išsilavinimo, atleidžiamas iš antstolių“ neprieštarauja LR Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių apsaugos ir atsakingo valdymo principams.

Šalies argumentai

Atsakovė LR teisingumo ministerija (toliau – ir atsakovė, Ministerija) su skundu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Atsiliepime į skundą nurodė, kad LR antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad antstoliu gali būti skiriamas nepriekaištingos reputacijos Lietuvos Respublikos pilietis, turintis aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą (vienpakopį, bakalauro, magistro), ne mažiau kaip vienerius metus buvęs antstolio padėjėju ir laimėjęs viešą konkursą arba ne mažiau kaip penkerius metus dirbęs teisinį darbą ir laimėjęs viešą konkursą. Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismo antstoliams, kurie buvo įrašyti į antstolių rezervą ir į Lietuvos antstolių sąrašą LR antstolių įstatymo 4 straipsnyje nustatyto išsilavinimo reikalavimas netaikomas iki 2007 m. spalio 1 d. Šio straipsnio 2 dalyje imperatyviai nustatyta, kad antstolis, iki 2007 m. spalio 1 d. neįgijęs LR antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto išsilavinimo, atleidžiamas iš antstolių. LR antstolių įstatymo 12 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad antstolis atleidžiamas LR teisingumo ministro įsakymu.

Ministerija paaiškino, kad G. M. iki 2007 m. spalio 1 d. Ministerijai nepateikė LR antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatytą išsilavinimą patvirtinančio dokumento, todėl LR teisingumo ministras turėjo įstatymo nustatytą pareigą atleisti G. M. iš antstolių, t. y. Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas.

Ministerija paaiškino, jog esant Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nustatytai pareigai įgyti reikalaujamą išsilavinimą, netaikomi reikalavimai dėl įspėjimo prieš atleidžiant dėl atestavimo ar kitokių procedūrų, kurių būtina laikytis kitais atleidimo iš pareigų atvejais, kadangi pati norma turi įspėjamąją reikšmę. Aplinkybė, kad specialus antstolių atleidimo iš pareigų pagrindas yra nustatytas Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje, nėra aplinkybė, dėl kurios šis atleidimo iš pareigų pagrindas negali būti taikomas ar vertintinas kaip prieštaraujantis LR antstolių įstatymo 12 straipsnio 2 daliai, kad Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnyje yra nustatyta išimtis antstoliams dėl LR antstolių įstatymo 4 straipsnyje nustatyto išsilavinimo reikalavimo taikymo, todėl būtent šiame straipsnyje yra nustatytas specialus išimtinis atleidimo iš antstolių pagrindas. Taigi, nėra teisinio pagrindo manyti, kad LR teisingumo ministro Įsakymas prieštarauja LR antstolių įstatymo 12 straipsnio 2 daliai.

Teisminio nagrinėjimo metu Ministerijos atstovė prašė netenkinti ir prašymo kreiptis į LR Konstitucinį Teismą, kadangi nėra tam pagrindo.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. vasario 19 d. sprendimu pareiškėjo G. M. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad LR teisingumo ministras 2007 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr.7P-94 „Dėl antstolio G. M. įgaliojimų pasibaigimo“ atleido antstolį G. M. 2007 m. spalio 1 d. iš antstolių, neįgijus LR antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto išsilavinimo (b.l. 7).

G. M. dirbti antstoliu buvo paskirtas 2003 m. sausio 3 d. (b.l. 39). Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto 2006 m. birželio 21 d. pažyma apie studijas Nr.17T7-94 (b.l. 44) patvirtina, kad G. M. yra Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto pagrindinių neakivaizdinių studijų III kurso studentas; studijas pradėjo 2006 m. gegužės 15 d. numatomas studijų baigimo laikas 2007 m. liepos 1 d.

Byloje yra kilęs ginčas, ar Ministerija, vadovaudamasi Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis bei LR antstolių įstatymo 12 straipsnio 3 dalis, ir priėmusi Įsakymą, kuriuo atleido antstolį G. M. iš antstolių nuo 2007 m. spalio 1 d., neįgijus LR antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto išsilavinimo, bei išbraukė jį iš Lietuvos antstolių sąrašo, veikė teisėtai ir pagrįstai.

Teismas nurodė, 2002 m. gegužės 9 d. LR antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad antstoliu gali būti skiriamas nepriekaištingos reputacijos Lietuvos Respublikos pilietis, turintis aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą (vienpakopį, bakalauro, magistro), ne mažiau kaip vienerius metus buvęs antstolio padėjėju ir laimėjęs viešą konkursą arba ne mažiau kaip penkerius metus dirbęs teisinį darbą ir laimėjęs viešą konkursą. Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismo antstoliams, kurie buvo įrašyti į antstolių rezervą ir į Lietuvos antstolių sąrašą, LR antstolių įstatymo 4 straipsnyje nustatyto išsilavinimo reikalavimas netaikomas iki 2007 m. spalio 1 d. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad antstolis, iki 2007 m. spalio 1 d. neįgijęs LR antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto išsilavinimo, atleidžiamas iš antstolių.

Pagal LR aukštojo mokslo įstatymo 2 straipsnio 1 dalį aukštasis išsilavinimas apibrėžiamas kaip išsilavinimas, įgytas baigus pagrindines arba vientisąsias studijas Lietuvos aukštojoje mokykloje arba lygiavertes studijas užsienio aukštojoje mokykloje.

Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas nėra įgijęs aukštojo išsilavinimo LR aukštojo mokslo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies prasme (šio fakto neneigia ir pats G. M.). Iki įstatymo nustatytos datos pareiškėjas nepateikė reikiamą išsilavinimą patvirtinančio dokumento, t. y. neįvykdė LR antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatos dėl reikalavimo antstoliui turėti aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą, kurį pagal Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį turėjo įgyti iki 2007 m. spalio 1 d. Teismas konstatavo, kad vadovaudamasis Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi bei LR antstolių įstatymo 12 straipsnio 3 dalimi LR teisingumo ministras Įsakymu teisėtai atleido antstolį G. M. iš antstolio pareigų.

