Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D.J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2005 m. kovo 1 d. nuosprendžio, kuriuo

D.J. nuteistas pagal LR BK 178 str. 1 d. laisvės atėmimu 10 mėnesių, pagal BK 180 str. 1 d. laisvės atėmimu 3 metams, pagal BK 129 str. 1 d. laisvės atėmimu 9 metams. Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 d.d., bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 10 (dešimčiai) metų, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Iš D.J. priteista 1500 Lt Valstybinei ligonių kasai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D.J. nuteistas už tai, kad 2004 m. balandžio 26 d., apie 1 val., (duomenys neskelbtini) pagrobė ten buvusio V.P. 60 Lt vertės pusbačius ,,Yiamaida" ir 50 Lt vertės ,,Reebok" sportinio kostiumo švarkelį, padarydamas nukentėjusiajam 110 Lt turtinę žalą.

Be to, jis nuteistas už tai, kad 2004 m. balandžio 28 d. vakare, tiksliau nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) esančiame bute, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto metu tyčia sudavė J.Č. ne mažiau kaip du smūgius kumščiais į veidą ir ne mažiau kaip tris smūgius rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, padarydamas nukentėjusiajam krūtinės ląstos sumušimą, kraujosruvą veide ir odos nubrozdinimus kairėje krūtinės pusėje, t.y. nežymų sveikatos sutrikdymą. Tokiu būdu atėmęs galimybę J.Č. priešintis, jis pagrobė jam priklausančią 50 Lt vertės odinę striukę ir 10 Lt vertės pusbačius, padarydamas nukentėjusiajam 60 Lt turtinę žalą.

Be to, jis nuteistas už tai, kad 2004 m. balandžio 28 d. vakare, tiksliai nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) esančiame bute, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto metu tyčia sudavė B.B. į galvą keturis smūgius kirvio pentimi, o po to, B.B. pradėjus eiti artyn, aštuonis kartus dūrė lenktiniu peiliu nukentėjusiajam į krūtinės sritį ir į galvą, o šiam pargriuvus ant lovos, sudavė jam ne mažiau kaip keturis smūgius į galvą ir į kitas kūno vietas, padarydamas nukentėjusiajam durtinę-pjautinę kiauryminę priekinės krūtinės ląstos sienos žaizdą su širdiplėvės ir širdies dešinio skilvelio sužalojimu, durtinę-pjautinę kiauryminę užpakalinės krūtinės ląstos sienos žaizdą su diafragmos ir kepenų sužalojimu, kraujo išsiliejimus po kietuoju ir minkštaisiais galvos smegenų dangalais, t.y. sunkų sveikatos sutrikdymą, taip pat paviršines durtai pjautas minkštųjų audinių žaizdas veide, krūtinėje, kairėje plaštakoje, muštines kaktos, viršugalvio bei dešinio smilkinio žaizdas, kraujosruvas galvos minkštuosiuose audiniuose, kraujosruvas ir odos nubrozdinimus veide, dešinėje šlaunyje, kairio klubo sąnario ir abiejų kelių sąnarių srityse, t.y. nežymų sveikatos sutrikdymą. Dėl durtinės-pjautinės priekinės krūtinės ląstos sienos žaizdos nukentėjusysis 2004 m. balandžio 28 d., 21 val. 24 min., VĮ ,,Mažeikių ligoninė" reanimacijos skyriuje mirė, ir jis tokiu būdu B.B. tyčia nužudė.

Teismo posėdyje nuteistasis D.J. prašo jo apeliacinį skundą patenkinti ir sušvelninti jam paskirtą bausmę. Gynėja prašo nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti, D.J. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 129 str. 1 d. į BK 28 str. 3 d. ir 129 str. 1 d., ir paskirti nuteistajam bausmę taikant BK 62 str. nuostatas. Prokuroras prašo nuteistojo D.J. apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Nuosprendžio dalis dėl D.J. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal BK 178 str. 1 d. naikinama ir šioje dalyje priimamas naujas nuosprendis. D.J. šioje dalyje išteisinamas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 str. 1 p.).

