Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Milašienės, Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Alvydo Poškaus, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo bankrutavusios akcinės bendrovės banko SNORAS atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-5168-611/2012 pagal ieškovo UAB „Žmogaus studijų centras“ ieškinį atsakovui bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui SNORAS, dalyvaujant trečiajam asmeniui VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, dėl nepagrįstai nurašytų lėšų grąžinimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Vilniaus apygardos teismas BAB bankui SNORAS 2011 m. gruodžio 7 d. iškėlė bankroto bylą. Ieškovas pateikė bankroto administratoriui finansinį reikalavimą ir sutinka, kad jis būtų patenkintas pakeičiant pagrindą, t. y. nustatant, kad reikalavimas kyla iš sąskaitoje laikytų lėšų likučio, o ne iš indėlių sertifikato bei obligacijų sutarčių. Patenkinus ieškinį, ieškovas turės galimybę kreiptis dėl papildomos 22 156 Lt draudimo išmokos pagal Indėlių ir įsipareigojimo investuotojams draudimo įstatymo nuostatas.

Ieškovas taip pat pažymėjo, kad yra gavęs 323 124 Lt draudimo išmoką.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Tarp šalių 2010 m. rugpjūčio 11 d. buvo sudaryta neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis (toliau – aptarnavimo sutartis), pagal kurią bankas kliento pavedimu atlieka vertybinių popierių operacijas (pirkimą, pardavimą ir kt.). Investicinių paslaugų teikimo ir klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklių (toliau - taisyklės) 64 punktas nustato kliento teisę pateikti pavedimą finansų maklerio įmonei sutartyje nustatyta nerašytine forma. Pagal aptarnavimo sutarties 6.2.2 punktą, kliento pavedimai bankui gali būti pateikiami ir telefonu. Aptarnavimo sutarties 6.13 punktas leidžia bankui pagal kliento pavedimus vertybiniams popieriams pirkti disponuoti jo lėšomis, esančiomis sutartyje nurodytoje pinigų sąskaitoje (šiuo atveju Nr. LT520075800076467436). Abiem ginčijamais atvejais su ieškovu pavedimų sąlygos buvo suderintos telefonu ir jam betarpiškai įteiktos. Vykdydamas ieškovo pavedimą atsakovas nurašė lėšas ir į jo vertybinių popierių sąskaitą įrašė pastarojo įsigytus vertybinius popierius;Teismas nepagrįstai konstatavo, kad tarp šalių nebuvo praktikos sudarinėti sandorius žodžiu. Atsakovas yra pateikęs visų ieškovo turėtų terminuotųjų indėlių sutarčių suvestinę, kurioje nurodytų sutarčių: Nr. DE20110307V990446 ir Nr. DE20110811V990188 originalų bankas taip pat neturi, tačiau jų ieškovas neginčijo;Teismas nepagrįstai nustatė, kad sertifikato ir obligacijų sutartims privaloma rašytinė forma ir nepagrįstai apribojo atsakovo teisę įrodinėti sutarčių sudarymą liudytojų parodymais, neobjektyviai pasisakė, kad bylos nagrinėjime dalyvavusių liudytojų parodymai neįrodo ginčo sutarčių sudarymo fakto. Ginčijamos sutartys turi būti laikomos pavedimais taisyklių ir aptarnavimo sutarties prasme, todėl rašytinė forma joms nebuvo privaloma;Sutartis laikoma sudaryta, kai šalys susitarė dėl visų esminių jos sąlygų, tačiau teismas nenustatė dėl kokių esminių sertifikato ir obligacijų sutarčių sąlygų šalys susitarė derybų metu, todėl neatskleidė visos bylos esmės (CPK 327 str. 1 d. 2 p.);Ieškovas aktyviai naudojosi banko teikiama internetinės bankininkystės paslauga ir matė visus jam priklausiusių lėšų ir finansinių priemonių judėjimus bei negalėjo nepastebėti po ginčijamų sandorių sudarymo naujai atsiradusių vertybinių popierių, pailgėjusio sutarčių su banku sąrašo. Konkliudentiniai veiksmai (aktyvūs) gali pasižymėti ir tylėjimu, ir netylėjimu. Iš prisijungimų skaičiaus ir dažnumo galima daryti išvadą, jog ieškovas buvo aktyvus, o toks dažnas domėjimasis savo sąskaitų ir sandorių būkle, vertinamas kaip pritarimas sudaryti sertifikato ir obligacijų sutartis;Ieškovui, kaip juridiniam asmeniui, verslo subjektui, aktyviam bankinių paslaugų naudotojui (laikė terminuotuosius indėlius, pirko vertybinius popierius ir kt.) taip pat turi būti taikomi didesnį atidumo ir rūpestingumo reikalavimai nei eiliniam vartotojui - fiziniam asmeniui arba pradedančiam verslininkui. Nepaisant to, ieškovas piktnaudžiauja savo teisėmis, kadangi įvykus draudžiamam įvykiui ir bankui neturint pasirašytos sutarties, jis gali pareikalauti draudimo išmokos arba suėjus sutartyse nurodytam terminui gauti finansinę naudą iš „nesudarytų sutarčių“. Ieškovas neinformavo banko apie klaidas, neatitikimus, nesudarytas sutartis ir tokiu neveikimu leido tęstis neteisėtiems banko veiksmams;Teismas nenagrinėjo ir nepasisakė dėl indėlių sertifikatų emisijos, kurios sertifikatą įsigijo ieškovas. Ši emisija yra privati, t. y. skirta tik ieškovui (emisijos išleidimo bendrųjų sąlygų aprašo 4, 6, 7 p.), o tai patvirtina faktą, jog sutarties sąlygos buvo aptartos ir suderintos telefonu;

