Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Egidijaus Bieliūno ir pranešėjos Lidijos Liucijos Žilienės,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. K. įstatyminio atstovo A. K. kasacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2007 m. gegužės 3 d. nuosprendžio, kuriuo D. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos griežtesnės bausmės iš dalies pridėta neatlikta bausmė, paskirta 2006 m. spalio 26 d. nuosprendžiu, ir galutinė subendrinta bausmė nustatyta laisvės atėmimas devyniems mėnesiams. Pagal BK 187 straipsnio 1 dalį D. K. išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 4 d. nutartis, kuria nuteistojo D. K. ir jo įstatyminio atstovo apeliaciniai skundai atmesti.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu E. M., vadovaujantis BK 38 straipsnio 1 dalimi, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui su nukentėjusiuoju susitaikius ir baudžiamoji byla prieš jį nutraukta, nuosprendis dėl jo neskundžiamas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, nuteistojo gynėjo, prašiusio nuteistojo įstatyminio atstovo kasacinį skundą patenkinti, prokurorės, prašiusios nuteistojo įstatyminio atstovo kasacinį skundą atmesti, paaiškinimus,

Aprašomoji dalis

nust a t ė:

D. K. nuteistas už tai, kad jis ir E. M., veikdami bendrai, 2006 m. spalio mėn. iš 28–osios į 29–ąją naktį, tiksliau nenustatytu laiku, iš anksto susitarę, pagrobė A. J. priklausantį 625 Lt vertės automobilį „Opel Record“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini), stovėjusį Kazlų Rūdoje, (duomenys neskelbtini); taip padarė nukentėjusiajam 625 Lt turtinę žalą.

Kasaciniu skundu nuteistojo D. K. įstatyminis atstovas A. K. prašo pakeisti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2007 m. gegužės 3 d. nuosprendį, sušvelninti paskirtą bausmę, o Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 4 d. nutartį panaikinti.

Abiejų instancijų teismai, pažeisdami BPK 20 straipsnį, visiškai netyrė pateiktų įrodymų, kad jo sūnus mokosi, mokykloje apibūdinamas teigiamai, labai gailisi padaręs nusikaltimą, taip pat kad šeimos turtinė padėtis itin sunki, nes kasatorius vienas turi išlaikyti keletą šeimos narių, be to, nuteistasis atsiprašė nukentėjusiojo, jam buvo atleista ir buvo atlyginta nusikaltimu padaryta žala. Kasatorius pabrėžia, kad sūnus pats užsidirbo pinigus ir atlygino visą nukentėjusiajam padarytą žalą. Taigi yra jo sūnaus atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktuose. Tačiau teismas, nors ir pripažino, kad nėra nuteistojo D. K. atsakomybę sunkinančių aplinkybių, netinkamai taikė BK 61 straipsnio 1 dalies nuostatas bei BK 62 straipsnio 1 dalį. Teismai turėjo atsižvelgti į tai, kad nuteistasis D. K. tikrai pasikeitė, suprato klydęs ir tikrai pasitaisys. Jis susirado darbą ir nori padėti savo tėvams, mokosi, dėl paskirtos laisvės atėmimo bausmės jo mokslai nutrūks, be to, kasatoriaus nuomone, tokio amžiaus paaugliui dar blogesnę įtaką gali padaryti nepilnamečių pataisos namai (susiras netinkamų draugų, grįžęs darys naujas nusikalstamas veikas). Kasatorius nurodo, kad teismai, tinkamai ištyrę ir įvertinę šias aplinkybes, pateiktus rašytinius duomenis, atsižvelgę į sunkinančių atsakomybę aplinkybių nebuvimą, galėjo paskirti ir švelnesnę bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, juo labiau kad sankcijoje numatyta ir bauda arba laisvės apribojimas. Taip buvo pažeistos ir BK 54 straipsnio bausmės skyrimo nuostatos bei normos, reglamentuojančios bausmės skyrimą nepilnamečiams (BK XI skyrius). Teismai, nepaisydami BK 80 straipsnyje įtvirtintų nuostatų, paskyrė D. K. pačią griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje. Be to, kasatoriaus nuomone, teismai nuteistajam D. K. galėjo taikyti BK 92 straipsnį ir paskirtos bausmės vykdymą atidėti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo D. K. įstatyminio atstovo A. K. kasacinis skundas atmestinas.

Nuteistojo D. K. nusikalstamai veikai baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadaryta.

Kasacinės bylos nagrinėjimo pagrindas yra netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas ar esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai (BPK 369 straipsnis). Kasacinės instancijos teismas faktinių aplinkybių nenustato, įrodymų iš naujo netiria ir nevertina, o tik remdamasis teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis sprendžia teisės taikymo klausimus (BPK 376 straipsnio 1 dalis).

Dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2, 3, 4 punktų taikymo

Kasatorius nepagrįstai teigia, kad nebuvo pripažinta D. K. atsakomybę lengvinančia aplinkybe jo prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką bei nuoširdus gailėjimasis. Ši aplinkybė lengvinančia buvo pripažinta ir į ją atsižvelgta skiriant bausmę.

Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos tarnybos 2007 m. vasario 5 d. rašte nurodyta, kad kasatorius A. K. dirba UAB (duomenys neskelbtini) betonuotoju, jo pajamos per mėnesį siekia (duomenys neskelbtini). D. K. su E. M. nusikaltimu padarė nukentėjusiajam A. J. 625 Lt turtinę žalą, ikiteisminio tyrimo metu dalį turtinės žalos E. M. nukentėjusiajam atlygino. Turint omenyje, kad šios baudžiamosios bylos tyrimo procesas iki išnagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme truko nuo 2006 m. lapkričio 2 d. iki 2007 m. gegužės 3 d. (t. y. pusę metų), padaryta žala nedidelė, kasatorius dirbo ir gavo pakankamai pajamų, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatoriaus šeimos finansinė būklė nebuvo labai sunki, jis, kaip D. K įstatyminis atstovas, turėjo realią galimybę atlyginti nusikaltimu sūnaus padarytą žalą.

Kasatoriaus teiginys, kad teismai turėjo įvertinti ir atsižvelgti, jog nuteistasis padarė nusikaltimą dėl labai sunkios turtinės padėties, ir tai privalėjo pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 4 punktas) taip pat atmestinas.

Nusikalstama veika, padaryta dėl labai sunkios turtinės padėties, yra aplinkybė, apibūdinanti ne tik objektyvias nusikalstamos veikos padarymo prielaidas, bet ir jos subjektą. Tai tokia situacija, kai kaltininkui susiklostė tokios objektyvios išorinio gyvenimo aplinkybės, kurios padarė tiesioginį poveikį jo elgesio pasirinkimui, t. y. kai kaltininkas pagal savo suvokimą taip įvertina konkrečiai jam susidariusią gyvenimo situaciją, kad išeitį randa tik darydamas nusikalstamą veiką.

Atsižvelgus į kasatoriaus turtinę padėtį, į D. K. gyvenimo sąlygas (pagal Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos tarnybos 2007 m. vasario 5 d. raštą D. K. gyvena kartu su tėvu A. K. nuomojamame dviejų kambarių bute su visais patogumais; jam skirtas atskiras kambarys, yra baldai, tarp jų skirti ir mokymuisi; sūnaus auklėjimu ir išlaikymu rūpinasi tėvas – A. K.) bei į D. K. elgesį po vagystės su pavogtu turtu (pagrobtą automobilį paliko miške; kitą dieną kartu su E. M. nuėję į mišką važinėjosi automobiliu; šiam atsitrenkus į medį ir dėl to nebeužsivedus varikliui, D. K. su E. M. išdaužė automobilio žibintus, langus, išlaužė dureles, išmetė sėdynes, o po kelių dienų D. K. išėmė dujų balioną bei reduktorių, ir, pradūręs degalų baką, automobilį sudegino), laikyti, kad D. K. pastūmėjo padaryti nusikaltimą labai sunki jo turtinė padėtis, nėra pagrindo.

Dėl BK 54 straipsnio, XI skyriaus nuostatų, 62 straipsnio 1 dalies, 3 dalies 3 punkto, 38 straipsnio taikymo