Apeliaciniame skunde nuteistasis nesutinka su nuosprendžiu visoje apimtyje, todėl kolegija apeliacine tvarka šiuo atveju nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą tikrina dėl visų nustatytų nusikalstamų veikų.

Iš bylos matosi, kad D.J. buvo kaltinamas pagal BK 180 str. 1 d. dėl V.P. apiplėšimo. Kaltinime buvo nurodoma, kad 2004 m. balandžio 26 d., apie 1 val. nakties, (duomenys neskelbtini) buto virtuvėje D.J., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, panaudojo fizinį smurtą prieš V.P., sumušė jį padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą, taip atimdamas nukentėjusiajam galimybę priešintis, o po to, tęsdamas nusikalstamą veiką, jau namo laiptinėje, prie nurodyto buto durų, prievarta pagrobė V.P. pusbačius, sportinio kostiumo švarkelį ir piniginę su joje buvusiais asmens tapatybės kortele, banko kreditine kortele ir buto raktu, padarydamas nukentėjusiajam 110 Lt dydžio turtinė žalą.

Išnagrinėjęs šią bylą, teismas kaltinimą D.J. pakeitė. Ištyrus įrodymus, buvo nustatyta, kad buto virtuvėje konfliktas įvyko ir nukentėjusysis buvo sumuštas dėl asmeninių nesutarimų ir tuomet kaltinamasis iš V.P. turto nereikalavo ir jo neužvaldė. Taip pat buvo pašalinta kaltinimo dalis dėl piniginės, dokumentų ir rakto pagrobimo neįrodžius, kad tai padarė D.J. Teismas padarė išvadą, kad nusikalstamą veiką D.J. pradėjo tik jau išėjus iš buto į laiptinę ir ten pagrobė V.P. pusbačius bei sportinio kostiumo švarkelį vagystės būdu, padarydamas nukentėjusiajam iš viso 110 Lt dydžio turtinę žalą. D.J. veiką teismas perkvalifikavo iš BK 180 str. 1 d. į BK 178 str. 1 d.

Kad nuteistasis tikrai pagrobė V.P. turtą, ištirti įrodymai patvirtina. Bute, kuriame gyveno D.J., buvo rasti nukentėjusiojo pusbačiai ir švarkelis, pats nuteistasis teisme prisipažino, kad tuos daiktus namo laiptinėje iš V.P. pavogė ir parsinešė juos į namus.

Tačiau teismas D.J. pagal BK 178 str. 1 d. pripažino kaltu ir nuteisė nepagrįstai, nes šiuo atveju veikoje nebuvo nei nusikaltimo, nei baudžiamojo nusižengimo sudėties objektyvinės pusės požymių. BK 190 str. yra pateiktas turto vertės išaiškinimas. Pagal jį, nesant jokių vagystę kvalifikuojančių požymių, baudžiamąją atsakomybę pagal BK 178 str. 1 d. užtraukia veika, kai pagrobto turto vertė viršija 3 MGL dydžio sumą. Atsakomybę už nedidelės vertės svetimo turto pagrobimą pagal BK 178 str. 4 d. užtraukia veika, kai pagrobto turto vertė viršija 1 MGL, bet neviršija 3 MGL dydžio sumos. Šioje byloje teismas nenustatė jokių vagystę kvalifikuojančių požymių ir nuteisė D.J. pagal BK 178 str. 1 d. už 110 Lt vertės turto vagystę. Ši suma nesiekia netgi vieno MGL dydžio, todėl tokia veika nėra nei nusikaltimas, nei baudžiamasis nusižengimas ir už tokią veiką baudžiamoji atsakomybė nenumatyta. D.J. veikoje yra tik administracinės teisės pažeidimo požymiai, nes jis padarė smulkųjį svetimo turto pagrobimą ir atsakomybę už tai numato ATPK 50 str. Todėl šioje dalyje nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas nuosprendis. D.J. pagal BK 178 str. 1 d. išteisinamas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Dėl kitų nusikalstamų veikų D.J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagrįstai, o nuteistojo apeliaciniame skunde dėstomus argumentus kolegija atmeta kaip nepagrįstus.