Prašymas grąžinti bylą nagrinėti iš naujo yra nepagrįstas ir tik užvilkintų bylos nagrinėjimą. Teismas aiškiai pasisakė dėl visų šiai bylai reikšmingų faktinių aplinkybių, įvertino jas teisiškai ir priėmė pagrįstą, motyvuotą ir teisėta nutartį;Atsakovas iškreipia kai kuriuos bylos faktus, kurie buvo patvirtinti pirmosios instancijos teismo sprendime. Ieškovas itin retai naudojosi internetinės bankininkystės sistema - per daugiau nei pusmetį jis buvo prisijungęs tik 3 kartus. Šias aplinkybes byloje yra patvirtinęs ir atsakovas, tai yra užfiksuota. Bet kuriuo atveju šis faktas neturi lemiamos reikšmės darant išvadą dėl nepagrįsto lėšų nurašymo, nes atsakovas neįrodė, jog ieškovas buvo išreiškęs valią sudaryti ginčo sutartis.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkinamas.

Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nei absoliučių nei kitų nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta (CPK 302 str.).

Nagrinėjamoje byloje tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudaryta Neprofesionalaus kliento aptarnavimo 2010 m. rugpjūčio 11 d. sutartis Nr. V995135 (62-71 b. l.), kuri reglamentuoja banko ir kliento (ieškovo) santykius, atsirandančius bankui kliento vardu tvarkant jo sąskaitą banke ir sutartyje nustatytas investicines paslaugas (sutarties bendrosios dalies 2.1 punktas), ieškovui suteikta Neprofesionalaus kliento kategorija. Vadovaujantis 2011 m. gegužės 9 d. darbo su asmeninio aptarnavimo klientais instrukcijos Nr. 11-32 (36-44 b. l.) nuostatomis jis buvo priskirtas svarbių asmeninio aptarnavimo klientų kategorijai, jam buvo suteiktas „VIP_CLIENTS_03“ požymis ir priskirti asmeniniai kuratoriai (45, 28 b. l.). Ginčo dėl nurodytų aplinkybių nėra.

