- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-06-30
- Bylos Nr.
- A-822-2663-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-00620-2010-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dainius Raižys (pirm.), Stasys Gagys, Skirgailė Žalimienė (pran.)
- Pareiškėjas
- G. K.
- Atsakovas
- Šiaulių
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovui Šiaulių tardymo izoliatoriui dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutarimo Nr. 25/04-584 „Dėl suimtojo nubaudimo“ panaikinimo, tretysis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas G. K. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 2) Šiaulių apygardos administracinio teismo prašė panaikinti Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2010-08-06 nutarimą Nr. 25/04-584 „Dėl suimtojo nubaudimo“. Skunde pareiškėjas G. K. nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2010-08-06 nutarime Nr. 25/04-584 „Dėl suimtojo nubaudimo“ melagingai nurodyta, kad jis bendravo su suimtosiomis, esančiomis kameroje Nr. 33, ir nereagavo į pareigūno reikalavimus liautis bendrauti. G. K. nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūno J. Z. (J. Z.) tarnybinis pranešimas neatitinka tiesos, kadangi paties J. Z. tuo metu, kada pagal tarnybinį pranešimą G. K. bendravo su kameroje esančiomis suimtosiomis, šalia nebuvo, dėl to ir kilo spūstis ir sumaištis prie kameros Nr. 33.
Atsiliepimas
Atsakovas Šiaulių tardymo izoliatorius atsiliepimu prašė pareiškėjo skundo netenkinti ir atmesti kaip nepagrįstą. Vertina, kad G. K. buvo nubaustas teisėtai ir pagrįstai. Atsiliepime nurodė, kad G. K. yra paskirta kardomoji priemonė – suėmimas. 2010 m. liepos 28 d. buvo gautas Šiaulių tardymo izoliatoriaus dieninės pamainos prižiūrėtojo J. Z. tarnybinis pranešimas „Dėl suimtųjų elgesio“, kuriame buvo nurodyta, kad suimtasis G. K. apie 10 val. 50 min. vedamas į pirtį priėjo prie kitos kameros ir bendravo su ten esančiomis suimtosiomis. Į daugkartinius prižiūrėtojo raginimus nutraukti pokalbį suimtasis nereagavo. 2010 m. rugpjūčio 6 d. Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorius, atsižvelgdamas į J. Z. tarnybinį pranešimą, G. K. pasiaiškinimą bei išnagrinėjęs filmuotą medžiagą (joje matyti, kad 10 val. 53 min. 12 sek. G. K. eina koridoriumi, 10 val. 53 min. 18 sek. G. K. prieina prie kameros Nr. 33, 10 val. 53 min. 20 sek. G. K. bendrauja su kameros Nr. 33 suimtosiomis), už Suėmimo vykdymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 2 dalies 2 punkto nuostatų pažeidimą, nepraleidus Suėmimo vykdymo įstatymo 36 straipsnio 4 dalyje nustatyto 10 parų nuobaudos skyrimo termino, 2010 m. rugpjūčio 6 d. priėmė nutarimą Nr. 25/04-584 G. K. skirti nuobaudą – papeikimą. Šį nutarimą G. K. buvo apskundęs Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentui), kuris 2010 m. rugsėjo 8 d. sprendimu paliko galioti Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2010 m. rugpjūčio 8 d. nutarimą Nr. 25/04-584 „Dėl nuteistojo nubaudimo“.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas 2010-12-25 atsiliepimu Nr. 1S-3838 prašė teismo pareiškėjo G. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą. Kalėjimų departamentas nurodė, kad, išnagrinėjęs pareiškėjo G. K. skundą dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2010-08-06 nutarimo Nr. 25/04-584 panaikinimo, mano, jog jis nepagrįstas. Kalėjimų departamentas nagrinėdamas pareiškėjo G. K. skundą nustatė, kad 2010-07-28 apie 10.50 val. vedamas į pirtį G. K. priėjo prie kameros Nr. 33 ir bendravo su ten esančiomis suimtosiomis. Į pareigūnų reikalavimus nutraukti pokalbį nereagavo, tokiu elgesiu pažeidė Suėmimo vykdymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 2 dalies 2 punkto reikalavimus. Kalėjimų departamentas nustatė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorius G. K. nuobaudą paskyrė pagrįstai, laikantis Suėmimo įstatymo 36 straipsnyje nustatytos nuobaudų skyrimo tvarkos, ir jos naikinti nėra pagrindo. Taip pat Kalėjimų departamentas pažymi, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus Apsaugos ir priežiūros skyriaus prižiūrėtojas J. Z., rašydamas tarnybinį pranešimą apie G. K. elgesį, griežtai vadovavosi teisės aktų reikalavimais, apibrėžiančiais jo tarnybinius įgaliojimus, todėl G. K. teiginiai dėl pareigūno melo bei šmeižto jo atžvilgiu neatitinka tikrovės, jo paaiškinimai, kad jis tiesiog buvo priėjęs prie kameros Nr. 33, o ne bendravo su kameroje esančiomis suimtosiomis, tėra išgalvotas pasiteisinimas siekiant palankaus sprendimo.
