- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-10-18
- Bylos Nr.
- 2A-491/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Audronė Jarackaitė, Alė Bukavinienė, Kazys Kailiūnas
- Atsakovas
- A. V.
- Ieškovas
- Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro
- Trečiasis asmuo
- A. G.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Audronės Jarackaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Kazio Kailiūno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo A. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 4 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1457-553/2011 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį nurodytam atsakovui dėl nuostolių atlyginimo, trečiasis asmuo – A. G. (A. G.),
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo A. V. 132 811,81 Lt nuostolių atlyginimo, 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas (1 b. t., 2-5 l.).
Nurodė, kad dėl atsakovo, vairavusio automobilį VW TRANSPORTER, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurio savininkas trečiasis asmuo A. G., kaltės Ispanijoje 2004 m. spalio 17 d. įvyko autoįvykis, kurio metu buvo sugadintos kitos transporto priemonės (DAELIM S FIVE, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir RENAULT 19, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) bei sužalotas I. P. C. (I. P. C.). Atsakovo vairuojamas automobilis (VW TRANSPORTER, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo apdraustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, kaip tai numatyta Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo (toliau – TPVCAPD) 2 straipsnio 8 dalyje, todėl Ispanijos nacionalinis draudikų biuras, vadovaudamasis Biurų tarybos Vidaus nuostatais (paskelbtais su 2003 m. liepos 28 d. Komisijos sprendimu dėl Direktyvos 72/166/EEB taikymo), pateikė Lietuvos nacionaliniam draudikų biurui 38 464,96 EUR (132 811,81 Lt) sumos reikalavimą dėl žalos atlyginimo (kurį sudaro: 33 549,13 EUR už asmens sveikatos sužalojimą, 847,83 EUR už I. P. C. priklausančios transporto priemonės (DAELIM S FIVE, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sugadinimą, 568 EUR už A. R. F. (A. R. F.) priklausančios transporto priemonės (RENAULT 19, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sugadinimą bei 3 500 EUR privalomas žalos administravimo mokestis). Pasak ieškovo, jis įvykdė šį reikalavimą ir sumokėjo Ispanijos nacionaliniam draudikų biurui 132 811,81 Lt (TPVCAPD 17 str. 4 d.; Biurų tarybos Vidaus nuostatų 5 str.). Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo vairuojama transporto priemonė nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, kad atsakovas neatlygino neapdrausta transporto priemone padarytos žalos nukentėjusiems asmenims, o Ispanijos nacionalinis draudikų biuras administravo ir atlygino tokią žalą, kurią po to padengė ieškovas, atsakovas privalo atlyginti ieškovo patirtus nuostolius (CK 6.280 str.; TPVCAPD 23 str. 5 d.).
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime į ieškinį prašė jį atmesti (1 b. t., 84-89 l.). Nurodė, kad ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog reikalaujama atlyginti žala atsirado dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (ieškovas nepareikalavo iš Ispanijos nacionalinio draudikų biuro 2004 m. spalio 17 d. eismo įvykio tyrimo galutinių rezultatų ir netyrė šio eismo įvykio aplinkybių, taip pat nepateikė duomenų, kad Ispanijos teismas ar valstybės įgaliota institucija būtų nustačiusi, jog atsakovas pažeidė KET), o apie baudžiamojo nusižengimo bylą Alzyro pirmos instancijos teisme ieškovas sužinojo tik 2008 m. lapkričio 7 d., gavęs iš Vilniaus apygardos teismo ieškinį su priedais. Be to, pažymėjo, kad pareiga sudaryti draudimo sutartį TPVCAPD nustatyta transporto priemonės savininkui, t. y. trečiajam asmeniui, todėl atsakomybė (solidarioji arba dalinė) turėtų kilti ir automobilio savininkui. Atsakovo teigimu, ieškovas neįrodė atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. kovo 4 d. sprendimu patenkino ieškinį ir priteisė iš atsakovo ieškovo naudai 132 811,81 Lt nuostolių atlyginimo (CK 6.1 str., 6.38 str., 6.249 str., 6.270 str., 6.280 str., TPVCAPDĮ 10 str. 1 d., 17 str. 4 d., 23 str. 5 d. ir 41 str. 8 d.), 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos (132 811,81 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2008 m. spalio 30 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.210 str. 1 d.), 3 656 Lt žyminio mokesčio, 4 110,80 Lt dokumentų vertimo ir 359,96 Lt viešo paskelbimo išlaidų (3 b. t., 204-208 l.).