Dalyje dėl J.Č. apiplėšimo ir B.B. nužudymo teismas nešališkai ir išsamiai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino ištirtus įrodymus ir nuosprendyje išdėstytos teismo išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Kvalifikuojant nusikalstamas veikas, teismas taip pat ir tinkamai taikė baudžiamuosius įstatymus.

Byloje nustatyta, kad plėšimas ir nužudymas buvo padaryti nuosprendyje nustatytomis aplinkybėmis tos pačios dienos vakare tame pačiame bute, priklausiusiame V.T. Tuo metu tame bute gyveno ir pats nuteistasis D.J. Nurodytą vakarą šiame bute girtavo pats D.J., V.T., S.R., broliai B. ir V.B. o taip pat ir nukentėjusysis J.Č.

Teisme nuteistasis D.J. kaltu dėl J.Č. apiplėšimo neprisipažino. Jis parodė, kad nukentėjusiojo nemušė ir nesudavė jam nei vieno smūgio. Tačiau matė, kaip prie ant sofos sėdinčio J.Č. priėjo B.B. ir ėmė jį mušti. Po to nuvilko nuo jo striukę, o patį J.Č. išmetė iš buto. Broliai B. anksčiau buvo užstatę jo paties striukę, todėl pasakė, kad jis už tai pasiimtų ant sofos numestą J.Č. striukę, o jis taip ir padarė.

Nors D.J. kaltu neprisipažino, jo dalyvavimą plėšimo padaryme patvirtina ir jo paties versiją paneigia nukentėjusiojo bei liudytojų parodymai, specialisto išvados ir kiti nuosprendyje išdėstyti bei aptarti įrodymai. Liudytojais apklausti kiti tuo metu bute girtavę asmenys teisme parodė, kad J.Č. apiplėšimo aplinkybių iš viso neprisimena dėl girtumo. Tik liudytojas V.T. parodė, kad tarp D.J. ir J.Č. buvo įvykęs kažkoks konfliktas, bet kitų aplinkybių jis irgi neprisimena. Liudytoja V.M., kuri gyvena tame pačiame name, parodė, kad tą vakarą matė J.Č., kruviną gulintį prie jos buto durų. J.Č. buvo be striukės, apsivilkęs tik megztiniu. Kolegijos nuomone, priimdamas nuosprendį šioje dalyje, teismas pagrįstai vadovavosi pirmiausia paties nukentėjusiojo J.Č. parodymais. Nukentėjusysis teisme aiškiai ir nuosekliai parodė, kad girtaujant nurodytame bute, prie jo priėjo būtent D.J. ir pradėjo reikalauti atiduoti jam striukę. Jam atsisakius, būtent D.J. pradėjo jį mušti į įvairias kūno vietas rankomis ir kojomis. Po to D.J. nuvilko nuo jo striukę ir nuavė batus. Iš buto namo jis parėjo basas. Nukentėjusiajam padarytus sužalojimus, o tuo pačiu ir jo parodymus, patvirtino teismo medicinos specialisto išvados. Be to, iš bylos matyti, kad sulaikytas D.J. pats atidavė paimtą striukę ir nukentėjusysis ją atpažino.

Nukentėjusiojo J.Č. parodymais nėra jokio pagrindo netikėti, nes jie aiškūs, nuoseklūs ir vienodi viso bylos tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu. Be to, tuos parodymus patvirtina kiti jau išvardinti bylos duomenys. Šie įrodymai paneigia D.J. versiją, kuri, be to, jau ir pati savaime neįtikinama. Neįtikėtina, kad J.Č. striukę kiti asmenys būtų patys atidavę nuteistajam dėl kažkokios užstatytos paties nuteistojo striukės. Be to, D.J. kaltę verčia kitam asmeniui - B.B., kuris šiuo metu nužudytas ir paneigti nuteistojo aiškinimų negali, tokiu būdu nuteistasis tiesiog bando išvengti atsakomybės. Tačiau papildomai apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje, D.J. parodymus pakeitė ir jau pats prisipažino, kad tikrai sudavė J.Č. porą smūgių. Toliau pakartojo savo ankstesnius parodymus, bet pareiškė, kad dėl plėšimo kaltu jau prisipažįsta ir dėl šios nuosprendžio dalies pretenzijų neturi. Šie papildomi nuteistojo parodymai tik patvirtina jau nustatytas ir aptartas bylos aplinkybes. Nors D.J. neigia pagrobęs nukentėjusiojo batus, tačiau šioje dalyje irgi nėra jokio pagrindo abejoti nukentėjusiojo parodymais. Jis aiškiai parodė, kad D.J. ne tik numovė nuo jo striukę, bet ir nuavė batus. Ištirti įrodymai patvirtina, kad nuteistasis iš pradžių pareikalavo iš nukentėjusiojo atiduoti striukę, o šiam nesutikus, būtent dėl šios priežasties pavartojo fizinį smurtą ir tada pagrobė J.Č. turtą. Tokią D.J. veiką teismas pagrįstai įvertino kaip plėšimą ir tą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 180 str. 1 d.