II.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2010 m. gruodžio 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
Pareiškėjas ginčija Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus nutarimą, kuriuo jam buvo paskirta nuobauda – papeikimas. Nuobauda pareiškėjui paskirta už tai, kad jis 2010 m. liepos 28 d., vedamas į pirtį, priėjo prie kitos kameros ir bendravo su ten esančiomis suimtosiomis, nereagavo į pareigūno nurodymus nutraukti pokalbį, tuo pažeidė Suėmimo vykdymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 2 dalies 2 punkto nuostatas. Suėmimo vykdymo įstatymo 9 straipsnyje nustatyta, kad Suėmimo vykdymo režimas – tai asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygų ir elgesio taisyklių visuma. To paties įstatymo 32 straipsnyje nustatytos suimtųjų pareigos ir jiems taikomi draudimai, šio straipsnio 1 dalyje be kitų suimtųjų pareigų nustatytos pareigos vykdyti įstatymų reikalavimus, laikytis tardymo izoliatoriuje nustatytos vidaus tvarkos, vykdyti tardymo izoliatoriaus administracijos reikalavimus. To paties straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytas draudimas suimtiesiems bendrauti su asmenimis, laikomais kitose kamerose.
G. K. ginčija dvi faktines aplinkybes – kad jis bendravo su kameroje Nr. 33 esančiomis suimtosiomis ir kad pareigūnas J. Z. liepė jam liautis bendravus. Teismo posėdžio metu liudininkas J. Z. nurodė, kad 2010-07-28 vedamas į pirtį G. K. priėjo prie kameros Nr. 33 ir bendravo su ten esančiomis suimtosiomis ir į daugkartinius įspėjimus nebendrauti su kitoje kameroje esančiomis suimtosiomis nereagavo. Teisėjų kolegija patikėjo J. Z. parodymais ir jais remdamasi konstatavo, kad G. K. savo veiksmais pažeidė Suėmimo vykdymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 2 dalies 2 punkto nuostatas ir kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus Apsaugos ir priežiūros skyriaus prižiūrėtojas J. Z., rašydamas tarnybinį pranešimą apie G. K. elgesį, griežtai vadovavosi teisės aktų reikalavimais, apibrėžiančiais jo tarnybinius įgaliojimus. Teisėjų kolegijos nuomone, G. K. teiginys, kad J. Z. tarnybinis pranešimas neatitinka tiesos, nėra pagrįstas jokiais įrodymais ir turi būti atmetamas.
Faktinę aplinkybę, jog G. K. bendravo su kameroje Nr. 33 esančiomis suimtosiomis, patvirtina ir Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2010-10-05 raštu Nr. 14/01-15515 pateiktos vaizdo įrašo kadrų kopijos (b. l. 11), kuriose matyti, kad G. K. eidamas koridoriumi prieina prie kameros durų ir stovi palinkęs link jų, o pareiškėjo skunde minimos sumaišties ir spūsties, trukdančios praeiti į pirtį, nėra.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nustatė, kad G. K. 2010-07-28 eidamas į pirtį sustojo prie kameros Nr. 33, bendravo su ten esančiomis suimtosiomis, nereagavo į pareigūno J. Z. reikalavimus liautis bendravus ir tokiais savo veiksmais pažeidė Suėmimo vykdymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 2 dalies 2 punkto nuostatas. Teismas nenustatė jokių Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutarimo Nr. 25/04-584 „Dėl suimtojo nubaudimo“ panaikinimo pagrindų, jis savo turiniu neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, yra priimtas kompetentingo administravimo subjekto bei jį priimant nebuvo pažeistos taisyklės, turinčios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei nutarimo pagrįstumą, todėl G. K. paskirta nuobauda – papeikimas, teismo vertinimu, yra teisėta ir pagrįsta.
Teismo posėdyje pareiškėjas G. K. nedalyvavo, teismas sprendime pažymėjo, kad pareiškėjui apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, teismo šaukimu. 2010 m. gruodžio 9 d. gautas Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos biuro konvojaus būrio vyriausiojo postinio tarnybinis pranešimas, kad G. K. atsisakė vykti į teismo posėdį, pateiktas Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2010 m. gruodžio 9 d. medicininis pažymėjimas, kuriame konstatuota, kad G. K. pagal sveikatos būklę vykti etapu ir dalyvauti teismo posėdyje gali.
III.