Teismas pažymėjo, kad LR antstolių įstatymo 12 straipsnyje pateiktas antstolių atleidimo iš pareigų pagrindų sąrašas. Tuo tarpu Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnyje yra nustatytas reikalavimas teismo antstoliams iki 2007 m. spalio 1 d. įgyti LR antstolių įstatymo 4 straipsnyje nustatytą išsilavinimą ir šio reikalavimų neįvykdymo pasekmė - atleidimas iš antstolių. Išdėstytos įstatymų nuostatos nėra konkuruojančios, nes jose yra nustatomi reikalavimai dviems skirtingoms asmenų grupėms: teismo antstoliams, kurie buvo įrašyti į antstolių rezervą ir į Lietuvos antstolių sąrašą, ir antstoliams, kurie pradėjo veiklą įsigaliojus LR antstolių įstatymui bei atitiko visus antstoliams keliamus reikalavimus, taip pat, ir išsilavinimo reikalavimą. Teismas padarė išvadą, kad pereinamojo laikotarpio ir teisinių pasekmių jam pasibaigus nustatymas Įgyvendinimo įstatyme neprieštarauja LR antstolių įstatymui.

Teismas nurodė, kad 2000 m. spalio 10 d. LR teismo antstolių įstatymo 7 straipsnyje buvo nustatyta, kad „asmenys, pretenduojantys tapti teismo antstoliais <...> 3) turi turėti teisės magistro, teisės bakalauro arba teisininko profesinį kvalifikacinį laipsnį (vienpakopį teisinį universitetinį išsilavinimą)“. 2000 m. spalio 10 d. LR teismo antstolių įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad per septynerius metus nuo LR teismo antstolių įstatymo įsigaliojimo teismo antstoliai, neturintys tinkamo išsilavinimo, turi įgyti išsilavinimą, numatytą LR teismo antstolių įstatymo 7 straipsnyje. Šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad jeigu per šio straipsnio 1 dalyje nustatytą laiką asmuo neįgyja tinkamo išsilavinimo, jis laikomas praradusiu karjeros statutinio valstybės tarnautojo statusą ir atleidžiamas iš teismo antstolio tarnybos; 3 dalis numatė, kad dirbti teismo antstoliais trejus metus nuo LR teismo antstolių įstatymo įsigaliojimo dienos gali būti priimami asmenys, kurie turi aukštąjį išsilavinimą ir studijuoja siekdami įgyti teisės magistro, teisės bakalauro arba teisininko profesinį kvalifikacinį laipsnį (vienpakopį teisinį universitetinį išsilavinimą). Teismas padarė išvadą, kad teismo antstoliai, įsigaliojus LR teismo antstolio įstatymui, žinojo, kad per septynerius metus nuo įstatymo įsigaliojimo, jie turi įgyti reikiamą išsilavinimą. 2002 m. gegužės 9 d. LR Įgyvendinimo įstatyme buvo nustatyta, kad išsilavinimo reikalavimas netaikomas iki 2007 m. spalio 1 d. Šio pereinamojo laikotarpio trukmė buvo nustatyta, atsižvelgiant į ankstesnį teisinį reguliavimą. Atsižvelgiant į įprastinę teisės krypties studijų trukmę, septynerių metų terminas laikytinas protingu bei pakankamu terminu nustatytam išsilavinimui įgyti.

Teismas padarė išvadą, jog pareiškėjo teiginys, kad jam nebuvo suteiktas protingas terminas išsilavinimui įgyti, todėl buvo pažeistas LR Konstitucijoje įtvirtintas teisėtų lūkesčių principas, yra neteisėtas ir nepagrįstas. Teisminio nagrinėjimo metu pareiškėjas patvirtino, jog apie reikalavimą iki nustatyto termino įgyti išsilavinimą jis žinojo. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad G. M. bandė įgyti reikalaujamą išsilavinimą, t. y. įstojo į Vilniaus universitetą, vėliau studijas tęsė Mykolo Romerio universitete, tačiau iki nustatyto termino aukštojo išsilavinimo neįgijo. G. M. 2002 m. birželio 5 d. buvo Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Vientisųjų neakivaizdinių studijų antro kurso studentas (b.l. 43), tačiau studijų šiame universitete nebaigė ir 2006 m. gegužės 15 d. įstojo į Mykolo Romerio universitetą (b.l. 44). Atsižvelgiant į išdėstytą, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas turėjo galimybę laiku įgyti aukštąjį išsilavinimą, tačiau veikė nerūpestingai, todėl nėra pagrindo tvirtinti, kad Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio nuostatos ir jų pagrindu priimtas Įsakymas pažeidė LR Konstitucijoje įtvirtintą teisėtų lūkesčių principą.

Nagrinėjant bylą teismui nekilo abejonių, kad pareiškėjo nurodyti įstatymai neprieštarauja LR Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių apsaugos ir atsakingo valdymo principams, G. M. argumentai paremti prielaidomis bei samprotavimais, todėl teismas atmetė prašymą kreiptis į LR Konstitucinį Teismą.

III.

Pareiškėjas G. M. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 19 d. sprendimą ir priimti naują – pareiškėjo skundą patenkinti.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

1. Teismas, atsisakydamas pripažinti pareiškėjo atstovo nedalyvavimo posėdyje priežastis svarbiomis, netinkamai įvertino į bylą pateiktus įrodymus, ir taip pažeidė pareiškėjo procesines teises.

Šalies argumentai

2. Pareiškėjas pateikė teismui prašymą kreiptis į Konstitucinį teismą. Posėdyje nedalyvavus pareiškėjo atstovui, negalėjo būti tinkamai apginti pareiškėjo interesai, kadangi advokatas byloje rengė visus procesinius dokumentus, buvo susipažinęs su visomis bylos aplinkybėmis, tačiau neturėjo galimybės pristatyti ir pagrįsti šio prašymo, pateikti teisiškai reikšmingų dokumentų bei papildymų, dėl ko buvo pažeista pareiškėjo teisė į sąžiningą ir objektyvų bylos nagrinėjimą.

3. Nagrinėjant bylą nedalyvaujant atstovui, pareiškėjas negalėjo laiku pateikti teisiškai reikšmingų dokumentų, kurie patvirtina objektyvias priežastis, kurios jam sutrukdė laiku baigti studijas.

4. Teismas į bylos nagrinėjimą neįtraukė trečiuoju suinteresuotu asmeniu antstolės B. Č., kuri Teisingumo ministro 2007 m. spalio 2 d. įsakymu Nr. 7P-121 įpareigota perimti pareiškėjo nebaigtas vykdyti vykdomąsias bylas. Tuo tarpu nagrinėjant administracines bylas Nr. 1-2388-561/2008; Nr. 1-2387-171-2008; Nr. 1-2393-661/2008 antstoliai, įpareigoti perimti atleistų antstolių nebaigtas vykdyti vykdomąsias bylas, buvo įtraukti į bylos nagrinėjimą trečiaisiais suinteresuotais asmenimis, todėl teismas turėjo taikyti vienodas proceso taisykles ir pareiškėjo skundo nagrinėjimo atžvilgiu.