Byloje nustatyta, kad jau po J.Č. apiplėšimo, tą patį vakarą ir tame pačiame bute buvo nužudytas B.B. Tai patvirtina to buto apžiūros protokolas, taip pat bute rasti nusikaltimo įrankiai - kirvis ir peilis, ant kurių buvo rasti kraujo pėdsakai. B.B. padarytus kūno sužalojimus, jų padarymo būdą ir mechanizmą, taip pat mirties priežastį patvirtina teismo medicinos specialisto išvados.

Kad B.B. nužudė būtent D.J., taip pat patvirtina liudytojų, o iš dalies ir paties nuteistojo parodymai bei kiti nuosprendyje išdėstyti įrodymai.

Paties nuteistojo ir kitų iki tol nurodytame bute girtavusių asmenų liudytojų parodymais nustatyta, kad konfliktas tarp D.J. ir B.B. kilo jau girtavimo pabaigoje, kai alkoholiniai gėrimai buvo išgerti. Nužudytojo brolis V.B. parodė, kad iš buto išėjo pirmas, o brolis ten dar pasiliko. Apie jo nužudymą sužinojo tik kitą dieną. Liudytojas V.T. parodė, kad tą vakarą su D.J. kartu išėjo nusipirkti alaus. Jis pasiliko bare, o D.J. alų nusinešė atgal į butą. Kai namo grįžo pats, ten pamatė, kad B.B. guli ant lovos kruvinas, jo galvoje matėsi žaizdos. Bute dar buvo D.J. ir S.R. Pirmasis sėdėjo užsidėjęs B.B. kepurę, o ką jam pasakojo S.R., jis dabar jau neprisimena. Liudytojas S.R. parodė, kad tuo metu bute girtas miegojo. Prisimena tik tiek, kad pabudęs pamatė, kaip D.J. spardo parkritusį B.B. Ant grindų pamatė kraują. Tada jis atitraukė D.J. nuo B.B. ir šis jam pakluso. Po to jis nuėjo į barą kviesti greitosios pagalbos. Kaimynė liudytoja V.M. parodė, kad matė, kaip sumuštą B.B. prie jos buto durų atnešė D.J., V.T. ir S.R. Kai B.B. jau išvežė greitoji pagalba, ji klausė D.J., kas B.B. sumušė, šis jai atsakė, kad tai padarė V.T. Kai to paties paklausė V.T., šis atsakė, kad tai padarė ne jis, o D.J., dar pasakė, kad D.J. daužė B.B. kirvuku. Kiek vėliau tą patį jai patvirtino ir pats D.J. Teismo medicinos specialisto išvadose nurodoma, kad B.B. mirė dėl durtinės-pjautinės kiauryminės priekinės krūtinės ląstos sienos žaizdos su širdies dešinio skilvelio sužalojimu ir to pasekoje išsivysčiusios širdies tamponados. Jam taip pat nustatyta ir kita durtinė-pjautinė kiauryminė užpakalinės krūtinės ląstos sienos žaizda su diafragmos ir kepenų sužalojimu, taip pat kitos paviršinės durtai-pjautinės minkštųjų audinių žaizdos, kraujosruvos bei nubrozdinimai. Taip pat nustatytos keturios muštinės kaktos, viršugalvio ir dešinio smilkinio žaizdos. Iš viso B.B. buvo suduota ne mažiau kaip 16 smūgių. Kaip jau minėta, apžiūros metu bute buvo rasti ir paimti kirvis ir peilis su kraujo pėdsakais. Specialisto išvadose nurodyta, kad durtinės-pjautinės žaizdos, tarp jų ir ta, dėl kurios B.B. mirė, galėjo būti padarytos tyrimui pateiktu tame bute rastu peiliu. Keturios muštinės žaizdos galvoje galėjo būti padarytos tyrimui pateiktu kirviu, tų žaizdų matmenys panašios į pateikto kirvio pentį.