Nustatė, kad 2004 m. spalio 17 d. Camino de la Perrera įvyko autoįvykis, kuomet atsakovo vairuojama transporto priemonė VW TRANSPORTER, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuri nuosavybės teisėmis priklauso trečiajam asmeniui A. G., ir kurios transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo poliso galiojimas buvo pasibaigęs 2004 m. spalio 16 d., susidūrė su transporto priemone DAELIM S FIVE, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuojama I. P. C., kuris eismo įvykio metu patyrė sužalojimų. Teismas nurodė, jog Alzira pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama baudžiamojo nusižengimo byla, iškelta atsakovui dėl neatsargaus sužalojimo, tačiau joje buvo pasiektas neteisminis susitarimas. Teismo teigimu, byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad Ispanijos nacionalinis draudikų biuras pateikė duomenis apie atsakovo sukelto autoįvykio metu padarytą žalą, kurią Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras padengė 2006 m. vasario 22 d. pavedimu Nr. 3808 bei 2007 m. rugsėjo 3 d. pavedimais Nr. 8118 ir Nr. 11538.
Pasak teismo, tuomet, kai žala padaryta neapdrausta transporto priemone, nukentėjusiajam žalą atlygina Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras, kuriam TPVCAPDĮ 23 straipsnio nuostatos suteikia teisę atgręžtiniu reikalavimu susigrąžinti išmokėtas sumas iš atsakingo už žalą asmens, arba asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti draudimo sutartį (solidarioji dviejų skolininkų atsakomybė), todėl ieškovas, pareikšdamas reikalavimą atlyginti nuostolius už žalos padarymą atsakingam atsakovui, tinkamai realizavo savo pažeistos teisės gynimą, o atsakovo motyvai apie automobilio savininkui (trečiajam asmeniui) tenkančią atsakomybę, nepaneigia ieškovo teisės pasirinkti, iš kurio solidaraus skolininko reikalauti nuostolių atlyginimo.
Teismas sprendė, jog byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina visų atsakovo civilinei atsakomybei konstatuoti būtinų sąlygų buvimą. Teismo teigimu, nors byloje nėra duomenų, kad teismo ar valstybės įgaliotos institucijos būtų nustatyta, jog atsakovas Ispanijoje pažeidė KET reikalavimus, tokia aplinkybė nešalina atsakovo atsakomybės ir žalą padariusio asmens kaltė gali būti įrodinėjama civilinėje byloje CPK 177 straipsnyje numatytomis įrodinėjimo priemonėmis.
Teismas nurodė, kad 2004 m. spalio 17 d. Alzira miesto (Valensija) savivaldybės vietinės policijos pareigūnas surašė Policijos pažymą apie 2004 m. spalio 17 d. eismo įvykį kelyje Camino de la Perrera, kurioje užfiksuoti duomenys apie dėl atsakovo padaryto kelių eismo taisyklių pažeidimo kilusį autoįvykį, kurio metu buvo sugadintos transporto priemonės ir sužalotas I. P. C.; be to, į bylą pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad atsakovui Alzira pirmosios instancijos teisme Nr. 5 buvo iškelta nusižengimų byla Nr. 000132/2006 dėl I. P. C. sužalojimo dėl neatsargumo, kurioje buvo užbaigtas procesas dėl taikaus susitarimo ieškovui atlyginus žalą. Teismo vertinimu, nurodyti rašytiniai įrodymai atitinka oficialiųjų rašytinių įrodymų požymius ir turi didesnę įrodomąją galią (CPK 197 str. 2 d.). Juolab kad Reglamento dėl patraukimo atsakomybėn tvarkos eismo, variklinių transporto priemonių eksploatacijos ir kelių saugumo srityje 14 straipsnyje numatyta, jog Ispanijoje yra įtvirtinta valdžios atstovų padarytų pareiškimų teisingumo prezumpcija. Dėl nurodyto teismas sprendė, kad atsakovas, siekdamas paneigti aukščiau nurodytoje Policijos pažymoje apie eismo įvykį užfiksuotas aplinkybes, privalėjo pateikti įrodomąją galią turinčius ir pakankamus įrodymus. Be to, teismas pažymėjo, kad, vykdant apygardos teismo teisinės pagalbos prašymą, Alzira pirmosios instancijos teisme Nr. 5 liudytoju apklaustas I. P. C. patvirtino aplinkybes, kurios buvo užfiksuotos 2004 m. spalio 17 d. Alzira miesto (Valensija) savivaldybės vietinės policijos pažymoje ir sudarė pagrindą dėl autoįvykio atsakingu asmeniu pripažinti atsakovą. Teismas konstatavo, jog liudytojų J. Š. (J. Š.) ir O. Š. (O. Š.) parodymai, kuriais atsakovas siekė paneigti savo kaltę dėl eismo įvykio, nėra pakankami priešingam ginčo autoįvykio mechanizmo vertinimui, nesant įrodymų, patvirtinančių šių asmenų buvimą įvykio vietoje.