Pareiškėjas G. K. nesutinka su Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 20 d. sprendimu, prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir bylą perduoti tam pačiam teismui nagrinėti. Apeliaciniame skunde pateikia šiuos argumentus:
1. Kategoriškai nesutinka, kad jis atsisakė vykti teismo posėdį, vertina, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnai tyčia sudarė tokias sąlygas, kad jis negalėtų atvykti į posėdį ir būti apklaustas. Vertina, kad buvo šiurkščiai pažeistos jo procesinės teisės.
2. Mano, kad teismas nepagrįstai priėmė sprendimą neišreikalavęs ir neįvertinęs filmuotos pažeidimo medžiagos. Mano, kad teismą suklaidino pateiktos nuotraukos, nes jose neatsispindi įvykio aplinkybės.
3. Vertina, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūno surašytas tarnybinis pranešimas neturi juridinės galios, nes pareiškėjas nėra susipažinęs su jo turiniu, be to, šio tarnybinio pranešimo teisėtumas nėra bei patvirtintas Šiaulių tardymo izoliatoriaus viršininko.
Atsiliepimas
Tretysis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti. Vertina, kad teismo sprendimas yra pagrįstas, priimtas išsamiai įvertinus įrodymus.
Atsakovas Šiaulių tardymo izoliatorius atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Nesutinka, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnai būtų kliudę pareiškėjui vykti į teismą; dėl pareiškėjo elgesio bei abejonių, neva jam nebuvo sudarytos sąlygos vykti į teismo posėdį buvo atliktas tarnybinis patikrinimas, kurio metu neteisėtų pareigūnų veiksmų nenustatyta.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Ginčas kilęs dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutarimo Nr. 25/04-584 „Dėl suimtojo nubaudimo“, kuriuo pareiškėjui už suėmimo vykdymo režimo pažeidimą buvo skirta nuobauda – papeikimas, teisėtumo.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas normas, tikrino byloje esančius įrodymus. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai neištyrė nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių, sudarančių pažeidimo faktinę pusę (t. y. aplinkybių, susijusių su tuo, ar pareiškėjas G. K. bendravo su kameroje Nr. 33 esančiomis suimtosiomis ir kad pareigūnas J. Z. liepė jam liautis bendravus), nevertino bylai reikšmingų įrodymų, pavyzdžiui, neišsireikalavo ir netyrė vaizdo įrašo, tuo tarpu rėmėsi tik atsakovo pateiktomis vaizdo įrašo kadrų trimis kopijomis, kuriose užfiksuotos trys situacijos iš vaizdo įrašo maždaug 20 sekundžių laiko intervale (b. l. 11), iš kurių iš esmės neįmanoma tiksliai nustatyti minėtų svarbių nagrinėjamoje byloje aplinkybių, taip pat nemotyvuotai rėmėsi tik vieno liudytojo J. Z. parodymais. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nurodytų pažeidimų pašalinti nėra galimybių, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas bylą perduodant pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo būtinų ginčo klausimui aplinkybių nustatymui bei tyrimui, papildomų įrodymų rinkimui (ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Administracinių bylų proceso betarpiškumo principas reiškia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti byloje įrodymus: išklausyti proceso šalių paaiškinimų, liudytojų parodymų, specialistų paaiškinimų ir ekspertų išvadų, susipažinti su rašytiniais įrodymais, apžiūrėti daiktinius įrodymus (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 79 straipsnio 1 dalis). Šis principas taip pat reiškia, kad, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos (ABTĮ 86 straipsnio 2 dalis). Administracinių bylų proceso betarpiškumo principo įgyvendinimo tvarka įtvirtinta ABTĮ 82 straipsnio 6 dalyje, kuri įpareigoja pirmosios instancijos teismą ne tik išklausyti proceso šalių ir (ar) jų atstovų paaiškinimų, bet ir imperatyviai nustato, kad po šalių pasisakymų ištiriami kiti įrodymai: išklausomi liudytojų parodymai, specialistų paaiškinimai ir ekspertų išvados, apžiūrimi daiktiniai įrodymai, paskelbiami rašytiniai įrodymai.
Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, rėmėsi byloje surinktais įrodymais, nors jie nebuvo ištirti teismo posėdyje (t. I, b. l. 97-99). Tuo teismas pažeidė procesines teisės normas.
ABTĮ 81 straipsnis nustato, kad, nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Be to, procesinis įstatymas numato, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 straipsnio 1 ir 2 dalys). Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, nesilaikė ir šių procesinių normų reikalavimų.
Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 20 d. sprendimas negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu, todėl pareiškėjo G. K. apeliacinis skundas tenkintinas, skundžiamas teismo sprendimas panaikintinas, byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą patenkinti.
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 20 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Šiaulių apygardos administracinio teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.