Apeliaciniame skunde pats nuteistasis D.J. pripažįsta, kad tikrai būtent jis nužudė B.B. suduodamas jam smūgius iš pradžių kirviu, o po to ir peiliu. Tačiau apeliantas nurodo, kad tai jis padarė gindamasis nuo paties B.B. Jis nurodo, kad B.B. pirmas jį puolė, smaugė ir grasino jį išmesti per langą. Tuo metu grėsė pavojus jo paties gyvybei, todėl jis, nors ir peržengdamas ginties ribas, sudavė B.B. tuo, kas pakliuvo jam po ranka. Dėl to, ką padarė, dabar gailisi, po įvykio pats šaukė, kad kas nors iškviestų greitąją pagalbą. B.B.s jis bijojo, nes jį ir anksčiau B.B. buvo daug kartų sumušęs ir tai galėtų patvirtinti liudytoja V.M.

Išnagrinėjusi bylą, kolegija visus nuteistojo argumentus apie jo veikimą būtinosios ginties situacijoje ar peržengiant tokios ginties ribas atmeta. Nors nusikaltimo įvykio metu bute buvo tik pats nuteistasis, B.B. ir girtas S.R., kuris matė tik įvykių pabaigą, daugiau asmenų, mačiusių patį nužudymo faktą, nenustatyta, tačiau nuteistojo versiją vis tiek paneigia kiti įrodymai.

Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad daugelį naujų aplinkybių apie B.B. nužudymą nuteistasis iš viso pirmą kartą nurodė tik paduotame apeliaciniame skunde. Tuo tarpu iš bylos matosi, kad ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu pats D.J. nurodė kitokias aplinkybes. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme, jis pats parodė, kad baigus gerti, jis visiems liepė eiti iš buto, nes jau norėjo eiti miegoti. Visi išėjo, o pasiliko tik B.B., kuris pradėjo ant jo pulti. Tada jis dar kartą jam liepė išeiti, bet tada B.B. pradėjo jį įžeidinėti. Tada jis pasiėmė kirvuką ir stovinčiam B.B. jo pentimi tris kartus sudavė į galvą. B.B. nukrito ant lovos, bet vėl atsistojo, išmušė jam kirvuką ir vėl puolė. Tada jis pagriebė nuo stalo peilį, dūrė juo B.B. į krūtinę, o kai šis pasisuko, dūrė jam į nugarą, tada B.B. vėl pargriuvo. Iš šių parodymų matosi, kad tariamą B.B. ,,puolimą" nuteistasis nurodė labai abstrakčiai, jis neparodė, kad B.B. būtų jam sudavęs smūgius arba būtų jį smaugęs. Priešingai, jis parodė, kad paėmė kirvį ir sudavė juo B.B. smūgius po to, kai šis jį ėmė įžeidinėti. Teisme nuteistasis nieko neparodė ir apie jokius B.B. grasinimus. Jis parodė, kad tik pamanė, jog B.B. gali išmesti jį iš buto per langą. Teisme perskaitytuose ankstesniuose parodymuose D.J. jau buvo visiškai prisipažinęs kaltu. Apklausiamas įtariamuoju (t. 2, b.l. 90-91) jis nieko neparodė ne tik apie jokius paties B.B. smurto veiksmus ar grasinimus, bet ir apie jokius įžeidinėjimus. Nieko neparodė ir apie grumtynes su B.B. Tos apklausos metu B.J. parodė, kad nuėjo prie lovos, iš po jos išsitraukė kirvuką ir sudavė juo smūgius B.B. Kai jau pats išeidinėjo iš buto, pamatė, kad nukentėjusysis atsikėlė ir vėl pradėjo jį pulti. Tada jis grįžo į butą, paėmė nuo sekcijos peilį ir dūrė juo B.B. į nugarą ir į krūtinę. Iš šių parodymų dar labiau matosi, kad jokių grumtynių nebuvo ir pats B.B. prieš D.J. jokio smurto net nemėgino pavartoti, nes nuteistasis, niekieno nekliudomas ieškojo nusikaltimo įrankių, kirvio netgi ieškojo ir jį išsitraukė iš po lovos. Tą patį D.J. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 2, b.l. 95-100). Ikiteisminio tyrimo metu sprendžiant kardomosios priemonės klausimą, D.J. buvo apklausiamas ir teisme (t. 2, b.l. 48, 57). Tuomet D.J. dėl nužudymo prisipažino kaltu visiškai, o apie kokius nors neteisėtus paties B.B. veiksmus net neužsiminė. Tada teisme jis parodė, kad liepė B.B. eiti namo, bet šis neapklausė. Tada jis paėmė prie lovos padėtą kirvį ir jo bukąja dalimi sudavė kokius tris kartus B.B. į galvą. Šis griuvo, bet atsikėlė ir ėmė eiti į jo pusę. Tada jis paėmė nuo stalo peilį ir dūrė juo tris kartus į krūtinę, o po to dar kartą ir į nugarą. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje išvardintus ankstesnius parodymus perskaičius, nuteistasis jų pakeitimo priežasties paaiškinti nesugebėjo. Jis atsakė, kad posėdžio protokole jo parodymai turbūt buvo neteisingai surašyti. Pripažino, kad sprendžiant kardomosios priemonės klausimą, teisme jis tikriausiai davė tokius parodymus, bet tada dalyvavo advokatas ir jis pats protokolo neskaitė. Taigi, perskaitytus ankstesnius parodymus nuteistasis faktiškai patvirtino. Papildomai apklaustas apeliacinės instancijos teisme, D.J. jau parodė, kad B.B. jam smūgių nesudavė, o tik smaugė, tada jie susistumdė ir atsitrenkė į kampą. Tuomet jis paėmė kirvį ir sudavė juo B.B. Tokia nuteistojo versija apie stumdymąsi ir grumtynes iš viso nauja. Kolegija ir ją laiko išgalvota, nes anksčiau nuteistasis apie tai nebuvo parodęs nei vienos apklausos metu. Taip ir negalėjo būti, nes pačiam D.J. nebuvo nustatyta jokių kūno sužalojimų , taip pat ir smaugimo pėdsakų. Be to, ši versija yra neįtikėtina, nes jeigu nuteistasis su nukentėjusiuoju būtų grūmęsi ir susikibę stumdęsi, D.J. nebūtų galėjęs, kaip jis pats aiškina, laisvai pasiimti kirvio, o po to ir peilio. Apeliaciniame skunde nuteistasis pirmą kartą nurodė ir kitas naujas aplinkybes. Jis nurodo, kad bijojo B.B., nes šis anksčiau jį jau buvo daug kartų sumušęs. Tai neva gali patvirtinti kaimynė V.M. Šie nuteistojo teiginiai irgi išgalvoti ir jau buvo netgi jo paties paneigti pirmosios instancijos teisme. Iš bylos matosi, kad teisme liudytoja V.M. parodė žinanti, kad D.J. mušdavo V.T., pas kurį nuteistasis tuo metu gyveno. Tuo tarpu apie tai, kad smurtą prieš D.J. būtų vartojęs B.B., ši liudytoja jokių parodymų nedavė. Be to, iš posėdžio protokolo matosi, kad teisme tai paneigė pats D.J. Į jam užduotą konkretų klausimą, nuteistasis aiškiai atsakė, kad su B.B. anksčiau neturėjo jokių konfliktų ir kad šis konfliktas buvo pirmasis. Tai paneigia apelianto teiginius apie tariamą išankstinę baimę, kad B.B. jį sumuš arba išmes per langą. Apeliaciniame skunde nuteistasis dar nurodo, kad negalima tikėti liudytoju S.R., parodžiusiu, kad jis matė, kaip D.J. ant grindų gulintį B.B. spardė. Apelianto nuomone, šis liudytojas buvo tiek girtas, kad negalėjo suprasti, kas vyksta, apie tai galima spręsti iš to, kad S.R. neprisimena kitų to vakaro įvykių. Tokie nuteistojo argumentai irgi atmetami. S.R. pripažino, kad jis buvo labai girtas, todėl ne viską prisimena. Tačiau parodė, kad pabudęs iš miego tikrai matė, kaip J.J. spardo B.B. Kolegijos nuomone, šiais liudytojo parodymais nėra pagrindo netikėti. Pažymėtina, kad jis parodė tik apie įvykių pabaigą, tuo tarpu to, kaip D.J. sudavė B.B. smūgius kirviu ir peiliu, S.R. prisipažįsta nematęs, todėl manyti, kad jis siekia duoti D.J. nepalankius parodymus, pagrindo nėra. Kad S.R. nebuvo tiek girtas, kad visiškai nesiorientuotų aplinkoje, paneigia tas faktas, kad po to jis, kartu su pačiu nuteistuoju, nešė iš buto sužalotą B.B. O kad D.J. galėjo suduoti B.B. dar ir smūgius rankomis ir kojomis, patvirtina teismo medicinos specialisto išvados. Jose nurodoma, kad be jau išvardintų durtinių-pjautinių žaizdų ir muštinių žaizdų, padarytų kirvio pentimi, nužudytojo kūne nustatyti ir kiti sužalojimai, padaryti kietais bukais daiktais. Nuteistojo aiškinimus apie būtinąją gintį ir kilusią grėsmę jo paties gyvybei paneigia jau ir pačios paminėtos specialisto išvados. Tikrai neįtikėtina, kad po keturių smūgių sudavimo kirviu į galvą pargriuvęs B.B. po to dar būtų galėjęs nuteistąjį pulti ir kelti jam kokią nors grėsmę. Be to, nustatyta, kad B.B. kraujyje rasta 3,18, o šlapime net 4,48 prom. alkoholio. Būdamas tokio girtumo, B.B. iš viso negalėjo veikti aktyviai, pulti nuteistąjį ir su juo grumtis. Taigi, jis negalėjo kelti D.J. grėsmės ir dėl šios priežasties.