5. Konstitucinis Teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad tuo atveju, jeigu kilus abejonėms dėl byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai teismas nesustabdytų bylos nagrinėjimo ir nesikreiptų į Konstitucinį Teismą, kad šios abejonės būtų pašalintos, ir byloje būtų pritaikytas teisės aktas, kurio atitiktis Konstitucijai kelia abejonių, teismas rizikuotų priimti tokį sprendimą, kuris nebūtų teisingas (2006 m. sausio 16 d.).

6. Teismas nevertino aplinkybių, dėl kurių pareiškėjas nebaigė studijų Vilniaus universiteto Teisės fakultete ir 2006 m. gegužės 15 d. įstojo į Mykolo Romerio universitetą. Teismas nesiaiškino tokių pareiškėjo veiksmų priežasties, netyrė, ar pareiškėjo pasirinkimas tęsti studijas kitame universitete buvo sąlygotas objektyvių ir nuo pareiškėjo rūpestingumo nepriklausančių aplinkybių. Paaiškino, kad dirbdamas antstoliu, tuo pačiu metu turėjo ne tik studijuoti universitete, bet ir prižiūrėti nuolatinės priežiūros reikalaujantį Kaune gyvenantį savo tėvą. Objektyviai negalėdamas toliau tęsti studijų Vilniaus universiteto Teisės fakultete, pareiškėjas 2006 m. gegužės 15 d. įstojo į Mykolo Romerio universitetą. Užskaičius dalį Vilniaus universitete baigtų studijų, pareiškėjas buvo perkeltas į trečiąjį kursą, tačiau dėl didelio darbo krūvio ir paūmėjusios tėvo ligos nesuspėjo laiku įgyti reikiamo išsilavinimo. Studijas pareiškėjas planuoja baigti šiais metais.

7. Teisėtų lūkesčių principas suponuoja įstatymų leidėjo pareigą reformos atveju numatyti ne tik optimalų pereinamąjį laikotarpį, bet ir atitinkamas pateisinamas išlygas kurios leistų kompetentingoms valdymo institucijos išimtinais atvejais motyvuotai pratęsti tokį laikotarpį konkrečiam asmeniui. Įstatymo numatytas įpareigojimas antstoliui įsigyti tam tikrą išsilavinimą neturėtų būti įgyvendinamas besąlygiškai, neatsižvelgiant į kitas asmens teisių ir teisėtų interesų garantijas. Šios bylos kontekste - į asmens teisę bei pareigą rūpintis savo tėvu. 2002 m. gegužės 9 d. priimtas LR Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymas nenumatė išimčių, kurios teisingumo ministrui suteiktų teisę ir nustatytų pareigą atsižvelgti į objektyviai pateisinamas aplinkybes, t. y. pagal argumentuotą antstolio prašymą motyvuotai pratęsti minėtą terminą, kuris baigėsi 2007 m. spalio 1 d. Dėl to galima abejoti, ar minėtos įstatymo normos atitinka Konstitucijoje įtvirtintą teisinės valstybės principą ir jo neatsiejamą elementą- teisėtų lūkesčių apsaugą ir teisinį saugumą.

8. Teisinėje valstybėje panašios bylos turi būti nagrinėjamos panašiai (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas). Iš esmės tas pats turėtų būti taikoma ir valdymo praktikai, t. y. dėl įstatymuose panašiai reglamentuojamų valdymo situacijų turi būti priimami panašūs administraciniai sprendimai. Įstatymo reikalavimai antstoliui dėl išsilavinimo turėtų būti sprendžiami analogiškai kaip tai buvo sprendžiama valstybės tarnautojų bei prokurorų atžvilgiu.

Žemesnės instancijos teismas

Konstitucinis asmenų lygybės principas yra žmogaus prigimtinės teisės būti traktuojamam vienodai su kitais konstitucinė garantija. Jis įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai (Konstitucinio Teismo 1996 m. sausio 24 d. nutarimas). Teismas savo nutarimuose yra ne kartą konstatavęs, kad šio principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant. Įstatymų, reglamentuojančių antstolių, prokurorų ir valstybės tarnautojų atleidimo tvarką ir pagrindus, analizė suteikia pagrindo manyti, kad Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnyje nustatyta antstolių atleidimo tvarka yra griežčiausia ir ji akivaizdžiai diskriminuoja antstolius kitų paminėtų pareigybių atžvilgiu, todėl tokia tvarka yra nesuderinama su konstituciniu asmenų lygybės principu. 2003 m. balandžio 22 d. Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo pakeitimo įstatymą įstatymų leidėjas sudarė prielaidas prokurorams, kurie buvo įpusėję aukštojo mokslo studijas, tačiau dėl objektyvių priežasčių neturėjo galimybės užbaigti studijų per įstatymo nustatytą terminą, išsaugoti darbo vietas. Panašiai buvo išspręstas ir LR Valstybės tarnybos įstatyme nustatytas išsilavinimo įgijimo klausimas. Esant panašiai situacijai sprendžiant Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos klausimus, problema buvo išspręsta, atsižvelgiant į realias suinteresuotų asmenų galimybes. Įstatymas numatė, kad būtino išsilavinimo per nurodytą terminą neįgiję tarnautojai atleidžiami iš valstybės tarnybos, išskyrus valstybės tarnautojus, kuriems iki reikiamo išsilavinimo įgijimo liko mažiau negu pusė šiame straipsnyje nustatyto termino.

9. Teismas nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų apie galimą byloje taikytino LR Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo nuostatų prieštaravimą Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės ir atsakingo valdymo principams. Taigi, teismas pažeidė ABTĮ 87 straipsnio 4 dalį. Teismas įstatymo nuostatų konstitucingumo minėtais aspektais netyrė.

10. Teismas, skirtingai nei kiti Konstitucijos 106 straipsnyje nurodyti subjektai, suabejojus teisės akto (jo dalies) atitiktimi aukštesnės galios teisės aktui, inter alia Konstitucijai, ne tik gali, bet ir privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Teismas, nemotyvuotai atsisakydamas tenkinti Pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, sudarė prielaidas pažeisti Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes, inter alia asmens konstitucines teises, todėl tokie teismo veiksmai negali būti pripažinti teisėtais.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą nurodė, kad vadovaujantis ABTĮ 80 straipsnio 1 dalimi atidėti teismo posėdį yra teismo teisė, bet ne pareiga, o advokato nedalyvavimas teismo posėdyje dėl užimtumo kitoje byloje nėra pripažįstamas svarbia priežastimi, dėl kurios teismas turėtų atidėti teismo posėdį, pagrįstai buvo išnagrinėta dalyvaujant pačiam pareiškėjui. Teismas įvertino pareikštą pareiškėjo prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, o papildomiems dokumentams pateikti pareiškėjas neturėjo jokių kliūčių.