Pasak teismo, aplinkybė, kad buvo pasiektas taikus susitarimas ir nutraukti procesiniai veiksmai teisme, ieškovui atlyginus žalą, nepaneigia atsakovo civilinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų, o atsakovas nepateikė teisiškai reikšmingų motyvų ir juos pagrindžiančių įrodymų, kad atlygintos žalos dydis nepagrįstas ir neprotingas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas A. V. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškinį bei priteisti atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas (4 b. t., 1-5 l.). Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
Byloje nėra tinkamų ir pagrįstų įrodymų (teismo ar atsakingų institucijų sprendimo), kad apeliantas yra kaltas dėl 2004 m. spalio 17 d. eismo įvykio, o apygardos teismas nenurodė, kokiais leistinais įrodymais ieškovas įrodė, jog dėl 2004 m. spalio 17 d. eismo įvykio kaltas apeliantas. Ieškovui ir Ispanijos piliečiams, dalyvavusiems eismo įvykyje, ginčą išsprendus neteisminiu būdu, nedalyvaujant apeliantui, jam buvo užkirstas kelias nustatyti tikrąjį eismo įvykio kaltininką, kuriuo turėtų būti pripažintas motociklą vairavęs I. P. C., kadangi nebuvo išnagrinėta šio pažeidimo byla ir nepriimtas teismo sprendimas. TPVCAPDĮ 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad transporto priemonės savininkai ir valdytojai negali naudoti patys ir leisti naudoti kitam asmeniui transporto priemonės, neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, ir ši teisės norma nagrinėjamu atveju yra viena iš reikšmingiausių, kadangi trečiasis asmuo nepaisė nurodytos nuostatos reikalavimų, tačiau pirmosios instancijos teismas dėl to nepasisakė; be to, nesiėmė tinkamų priemonių, kad apklaustų trečiąjį asmenį teismo posėdyje.Nenustatytas ir priežastinis ryšys tarp atsakovo veiksmų bei padarytos žalos atsiradimo, kadangi ne apeliantas, bet I. P. C., vairavęs motociklą, yra kaltas dėl eismo įvykio, o tai patvirtinto teismo posėdyje apklausti liudytojai J. Š. ir O. Š. (CK 6.247 str.).
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą apygardos teismo sprendimą (4 b. t., 21-22 l.). Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai įvertino visas bylos aplinkybes bei šalių pateiktus įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą teismo sprendimą. Ieškovo teigimu, apelianto civilinės atsakomybės dėl 2004 m. spalio 17 d. eismo įvykio sąlygos yra pagrįstos oficialiais rašytiniais įrodymais, o jo argumentai dėl trečiojo asmens atsakomybės nepaneigia apelianto atsakomybės.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 str. 1 d., 263 str. 1 d.). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2, 3 d.).
Pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo tinkamai taikyti, aiškinti įstatymus tam, kad tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga. CPK 176 straipsnio nuostatomis, įrodinėjimo tikslas - teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku. Pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). CPK 185 straipsnis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.
Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyręs ir tinkamai įvertinęs visas bylos aplinkybes bei įrodymus, nepažeidė paminėtų ir kitų civilinio proceso taisyklių bei tinkamai pritaikė materialinės teisės normas, priimdamas teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą.
Pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą, Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras (ieškovas) moka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims, jeigu kaltininkas padarė žalą Europos Sąjungos valstybėje, naudodamas neapdraustą nustatytą (identifikuotą) transporto priemonę, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, kai dėl žalos padarymo atsiranda transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė. Tačiau ieškovas turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jeigu išmoka buvo sumokėta pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą (TPVCAPDĮ 23 str. 1 d.). TPVCAPDĮ 23 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad ieškovas, sumokėjęs kitos Europos Sąjungos valstybės narės žalos atlyginimo institucijai reikalaujamą sumą, turi teisę susigrąžinti sumokėtas sumas iš atsakingo už žalos padarymą asmens ar asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti draudimo sutartį, jeigu jis yra prisiėmęs atsakomybę už tokį žalos padarymo atvejį pagal Bendradarbiavimo nuostatus arba pagal susitarimo dėl reikalavimų tenkinimo abipusio pripažinimo nuostatas.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad įstatyme (TPVCAPDĮ) Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui suteikta teisė reikalauti visos išmokos, sumokėtos tretiesiems asmenims už žalą, padarytą neapdrausta transporto priemone, tiek iš asmens, atsakingo už žalos padarymą, tiek iš asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 29 d. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo reglamentavimo ir teismų praktikos apžvalga Nr. AC-34-1, 2010 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-300/2010).
Be to, CK 6.280 straipsnio 1 dalyje taip pat numatyta, kad atlyginęs kito asmens padarytą žalą, asmuo turi į padariusį žalą asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo, jeigu įstatymai nenustato kitokio dydžio.
Bylos duomenimis, Ispanijos nacionalinis draudikų biuras Lietuvos nacionaliniam draudikų biurui pateikė 38 464,96 EUR (132 811,81 Lt) sumos reikalavimą dėl atlyginimo žalos, padarytos autoįvykyje, kuris kilo Ispanijoje 2004 m. spalio 17 d., atsakovo vairuojamam neapdraustam transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu automobiliui VW TRANSPORTER, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (priklausančiam nuosavybės teise trečiajam asmeniui), išvažiavus į priešpriešinę eismo juostą ir susidūrus su kita transporto priemone, kurio metu buvo sugadintos kitos transporto priemonės bei sužalotas I. P. C., o ieškovas sumokėjo Ispanijos nacionaliniam draudikų biurui 132 811,81 Lt (1 b. t., 6-9, 28-33, 34-47, 61-66 l.).
Apygardos teismas teisėtai ir pagrįstai konstatavo, kad byloje esantys įrodymai patvirtina visas būtinas atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas, tarp jų neteisėtus atsakovo veiksmus bei kaltę (CK 6.245-6.249 str.).
Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyręs ir tinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus (tarp jų Ispanijos Valensijos savivaldybės Alziros miesto vietos policijos 2004 m. spalio 17 d. autoavarijos registravimo protokolo, šios policijos 2004 m. spalio 17 d. pažymos apie eismo įvykį bei Alziros pirmosios instancijos ir tyrimo teismo Nr. 5 nusižengimų bylos Nr. 000132/2006 duomenis), turėjo pagrindo teigti, jog dėl atsakovo kaltės, kuris pažeidė Kelių eismo taisykles, išvažiuodamas į priešpriešinę eismo juostą, įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadintos kitos transporto priemonės bei sužalotas fizinis asmuo (1 b. t., 28-29, 37-47 l.; 3 b. t., 17-18, 20-121 l.; CK 6.246-6.249 str.).
Be to, apygardos teismas teisingai nustatė, jog aukščiau paminėti dokumentai, išduoti Ispanijos Karalystės institucijų, laikytini oficialiais rašytiniais įrodymais, turinčiais didesnę įrodomąją galią, todėl jų nepaneigia liudytojų J. Š. ir O. Š. parodymai pirmosios instancijos teismo posėdyje (CPK 12 str., 178 str., 197 str. 2 d.). Juolab kad jų dalyvavimas eismo įvykyje nėra užfiksuotas nė viename iš minėtų Ispanijos pareigūnų dokumentų. Be to, Vilniaus apygardos teismo prašymu, Alziros pirmosios instancijos ir tyrimo teisme Nr. 5 apklaustas nukentėjusysis I. P. C. paliudijo policijos pareigūnų autoavarijos registravimo protokole ir pažymoje apie eismo įvykį nurodytas eismo įvykio aplinkybes, parodydamas, kad Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemonė eismo įvykio metu važiavo priešinga eismo juosta (3 b. t., 119-120 l.; CPK 177 str. 2 d.). Taigi atsakovas nepateikė įrodymų, paneigiančių paminėtų dokumentų duomenis, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tokių duomenų jis nepateikė ir Lietuvos apeliaciniam teismui (CPK 12, 176, 178, 185, 302, 314 str.).