Byloje taip pat neginčijamas faktas, kad tarp ieškovo ir atsakovo vyko konsultacijos dėl galimybės sudaryti Obligacijų pasirašymo ir Indėlio sertifikato įsigijimo sutartis, kurių projektai buvo pateikti ieškovui pasirašyti (15, 16 b. l.). Ieškovas nurodė, kad nesutiko sudaryti nurodytas sutartis, tačiau, bylos duomenimis, atsakovas 2011 m. kovo 7 d. indėlio sertifikato sutarties pagrindu iš atsakovui priklausančios sąskaitos nurašė 86 084 EUR, o 2011 m. rugsėjo 8 d. pagal obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110908V990014 nurašė 22 596,54 EUR (30 b. l.). Pažymėtina, kad byloje yra pateikti įrodymai, patvirtinantys tik lėšų iš ieškovui priklausančios sąskaitos nurašymą, o sutarties šalių parašais patvirtintos ginčo sutartys nepateiktos. Iš ginčo sutarčių (2007 m. kovo 7 d. indėlio sertifikato įsigijimo ir 2011 m. rugsėjo 8 d. obligacijų pasirašymo sutarties Nr. FO20110908V990014) patvirtintų nuorašų matyti, kad jas pasirašė tik atsakovo atstovas, ieškovo atstovas jų nepasirašė.

Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė ir įvertino bylos faktines aplinkybes ir nustatė, kad ginčo sandoriai, kurių pagrindu, kaip teigia apeliantas, buvo nurašytos lėšas iš ieškovo sąskaitos, nebuvo sudaryti. Teisėjų kolegija sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija, nes, kaip minėta, rašytiniai įrodymai (sutarčių projektai) ir šalių paaiškinimai įrodo, kad šalys tik derėjosi dėl ginčo sandorių sudarymo (CK 6.162, 6.167, 6.170, 6.173, 6.181 str.), tačiau susitarimas nebuvo pasiektas.

CK 1.63 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sandoriais yra laikomi asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ar pareigas. Esminis sandorio požymis, skiriantis jį nuo kitų teisinių veiksmų, yra jo subjektų valia, nukreipta sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ar pareigas (CK 6.154 str. 1 d.). Neturintys esminio valios elemento – siekio – veiksmai nėra sandoriai. Taigi sutarties elementai yra šalių susitarimas, o įstatymų nustatytais atvejais – ir sutarties forma (CK 6.159 str.). Sutarties šalių valia gali būti išreikšta žodžiu, raštu, veiksmu ar kitokia valios išreiškimo forma, pavyzdžiui, konkliudentiniais veiksmais, kai iš asmens elgesio matyti jo valia sudaryti sandorį (CK 1.64 str. 1 d., 1.71 str. 2 d.). CK 6.173 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad akceptu yra laikomas akceptanto pareiškimas ar kitoks elgesys, kuriuo pareiškiamas ofertos (CK 6.167 str.) priėmimas. Pirmosios instancijos teismas byloje esančių duomenų pagrindų padarė pagrįstą išvadą, šalys nebuvo sutarusios dėl ieškovo teisės akceptuoti atsakovo pasiūlymą tylėjimu, apelianto teiginys dėl tokios ieškovo valios išraiškos nepagrįstas (CK 6.173 str. 1-3 d.). Ginčo atveju, ieškovas neigia akceptavęs atsakovo pasiūlymą, o atsakovas nepateikė įrodymų, kad ieškovas priėmė ofertą aiškia ir besąlygiška forma. Nagrinėjamu atveju Obligacijų pasirašymo sutarties 1.20 punkte nustatyta, kad sutartis įsigalioja nuo jos sudarymo dienos, o 1.22 punkte - jog investuotojas savo parašu turi patvirtinti jog sutarties sąlygos išreiškia jo valią ir kad jis yra su jomis sutinka. Analogiška situacija ir Indėlio sertifikato įsigijimo sutarties atveju. Sutartyje nustatyta, kad ji įsigalioja nuo jos pasirašymo momento, ieškovo parašas turi patvirtinti, jog jis sutinka su sutarties sąlygomis ir jos išreiškia jo valią. Iš to sprendžiam, kad šalys buvo sudaryti rašytines sutartis, tačiau, tokios nebuvo sudarytos (CK 6.181 str.). Apeliantas nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvados apie tai, kad tarp šalių vyravo praktika sudarinėti tokio pobūdžio sutartis žodžiu, jų nepatvirtinat raštu, o taip pat ir to, kad atsakovo praktika suvesti sutartis į vidaus sistemą ir jas vykdyti, o tik po to su klientais jas (sutartis) pasirašyti, buvo ydinga.