Pareiškėjo pateikto teismui skundo pagrindą sudaro reikalavimas pripažinti negaliojančiu teisingumo ministro 2007 m. rugsėjo 28 d. įsakymą Nr. 7P-94 „Dėl antstolio G. M. įgaliojimų pasibaigimo“, tačiau pareiškėjas neginčija teisingumo ministro 2007 m. spalio 2 d. įsakymo Nr. 7P-121, todėl paskirta šiuo įsakymu perimančia vykdomąsias bylas ir kt. turtą antstolė B. Č. neturi tiesioginio suinteresuotumo šios bylos baigtimi.

Atsižvelgiant į tai, kad teismo sprendimas dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą yra sudedamoji baigiamojo teismo akto dalis, manytume, jog aptariamoje sprendimo dalyje išdėstyta teismo nuomonė dėl pareikšto prašymo, ji pagrįsta nurodytais argumentais. Ta aplinkybė, jog su šiais argumentais pareiškėjas nesutinka ir mano, jog teismas spręsdamas klausimą dėl prašymo, turėjo pasisakyti dėl kiekvieno nurodyto argumento, o teismo sprendimas šioje dalyje yra konkretus, savaime nereiškia, jog teismo sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas.

Šalies argumentai

Pareiškėjo teisė reikšti prašymus proceso metu nėra absoliuti, kadangi prašymai turi būti susiję su nagrinėjamos bylos skundo dalyku (ABTĮ 37, 53, 57 straipsniai ). Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

Pažymėjo, kad pareiškėjo skunde ir apeliaciniame skunde skirtingai aiškinamos termino išsilavinimui įgyti praleidimo priežastys. Tačiau prašyme dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą tiek pateiktame pirmosios instancijos teismui, tiek pateiktame apeliacinės instancijos teismui išdėstyti argumentų faktiškai su šiomis priežastimis nesusiję.

Teisėtų lūkesčių apsauga bei teisinis tikrumas yra neatsiejami teisinės valstybės principo elementai, išplėtoti konstitucinėje jurisprudencijoje. Teisėtų lūkesčių principas reiškia, kad teisinė sistema asmenį įtikina, jog jis pasieks tam tikrą rezultatą, jei veiks vadovaujantis teisės normomis, šie lūkesčiai turi būti apsaugoti esant dviem atvejams: lūkesčiai yra teisėti ir pagrįsti. Esant teisės aktuose nustatytai pareigai atleisti antstolį, 2007 m. spalio 1 d. neatitinkantį Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto išsilavinimo reikalavimo, negalėjo susiklostyti teisėti ir pagrįsti teisinėje valstybėje ginami pareiškėjo lūkesčiai, kad jis nebus atleistas, jeigu ši sąlyga nebus tinkamai įgyvendinta.

Nagrinėjamojoje byloje prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą grindžiamas taip pat ir tuo, kad sprendžiant klausimus dėl prokurorų bei valstybės tarnautojų įgaliojimų pasibaigimo, įstatymų leidėjas priėmė pakeičiančias galiojusius teisės aktus teisės normas ir šiems asmenims laikas aukštojo išsilavinimo įgijimui buvo pratęstas. Todėl daroma išvada, kad ginčijamos teisės normos pažeidžia asmenų lygybės prieš įstatymą principą. Tačiau tokiu atveju yra vertinamas atitikimas ne Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 ir 2 dalies normų su konstituciniais principais ir nuostatomis, bet vertinamos minėto įstatymo bei Prokuratūros ir Valstybės tarnybos įstatymo normos. Šis klausimas yra nežinybingas Konstituciniam Teismui, kadangi vadovaujantis Konstitucija, jis nesprendžia teisės akto atitikties tos pačios galios teisės aktui klausimo (2007 m. gegužės 22 d. sprendimas ir kt), nesprendžia apie įstatymų politikos tobulumą, teisinės sistemos dalies suderinamumą.

Situacija, kai buvo keliami reikalavimai dėl išsilavinimo įgijimo prokurorams ir valstybės tarnautojams nėra identiška, nei faktinių aplinkybių, nei teisinio reguliavimo ypatumų aspektu. Prokurorų, valstybės tarnautojų, antstolių paskirtis, funkcijos, veiklos pagrindai, kiekis ir statusas yra skirtingi. Antstolių darbo krūvis ir darbo rezultatas didelė dalimi priklauso nuo jo veiklos, nuo rizikos ir sėkmės. Be to, Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 7 d. nutarime pažymėta, jog antstolio profesija- tai valstybės kontroliuojama profesija, t. y. toks viešąjį interesą užtikrinančių funkcijų vykdymas, kai tai daro savarankiška profesine (privačia veikla) besiverčiantys asmenys (už atlygį), o jiems šias funkcijas perdavusi valstybė turi kontroliuoti, kaip jos yra įvykdomos.

Konstitucinio Teismo nuomone, skirtingų kategorijų asmenų diferencijuotas teisinis reguliavimas nėra uždraustas ir negali būti laikomas diskriminacija (2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).

Konstitucines nuostatas, jog valstybė laiduoja socialinę paramą ligos atveju ir valstybė rūpinasi žmonių sveikata, pareiškėjas traktuoja plečiamai. Nors pareiškėjas nurodo, kad neturėjo galimybių pabaigti studijas laiku dėl to, kad turėjo prižiūrėti sergantį tėvą, tačiau pareiškėjas nebuvo nutraukęs darbo, neinformavo teisingumo ministro, jog negali vykdyti savo funkcijų, neprašė skirti antstolio atstovo arba pavaduojančio antstolio (Antstolių įstatymo 34, 35 straipsniai) būtent dėl šios priežasties.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apelianto atstovė paaiškino apeliacinio skundo argumentus ir prašė patenkinti apeliacinį skundą.