BK 28 str. 2 d. nurodyta, kad asmuo neatsako pagal Baudžiamąjį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę ir kitas teises nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. birželio 13 d. nutarime Nr. 4 ,,Dėl teismų praktikos taikant įstatymus dėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo" išaiškinta, kad teisė į būtinąją gintį gali būti realizuojama tik tada, kai pavojingas kėsinimasis yra realus, t.y. egzistuoja realiai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tas kėsinimasis turi būti ir akivaizdus, t.y. turi būti pradėtas arba tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms. Būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo nėra tais atvejais, kai asmuo savo veiksmais padaro žalą kitam asmeniui, nesant pakankamo pagrindo manyti, jog prasidėjo arba tiesiogiai gresia pavojingas kėsinimasis (dėl nepagrįsto įtarumo, baimės ir pan.). Šioje byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad jokio pradėto ar gresiančio pavojingo kėsinimosi iš viso nebuvo, o pakeitęs parodymus nuteistasis tokiu būdu tik bando išvengti atsakomybės. Be to, net ir tikint paskutiniais D.J. parodymais, grėsmę sau jis galėjo įsivaizduoti tik dėl savo niekuo nepagrįsto įtarumo ir baimės, kuriuos šiuo atveju galėjo nulemti D.J. girtumas. Negalima atmesti, kad tarp jo ir B.B. tikrai kilo žodinis konfliktas, tačiau toks abipusis girtų asmenų konfliktas tikrai nesukėlė būtinosios ginties situacijos. Todėl daryti išvadą, kad D.J. veikė būtinosios ginties situacijoje arba peržengdamas tokios ginties ribas ir taikyti jo atžvilgiu BK 28 str. nuostatas pagrindo nėra. Motyvuotos išvados apie tai išdėstytos ir priimtame nuosprendyje. Nuteistasis dar yra parodęs, kad B.B. jį ir įžeidė, tačiau konkrečiau apie tą įžeidimą taip nieko ir neparodė. Bet kuriuo atveju, kartu ilgą laiką girtavusių asmenų vieno kitam pasakyti įžeidžiantys žodžiai tikrai negalėjo sukelti didelio susijaudinimo, todėl nuteistojo veiką perkvalifikuoti į BK 130 str. irgi nėra pagrindo. Nuteistasis skunde nurodo, kad nužudyti B.B. nenorėjo ir dabar dėl to gailisi, iš karto po įvykio pats ieškojo nukentėjusiajam pagalbos. Tačiau iš nuosprendžio matosi, kad teismas padarė išvadą, jog nužudymas buvo padarytas veikiant būtent netiesiogine tyčia. Akivaizdu, kad suduodamas tiek smūgių į gyvybiškai svarbias kūno vietas kirviu ir peiliu, D.J. tikrai suprato, kad savo veika kelia pavojų B.B. gyvybei, numatė, kad atims gyvybę, ir nors tokių pasekmių nenorėjo, bet sąmoningai leido joms kilti. D.J. veiką dėl B.B. nužudymo teismas teisingai kvalifikavo pagal BK 129 str. 1 d.