CPK 178 straipsnio pagrindu, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Pirmosios instancijos teismas teisingai paskirstė šalių įrodinėjimo naštą ir pagrįstai nurodė, kad apeliantas, teigdamas apie ginčo sutarčių sudarymo faktą ir jų sudarymo aplinkybes, privalo tai įrodyti, tačiau šių aplinkybių apeliantas neįrodė nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teisme.

Apeliantas teigia, kad sutartis buvo žodinė ir šią faktinę aplinkybę siekė įrodyti liudytojų parodymais. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai, CK 1.93 straipsnio 2 dalies pagrindu, atsisakė šiais parodymais remtis, kadangi pačiuose ginčo sutarčių projektuose buvo nustatyta jų rašytinė forma, o CK 1.93 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti. To paties straipsnio 6 dalyje nustatytos draudimo remtis liudytojų parodymais išimtys, tačiau nagrinėjamoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės į šias išimtis nepatenka.

Apeliantas, įrodinėdamas banko teisę nurašyti ieškovui priklausančias lėšas, remiasi Kliento aptarnavimo sutarties 6.13 punktu, suteikiančiu bakui teisę vertybinių popierių pirkimui disponuoti ieškovui priklausančiomis lėšomis, tačiau nurodytame sutarties punkte nustatyta banko teisė disponuoti ieškovui priklausančiomis lėšomis yra susieta su sutarties sudarymu. Nesant ginčo sutarčių, banko teisė nurašyti ieškovo lėšas minėto punkto pagrindu neatsirado.

Atsakovas atskirajame skunde įrodinėdamas ieškovo valią sudaryti ginčo sutartis remiasi šalių sudarytomis Nr. DE20110307V990446 ir Nr. DE20110811V990188 vertybinių popierių įsigijimo sutartimis, kurių originalų bankas taip pat neturi, tačiau, kaip ir pats apeliantas patvirtino, šios sutartys nebuvo ginčijamos, jos niekaip nėra susijusios su nagrinėjamu ginču, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Taip pat atmetamas, kaip nepagrįstas apelianto argumentas, jog dažnas ieškovo domėjimasis jam priklausančiomis sąskaitomis patvirtina aktyvius ieškovo konkliudentinius veiksmus pritariant ginčo sutarčių sudarymui. Pažymėtina, kad domėjimasis priklausančių sąskaitų būkle nėra pačios sutarties sudarymas ir negali būti laikomas sutarties sudarymo faktą patvirtinančiu įrodymu.

Į esminius atskirojo skundo argumentus atsakyta. Apeliantas neįrodė ieškovo valios sudaryti ginčo sandorius, sukurti civilines teises ir pareigas pagal ginčo sutartis, todėl atsižvelgiant į nurodytas faktines aplinkybes ir byloje esančių įrodymų visetą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėjo prie išvados, jog apeliantas neįrodė teisėto lėšų pagal ginčo sutartis nurašymo iš ieškovui priklausančios sąskaitos (CK 6.922 str.).

Teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, keisti ją ar naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.