Taip pat prašė kreiptis į Konstitucinį teismą ištirti teisės aktų atitikimą konstitucijai, kadangi mano, kad Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m gegužės 9 d. priimto Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (Nr.: IX-877, Žin., 2002, Nr. 53-2043) 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata „teismo antstoliams, kurie buvo įrašyti į antstolių rezervą ir į Lietuvos antstolių sąrašą Antstolių įstatymo 4 straipsnyje nustatyto išsilavinimo reikalavimas netaikomas iki 2007 m. spalio 1 d.“ ir 5 straipsnio 2 dalies nuostata „antstolis, iki 2007 m. spalio 1 d. neįgijęs Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto išsilavinimo, atleidžiamas iš antstolių“ gali prieštarauti Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Todėl remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 105 ir 106 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 63, 64 ir 65 straipsniais, Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, 98 straipsnio 1 dalies 4 punktu, prašė teismo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą su prašymu ištirti ar:

Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostata „teismo antstoliams, kurie buvo įrašyti į antstolių rezervą ir į Lietuvos antstolių sąrašą, Antstolių įstatymo 4 straipsnyje nustatyto išsilavinimo reikalavimas netaikomas iki 2007 m. spalio 1 d.“ ir 2 dalies nuostata „antstolis, iki 2007 m. spalio 1 d. neįgijęs Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto išsilavinimo, atleidžiamas iš antstolių" neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių ir atsakingo valdymo principams;

Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostata „teismo antstoliams, kurie buvo įrašyti į antstolių rezervą ir į Lietuvos antstolių sąrašą, Antstolių įstatymo 4 straipsnyje nustatyto išsilavinimo reikalavimas netaikomas iki 2007 m. spalio 1 d." ir 2 dalies nuostata „antstolis, iki 2007 m. spalio 1 d. neįgijęs Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto išsilavinimo, atleidžiamas iš antstolių“ neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalies nuostatai, jog valdžios galias riboja Konstitucija;

Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 5 straipsnio 1 dalies nuostata „teismo antstoliams, kurie buvo įrašyti į antstolių rezervą ir į Lietuvos antstolių sąrašą, Antstolių įstatymo 4 straipsnyje nustatyto išsilavinimo reikalavimas netaikomas iki 2007 m. spalio 1 d.“ ir 2 dalies nuostata „antstolis, iki 2007 m. spalio 1 d. neįgijęs Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto išsilavinimo, atleidžiamas iš antstolių“ neprieštarauja Konstitucijos 52 straipsniui, kuriame numatyta, kad valstybė laiduoja socialinę paramą ligos atveju.

Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 5 straipsnio 1 dalies nuostata „teismo antstoliams, kurie buvo įrašyti į antstolių rezervą ir į Lietuvos antstolių sąrašą, Antstolių įstatymo 4 straipsnyje nustatyto išsilavinimo reikalavimas netaikomas iki 2007 m. spalio 1 d.“ ir 2 dalies nuostata „antstolis, iki 2007 m. spalio 1 d. neįgijęs Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto išsilavinimo, atleidžiamas iš antstolių“ neprieštarauja Konstitucijos 53 straipsniui, kuriame numatyta, kad valstybė rūpinasi žmonių sveikata.

Žemesnės instancijos teismas

Prašymas grindžiamas tuo, kad pareiškėjas antstoliu dirba nuo 1995 metų, t. y. beveik keturiolika metų. Prasidėjus antstolių reformai, įstojo į Mykolo Romerio universiteto Teisės fakultetą 2005 m. rugsėjo 1 d., todėl iki 2007 m. spalio 1 d. nespėjo įgyti reikiamo išsilavinimo ir šiuo metu studijuoja paskutiniame ketvirtajame Mykolo Romerio universiteto kurse ir studijas planuoja baigti 2009 m. liepos 1 d. Šiuo metu yra likę tik valstybiniai egzaminai. Anksčiau įstoti į Mykolo Romerio universitetą nebuvo galimybės, turėjo dirbti, rūpintis sergančiu tėvu.

Mano, kad teismas šioje byloje turi aiškinti ir taikyti Lietuvos Respublikos Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas. Šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalis nustato, kad „teismo antstoliams, kurie buvo įrašyti į antstolių rezervą ir į Lietuvos antstolių sąrašą, Antstolių įstatymo 4 straipsnyje nustatyto išsilavinimo reikalavimas netaikomas iki 2007 m. spalio 1 du. Įstatymo 5 straipsnis 2 dalyje nurodyta, kad „antstolis, iki 2007 m. spalio 1 d. neįgijęs Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto išsilavinimo, atleidžiamas iš antstolių“. Nurodo, kad yra pagrindo manyti, kad minėtos įstatymo nuostatos gali prieštarauti Lietuvos Respublikos Konstitucijai, kadangi jos akivaizdžiai pažeidžia pareiškėjo, kaip antstolio, teisėtus lūkesčius tęsti iki įstatymo įsigaliojimo vykdytą antstolio veiklą.

Nurodo, kad antstolis yra valstybės įgaliotas asmuo, kuriam valstybė suteikia vykdomųjų dokumentų vykdymo, faktinių aplinkybių konstatavimo, dokumentų perdavimo ir kitas įstatymų nustatytas funkcijas (Antstolių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Antstolių veikla skirta įstatymams ir kitiems norminiams aktams įgyvendinti, todėl antstolių veiklos tęstinumas kartu užtikrina ir vykdymo proceso stabilumą bei apsaugo teisėtus daugelio kreditorių interesus. Įstatymų leidėjas beveik penkerius metus po antstolių sistemos reformos (nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2007 m. spalio 1 d.) leido jam, neturinčiam Antstolių įstatyme numatyto teisinio išsilavinimo, vykdyti antstolio funkcijas. Taigi, asmens išsilavinimo trūkumas reformuotos antstolių sistemos veiklos pradžioje, kai buvo itin aktualu, kad nauji teisės aktai, tame tarpe ir nuo 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojęs Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas, reikšmingai reformavęs vykdymo procesą, būtų teisingai taikomi, įstatymų leidėjo nebuvo vertinamas kaip absoliuti kliūtis tapti antstoliu ir vykdyti įstatymų pavestas funkcijas.

Pradėjus dirbti teismo antstoliu dar 1995 metais, pagal tuo metu galiojusius įstatymus išsilavinimas buvo pakankamas norint dirbti antstolio darbą. Pradėjus Antstolių reformą, jis dalyvavo viešame konkurse antstolio vietai Kaišiadorių ir Trakų rajonų apylinkių teismų veiklos teritorijoje užimti ir 2002 metais sėkmingai išlaikė antstolio kvalifikacinį egzaminą, o taip pat sėkmingai buvau atestuotas ir 2006 m.

Pareiškėjas sutinka, kad teisinis išsilavinimas yra reikalingas antstolio veiklai vykdyti ir kad įstatymų leidėjas turėjo objektyvų pagrindą tokį reikalavimą įstatyme numatyti, nors Konstitucijoje tokia būtinybė nėra įtvirtinta. Tačiau tokio naujo reikalavimo (1995 metai, kai pareiškėjas pradėjo dirbti teismo antstoliu, aukštasis teisinis išsilavinimas nebuvo būtinas) įvedimas ir reglamentavimas teisės normose turėtų būti proporcingas reformuojamai padėčiai ir neturėtų pažeisti, kitų konstitucinių teisių, pavyzdžiui, teisės į socialinę paramą ir valstybės rūpestį ligos atveju (Konstitucijos 52 ir 53 straipsniai).