Švelninti nuteistajam paskirtą bausmę, kolegijos nuomone, irgi nėra pagrindo. Nenustačius veikimo peržengiant būtinosios ginties ribas, nėra galimybės ir skirti bausmę taikant BK 62 str. nuostatas. Pagal BK 180 str. 1 d. ir BK 129 str. 1 d. teismas D.J. bausmes paskyrė nepažeidžiant BK 54 str. reikalavimų. Nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe teismas pripažino jo prisipažinimą ir gailėjimąsi dėl padarytų nusikalstamų veikų. Tuo tarpu sunkinančia aplinkybe pagrįstai pripažintas nuteistojo apsvaigimas nuo alkoholio, nes akivaizdu, kad tai turėjo tiesioginės reikšmės tų nusikalstamų veikų padarymui. Skirdamas bausmes, teismas taip pat atsižvelgė į padarytų nusikaltimų pobūdį, jų pavojingumo laipsnį, o taip pat į kaltininko asmenybę. Atsižvelgta į tai, kad naujus nusikaltimus, tarp jų ir labai sunkų, teisiamasis padarė dar neišnykus ankstesniam teistumui. Už plėšimą teismas D.J. paskyrė bausmę, atitinkančią baudžiamojo įstatymo sankcijos vidurkį, o už nužudymą - netgi švelnesnę už sankcijos vidurkį bausmę. Padarytos nusikalstamos veikos nėra labai besiskiriančios pagal pavojingumą, todėl subendrintą bausmę teismas pagrįstai paskyrė dalinio bausmių sudėjimo būdu. Be to, ir galutinė subendrinta bausmė savo dydžiu atitinka tik BK 129 str. 1 d. sankcijos vidurkį. Kolegijos nuomone, šios bausmės negali būti laikomos per griežtomis. Nors D.J. pagal BK 178 str. 1 d. išteisinamas, tačiau pagal šį baudžiamąjį įstatymą paskirtoji bausmė, lyginant ją su kitomis bausmėmis, buvo labai maža. Todėl bausmes bendrinant iš naujo, galutinę subendrintą bausmę keisti pagrindo taip pat nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi LR BPK 326 str. 4 d., 329 str. 1 p., teisėjų kolegija

nusprendžia:

Šiaulių apygardos teismo 2005 m. kovo 1 d. nuosprendžio dalį dėl D.J. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal LR BK 178 str. 1 d. panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį.

D.J. pagal BK 178 str. 1 d. išteisinti nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 d.d., Šiaulių apygardos teismo 2005 m. kovo 1 d. nuosprendžiu D.J. paskirtas bausmes pagal BK 129 str. 1 d. ir BK 180 str. 1 d. subendrinti dalinio sudėjimo būdu, ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą 10 (dešimčiai) metų, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.