Kasatoriaus argumentai, kad abiejų instancijų teismai netinkamai taikė BK 54 straipsnio ir XI skyriaus nuostatas, nepagrįstai nesvarstė galimybės taikyti BK 62 straipsnio 1 dalį ir už padarytą nusikaltimą paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, atmestini.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs nuteistojo ir nuteistojo įstatyminio atstovo apeliacinius skundus, kuriuose buvo prašoma paskirti švelnesnę bausmės rūšį, apeliuodami į nuteistojo asmenybę apibūdinančius duomenis, kurie pateikti analogiškai kasaciniame skunde (išskyrus BK 59 straipsnio 1 dalies 2, 3, 4 punktų bei 62 straipsnio 1 dalies taikymą), sprendė, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas D. K. bausmę, BK 54 ir 61 straipsnio nuostatas taikė tinkamai, nes įvertino jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį ir pobūdį (nusikaltimas priskiriamas prie apysunkių), asmenybę apibūdinančius duomenis (teisiamas ne pirmą kartą, teistumas neišnykęs, apibūdinamas neigiamai), atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą, jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi, ir paskyrė teisingą bausmę – laisvės atėmimą – kurios dydis neviršija BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje nustatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkio. Kolegija, dar kartą patikrinusi bylos duomenis, nurodė, kad švelninti bausmę, parinkti švelnesnę bausmės rūšį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais (kad mokosi, gailisi padaręs nusikaltimą, atsiprašė nukentėjusiojo ir jis jam atleido, atlygino nukentėjusiajam žalą) nėra pagrindo, atkreipdama ypatingą dėmesį į tai, kad D. K. pradėjo mokytis Kauno statybininkų mokykloje 2006 m. rugsėjo 1 d., tačiau besimokydamas 2006 m. spalio 28–29 d. įvykdė nusikaltimą, kad jis būdamas nepilnametis jau teisiamas ketvirtą kartą ir kad paskutinę nusikalstamą veiką padarė praėjus vos dviem paroms po 2006 m. spalio 26 d. nuosprendžio paskelbimo, kuriuo buvo nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, atidedant paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Šių duomenų pagrindu, kaip to ir reikalaujama BK 91 straipsnio 3 dalyje, kurioje nurodyta, kad terminuotą laisvės atėmimą nepilnamečiui teismas gali skirti, jeigu yra pagrindas manyti, kad kitos rūšies bausmių nepilnamečio nusikalstamiems polinkiams pakeisti nepakanka, kolegija sprendė, kad nuteistasis dėl anksčiau padarytų nusikaltimų jokių išvadų nepadarė, anksčiau padarytos bausmės jo nesulaikė nuo naujų nusikaltimų darymo, nepaveikė jo, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, dėl to D. K. paskirta bausmė savo rūšimi nėra per griežta, atitinka BK 41 straipsnyje nurodytą bausmės paskirtį.

Kasacinės instancijos teismas pažymi, kad jis gali sušvelninti bausmę, jeigu neteisinga bausmė yra susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu (BPK 376 straipsnio 3 dalis).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai individualizavo bausmę D. K., nei savo rūšimi, nei dydžiu ji nėra per griežta. Teisėjų kolegija neturi pagrindo keisti teismų sprendimus ir švelninti bausmę, nes ji paskirta nepažeidžiant BK 54 straipsnyje reglamentuotų bausmės skyrimo pagrindų ir XI skyriaus nuostatų. Šiais motyvais teismų iš esmės pasisakyta dėl ko netaikytinas BK 92 straipsnis ir bausmės vykdymas neatidėtinas.

Kasatoriaus teiginiai dėl galimybės pritaikius BK 62 straipsnio 1 dalį ir 3 dalies 3 punktą paskirti švelnesnę bausmės rūšį, nes BK 178 straipsnio sankcijoje, be laisvės atėmimo bausmės, yra numatytos ir kitos alternatyvios bausmės, atmestini.

Bausmės švelninimo būdas, numatytas BK 62 straipsnio 1 dalies ir 3 dalies 3 punkte, taikytinas tada, kai teismas nustato, kad teisiamajam ir švelniausioji BK straipsnio sankcijoje numatyta bausmės rūšis yra per griežta bausmė. Tačiau BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje, be laisvės atėmimo bausmės, yra numatytos ir kitos alternatyvios bausmės – bauda, areštas, laisvės apribojimas, ir vieną iš jų teismas galėjo parinkti D. K. ir netaikydamas BK 62 straipsnio 1 dalies ir 3 dalies 3 punkto nuostatų, tačiau įvertinęs visas bylos aplinkybes, tarp jų ir teisiamojo asmenybę apibūdinančius duomenis, parinko griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą.

Kasatoriaus teiginys dėl BK 38 straipsnio taikymo galimybės taip pat nepagrįstas.

Tam, kad būtų galimybė taikyti šio straipsnio nuostatas, neužtenka vien to, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikaltimą, savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą ir susitaikė su nukentėjusiuoju, šiuo atveju teismas turi būti įsitikinęs, kad kaltininkas nedarys naujų nusikalstamų veiksmų. Tačiau abiejų instancijų teismai, įvertinę anksčiau aptartas aplinkybes, teisingai sprendė, kad, siekiant pakeisti D. K. elgesį bei pašalinti nusikalstamos veikos padarymo priežastis, turi būti paskirta reali laisvės atėmimo bausmė.

Apeliacinės instancijos teismas nuteistojo įstatyminio atstovo A. K. apeliacinį skundą išnagrinėjo nepažeisdamas BPK 320 straipsnio nuostatų, teismo nutartyje dėl visų esminių apeliacinio skundo argumentų išsamiai ir motyvuotai pasisakyta.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo arba naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo D. K. įstatyminio atstovo A. K. kasacinį skundą atmesti.