Reikalavimas įgyti reikiamą išsilavinimą neturėtų būti siejamas tik su formaliu termino pasibaigimu, tačiau turėtų objektyviai apimti atitinkamas išimtis ar išlygas, kurias nulemia objektyvios kliūtys, susiję su konstitucinėmis teisėmis ir garantijomis. Tokių išlygų įstatyme nebuvimas vertintinas kaip nesuderinamas su teisinės valstybės principu ir jo neatsiejamu elementu - teisėtų lūkesčių apsauga, teisiniu tikrumu ir teisiniu saugumu.

Šis principas yra suformuotas Konstitucinio teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. liepos 4 d., 2007 m. liepos 5d. ir kituose nutarimuose. Teisėtų lūkesčių apsaugos principas suponuoja asmenų teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos. Konstitucinis teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarime yra konstatavęs, kad pagal šį principą teisinį reguliavimą galima keisti tik laikantis iš anksto nustatytos tvarkos ir nepažeidžiant Konstitucijos principų ir normų, būtina inter alia laikytis principo lex retro non agit, teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių.

Pagal šį principą pareiškėjas pagal tuo metu galiojančius įstatymus, įgijęs teisę dirbti antstolio darbą, įsteigęs antstolio dvi kontoras ir sėkmingai dirbanti šį darbą ilgą laiką (keturiolika metų), turi teisę pagrįstai tikėtis, kad šios teisės bus išlaikytos ir įgyvendinamos, neatsisakant tam tikrų įstatymuose numatytų garantijų.

Atleidus iš darbo dėl neįgyto reikiamo išsilavinimo iki įstatyme nustatyto termino, neatsižvelgiant į jokias priežastis, buvo pažeistas teisinio saugumo principas, nes valstybė neįvykdė savo pareigos užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių subjektų teises, gerbti teisėtus interesus bei teisėtus lūkesčius. Dėl to yra pagrindo teigti,

kad minėtas įstatymas gali prieštarauti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui.

Vadovaujantis teisėtų lūkesčių principu jis turėjo pagrindą tikėtis, kad įstatymų leidėjas, reformuodamas, antstolių veiklą ir įvesdamas papildomus reikalavimus antstoliams (pareigą įsigyti aukštąjį teisinį išsilavinimą, įkurti antstolių kontorą, pereiti prie rinkos ekonomikos veiklos metodų, pareigą apsidrausti ir pan.) numatys pakankamą pereinamąjį laikotarpį, kuris yra

būtinas tokioms permainoms. Penkerių metų terminas aukštajam teisiniam išsilavinimui įgyti negali būti pripažintas pakankamu bei proporcingu. Toks terminas gali būti pakankamas dieninio skyriaus studentams, tačiau jis yra aiškiai nepakankamas aktyviai rinkos sąlygomis dirbančiam antstoliui. Konstituciškai sunku pateisinti, kad minėtose įstatymo normose nėra nustatytas išimčių reglamentavimas, kuris yra būtinas, siekiant apsaugoti konstitucinius principus ir vertybes. Įstatymu nustatant kvalifikacinių reikalavimų didinimą antstoliams, jis turi apimti ir atitinkamas išimtis ar išlygas, kurias nulemia objektyvios aplinkybės, susijusios su konstitucinėmis teisėmis ir garantijomis (pvz., sunki liga ir pan.). Tuo tarpu įstatymų leidėjas nėra numatęs objektyviai galimų situacijų, kurios įstatymo įgyvendinimą atliekančiai valdymo institucijai suteiktų teisę ir pareigą dėl objektyviai pateisinamų priežasčių prailginti terminą išsilavinimui įgyti. Įstatyme nenumatymas jokių išlygų dėl išsilavinimo įgijimo termino pavyzdžiui, dėl ligos, gali būti vertinamas kaip prieštaravimas teisėtų lūkesčių principui.

Šalies argumentai

Pareiškėjas mano, kad kyla pagrįsta abejonė, ar Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos, lemiančios buvusio valstybės tarnautojo teisėtai įgyto statuso praradimą dėl laiku neįgyto reikiamo išsilavinimo be jokių išimčių, net objektyviai pateisinamais atvejais, kai dėl to nėra kaltės, neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam konstituciniam atsakingo valdymo principui (Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. birželio 2 d., 2006 m. balandžio 4 d. nutarimai). Ginčijamos Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo nuostatos taip pat prieštarauja ir Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam visų asmenų lygybės įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams principui.

Pareiškėjas siūlo atsižvelgti į teismo precedento koncepciją, kuri reiškia, kad teisinėje valstybėje panašios bylos turi būti nagrinėjamos panašiai (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas). Iš esmės tą patį reikėtų taikyti ir valdymo praktikai, t. y. dėl įstatymuose panašiai reglamentuojamų valdymo situacijų turi būti priimami panašūs administraciniai sprendimai. Įstatymo reikalavimai dėl išsilavinimo turėtų būti sprendžiami analogiškai kaip tai buvo sprendžiama valstybės tarnautojų bei prokurorų atžvilgiu.

Žemesnės instancijos teismas

Konstitucinis asmenų lygybės principas yra žmogaus prigimtinės teisės būti traktuojamam vienodai su kitais konstitucinė garantija. Jis įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai (Konstitucinio Teismo 1996 m. sausio 24 d. nutarimas). Teismas savo nutarimuose yra ne kartą konstatavęs, kad šio principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant. įstatymų, reglamentuojančių antstolių, prokurorų ir valstybės tarnautojų atleidimo tvarką ir pagrindus, analizė suteikia pagrindo manyti, kad Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnyje nustatyta antstolių atleidimo tvarka yra griežčiausia ir ji akivaizdžiai diskriminuoja antstolius kitų paminėtų pareigybių atžvilgiu, todėl tokia tvarka yra nesuderinama su konstituciniu asmenų lygybės principu.