Pažymėtina ir tai, kad pagal 1994 m. vasario 25 d. Ispanijos Karaliaus dekretu Nr. 320/1994 patvirtinto Reglamento „Dėl patraukimo atsakomybėn tvarkos eismo, variklinių transporto priemonių eksploatacijos ir kelių saugumo srityje“ 14 straipsnį, pareiškimai, kuriuos padaro valdžios atstovai, atsakingi už eismo priežiūrą, turi įrodomąją galią skundžiamų veiksmų atžvilgiu, o valdžios atstovai neturi prievolės pateikti įrodymus apie skundžiamus veiksmus, kuriuos savo teisėms ar interesams apginti gali nurodyti arba pateikti besiskundžiantys asmenys (3 b. t., 162 l.). Taigi pagrįsta ir teismo nuoroda, jog Ispanijoje yra įtvirtinta valdžios atstovų padarytų pareiškimų teisingumo prezumpcija.
Dėl nurodyto nėra pagrindo teigti, jog neįrodyta atsakovo kaltė dėl 2004 m. spalio 17 d. eismo įvykio ar kad ieškovas nepagrįstai sumokėjo Ispanijos nacionaliniam draudikų biurui aukščiau nurodytą piniginių lėšų sumą (CK 6.248 str.; TPVCAPDĮ 17 str. 4 d.; CPK 176, 185 str.).
Nepagrįstas ir apelianto argumentas, kad dėl Ispanijos nacionalinio draudikų biuro veiksmų, taikiai išsprendus ginčą su nukentėjusiais asmenimis nusižengimų byloje Nr. 000132/2006 ir apie tai neinformavus atsakovo, nebuvo galimybės nustatyti tikrojo eismo įvykio kaltininko. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, jog paminėtoje byloje Alzira pirmosios instancijos teismas Nr. 5 ėmėsi priemonių pranešti jam apie paskirto teismo posėdžio datą ir laiką, tačiau teismui nepavyko įteikti teismo šaukimo bei kitų procesinių dokumentų atsakovui Ispanijos policijos 2004 m. spalio 17 d. autoavarijos registravimo protokole ir pažymoje apie eismo įvykį nurodytu atsakovo gyvenamosios vietos adresu (Ispanijoje) (pastarajam išsikrausčius), o, teismui nepavykus nustatyti kitos atsakovo gyvenamosios vietos adreso, apie teismo posėdį buvo pranešta viešo paskelbimo būdu (3 b. t., 32-40, 56-57, 60-62, 65-68, 86-88 l.). Be to, atsakovas, elgdamasis kaip protingai rūpestingas ir atidus asmuo, turėjo (galėjo) pasidomėti dėl nustatytų eismo įvykio aplinkybių, tarp jų kalto asmens bei padarytos žalos, o, nesutikdamas su šių aplinkybių vertinimu, jas ginčyti, apskųsdamas aukščiau nurodytus pareigūnų veiksmus. Tačiau byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad atsakovas atliko nurodytus veiksmus ar kad šiuo metu vyksta ginčas dėl Ispanijos Karalystės policijos pareigūnų nustatytų aplinkybių.
Nesudaro pagrindo pakeisti arba panaikinti skundžiamą teismo sprendimą ir apelianto argumentas dėl trečiojo asmens atsakomybės.
Aukščiau minėta, kad ieškovas, sumokėjęs kitos Europos Sąjungos valstybės narės žalos atlyginimo institucijai reikalaujamą sumą, turi teisę susigrąžinti išmokėtas sumas iš atsakingo už žalos padarymą asmens arba asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti draudimo sutartį (TPVCAPDĮ 23 str. 5 d.). Taigi atgręžtinis ieškovo reikalavimas pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą suponuoja dviejų skolininkų solidariąją atsakomybę: asmens, atsakingo už eismo įvykį, bei TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalyje nurodyto asmens, neįvykdžiusio pareigos apdrausti savo ir kitų asmenų civilinę atsakomybę valdant atitinkamą transporto priemonę, todėl ieškovas turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek abu asmenys bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium (CK 6.6 str. 4 d.).
Dėl to teisinga ir apygardos teismo išvada, jog ieškovas, pareikšdamas reikalavimą atlyginti nuostolius atsakingam už žalos padarymą atsakovui, tinkamai realizavo savo pažeistos teisės gynimą (CK 6.6 str. 4 d.; TPVCAPDĮ 17 str. 1 d., 23 str. 1, 5 d.).
Dėl pasakyto nėra pagrindo apeliacinio skundo argumentais panaikinti ar pakeisti apygardos teismo sprendimo (CPK 263 str., 329 - 330 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 4 d. sprendimą.