2003 m. balandžio 22 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo pakeitimo įstatymą. Šio įstatymo 2 straipsnio 7 dalis numatė, kad „Prokuroras, neturintis reikiamo išsilavinimo, turi jį įgyti per trejus metus nuo šio Įstatymo įsigaliojimo dienos. Per nustatytą laiką neįgijęs reikiamo išsilavinimo prokuroras yra atleidžiamas iš tarnybos pagal šio Įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Prokuratūros įstatymo 44 straipsnio l dalies 10 punktą“. Nors įstatyme nustatytas terminas reikiamam išsilavinimui įgyti baigėsi 2006 m. gegužės 1 d., 2006 m. liepos 19 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymą, kuriuo minėta nuostata buvo pakeista, numatant išlygą prokurorams, per įstatymo nustatytą terminą (trejus metus) neįgijusiems reikiamo išsimokslinimo, jeigu iki reikiamo išsilavinimo įgijimo jiems liko mažiau negu pusė šiame straipsnyje nustatyto termino. Tokiu būdu įstatymų leidėjas sudarė prielaidas prokurorams, kurie buvo įpusėję aukštojo mokslo studijas, tačiau dėl objektyvių priežasčių neturėjo galimybės užbaigti studijų per įstatymo nustatytą terminą, išsaugoti darbo vietas.

Panašiai buvo išspręstas ir LR Valstybės tarnybos įstatyme nustatytas išsilavinimo įgijimo klausimas. Esant panašiai situacijai sprendžiant Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos klausimus, problema buvo išspręsta, atsižvelgiant į realias suinteresuotų asmenų galimybes. 1998 m. liepos 8 d. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (Žin., 1999, Nr. 66-2130) 64 straipsnio 2 dalis numatė, kad valstybės tarnautojai, kurie neturi užimamos pareigybės lygiui būtino išsilavinimo, tokį išsilavinimą privalo įgyti per 5 metus nuo šio įstatymo įsigaliojimo, t. y. nuo 1999 m. liepos 1 d. Atsižvelgiant į realius sunkumus dirbti ir studijuoti neakivaizdžiai, 2002 m. balandžio 23 d. priėmus Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymą (Žin., 2002, Nr. 45-1709), jo 9 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad „valstybės tarnautojai, kurie neturi einamoms pareigoms reikiamo išsilavinimo, jį privalo įgyti per penkerius metus nuo Valstybės tarnybos įstatymo (Žin., 1999, Nr. 66-2130) įsigaliojimo. Būtino išsilavinimo per šio straipsnio 1 dalyje nurodytą terminą neįgiję tarnautojai atleidžiami iš valstybės tarnybos, išskyrus valstybės tarnautojus, kuriems iki reikiamo išsilavinimo įgijimo liko mažiau negu pusė šiame straipsnyje nustatyto termino“.

Nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio pirmąją dalį įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs, kyla pagrįsta abejonė, ar nustačius antstoliams trumpesnį terminą privalomojo aukštojo išsilavinimo įgijimui, nei toks terminas buvo suteiktas prokurorams bei atitinkamų kategorijų valstybės tarnautojams ir nenumačius jokių išimčių asmenims, kuriems iki išsilavinimo įgijimo liko mažiau negu pusė įstatyme nustatyto termino, nebuvo padaryta nepagrįsta išimtis dėl antstolių, ir tokiu būdu, nebuvo pažeisti teisingos pilietinės visuomenės, teisinės valstybės bei asmenų lygybės prieš įstatymą principai.

Atsakovo atstovė prašė apeliacinio skundo netenkinti atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytais argumentais.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad LR teisingumo ministras 2007 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr.7P-94 „Dėl antstolio G. M. įgaliojimų pasibaigimo“ pagrįstai atleido apeliantą 2007 m. spalio 1 d. iš antstolių, neįgijus LR antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto išsilavinimo.

Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia tuo, kad teismas, priimdamas sprendimą, netinkamai įvertino faktines aplinkybes bei neteisingai taikė bei aiškino teisės aktus.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas sprendžiant ginčą yra neatsiejamai susiję. Tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamam teisės taikymui, priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagristu. Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl faktinių aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo bei aiškinimo vertintini kartu.

Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje inter alia nustatyta, kad antstoliu gali būti skiriamas nepriekaištingos reputacijos Lietuvos Respublikos pilietis, turintis aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą (vienpakopį, bakalauro, magistro), ne mažiau kaip vienerius metus buvęs antstolio padėjėju ir laimėjęs viešą konkursą arba ne mažiau kaip penkerius metus dirbęs teisinį darbą ir laimėjęs viešą konkursą.

Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis numato, kad teismo antstoliams, kurie buvo įrašyti į antstolių rezervą ir į Lietuvos antstolių sąrašą, Antstolių įstatymo 4 straipsnyje nustatyto išsilavinimo reikalavimas netaikomas iki 2007 m. spalio 1 d., o to paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog antstolis, iki 2007 m. spalio 1 d. neįgijęs Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto išsilavinimo, atleidžiamas iš antstolių.

Teismo antstolių įstatymo (įsigaliojusi redakcija 2000 m. spalio 31 d.) 7 straipsnio 3 punkte buvo nustatyta, kad asmenys, pretenduojantys tapti teismo antstoliais, turi turėti teisės magistro, teisės bakalauro arba teisininko profesinį kvalifikacinį laipsnį (vienpakopį teisinį universitetinį išsilavinimą).

Teismo antstolių įstatymo įgyvendinimo įstatymo (įsigaliojusi redakcija 2000 m. spalio 31 d.) 2 straipsnio 1 dalyje buvo įtvirtinta, kad per septynerius metus nuo Teismo antstolių įstatymo įsigaliojimo teismo antstoliai, neturintys tinkamo išsilavinimo, turi įgyti išsilavinimą, numatytą Lietuvos Respublikos teismo antstolių įstatymo 7 straipsnyje, o to paties straipsnio 2 dalyje buvo numatyta, jog jeigu per šio straipsnio 1 dalyje nustatytą laiką asmuo neįgyja tinkamo išsilavinimo, jis laikomas praradusiu valstybės tarnautojo statusą ir atleidžiamas iš teismo antstolio tarnybos.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėse bylose Nr. A525-1996/2008, Nr. A502-1925/2005 konstatavo, jog, atsižvelgiant į teisėtų lūkesčių apsaugos principą bei vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismo antstoliams (vėliau – antstoliams) nustatyto išsilavinimo įgijimo terminas turi būti skaičiuojamas vadovaujantis Teismo antstolių įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, t. y. iki 2007 m. spalio 31 d.

Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Nurodytomis nutartimis teisėjų kolegija remiasi ir daro išvadą, kad keisti nustatytos praktikos šiose bylose nėra pagrindo.

Mykolo Romerio universiteto teisės fakulteto 2009 m. sausio 8 d. Nr.17T7-261 pažyma patvirtina, kad G. M. yra IV kurso studentas ir baigiamieji egzaminai vyks nuo 2009 m. gegužės 4 d. iki 2009 m. gegužės 23 d. Tokiu būdu apeliantas ginčijamo įsakymo priėmimo metu nebuvo įgijęs privalomo aukštojo teisinio universitetinio išsilavinimo. Todėl jei iki 2007 m. spalio 31 d. jis neįgijo aukštojo teisinio universitetinio išsilavinimo, laikytina, jog apeliantas neatitinka antstolio pareigybei keliamų reikalavimų, dėl ko jis, pagal Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, pagrįstai atleistas iš antstolių. Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio nuostatos laikytinos lex specialis Antstolių įstatymo atžvilgiu, todėl jos taikytinos.

Pareiškėjas, žinodamas iki kada jis turi įgyti reikiamą antstoliui išsilavinimą, privalėjo atitinkamai veikti, kad per nustatytą terminą, t. y. iki 2007 m. spalio 31 d. įgytų tokį išsilavinimą, todėl jo neveikimas ir iš to jam kilusios teisinės pasekmės negali būti pateisintos, anot pareiškėjo, jo teisėtais lūkesčiais, kadangi jokie teisėti lūkesčiai, jog šis terminas bus pratęstas ir bus ilgesnis negu iki 2007 m. spalio 31 negalėjo atsirasti, nes jokie teisės aktai to nenumatė.

Pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą procesinių normų reikalavimų, dėl kurių pažeidimo būtų pagrindas pripažinti, jog dėl to neteisingai buvo išspręsta byla, nepadarė.

Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teismo posėdyje nedalyvavo pareiškėjo atstovas, kuriam apie bylos nagrinėjimą buvo pranešta šaukimu ir šaukimas buvo įteiktas 2008 m. sausio 16 d. (b.l. 47). Atstovas prašyme atidėti bylos nagrinėjimą nurodė, kad vėliau, t. y. 2008 m. sausio 18 d. jis gavo pranešimą, kad turi dalyvauti kito teismo posėdyje (b.l. 50). Ši aplinkybė remiantis ABTĮ 80 straipsniu nėra pagrindas atidėti bylos nagrinėjimą, todėl pagrįstai buvo byla išnagrinėta nedalyvaujant atstovui ir pareiškėjo teisė į gynybą nebuvo pažeista. Jis turėjo galimybę pasirinkti kitą atstovą, o atstovas turėjo galimybę dalyvauti teismo posėdyje, nes tinkamai iš anksto buvo informuotas apie posėdį.

Pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo į bylą įtraukti trečiųjų suinteresuotų asmenų, nes ginčijamas įsakymas apeliaciniame skunde nurodytiems asmenims teisių ir pareigų nesukūria.

Teisėjų kolegija vertina, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teismas dėl jo prašymo privalėjo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Toks prašymas teismui nėra privalomas. Atsisakymą kreiptis į Konstitucinį teismą pirmosios instancijos teismas argumentavo ir su šiais argumentais apeliacinės instancijos teismas sutinka.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu pateiktas prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį teismą nepagrįstas.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog Konstitucinis Teismas 2008 m. sausio 7 d. nutarime yra konstatavęs, kad antstolio profesija – tai valstybės kontroliuojama profesija, t. y. toks viešąjį interesą užtikrinančių funkcijų vykdymas, kai tai daro savarankiška profesine (privačia) veikla besiverčiantys asmenys (už atlygį), o jiems šias funkcijas vykdyti perdavusi valstybė turi kontroliuoti, kaip jos yra vykdomos. Pagal Antstolių įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, antstolis – tai valstybės įgaliotas asmuo, kuriam valstybė suteikia vykdomųjų dokumentų vykdymo, faktinių aplinkybių konstatavimo, dokumentų perdavimo ir kitas įstatymų nustatytas funkcijas. Taigi iš principo antstolis vykdo valstybės jam deleguotas funkcijas. Dėl šios priežasties valstybė, atstovaujama įstatymų leidėjo, nustatydama antstolio statusą bei tam tikrus reikalavimus tokiam statusui įgyti, turi diskrecijos teisę.

Tokiu būdu valstybė turi teisę nustatyti atitinkamus kvalifikacinius reikalavimus antstoliui. Teismo antstolių įstatymo įgyvendinimo įstatymo (įsigaliojusi redakcija 2000 m. spalio 31 d.) 2 straipsnio 1 dalyje buvo įtvirtinta, kad per septynerius metus nuo Teismo antstolių įstatymo įsigaliojimo teismo antstoliai, neturintys tinkamo išsilavinimo, turi įgyti išsilavinimą, numatytą Lietuvos Respublikos teismo antstolių įstatymo 7 straipsnyje.

Nustatytas terminas yra pakankamas, kad įgyti reikalaujamą išsilavinimą ir šis terminas negali būti lyginamas su kitų valstybės institucijų pareigūnams nustatytais išsilavinimo įgijimo trumpesniais terminais, kurie vėliau buvo pratęsti. Todėl konstitucinis lygybės principas nepažeistas.

Įstatymų leidėjas nenustatė aplinkybių, esant kurioms nustatytas terminas įgyti reikalaujamą išsilavinimą gali būti pratęstas. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės nėra svarbios dėl kurių jis neįgijo išsilavinimo, todėl šio ginčo apimtyje nesvarstytina ar įstatymų leidėjas privalėjo tokias išimtis numatyti įstatyme.

Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime yra konstatavęs, kad vienas iš teisėtų lūkesčių apsaugos principo elementų yra teisių, įgytų pagal Konstituciją, Konstitucijai neprieštaraujančius įstatymus ir kitus teisės aktus, apsauga, kad pagal Konstituciją santykiuose su valstybe yra saugomi ir ginami tik tie asmens lūkesčiai, kurie kyla iš pačios Konstitucijos ar iš įstatymų bei kitų teisės aktų, neprieštaraujančių Konstitucijai, kad tik tokie asmens lūkesčiai santykiuose su valstybe laikomi teisėtais ir kad konstitucinė asmens teisėtų lūkesčių apsauga aiškintina neatsiejamai nuo Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, Konstitucijoje įtvirtintos įgytų teisių apsaugos, būtinumo užtikrinti asmens, kuris paklūsta teisei, laikosi įstatymų reikalavimų, pasitikėjimą valstybe ir teise.

Tokiu būdu apeliantas turėjo paklūsti įstatymo reikalavimui ir vykdyti jo nuostatas. Todėl įstatymo jam suteiktas terminas įgyti išsilavinimą nebuvo pažeistas ir tuo pačiu nepažeistas suteiktas teisėtas lūkestis įgyti išsilavinimą.

Esant šioms aplinkybėms prašyme nurodytais pagrindais kreiptis į Konstitucinį teismą nėra pagrindo.

Remiantis išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus reguliuojančius ginčo santykius bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus. Todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

G. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą netenkinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Roma Sabina AlimienėStasys GagysRomanas Klišauskas